Straipsnis Žmogiškųjų santykių fenomenologija: tautos reiškinio link

  1. Aivaras Stepukonis Bendrasis redaktorius Darbuotojas

    Lietuvių tauta ir yra toji stambiausioji bei gausiausioji bendruomenė, kurios erdvėlaikyje mes, lietuviai, gimėme, augome, žaidėme, mokėmės, bendravome, judėjome, dirbome, jautėme ir mąstėme, nejučiomis tą erdvėlaikį imdami išgyventi kaip savitarpį, pripildydami tais ypatingaisiais rūpesčiu, supratimu ir artumu, kuriuos užaugę ir subrendę patiriame tik čia, Lietuvoje, tarp savųjų. Lėtinę tautos patirtį bent porą dešimčių metų nuo vaikystės kiekvienas kaupėme visiško imlumo būsenoje, su amžiumi vis labiau įsipindami į psichosomatinį lietuvių tautos tinklą: nuo sesės prie brolio, nuo mamos prie tėčio, nuo tėvų prie draugų, iš kambario į kambarį, iš namų į kiemą, iš kiemo į darželį, iš darželio į mokyklą ir taip toliau. Veikimo erdvę plėtėme, socialines sąveikas įvairinome, daugybę kartų lankydami tas pačias arba panašias vietas, atlikdami tuos pačius arba panašius veiksmus, bendraudami su tais pačiais arba panašiais žmonėmis. Kartojosi aplinkybės, kartojomės patys, kartojosi mūsų potyriai – ir tose kartotėse išmokome jausti paguodą, šilumą, jaukumą, prasmę, namus – tai, ką sistemingiau įvardijau bendruomeninių rūpesčio, supratimo ir artumo sąvokomis. Išmokome patirti didelį dalyką – savo tautą, bet ne taip ūkiškai ir tiesmukai, kaip praktinio pasaulio daiktus, o paslaptingiau ir aptakiau, panašiai kaip sveikatą arba gyvybę, kurių negalime susieti su vienu kuriuo nors kūno organu taip, kaip galime kutulį ar niežulį.
     
  2. Aivaras Stepukonis Bendrasis redaktorius Darbuotojas

    Jau sakiau: lėtinė tautos patirtis sunkiai apmąstoma, nagrinėjama ir apskritai įkalbinama, nes žmoguje klostosi nevalingais, nenuspėjamais ir todėl nevaldomais psichosomatiniais būdais bei šiųjų deriniais. Tiesą sakant, tai patirčiai įvardijimo ir analitinio lukštenimo veiklos apskritai yra perteklinės, niekaip jos neturtinančios, greičiau lėkštinančios
    Panašiai, kaip žodinis aiškinimas lėkština tiesioginį estetinį meno kūrinio išgyvenimą, tarus, kad tokiam išgyvenimui esama objektyvaus pagrindo (įtaigaus kūrinio).
    . Tai viena iš priežasčių, kodėl tauta retai iškeliama mokslinio tyrimo objektu, klaidingai įtaigaujant, kad dėl savo perdėm šališkos ideologinės sandaros, kurios tariamą objektyvumą visuomet galima dekonstruoti į kažkieno subjektyvumą (suprask, prasimanytą svają arba kėslą), toks objektas ji apskritai negalinti būti. Todėl intelektiniuose ratuose tautos sąvoka linkusi žadinti ne daiktinio tikrumo, o mintinio pramanumo nuotaikas. Ir tam esama pagrindo, nes tautos reiškinys išties sunkiai pagaunamas – ir tiems, kurie jį teigia, ir tiems, kurie jį neigia.
    Aš pats tautos klausimu esu empirikas. Tautos reiškinį pripažįstu esant tikrą ir savitą, remdamasis ne tik bendrąja žmonių gebėjimo jungtis į bendruomenes (įskaitant tautas) patirtimi, jos fenomenologiniu stebėjimu ir apmąstymu, bet ir asmeniniais išgyvenimais, ne vienerius metus gyvenus svetur ir aštriai jautus tautos stygių (ilgesį, tuštumą, svetimumą, beprasmybę, bergždumą ir t. t. – kitaip tariant, lietuviškajam savitarpiui būdingų bendruomeninių rūpesčio, supratimo ir artumo stygių). Kodėl?
     
  3. Aivaras Stepukonis Bendrasis redaktorius Darbuotojas

    Turbūt todėl, kad žmogus nėra besaitis taškas. Be kitų esminių dėmenų, žmogų sudaro ir tvarūs psichosomatiniai ryšiai su kitais žmonėmis – ryšiai, kuriems, kaip ir pačiam žmogui, būdinga raida ir kryptis. Žmogus nėra tikresnis už savo ryšius su kitais žmonėmis, o šie nėra tikresni už patį žmogų. Jis ir jie yra viena. Neigti minėtus ryšius reiškia neigti patį žmogų. Bendruomeniniai žmogaus ryšiai įdomūs tuo, kad žmogų leidžia suvokti, tik atsižvelgiant į kitą, jam artimą arba savą žmogų. Tos būtinosios atožvalgos pamatas – jau minėtas bendruomeninis ryšys. Jis ir atskleidžia mąstymui bendruomenę. Galvodamas apie tautietį, būtinai galvoju ne tik apie jį vieną, bet ir apie mudu kaip kuopą, paremtą ypatingu mudviejų ryšiu; galvodamas apie seserį, būtinai galvoju ne tik apie ją vieną, bet ir apie mudu kaip kuopą, paremtą ypatingu mudviejų ryšiu. Viskas čia tikra: ir patys žmonės, ir jų savitarpio ryšiai. Šitai neigti gali tik pusgalvis, velnio advokatas, nutautėlis arba nuo tikrovės atitrūkęs biurokratas.
    Bendruomeniniai ryšiai yra gebėjimas (išgyventi motinystę, tėvystę, seserystę, brolystę, kaimynystę, bičiulystę, tautystę). Kai kurie žmonės šių gebėjimų neišsiugdo. Kai kurie išsiugdo, bet vėliau užleidžia arba suvis numarina. Todėl tirti, kaip žmogus gali tai, ką gali, tiriant žmogų, kuris to ne(be)gali – arba kvaila, arba sukta. Norint pažinti bendruomenę, gilintis reikia į tuos, kurie ją įkūnija ir patiria. Bendruomenės patirties stygius nėra pagrindas bendruomenės reiškiniui neigti kaip klausos stoka nėra pagrindas muzikos garsams neigti.
     
  4. Aivaras Stepukonis Bendrasis redaktorius Darbuotojas

    Tauta formuojasi stambiame erdvėlaikyje, pavienių asmenų atžvilgiu darydama tai organiškais, iš anksto nenumatytais būdais. Tauta nėra planingos socialinės inžinerijos kūrinys (net jei šiojo autoriai tokios garbės gvieštųsi), nėra steigiama ar konstruojama ideologinėmis programomis, todėl nėra tokiomis programomis ir dekonstruojama. Suprantama, šias programas į tautą galima mėginti kreipti, bet jų poveikis tautai nebus tiesioginis, nes pernelyg stambus tautos erdvėlaikis, pernelyg lėta ir klampi jos patirtis, pernelyg šakota bei raizgi tokių patirčių sampyna socialinės inžinerijos pastangas
    Tai yra kelių mirtingųjų bandymus pranašauti juos pačius pranašaujančią pranašystę, paliksiančią planuotojus ir visus, kurių vardu jie būrė ateitį, kvailio vietoje. Tauta, kaip ir istorija, pavienių veikėjų atžvilgiu yra klastinga.
    darys bergždžias arba nenuspėjamas. (Lauke užsirūkęs cigaretę, klimatą, žinoma, veikiu, bet ne tiek, kad valdyčiau.)
    Šiandien lietuvių tautą vis skardesniais balsais raginama keisti kitomis sąvokomis, kartais naujadarais: pilietinės visuomenės, pilietinės tautos, Lietuvos tautos, globalios Lietuvos ir panašiai. Nuo lietuvių tautos atitolę valdantieji sluoksniai savo (suprask, Lietuvos) valstybės pažangą regi, tik sudarę naują socialinę sutartį. Ir tą sutartį jie taikosi sudaryti nebe su lietuvių, o kita – „Lietuvos tauta“. Čia šio nevienareikšmio posakio
    Iki sąvokos, juolab sampratos jis dar nepriaugęs.
    plačiau nelukštensiu, tą jau darė kiti. Užteks pastebėti, kad sampratos esmė – tautą valstybėje keisti pilietija, pastarąją vaizduojant kaip aukštesnio (suprask, pavaldesnio, labiau prognozuojamo) sąmoningumo socialinį darinį. Šia proga atkreipsiu dėmesį į kelias esmines tautos ir pilietijos skirtybes, leidžiančias jas suvokti kaip suderinamas ir viena kitą papildančias tik ypatingu atveju, o visais kitais – ne.
     
  5. Aivaras Stepukonis Bendrasis redaktorius Darbuotojas

    Pradėsiu nuo kelių aksiomų. Tauta ir valstybė viena kitai nėra būtinos nei sąlygos, nei turinio požiūriu. Tauta gali būti be valstybės, o valstybė – be tautos. Valstybingumas tautos buvimui nėra esminis. Lygiai taip valstybei neesminis yra tautiškumas. Taip, žmonijos istorijoje tauta ir valstybė dažnai glaudžiai susijusios, bet būtino ryšio tarp jųdviejų nėra, todėl toje pačioje istorijoje nesunkiai randame ir tautų be valstybių; ir turėjusių, bet netekusių valstybės; ir netekusių, bet vėliau atkūrusių valstybę; ir tokių, kurios pergyveno kelias valstybes, su nė viena jų nesitapatindamos (todėl ir pergyveno). Tą patį istorija byloja ir apie valstybes, tik dar įsakmiau: iki XIX amžiaus dauguma jų apskritai nebuvusios tautinės. Todėl tautos ir valstybės santuoka, mąstant kritiškai, kelia abejonių.
    Valstybė yra racionaliais skaičiavimais grįstas socialinės inžinerijos steiginys, o tauta socialine inžinerija, juolab racionaliais skaičiavimais, apskritai neužsiima, tiesiog negali, neturi tam gebėjimų: ji ne matuoja, braižo, rengia, įgyvendina, o nutinka – ir pati sau, ir kitiems – taip, kaip žmogui kadai palengva nutiko kalba: neatsisėdo jis vienądien ant kelmo, gudruolis, ir nesupaistė jos. Tauta pernelyg dažnai įsivaizduojama kaip didžiulis žmonių pulkas
    Pasižymintis tam tikromis bendromis išorinėmis savybėmis (kalba, papročiais, pilietybe ir pan.).
    , kuris užsimoja ir kažką daro, į kurį galima kreiptis žodžiu, kuriam galima rodyti kelią ir panašiai. Visiška paikybė! Tauta – tai kūnai, psichikos, savitarpio ryšiai, laikas ir erdvė neišpinamai suaugę daiktan. Ir ne šiaip psichikos, o lėtinės psichikos, ir ne šiaip laikas, o ilgas laikas, ir ne šiaip erdvė, o stambi erdvė. Šio mišinio inžinerinėmis priemonėmis valdomai nei pakreipsi, nei pavairuosi. Tauta klostosi anapus žmogaus racionalių galių ir regos lauko. Ji – socialinė stichija su likimu, pranokstančiu spėjamąsias, prognostines pavienių protų gebas.
     
  6. Aivaras Stepukonis Bendrasis redaktorius Darbuotojas

    Vienintelę, tautos atžvilgiu protingą, etinę
    Žodį glaudžiau siejant su etu nei etika.
    taisyklę apibrėžčiau taip: ką bedarytum, elkis taip, kad jaustųsi rūpestis, supratimas ir artumas. Jei žmonių, kurie taip elgsis, tautos erdvėlaikyje susiburs pakankamai daug, lėtinei tautos patirčiai susidarys sąlygos naujintis, stiprintis, o gal ir ypačiau susižadinti, subujoti; jei ne, patirčių verpstė ims knotis, irti, retėti, kol galiausiai visiškai sutrūkinės. Įsidėmėtinas tas ką bedarytum. Jame glūdi itin plati socialinės (įskaitant politinę) kūrybos laisvė, o kartu ir rasinės, kultūrinės, vertybinės bei ideologinės įvairovės galimybės, svarbu tik paisyti to, kas taisyklėje eina po ką bedarytum.
    Tautos ir valstybės santuoka kelia abejonių ir dėl kitos priežasties. Kaip žinia, XIX amžiuje ėmė sparčiai „steigtis“, dar gražiau, „atsikurti“ tautinės valstybės. Šnekėkime tiksliai: socialiniu inžineriniu požiūriu jos ne steigėsi, kūrėsi ar atsikūrė, o iš vienokios (netautinės nedemokratinės) santvarkos persitvarkė į kitokią („tautinę“ demokratiją). Ak tas jaunatviškos sielos naivumas sename kūne! Naujoji santvarka senąją dingojosi pertvarkanti, ją lemtinga dalimi paveldėdama ir perrengdama, o ne iš esmės pertvarkydama. Naujoji senosios atžvilgiu buvo ne trūkis, o tęsinys. Kieno? Senosios. Supraskime, jėgos buvo nelygios: šimtmečius kruopščiai ir nuožmiai inžinieriauta politinė tvarka prieš ilgalaikiu istoriniu požiūriu spontanišką ir perdėm romantišką „nuo šiol bus kitaip“.
     
  7. Aivaras Stepukonis Bendrasis redaktorius Darbuotojas

    Įsivaizduokime smauglį – taip, tą patį, kuris amžių amžius rijo mus ir mūsų artimuosius. Antai vienądien atsiduriame palankioje padėtyje, įgauname stebuklingų galių ir įsiskverbiame į to šlykštynės vidų, jo grobuonišką sielą keisdami saviške – bičiuliška, gero linkinčia, saviškius tausojančia ir dabojančia siela. Lindime smauglio viduje, savo valia judiname jo kūną, savo nuožiūra kreipiame jo mintis ir užgaidas. Tą šlovingą dieną jau nebe žingsniuojame, o šliaužiame susitikti su artimaisiais, idant galėtume juos – dėmesio! nebe smaugti, o – meiliai apkabinti ir šiltai priglausti. Ir nutinka tai, kas turėjo nutikti – smaugiame, o pasmaugę šituos, smaugiame kitus. Dievaži, ir kitaip negalime, nes juk skrandis tai smauglio, apetitas irgi jo, juslės taip pat ano žvynaroplių stuburinio. Galvojome, įlindę iš tos bjaurybės padarysime drugelį ar paukštę? Ką gi, nepadarėme. Ir nepadarėme jau kelintą kartą?
    Smauglio įvaizdį pasitelkiau ne šiaip sau. Nors pačioje bendriausioje valstybės sampratoje prielaidos valstybę kurti būtinai iš civilizacinių
    Civilizaciją suprantant kaip visaėdyste grindžiamą tikrovės pažinimo, įvaldymo ir vartojimo technikų visumą (žr. Aivaras Stepukonis, „Filosofinio tautos apmąstymo prolegomenai“).
    paskatų neužčiuopiu, vis dėlto žmonijos istorijoje valstybių, kurios kurtos ne iš civilizacinių paskatų, neaptinku. Žemiškuosius istorinių valstybių steigimo, tvarkymo ir įgyvendinimo mechanizmus varė ir tebevaro civilizacinė visaėdystė – sudėtingomis ir vis sudėtingėjančiomis technologinėmis priemonėmis šarvuotas geismas virškinti (įtraukti į vidinę medžiagų apykaitą savo pačios gyvasčiai stiprinti) kitas valstybes išorėje bei žemuosius visuomenės sluoksnius (taip, tą geometrine progresija besidauginančią išteklinę antropomasę) viduje. Betgi tauta yra kone visiška civilizacijos priešingybė: jos etas, podraug ir raison d'être – ne ėsti, ne ryti, ne virškinti, ne žmogėdrauti, o kurti erdvėlaikinį psichosomatinį tų, kurie gyvena vienas kito rūpesčiu, supratimu ir artumu, savitarpį. Ir tauta tą daro lėtiniais, nesąmoningais, neplaningais, racionaliosios socialinės inžinerijos atžvilgiu itin pažeidžiamais, bet kartu klastingais būdais.
     
  8. Aivaras Stepukonis Bendrasis redaktorius Darbuotojas

    Ką reiškia tautai valstybintis ne iš principo, ne teoriškai, o tokia idėjine ir fizine forma, kokią jai pakiša faktinė istorinių valstybių raidos konjunktūra? Jei keliais žodžiais – reiškia kęsti klaikius etinius sąrėmius svetimame kūne su šiojo svetimais instinktais. Tik mažas pavyzdėlis: iš praeities paveldėtų valstybinių statinių architektūra, interjeras, baldai, apdailos, pagražai – juk iš visos tos pompastikos sunkte sunkiasi socialinė atskirtis: galios aukštinimas, santykių hierachinimas, viršenybėjimas, liguista savimana, susireikšminimas, „aš – tai ne jie“ pačia tamsiausia, tvaikiausia ir primityviausia visuomeninio virškinamojo trakto prasme. Įžengus į tai, į tautą nebegrįši. O jei stebuklingai grįši, norėsi tučtuojau tą velniavą nušluoti nuo žemės paviršiaus – žinoma, ne medžiaginiu ikonoklastiniu, o etiniu vertybiniu požiūriu.
    Kol kas dvejonės dėl tautos ir valstybės santuokos tik tvenkiasi: (a) tauta steigti valstybės negali pačia savo prigimtimi; (b) tauta daro neįmanomą dalyką – valstybę steigia; (c) tauta valstybę steigia, paveldėdama ankstesnės istorinės valstybės veiksenas, priemones ir turtus – valstybės, kuri tas veiksenas gludino, priemones meistravo, turtus žėrėsi iš civilizacinių paskatų (daugiausia plėšikaudama), pačią tautą savo reikmėms kultivuodama kaip žemesnės padermės atsinaujinantį socialinį išteklių. Prie šių dvejonių pridėsiu dar vieną – pilietiją
    Kurios pakaitine sąvoka teoriniuose ir ideologiniuose ratuose dažnai virsta nacija.
    .
     
  9. Aivaras Stepukonis Bendrasis redaktorius Darbuotojas

    Naujosios „tautinės“ valstybės XIX amžiuje iš senųjų, be kita ko, perėmė ir piliečio sąvoką bei veikseną, kurias šiandien pernelyg skubotai siejame su demokratija, deramai neįsisąmoninę šios sąvokos ir veiksenos nedemokratinių ištakų ir nebendruomeninio pobūdžio. Valstybės piliečius, kartu sudėtus, vadinsiu pilietija, kad netyčiom kurio nors vieno (neduokdie, paties puikiausio) nepraleisčiau. Pilietijas ikitautinėse valstybėse sudarydavo privilegijuotosios valdančiosios mažumos („elitai“). Ir tos pilietijos savaime nebūdavo nei tautos, nei bendruomenės (nors save taip dažnai vaizduodavo). Jos įkūnydavo trapias, laikina galios pusiausvyra grįstas geopolitines konjunktūras, kurių permainingoje šviesokaitoje didžiūnai rungdavosi dėl valdžios, įtakos ir turtų, darydami tai pačiais aršiausiais ir sukčiausiais būdais (tai yra civilizuotai).
    Pilietis – valstybės dalininkas. Valstybė rupiu pilietiniu požiūriu yra pusiau uždaroji, pusiau atviroji akcinė bendrovė, kurioje piliečiai, kiekvienas pagal išgales, stambina savąją dalį. Tiesa, demokratijoje galimų turėti formaliųjų valstybės dalių (balso teisių) skaičius ribojamas viena – bet tik formaliųjų. Net ir demokratijoje, be formaliosios, pilietis turi ir kitokių dalių, išreikštų politinio, ekonominio ir kultūrinio kapitalų nominalais. Todėl formaliąją dalį demokratijoje būtina skirti nuo faktinės įtakos valstybėje. Pilietinė demokratija yra visiškai suderinama su oligarchija, ar plutokratija, nes pilietis piliečiui lygybės, kaip akcininkas akcininkui, ne tik nelaiduoja, bet ir nelinki (iš čia ir stambiųjų santykiai su smulkiaisiais bei atvirkščiai). Piliečiai spiečiasi į valstybę ne broliautis ar seseriautis, o sutartinių, bet kartu perdėm sąlyginių išlikimo garantijų aplinkoje varžytis dėl įtakos – ir nuožmiai. Todėl ir empirinės demokratijos bei šiųjų pilietinės visuomenės Žemėje (kiek jos skiriasi nuo utopinių) įkūnija netgi labai nelygių ir toliau nelygėjančių dalininkų steiginius, kuriuose piliečiai bendruomenių nesudaro (ir sudaryti negali), neturi bendrojo eto, nėra vieni kitiems ištikimi (nežino net, ką žodis reiškia).
     
  10. Aivaras Stepukonis Bendrasis redaktorius Darbuotojas

    Tautos lėtinių patirčių, vertybių (savitarpio rūpesčio, supratimo ir artumo) bei jomis grįstų bendruomeninių ryšių pilietija iš savęs negali nei kurti, nei puoselėti. Tiesą sakant, istorinėms pilietijoms labiau knietėdavo ir tebeknieti minėtų vertybių priešingybės. Nepaisant to, pripažintina – ir šioje vietoje spingso intriga, – kad pačioje pilietijos sampratoje neaptinkamas ne tik prielankumas, bet ir priešiškumas tautai. Kitaip tariant, tautos atžvilgiu pilietijos idėja yra niekatrinio, adiaforinio pobūdžio. O tai reiškia, kad, nors kol kas žmonijos istorijoje to nėra buvę, iš principo pilietija, veikianti tautos laidininke, rastis galėtų. Tokia pilietija pagaliau įsisąmonintų ir garsiai sau ištartų
    Pabrėžtina, kad sąmonėti pirmiausia reikia ne tautoms, o pilietijoms, ir žadinti bei šviesti pirmiausia reikia pilietijas, o ne tautas.
    , kad pagrindinė jos gyvavimo dingstis yra anapus jos pačios – tautoje, kuri vertybiniu požiūriu pranoksta ir pilietijos, ir apskritai valstybės instrumentinius būvius. Tokiai pilietijai subrendus, pasaulyje gimtų pirmoji tautinė valstybė. Tauta tokioje valstybėje pilietijos būtų laikoma esmine bendruomeniškumo pajauta (neracionalios kilmės prasmine lėtine būsena), be kurios valstybė netenka etinio pagrindo, išsigimsta, virsta civilizaciniu visų varžymosi su visais narvu.
    Tautinė valstybė vis dėlto negimsta, turbūt net neužsimezga jos vaisius. Kodėl taip nenutinka, o nutinka kitaip, veik priešingai? Pagrindinės priežastys slypi prigimtiniuose žmogaus polinkiuose į nesaiką ir civilizaciją bei šiosios ypatingą atmainą – vertikaliąją civilizaciją. Tautinės valstybės radimosi galimybes tinkamai įvertinti galima, tik akyliau susipažinus su keliais etnopatijos mechanizmais – būdais, kuriais žmogus genda tautos atžvilgiu, podraug sargdindamas ir pačią tautą. Atlikime šią užduotį jau kita proga.
     
  11. Aivaras Stepukonis Bendrasis redaktorius Darbuotojas

    Literatūra

     
  12. Aivaras Stepukonis Bendrasis redaktorius Darbuotojas

    The Phenomenology of Human Relations: Towards the Essence of a People

    • Bibliographic Description: Aivaras Stepukonis, „Žmogiškųjų santykių fenomenologija: tautos reiškinio link“, @eitis (lt), 2015, t. 246, ISSN 2424-421X.
    • Institutional Affiliation: Lietuvos kultūros tyrimų institutas.
    Summary: The article opens with an introduction to social phenomenology followed by a philosophical reflection upon the phenomenon of a people. In the first part of the introduction, a detailed exposition of Max Scheler’s theory of the four types of human association (the mass, life-community, society, and the collective person) is provided. In the second part of the introduction, the concepts of object-proximity (gretinys), thought-semblance (siejinys), pragmatic (steiginys) and organic (reiškinys) social formations are employed to highlight the differences between real and illusory social phenomena. Ensuing is a philosophical scrutiny of the phenomenon of a people and its special phenomenological contents. It is these very contents, once they have been brought to light, that make the author of the article doubt whether the people and the state, being two essentially different, historically even opposing social formations, can ever be rendered mutually compatible.

    Keywords: social phenomenology, Max Scheler, human relations, mass, community, life-community, society, collective person, people, nation, state, people state, nation state, citizenry, democracy.