Straipsnis Akivaizdumas kaip tikrovės pažinimo principas: filosofijos, logikos ir dykumos tėvų takoskyra

  • Bibliografinis aprašas: Arūnas Bingelis, „Akivaizdumas kaip tikrovės pažinimo principas: filosofijos, logikos ir dykumos tėvų takoskyra“, @eitis (lt), 2016, t. 314, ISSN 2424-421X.
  • Ankstesnis leidimas: Arūnas Bingelis, „Akivaizdumas kaip tikrovės pažinimo principas: filosofijos, logikos ir dykumos tėvų takoskyra?“, Logos, 2012, nr. 70, p. 26–37, ISSN 0868-7692.
  • Institucinė prieskyra: Kauno technologijos universitetas.

Santrauka. Ieškant tikrovės patirties ir jos mąstymo atitikimo ir filosofijoje, ir moksle vadovaujamasi akivaizdumo principu. Mane domina galimos minėto akivaizdumo principo sąsajos su kita, bent jau specialiųjų mokslų kompetenciją peržengiančia akivaizdumo principo savito galiojimo sritimi – ankstyvosios krikščionybės asketų ir šiuolaikinių jų tradicijos perėmėjų religine patirtimi. Fenomenologas, kviečiantis grįžti „prie pačių daiktų“, siekiantis eidetinio regėjimo, netarpinės patirties bei norintis rasti jai tinkamą išraišką, galėtų atpažinti Tyruose pačią tikrovę kaip akivaizdų imperatyvą. Savitas akivaizdumo troškulys, lydintis Dykumos tėvus jų dvasinėje kelionėje, malšinamas ieškant kitų šaltinių nei moksle ar filosofijoje. Čia akivaizdybė, kaip patirties ir tikro žinojimo atributas bei principas – transcendencijos Dovana, nors jai priimti būtinas egzistencinis apsisprendimas. Tokio anachoretų buvimo artumoje su tuo, kas yra nesąlygiškai tikra, tvaru, patirtį liudija Dykumų išminties perlai – apoftegmos.

Pagrindiniai žodžiai: akivaizdumas, tikrovė, protas, patirtis, beprielaidiškumas, fenomenologija, logika, Dykumos Tėvai.

 
Kai tiesą (veritas) reiškia vien tai, kas patikrinama (bet kokiu būdu), tai pažinimo matas yra nebe pažinimo tiesa, bet jo tikrumas. Hans-Georg Gadamer, Istorija. Menas. Kalba, p. 38.

Įvadas

Akivaizdumo principu dažnai vadovaujamasi ne tik formaliuosiuose moksluose (pavyzdžiui, šiuolaikinėje formaliojoje logikoje ar matematikoje įrodymo, jo akivaizdumo siekiama aksiominiu dedukciniu metodu, vadovaujamasi koherentine tiesos samprata), bet ir gamtos (René Descartes’o clare et distincte percipere priesakas Naujųjų laikų gamtamoksliui galioja ir šiandien) – dėl to abejonių daugeliu atvejų nekyla. Antra vertus, akivaizdumo principas plačiai gvildentas kaip moksliškumo principas, tiesos kriterijus, mokslinio pažinimo idealas (formaliuosiuose moksluose aksiomų akivaizdumas – dar ir išeities taškas).

Mūsų išsikeltai akivaizdumo principo taikymo sričių temai svarbios galimos jo sąsajos ir su kita, bent jau specialiųjų mokslų kompetenciją peržengiančia akivaizdumo principo galiojimo sritimi – su ankstyvosios krikščionybės asketų ir šiuolaikinių jų tradicijos perėmėjų religinės patirties fenomenu. Istoriškai nuoseklu būtų pradėti nuo galimų akivaizdumo principo sąsajų su Dykumos tėvų, kaip krikščioniškosios askezės etalono, mokymu ir jo įkūnijimu dvasinėse pratybose: nepaliaujamame proto budėjime (gr. νῆψις), grumtynėse su žmogaus išganymo antagonistu dvasioje: „mes grumiamės (gr. παλη) ne su kūnu ir krauju“ (Ef 6, 12). Tokios išties reikšmingos dvasinių pratybų, kitaip – grumtynių (gr. παλη), sąsajos veriasi ir palyginus šį terminą su senovės Graikijos laikų tos pačios šaknies žodžiu „palestra“ (gr. παλαιστρα), reiškiančiu ir ‘gimnastikos mokyklą’, ir ‘atletų pratybų ar varžybų, ypač imtynių, kumštynių, aikštę’, t. y. ir pasirengimą kovoms, ir pačios kovos lauką. Tokios pat sąsajos skleidžiasi ir su mums aktualaus žodžio „askezė“ (gr. ασκεσις) pirmąja reikšme ‘(atletų) pratybos’, kilusia iš gr. ασκεω – ‘lavintis, stropiai dirbti’. Panašios nuostatos buvo laikomasi ne tik Atėnų olimpiniame ringe, bet ir Antikos didžiosiose filosofijos mokyklose: anot Pierre’o Hadot, nuolatinės asketinės pratybos, valingos pastangos įkinkyti ir vadelioti aistras (gr. πάθος; θυμοειδές) bei geismus (gr. ἐπῐθῡμία) buvo būtinas jų veiklos dėmuo Žr. Pierre Hadot, Antikos filosofija – kas tai?, p. 69–86, 116–171. , antraip filosofija kaip gyvenimo būdas, Vakarų filosofijos tėvų įsitikinimu, be tokio askezės raugo, tarsi tešla – tiesiog nekiltų.

 

Askezė – anachoretiškosios akivaizdybės sąlyga

Pasišventimas vidiniam, dvasinės sielos darbui – nuolatinis proto budėjimas, bet kada sąmonėje galinčių pasirodyti naujų ir neautorizuotų, patrauklių, bet dažniausiai ydingų, minčių, vaizdinių, asociacijų, dingtelėjimų ir dingsčių dėmesinga patikra prieš bet kurį jų įsileidžiant į širdį – kasdienė krikščionio asketo užduotis. Mentaliniu vaizdiniu (gr. λογίσμοι; į anglų kalbą šis terminas verčiamas įvairiai: thoughts, tempting thoughts, evil thoughts, images with thoughts kaip thoughts priešstata, imaginations; rus. помыслы) medijuotos ir tuo pačiu vaizdiniu pridengtos tikrosios žinios atpažinimas, valingas parazituoti užprogramuotų λογί- σμοι „suskliaudimas“, griežta „vidinio žmogaus“ (2 Kor 4, 16) lavyba ir jo pastatymas į nuolatinę širdies sargybą, prie širdies, vidinės pilies, vartų, žinant, kad nuo dabar pamainos jau nebebus – toks galėtų būti anachoreto, aristoteliškai tariant, potencialiai inteligibilų juslinį suvokinį „apšviečiančiojo“, kitaip – „veikliojo intelekto“, aprašas. Štai kodėl beaistriškumą (gr. ἀπάθεια) dar žemiškajame kūne įgijusį abatą Joną Luošį abatas Poimenas pamokė: „Melskite Viešpatį įsakyti, kad jumyse kiltų kokia nors kova, nes siela bręsta tik mūšiuose Thomas Merton, Dykumos išmintis: apoftegmos, p. 63–64. (išskirta straipsnio autoriaus). Tad tai, kas pasakyta apie asketų dvasines pratybas, bent jau išoriškai, išties panašu ir lygintina su klasikine metodiškai besidarbuojančio fenomenologo sąmonės veikla, transcendentalųjį žinojimą sąmonėje „nutyrinančiomis“ jo fenomenologinės redukcijos pratybomis.

 

Jei jau gretiname graikų filosofijos ir Dykumų askezės pratybas, svarbu prisiminti ir tai, kad pastarosioms ypač reikšmingos buvo apaštalo Pauliaus Antrojo laiško korintiečiams 10 skyriaus eilutės, kuriose kalbama apie suabsoliutintos kūniškosios išminties, neišskiriant tuometinės graikų filosofijos, bergždumą siekiant tikrojo žinojimo, netgi jos spekuliatyvių svarstymų žalingumą:

Vis dėlto, gyvendami kūne, mes kovojame ne kūniškai. Mūsų kovos ginklai ne kūniški, bet turi Dievo galybę griauti tvirtoves. Jais nugalime gudravimusir bet kokią puikybę, kuri sukyla prieš Dievo pažinimą. Jais paimame nelaisvėn kiekvieną protą, kad paklustų Kristui… (2 Kor 10, 3–5) (kursyvas straipsnio autoriaus).

Šiose laiško eilutėse išryškėja ne tik tuometinių dykumų asketų veiklai būtini orientyrai, bet ir filosofijos neišvengiamai naujai vietai Vakarų civilizacijoje permąstyti esminiai terminai: vadinamieji gudravimai (gr. λογισμους; lot. consilia destruentes), kitaip – vaizdmintės, dingstys, (kūniškieji) mintijimai; Dievo pažinimas (gr. γνώσεως τοῦ θεοῦ; lot. scientia Dei), kitaip – gnozė, ir protas (gr. νόημα; lot. intellectus), kitaip – inteligibilioji pažinimo galia, arba noema.

 

Pirmųjų amžių krikščioniškųjų asketų tradicijos perėmėja bei tęsėja laikytina ir iki šiol tebegyvuojanti isichazmo (gr. ἡσυχία – ‘tyla, ramybė’) tradicija – kaip unikali gyvensena, pašvęsta ieškojimui ir buvimui artumoje su tuo, kas yra nesąlygiškai tikra, absoliučiai tvaru. Fenomenologui isichastiškasis „kopimas į Šventąjį Kalną“ – galimas šaltinis „fenomenologinių meditacijų“, taip pat tikrinančių, ant ko būtų galima „stovėti tvirtai“ (Gal 5, 1), pasaulį apžvelgti panoramiškai. Kalbant karteziškai, šios religinės tradicijos puoselėtojas irgi ieško to, kieno bent jau buvimu, veikimu jokia racionali būtybė daugiau nepajėgtų abejoti, kieno buvimo ir veikimo visiškas akivaizdumas, tikrumas (lot. certitudo), patiriamas mistinėje teofanijos dovanoje (o fenomenologui – transcendentinėje savimonėje), nekeltų jokios dvejonės. Nebent jis pats, nors ir ištiktas dvasioje Dievo tikrovės akivaizdumo patirties, sąmoningai nenorėtų ant taip pakloto pagrindo stotis – dėl tokio kiekvienam pažįstamo nenoro vadovautis tuo, ką esame gavę ir pakankamai aiškiai supratę, apaštalas Paulius dažnai jautėsi privaląs apeliuoti į valios subjektą: „Tad stovėkite, susijuosę strėnas tiesa“ (Ef 6, 14). Tuomet, aišku, tektų kalbėti ne apie loginiu požiūriu pakankamo pagrindo sprendimui ir naujam įsitikrovinimo veiksmui tolesnį ieškojimą, bet apie tamsiąją žmogiškosios valios pusę, jos iracionalią raišką (kalbėti ne apie reikalingą ir jau turimą aiškumą, bet, pavyzdžiui, apie pagrindo alternatyviam sprendimui patrauklumą, geistinumą, naudingumą ar pan.).

 
Francisco de Zurbarán (1598–1664), Šv. Jeronimas, tyruose kankinamas prisiminimų (gr. λογίσμοι) apie Romos šokančias merginasi Francisco de Zurbarán, Šv. Jeronimas, tyruose kankinamas prisiminimų apie Romos šokančias merginasi.
 

Tikrumo paieška: mokslinis tyrimas, fenomenologija ir metanojos reikalavimas

You didn’t give us enough evidence“ („Tu nesuteikei mums pakankamai akivaizdaus pagrindo“ – išskirta straipsnio autoriaus) – tokį jau aštuoniasdešimtmečio Bertrando Russello atsakymą išgirdo Oksfordo universiteto studentas, „Voltaire Society“ susitikime paklausęs, ką garbusis filosofas sakytų, jei vis dėlto tektų stoti Dievo akivaizdon Žr. John Searle, Mind, Language, and Society, p. 36–37. . Tokia loginio atomisto ir kartu karingojo ateisto metodologinė nuostata Būtent taip Bertrand Russello ateizmą apibūdina, pavyzdžiui, Robert Graves ar Paul C. Vitz. Daugiau žr. Robert Graves, “The Atheism of Bertrand Russell and Julian Huxley.” Taip pat žr. Paul C. Vitz, Faith of the Fatherless: The Psychology of Atheism, 1999. Plg. ir paties Bertrand Russello prisipažinimą: „[…] speaking to a purely philosophical audience, I would say that I am an Agnostic. But speaking popularly […] we were Atheists. In regard to the Christian God, I should, I think, take exactly the same line“. Daugiau žr. Bertrand Russell, Am I an Atheist or an Agnostic? A Plea for Tolerance in the Face of New Dogmas, 1947. rodo, kad Dievo buvimą ar nebuvimą jis tesuprato kaip vieną iš epistemologinių problemų, t. y. kaip gebėjimą ar negebėjimą empiriškai (evidentiškai) pagrįsti teiginį, hipotezę apie Dievo buvimą (pasak Russello, analogiškai turėtų būti pagrindžiami ir „teiginiai-hipotezės“ apie krikščionių Dievo trejybiškumą, pasaulio sutvėrimą ar kentaurų, undinių ir pan. egzistavimą).

 

Tokią šiuolaikiniame moksle įsigalėjusią empirinio hipotetinių teiginių grindimo metodologiją gerai iliustruoja žymioji Adriaano D. de Grooto empirinio ciklo schema Žr. Adriaan D. de Groot, “Empirical Cycle.” , daug kuo primenanti perpetuum mobile.

Adriaano D. de Grooto empirinis ciklas

Šio nepabaigiamo ciklo pirmajame – stebėjimo – etape sistemingai kaupiami empiriniai duomenys ir jų pagrindu formuluojamos hipotezės; antrajame mokslinio tyrimo – indukcijos – etape šios hipotezės tikslinamos; trečiajame – dedukcijos – etape turimų hipotetinių prielaidų pagrindu daromos formalios išvados, prognozuojama; kitame – tikrinimo – etape dedukuotoms prognozėms patikrinti ieškoma naujo empirinio patvirtinimo; paskutiniajame – vertinimo – etape prognozių tikrinimo rezultatai įvertinami tinkamumo formuluojamai teorijai požiūriu. Užbaigus rezultatų vertinimo procedūrą toks mokslinio tyrimo ciklas prasidedąs iš naujo.

 

Tad tokiais ir panašiais žingsniais nustatomo tikrumo apologetas Russellas, kaip ir jam epistemologinės nuostatos požiūriu artimas J. L. Schellenbergas Žr. Arūnas Bingelis, „Dievo paslėptis – krikščioniškumo dėmuo ir iššūkis filosofijai“, p. 8. , matyt, priskirtini prie tų žmonių, kurie griežtai atsisakydami išpildyti būtiną transcendentinę – metanojos – galutinio verdikto apie Dievo tikrovę sąlygą, jau nepasilieka tik neutralių stebėtojų padėtyje šios tikrovės ir savęs pačių atžvilgiu. Palaipsniui „nutukinę savo širdis“ jie kuo toliau, tuo labiau negali atpažinti Dievo buvimą ir Jo veikimą įrodančio, Russello žodžiais kalbant, „pakankamai akivaizdaus pagrindo“, nors šis nuolatos skleidžiasi prieš jų „užmerktas akis“: „Šitų žmonių širdis aptuko, jie prastai girdėjo ausimis ir užmerkė akis, kad kartais nepamatytų akimis, neišgirstų ausimis, nesuprastų širdimi ir neatsiverstų, ir aš jų nepagydyčiau“ (Apd 28, 27; taip pat plg. Iz 6, 10, Mt 13, 15).

Šis egzistenciškai sukrečiantis Šv. Rašto priminimas bei perspėjimas, kalbantis apie „vidinį žmogų“, galėtų būti skirtas ir „transcendentinės apercepcijos subjektui“, „transcendentinei sąmonei“, fenomenologijos puoselėjamai „grynajai sąmonei“ – be tokio noetinio širdies persikeitimo visa, kas ontiškai akivaizdu, lieka paslėpta.

Fenomenologas, pagal metodologinę nuostatą turįs imperatyviai suskliausti išankstinius pasaulėžiūrinius įsitikinimus, žinojimą, nuostatas, kiekvieną predispoziciją, vis dėlto turėtų pastebėti, kaip į jo fenomenologinę praktiką, metodą, principus ir tikslus, bent jau išoriškai – įvardijimų plotmėje, yra panaši vienuolių kontempliatyvioji veikla, tarkim, isichastų dvasinio tobulėjimo pakopos: širdies apvalymas (gr. καρδία + gr. κάθαρσις) noetinio proto apšvietimas (gr. νοῦς + gr. φωτισμός) viso asmens sudievinimas (gr. θέωσις). Panašios nuostatos apie prigimtinio proto kontempliavimo galimybes ir šių galių atbaigimą palaimintajame regėjime laikosi ir šv. Bonaventūra: „Žemėje […] galime kontempliuoti begalinę dieviškąją didybę protu ir nuostaba; o dangiškojoje tėvynėje į Dievo džiaugsmą įžengsime regėjimu… San Bonaventura, La conoscenze di Cristo, q. 6, conclusione, p. 187. (išskirta straipsnio autorių).

 
Kelias į šv. Kutlumušo vienuolyną (gr. Μονή Κουτλουμουσίου). 2007 m. lapkritis, Šv. Atono kalnas. Arūno Bingelio nuotrauka
 

Suprantama, Dykumų anachoretų ar šiuolaikinių jų dvasinės kelionės bendrakeleivių isichastų dvasinio tobulėjimo pakopomis neįmanoma kilti nei neturint tyrų širdies intencijų, nei nevadovaujant „iš šalies“ Dievo Malonei. Tačiau kyla klausimas: ar esama fenomenologinio – beprielaidinio – šios srities, t. y. sinergetinės asmens sąveikos su taip geidžiamu pradmeniu – aukščiausiuoju tikrovės principu – dieviškuoju άρχή (kitaip nei filosofijoje, čia jis suprantamas kaip pirmapradė tveriančioji, bet Nesutvertoji Dievo Energija, Šviesa, kurią – kadangi tai tik Dievo Veikimas – būtina skirti nuo Jo Esmės: kūrinijai dabar dar neprieinamos Dievo tikrovės plotmės), tyrimo galimybių? Viena vertus, asmens trokštamas motyvų grynumas ir jo prigimtinėms galioms pagelbstinčioji Dievo Malonė patys savaime neprieštarauja filosofijos beprielaidiniam mąstymui (pastarajai temai aptarti kartais pasitelkiama kantiškoji praktinio proto prielaida – kiekviena priklausomybė, išskyrus laisvą įsipareigojimą, yra vergovė – klaidinga bent jau faktiškai). Antra vertus, pasitelkus analogijos principą galima tarti, kad krikščioniškasis pažinimo kelias, „metodas“ (gr. μέθοδος: μετά – ‘po, už, per’ + gr. ὁδός – ‘kelias, judėjimas, kelionė’), yra „viešas reikalas“ (lot. res publica), galimas patikrinti ir nešališkai įsitikinti kiekvienam, kaip to reikalauja Grooto empiriniame cikle besisukantis mokslas?

Bent jau didžiosios apreikštosios religijos, skirtingai nuo ezoterinių, okultinių mokymų, kelią nurodo viešai, aprašo visas „procedūras“, kurias tereikia rūpestingai atlikti ir kantriai laukti rezultato (pažado išsipildymo), sergstintis, kaip ir objektyvumo siekiančiame moksle, bet kokio subjektyvizmo, eliminuojant, kaip ir fenomenologijoje, „natūralistines tendencijas“, ir pan. Šioje tradiciškai religinio žmogaus „meta-kelionėje“ (gr. μετά + ὁδός) nėra išankstinės sąlygos išsižadėti jo galimai filosofinės ištikimybės beprielaidiškumui, bet siūloma mąstysena ir gyvensena kaip tik gelbsti šią ištikimybės Absoliutui, Jo tiesai dorybę nuo galimo jos, kaip neįgyvendinamos, visiško bergždumo, pamėkliškumo.

 

Dykumos tėvai kaip religinis fenomenas lyginamojo pobūdžio studijoms parankūs dar ir tuo, kad jų atžvilgiu galima tikėtis relevantiškesnės – fenomenologinės – prieigos. Ypač žinant postklasikinės filosofijos, kuriai priskirtina ir pati fenomenologija, įsipareigojimą vengti daugelį jos pirmtakų nuskurdinusio redukcionizmo bei jos skelbiamą metodologinę nuostatą – kvietimą „atgal prie daiktų“. Pirmiausia Dykumos tėvų fenomenas atviras filosofinei refleksijai Žr. Tomas Sodeika, „Miesto metafizika: dykumos tėvų profenomenas, arba tobulo tylėjimo pamokos“, p. 39–68. kaip istorinis reiškinys, fiksuotas asketinių praktikų aprašymuose ir apoftegmose (gr. ἀποφθέγματα), skirtose sieloms ugdyti ar jų dvasines negalias gydyti. Tačiau esama galimybės fenomenologine refleksija prisiliesti ir prie Dykumos tėvų „gyvosios ugnies“, tebeliepsnojančios jų mokymo dabartintojų ar asketinio gyvenimo būdo vykdytojų širdyse, Jėzaus maldos pakylėjamose į grynąją θεωρία – intelektinės kontempliacijos aukštumas. Jau VII–VI a. pr. Kr., kaip rašo Herodotas, garsusis įstatymdavys reformatorius, išmintingiausias anų laikų Atėnų pilietis Solonas laisvu nuo darbo metu irgi leisdavosi į slėpiningą piligrimystę – „keliones dėl teorijos“, nes tokio – dievų nelygstamo – žinojimo vaisius galėdavęs ragauti tik jose. Toks Karlo Rahnerio „anoniminis krikščionis“ tūno ir kiekvieno žmogaus prigimties katakombose.

Būtent dėl noetinio akivaizdybės troškimo – šios filosofijai ir religijai bendros predispozicijos – iš filosofijos kaip prigimtinio proto disciplinos galima tikėtis supratimo ieškančio žvilgsnio (lot. fides quaerens intellectum) ir į krikščionybės gyvąją tradiciją, pavyzdžiui, į šiandieninių šv. Benedikto, šv. Ignaco Lojolos vienuolijų ar į ortodoksų-isichastų iš šv. Atono Kalno (Graikija) kontempliatyvųjį proto gyvenimą, į jų kasdienėms meditacijoms atsidėjusią ir nuolatos budėti žadinamą sąmonės veiklą. Dėl XX a. paskutiniaisiais dešimtmečiais sustiprėjusio filosofijos gręžimosi į religijos fenomeną vėl tampa aktualus klausimas apie filosofijos kaip mokymo ir filosofijos kaip gyvenimo būdo santykį: juk kiekviena religija galiausiai yra praktinis santykis su galutiniu pasaulio pagrindu, įtraukiantis visą asmenį, aišku, apimantis ir jo gyvenimo būdą.

 

Jei personifikuotume filosofiją, jos paskirtį vaizdingai galima būtų aprašyti stoikų filosofijos terminais: jai nepakanka turėti aprašą, kaip atrodo, kokiai rūšiai priklauso jos mąstomos esmės – pasaulinio „proto sėklos“ (gr. λόγος σπερματικός), nepakanka užtikrinimo dėl jos naudingumo – filosofijai reikia teorinėmis akimis išvysti tikrovės visumą, t. y. jos mąstomų idealybių įsitikrovinimą, įsibūtinimo dinamiką, pažinti galimybės virsmą esamybe, būtiškaja tikrenybe (ontologinio akivaizdumo troškimas). Todėl filosofas dėl jo disciplinos fundamentinio ir universalaus pobūdžio ne galimai, bet būtinai turi išdrįsti (drąsa (gr. ανδρεία) – nirtulingajai sielai kardinali, tad privaloma dorybė Antikos filosofijos mokyklose) žengti iš diskurso, kaip idealaus, galimų pasaulių lauko, į tai, kas esti būtiškai į beprielaidinę tikrenybę. Beprielaidinių pradų įžvalgos siekia ir fenomenologija, vis dėlto priešingai, nei tvirtina sąmonės, transcendentinės krypties filosofijos atstovai (René Descartes’as, Immanuelis Kantas, Edmundas Husserlis), akivaizdybė, kaip tikro žinojimo (gr. έπι- στήμη) atributas ir principas, galiausiai siektina ne kaip transcendentaliai imanentinis įvykis, bet kaip transcendencijos Dovana, o kartu – žvelgiant vien iš žmogaus pusės – ir kaip laisvas egzistencinis apsisprendimas šią slėpinio Dovaną priimti. Taigi šiuo požiūriu akivaizdybė galima tik kaip abipusiai – nors ontologiškai ir nelygiaverčių pusių – mainai.

 

Mokslinis (sąlygotas išankstinio metodo, modeliuojantis galimybių lauke) santykis su pasauliu dėl savo neišvengiamai redukuoto ir abstraktaus santykio su jo objektyvuojama realybe iš principo nepajėgus išpildyti beprielaidiškumą ir laisvą Dovaną suponuojančio akivaizdybės principo reikalavimą. Vis dėlto kiekvienas įžvalgesnis ir Absoliuto besiilgintis protas tokį akivaizdaus, vadinasi, galiausiai ir visaapimančio tikrumo reikalavimą nepaliauja girdėjęs, net jei – taip pat akivaizdžiai – suvokia, kad toks imperatyvas vien jo jėgomis neįgyvendinamas.

Dykumos mokykla ir akivaizdumo principas: buvimas Dievo akivaizdoje

Jei palygintume nesuinteresuotą filosofijos bei nešališką, objektyvuojantį mokslo su pasauliu santykį ir anachoretų praktikas, pamatytume: Dykumos tėvai, nors ir būdami, mūsų akimis žiūrint, nepranokstamai nuolankūs, link tikrosios „dalykų padėties“ (angl. state of affairs – moderniosios logikos ribinė sąvoka, skirta neformalizuojamai daiktiškajai tikrovei išreikšti) artinosi godžiai, Dievo pažinimo „tarsi nekantrūs paaugliai“ ragauti troško čia ir dabar, Nesutvertąją Šviesą, Kristaus mokinių regėtą jau Taboro Kalne, ir save bei pasaulį joje išvysti geidė dar būdami „moliniuose induose“ Софроний (Сахаров), Видеть Бога как Он есть, 1985. .

 

Jau pati atsiskyrėlių žemiškoji buveinė, jų celės ir jų tyrai „nurodo ne tik vietą, bet ir gelminį dvasios kelią“ John Chryssavgis, Dykumos širdyje: dykumos tėvų ir motinų dvasingumas, p. 64. , kurio būtini atributai: tyla, malda, išmalda, pasninkas, atsižadėjimas, paprastumas, nuolankumas, paklusnumas, ištvermė, ramybė, tyrumas (be daugelio šių savybių nebūtų galima ir jokia mokslinė-euristinė veikla). Pati dykuma moko, kaip melstis, kaip Dievo akivaizdoje būti ir, svarbiausia, kaip Dievo akivaizdoje būti tylint ir Jo klausantis. Toks minimalizmas ne atsitiktinis: Dievas pats pasirinko tyrus ir tiesiogine, ir perkeltine prasme – būti ten, kur nėra puikybės, kaukių, kur atmetami pakaitalai, klaidingi vaizdiniai: dykumoje „nėra vietos užgaidoms, viskas yra visumos dalis“ Ten pat, p. 88. .

Galileo Galilėjaus vadinamoji gamtos knyga, kurios autoriumi jis laikė Dievą, mokslui, filosofijai ar religijai yra viena ir ta pati „knyga“, tačiau jai, kaip ir bet kuriai kitai, perskaityti bei suprasti būtina šviesa. Tik šviesos šaltiniai ir šios knygos skaitytojai, kaip galima spręsti iš rezultatų, yra skirtingi: ar kartezietiškasis imanentinis akivaizdumo principas clare et distincte, jei kalbame apie Dievo parašytos gamtos knygos perskaitymo ir supratimo galimybes, neatrodo tarsi jonvabalio spingsulė, lyginant su mistine Dykumos tėvų „Saule“?

 

Juk ten, kur, rodos, Mirties viešpatija, kur visokeriopas stygius, primityviausios gyvenimo sąlygos, ankstyvųjų amžių anachoretai, užuot patys tapę primityvūs, skurdžiomis sąlygomis regresavę, kaip tik pasiekdavo aukščiausią dorovinio tobulumo laipsnį, pelnydavo didžiausią proto aiškumą, išmintį, labiausiai priartėdavo prie gyvenimo slėpinio. Ar toks gamtamokslio požiūriu prieštaravimas prisitaikymo prie aplinkos ar entropijos dėsniams nėra nuoroda į Apvaizdos veikimą? Ar ne todėl Dykumos tėvų posakiuose gausu liudijimų apie stebuklus (gr. θαυμα), ženklus (gr. σημεῖον) ir regėjimus (gr. ϑέαμα, θεωρία)?

Dykumos tėvams ir motinoms kūrimas – stebuklas. Ir pasaulis yra stebuklas. Tiesą sakant, ne dykumos gyventojai darė stebuklus. Dievo stebuklai buvo juose. Kaip malonės indai jie primena mums žmogiškojo gyvenimo stebuklą. Primena, kad Dievo šlovė pasireiškia trapiame žmoguje. Kaip priimame ir atliepiame į tai, kas nutinka mūsų gyvenimuose, ypač sunkiausiose situacijose, juodžiausiomis akimirkomis, parodo, kiek esame šios paslapties ir stebuklo dalis. Ten pat, p. 122.

Stebuklingi nutikimai, tikrųjų „dalykų padėčių“ regėjimai galimi tik turint ypatingą atvirumo tikrovės slėpiniui ir dvasinio pažinimo dovanas. Vis dėlto akivaizdumo principo galiojimui ir mistinės patirties dovanai krikščioniškasis mokymas brėžia ribas: „Dabar mes regime lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu, o tuomet regėsime akis į akį. Dabar pažįstu iš dalies, o tuomet pažinsiu, kaip pats esu pažintas“ (1 Kor 13, 12).

 

Kaip šiame kontekste būtų galima pasiremti eidetika kaip fenomenologijos mokymu apie esmių, galimybių „savaime“, pirmenybę būtiškosios tikrovės, esamybės, atžvilgiu? Dykuma visų pirma yra demonų valdos, į kurias išdrįsusiems įžengti tekdavo kautis „iki pat paskutinio atodūsio“ John Chryssavgis, Dykumos širdyje: dykumos tėvų ir motinų dvasingumas, p. 60. . Būtent tyruose, gal kaip niekur kitur, taip kietai, agresyviai susiduriama su „grynaisiais intelektais“ (lot. intellectus purus) – savitais fenomenologijos „grynųjų esmių“ atitikmenimis: anachoretui su vienais bendradarbiaujant, su kitais kaip tik grumiantis, grėsmė pralaimėti vis dėlto yra labai reali ir bauginanti. Kartu anachoretas žino: jei siektų išvengti lemtingos kovos dvasioje su „neregimuoju“, su „visiškai kitu“, su išganymo antagonistu, jis būtų jau pralaimėjęs. Tad atsiskyrėlis kaip „transcendentalinės apercepcijos subjektas“ jokio pasirinkimo neturi – kaip IV a. Evagrijus Pontietis mėgdavo sakyti: be gundymų niekas nebūtų išganytas.

Tyrai moko ne tik grumtynių už išganymą, jie rodo, ir koks turi būti santykis su materialumu:

Gali pasirodyti, kad dykuma kūnui negailestinga, bet iš tiesų čia pabrėžiamas beverčių, negyvų sluoksnių, įvardijamų kaip „kūnas“, nusimetimas. […] Net teigdami, kad visas pasaulis priklauso Dievui, Dykumos mokytojai stengiasi nebepriklausyti nuo materialaus turto. Jie siekia susitelkti ne į pasaulį, o steigti naują tvarką ir atgręžti visą pasaulį į Dievą. Ten pat, p. 109.

Kita vertus, Dykumos mokytojai yra savotiški „materialistai“: jie gerbia gyvūniją, skurdžią augmeniją, bedvasę medžiagą – kopas ar vandenį – juk visa tai yra Dievo tvarinija ir yra Jo mylima.

 

Tad pirmųjų krikščioniškųjų atsiskyrėlių santykyje su pasauliu pirmiausia regimas religinis – ne estetinis, ne emocinis ir net ne etinis jo pobūdis: kūrinija stebimasi, gėrimasi ir grožimasi, bet niekuomet ji nėra garbinama – vien Kūrėjas vertas garbinimo ir šlovinimo. Tai atvirai teocentrinė orientacija, bet praktikuojama ji grąžina žmogui nuodėmės suardytą vidaus ir išorės, proto ir širdies, minties ir veiksmo vienybę. Abatas Poimenas motyvą, kodėl subrandintas širdies mintis reikia paversti veiksmu, nurodo ne tik vaizdingai, bet ir perspėdamas:

Jei turite pilną skrynią drabužių ir ilgai jos neatidarote, drabužiai viduje supus. Taip pat nutinka ir mūsų širdies mintims. Jei jų nebeišreiškiame veiksmais, tai ilgainiui jos pagenda ir tampa blogos. Thomas Merton, Dykumos išmintis: apoftegmos, p. 48.

Išvados

Moksliniuose tyrimuose siekiant tikrovės patirties ir jos mąstymo atitikimo, pažintinio akivaizdumo stygius neišvengiamas. Taip nutinka dėl moksliškai neįveikiamo nuotolio tarp racionalaus bei nešališko tikrovės stebėtojo, modernaus teoretiko, ir asmeniškai, suinteresuotai, netarpiškai patiriančio tikrovės dalyvio. Net ir aksiominės prielaidos, jų pagrindu dedukuotos loginės tiesos, dėsniai negali pagelbėti mokslui ištrūkti iš jam skirtos lemties suktis hipotetinio žinojimo rate. Tad tikrojo žinojimo negalint įgyti nei realiųjų, nei formaliųjų mokslų metodais, natūraliai kyla uždavinys siekti būtiškosios tiesos peržengiant kintamą pasaulį – filosofijos ar religijos keliu – ir įsipareigoti būtent tokiai tiesai. Nuo beprielaidiškumo atsispiriantis ir Absoliuto besiilgintis filosofas savojo pašaukimo kviečiamas žengti anapus diskurso – į tai, kas esti nesąlygiškai ir būtiškai. Dykumos tėvų ištarmės istoriškai unikaliai drąsina ir rodo kelią, kaip tokį transcendavimo judesį atlikti.