Straipsnis Filosofijos tapsmo praktika fenomeno aspektai

Tokiu atveju analitinė tuštumos meditacija, vedanti į automatinių reakcijų diferenciaciją, kylančią dėl neteisingų išorinių fenomenų ir savojo „aš“ supratimų, nėra pajėgi panaikinti subjekto dėmesio blaškymosi, kuris kyla ne iš savojo „aš“ ir išorės fenomenų iliuzinio suvokimo, o iš vidinės dinamikos, kuri nerami gali būti ir visiškai ramioje aplinkoje, kas taip pat yra trukdis nuosekliam filosofijos įkūnijimo aktui. Tai suponuoja, kad net ir adekvati refleksija, diferencijuojanti automatinių reakcijų priežastingumą, nėra pakankama ramybės būsenai bei nuosekliam ir tolygiam filosofijos įpraktinimui, nes nuoseklumui trukdo negebėjimas koncentruotis į atliekamą veiksmą, reikalingą to veiksmo atlikimui laiką. Vidinės ramybės būsenos nebuvimas lemia ir pačios analitinės meditacijos nekokybiškumą.

Tokiu būdu ramybės būsena (samatha), kuri pasiekiama praktikuojant susitelkimą Žr. Sogyal Rinpoche, Tibetiečių gyvenimo ir mirties knyga, p. 78. , tampa svarbiu atributu ir analitinės meditacijos metodui, ir teorijos įkūnijimo metodui apskritai.

Trumpai aprašant pačią samatha praktikos specifiką, galima paminėti, kad čia, kaip ir dėl kitų budistinės praktikos aspektų, duodama tiksli instrukcija, kas ir kaip turi vykti, ir akcentuojama, kad reikia žinoti visus praktikos eigos niuansus, o ypač svarbu žinoti samatha praktikos vienų pakopų skirtį nuo kitų, nes nustatyti, kurioje iš pakopų yra subjektas, be paties subjekto niekas kitas to padaryti negalės Žr. Геше Джампа Тинлей, Шаматха: основы тибетской медитации, c. 49. . Tokiu būdu sėkmingos praktikos rezultatas tiesiogiai priklauso nuo visų su pačia praktika susijusių aspektų įsisąmoninimo.

 

Apskritai šioje praktikoje yra devynios pakopos, kurių kiekviena viena nuo kitos skiriasi konkrečiais subjekto įgytais gebėjimais. Viskas prasideda nuo to, kad bandoma atsipalaidavus išlaikyti dėmesį į pasirinktą meditacijos objektą. Pradžioje to padaryti nepavyksta, nes dėmesys vis nuo meditacijos objekto nutolsta ir tenka jį grąžinti. Jis vėl nutolsta ir vėl yra grąžinamas, ir taip yra progresuojama Žr. ten pat, c. 48. .

Kada subjektas išmoksta išlaikyti dėmesį į pasirinktą meditacijos objektą vieną minutę, tai reiškia, kad jis pasiekė pirmąją šios praktikos pakopą. Šioje pakopoje subjektas susiduria su vis dingstančiu iš koncentracijos centro meditacijos objektu, jo neryškumu, spontaniškai atsirandančiomis mintimis ir kitokiomis dinaminėmis reakcijomis – tai didelis proto blaškymasis Žr. ten pat. .

Perėjimas nuo pirmos pakopos prie antros suponuoja gebėjimą meditacijos objektą išlaikyti dvi minutes, o tai reiškia, kad dvi minutes subjektas neatsitraukia nuo meditacijos objekto dėl išsiblaškymo ar susijaudinimo Žr. ten pat, c. 49. .

Skirtumas tarp antrosios ir trečiosios pakopos yra tas, kad antrojoje pametus meditacijos objektą ne iš karto susivokiama, kad objektas pamestas, o kai išsiugdomas toks dėmesingumas, kuris leidžia pastebėti pamestą objektą iš karto po jo pametimo, tai jau reiškia, kad subjektas pasiekė trečiąją pakopą ir šis gebėjimas pastebėti iš karto ir yra tai, kas žymi skirtumą tarp antros ir trečios pakopų Žr. ten pat. .

 

Skirtumas tarp trečios ir ketvirtos pakopos yra tas, kad trečioje pakopoje dar būna proto atsitraukimų nuo meditacijos objekto, t. y. meditacijos objektas vis dar dingsta. O štai ketvirtojoje pakopoje objektas iš dėmesio lauko nebedingsta. Šis skirtumas ir yra tas faktorius, kuris skiria trečią pakopą nuo ketvirtos Žr. ten pat, c. 50. .

Ketvirtojoje pakopoje, nors ir gebama kiek pats subjektas nori koncentruotis į meditacijos objektą, tačiau dar būna ir vadinamųjų šiurkščių ir subtilių proto nusilpimų bei susijaudinimų/susižadinimų.

„Šiurkštus proto susijaudinimas/susižadinimas – tai proto susijaudinimas, kuris susijęs su subjekto prisirišimais prie kažko, dėl ko protas susijaudina/ susižadina kažkokiais kitais faktoriais nei meditacijos objektas ir meditacijos objektas yra pametamas. Esant subtiliam proto sujaudinimui/sužadinimui, meditacijos objektas nėra pametamas, bet čia įvyksta tas pats, kaip žiūrint televizorių, kai žiūrima į ekraną, bet dalis dėmesio tarsi nueina į šalį. Panašiai ir čia. Meditacijos objektas yra, bet ne visas dėmesys nukreiptas į jį. Dalis dėmesio yra kažkur kitur.

Šiurkščiu proto nusilpimu vadinama tokia būsena, kai meditacijos objektas išlieka, bet išnyksta jo aiškumas. Jis būna išplaukęs, tarsi kaip dūmuose. Subtiliu protiniu nusilpimu vadinama tokia būsena, kai meditacijos objektas, nors ir aiškiai matomas, bet jam trūksta ryškumo. Žr. Геше Джампа Тинлей, Шаматха: основы тибетской медитации, c. 50.

Tinley akcentuoja tai, kad šiuos subtilius dalykus subjektas nustatyti gali tik per savo asmeninę meditacinę patirtį, kurią analizuodamas jis turi išmokti lyginti šias paminėtas kategorijas.

 

Pasiekus ketvirtąją pakopą, t. y. gebėjimą ilgai koncentruotis į objektą, dėmesingumas pereina į antrą planą, ir svarbiausiu tampa aktualizuotas budrumas, kuris ne tik žymi perėjimą į penktąją pakopą, bet ir tai, kad šios savybės padeda penktoje, šeštoje ir septintoje pakopose šalinti su meditacijos objektu susijusius trukdžius. Aštunta pakopa pasiekiama, kai sąmoningai aktualizuoti budrumo jau nebereikia, nes yra tam tikra fiksuota būsena, kai minėtieji trukdžiai spontaniškai jau pasireikšti nebegali Žr. ten pat, c. 51–52. .

Skirtumas tarp aštuntos ir devintos pakopos yra tas, kad aštuntojoje dar reikia stengtis įeiti į samatha, pasiekti visiško nusiraminimo būseną, o devintojoje pakopoje šių pastangų nebereikia, nes šios būsenos esama nuolat Žr. ten pat. .

Tokiu atveju samatha kaip statinės ramybės būsenos nebuvimas kaip tik ir yra ta priežastis, kodėl galima išmanyti filosofiją ir net filosofiškai reflektuoti, tačiau sudėtingose situacijose elgiamasi taip, kaip elgiasi filosofijos neišmanantys žmonės.

Žinoma, ši praktika trunka ne vienerius metus ir atidėti pasirinktos filosofijos realizaciją praktinėje plotmėje iki tol, kol bus realizuotos visos devynios pakopos, nėra protingas sprendimas, nes tuomet rizikuojama visai nieko praktiškai nerealizuoti. Tačiau net ir žengimas pirmosiomis pakopomis, kurios leis bent kelias minutes išlaikyti, kad ir subtiliai pasireiškiančiais trukdžiais, dėmesį į pasirinktą meditacijos objektą, bus tas laimėjimas, kuris be abejonės, darys kokybinę įtaką filosofijos išskleidimui praktinėje plotmėje.

 

Taip pat reikia paminėti ir tai, kad pačioje Tibeto budizmo filosofijos praktikoje šis samatha pozicijos realizavimas nėra šios filosofijos galutinis su praktiškumo realizacija susijęs tikslas. Samatha čia papildo tuštumos fenomeną, išsiugdytą per analitinės meditacijos praktikas, o tuštumos fenomenas savo ruožtu papildo dėl samathos įgyjamus gabumus, todėl įpraktinamas atitinkamas budistinės filosofijos turinys.

Tačiau nepaisant to, kad šios algoritmikos taikomos budistinei filosofijai įpraktinti, jas taip pat galima panaudoti ir kitoms, t. y. nebudistinėms, filosofijoms realizuoti. Tai susiję su tuo, kad šios Tibeto budizmo meditacijos tikslas yra „meditacijos sujungimas su veiksmu“ Sogyal Rinpoche, Tibetiečių gyvenimo ir mirties knyga, p. 93. , būtent veiksmas gali būti ir nebudistinės prigimties.

Todėl realizuojant šias dvi viena kitą papildančias meditatyvias budistines praktikas, kurios vienu metu yra nukreiptos į išorinių ir vidinių spontaniškas reakcijas keliančių priežasčių neutralizavimą, išsiugdoma tokia stabilumo būsena, kuri leidžia nuosekliai realizuoti atitinkamas kompleksines buvimo pasaulyje algoritmikas.

Tačiau čia dar kartą reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad jei subjektas, siekdamas įpraktinti vieną ar kitą filosofiją, praktikuos tik šias budistines praktikas, manydamas, kad per jas išsiugdyti gebėjimai yra pakankami įpraktinti norimą filosofiją, tai tuomet tokio subjekto optimalus filosofijos įpraktinimas susiaurės iki tų regionų, kurie nėra persmelkti socialinių ir politinių tendencijų, vedančių subjektą į vienmatiškumą, sudaiktinimą ir visokeriopą jo išnaudojimą, kuris profesionaliai bus slepiamas už priešingų jam tendencijų.

 

Tokiu būdu atsižvelgiant į tai, kad šios konspiratyvios tendencijos persmelkia beveik visą planetą, tai šiuo atveju jei subjektas sieks optimaliai įpraktinti filosofiją remdamasis vien tik budistinėmis tendencijomis, tai greičiausiai tokio įpraktinimo optimaliomis galimybėmis bus tik tie patys Himalajų kalnai.

Kitaip sakant, vien šių budistinių praktikų realizavimas nelemia optimalaus pasirinktos filosofijos įpraktinimo šiame XXI a.

Išvados

Galima teigti, kad filosofijos įpraktinimo aktas susideda iš trijų integruotų pozicijų, kurių kiekviena pasižymi savo specifika ir savo indėliu į suminį filosofijos praktinio realizavimo rezultatyvumą.

Pirmoji šių pozicijų susijusi su filosofija, išreikšta teoriniame lygmenyje. Šiame lygmenyje teoriškai apibūdinamas praktiškumas ir su juo susiję aspektai, apimantys praktiškumo specifiką, priežastingumą ir tikslus, kurie kartu yra ir matmuo, grįžtamuoju ryšiu parodantis teorijos įpraktinimo realizuotumą. Ši teoriniame lygmenyje išreikšta filosofija turi būti tam tikru kiekybiniu santykiu susijusi su realybe, kurią ji aprašo. Jei šios sąsajos nėra arba ji nepakankama, arba simuliakrinė, tuomet tokia filosofija tampa neįkūnijama veiksmo forma ir jos realizavimas susiaurėja iki gebėjimo ją viso labo perteikti žodžiu ar raštu.

Jei filosofija teoriniame lygmenyje su tikrove koreliuoja pakankamai, kad būtų galima ją įpraktinti, tuomet šio veiksmo realizuotumas priklauso nuo paties subjekto gebėjimo tą filosofiją suprasti, supratimą suprantant kaip jos sukoordinavimą su tikrove, o tai priklauso nuo subjekto turimų žinių/patirčių ir analitinių, kognityvinių gebėjimų. Jei subjektas nesupranta to, ką bando įpraktinti, arba supranta klaidingai, arba per menkai, tuomet tokia filosofija praktiniame veiksmo lygmenyje nerealizuojama.

 

Antroji pozicija susijusi su paties subjekto, įpraktinančio filosofiją, mokėjimu atlikti konkrečius įpraktinimo procesui reikalingus veiksmus. Šiuos veiksmus sąlygiškai galima skirstyti į dėmesio išsiugdymą meditacijos būdu, kuris būtinas tiek tikslingai atliekamai analizei, kurios pagrindu koordinuojami veiksmai, tiek vidinės dinamikos neutralizavimui, kas leidžia subjektui tapsmo procesą formuoti nuoseklų. Taip pat gebėjimą neutralizuoti išorines tendencijas per jų diferenciaciją refleksijos būdu, kas suponuoja automatinių reakcijų nekilimą dėl išorinių priežasčių. Kitaip sakant, šių gebėjimų rezultatas yra sąmoningai suformuota ir palaikoma ramybės būsena, kuri reikalinga filosofijos tapsmui praktika subjektui per save atlikti. Šių gebėjimų neišsiugdymas formuoja spontaniškai kylančias reakcijas tiek dėl išorinių, tiek dėl vidinių priežasčių, o tai suponuoja įpraktinimo eigos priklausomybę nuo automatiškai kylančių reakcijų, dėl ko įpraktinimo procesas tampa nenuoseklus ir galimas tik tada, kada aplinka ar vidus neišprovokuoja šių savikontrolę užgožiančių reakcijų.

Trečioji pozicija susijusi su aplinka, kurioje subjektas siekia praktiškai realizuoti kurią nors filosofiją. Ši aplinkos pozicija numato tai, kad aplinka persmelkta tiek atvirų, tiek konspiratyvių subjektą, siekiantį įpraktinti filosofiją, veikiančių tendencijų. Ir jei atvirų tendencijų poveikiui sukoordinuoti su savo veiksmais subjekto atžvilgiu pakanka antrojoje pozicijoje paminėtų gebėjimų, tai konspiratyvių tendencijų diferencijavimui, diferencijavimą suprantant kaip šių tendencijų neutralizavimą ar sukoordinavimą su savo subjekto atžvilgiu veiksmais tokiu būdu, kad šios tendencijos netrukdytų realizuoti praktiškai filosofiją, jau reikia tikslingų žinių, kurios ir atskleistų šias konspiratyvias tendencijas.

 

Šios pozicijos ignoravimas lemia tai, kad refleksija, ant kurios pamato statomas filosofijos realizavimo priežastingumas ir tikslai, dėl neįtraukimo į patį refleksijos procesą konspiratyvių tendencijų, kurios yra ir kurios turi įtakos subjekto buvimui, subjekto refleksinės išvados grindžiamos remiantis tomis iliuzinėmis pozicijomis, kurios formuojamos didžiųjų korporacijų ir valdžios institucijų, siekiančių subjektui primesti tam tikrą dirbtinai sukurtą vienmatišką tikrovės interpretaciją, kurios niuansų neišmanymas formuoja iliuziją, kad ši dirbtinai sukurta interpretacija ir yra tikrovė. Tokiu būdu ant klaidingos interpretacijos pamato statomas ir suvokimas „ką daryti“, o tai suponuoja ir neteisingus veiksmus, t. y. filosofinę praktiką.

Taip pat ši trečioji pozicija reiškia, kad baigtinis praktinės filosofijos modelis negali būti aprašytas galutinai, nes nuolat kintančios išorinės tendencijos suponuoja ir nuolatinį poreikį papildyti žinias. Vadinasi, subjektas nuolatos turi atnaujinti savo tikrovės suvokimą. Ignoruojant šį faktorių, formuojasi situacija, kai dabartyje subjektas koordinuoja savo veiksmus pagal tas sampratas, kurios tiko praėjusiam laikui, ir todėl vėl formuojasi situacija, kai klaidinga interpretacija lemia klaidingą praktiką.

Taigi filosofijos įpraktinimo aktas yra kompleksinis, nuolat reikalingas žinių atnaujinimo veiksmas, kuris susideda iš integruotų į vieną visumą skirtingoms kategorijoms priklausančių pozicijų. Vadinasi, vienos ar kelių paminėtų pozicijų ignoravimas/neįtraukimas į šį procesą turės tiesioginės įtakos šio proceso kokybiniam realizavimui.

 

Literatūra

  • Arendt, Hannah, Žmogaus būklė, iš anglų kalbos vertė Aldona Radžvilienė, Arvydas Šliogeris, Vilnius: Margi raštai, 2005.
  • Baudrillard, Jean, Vartotojų visuomenė: mitai ir struktūros, iš prancūzų kalbos vertė Neringa Abrutytė, specialusis redaktorius Viktoras Bachmetjevas, Kaunas: Kitos knygos, 2010.
  • Foucault, Michel, Disciplinuoti ir bausti, iš prancūzų kalbos vertė Marius Daškus, Vilnius: Baltos lankos, 2001.
  • Mažeikis, Gintautas, Įsikitinimai: sąmoningumo metamorfozės, Kaunas: Kitos knygos, 2013.
  • „Praktinė filosofija“, Vytauto Didžiojo universitetas [žiūrėta 2014 m. kovo 14 d.].
  • Rinpoche, Sogyal, Tibetiečių gyvenimo ir mirties knyga, iš anglų kalbos vertė Algirdas Kugevičius, Aivaras Mockus, Vilnius: Mijalba, 2011.
  • Касториадис, Корнелиус, Воображаемое установление обществ, перевод с французского Г. Волкова, С. Офертас, Москва: Логос Гнозис, 2003.
  • Мapку́зе, Герберт, Одномерный человек: исследование идеологии развитого индустриального общества, перевод с английского А. Юдина, Киев: Port-Royal, 1994.
  • Тинлей, Геше Джампа, Ум и пустота, Москва: Цонкапа, 2002.
  • Тинлей, Геше Джампа, Шаматха: основы тибетской медитации, Санкт-Петербург: Ясный свет, 1993.
 

Some Aspects of the Phenomenon of Philosophy’s Becoming a Practice

  • Bibliographic Description: Matas Bytautas, „Filosofijos tapsmo praktika fenomeno aspektai“, @eitis (lt), 2016, t. 323, ISSN 2424-421X.
  • Previous Editions: Matas Bytautas, „Filosofijos tapsmo praktika fenomeno aspektai“, Logos, 2014, nr. 80, p. 188–196, nr. 81, p. 184–192, ISSN 0868-7692.
  • Institutional Affiliation: Vytauto Didžiojo universitetas.
Summary: This article discusses the phenomenon of philosophy becoming a practice. The article’s starting point is a dual position. On the one hand, this process happens in a certain specific environment which affects subject. The subject has not only open but also a conspiracy tendencies. This means that the subject who wants to actualize philosophy practically has to coordinate his actions with these tendencies so they do not interfere with his practice of chosen philosophy. For that act of coordination he needs to know these tendencies which are affecting him and the particularity of them. On the other hand, the process of philosophy’s becoming a practice is performed by particular subject. This fact presupposes that this subject has to have skills adequate for accomplishing this process. Hereby this study analyzes external tendencies which are related with philosophy’s becoming practice and internal tendencies and that presuppose integral approach on this phenomenon.

Keywords: philosophy’s becoming a practice, critical theory, meditations, Buddhism.