Straipsnis „Žemės menas“ ir fenomenologinė intersubjektyvios percepcinės vaizduotės struktūra

  • Bibliografinis aprašas: Mindaugas Briedis, „Žemės menas“ ir fenomenologinė intersubjektyvios percepcinės vaizduotės struktūra“, @eitis (lt), 2016, t. 327, ISSN 2424-421X.
  • Ankstesnis leidimas: Mindaugas Briedis, „Žemės menas“ ir fenomenologinė intersubjektyvios percepcinės vaizduotės struktūra“, Filosofija. Sociologija, 2015, t. 26, nr. 3, p. 177–183, ISSN 0235-7186.
  • Institucinė prieskyra: Mykolo Romerio universiteto Filosofijos ir humanistikos institutas.
Santrauka: Straipsnyje aptariama percepcinės vaizduotės struktūra leidžia pritaikyti fenomenologinę žiūrą miesto viešosioms erdvėms, konkrečiai – „žemės meno“ pavyzdžiams tematizuoti. Visų pirma sieksime fenomenologiškai nusakyti patirtinę struktūrą tokių viešų kūrybos produktų, kurie numato ne tik atmintį ar vaizdinę sąmonę, bet ir rečiau analizuojamus M. Heideggerio bei E. Husserlio fenomenologinius projektus, pirmiausia pastarojo intersubjektyvią percepcinę vaizduotę. Antra, nužymėsime gaires supratimui, kaip meninis gamtinės aplinkos transformavimas motyvuoja intersubjektyviai steigiamą ir palaikomą miesto etosą.

Pagrindiniai žodžiai: fenomenologija, „žemės menas“, vaizduotė, intersubjektyvumas, kūryba.
 

Fenomenologija ir „žemės menas“

Bendrai sutariama, kad etika (juolab ekologija) nebuvo stiprioji Edmundo Husserlio filosofijos dalis Žr. Herbert Spiegelberg, Phenomenology in Psychology and Psychiatry: A Historical Introduction, 1972; Robert Sokolowski, Introduction to Phenomenology, 1999; Paul Ricoeur, Husserl: An Analysis of His Phenomenology, 2007. . Tiesa, tokie garsūs jo mokiniai bei sekėjai kaip E. Stein, M. Scheleris ar M. Heideggeris nemaža dalimi atitaisė šį proto-fenomenologijos trūkumą. Kita vertus, fenomenologinės filosofijos specifika parodo, kad net prima facie elementarus fenomenologinis klausimas galų gale atveda prie sudėtingos patirties duoties būdų sampynos, tad ir etikos užmaršties klausimas E. Husserlio mąstyme traktuotinas kaip kiek perdėtas. Vienas įdomesnių tokių sampynų apima etikos, gamtos bei kūrybos patirtis, numatanti, bet jokiu būdu neišsemianti, fenomenologinę vaizduotės traktuotę. Vadinasi, fenomenologiškai tyrinėjant gyvenamojo pasaulio regionus, šiuo atveju – miesto viešąsias erdves, atsiveria galimybė atskleisti viešosios kūrybos objektų intersubjektyvią reikšmę bei svarbą tam tikram kūrybingam etosui.

Nepaisant fenomenologijos kaip griežtos mokslinės disciplinos (Wiesenschaft) traktavimo Loginiuose tyrinėjimuose (1900), įvairiose paskaitose bei užrašuose E. Husserlis niekada scholastiškai neatsiribojo nuo gyvenamojo pasaulio (Lebenswelt) Žr. Dalius Jonkus, Patirtis ir refleksija: fenomenologinės filosofijos akiračiai, 2009. . Nors pastarojo svarba paprastai priskiriama vėliausiam E. Husserlio mąstymo etapui, paskelbti gausūs archyvai rodo, kad E. Husserlis matė ir siekė įgyvendinti fenomenologijos pritaikymą įvairiems būties regionams, pats gausiai iliustruodamas mintinius eksperimentus gyvenamąja medžiaga Žr. Edmund Husserl, Collected Works: Phantasy, Image Consciousness, and Memory (1898–1925), 2005. . Kita vertus, XX a. Vakarų kultūroje pradėjo rastis įvairių naujų meninių-socialinių formų, kurios siekė peržengti tradicines teorijos-praktikos, subjekto-objekto, kultūros-gamtos ir kitas binarines opozicijas. Čia neturime galimybės nuodugniai atsakyti, kiek fenomenologija prisidėjo prie tokių darinių atsiradimo, tačiau neabejotina, kad jos metodologija yra itin paranki įdėmiau pažvelgti į šias naujas iniciatyvas ir jų reikšmę žmonių savipratai ir bendrabūviui Pvz., socialinės rūpybos bei slaugos dėmesys lytėjimui, šokiui ir pan. . Vienas įtakingiausių tokių naujų kultūrinių pavidalų neabejotinai yra „žemės menas“ Angl. Land Art, Art of the Earth arba Earth Art. .

 

Šis judėjimas gimė XX a. Jungtinėse Amerikos Valstijose iš kritinį lygmenį Vakarų visuomenėje pasiekusio susirūpinimo aplinka bei žmonių susvetimėjimu (pvz., R. Smithon „Spiral Jetty“, 1970; E. Sanguinetti „Alter Ego“, 1986). Tai tam tikra socialiai atsakingo meno pakraipa, ypatinga tuo, kad čia žmogaus kūryba ir natūralus kraštovaizdis sudaro organišką visumą ir tampa struktūriškai neatsiejami. „Žemės meno“ skulptūros ne talpinamos į geometrinę erdvę, o kraštovaizdis tampa būtina jų duoties sąlyga. Taigi pagrindinei kūrybos medijai tarnauja natūralios medžiagos (tradiciškai nelaikytos meniškai vertingomis), kurios konceptualiai derinamos su dirbtinėmis.

„Žemės meno“ kūriniai taip pat dažnai yra sunkiau pasiekiami žiūrovui (reikalauja fizinių ir interpretacinių pastangų), jų pasirodymo ir kaitos būdai neretai priklauso nuo gamtinių sąlygų, o suvokimas – nuo įdėtų pastangų ir konkrečių aplinkybių. Dažnai abstraktus, besisiejantis su minimalizmu, „žemės menas“ prisijungia prie vaikišką žaismę kaip ir gamtos spontaniškumą aukščiau sukultūrintos visuomenės idealų iškeliančių judėjimų. Lietuvoje tokio meno pavyzdžių galima rasti Orvydų sodyboje, Europos parke, Vilniuje, kur be kitų garsių skulptūrų („Žaliojo tilto“ figūros bei „Neries arka“ Neries krantinėje) turime ir menininko Roberto Antinio „Puskalnį“ bei kitas. Turėdami omenyje šiuos kūrinius, prisiminkime kelis dviejų didžiausių fenomenologijos autoritetų – M. Heideggerio ir E. Husserlio filosofinius projektus.

 

Garsiame tekste Apie meno kūrinio ištaką Žr. Martin Heidegger, Hans-Georg Gadamer, Meno kūrinio ištaka, 1935. M. Heideggeris analizuoja meną konfliktiško sąryšio tarp „žemės“ ir „dangaus“ fone, kur anapus estetinių meno vartojimo taisyklių meno kūrinys matomas kaip tikroji buvimo prasmės sklaidos ar „pasaulio išstatymo vieta“ Ten pat, p. 44. Apie su M. Heideggerio terminų vertimu susijusius keblumus žr. Tomas Kačerauskas, „Ar vertimas – kūrybos industrijų veikla? M. Heideggerio vertimo atvejis“, p. 98–107. . Dar daugiau, M. Heideggerio teorijoje meno kūrinys tampa „tikrovės apmąstymo instrumentu, žmogaus pasaulio išraiška ir komunikacijos vieta“ Edvardas Rimkus, „Meno kūrinys – žmogaus pasaulio išraiška ir komunikacijos vieta: M. Heideggerio pozicija“, p. 43. . Kita vertus, meno kūrinys (Kunstwerk) greta įrankio (Zeug) ir daikto (Ding) išsiskiria specifine daiktiškumo svarba Žr. Martin Heidegger, Hans-Georg Gadamer, Meno kūrinio ištaka, p. 10. . Viena iš šių galimų interpretacijų ir kreipia mus į natūralių medžiagų („žemės“) panaudojimą meno kūriniuose, tokiu būdu pasirodančius pažinumo lauke įtvirtinant tam tikras kultūrines prasmes. Tačiau šios natūralios medžiagos teikia ir kitų įprasminimo galimybių lauką, nepasirodantį pažinumo lauke, o tik liudijamą natūralių medžiagų inertiškumo: „esmės sąvoka neišsitenka konkretaus daikto plotmėje, ja įvardijamas visas juslėms atsiveriantis esmas, kuris žmogų supa iš visų pusių…“ Edvardas Rimkus, „Meno kūrinys – žmogaus pasaulio išraiška ir komunikacijos vieta: M. Heideggerio pozicija“, p. 45. .

 

M. Heideggeriui „žemė“ signalizuoja paslapties galimybę pačioje kultūrinio pasaulio tankmėje“ Martin Heidegger, “The Question Concerning Technology,” p. 174. . Čia pasireiškia M. Heideggerio tikėjimas į tradicinio meno poiesis – natūralių medžiagų ir žmogaus projekto dermę, kuri atidengia ir pačios gamtos esmę Žr. Martin Heidegger, What Is Called Thinking?, 1968. . Pažymėtina, kad tai nekonfliktuoja su bendrąja M. Heideggerio filosofine pozicija, mat jei būtis priklauso nuo jos buvimo būdą liudijančios pagavos, tai iki Dasein žemėje nebuvo „būties“ kaip bet kokį buvimą lemiančio įprasminimo. Vadinasi, „žemės menas“ dar kartą priartėja prie pačios žmogiškosios būties specifikos, kai natūralūs esiniai tegali būti, bet negali būti įprasminti. Šia prasme būtis (ne esiniai) yra priklausoma nuo rūpesčio (Sorge), kurio viena išraiškų ir yra poiesis, mūsų atveju – „žemės menas“ kaip viena iš ontinių būties supratimo priemonių Žr. Martin Heidegger, Būtis ir laikas, p. 43. . Kita vertus, išplėšti iš „noumeniško“ buvojimo tokie kūriniai priartina prie paslapties kaip namų jaukumo pojūčio, įsiklausymo ir dėkingumo, kad būtis praneša apie save šiais kūriniais, kurie motyvuoja žmogų saugoti (būtį). Tik tokia išsaugota (ne ekologine, o ontologine prasme) „gamta yra poiesis aukščiausia prasme“ Martin Heidegger, Hans-Georg Gadamer, Meno kūrinio ištaka, p. 80. . Kita vertus, mūsų tyrimo atžvilgiu yra svarbu ir tai, kad meniškai transformuotos natūralios medžiagos atveria žmogui kitas „buvimo galimybes“, „santykio su pasauliu formas“ bei „ryšius su skirtingomis kultūromis ar pavieniais asmenimis“, kur „ne tiek svarbi yra komunikacija tarp kūrėjo ir jo kūrinio suvokėjo, kiek komunikacija tarp pačių kūrinio suvokėjų, kai meno kūrinys tampa žmonių susitikimo vieta, sukurianti tam tikrą buvimo-kartu galimybę“ Edvardas Rimkus, „Meno kūrinys – žmogaus pasaulio išraiška ir komunikacijos vieta: M. Heideggerio pozicija“, p. 48. .

 

Percepcinės vaizduotės struktūra

Taigi „žemės menas“ gali būti suprantamas kaip protestas prieš estetinį dirbtinumą, komerciškumą, galerijų pretenzingumą ir meno bei gamtos santykio konvencijas, tačiau fenomenologinis požiūris leidžia atverti fundamentalesnį nei socialinis lygmuo tokio tipo meno konstitucijos sluoksnį. Neabejotina, kad kalbant apie kūrybą viena fundamentaliausių fenomenologinių struktūrų yra vaizduotė. Įdomu, kad „žemės meno“ atveju vaizduotė yra motyvuojama unikaliu būdu.

Kaip jau esu išsamiai rašęs kitur Žr. Mindaugas Briedis, “Phenomenology and the Science of Medical Imaging,” 2011. , E. Husserlis vaizduotei skyrė ypatingą vaidmenį teigdamas, kad „pramanas yra tas šaltinis, kuris neleidžia išsekti amžinųjų tiesų pažinimui“ Edmund Husserl, Ideas: A General Introduction to Pure Phenomenology, p. 184. ir nuolat grįždavęs prie jos įvairialypės struktūros. Nors tyrėjai išskiria du pagrindinius vaizduotės struktūros lygmenis E. Husserlio filosofijoje – vaizdinę sąmonę ir laisvąją fantaziją, gerokai vėliau publikuoti archyvai (pirmiausia XIII tomas) leidžia kalbėti ir apie trečiąją, tarsi medijuojančią vaizduotės struktūrą – percepcinę vaizduotę Žr. Edmund Husserl, Collected Works: Phantasy, Image Consciousness, and Memory (1898–1925), p. 616). Tuo tarpu pirminė E. Husserlio vaizduotės tipologija yra gerai žinoma ir plėtota, pavyzdžiui, J. P. Sartro, kuris pabrėžė, kad E. Husserlio distinkcija iškelia vaizduotės ir percepcijos problemą, o taip pat vaizduotės kaip naujos patirties galimybės klausimą Gebėjimas paneigti juslinės intuicijos teikiamus objektus, pakeičiant juos irealumo teigimu, yra esminga sąmonės savybė, kai neigimas yra neatsiejama laisvės konstitucijos dalis, (Jean-Paul Sartre, The Imaginary: A Phenomenological Psychology of the Imagination, 2004). .

 

Taigi vaizduotės sąmonę kaip intencionalią veiklą E. Husserlis padalina į Fantaziją arba Tikrąją vaizduotę ir Vaizdinę sąmonę (Bildbewustssein). Pastaroji skiriasi nuo pirmosios ne tik tuo, kad yra įsišaknijusi fizinio substrato (juslinės intuicijos) terpėje, bet ir tuo, kad, pavyzdžiui, žvelgdami į paveikslą naudojame vaizduotę, kad susietume kelis pagavos lygmenis – Bild-Object (vaizdinys, kurį suvokiame) ir Image-Sujet (tikrasis paveikslo referentas). Tuo tarpu fantazija nėra motyvuojama konkretaus fizinio substrato, todėl dar „charakterizuojama kaip laisvė ir žaismė“ Edmund Husserl, Collected Works: Phantasy, Image Consciousness, and Memory (1898–1925), p. 282. . Tačiau tekstuose, surinktuose į XIII tomą, E. Husserlis ne kartą užsimena apie „tarpinę“ Percepcinę vaizduotę, kai tiesiogiai suvokiami daiktai, o ne vaizdai ar laisva žaismė, tampa perkėlimo į įsivaizduojamą aplinką sąlyga. Šio intencionalumo branduolį sudaro „juslinis pramanas“ (Fantasiegebilde).

Labai svarbu sugriebti skirtumą tarp percepcinės fantazijos ir vaizdinės sąmonės: teatrinio pasirodymo atveju mes gyvename percepcinės vaizduotės pasaulyje; mes turime „vaizdinius“ kaip vaizdavimo vienovę, tačiau ne atvaizdus. Vadinamieji „vaizdiniai“ čia yra sukelti daugumos priemonių (judesių, išraiškų, reakcijų, t. t.). Ten pat, p. 616.
 

Turbūt paprasčiausias būdas suprasti šią E. Husserlio minties kryptį yra vaikų sugalvojami žaidimai, pavyzdžiui, „namai“ Ne tik vaikų, bet ir suaugusiųjų kūrybiškos patirtys, pavyzdžiui, pantomima, taip pat rodo, kad komunikacija, kuri yra grįsta percepcine vaizduote, nepriklauso nuo konceptualaus tapatumo. . Vaikams smėlis gali tarnauti kaip pyragas, taip išgyvenant mamos ar svečių vaidmenis. Svarbu tai, kad čia juslinis smėlio suvokimas eina kartu su pyrago įsivaizdavimu bei gyvenamojo kūno (Leib) priėmimu tam tikro vaidmens vaizduotės dėka. Kita vertus, pyrago atveju keli vaikai išgyvena tą pačią fantaziją, nors nėra nei konkretaus vaizdo (Bild-Objekt), nei referento (Bild-Sujet). Taigi, paradoksaliai išgyvenamas tas pats, bet ne toks pats, pyragas. Anot E. Husserlio, žaidžiantieji išgyvena unikalumą be tapatumo, o netikslumai tarp išgyvenimų gali atsirasti tik refleksijos, loginio sprendinio, t. y. jau perkeisto patyrimo lygmeniu. Iki tol žaidėjai dalinasi bendru percepcinės vaizduotės palaikomu pasauliu.

Išaiškėjo, kad percepcinė vaizduotė konstituoja įsivaizduojamą erdvę ir atitinkamą komunikaciją dėl jusliškai suvokiamų daiktų. Šiame patyrime yra specifinis momentas, kurį E. Husserlis vadina anuliavimu, kai jusliškai suvokiamas pasaulis nedingsta, tačiau yra nuslopinamas ego persikeliant į įsivaizduojamą aplinką. Pažymėtina, kad skirtingai nuo iliuzinės patirties, percepcinės vaizduotės atveju ego nepriskiria savo patirčiai tikroviškumo, todėl konfliktas „sprendžiamas“ nuo pat pradžių, o ne konstituojamas nauja patirtimi vėliau, kaip iliuzijos atveju. Kita vertus, išgyvendami percepcines vaizduotes duotame pasaulyje suvokiame „vaizdinius“ bendroje jų visumoje, o ne kaip paskirus atvaizdus. Skirtumas tarp tokio pramano ir atvaizdo yra tai, kad pirmasis (pvz., vaškinė figūra) apsireiškia tiesiogiai tikrovės vienovėje, kai atvaizdas aptinkamas savo paties erdvėje, kuri neturi tiesioginio ryšio su realia erdve. Atvaizdas kreipia link tikrojo referento ar į estetinę savo paties kokybę, tačiau stokoja jusliniam pramanui būdingos vaizduotės ir jusliškai duotos tikrovės dermės. Tokiu būdu jusliniai pramanai sudaro atskirą objektų regioną.

 

Phantasieleib intersubjektyvumas

Vaizduotės pasaulyje projektuoju save tokiu būdu, kad įsivaizduoju save kaip kažką kitą. Jei vaizduotės tema yra vaikystė, aš laikau save vaiku, ir kūniškumas tada yra vaikiškas, numatantis specifines patirtis. Kartu su tuo taip pat turiu pirmą tiesioginę ego-sąmonę, kuriai mano įkūnyta egzistencija priklauso tiesioginiu ir pažįstamu būdu. Edmund Husserl, Collected Works: Phantasy, Image Consciousness, and Memory (1898–1925), p. 557.

Vienas iš įdomiausių su percepcine vaizduote susijusių klausimų yra kūniškumo pasirodymas naujai sutvertoje vaizduotės erdvėje ir laike. Vadinasi, ne tik juslinės vaizduotės konstitucija priklauso nuo motorikos bei kinestetikos, tačiau ir percepcinės vaizduotės teikiama veiksmo vienovė remiasi (Fundierung) kinestetiniu „aš galiu“ patyrimu Žr. Yiftach J. H. Fenige, Harald K. Wiltsche, “The Body, Thought Experiments, and Phenomenology”, p. 78. , t. y. paprastai netematizuojamu kūno galimybių supratimu. Pasak Y. Murakami, E. Husserlio sąvoka Phantasie-ich numato, kad percepcinės vaizduotės atveju kūnas funkcionuoja specifiniu būdu, todėl dera sukurti atskirą sąvoką – Phantasieleib: „Phantasieleib sudaro tokios vaizduotės šerdį, pačiam išliekant nepastebimam ir nereprezentuojamam“ Yasuhiko Murakami, “Affection of Contact and Transcendental Telepathy in Schizophrenia and Autism,” p. 184. . Šis kūnas integruoja heterogeninius kūno padėties, motorikos, elgesio su įrankiais ir kitus situacinius reikalavimus, kad adekvačiai judėtume percepcinės vaizduotės konstituotame pasaulyje. Tai įgalina sujungti kūrybišką vaizduotę su jusliškai patiriama aplinka, nes kitaip turėtume „grynąją vaizduotę (Einbildungskraft) be jokio socialinio konteksto“ Ten pat, p. 193. .

 

Anksčiau paminėti struktūriniai percepcinės vaizduotės elementai parodo dar vieną fundamentalią ypatybę – tokie vaizduotės sukurti pramanai nėra visiškai mūsų produkavimo gebėjimų valioje ir laisvėje, o veikiau primesti analogišku būdu tam, kad tiesiogiai patiriami daiktai primetami mums juslinės intuicijos sekos ar hermeneutiniai dariniai pareina nuo kalbos struktūrų. Taigi, kalbame apie intersubjektyvų kvazi-aktualu patyrimą, kurį kiekvienas dalyvaujantis subjektas produkuoja tokiu būdu, kad patiria kitus kaip sankūrėjus ir atvirkščiai – „tie kiti produkuoja kažką, ką jie patiria paraleliai manajam patyrimui“ Edmund Husserl, Collected Works: Phantasy, Image Consciousness, and Memory (1898–1925), p. 686. .

Svarbu tai, kad percepcijos objektai juslinės vaizduotės atveju nefunkcionuoja kaip analogonai Realus fiziologinis ar psichologinis elementas, motyvuojantis vaizduotės aktą. (pvz., abstrakčios šachmatų figūros), užtikrinantys tokį patį vaizdinį kiekvienam įsivaizduojančiam ego. Taigi transcendentališkai apčiuopiame intersubjektyvų komunikacijos pagrindą iki bet kokio empirinio informacijos perdavimo. Tokiu būdu percepcinės vaizduotės teikiamas pramanas E. Husserlio yra vadinamas idealiu intersubjektyviu objektu, t. y. jo egzistavimas reikalauja intersubjektyvumo nepaisant to, kad kiekvienas galime jį teigti kaip savo (patyrimą).

Vėlyvajame tekste The Phenomenology of a Communicative Community (1932) E. Husserlis pamini nemažai komunikacijos būdų (kalba, raštas, gestai, t. t.) ir pabrėžia, kad ši veikla įsteigia bendruomenę ir yra pagrindinė sąlyga atsirasti kaitai ir naujai patirčiai ego pasaulyje. E. Husserlis priešpriešina gamtos (kaip tokios) suvokimą, kuriame mes buvojame tarsi tam tikrame užmaršume, nes netenkame subjektyvios žiūros perspektyvos, nesame tuo metu kitų patiriančiųjų ego bendruomenės dalis. Tam priešingas yra asmenybiškumas ir „subjektyvios“ vertybės kaip įvairių rūšių kūriniai, nes jie savo vidine prasme nurodo į subjektus ir subjektų grupes.

 

Didmiesčių erdvėse (nuo Paryžiaus parkų kėdžių, kurias miestiečiai pritaiko savo situacinėms reikmėms, iki natūralistinio meno mėgėjus stebinančių „žemės meno“ pavyzdžių Vilniuje) apstu tokios netiesioginės intersubjektyvios komunikacijos, pagrįstos percepcine vaizduote. J. Lavrinec, nagrinėjanti Vilniaus viešųjų erdvių reikšmes bei transformacijas, naudoja choreografijos metaforą, kuri iškelia intersubjektyvią kūnišką žaismę Žr. Jekaterina Lavrinec, „Urbanistinė choreografija: kūnas, emocijos ir ritualai“, p. 70–75. , peržengiančią rutinišką ir tranzityvų miesto (ne)patyrimą, numato ypatingus erdvinių struktūrų ir kūniškumo panaudojimo būdus:

urbanistinę choreografiją siūlau apibrėžti kaip dinamišką ryšį: pirma, tarp erdvinių struktūrų, antra, tarp kūniško miestelėnų patyrimo ir kasdienių veiksmų, trečia, tarp konvencijų ir taisyklių, kurios „įrašytos“ miesto erdvių organizacijoje (erdvinių elementų konfigūracijoje). Ten pat, p. 67.
Kūniškumas čia suprantamas kaip neatsiejamas nuo erdvėlaikiško miesto kontinuumo, taigi tarnauja ir kaip įrankis aktyviai viešųjų erdvių reinterpretacijai bei modeliuojant alternatyvius įprasminimo būdus Žr. Jekaterina Lavrinec, “Revitalization of Public Space: from ‘Non-Places’ to Creative Playgrounds,” p. 62–73. . Vadinasi, miesto fenomenologija ypač paranki apčiuopti aktyvią ir intersubjektyvią kūniškumo prigimtį. Kita vertus,
remiantis urbanistinės choreografijos koncepcija, laisvalaikio erdvės arba miesto elementai laikomi tuo vertingesniais, kuo jie atviresni miestelėnų interpretacijoms. Šis atvirumas numato kūnišką miestelėnų dalyvavimą pažinimo procese. Jekaterina Lavrinec, „Urbanistinė choreografija: kūnas, emocijos ir ritualai“, p. 68.
 

Taigi, ypač vieši meno kūriniai, nepaisant savo abstraktaus charakterio, grąžina mus prie kitų patiriančiųjų (estetiką) subjektų, net jei jie ir jų vaizduotės turinys išlieka neapibrėžti. Jusliniai pramanai pasirodo ir kaip nuolatinė provokacija, pastangos suprasti, „išeiti“ iš privatumo, pripažinti subjektyvumą bei bendruosius referentus, tai slaptieji pilietiškumo akstinai. Miestietis čia įgauna neįprastą interaktyvumą atrasdamas, laipiodamas, sukiodamas ir kitaip prisitaikydamas viešuosius objektus: „iš šių kūrybingų miestelėnų (profesionalių „choreografų“) perspektyvos miestas atsiskleidžia kaip galimybių laukas – kuris yra ne abstraktus, o kūniškai apčiuopiamas Žr. ten pat, p. 71. .

Percepcinės vaizduotės struktūroje E. Husserlis apčiuopia unikalų balansą tarp intersubjektyvumo ir meno kūrinio motyvuoto pramano kaip vidinės nuosavybės. Kita vertus, čia empatija ne tik užtikrina Kito konstituciją Žr. Edmund Husserl, Cartesian Meditations: An Introduction to Phenomenology, 1960. , bet ir objektyvuoja kultūrinius objektus, „Dasein kaip buvimo būdas yra būtinai bendruomenės narių bendrabūvis“ John Haugeland, “Reading Brandom Reading Heidegger,” p. 423. . „Žemės meno“ kūriniai, kaip jusliniai pramanai, palaiko intersubjektyvios vaizduotės galią suburti žmones į nepaskelbtą bendriją, o percepcinės vaizduotės abstraktumo ir laisvosios referencijos momentai priešinasi bet kokiam tokių viešųjų erdvių ir bendrijos ideologizavimui:

kaip neformalaus pilietinio ugdymo forma nekomercinio laisvalaikio scenarijų įgyvendinimas kartais kur kas produktyvesnis žingsnis nei teorinės diskusijos apie viešųjų erdvių problemas: atliktas tokioje erdvėje kolektyvinis veiksmas ne tik aktualizuoja pačią viešosios erdvės problemą, bet iš karto pasiūlo alternatyvius, galbūt laikinus, egzistuojančių problemų sprendimo būdus Jekaterina Lavrinec, „Urbanistinė choreografija: kūnas, emocijos ir ritualai“, p. 71. .
 

Išvados

Nors žengtas tik pirmas žingsnis susiejant fenomenologines vaizduotės traktuotes su viešosiomis erdvėmis bei jų patirtinę struktūrą neretai nulemiančiais meno kūriniais, galima teigti, kad toks požiūris atveria galimybę įdėmiau patyrinėti viešąją miestiečio savivoką ir bendrųjų erdvių, kaip „namų“, patirties galimybę. Intersubjektyvios percepecinės vaizduotės analizė ir pritaikymas „žemės meno“ atvejams ne tik leidžia pamatyti miestą kaip parankumo lauką, priklausantį nuo paties miestiečio specifinio „aš galiu“ horizonto, bet ir suprasti, kad komunikacija nepriklauso nuo konceptualaus tapatumo. Taigi transcendentaliai apčiuopiame intersubjektyvų komunikacijos pagrindą, motyvuojantį kūrybiškam sambūviui, rutiniško santykio su gyvenamąja aplinka sinchroniškam dekonstravimui, einančiam iki bet kokio empirinio informacijos perdavimo.
 

Literatūra

  • Briedis, Mindaugas, “Phenomenology and the Science of Medical Imaging,” Glimpse, 2011, 13: 21–28.
  • Fenige, Yiftach J. H.; Harald K. Wiltsche, “The Body, Thought Experiments, and Phenomenology” / Tamara Horowitz, Gerald J. Massey (ed.), Thought Experiments in Science and Philosophy, Lanham, MD: Rowman and Littlefield, 1991, pp. 69–89.
  • Haugeland, John, “Reading Brandom Reading Heidegger,” European Journal of Philosophy, 2005, vol. 13, no. 3, pp. 421–428.
  • Heidegger, Martin, “The Question Concerning Technology” / Martin Heidegger (ed.), Basic Writings, New York: Harper Collins, 2008, pp. 143–212.
  • Heidegger, Martin, Būtis ir laikas, vertė Tomas Kačerauskas, Vilnius: Technika, 2014.
  • Heidegger, Martin, What Is Called Thinking? trans. Fred D. Wieck, J. Glenn Gray, New York: Harper & Row, 1968.
  • Heidegger, Martin; Hans-Georg Gadamer, Meno kūrinio ištaka, Vilnius: Aidai, 2003.
  • Husserl, Edmund, Cartesian Meditations: An Introduction to Phenomenology, trans. Dorion Cairns, Martinus Nijhoff Publishers, 1960.
  • Husserl, Edmund, Collected Works: Phantasy, Image Consciousness, and Memory (1898–1925), trans. John Barnett Brough, Springer, 2005.
  • Husserl, Edmund, Ideas: A General Introduction to Pure Phenomenology, trans. W. R. Boyce Gibson, HarperCollins Publishers Ltd., 1931.
  • Jonkus, Dalius, Patirtis ir refleksija: fenomenologinės filosofijos akiračiai, Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2009.
  • Kačerauskas, Tomas, „Ar vertimas – kūrybos industrijų veikla? M. Heideggerio vertimo atvejis“, Santalka: filosofija, komunikacija, 2011, t. 19, nr. 2, p. 98–107.
  • Lavrinec, Jekaterina, “Revitalization of Public Space: from ‘Non-Places’ to Creative Playgrounds,”Santalka: filosofija, komunikacija, 2011, t. 19, nr. 2, p. 70–75.
  • Lavrinec, Jekaterina, „Urbanistinė choreografija: kūnas, emocijos ir ritualai“, Santalka: filosofija, komunikacija, 2011, t. 19, nr. 1, p. 62–73.
  • Murakami, Yasuhiko, “Affection of Contact and Transcendental Telepathy in Schizophrenia and Autism,” Phenomenology and Cognitive Sciences, 2013, vol. 12, no. 1, pp. 179–194.
  • Ricoeur, Paul, Husserl: An Analysis of His Phenomenology, Northwestern University Press, 2007.
  • Rimkus, Edvardas, „Meno kūrinys – žmogaus pasaulio išraiška ir komunikacijos vieta: M. Heideggerio pozicija“, Santalka: filosofija, komunikacija, 2012, t. 20, nr. 1, p. 40–49.
  • Sartre, Jean-Paul, The Imaginary: A Phenomenological Psychology of the Imagination, trans. Jonathan Webber, London and New York: Routledge, 2004.
  • Sokolowski, Robert, Introduction to Phenomenology, Cambridge University Press, 1999.
  • Spiegelberg, Herbert, Phenomenology in Psychology and Psychiatry: A Historical Introduction, Evanston, Illinois: Northwestern University Press, 1972.
  • Stein, Edith, On the Problem of Empathy: The Collected Works of Edith Stein, trans. Waltraut Stein, vol. 3, ICS Publications, 1989.
 

“The Art of the Earth” and the Phenomenological Structure of Intersubjective Perceptual Phantasy

  • Bibliographic Description: Mindaugas Briedis, „Žemės menas“ ir fenomenologinė intersubjektyvios percepcinės vaizduotės struktūra“, @eitis (lt), 2016, t. 327, ISSN 2424-421X.
  • Previous Edition: Mindaugas Briedis, „Žemės menas“ ir fenomenologinė intersubjektyvios percepcinės vaizduotės struktūra“, Filosofija. Sociologija, 2015, t. 26, nr. 3, p. 177–183, ISSN 0235-7186.
  • Institutional Affiliation: Mykolo Romerio universiteto Filosofijos ir humanistikos institutas.
Summary: This article brings together two levels of analysis. Part of it is dedicated to the conceptual analysis of one particular kind of imaginative intentionality, i. e. E. Husserl’s perceptual phantasy. After the structure of this specific type of imagination is described, it is used to shift the phenomenological perspective to the public areas of the city, particularly those which are constituted by means of the “Art of the Earth.” What we get is an intriguing intersubjective apprehension of public perceptual figments, which serve as a transcendental ground for empirical communication between citizens of the city.

Keywords: phenomenology, art of the earth, imagination, intersubjectivity, creativity.