„Mes barbarai…“
„Protėvių barbariškumo“ temą aiškiai artikuliuoja kita Didžiojo Įvykio interpretacija, kurią pavadinau „inteligentiška“. Jos atstovai nebūtinai tapatinasi su krikščionybe, bet akcentuoja smurtinę Brunono misijos baigtį, taikius jo ketinimus ir egzekucijos žiaurumą. „Mes“ ir „jie“ perskyra bei tapatinimasis su „protėviais“ (prisiimant gėdą bei kaltę) tam tikru mastu išlieka, tačiau kartu pabrėžiama laiko bei kultūrinė distancija, mėginama atsiriboti nuo LVT šventimo euforijos pasitelkiant baisėjimosi, pasmerkimo ar šaipymosi (makabriška švęsti žmogžudystės sukaktį) strategijas. Pažymima, kad
žmogžudystė ir
smurtas (kuriuos visiškai ignoruoja valstybinė LVT ideologija) negali būti dabartinės LR oficialaus įvaizdžio pagrindu.
Su krikščioniška interpretacija ją sieja dėmesys įvykio turiniui, egzekucijai, tačiau skiria tai, kad senojoje krikščioniškoje perspektyvoje smurtas ir galvos nukirtimas nėra neįsivaizduojamai baisūs, amoralūs veiksmai per se, jie vertinami instrumentiškai – kaip Tikėjimo tvirtumo išbandymas ir Dievo malonės ženklai. Visa esmė, kad jie ištinka nekaltą, dorybių kupiną žmogų. Brunono egzekucija ir jos detalus vaizdavimas priklauso gausiai vizualizuotai martyrologijos – šventųjų ir palaimintųjų Tikėjimo kankinių nukirstomis galvomis ir galūnėmis, plakamų, paliegusių, žaizdotų, pervertų strėlėmis, etc. – tradicijai. Smurtas, skausmas, kančia ir mirtis tam tikromis aplinkybėmis čia turi pozityvią prasmę. Brunono nužudymas šioje paradigmoje gali būti švenčiamas kaip atmintinas, netgi džiugus (Brunonui priartinęs Dangų, aplinkiniams sustiprinęs tikėjimą) įvykis, be jokio poreikio kaip nors pridengti jo brutalumą. O smerkiančiame atsiribojime nuo LVT pompastikos kruvina egzekucija tolygi antisocialiniam, įstatymus ir moralines normas sulaužančiam, niekaip nepateisinamam gestui, „laukinės“ agresijos proveržiui.