Straipsnis Vizuali „Lietuvos vardo tūkstantmečio“ ideologija: atvejo analizė

Viena tokių visuomeninių iniciatyvų, įsiterpusių į valstybinių galios struktūrų pastangas per Didįjį Įvykį Sąvoką patikslinsiu pirmoje dalyje. stiprinti „valstybės ir tautos savivoką“, galima laikyti 2009 m. Kovo 11-ąją Vilniuje vykusio proginio sunkiojo roko koncerto „Tau, Tėvyne!“ plakatą „Tėvynei tūkstantmetis“. Ypatingu, vertu dėmesio ir analizės šį menkai žinomo subkultūrinio motociklininkų klubo „MC Vorai“ organizuotą renginį daro jo santykis su oficialia Lietuvos vardo tūkstantmečio (toliau LVT) ideologija, specifinis Didžiojo Įvykio panaudojimas, vizualus potencialas ir politinis kontekstas: koncerto (tiksliau, koncertų – panašiai Kovo 11-oji pažymima kasmet Žr. V. Misevičius, „Koncertas „Tėvynei“ grįžo „prie ištakų“, 2011. ) rengėjai yra artimai susiję su kraštutiniais nacionalistais ir neonacizmui simpatizuojančiomis organizacijomis, judėjimais bei subkultūromis (juos remia Lietuvių tautinis centras Žr. „Kovo 11-ąją – tradicinės patriotinių jėgų eitynės Gedimino prospektu“, 2009. , portalas Patriotai.lt, skinai, sunkiojo roko grupė „Diktatūra“ ir pan.), kurie inicijuoja ir Kovo 11-osios „patriotinių jėgų eitynes“ Gedimino prospektu; tačiau kartu šie judėjimai nėra marginaliniai – tarp steigėjų, rėmėjų bei renginių dalyvių esama Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų, įtakingų visuomenės veikėjų ir svarbiausių šalies partijų narių, o prokonservatoriška Vilniaus miesto savivaldybė kasmet rezervuoja eitynėms simbolinę centrinę šalies vietą (sostinės pagrindinę gatvę) ir laiką (Nepriklausomybės diena).

Plakatas „Tėvynei tūkstantmetis“, kurio pagrindas – Didysis Įvykis, ir yra straipsnio analizės objektas. Tiksliau, vieno konkretaus tūkstančio metų senumo istorinio įvykio konkretus politinis-ideologinis įprasminimas ir panaudojimas čia ir dabar per vaizdą kurti bei konsoliduoti specifines politines „lietuvio“ tapatybes. Mane domina: kas „sakoma“ šiuo vaizdu, kokie yra kiti žinomi Didžiojo Įvykio vizualizavimo būdai, kokie jų ir jų ideologinės žinios skirtumai bei panašumai, ar vaizdą lydintys diskursai patvirtina šią interpretaciją? Žinoma, šie klausimai numato kitus, abstraktesnius, klausimus: kaip vaizdas perteikia politinį-ideologinį turinį, koks to turinio pobūdis, kaip vizualų turinį padeda kurti socialinis-politinis kontekstas, kaip vaizdas konstruoja politinį identitetą, kokios yra politinės-ideologinės konkrečių istorinių faktų panaudojimo galimybės?

Darbinė hipotezė: minėti faktai apie koncerto organizatorius skatina a priori tikėtis, kad plakatas turi implicitinį politinį-ideologinį krūvį ir ne bet kokį, o artimą neonacizmui – ar šią prielaidą pateisintų paties vizualaus „teksto“ analizė? Neonacizmą čia suprantu kaip radikalios dešinės ideologijos atmainą (nuo XX a. antrosios pusės), apimančią kraštutinį (grįstą XIX a. etnine „tautos“ samprata) nacionalizmą, agresyvią ksenofobiją („išlikimo“ retorika, holokausto revizionizmas, antisemitiniai, rasistiniai, mačistiniai, mizoginiški, prieš gėjus, prieš romus, prieš „svetimšalius“ ar imigrantus nukreipti diskursai ir pan.), polinkį į autoritarizmą, antiintelektualizmą, gajų fizinės jėgos kultą, „kraujo ir garbės“ kodeksą „Kraujas ir garbė“ (Blood & Honour, Blut und Ehre – buvęs Hitlerjugendo organizacijos moto) – „skėtinis“ pavadinimas XX a. 9-ajame dešimtmetyje ir vėliau įvairiose Europos šalyse susikūrusių subkultūrinių judėjimų, tapatybės ieškančių Trečiojo Reicho ideologijoje ir mėginančių ją perteikti muzikinėmis priemonėmis (pvz., white power sunkiojo roko koncertais). , žavėjimąsi Trečiojo Reicho simbolika Čia atsiriboju nuo gausių tebesitęsiančių diskusijų apie „nacizmo esmę“, istorines priežastis bei ideologinius niuansus ir sąvoką vartoju minėtų elementų, kurių nei vienas atskirai nėra (neo)nacizmo conditio sine qua non, specifiniam sukibimui įvardyti. .

Pirma straipsnio dalis skirta tūkstantmečio minėjimo pretekstui – istoriniam Didžiajam Įvykiui; išskiriamos pagrindinės jo interpretacijos Lietuvos viešoje erdvėje. Antroje–ketvirtoje dalyse analizuojamos trys iš jų. Paskutinėje, penktoje, grįžtama prie plakato – jis nagrinėjamas kaip ketvirta interpretacija, skirtinga nuo aptartų prieš tai ir analizuotina per santykį su jomis.

Tyrimo metodas: lyginamoji vizualinė ir diskurso analizė bei loginė rekonstrukcija.

Didysis Įvykis, arba „Istorijos pradžia“

…Sanctus Bruno, qui cognominatur Bonifacius, archiepiscopus et monachus, 11. suae conversionis anno in confinio Rusciae et Lituae a paganis capite plexus, cum suis 18, 7 I d. Martii petiit coelos [1009 metais šventasis Brunonas, kuris vadinamas Bonifacijum, arkivyskupas ir vienuolis, antrais savo atsivertimo metais Rusios ir Lietuvos (Lituae) pasienyje pagonių trenktas į galvą su 18 saviškių kovo 9 dieną nukeliavo į dangų] (Saxonicae Annales Quedlinburgenses 1925: 80).

Spustelėjus išskleisti...

„Lietuva“ kaip stabilus, tapatybę išlaikantis politinis-teritorinis kūnas XXI a. valstybinėje retorikoje „pradedama“ būtent minėta Kvedlinburgo analų citata – ji legitimuoja Didįjį Pasakojimą apie „Lietuvos“ istorinį tęstinumą, jos „gilias valstybingumo tradicijas“: vietovardžio paminėjimas paprastai implicitiškai tapatinamas su organizuotos politinės struktūros buvimu, kadangi kalbama apie „pasienį“ (confinio) ir Lietuva skiriama nuo Rusijos, nors jokios informacijos apie Lituae valstybingumą šaltinis nesuteikia, o visi kiti šaltiniai – vėlesni. Pavyzdžiui, Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisija Žr. Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisija, Veiklos programa, 2011. , kurią sudaro aukšti politiniai pareigūnai, tituluoti akademinės bendruomenės nariai bei įvairių su lituanistika ir švietimu susijusių valstybinių ir nevalstybinių institucijų vadovai, savo tinklalapyje skelbiamame straipsnyje „Rengiamės Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui“ simptomiškai cituoja istoriką Tomą Baranauską:

Tuo metu [XI a. pirmojoje pusėje – N. V.] atsirado pirmosios medinės pilys, kurios tapo kunigaikščių rezidencijomis (galbūt dėl poreikio apsiginti nuo Rusios ekspansijos). Tarp kunigaikščių vis labiau ryškėjo hierarchija, jie pamažu tapo profesionaliais valdovais, išlaikomais visuomenės, t. y. Lietuvoje formavosi ankstyvoji valstybės struktūra. Deja, šiam reiškiniui patvirtinti trūksta duomenų, ir tokios išvados daromos atsižvelgiant ir į vėlesnį Lietuvos iškilimą. Lietuviai vieninteliai iš visų baltų sugebėjo sukurti brandžią valstybės struktūrą ir taip įtvirtinti savo valstybingumą. Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisija, „Rengiamės Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui“, 2010 12 14.

Spustelėjus išskleisti...

Kvedlinburgo analų fragmentas tampa pretekstu atsirasti tiek šiuolaikiniam „Lietuvos [valstybingumo] istorijos“ diskursui, tiek LVT minėjimo renginiams bei reakcijoms į juos. Apžvelgus viešą erdvę – nuo oficialių asmenų ar kultūros veikėjų pasisakymų ir žurnalistikos iki virtualių anoniminių komentarų – galima aptikti bent keturias skirtingas Didžiojo Įvykio interpretacijas. Visos jos pateikia savus atsakymus į klausimus: „ką tasai Įvykis – šventojo Brunono nužudymas – reiškia hic et nunc“, „kaip mums reikėtų jį perskaityti“, „ką ir kodėl mes švenčiame“, galiausiai – „kas tada esame mes“ ir „kaip save matome ir norime matyti?“ Dvi iš jų – jas pavadinau „oficialia-valstybine“ ir „pagoniška“ – Įvykį vertina neabejotinai pozityviai ir kviečia juo džiaugtis, tačiau dėl skirtingų priežasčių. Likusias dvi („krikščionišką“ ir „inteligentišką“) vienija veikiau negatyvus santykis su juo ir tendencija atsiriboti ar pasinaudoti juo kaip „perspėjimu“.

„Mus atrado!“

Pasaulio istorijos procesas Lietuvai nebuvo palankus. Atitolusi nuo Europos civilizacijos centrų, ji vėliau už savo kaimynus pasireiškė ryškėjančiame geopolitiniame Vidurio Europos regione. Tačiau 1009 metais šventojo Brunono krikšto misija pasiekė Lietuvą. Šio fakto paminėjimas Kvedlinburgo analuose yra pirmasis liudijimas, kad Lietuva buvo susidomėta žymiai anksčiau, nei karalius Mindaugas pradėjo savo valstybinę veiklą. 1009 metų krikšto aktas Lietuvos teritorijoje yra vienas svarbiausių ankstyvųjų viduramžių dokumentų, patvirtinantis apie besimezgančius Lietuvos kontaktus su Europos civilizacija. […] Plačiau neargumentuojant, šios datos reikšmingumą galima būtų apibrėžti keliomis sąvokomis – tai proistorės ir istorijos, tai civilizacijos riba. Taigi šiai jubiliejinei datai negalėtų prilygti nė viena XX-ojo amžiaus pabaigos XXI-ojo amžiaus pradžios įžymi data. Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkcija, „Apie Lietuvos vardo tūkstantmečio minėjimą“, 2011.

Spustelėjus išskleisti...

Ši iš Lietuvos vardo tūkstantmečio minėjimo direkcijos internetinės svetainės paimta citata glaustai reprezentuoja oficialiąją LR poziciją (be abejo, jos paplitimo arealas neapsiriboja oficialių asmenų ir valstybinių institucijų pareiškimais). Mokykliniuose istorijos vadovėliuose pateikiamo garsiojo Kvedlinburgo analų fragmento čia nėra, šv. Brunono nukirsdinimas visiškai neminimas – tik „krikšto misija“ ir „krikšto aktas“, be jokių nuorodų į jų nesėkmingą baigtį. Atvirkščiai, pastraipa sudaro įspūdį, jog misija pavyko ir tariamą Lietuvos pasirodymą „pasaulinėje arenoje“ tiesiogiai susieja su tariamu krikščionybės priėmimu (numanoma implikacija – „krikščionybė sukūrė Lietuvą“).

Patetiška pastraipos (ir visos internetinės svetainės) intonacija prasideda nuoskauda („Pasaulio istorijos procesas Lietuvai nebuvo palankus“), kurią tuojau pat keičia entuziastinga „Lietuvos istorijos“, netgi numanomos „Lietuvos civilizacijos“ epopėja. Lietuva pateikiama kaip „pasaulio“ akį patraukęs nežinomas vertingas objektas, kuriuo – pagaliau – „buvo susidomėta“ (štai kodėl čia keliavo šv. Brunonas, o kronikininkas jo misiją užrašė – jiems buvo smalsu ir įdomu). Krikšto aktas pavadinamas „vienu svarbiausių ankstyvųjų viduramžių dokumentų“, taip atveriant erdvę itin keistoms perskaitymo galimybėms (pvz., kad Lietuvos paminėjimas daro Kvedlinburgo analus svarbiausius tarp visų ankstyvųjų viduramžių dokumentų ir šią vertę jiems suteikia būtent juose minima Lietuva; arba kad viduramžių dokumentų kontekste šis yra itin ankstyvas ir itin svarbus „visai Europai“; arba kad įrašas Lituae atsirado dėl „susidomėjimo Lietuva“). Džiugiai minimi „besimezgantys Lietuvos kontaktai su Europos civilizacija“ visiškai ignoruojant ir apverčiant tų kontaktų pobūdį ir apie juos, tiksliau, apie jų atsisakymą, pranešusio fragmento turinį. 1009 m. atsitiktinis įrašas Lituae netgi pripažįstamas svarbesnis už nepriklausomos LR paskelbimą 1991 m. ar įstojimą į ES („šiai jubiliejinei datai negalėtų prilygti nė viena XX-ojo amžiaus pabaigos XXI-ojo amžiaus pradžios įžymi data“), nors oficialioje valstybinėje LVT versijoje jis svarbus būtent kaip „kontaktas su Europa“, padedantis legitimuoti LR tapimą ES dalimi („mes sugrįžome – ten, kur jau seniai turėjome būti“). Taip tūkstančio metų senumo įvykis politiškai aktualizuojamas suteikiant jam naują, „sugrįžimo į Europą“, prasmę.

Sugrįžimas negali įvykti, jei nėra sugrįžtančio subjekto, todėl kuriamas anachronistinis laike tveriančios, kintančios, bet iš esmės tos pačios Lietuvos, apgyvendintos tais pačiais lietuviais, įvaizdis: Brunono nukirsdinimą švenčiantys LR piliečiai supranta, kad tai padarė (kontaktą su civilizacija užmezgė) mūsų protėviai, ne kokie nieko bendra su mumis neturintys pasienio gyventojai, kad Brunonas atėjo pas mus. „Civilizacija“ ir „istorija“ čia yra dalykai, kurie mums nutinka, atnešami pas mus iš išorės, būtent iš (Vakarų) Europos. Tad santykis su „Europa“ yra receptyvus, pasyvus, laukiantis, priimantis (net jei istoriškai priėmimas neįvyko). Ir entuziastingas: „Europa“ funkcionuoja kaip „civilizacijos“ ir „istorijos“ – kurių Lietuvoje savaime nėra – nešėja, kaip prieš tūkstantį metų prasidėjusio proceso alfa ir omega. Pompastiškas pasididžiavimas savimi („Lietuva buvo susidomėta“, „vienas svarbiausių ankstyvųjų viduramžių dokumentų“ etc.) čia sutampa su nužemintu vertės įgijimu iš Didžiojo Kito (pradėjusio ir pabaigusio mūsų istorijos ciklą) rankų. O apdairiai nutylėtas vienuolio-misionieriaus-šventojo nukirsdinimas netrukdo Lietuvos istoriją bei valstybingumą pozityviai susieti su krikščionybe, kartu džiugiai tapatinantis ir su nukirsdinusiais protėviais, ir su civilizuojančiu krikšto aktu.

Valstybinė LVT minėjimo versija naudoja ir vizualias išraiškos priemones – oficialų specialiai minėjimui sukurtą ženklą, kuris yra antspaudą primenanti Trispalvės spalvomis nudažyta Vyčio modifikacija: ovalus skydas, kurio raudoname apvade matomas žodis „Lietuva“, sukakties data (1009–2009) ir du (kažkodėl graikiški) kryžiai, o žaliame centre – stilizuotas geltonas raitelis su kardu, artimas monetiniams atvaizdams. „Aptrupėjusia“ raitelio figūra ir šriftu šiek tiek „istorizuojama“ oficiali dabartinės LR valstybinė simbolika. Krikštą primena nebent kryžiai, veikiau atliekantys ornamentinę funkciją. Ir jokių aliuzijų į šv. Brunoną.

„Mums skelbė Žodį, bet buvome neverti…“

In duodecimo conversionis ac inclitae conversationis suae anno ad Pruciam pergens, steriles hos agros semine divino studuit fecundare; sed spinis pululantibus horrida non potuit facile molliri. Tunc in confinio predictae regionis et Rusciae cum predicaret, primo ab incolis prohibetur et plus euvangelizans capitur deindeque amore Christi, qui aeclesiae caput est, XVI. Kal. Martii mitis ut agnus decollatur cum sociis suimet XVIII [Dvyliktaisiais savo atsivertimo ir garbingo gyvenimo metais keliaudamas į Prūsiją jis stengėsi tuos nederlingus laukus dieviška sėkla apsėti; bet erškėčiais apžėlusios laukinės žemės jis negalėjo lengvai apdirbti. Tada minėtos šalies ir Rusios pasienyje sakydamas pamokslą, pirma, buvo vietinių gyventojų sudraustas, o toliau jam skelbiant Evangeliją buvo suimtas ir pagaliau dėl Kristaus, kuris yra Bažnyčios galva, meilės 16-ąją dieną prieš kovo kalendas romus kaip avinėlis buvo nukirsdintas drauge su 18 savo palydovų]. Thietmar von Merseburg, Chronik: neu übertragen und erläutert von Werner Trillmich, p. 344.

Spustelėjus išskleisti...

Šis ir panašūs liudijimai apie Brunono Kverfurtiečio žūtį reprezentuoja pirminį rašytinį – krikščionišką – santykį su įvykiu, kurio kontekste Kvedlinburgo analų autorius (iš esmės sakantis tą patį, tiktai mažiau iškalbingai) pamini Lietuvą. Prūsija, Rusija ar Lietuva – tik „atsitiktinė aplinkybė“, visas kronikininko dėmesys atitenka krikščionybės skleidimo misijai ir misionieriaus kankinystei. Jį domina ne vieta, o įvykio turinys. Su aptarta oficialiąja LR Didžiojo Įvykio interpretacija pastarąją sieja tik fundamentalios skirtys „mes“ versus „jie“ ir „barbarybė“ versus „civilizacija“: abiem atvejais nutikimas pasakojamas kaip dviejų skirtingų kolektyvinių subjektų susidūrimas. Tačiau ir subjektai, ir susidūrimo pobūdis, ir pozicija, iš kurios kalbama bei vertinama, labai skiriasi. Pirmiausia, „mes“ ir „jie“ čia nėra etninės kategorijos (ne „lietuviai“ versus „Vakarų europiečiai“). Skirties pagrindas religinis: „krikščionys“ versus „pagonys“. Pastarieji apibūdinami kaip „nederlingi laukai“, „laukinė žemė“, t. y. šiurkštūs, grubūs, žiaurūs, neimlaus, neišlavinto proto ir manierų, primityvūs. „Mes“ kalbančiam (skaitančiam, rašančiam) subjektui yra krikščionys, Brunono dvasiniai broliai ir seserys, su atlaidžia pranašumo panieka žvelgiantys į neseniai kažkur pasaulio pakraštyje aptiktus netikėlius žudikus, kurie atmeta Gerąją Naujieną, nes nežino Tiesos. Ir atvirkščiai: Brunoną šaltinis pristato kaip taikią nekaltą auką, kankinio mirtimi herojiškai žuvusią dėl Kristaus, Bažnyčios bei Tikėjimo. Šviesą nešančios krikščionybės kontaktas su tamsiu pagonišku užsispyrimu konstruojamas kaip konfliktas, pasibaigęs Bažnyčios triumfu (ne nesėkme – Brunono nukirsdinimas pelno jam vietą Dangaus hierarchijoje, pralaimėjo ne jis, o Dievo Žodžio taip ir neišgirdę pagonys); šiuolaikinėje „oficialioje valstybinėje“ versijoje apie konfliktą neužsimenama, veikiau sudaromas abiem pusėms malonaus apsilankymo įspūdis, kuriam išsiplėtoti į pastovius kontaktus sutrukdė kažkokios neįvardytos išorinės aplinkybės (bet ne „mes patys“).

Vizuali medžiaga apie Brunono misiją ir egzekuciją gausi Vien Pažaislio Kamaldulių vienuolyne yra visas šv. Brunono kankinystei skirtų freskų ciklas, kurį savo straipsnyje neseniai nagrinėjo Mindaugas Paknys, „Švento Brunono Kverfurtiečio freskos Pažaislio kamaldulių vienuolyne“, p. 173–194. , tačiau jos sisteminimas ir analizė prasilenktų su mano tyrimo tikslais. Trumpai aptarsiu tiktai vieną krikščioniškos ikonografijos pavyzdį – nežinomo autoriaus freską Šventojo Kryžiaus vienuolyne Lenkijoje, kuria internetinėje erdvėje dažniausiai iliustruojamos publikacijos šia tema ir kuri dėl šios priežasties tapo penktoje dalyje pateikiamos sunkiojo roko koncerto afišos „Tėvynei tūkstantmetis“ prototipu. Šią freską galima laikyti vizualiu Titmaro kronikos atitikmeniu: antrame plane plyti nederlinga „laukinė žemė“, kur Brunoną užpuola į plėšikus panašūs paradigminiai pagonys kvaziromėniškais drabužiais, o pirmame – klasikinis portikas (sukultūrinta bažnyčios erdvė), po kuriuo akimirką po egzekucijos stovi tas pats Brunonas, tik jau dekapituotas (galva su švytinčia aureole – „dvasinės pergalės“ ženklu – guli šalia). Greta galvos – vyskupo regalijos. Iš dangaus palankiai žvelgia angelai. Jokios Lietuvos, jokio dėmesio mūsų protėvių istoriškumui, jokio džiugesio juos „atradus“.

Ši krikščioniška Brunono egzekucijos versija, vienalaikė įvykiui, beveik nepakitusi aptinkama ir dabartinių viešų diskusijų apie LVT reikšmę kontekste. Pvz., krikščioniškas interneto portalas Bernardinai.lt 2009 m. kovo 9 d. paskelbė proginį istoriko Dariaus Barono straipsnį „Šv. Brunono pergalė prieš erškėtyno gyventojus“, kuriame autorius be distancijos perfrazuoja Titmaro kroniką ir kalba beveik iš tos pačios XI a. vienuolio pozicijos, net dar labiau sustiprindamas moralizuojantį patosą:

Lygiai prieš tūkstantį metų šią ašarų pakalnę paliko šv. Brunonas Kverfurtietis – misionierius vyskupas ir kankinys (†1009 03 09). Ramus kaip avinėlis nelaimingų pagonių nužudytas jis pelnė Dangų ne tik sau, bet ir įžiebė Evangelijos liepsnelę, kuri daugiau nebeužgeso iki pat mūsų dienų. Mūsų kraštuose jo pradėta kova toliau tęsiama, tirpdant neapykantą, gydant nuodėmės sužeistas sielas ir puošiantis artimo meilės darbais. […] Šv. Brunonas amžiams paliko šaunų Kristaus kario pavyzdį. Jo gyvenimo kelias ir herojiška mirtis rodo, kad nė viena tauta negali į jį reikšti išskirtinių teisių.

Spustelėjus išskleisti...

Nesunku ironizuoti, jog poreikis apginti Brunoną nuo „tautinio nusavinimo“ – viena iš vos kelių užuominų, jog tekstas datuotinas tūkstančiu metų vėliau. Ir tikrai, nuo Titmaro kronikos santykio su aprašomais įvykiais Barono santykis (ir išraiškos formos) skiriasi tiktai tuo, kad pastarasis kalba iš abiejų – „mes, krikščionys“ ir „mes, lietuviai“ – pozicijų. Taip atsiranda lietuvių ir Lietuvos, kaip tautos ir valstybės, tema, kuri „pagal pageidavimą“ aktyviai keičia tiek Brunono apsilankymo tikslą, tiek jo aplankytų „erškėtyno gyventojų“ savybes:

Savo žygiu Brunonas iš istorinės nebūties ištraukė ir Lietuvą. […] Jeigu mūsų proseniai nenudaigojo per jų žemes keliavusio misionieriaus [t. y. jeigu Kvedlinburgo analai klysta nužudymo vieta nurodydami Lietuvą – N. V.], galime manyti, kad net ir tada jiems Evangelijos dvasia nebuvo visiškai svetima. Ten pat.

Spustelėjus išskleisti...

„Mes barbarai…“

Su krikščioniška interpretacija ją sieja dėmesys įvykio turiniui, egzekucijai, tačiau skiria tai, kad senojoje krikščioniškoje perspektyvoje smurtas ir galvos nukirtimas nėra neįsivaizduojamai baisūs, amoralūs veiksmai per se, jie vertinami instrumentiškai – kaip Tikėjimo tvirtumo išbandymas ir Dievo malonės ženklai. Visa esmė, kad jie ištinka nekaltą, dorybių kupiną žmogų. Brunono egzekucija ir jos detalus vaizdavimas priklauso gausiai vizualizuotai martyrologijos – šventųjų ir palaimintųjų Tikėjimo kankinių nukirstomis galvomis ir galūnėmis, plakamų, paliegusių, žaizdotų, pervertų strėlėmis, etc. – tradicijai. Smurtas, skausmas, kančia ir mirtis tam tikromis aplinkybėmis čia turi pozityvią prasmę. Brunono nužudymas šioje paradigmoje gali būti švenčiamas kaip atmintinas, netgi džiugus (Brunonui priartinęs Dangų, aplinkiniams sustiprinęs tikėjimą) įvykis, be jokio poreikio kaip nors pridengti jo brutalumą. O smerkiančiame atsiribojime nuo LVT pompastikos kruvina egzekucija tolygi antisocialiniam, įstatymus ir moralines normas sulaužančiam, niekaip nepateisinamam gestui, „laukinės“ agresijos proveržiui.

„Mes nesiklaupsime!“ Paskutinė frazė iš portale Balsas.lt organizatorių paskelbto koncertą reklamuojančio straipsnio Vorai MC, „Jubiliejinis koncertas „Tėvynei – Tūkstantmetis“, 2009.

Pirmiausia atsiranda galvą nukirtusi figūra, kurią galima pavadinti apibendrintu Protėviu arba Idealiu Lietuviu; ji gerokai didesnė, t. y. simboliškai svarbesnė už Brunoną, ir nė trupučio neprimena freskos antrame plane pavaizduotų dviejų plėšikų, kurie vos įveikia nesipriešinantį Brunoną ir ūgiu vos prilygsta jam sėdinčiam (freska leidžia suprasti, jog Brunonui galva nukirsta ne todėl, kad jis buvo fiziškai silpnesnis ir negalėjo apsiginti, o todėl, kad nesipriešino). Kvaziromėniškus plėšikų drabužius keičia mitinio karžygio kunigaikščio iš vaikiškų knygelių apranga, pagal plakato autorių sumanymą tikriausiai atitinkanti „istorinę tiesą“. Antra, pakinta veiksmo vieta – vietoje nederlingos, nedirbamos „laukinės žemės“ atsiranda skaisčiai žalia pievelė, nebelieka Bažnyčią reprezentavusio portiko ir vietoje jo išdygsta ąžuolas (konvencinis „lietuvybės“ ir „pagonybės“ simbolis). „Pirmykštės gamtos“ versus „sofistikuotos kultūros“ perskyrą keičia veikiau dviejų kultūrų („pagonybės“ ir „krikščionybės“) susidūrimas. Pakinta ir veiksmo laikas: violetinių ir oranžinių freskos debesų vakarą keičia ankstyvas rytas (rausvas švytėjimas virš pievelės ir balkšvas fonas nurodo brėkštant aušrą).

Brunono galva, freskoje gulėjusi (paguldyta?) šalia kūno, plakate veikiau mėtosi. Ji be aureolės ir (dar vienas svarbus skirtumas) nukirsta su visa mitra, kuri freskoje stovi pagarbiai padėta: jei freskoje mirė tik žmogus, bet ne krikščionybė (priešingai, ji pergalingai triumfuoja), tai plakate Brunono Tikėjimas toks pat įveiktas ir negyvas, kaip ir pats nebeprisikelsiantis amžinam gyvenimui Brunonas (nebelieka ir Anapusybės intervencijos – laiminančių angelų). Šventasis desakralizuojamas ir virsta Blogio figūra, simboliniu Priešu – „svetimšaliu iš Vakarų“, kuris daugiau „mūsų nemokys“ (plg. „mūsų išdidūs protėviai už baltų tikėjimo simbolių sudeginimą nukirsdino arkivyskupą Brunoną su visa jo palyda“ – frazė iš minėto reklaminio koncerto rengėjų straipsnio). Krikščioniška nukirsdinimo prasmė apverčiama: „tamsumą“, „neišmanymą“, „gėdą“, „nusikaltimą“ ar „barbarybę“ keičia pasididžiavimas „žygdarbiu“, „Tėvynės ir savo įsitikinimų gynimu“.

Kaip ir oficialios valstybinės interpretacijos atveju, tūkstantmečio metų senumo įvykis susiejamas su dabartimi, aktualizuojamas ir tai įvyksta via Europa, anuometinį kontaktą simboliškai susiejant su dabartine integracija į ES, tačiau plakate kontaktas vertinamas negatyviai, Brunono įasmeninta Europa (Europos Sąjunga) tampa Priešu. „Europos“ turinį patikslina ir tiesiai įvardija ironiškas nerėmėjų sąrašas, ištrintas iš vėlesnių plakato versijų, paliktų virtualioje erdvėje po koncerto: „Mūsų neremia: Lietuvos katalikų bažnyčia, Lietuvos žydų bendruomenė, Žmogaus teisių stebėjimo institutas, Lietuvos gėjų lyga“. Taigi Brunono figūra iš realaus istorinio asmens tampa abstrakčiu atstovu „Europos“ ar „Vakarų civilizacijos“, kurių ryškiausiais reprezentantais Lietuvoje, pasak šio diskurso, yra ką tik išvardytos institucijos bei organizacijos: visas jas vienija „svetimumas“ Tėvynei, kuri švenčia Tūkstantmetį. Greta įprastų dešiniojo populizmo „atpirkimo ožių“ – žydų ir homoseksualų (bei egalitarinio „žmogaus teisių“ normatyvo) – iš pirmo žvilgsnio kiek netikėtai atsiduria ir katalikai. Tačiau tik iš pirmo žvilgsnio: kaip krikščionybės nešėjas Brunonas kėsinasi į vietinius papročius bei tradicijas, čia jis nebe „romus avinėlis“, o agresyvus užkariautojas, kuriam būtina pasipriešinti jėga. Analogiškai ES politika, suprantama pirmiausia kaip politinio korektiškumo prezumpcija ir reikalavimai laikytis „žmogaus teisėmis“ grįstų LR tarptautinių įsipareigojimų, traktuojama kaip „klauptis“ reikalaujantis, Tėvynę prievartaujantis spaudimas (iš čia Brunono aktualumas). Santykis su „mus atradusiais“ Vakarų europiečiais – ne džiaugsminga euforija, o pyktis ir priešiškumas.

Krikščionybė – ne Lietuvą „į būtį pašaukusi“ istorinė jėga (tokia oficiali valstybinė Didžiojo Įvykio interpretacija), su kuria kuriamas dėkingo tapatinimosi santykis, o prievarta primesta „svetima religija“, neturinti nieko bendra nei su mūsų protėviais, nei su mumis. Krikščionišką bjaurėjimąsi „erškėtyno gyventojais“ ar smurto proveržio pasmerkimą keičia pasididžiavimas egzekucija ir pozityvus tapatinimasis su protėviais, raginama pakartoti jų Žygdarbį:

Renginyje bus pagerbti karžygiai, stoję į kovą už Tėvynės laisvę, o senovės lietuvių dvasia skambanti metalinė muzika grąžins mus 1000 metų atgal. […] Šią iškilmingą dieną kaip ir mūsų protėviai sakome – mes nesiklaupsim!!! Ten pat.

Spustelėjus išskleisti...

Kartu plakatas apverčia freskoje matomą krikščionišką fizinės jėgos versus dvasinės galios priešpriešą: jame akivaizdžiai triumfuoja kūnas. Lietuvio ir Brunono anatomija labai skiriasi: pirmasis vaizduojamas kaip stambus, saulėje įdegęs, atletiškas karžygys, antrasis – mirtinai išblyškęs, išsekęs, gležno, trapaus sudėjimo. Egzekucijos detalėmis ir procesu atvirai mėgaujamasi. Nors būtent Brunono dekapitacija labiausiai vizualiai jungia abu atvaizdus ir freskoje ji pavaizduota ne mažiau „realistiškai“, tačiau jos prasmė priešinga: jei freskoje krauju trykštantis Brunono kaklas bei aureole spindinti galva turi liudyti nieko nebijančio Tikėjimo stiprybę ir pergalę prieš mirtį, tai plakate tos pačios detalės reiškia neišvengiamą ir efektingą visišką Brunono sunaikinimą bei pabrėžia nelygų jėgų santykį (Brunonas įveikiamas ne po ilgų grumtynių ir ne todėl, kad pasidavė – jis tiesiog silpnas, jam vienu mostu nukertama galva). Egzekucija čia svarbi ne kaip specifinės religinės žinios perteikimo priemonė, o pati savaime kaip sukrečiantis „specialusis efektas“.

Atsižvelgiant į tai, kad silpnas ir glebus Brunono kūnas priklauso „rašto žmogui“, kuris atneša tam tikrą „mokymą“ ir knygas (krikščionybė – rašto religija, vienuoliai – raštingoji to meto Europos gyventojų dalis), galima teigti, kad pergalė prieš jį kartu yra ir simbolinė pergalė prieš intelektualizmą, gyvybingo kūno-gamtos (karžygio raumenys, vešlus didžiulis ąžuolas, žalia pievelė) triumfas prieš bibliotekose supelijusią „dvasią“. O turint omenyje „renginio neremiančią“ Lietuvos gėjų lygą, raumeningam karžygiui Lietuviui priešpriešinamas silpnas, gležnas rafinuoto Brunono kūnas tampa arena pasireikšti „tikro vyro“ triumfui prieš stereotipinį „netikrą, nevyrišką vyrą“, kuris yra pasibjaurėtinas, „svetimas“, priklauso „supuvusiai Europai“ Remiantis neformaliais koncerto organizatorių pokalbiais interneto forume ir komentarais po vėliau pasirodžiusiomis rezonansinėmis publikacijomis, taip pat vizualiu kompozicijų santykiu, šv. Brunono figūros ir kai kurių detalių panašumu. Griežtai įrodinėti šios prielaidos pagrįstumą nebūtina, kadangi jos teisingumo reikšmė niekaip nekeičia mano siūlomos plakato interpretacijos ir nedraudžia jo lyginti su freska; intencionalus jų santykis ar atsitiktinis – šiuo atveju nėra svarbu. , bet ne Lietuvai. Šį prasminį niuansą sustiprina ir naiviai primityvi plakato atlikimo technika bei stilistika, kurią galima laikyti sąmoninga poza.

Iš esmės pakinta ir kompozicijos nuotaika: krikščioniška „kankinystės drama“ virsta pašaipos objektu – plakatas tyčiojasi iš Brunono ir jo misijos ir kviečia švęsti bei linksmintis. Plakatas intencionaliai humoristinis, tačiau humoras visada, o ypač šiuo atveju, turi ribas: tam tikri dalykai adresatui gali būti juokingi tik tada, kai yra ir kiti, kuriuos jis traktuoja rimtai. Humoras čia funkcionuoja kaip būdas perteikti rimtą turinį: plakatas parodo, iš ko galima ir reikia juoktis (iš Brunono, krikščionybės, Europos Sąjungos, „Briuselio“, žmogaus teisių, gėjų ir žydų, fizinio gležnumo, „prisiskaitymo“), o iš ko – ne (iš idealaus Lietuvio, „mūsų protėvių“, „tautinių vertybių“, patriotizmo, raumenų ir jais ginamos Tėvynės), taip steigdamas pageidaujamą „daiktų tvarką“. Rimtumą sustiprina plakato viršuje (neteisėtai) sudėti LR valstybiniai rekvizitai (herbas) ir dešiniajame apatiniame kampe minimi valstybinių institucijų vardai („Renginio išorę saugo Vyriausiasis policijos komisariatas“, „Renginį stebi Valstybės saugumo departamentas“), tarsi koncertas būtų oficialus, valstybės institucijų remiamas renginys – taip netiesiogiai, bet atvirai išsakoma ambicija politinę viziją („daiktų tvarką“) iš plakato perkelti į valstybės lygmenį.