Straipsnis Filosofija tarp mokslo ir meno: interpretacinė hermeneutikos prieiga

  • Bibliografinis aprašas: Rūta Bagdanavičiūtė, „Filosofija tarp mokslo ir meno: interpretacinė hermeneutikos prieiga“, @eitis (lt), 2016, t. 509, ISSN 2424-421X.
  • Ankstesnė laida: Rūta Bagdanavičiūtė, „Filosofija tarp mokslo ir meno: interpretacinė hermeneutikos prieiga“, Logos, 2013, nr. 75, p. 22–35, ISSN 0868-7692.
  • Institucinė prieskyra: Vytauto Didžiojo universitetas.
Santrauka: Straipsnyje, pasitelkiant interpretacinę hermeneutikos teoriją, svarstoma besitrinančių ribų tarp mokslo ir meno problema. Tokių ribų trynimosi užuomazgos įžvelgiamos XIX a. romantinėje hermeneutikoje, įtvirtinusioje dvasios mokslams būdingą supratimą vietoj gamtamokslinio aiškinimo. Joje, nors dar tebesiekiama objektyvumo, moksliškumo, tačiau šių konceptų reikšmė jau yra gerokai pakitusi, susijusi su psichologinės empatijos, kongenialumo, vienalaikiškumo su supratimo „objektu“ principais. Svarstomas dar ryškesnis ribų tarp mokslo ir meno trynimasis XX a. ontologinėje hermeneutikoje, analizuojant įvykusį pokytį hermeneutiniam supratimui būdingoje trinarėje struktūroje tarp suvokėjo, teksto ir teksto autoriaus, dėmesį perkeliant prie paties teksto, atveriančio į mokslinio teisingo supratimo siekius neredukuojamą, be galo interpretuoti skatinantį prasmės perteklių. Su šiuo pertekliumi siejamas įcentrinis interpretacinės tiesos siekis analizuojamas kaip integraliai suvienijantis hermeneutinę filosofiją su menu – grožine literatūra. Svarstomas filosofijos meniškėjimas, kai filosofijos „esmė“ pasirodo taikliau išreiškiama literatūros kalba, ir meno filosofiškėjimas, kai literatūros kalba pasirodo giliau save atskleidžianti būdama susieta su hermeneutikos filosofijos „esme“. Taip pat straipsnyje analizuojamas filosofijos ir meno susipynimas postmoderniojoje hermeneutikoje, kur jis įgyja kitokią prasmę, nes nebesiejamas su įcentriniu tiesos siekiu. Gvildenamas tam tikras meninis filosofavimo stilius, reiškiantis mėgavimąsi išcentriškai dauginamais požiūriais į pasaulį, atsirandančiomis vis naujomis dissensus formomis ir jomis nehomofonizuojamai išplečiamu laisvės horizontu. Analizuojamos tokio stiliaus apraiškos edifikacinėje pragmatinėje R. Rorty’o filosofijoje svarstant joje išryškėjančią redeskripcijos galią.

Pagrindiniai žodžiai: interpretacija, hermeneutika, filosofija, menas, literatūra, mokslas.
 

Įvadas

Šiandien įvairiuose kontekstuose dažnai vartojamas interpretacijos terminas: susiduriame su juo įvairiuose filosofiniuose, socialiniuose ir ypač meno kontekstuose. Interpretacijos klausimas šiandien įgyja universalią dimensiją. Interpretacijos problema iškyla kaip vienas esminių bet kokios žinijos pagrindų. Įdomu pažvelgti, kaip interpretacijos samprata rutuliojosi labiausiai su šia sąvoka siejamoje, jos niuansus atskleidžiančioje hermeneutinėje filosofijoje.[/P]

Etimologiškai hermēneia (gr.) reiškia interpretacija. Prasminga šio termino asociacija su mitologiniu graikų dievų pasiuntinio Hermio įvaizdžiu, kuris reiškia Olimpo dievų žinios perteikimą žmonėms, išmintingą tarpininkavimą verčiant tai, kas yra už žmogaus supratimo, į žmogaus supratimui prieinamą išraiškos formą.

Hermeneutinėje filosofijoje, kaip interpretacijos teorijoje, nuolat patiriama riba tarp mokslo ir meno. Tai reiškia, kad ardomi su mokslu siejami stabilūs pažinimo pagrindai – ši filosofija neužtikrina tokių pagrindų, verčiau skatina atsiverti mokslinio racionalumo ribas peržengiančioms ir meninio kūrybiškumo reikalaujančioms interpretacinėms patirtims.

Nors ankstyvosiose hermeneutikos tarpsniu dar bandyta siekti stabilaus pažinimo, vis dėlto jau tada susvyruoja pasitikėjimas tuo, kad pasiekiamas pažinimas to, kas iš tiesų yra. Nors dar formuluojami siekiai pažinti, kaip iš tikrųjų yra, galiausiai jie pasirodo iki galo neįgyvendinami. Apčiuopiama tam tikra įtampa tarp pastangos šį tikslą realizuoti ir galutinio jo nerealizuojamumo.

Antai mitologinis graikų dievo pasiuntinys Hermis, su kuriuo pirmiausia siejama hermeneutikos pavadinimo ištaka, kaip išmintingas tarpininkas verčia tai, kas yra už žmogaus supratimo, į žmogaus supratimui prieinamą išraiškos formą. Olimpo dievų žinią žmonėms jis stengiasi perteikti kuo tiksliau, tačiau vis tiek ją perduoda savaip – jau čia neišvengiama dėl orakulo dviprasmiškumo kartais kylančių nesusipratimų.

 

Įvairiose hermeneutikos plėtotose tekstinės egzegezės – religinės, literatūrinės, teisinės – teorijose interpretacija traktuota kaip priemonė pasiekti teisingą supratimą: hermeneutiškai aiškinant stengtasi atkoduoti autentiškas, neiškraipytas prasmes, apšviesti tamsias neaiškias teksto vietas. Tačiau žvelgdami retrospektyviai galėtume sakyti, kad ir tokia interpretacinė pastanga netampa iki galo realizuotu, baigtiniu tikslu. Mat šio tikslo realizavimas nepaneigia galimybės perskaityti tą patį tekstą kitame kontekste, kuriame ir jo „tamsios vietos“ nušvinta kitaip. Taigi galėtume sakyti, kad apčiuopiama tam tikra įtampa tarp pastangos šį tikslą realizuoti ir galutinio jo nerealizuojamumo.

Meno ir mokslo ribų trynimosi užuomazgos romantinėje hermeneutikoje

Taip artėjama prie šio stabilaus pažinimo ribos. Ši riba aršiau patiriama XIX a. romantinėje hermeneutikoje, kuri yra vienas svarbiausių hermeneutinės filosofijos formavimosi tarpsnių. Nors šiuo tarpsniu dar tebesiekiama objektyvumo, moksliškumo, tačiau šių konceptų reikšmė jau yra gerokai pakitusi. Šitai iliustruoja ir W. Dilthey’aus įdiegta gamtos (Naturwissenschaften) bei dvasios mokslų (Geisteswissenschaften) perskyra: individo akiratyje besiskleidžiančią hermeneutiką jis siekė paversti universaliu dvasios mokslų pamatu sukurdamas „istorinio proto kritiką“ kaip atsvarą I. Kanto „grynojo proto kritikai“, užsimojusiai suteikti pamatą gamtos mokslams. Taigi romantinėje hermeneutikos teorijoje neatsisakoma mokslo sampratos apskritai, tačiau čia formuluojami epistemologiniai moksliškumo kriterijai labai skiriasi nuo gamtamokslinių.
 

Hermeneutinis supratimas (Verstehung) dvasios moksluose išryškėja kaip visiškai besiskiriantis nuo mokslinio aiškinimo (Erklärung), reiškiančio griežtą, užtikrintą pažinimą. Tokio supratimo įsitvirtinimas reiškia, kad atskaitos taškas nuo intelekto, generalizuojančio bei stabilizuojančio racionalaus proto perkeliamas prie vienaprasmio pažinimo pamatus pakertančių individualizuojančių faktorių – intuicijos, patirties, impresijos, jausmo, nuotaikos. Su šiuo supratimu siejamuose dvasios moksluose nebebrėžiama griežta moksliškumo ir meniškumo riba.

Toks supratimas visų pirma reiškia, kad atsižadama subjekto / objekto priešinimu paremto dualistinio mąstymo. Panaikinama subjekto / objekto priešprieša: dvasios mokslų objektas nebėra išoriškas, prieinamas nešališkam, objektyviam ištyrimui pasitelkiant gamtos mokslų įrankius. Suprantamas pasaulis niekada nėra priešais kaip objektas – dvasios moksluose suvokiama, jog neįmanoma atsiriboti nuo savo matymo būdo. Tokio objektizuojančio žvilgsnio pastanga prilyginama žiūrėjimui be akių arba pažintinio žvilgsnio nukreipimui už savo akių, todėl verta vaduotis iš tokio žvilgsnio kuriamų „praeities tiesų šešėlių“ Wilhelm Dilthey, Introduction to the Human Sciences, p. 50. .

Taigi dėmesys perkeliamas prie vidinės patirties, iš kurios išorinis pasaulis matomas kaip duotas sąmonei. „Objektas“ tampa žvelgiančiojo vidujybės dalimi. Tai reiškia, kad visuomet matomas to žvelgiančiojo atžvilgiu, šiuo požiūriu savaip, kaip reiškinys, nors, kita vertus, neįpuolama ir į fichtišką solipsizmą, t. y. objektas neredukuojamas tik į subjektyvias žvelgiančiojo projekcijas.

 

Atsisakius subjekto / objekto opozicijos, reiškiančios, kad arba objektyvu – objektas kaip jis pats, arba tik subjektyvu, nes nepajėgiama priartėti prie paties objekto, apčiuopiamas pamatinis subjekto / objekto neperskiriamumas, jų sintetinė vienovė, ir kartu lygiavertiškumas, buvimas toje pačioje plotmėje. Tokia fenomenologinė subjekto / objekto santykio transformacija yra pagrindas gimti hermeneutiniam interpretaciniam supratimui.

Tačiau hermeneutinis interpretacinis supratimas nepasilieka ir huserliškuose fenomenologiniuose skliaustuose Žr. Эдмунд Гуссерль, Идеи к чистой феноменологии и фенологической философии. Книга I. Общее введение в чистую феноменологию, 1999. , kuriuose apibrėžto, mokslinio – dar aiškiai atriboto nuo meninio – supratimo siekis grindžiamas pasitikėjimu grynosios sąmonės duotimi.

Hermeneutikoje nebepasitikima jokia tiesiogine grynosios sąmonės duotimi sau pačiai – čia pati sąmonė pasirodo esanti neskaidri, neapibrėžta, nebegalinti tapti suvokimo atskaitos tašku. Mat hermeneutinis supratimas visuomet įtarpintas kalba. Jau romantinėje hermeneutikoje iš patirties vidujiškumo, iš gyvenimo nesąmoningumo gelmių, iškilus į žmogiškos objektyvacijos paviršių, atsiveria šis interpretacinis supratimas per kalbą. Pasaulis, kaip organinė reikšmių visuma, žmogų supantis prasminis kontekstas, pasirodo prieinamas tik netiesiogiai – interpretuojant kalbines išraiškas. Toks kalba medijuotas supratimas, susipindamas su gyvenimo filosofija, išsirutulioja į gyvenimo hermeneutiką.

 

O gyvenimas čia ir suvokiamas, ir neperskverbiamas mūsų minčiai – jis gali būti išreikštas tiktai kaip metafora Žr. Wilhelm Dilthey, Introduction to the Human Sciences, p. 464. . Visa mūsų gyvenimo patirtis yra metaforiškai išreikšta. Todėl jai atskleisti nepakanka į vienaprasmiškumą, objektyvumą orientuotų scientistinių, racionalistinių instrumentų, kita vertus, ji taip pat negalima užčiuopti netarpiška intencionalia ar bergsoniška iracionalia įžvalga. Ji reikalinga hermeneutinės interpretacinės prieigos.

Čia galime prisiminti W. Goethe’s „plačiausiai suformuluotą hermeneutikos idėją, kad viskas yra simbolis“ Hans-Georg Gadamer, Istorija. Menas. Kalba, p. 62. . Pasaulis atsiskleidžia daugiaprasmiame kontekste, reikalaujančiame verčiau meninio kūrybingumo jį interpretuojant nei griežtos mokslinės žiūros.

Toks supratimas įgalina įžvelgti hermeneutikos ir meno paraleles. Jau F. Schleiermacheris teigė, kad hermeneutika visų pirma yra menas, kuris, „pripažintina, reikalauja taisyklių, bet savo ruožtu neleidžia apsiriboti kombinaciniu šitų taisyklių pritaikymu“ Friedrich Schleiermacher, Hermeneutics and Criticism, And Other Writings, p. 229. . Taip pat ir Dilthey’us manė, kad hermeneutinis filosofas yra daugiau meninio arba religinio tipo Žr. Wilhelm Dilthey, Introduction to the Human Sciences, p. 464. . Hermeneutika neperša didaktinių interpretacijos taisyklių, ji tik siekia retrospektyviai aprašyti tai, kas daro interpretaciją įgudusiu menu Žr. Austin Harrington, “Dilthey, Empathy and Verstehen: A Contemporary Reappraisal,” p. 317. . Šitaip mes tik interpretuojame gyvenimo metaforas suvokdami tą gyvenimą kaip neišvengiamą bet kokio supratimo prielaidą. Pasirodo, bergždžia ar saviapgaulinga pastanga abstrahuojantis pakilti virš gyvenimo tėkmės ir pradėti reflektuoti tarsi iš niekur, nes mes visuomet esame jos viduje. Mes įkurdinti istoriniame baigtinės egzistencijos akiratyje, ir sąmoningomis – proto pastangomis – negalime atsikratyti istorijos. Neįsisąmonintos prielaidos tampa mus persekiojančiomis šmėklomis. Visa tai skatina verčiau meniškai atsiverti savo istorinėms prielaidoms, nei stengtis žūtbūt jį pranokti visuotinai reikšmingu pažinimu.

 

Ir vis dėlto ką tokios filosofijos kontekste reiškia minėtasis objektyvumas, moksliškumas, dėl kurių H.-G. Gadameris kritikavo romantinę hermeneutiką, net priskyrė jai latentinį kartezianizmą?

XIX a. hermeneutikoje, norėjusioje tapti dvasios mokslu, dar formuluojamas teisingo, kad ir nelaiduojančio vienaprasmio supratimo, kriterijus. „Dilthey’us dar tiki, kad nors „rezultatas, pasiektas interpretuojant, niekada negali turėti demonstratyvaus tikrumo“, vis dėlto interpretatoriai pajėgūs įveikti savo istorinę situaciją ir pasiekti galiojančias interpretacijas“ David West, An Introduction to Continental Philosophy, p. 87. , šitaip savotiškai nubrėžti kūrybinės interpretacijos ribą.

Regis, paradoksalu, tačiau šis „teisingumas“, „objektyvumas“ labiau siejamas su romantiniais subjektyvizmo elementais. Romantinėje hermeneutikoje dar galioja psichologinės empatijos, kongenialumo, vienalaikiškumo su supratimo „objektu“ principai. Tikima, kad galima rekonstruoti intenduotas prasmes, pirminius kontekstus, todėl suprantantysis, judėdamas hermeneutiniu ratu, stengiasi empatiškai įsiskverbti į savo „objektą“. Traktuodamas šį „objektą“ kaip dialogo partnerį – Tu, stengiasi susitapatinti su juo dėmesį nuo savęs neproporcingai perkeldamas prie jo. Jei tas interpretacijos „objektas“, kaip Tu, – istorija, bando „persikelti“ į tiriamą epochą, pažvelgti iš jos perspektyvos ir rekonstruoti tam tikro laiko vidinio gyvenimo visumą. Jei interpretacijos „objektas“ – tekstas, žvelgia į jį kaip į mediumą, padedantį kongenialiai susitapatinti su to teksto autoriumi, „persikelti“ į jo „vidinį pasaulį“. (Tiesa, reikėtų pažymėti, vėlyvasis Dilthey’us šių sampratų nebetraktuoja vienaprasmiškai.)

 

Atrodytų, siekia suskliausti save, kad empatiškai persikeltų į kitą kaip Tu, tokiu būdu taip pat siekdamas savotiško objektyvumo. Tačiau šis jo savotiškumas aiškiai skiria nuo gamtamokslinio objektyvumo. Hermeneutinis „objektyvumas“ persmelktas gyvenimo patirties ir, svarbiausia, – formuluojamas anapus subjektyvumo / objektyvumo opozicijos: trokštama empatiškai susitapatinti su kitu kaip genijumi (meno atveju), o ne ištirti jį kaip objektą.

Integrali filosofijos ir literatūros sąsaja ontologinėje hermeneutikoje

Nuo romantinės hermeneutikos ženkime žingsnį XX a. ontologinės hermeneutikos link – M. Heideggerio / H.-G. Gadamerio hermeneutinės ašies. Nors ji pratęsia daugelį romantinės hermeneutikos pradėtų plėtoti elementų, joje įvyksta ir ryškus posūkis – atsisakoma objektyvumo, metodiškumo siekių, taip pat romantinių empatijos, kongenialumo elementų, nebeapeliuojama į jokią paslaptingą sielų bendriją.

Tarę, kad hermeneutiniam supratimui būdinga trinarė struktūra – suvokiantysis, tekstas (ar istorija kaip tekstas) ir to teksto autorius, – galėsime aiškiau įvardyti pokytį: romantinėje hermeneutikoje, kaip matėme, suvokiantysis, stengdamasis suprasti tekstą, siekia per jį suprasti jo autorių kaip genijų (kongenialumas), atkoduoti pirmines intencijas – toks atkodavimas yra teisingumo kriterijus. O ontologinėje hermeneutikoje dėmesys sutelkiamas į patį tekstą, šiuo požiūriu pripažįstant autoriaus mirtį. Dialogiškai atsiveriama ne teksto autoriui per tekstą, o pačiam tekstui, suvokiant, kad jam būdingas į autentiškas pirmines prasmes neredukuojamas prasmės perteklius. O tai giliau įtraukia į interpretacinius aplinkkelius, kuriais judama ontologinių atverčių link. Panašiai ir suvokiant skirtingą istorijos laikotarpį, ontologinėje hermeneutikoje, kitaip nei romantinėje, nebandoma empatiškai tapatintis su norimu suprasti istorijos laikotarpiu – suvokiama, kad visuomet esama tarp suvokėjo, žvelgiančio iš savo laiko perspektyvos, ir siekiamo suprasti istorinio laikotarpio. Šie horizontai liejasi atverdami anapus vien subjektyvumu besiskleidžiantį aukštesnį universalumą.

 

Taip įsitraukiama į patyrimo įvykį, tiesioginį patirties vyksmą, naikinant ribą tarp „subjekto“ ir „objekto“ santykio. Tokios gyvos, konkrečios patirties, arba gyvenimo, dimensiją šioje teorijoje išryškina, pavyzdžiui, B. Gudaitytė, gretindama Gadamerio suvokimą kaip gyvenimo patyrimą su M. Merleau-Ponty juslinio suvokimo samprata straipsnyje „Teorija kaip praktika: fenomenologinė M. Merleau-Ponty juslinio suvokimo samprata ir hermeneutinė H. G. Gadamerio supratimo kaip gyvenimo patyrimo interpretacija“ Bronė Gudaitytė, „Teorija kaip praktika: fenomenologinė M. Merleau-Ponty juslinio suvokimo samprata ir hermeneutinė H. G. Gadamerio supratimo kaip gyvenimo patyrimo interpretacija“, p. 6–21. . Tokią filosofiją, virtusią patyrimo praktika, autorė ir sieja su išminties meile: „Gadameris, visų pirma, lieka ištikimas filosofijai kaip išminties meilei, o ne mokslui kaip žinojimui, kuriuo galima už-valdyti gamtą ar žmogų tam, kad naudotum.“ Ten pat, p. 12.

Tiek suprantant meną, tiek istorinį laikotarpį, meniškai atsakiai Žr. George Steiner, Tikrosios esatys, 1998. įsitraukiama į dialogą kaip begalinį pokalbį, atveriantį interpretacinį judėjimą tarp savęs ir Kito kaip amžiną siekiamybę. Tame pokalbyje, viena vertus, orientuojamasi į pačius dalykus, kita vertus, suvokiama, jog jie visuomet matomi iš savos perspektyvos. Viena vertus, visuomet nušviečia „paties kūrinio šviesa“ Hans-Georg Gadamer, Istorija. Menas. Kalba, p. 248. , kita vertus, ji skirtingai sklinda interpretaciniame santykyje su tuo dalyku.

Taip šis pokalbis įtraukia į tam tikrą dialektiką: nei subjektyvi perspektyva nevirsta reliatyvizmu, nei orientacija į pačius dalykus nevirsta esencializmu – tiesiog visuomet judama tarp suvokėjo ir dalyko, kito, orientuojantis į būties atvertis šiame tarp. Jame ir vyksta „dalijimasis bendra prasme“ Hans-Georg Gadamer, Truth and Method, p. 292. , kuri „ateina į buvimą per supratimo „nutikimą“ Richard J. Bernstein, Beyond Objectivism and Relativism: Science, Hermeneutics, and Praxis, p. 139. ir kuri pranoksta autorių, nes jai būdingas į autoriaus intencijas neredukuojamas perteklius.

 

Štai Inga Mitkutė tokį prasmės perteklių taip pat sieja su minėtąja G. Steinerio meninio atsakumo teorija straipsnyje „Filosofinė kalba kaip meno kūrinys“ Žr. Inga Mitkutė, „Filosofinė kalba kaip meno kūrinys“, p. 205–210, 167–173. . Šiuo pagrindu autorė filosofinę kalbą lygina su meno kūriniu, mėgindama grįsti „svarios“, perteikiančios patirtį, kaip priešingos tuščios, komentatoriškos, būdingos žurnalistinei šio amžiaus dvasiai, kalbos galimybę. Filosofinis tekstas tampa meniniu, kai nesiriboja vien komentaru, kalbėjimu apie, bet interpretuoja atsakiai, suteikdamas šiai interpretacijai gyvybinės būties jėgos, patirties „gylio“, paverčiančio ją kūriniu. Būtent ši jėga įgalina prasmės perteklių. Ontologinė hermeneutika įcentriškai orientuojasi į šią jėgą kaip savo šaltinį.

Siekiant hermeneutiškai suprasti meno kūrinį, kalbama apie neredukuojamą paties teksto daugiaprasmiškumą ir jo kuriamas dinamiškas būties atvertis suvokėjui. Supratimas priklauso teksto prasmei, tačiau prasmės atgyja ir veriasi per supratimo „įvykius“, kurie nėra tik pasyvi užrašytų prasmių aktualizacija – to, kas „stabiliai yra“, atgaminimas. Tai gretinama su žaidimu, kurį žaidžiantieji jam atsiduoda, leisdami greičiau pačiam žaidimui žaisti žaidėjus, bet kita vertus, suvokiant, jog vis dėlto žaidžia žaidėjai, nors ir besistengiantys ištirpti tame žaidime. Neišvengiama receptyvių prasmės pridūrimų, juos sukuria net ir labiausiai subjektyvumo vengiantis ir prasmę tik iš tiriamojo objekto siekiantis išlukštenti suvokėjas Žr. Aušra Jurgutienė, „Dialogas su tekstu“, p. 84–85. . Kita vertus, galime pasakyti, kad ši „laisvė pridurti“ taip pat reliatyvi, ji

visiškai nereiškia, kad mes kažką „įskaitome“, arba įdedame, ko tenai nėra. Veikiau „išskaitome“ tai, kas yra, kadangi tai atsiskleidžia. Hans-Georg Gadamer, Istorija. Menas. Kalba, p. 242.
Taigi nors užpildyti šią kūrinio paliekamą erdvę galime skirtingai, vis dėlto neišnyksta galimybė interpretuojant „prasilenkti su meno kūriniu“.
 

Svarbu paminėti, kad filosofinė hermeneutika itin sureikšmina santykį su menu. Tiesa, menas čia nebetraktuojamas kantiškosios estetikos požiūriu – peržengia formalaus estetizmo ribas. Pasirodo esąs ne kantiškas estetinio pasimėgavimo objektas, bet autentiška filosofinės tiesos sklaidos erdvė, ne tikslas savaime priemonių pasaulyje, teikiantis gražias daiktų reprezentacijas ir estetinių idėjų prezentacijas, o autentiška būties tiesos iškilimo vieta.

Meno interpretacija ne tik tampa svarbi šios hermeneutikos tema (kaip ir romantinės hermeneutikos). Ontologinėje hermeneutikoje filosofija iš esmės susijusi su menu, t. y. menas ne tik papildo filosofiją kaip gimininga sritis, bet yra integraliai susijęs su jos esme: hermeneutiškai formuluojama tiesa, apibūdinama kaip interpretacinė, geriausiai atsiskleidžia būtent konkrečioje meno plotmėje, meną paversdama dinamiška filosofinės tiesos skaidos erdve.

Su interpretacine tiesa siejama hermeneutinė „esmė“ pranoksta įsitvirtinusią filosofinę kalbą. Mat filosofinė egzistencinė „esmė“ nesiriboja sąvokine, idėjas spekuliatyviai reflektuojančia filosofijos kalba, kuri tik „atspindi mąstymines apibrėžtis vieną kitoje“ Ten pat, p. 151. . Todėl gręžiamasi į literatūrą kaip adekvačiau išreiškiančią tą hermeneutinės filosofijos „esmę“. Literatūroje hermeneutinė filosofinė tiesa autentiškiau skleidžiasi dėl jos iš sąvokiškumo išlaisvintos kalbos.

 

Literatūriniai tekstai nėra paliekami už nugaros suprantant, nes jie niekada negali būti galutinai suprasti – išsaugo savo meninį potencialą vis iš naujo prabilti. Tad reikalauja vis iš naujo grįžti prie jų, į juos įsižiūrėti, jiems atsiverti. Hermeneutinės filosofijos „esmė“ taip pat niekada negali būti paliekama užnugaryje kaip galutinai suvokta, vienąkart pažinta ir daugiau nebeturinti ką naujo pasakyti. Mat jai, pasirodo, būdingas tas pats „nepasiekiamas tolis ir toliveika, o kartu absoliutis dabartiškumas, kurie […] būdingi meno panteonui“ Ten pat, p. 170. . Tokiais tekstais adekvačiau išreiškiamas hermeneutinės „esmės“, kaip būties tiesos atverties, nebaigtinumas, interpretaciškumas. Mat filosofija, taip pat kaip ir menas, neišmatuojama kažkokiu savaime aiškiu matu, nors ir „turi savo riziką – gali prasilenkti su savimi“ Ten pat, p. 152. . Filosofijai, kaip ir menui, būdinga „atvėrimo ir nepasidavimo dialektika“, įtraukianti suvokėją į interpretacijų kelią. Abiejuose svarbu „pasiekti, kad dalyvautum“ Ten pat, p. 170. .

Heideggeris ir Gadameris itin išryškina poezijos tekstus kaip potencialius išsakyti hermeneutinę filosofijos „esmę“, nes šie tekstai ypač intensyvūs savo daugiabalsiškumu, daugiaprasmiškumu ir kartu įcentriniu judėjimu būties tiesos atverčių link. Judėjimą, kurio nepretenduojama užbaigti, pasiekus tą centrą. Šiuose tekstuose geriausiai realizuojama minėtoji, Goethe’s žodžiais, plačiausiai suformuluota hermeneutikos idėja, kad viskas yra simbolis. Mat juose kalbà jau nebe ką nors perteikia, bet būna kalboje, pasirodo kaip vienatinis daugybės balsų audinys, atveriantis kiekvieno žodžio „daugeriopą steigtį“. Juose tarsi grįžtama į heidegeriškus kalbos būties namus, kuriuose kalba autentiškai prabyla savo daugiabalsiškumu atverdama teksto tamsumą, jo daugiaprasmiškumą. Tokį teksto daugiaprasmiškumą bei tamsumą kartais – tik akimirkai – nušviečia būties tiesos ištiktys.

 

Tokiuose tekstuose ir vyksta Heideggerio formuluojama tiesa, įvardijama graikišku žodžiu aletheia. Tokia tiesos, kaip nepaslėpties, samprata priešinga tiesos sampratai, kuri apibrėžiama per aiškumo / neaiškumo opoziciją: tai, kas tampa aišku, jau nebėra neaišku, nes išnyra iš paslapties rūko – būtent tokią aiškumo vienprasmybę Heideggeris laiko banalia. Jei sudaužoma paslėptis, norint pasiekti aiškumą skaičiavimais, tiesą tik imituojančiais kriterijais, tada ji lieka neatslėpta Žr. Martin Heidegger, Meno kūrinio ištaka, 2003. .

Šitaip pasineriama į nepabaigiamą supratimo procesą. O toks dinamiškas supratimo procesas išryškina ir dinamišką hermeneutinį tapatumą, tesirandantį šios neįveikiamos ir meno Kito skirties tarp. Šiame tarp Kito supratimas gali būti vis iš naujo perinterpretuojamas, jis gali sukrėsti interpretatorių, išmušti jį iš įprasto supratimo vėžių nušviesdamas vis naujas prasmes – naują tapatumą. Čia veikiau atsiveria tapatumo ir skirties žaismė, kurioje pasiekiamos tik skirties medijuojamos tapatumo akimirkos. Tik tokia interpretacija, kuriai būdinga tapatumo ir skirties žaismė, įgalina atsiskleisti paties meno prasmių neišsemiamumą, nutiesiantį begalinių interpretacijų kelią, į kurį leidžiasi angažuotas suvokėjas.

Galėtume pasakyti, kad tokia poetinė filosofijos tiesos samprata leidžia Heideggeriui, ypač vėlyvajam, ne tik pasitelkti meninę kalbą kaip filosofinės tiesos išsklaidos erdvę, bet supoetinti pačią filosofijos kalbą, šitaip visai nutrinti ribas tarp filosofinės ir meninės kalbos Žr. Martin Heidegger, „Iš japono klausinėjančio pašnekesio apie kalbą“, 1992. .

Viena vertus, hermeneutinės filosofijos „esmė“ pasirodo taikliau išreiškiama literatūros kalba, kita vertus, literatūros kalba pasirodo giliau save atskleidžianti susieta su hermeneutikos filosofijos „esme“. Tai liudija šios filosofijos meniškėjimą, nes iš jos egzistencinės „esmės“ natūraliai kyla meno poreikis, kita vertus, meno filosofiškėjimą, nes filosofiškumas lemia paties meno sampratos transformaciją.

 

Meninis filosofavimo stilius postmoderniojoje hermeneutikoje

Panašiai integralų filosofijos ir meno susipynimą galime užčiuopti ir postmoderniojoje hermeneutikoje, tačiau ten ši samprata pasirodo įgijusi vėl kitokią prasmę.

Visų pirma vertėtų pažymėti, kad hermeneutika šiandien gerokai pranoko kontinentinės filosofijos ribas. Nuo 1970 m., kai JAV vykusioje konferencijoje Charlesas Tayloras iškėlė hermeneutikos, interpretacijos problemą – įžvelgė neapeinamą hermeneutinį komponentą žmogaus moksluose, – ši filosofija išplito angliakalbėje literatūroje bei yra plačiai universalizuota šiandieniniame postmoderniajame kontekste. Vis giliau leidžiamasi į tai, kas vyksta, kai jaučiamės negalį tiesos įsprausti į epistemologinius rėmus – kai esame netikrumo situacijoje, reikalaujančioje interpretacinio kūrybingumo. Tačiau šiame kontekste

hermeneutinė tendencija verčiau meniškai atsiduoti nepabaigiamoms interpretacijoms, užuot siekusi jas perskrodžiančio tikro pažinimo, pasirodo labiau išplėsta – universalizuota bei suradikalinta. […] Šiandien interpretacijos problema iškyla kaip vienas esminių bet kokios žinijos pagrindų. Jean Grondin, Festivals of Interpretation: Essays on Hans-Georg Gadamer’s Work, p. 43.

Ji, peržengus kontinentinės filosofijos ribas, nuo Kuhno Žr. Thomas S. Kunhn, Mokslo revoliucijų struktūra, 2005. tampa reikšminga net mokslo filosofijoje. Apie interpretatyvaus-hermeneutinio mąstymo poreikį mokslo filosofijoje svarsto ir E. Juozelis straipsnyje „Hemeneutinės mokslo filosofijos projektas“ Žr. Evaldas Juozelis, „Hermeneutinės mokslo filosofijos projektas“, p. 180–193. , hermeneutinį, arba horizontinį, Heideggerio realizmą traktuodamas kaip pamatinio mokslinio realizmo kritiką, autorius įžvelgia tendenciją „perorientuoti šiuolaikinį mokslinio realizmo diskursą prasmės ir tiesos hermeneutikos link“ Ten pat, p. 187. . Hermeneutika šiandien tampa, italų filosofo G. Vattimo žodžiais tariant, „koiné, arba bendra Vakarų kultūros idioma, aprašančia visa apimantį klimatą, bendrą jautrumą“ Gianni Vattimo, Beyond Interpretation: The Meaning of Hermeneutics for Philosophy, p. 1. .

 

Tačiau šis meninis atsidavimas nepabaigiamoms interpretacijoms postmodernizme nebesiejamas su ontologinei hermeneutikai dar būdingu įcentriniu tiesos atverties siekiu. Filosofijos meniškumas čia nesukuria erdvės meniškai filosofinei tiesai išsiskleisti. Verčiau jis reiškia stabilių pažintinių pagrindų, kaip didžiųjų pasakojimų Žr. Jean-Francois Lyotard, Postmodernus būvis: Šiuolaikinį žinojimą aptariant, 1993. , suirimą ir kartu bet kokio nukreiptumo į centrą dekonstrukciją. Postmodernistinėje filosofijoje meniškai mėgaujamasi skirčių žaisme, ne tik neredukuojant jos į mokslinius pažinimo siekius, bet ir apskritai atsisakant pozityvaus, sutelkiančio judėjimo „link“, „į“.

Čia pajuntamas nihilistinis hermeneutikos pašaukimas, siejamas su silpnojo mąstymo paradigma ir reiškiantis ontologinių pagrindų silpimą. Suvokiama, jog egzistuojama dinamiškoje interpretacinėje plokštumoje – horizontalėje, kur tėra vien interpretacijų interpretacijos. Tad galima tik įsitraukti į interpretacijų žaidimą. Tačiau tas žaidimas visiškai kitoks nei gadameriškasis, nesiekiantis glūdinčios tekste tiesos atverčių. Čia interpretaciniai aplinkkeliai nežada net prošvaisčių, kuriose tiesa akimirkai nušvistų kaip tai, kas yra. Verčiau pačią realybę ima atstoti interpretaciniai diskursyvūs realumo efektai, kuriais nebesiekiama atspindėti jokios realybės. Jie tiesiog išlaisvinti išcentruotam savo pačių žaismui, įtraukiančiam į, postruktūralizmo terminais tariant, begalinį siginifikantinių nuorodų judėjimą, nesitikint, jog jis kada nors pasieks kokį nors tapatumą su sginifikatu.

Taigi postmodernioji hermeneutinė interpretacija integraliai susieja filosofiją ir meną, daro įmanomą tam tikrą meninį filosofavimo stilių atsisakydama būti tiesos iškilimo erdve.

 

Turėdami omenyje šiandieninį kontinentinės hermeneutikos ribų peržengimą ir jos paplitimą angliakalbiame pasaulyje, galėtume pasitelkti R. Rorty, kaip reprezentatyviai išreiškusį paradigmų kaitą nuo mokslinės epistemologijos postmoderniosios hermeneutinės interpretacijos link, joje įžvelgdamas filosofijos meniškėjimo sklaidą.

Vertėtų pažymėti, kad šis autorius yra pats linkęs kildinti savo teoriją iš H.-G. Gadamerio hermeneutikos – visų pirma įžvelgia bendrą antiepistemologinę nuostatą. Atsiribodamas nuo objektyvumo paradigmos, į epistemologinį pažinimą žvelgdamas kaip į gundantį „saugų mokslo takelį“ Richard Rorty, Philosophy and the Mirror of Nature, p. 372. , baigtinės, reprezentuotos, objektą atitinkančios tiesos saviapgaulę, šių nuostatų užuomazgas regi gadameriškoje hermeneutikoje, pabrėžia, kad ji stengiasi dekonstruoti, sureliatyvinti „racionalaus normalumo“ tradiciją ir iš jos iškilusią mokslinės epistemologijos sampratą, jos pastangą pasiekti baigtinį, užtikrintą pažinimą kaip neužterštą veidrodinį atspindį, proto reprezentacijomis adekvačiai suimantį reprezentuojamą pasaulį, taip pat jos griežtai metodinį pažinimo įgijimo būdą.

Nors ir vienu, ir kitu atveju interpretacija skleidžiasi ant racionalumo, įgalinančio universalizuojantį, pažintinį objektyvumą, griuvėsių, objektyvių, stabilų mokslinių tiesų atrastimis nepabaigiamą pokalbį, atveriantį menines interpretacijos erdves, formuluojant kaip puoselėtiną uždavinį, vis dėlto šis kildinimas nėra vienaprasmis. Mat Rorty neapsiriboja šiuo antiepistemologinės kritikos bendrumu, taip pat įžvelgia Gadamerio hermeneutikoje ir savo edifikacinei pragmatinei filosofijai būdingo interpretaciškumo, atveriančio postmodernų pliuralizmą ir kreipiančio reliatyvizmo linkme, pagrindus. Taip elgiantis nepastebimos kai kurios esminės skirtys, nėra neakcentuota transformacija nuo ontologinės hermeneutikos įcentrinio sutelktumo tiesos atverčiai prie postmoderniosios išcentrinio judėjimo nuo bet kokių tiesos centrų, dekonstrukciškai skaldant tuos centrus į mažuosius pasakojimus.

 

Rortiškai judėdami edifikacijos kryptimi, „mes laimime ne pasiekdami tikslą ir net ne priartėdami prie jo, bet verčiau niekada neleisdami sau apsistoti ties vienu pasaulio ar savęs pačių vaizdu, visada ieškodami, kuo pakeisti ar išplėsti šį vaizdą“ James Tartaglia, Rorty and the Mirror of Nature, p. 204. . Ši edifikacijos filosofija formuluojama socialinėje plotmėje kaip pragmatinė filosofija, taigi kalbama apie tam tikrus konstruktyvistinius sutarimus, kurie nėra jokios tiesos, kaip to, kas yra, atvėrimas, o tik likvidūs, nuolat kintantys sutarimai, grindžiami pragmatiniais motyvais. Jie siejami su redeskripcijos galia, įgalinančia integralią filosofijos bei literatūros sąsają.

Rorty’o teorijoje, išcentriškai atsispyrus nuo tikrovės atspindžių neigimo, judant „nuo“, o ne „į“, mėgautis pačia laisve, be galo dauginti mažuosius pasakojimus, kaip dissensus formas, ieškant jose nebe tikrumo, o veikiau įdomumo. Ši redeskripcijos galia susieja filosofiją su literatūra. Tai ironiška, neturinti pagrindų redeskripcija, rimtus racionalius argumentus pakeičianti „poetinio mąstymo aktyvumu“, „švenčianti dionisinius elementus kaip reakciją į platoniško racionalizmo rimtumą“ A. T. Nuyen, “Rorty’s Hermeneutics and the Problem of Relativism,” p. 72. , šitaip sauganti erdvę nuo užpildymo galutiniais atsakymais, kad ji liktų atvira vis iš naujo nustebinantiems perkūrimams.

 

Rorty’o reinterpretuojamos hermeneutikos esmė – „nebijoti kelti klausimų ir ieškoti naujų galimų būdų aprašyti save ir pasaulį“ Daniel Golden, Epistemology, Hermeneutics and Richard Rorty, 2010. . Čia „savęs perrašinėjimas yra svarbiausias dalykas, kurį mes darome“ Richard Rorty, Philosophy and the Mirror of Nature, p. 358–359. . Kuriame vis naujus pasakojimus, generuojame vis naujus būdus aprašyti save ir pasaulį atsisakę formuluoti adekvatumo kriterijų. Šitaip nutiesiame begalinių perrašinėjimų interpretacinę horizontalę, kurioje, regis, visai išsitrina ribos tarp prasmės reprodukavimo ir produkavimo, atkūrimo ir kūrimo, nes „reprodukavimo“, „atkūrimo“ galimybė dar saugo referenciją į tikrovę, su kuria santykis yra nutrūkęs. Taigi nebeformuluojamas aprašymų tikslumo kriterijus, apskritai nebejudama jokios įcentrintos tiesos link. Tiesiog angažuojamasi nebendramačiams diskursams leidžiant sau poetiškai išradinėti vis naujus diskursus, vis „geresnius, įdomesnius, veiksmingesnius kalbėjimo būdus“ Ten pat, p. 360. , mėgaujantis išcentriškai dauginamais požiūriais į pasaulį, gimstančiomis vis naujomis dissensus formomis, ir jomis nehomofonizuojamai išplečiamu laisvės horizontu, kuriame tiesos nebe atrandamos, o sukuriamos. Suvokiama, kad „nėra ribų žmogaus vaizduotei – mūsų gebėjimui perrašyti objektą ir taip jį rekontekstualizuoti“ Richard Rorty, “Being That Can Be Understood Is Language,” p. 27. ir kad hermeneutine interpretacija būtent ir siekiama kuo labiau išlaisvinti šį meninį vaizduotės beribiškumą.

Čia į klausimą „Kur link veda tokia išcentrinė interpretacija?“ negalime atsakyti aiškiai, nes čia, kaip matėme, nesiorientuojama „į“ kažką ar „link“. Šią dinamiką stimuliuoja judėjimas „nuo“. Vis dėlto galime klausti: kur link kreipia judėjimas, atsisakantis pozityviai nusakyti savo kryptį? Šis atsisakymas reiškia krypties neapibrėžtumą, dispersiškumą, čia judama link X, į šitą X niekada neįdedant apibrėžtos prasmės.

 

Tokios interpretacijos prasmė galėtų būti nusakoma kaip išjudinimas, supurtymas to, kas įprasta, sokratiškojo „budrumo prieš metafizinio žinojimo pretenziją“ žadinimas. Čia siekiama meninio „keistumo galia atsikratyti senų tapatumų, padėti mums tapti naujomis būtybėmis“ Richard Rorty, Philosophy and the Mirror of Nature, p. 360. . Tai tarsi naujas impulsas žlugus objektyviai tiesai. Matoma paradoksali edifikacinė samprata, smarkiai besiskirianti nuo švietėjiškos „pažangos“ sampratos, – tai „judėjimas prieš intelektualinį pasitenkinimą, nusiraminimą – pažanga sustotų, jei manytume, kad jau supratome, ar esame teisingame take“ James Tartaglia, Rorty and the Mirror of Nature, p. 205. . Tokiu išcentrišku išlaisvintu interpretaciniu judėjimu grįsta hermeneutika tam tikra prasme terapeutinė: „hermeneutika yra terapeutinė pripažindama, kad nėra jokios „disciplininės matricos“ ar „specialaus terminų rinkinio“, kuriam privalėtų būti priskirti skirtingi balsai“ David Boucher, “History, Historicism, and Hermeneutics,” p. 29. . Terapeutinė, nes padeda atsikratyti metafizinių epistemologinių įpročių, reprezentacinio tiesos siekio santykyje su tikrove – to „blogo tikėjimo“, kuris tiesiog uždaro hipostazuotoje normalumo iliuzijoje kaip varžančių autentišką meninę interpretacijos laisvę.

Išvados

Hermeneutinėje filosofijoje kaip interpretacijos teorijoje nuolat patiriama riba tarp mokslo ir meno: ši filosofija neužtikrina stabilių pažinimo pagrindų – verčiau skatina atsiverti mokslinio racionalumo ribas pranokstančioms ir meninio kūrybiškumo reikalaujančioms interpretacinėms patirtims.
 

XIX a. romantinėje hermeneutikoje dar tebesiekiama objektyvumo, moksliškumo, tačiau čia formuluojami moksliškumo kriterijai labai skiriasi nuo gamtamokslinių. Įtvirtinant hermeneutinį supratimą vietoj mokslinio aiškinimo, panaikinamas subjekto-objekto dualizmas ir atskaitos taškas nuo intelekto, generalizuojančio bei stabilizuojančio racionalaus proto perkeliamas prie individualizuojančių vidinės patirties faktorių – intuicijos, patirties, impresijos, jausmo, nuotaikos, kurie pakerta vienaprasmio pažinimo pamatus atverdami moksliškumo ir meniškumo ribą. Savotiško objektyvumo siekį dar saugo išlaikomi empatijos, kongenialumo principai.

XX a. ontologinėje hermeneutikoje įvyksta svarbus pokytis hermeneutiniam supratimui būdingoje trinarėje struktūroje (suvokiantysis, tekstas ir to teksto autorius): dialogiškai atsiveriama ne meninio teksto autoriui per tekstą, siekiant kongenialiai empatiškai tapatintis su tuo autoriumi (kaip romantinėje hermeneutikoje), o pačiam tekstui, suvokiant, kad jam būdingas į autentiškas pirmines prasmes neredukuojamas prasmės perteklius. Taip įsitraukiama į interpretacinius aplinkkelius, kuriais judama ontologinių atverčių link. Panašiai ir suvokiant skirtingą istorijos laikotarpį, ontologinėje hermeneutikoje nebandoma „persikelti“ į norimą suprasti istorijos laikotarpį – suvokiama, kad visuomet esama tarp suvokėjo, žvelgiančio iš savo laiko perspektyvos, ir siekiamo suprasti istorinio laikotarpio. Šie horizontai liejasi atverdami anapus vien subjektyvumų besiskleidžiantį aukštesnį universalumą. Patiriama tam tikra dialektika: nei subjektyvi perspektyva nevirsta reliatyvizmu, nei orientacija į pačius dalykus nevirsta esencializmu – tiesiog visuomet judama tarp suvokėjo ir dalyko, kito, orientuojantis į būties atvertis šiame tarp.