Dera atkreipti dėmesį į kitą svarbų dalyką. Į ES įsiliejo naujos Rytų ir Vidurio Europos valstybės, kurios sovietinės okupacijos jungą nusimetė, išgyvendamos nacionalinę sutelktį ir nacionalinio išsivadavimo proveržį. Tad ES „padaugėjo“ nacionalinių jausmų ir su nacionaliniais bei etnokultūriniais tapatumais susijusių klausimų bei problemų. Pati ES, kaip viršvalstybinis darinys, veikia stiprių nacionalinių valstybių aplinkoje, todėl reikėtų kelti klausimą, ar pilietinis europietiškumas, besąlygiško „svetingumo kitam“ politinė nuostata ir dar visai neseniai teigtas konstitucinis patriotiškumas bus pajėgūs atlaikyti stiprėjantį Rusijos, Kinijos, Turkijos ir kai kurių kitų šalių valstybinį nacionalizmą ir jo pagrindu stiprėjantį agresyvumą kaimyninių šalių atžvilgiu. Agresyvus Rusijos elgesys kaimyninių ir kai kurių ES šalių atžvilgiu jau tampa rimtu iššūkiu ES politiniam sluoksniui, o sykiu ir europinės visuomenės formavimo politikai.
Etnokultūrinis tapatumas, tauta ir nacija
Vis labiau plintantys nacionalizmo, nacionalinės jausenos, patriotiškumo, nacionalinių valstybių ateities tyrinėjimai paskatino vėl aiškintis, kas yra nacija, tauta, etninė bendruomenė, nacionalizmas bei nacionalinis ir kitokie tapatumai; kaip nacijoje ar tautoje siejasi tautiškumas ir pilietiškumas; koks nacionalinio ar tautinio tapatumo indėlis tvirtinant visuomenės sanglaudą, kuriant ir palaikant bendruomeninius ryšius. Dekonstravimo priemones įvaldę ir dekonstravimo patirties sukaupę, socialinio konstruktyvizmo bei „įsivaizduojamų bendruomenių“
nuostatos besilaikantys tyrinėtojai (tokių – dauguma) sutaria, jog nėra ir negali būti jokių nacionalumo, tautiškumo bei etniškumo ir jais grindžiamų tapatumų esmių, tad neįmanomos ir tikslios šių dalykų apibrėžtys. Siūloma vengti tapatumo, taip pat rasės, tautos ir pan. sąvokų, kadangi jos netinkančios analitiniams tyrinėjimams, nes reifikuojančios nesamus dalykus, tad keistinos įvairių tapatinimosi, savipratos, skyrimosi ir kitokių praktikų sampratomis. Suponuojama, kad žmogus galįs laisvai tas praktikas pasirinkti ar nuo vienų pereiti prie kitų, kaip, tarkim, vyksta emigracinių ir imigracinių srautų aplinkoje. Toks požiūris dėstomas Rogerio Brubakerio ir Fredericko Cooperio studijoje “Beyond ‘Identity’”
. Autoriai pripažįsta, kad kasdienis kalbėjimas apie tapatumus ir tapatumų politiką yra realus ir svarbus reiškinys, o tauta yra plačiai socialinėse ir politinėse praktikose vartojama kategorija, tačiau teigia būtinumą griežtai atskirti kasdienio kalbėjimo ir analizės lygmenis: tauta, kaip analitinė kategorija, nevartotina, kad neteiktume sąvokai, kuri būdinga nacionalizmo praktikoms, tikrumo, kuris įtaigaująs tarsi tautos egzistuotų kaip realios bendruomenės
.