Turinys

• Įvadas3
• Atsigręžimas į nacionalinį tapatumą5
• Etnokultūrinis tapatumas, tauta ir nacija9
• Kultūra, lietuvybė ir kitas14
• Valstybės kūrimasis ir etnokultūrinės bendruomenės21
• Lietuviai ir lietuvybė miestuose24
• Tautinis tapatumas sovietmečiu28
• Nacionalinis tapatumas ir etnokultūrinės bendruomenės ES aplinkoje33
• Vietoj išvadų37
• Literatūra38
• National Identity and Ethnocultural Communities: The Lithuanian Path39

Įvadas

Atgavusi nepriklausomybę Lietuvos visuomenė ir lietuvių tauta perėjo į kapitalistinės politinės, socialinės ir ekonominės formacijos aplinką, tad išgyveno nepaprastai sparčius visas gyvenimo sritis apimančius pokyčius, kurie suvoktini kaip esminiai egzistenciniai iššūkiai. Vykdant reformas buvo nueita paprasčiausiu keliu – visapusiškai atsiverta vadinamajai laisvajai rinkai, nesuvokiant nei jos jėgų veikimo pobūdžio globalizacijos sąlygomis, nei būtinų valstybinės politikos gairių, tvarkantis su tos rinkos jėgų keliamais iššūkiais. Visuomenė patyrė pagreitintos raidos, kartu ir socialinių saitų irimo tarpsnį, nelabai suvokdama nei raidos esmės, nei jos tikslingumo, nespėdama deramai prisitaikyti prie naujų vertybinių orientacijų, kurias nustatinėjo politinis elitas ir nauji privatizuotos ekonomikos veikėjai. Iš sovietinės okupacijos buvo vaduotasi susitelkiant lietuvybės pagrindu, gaivinant kultūrinę atmintį, kurioje nepaprastai svarbus buvo nepriklausomos tarpukario valstybės simbolinis dėmuo. Tikėtasi išsilaisvinus kurti panašią nacionalinių vertybių ir nacionalinio tapatumo puoselėjimo atžvilgiu valstybę. Tačiau naujos istorinės aplinkybės, globalizacijos veiksniai nacionalinio tapatumo klausimą išstūmė iš politinės darbotvarkės, ir visuomenė neteko aiškesnių kultūrinių bei ideologinių saviraidos gairių.

Politinis elitas gana greitai sumojo ES politinę nuostatą apeiti ar marginalizuoti nacionalinio tapatumo tvirtinimo klausimus, nes jie suvoktini kaip visapusiškai išgyvendintino nacionalizmo šaltinis. Nacionalinio tapatumo klausimai keičiami pilietinės visuomenės ir pilietiškumo ugdymo programomis bei projektais Apie europinę valstybių „išnacionalinimo“ nuostatą ir jos ypatumus bei ja paremtos politikos prieštaringumus žr. Vytautas Rubavičius, „Nacionalinis tapatumas: išlaikymas, savikūra ir tapatumo politika“; to paties autoriaus „Europinis politinis tapatumas: demosas, pilietinės vertybės ir nacionaliniai bruožai“. . Tačiau pilietinė visuomenė kyla iš „apačios“ – jos šaknys glūdi gyvybingoje realioje savivaldoje, o kaip tik savivalda Lietuvoje ir nebuvo plėtojama. Atvirkščiai – išsilaisvinus iš sovietinės okupacijos, per kelerius metus įstatymais buvo panaikinti visi Sąjūdžio dokumentuose išsakyti realios tiesioginio atstovavimo savivaldos principai. Todėl pilietiškumas suvokiamas tik kaip žmonių dalyvavimas nevyriausybinių organizacijų veikloje, tačiau ir šioje srityje negalime pasigirti svarbiais laimėjimais.

Pastaruoju metu nacionalinio tapatumo ir nacionalizmo klausimai vis labiau įsitvirtina politinėje įvairių šalių, taip pat ir aukščiausio ES lygmens darbotvarkėje. Nepaprastai sparčiai daugėja ir su tais klausimais susijusių mokslinių tyrimų, kuriuos skatina noras aiškiau suvokti ES raidos prieštaringumus ir jų aplinkoje vykstančią nacionalinių tapatumų sąveiką bei kaitą, maišantis tautoms imigracijos ir emigracijos srautuose, plintant diasporizacijai ir getoizacijai. Kol ES plėtojosi vien kaip politinio elito projektas, kuriame svarbiausia buvo ekonominiai dalykai, susiję su rinkų jungimu ir jų laisvinimu, tol šalyse narėse visuomenės menkai domėjosi plėtros klausimais, tačiau kai plėtros politika jau apėmė ir socialinę bei kultūros sritis, ES raidos, jos ateities projektavimo klausimai tapo svarbūs kiekvienos šalies visuomenei ir įsitvirtino partijų darbotvarkėse. Sociologiniai tyrimai patvirtina, kad esminiu skirtingų visuomenių, o kartu ir partijų vidinės kovos klausimu tampa su nacionaliniu bei kultūriniu tapatumu susiję dalykai. Nuo 2000-ųjų tyrėjai ėmė vis labiau domėtis, kaip nacionalinis tapatumas paveikia su ES plėtra susijusias nuostatas ir politinę darbotvarkę, kadangi tapatumas daugiau reiškia visuomenėms nei ES plėtros ir integracijos politiką įgyvendinantiems politiniams elitams ir turi būti palaikomas politikos priemonėmis Žr. Liesbet Hooghe, Gary Marks, “A Postfunctionalist Theory of European Integration: From Permissive Consensus to Constraining Dissensus,” p. 12. .

Nacionalinio tapatumo išsaugojimo ar stiprinimo klausimai apima ir etnokultūrinių, etnoreliginių bei tautinių bendruomenių santykių, kitaip tariant jų sugyvenimo problemas, nes nacionaliniai tapatumai įsitvirtina ir skleidžiasi sąveikoje su kitu – kitais nacionaliniais ir tautiniais tapatumais, kitomis etninėmis bendruomenėmis. Kitas visada yra išorinis ir vidinis. Kuriantis nacionalinėms valstybėms, santykiai su kitu tapo svarbiu vidaus ir užsienio politikos dėmeniu. Tas dėmuo darosi vis aktualesnis ir ES plėtros sąlygomis, ypač prisijungiant naujoms, tragiškus istorijos tarpsnius išgyvenusioms nacionalinėms daugiatautėms valstybėms. Atsižvelgdami į ES aplinkoje ryškėjančias valstybių ir tautų sąveikų, taip pat tų sąveikų konceptualizavimo tendencijas, aptarsime lietuvių tautos virtimo nacija, nacionalinio tapatumo susiklostymo ir jo sąveikos su vietinėmis etnokultūrinėmis bendruomenėmis ypatumus, taip pat esminius lietuviškojo nacionalizmo bruožus. Mums labiau rūpi nacionalinio tapatumo susiklostymas ir jo kaita iki Lietuvai atgaunant nepriklausomybę, tačiau į praeitį žvelgiame remdamiesi jau sukaupta nepriklausomybės metų raidos patirtimi, tik čia neturime galimybių išsamiau tą patirtį gvildenti mums rūpimu aspektu Apie kai kuriuos nacionalinio tapatumo kaitos atgavus nepriklausomybę aspektus, taip pat nacionalinio tapatumo politikos bei politinių gairių ypatumus žr. Vytautas Rubavičius, „Nacionalinio išsivadavimo ir nutautinimo patirtys“; to paties autoriaus „Nacionalinis tapatumas medijų aplinkoje“. . Tačiau iškelsime ir aptarsime ES susiklosčiusio požiūrio į nacionalinio tapatumo klausimus ir etnokultūrines bendruomenes nuostatas bei bruožus.

Atsigręžimas į nacionalinį tapatumą

Dera prisiminti, jog nacionalinė valstybė yra teritorinė, o nacionalinis tapatumas – įvietintas, įteritorintas. Įsivietinimo pobūdį keičia globalizacijos veiksniai, jų paskatinta žmonių migracija ir žemės vertimas laisvai disponuojama preke. Žmonės mokosi gyventi keliose vietose – tėvynėje ir diasporoje, tad jų ryšiai su gimtine tampa kaitūs ir jiems reikia sąmoningų pastangų. Masinė emigracija keičia ir giminystės ryšius bei santykius, vadinasi, ir socialinius saitus. Šių pokyčių pobūdis, jų poveikis nacionaliniam bei kultūriniam tapatumui kol kas nėra deramai gvildenamas. Vadinamasis laisvas darbo jėgos judėjimas paskatina diasporų ir getų kūrimąsi, tad neišvengiamai iškelia ir etnokultūrinių bendruomenių santykių problemas, kurios vis labiau jaučiamos įvairiose Europos šalyse, ypač grindžiančiose savo valstybingumą aiškiai suvokiamu, įtvirtintu ir puoselėjamu nacionaliniu tapatumu, kuriam palaikyti palenkta ir valstybės kultūros politika.

Pastaruoju metu pastebimą mokslininkų ir politikų atsigrįžimą į nacionalinius, tautinius dalykus ir nacionalizmo problemas skatina kelios esminės priežastys, tiksliau, jų telkiniai. Dera turėti galvoje, kad priežastys išskirtinos gana sąlygiškai, nes kiek jų beįžvelgtume, visos yra susijusios. Vienas priežasčių telkinys – tai minėti ES plėtros prieštaringumai ir ypatumai. Kitas telkinys – išryškėjęs pernelyg tiesmukai taikomos daugiakultūralizmo politikos ydingumas, kurį pagvildensime kiek plačiau. Šios politikos esmė – ginti etnokultūrines ir sociokultūrines mažumas nuo visokio asimiliavimo, o sykiu ir laiduoti demokratišką, lygiateisį tų grupių sugyvenimą. Visiškai suprantama yra apsauga nuo prievartinio asimiliavimo, tačiau buvo kreipiamas dėmesys ir į asimiliuotis verčiančias aplinkybes. Tokių aplinkybių „nukenksminimas“ turėjo padėti imigrantams pasijusti laisvais, lygiaverčiais piliečiais naujosiose tėvynėse. Daugiakultūralizmo politika susiklostė praeito amžiaus 7-ame dešimtmetyje Kanadoje – vietiniai indėnai laimėjo ilgai trukusias kovas už savo kultūrines, politines ir ekonomines teises, tos teisės buvo įtvirtintos įstatymais ir laikui bėgant tapo savaime suprantama politine nuostata. Ta politika įsitvirtino kaip prieš asimiliaciją nukreipta sociokultūrinės įvairovės puoselėjimo nuostata, vėliau išplito Australijoje, Jungtinėse Valstijose, Švedijoje, Didžiojoje Britanijoje ir tapo paveikia „politiškai korektiško“ viešo politinio kalbėjimo, taip pat ir juridinės praktikos žmogaus teisių srityje priemone. Tose šalyse svarbu buvo ginti vietinių tautų ir tautelių – autochtonų teises, stiprėjant kultūrinio tapatumo tvirtinimo tendencijai. Ta politika apėmė ir imigrantus. Buvo tikimasi, kad daugiakultūralizmo puoselėjimo ir „besąlygiško svetingumo“ nuostatomis grindžiama imigracijos politika paskatins naujų etnokultūrinių ir etnoreliginių bendruomenių integracinius vyksmus, tačiau socialiniai vyksmai pasisuko kita – tų bendruomenių getoizavimosi linkme.

Uždarų bendruomenių gausėjimas jau savaime tapo politine problema, tačiau tų bendruomenių lyderiai ėmė neigti ir pačią europinę integracijos sampratą bei politiką – juk reikalavimas integruotis yra akivaizdžiai diskriminacinis ir prieštarauja piliečių lygybės principui. Tad nėra ir negali būti jokių valstybinių tautų „šeimininkių“, prie kurių gyvenimo būdo ir kultūros reikėtų taikytis. Kultūrinė religinė getoizacija savo ruožtu skatina kurtis stiprius etnokultūrinius tapatumus, taip pat juos palaikančius bei įtvirtinančius diskursus ir socialines praktikas. Getoizacija ir imigrantų religinių kultūrinių bendruomenių reiškiamos teisės sukėlė vadinamųjų „priimančiųjų“ tautų atsaką – susirūpinta savaisiais tapatumais. Tad ėmė rastis naujos tautinių santykių įtampos. Jas kurį laiką buvo stengiamasi glaistyti ir nutylėti, kol Prancūzijoje 2005-ųjų pabaigoje nenuvilnijo visą Europą sukrėtusi imigrantų musulmonų riaušių banga. Ji paskatino daugelio Europos šalių politikus ir mokslininkus pradėti kalbėti apie pačioje daugiakultūralizmo ir „besalygiško svetingumo“ politikoje glūdinčius pavojus.

Tautinių ir etnokultūrinių bendruomenių santykių įtampos naujomis ES plėtros sąlygomis aptariamos 2010 metais išleistoje vokiečių finansininko ir visuomenės veikėjo Thilo Sarrazino knygoje Deutschland schafft sich ab Thilo Sarrazin, Deutschland schafft sich ab: Wie wir unser Land aufs Spiel setzen. (liet. „Vokietija išsimontuoja“). Ji sukėlė didžiulę pritarimo, taip pat įvairiapusiškos kritikos bei atsiribojimų bangą ir susilaukė daugybės leidimų. Į autoriaus išsakytas mintis apie imigracijos keliamą pavojų tais pačiais metais savaip atsiliepė ir Vokietijos kanclerė Angela Merkel. Ši politikė pažymėjo imigracijos keliamus iššūkius. O jau 2011 metų vasario mėnesį Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarcozy interviu televizijos kanalui TF 1 pareiškė, esą prancūzai pernelyg ilgai rūpinęsi atvykėlių tapatumu, apleisdami vietinių gyventojų tapatumą. Anglijos premjeras Davidas Cameronas tą patį mėnesį prabilo apie europinio daugiakultūralizmo žlugimą, aiškindamas, kad jau atėjo laikas nebesitaikstyti su europiniame sociume įsitvirtinusiomis segreguotomis bendruomenėmis, nepripažįstančiomis europinių vertybių ir nesirengiančiomis integruotis į visuomenę. Pastaruoju metu kaip tik Anglijoje pastebimas karingojo islamizmo ideologijos plitimas, kuria užsikrečia ir dalis vietinio jaunimo, vykstančio kovoti su Vakarais į karštuosius Artimųjų Rytų kraštus.

Išryškėjo esminis daugiakultūralizmo politikos prieštaringumas: kaip tam tikras žmogaus teisių išplėtimas ji tarsi nukreipta ateitin, tačiau sykiu, kaip ironiškai pažymi Alexanderas Tevdojus-Burmuli, europinio sociumo struktūros pakeitimas sociokultūriniu, o faktiškai bendruomeniniu gentiniu pagrindu, jau savaime yra sociumo archajinimas, tad ir senojo pasaulio gyventojų atsakas įgauna archajiškas formas Žr. Александр Тэвдой-Бурмули, «Мультикультурализм: Между панацеей и проклятием», p. 25. , kurias jau derėtų suvokti kaip etninių bendruomenių konfliktų apraiškas Įvairūs multikultūralizmo ideologijos ir politikos ypatumai, naujos susiklostančios europinės realijos gvildenamos specialiame žurnalo Актуальные проблемы Европы / Urgent Problems of Europenumeryje “Crisis of Multiculturalism?” (2011, nr. 4). . Galima numanyti, kad archajinimo supratimas sąmoningai ironiškas, nurodantis į kai kurių ypač archajiškų socialinių santykių bei ritualų iškilimą ir plitimą naujųjų medijų kultūros sąlygomis ir sykiu besiremiantis visuomenių modernėjimo ir modernizavimo prielaida bei iš jos kylančia ideologija. Neneigiant tos ideologijos bei modernizavimo praktikų, dera pasakyti, kad socialinė tikrovė netelpa į tautų ir visuomenių „modernėjimo“ koncepcijos rėmus, nes visuomenėse sukauptos socialinių santykių patirtys išlieka kultūrinėje atmintyje ar ritualinėje „genetikoje“ ir, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, gali daug kam netikėtai prisikelti ir išsiskleisti.

Niekur neišnyko vergoviniai santykiai – Europoje pastebimas prekybos žmonėmis, ypač moterimis ir vaikais, augimas, o Lietuvoje kai kuriuose regionuose įsitvirtino ir feodalinio pavaldumo santykiai bei mentalitetas. Tačiau pastebėtas labai svarbus dalykas – daugiakultūralizmo politika, nukreipta ardyti bei dekonstruoti, „išesminti“ didžiuosius tautinius tapatumus kaip prievartos ir diskriminacijos šaltinį, įtvirtina kitokius esminius – etnokultūrinius ir etnoreliginius – tapatumus. Kitaip tariant, politiniu lygmeniu vykdoma tapatumus „išesminanti“ dekonstrukcija grindžiama savu esmingumu, kuriam būdingi archajiški bruožai. Minėtas rusų tyrinėtojas prieiną aiškią išvadą – Europoje ryškėja nacionalinių ir tautinių tapatumų stiprinimo tendencijos, o sykiu ir sudėtingi tapatumų sąveikų vyksmai. Tų vyksmų apraiška laikytinas ir 2014 m. Šveicarijoje įvykęs referendumas dėl imigracijos ribojimo – nors visuomenė šiuo klausimu pasidalijo į dvi dalis, tačiau kiek daugiau žmonių pritarė ribojimui.

Dera atkreipti dėmesį į kitą svarbų dalyką. Į ES įsiliejo naujos Rytų ir Vidurio Europos valstybės, kurios sovietinės okupacijos jungą nusimetė, išgyvendamos nacionalinę sutelktį ir nacionalinio išsivadavimo proveržį. Tad ES „padaugėjo“ nacionalinių jausmų ir su nacionaliniais bei etnokultūriniais tapatumais susijusių klausimų bei problemų. Pati ES, kaip viršvalstybinis darinys, veikia stiprių nacionalinių valstybių aplinkoje, todėl reikėtų kelti klausimą, ar pilietinis europietiškumas, besąlygiško „svetingumo kitam“ politinė nuostata ir dar visai neseniai teigtas konstitucinis patriotiškumas bus pajėgūs atlaikyti stiprėjantį Rusijos, Kinijos, Turkijos ir kai kurių kitų šalių valstybinį nacionalizmą ir jo pagrindu stiprėjantį agresyvumą kaimyninių šalių atžvilgiu. Agresyvus Rusijos elgesys kaimyninių ir kai kurių ES šalių atžvilgiu jau tampa rimtu iššūkiu ES politiniam sluoksniui, o sykiu ir europinės visuomenės formavimo politikai.

Etnokultūrinis tapatumas, tauta ir nacija

Vargu ar įmanoma visiškai atskirti analitines sąvokas nuo kasdienio kalbėjimo kategorijų – visos sąvokos vienaip ar kitaip reifikuoja nurodomus reiškinius, priskirdamos tiems reiškiniams buvimą. Be to, socialinius reiškinius nusakančios analitinės kategorijos bei sąvokos „veikia“ kasdienės kalbos ir kasdienio gyvenimo žinijos pagrindu. Tiems, kurie laikosi šių autorių teigiamo analitinio požiūrio, tektų atsisakyti daugybės su dvasiniais, juolab tikėjimo, reiškiniais susijusių ir tuos reiškinius įvardijančių sąvokų. Tačiau pripažįstant nacionalizmo praktikų tikrumą, tenka sutikti, jog tas praktikas taikančios ar jas patiriančios bendruomenės (išsi)ugdo tam tikrus tautiškumo bruožus, įgaunančius realią ženklinę ar simbolinę reikšmę, kuri veikia tautinės bendrijos kalboje ir jos kasdieniame gyvenime. Visiškai atskyrus analitinį ir kasdienės kalbos lygmenis nebebūtų įmanoma iš analitinės srities pereiti į politikos sritį arba tektų politiką laikyti vien tikslingu manipuliavimu regimybėmis, kurias žmonės klaidingai laiko tikromis. O juk ir toks manipuliavimas daro realų poveikį žmonių gyvenimui, jų socialiniams santykiams.

Dažnai aiškinama, esą „bendra vieno, išskirtinio ir nekintamo etninio, kultūrinio ar kokio kito tapatumo samprata yra pavojinga smegenų plovimo atmaina“ Eric Hobsbawm, “Language, Culture, and National Identity,” p. 1067. . Vargu ar kas šiuo metu imtų teigti, kad tapatumai yra nekintamos duotybės ar kad jų išskirtinumas yra besąlygiškas, kad tapatumai yra visiško vienumo pobūdžio, tačiau būtina atsižvelgti į tai, kad visokios individualybės tam tikru atžvilgiu yra išskirtinės jau vien dėl savo unikalios istorijos. Vis labiau aiškėja, koks sudėtingas yra kintantis, tačiau save nepaliaujamai identifikuojantis tapatumo audinys, kuriame išskiriami keli jo brendimo lygmenys. Pastaruosius subendrina kalba ir savimonė, įtvirtindama ašinį „Aš“ principą. Svarstymai apie tautinių tapatumų esmes taip pat remiasi ne konkrečiais, galimais aiškiai suvokti dalykais, o tautų psichologijos, kultūrinės antropologijos paveldu: nacionalinio charakterio bruožais, kultūrinės ir meninės kūrybos ypatumais, gyvenimo būdo bruožais ir kitais dalykais, kuriuos sunku subendrinti aiškiomis, juolab vienintelėmis, esmėmis. Vėliau mes plačiau pagvildensime kultūros sistemos veikimą unikalaus, išskirtinio tapatumo formavimo požiūriu.

Pripažįstant reliacinį, santykišką sąvokų pobūdį ir sutinkant, jog nacionaliniai ir kitokie bendruomeniniai tapatumai kuriami bei perkuriami, dera neužmiršti: nacionaliniai, tautiniai ir etniniai bruožai veikia kaip stipri visuomenių ir bendruomenių sanglaudos, žmonių tapatinimosi, jų individualių tapatumų kūrimo, taip pat žmonių skyrimosi jėga, o nacionalinio tapatumo kūrimas ir nacionalistinė mobilizacija buvo ir tebėra nacionalinių moderniųjų valstybių egzistavimo pagrindas, taip pat svarbus jų vidaus politikos ir valstybinių santykių veiksnys. Ole Wæveris aiškina, jog nepaisant tapatumo sąvokos reliacinio pobūdžio, galima ir būtina nustatinėti tas sąvokas, kurios istorijos eigoje veikė ar veikdavo kaip tapatumo – pridurtume, tautiškumo bei nacionalumo – gaminimo „įrankiai“ Ole Wæver, “Identity, Communities and Foreign Policy: Discourse Analysis in Foreign Policy Theory,” p. 24. . Šiuo atžvilgiu minėtina Craigo Calhouno nuomonė, jog laikydami nacionalizmą ankstesnės tvarkos reliktu ar moraliniu ydingumu, nepastebime išliekančios nacionalizmo galios veikti ir formuoti tokius diskursus, kurie tvirtina veiksmingą nacionalinį solidarumą, svarbų demokratiją palaikančiai socialinei sanglaudai ir ją laiduojančioms socialinėms praktikoms Žr. Craig Calhoun, “Constitutional Patriotism and the Public Sphere: Interests, Identity, and Solidarity in the Integration of Europe,” p. 260. . „Analitiškumo“ išpažinėjai sąvokas suvokia gamtamokslinio pažinimo paradigmos pagrindu, o tautiškumas ir nacionalumas yra kitokios – socialinės tikrovės, sakytume, ontologinės realijos, nes žmonės veikia – kuria ir perkuria – socialinę tikrovę, pasiremdami tautinėmis bei nacionalinėmis paskatomis ar jomis motyvuodami savo veiklą.

Mokslinėje literatūroje išskiriamos kelios teorinės etnokultūrinių ir tautinių tapatumų tyrimo prieigos. Etnosimbolinės pakraipos teorijos aiškinasi simbolinės tvarkos reikšmę kultūriniam tapatumui palaikyti, socialinio konstruktyvizmo atstovai teigia tautas esant neseną, modernybės laikų konstruktą ir jokiems socialiniams tapatumams nepripažįsta ilgalaikių, juolab amžinų, esmių, o perenialistinės teorijos laikosi požiūrio, kad etninės bendruomenės ir tautos gyvuoja nuo seniausių laikų. Tačiau visos teorijos pripažįsta etnokultūrines bendruomenes esant gyvenamojo pasaulio realija, nesvarbu, kaip sunkiai sektųsi nustatyti jų tapatumą ar saviidentifikacijos pobūdį ir kaip tas tapatumas keistųsi laikui bėgant. Visose teorijose tapatumo klausimas išlieka svarbus, suvokiama jo galia saistyti žmones į tam tikrą save įvardijančią bendruomenę, gyvenančią apibrėžtoje teritorijoje.

Anthony Smithas etnokultūrinėmis bendruomenėmis laiko įsivardijusias ar įvardytas žmonių grupes, kurias sieja bendri kilmės mitai, pasakojimai ir kultūra, susijusi su konkrečia gyvenama teritorija, ir solidarumo jausena Žr. Anthony D. Smith, The Ethnic Origins of Nations, p. 32. . Bendruomenės tapatumas yra palaikomas kultūros priemonėmis, kurios laiduoja kartų patirties, taip pat „savumo“ jausenos perdavą, savos praeities puoselėjimą, tad ir bendro likimo pojūtį. Tautos, kaip didesni dariniai, išsaugo etnokultūrinio tapatumo požymius, tačiau juos išplečia, nes įgauna daugiau kultūrinių galių. Svarbiausius jų tapatumo bruožus formuoja mitai, prisiminimai, vertybės, tradicijos ir simboliai, kuriuos galima tik sąlygiškai išskirti. Juk, pavyzdžiui, visose tradicijose puoselėjami simboliai ir vertybės, o tradicijų laikymasis grindžiamas pasakojimais ir prisiminimais. Smithas tautą, kuri išlaiko didžiumą etnokultūrinių bruožų, nusako kaip savo vardą turinčią, istorinėje teritorijoje gyvenančią bendruomenę, kuriai būdinga savi mitai ir prisiminimai, bendra viešoji kultūra, bendra teisė ir sutelktiniai veiksmai Žr. Anthony D. Smith, “When is a Nation,” p. 15. . Labai svarbi yra bendrų mitų ar mitinių pasakojimų, ypač susijusių su kilme, reikšmė – tie pasakojimai padeda puoselėti giminystės pajautą, kuri etnokultūrinę bendruomenę bei tautą leidžia įsivaizduoti kaip pačią didžiausią šeimą. Suprantama, kilmės pasakojimai dažnai nesutampa su faktine istorija, tačiau tapatumui palaikyti svarbiausia ne chronologija ar faktų tikrumas, o bendros istorijos pajauta ir išgyvenimas.

Svarstymams apie nacionalinį ir kitokius – „mažesnius“ – tapatumus, įvairių bendruomenių santykius nacionalinės valstybės aplinkoje svarbu bendrais bruožais nusakyti sąvokų „nacija“ ir „tauta“ turinį, apibūdinti jų sąsajumą ir skirtingumą, kuris užsienio ir mūsų tyrinėtojų darbuose žymimas dviem sąvokomis – nation ir modernnation, tauta ir modernioji tauta. Tautai, kaip minėjome, teikiamas etnokultūrinis turinys, o moderniomis tautomis laikomos kapitalizmo sistemoje gyvuojančios ir valstybingumo siekiančios ar valstybingumą plėtojančios tautos, kurias sovietmečiu buvo įprasta vadinti nacijomis. Modernumas šiuo atžvilgiu nurodo kapitalistinės modernybės tarpsnį. Tokią sąvokų porą vartoja Paulius Subačius Žr. Paulius Subačius, Lietuvių tapatybės kalvė: tautinio išsivadavimo kultūra. , atsiribodamas nuo lietuvių istorikų, kurie lietuvių nacijos susiformavimą ir lietuvių nacionalinio sąjūdžio iškilimą aiškino remdamiesi marksistiniu požiūriu į tautų raidą.

Sovietmečiu tautų virtimo nacijomis tyrinėjimai buvo ganėtinai išplėtoti. Tyrinėjimus skatino ne tik sovietinių ideologų gerai suvokiama nacionalinių problemų svarba, juolab vykdant okupacinę kolonizacinę politiką, bet ir kitas didelės ideologinės svarbos klausimas – kaip nacijos virsta socialistinėmis nacijomis. Svarbu buvo ideologiškai pagrįsti ir įvairių Sovietų Sąjungos tautų, tarp jų ir sudarančių valstybes, virtimą vieninga „tarybine liaudimi“. Esminis marksistinio nacijos supratimo bruožas – iškeliami kapitalistiniai santykiai, keičiantys tautos socialinę struktūrą bei jos savimonę, taip pat santykius su kitomis tautomis: „Nacijų susidarymo laikas sutampa su kapitalistinės visuomenės klasių formavimosi laiku […], kai, dėl kapitalizmo poveikio plėtojantis socialiniams ir etniniams ryšiams, atsiranda nacionaliniai ryšiai“ Leonas Mulevičius, „Lietuvių nacijos susidarymas, jos padėtis ir socialinė struktūra“, p. 70. . Nors nacionalinių ryšių pobūdis ir turinys neaptariami, tačiau jie siejami su valstybingumo siekiu: „nacijos formavimosi baigiamajame etape paprastai pilna visuomenės socialinė struktūra, formuojasi politinės partijos bei politinės programos, kalba tampa bendrine kalba“ Ten pat. .

Vytautas Merkys, išsamiai gvildenęs lietuvių nacionalinio išsivadavimo sąjūdžio ypatumus, naciją suvokia kaip tautą ir kai kada vartoja sąvoką tauta (nacija), tačiau jo tyrinėjimai apima konkretų istorinį tarpsnį – kapitalistinių santykių įsigalėjimą, moderniųjų tautų iškilimą ir jų savimonės brendimą, taip pat socialinių sluoksnių susiklostymą XIX amžiuje Žr. Vytautas Merkys, „Įvadas“. . Apibendrintai nacijos ir tautos sąryšį galėtume nusakyti taip: nacijos yra kapitalizmo laikų tautos, siekiančios valstybinės saviorganizacijos arba įgavusios tokios saviorganizacijos (nacionalinių valstybių kūrimo) patirtį. Tad nacijoms būdingas ne tik etnokultūrinis religinis tapatumas, bet ir pilietinamas tautiškumas arba tautinis pilietiškumas, kadangi valstybės kūrimo ir palaikymo veikla rutuliojasi ugdant ir pilietinę visuomenę, grindžiamą etnokultūrinę priklausomybę peržengiančiu ar net tos priklausomybės svarbą neigiančiu piliečių lygybės ir pilietiškumo supratimu.

Nacijos skiriasi tautiškumo (etnokultūriškumo ir religingumo) bei pilietiškumo sąveikos pavidalais, taip pat nacionalistinės jausenos laipsniu ir kultūrine tos jausenos raiška, tačiau demokratinis pilietiškumas susiklostė ir buvo įtvirtintas nacionalinių valstybių aplinkoje, stiprinant nacionalinius tapatumus ir nacionalinę valstybių politiką. Pilietiškumas ne išrandamas ir diegiamas, o kyla iš tautų raidos, jų sąmonėjimo, tautoms įgaunant nacijų bruožų ir pereinant į valstybinės raidos pakopą. Demokratijos įsitvirtinimas ir išplitimas sietinas su šiais vyksmais. Smithas taip pat skiria tautinio tapatumo rūšis, atskaitos tašku pasirinkdamas moderniųjų laikų nacionalines valstybes – vienoks jis buvo prieš kuriantis tokioms valstybėms, kitoks – toms valstybėms įsitvirtinus. Šiuo atžvilgiu svarbus yra pilietybės institutas – bendros visų valstybės gyventojų juridinės teisės ir pareigos, taip pat pilietiškumas. Ikimoderniais laikais piliečio teisės buvo tik tam tikrų socialinių sluoksnių privilegija.

Kultūra, lietuvybė ir kitas

Nors kultūros svarba lyg ir akivaizdi, tačiau kultūros veikimas yra toks įvairialypis, kad nepaprastai sunku nusakyti esmines jos funkcijas ir „priedermes“. Į klausimą, kas yra kultūra, pabandysiu atsakyti apibendrindamas įvairių kultūrinės ir socialinės antropologijos bei kultūrologijos atstovų įžvalgas. Kultūra – tai gimtosios kalbos pagrindu istoriškai susiklostanti visuma būdų, laiduojančių tam tikroje teritorijoje gyvenančių bendruomenių sugyvenimą su gamtos, vidinių ir išorinių kitokių bendruomenių aplinka. Bendruomenėms svarbiausia yra sugyventi su gamtine aplinka ir savimi – išlaikyti bendruomeninę apibrėžtą savastį ir užsitikrinti išgyvenimo priemones bei būdus, kurie tampa paprotiniais ir ritualiniais savasties tvirtinimo veiksniais. Kultūra yra tokio sugyvenimo pagrindas ir forma, iš savo saugomo simbolinio lobyno teikianti tam sugyvenimui reikalingas bendruomeniškumo palaikymo ir stiprinimo, taip pat individo auklėjimo ir saviugdos „priemones“.

Nusakytas sugyvenimas suponuoja stiprų bendruomenišką žmonių sąryšingumą, mes jausenos, taip pat mes ir kiti skirties puoselėjimą, kitaip tariant, klaninio, gentinio, tautinio ir galop nacionalinio tapatumo tvirtinimą. Tapatumo ugdymas įmanomas tik atsiskiriant ar išsiskiriant nuo kitų – kitų socialinių grupių, genčių, tautelių, nacijų, – todėl kultūrinėje atmintyje visada esama tam tikrų kito pavidalų, kuriuos galima suaktualinti, nelygu istorinės aplinkybės ar sociokultūriniai bei politiniai poreikiai. Kai mes kalbame apie kitą, suponuojame tą kitą esant tam tikro tapatumo darinį, pagal kurį galime nustatyti ir jo elementus, kitaip tariant, konkrečios etnokultūrinės bendruomenės narius. Kitas visada yra konkrečios identifikacijos ženklas. Pačiame tapatume taip pat glūdi kito skirties „operatorius“ – kitas individas, kita bendruomenė, kitas, bet savas.

Nesama vienalyčio, kartą ir visiems laikams duoto tapatumo ir to tapatumo esmės – tapatumai formuojasi, ugdomi tam tikruose santykiuose su kitais ir pačiais savimi konkrečiose istorinėse aplinkybėse. Tapatumai yra santykiški. Ypač šitai ryšku, kai įdėmiau pažvelgiame į bendresnius etninius, tautinius bei nacionalinius tapatumus: pasimato įvairios tapatinimosi pagal kalbą, luomus, tikėjimus ir jų variantus, pagal regioninės etninės atminties ypatumus. Virginijus Savukynas iškėlė ir aptarė kai kuriuos mūsų lietuvybės sampratoje ir nuovokoje glūdinčius kitoniškumo aspektus, susijusius su įvairiose vietovėse vykusiais lietuvių kalbinių bendruomenių tapatumo formavimusi pagal skirtingas konfesijas, taip pat istorinių aplinkybių nulemtus kalbinės asimiliacijos vyksmus Plačiau žr. Virginijus Savukynas, Istorija ir mitologijos: tapatybės raiškos XVII–XIX amžiaus Lietuvoje. . Tačiau kad ir koks santykiškas yra bendruomeninis tapatumas, dažnai vadinamas socialiniu, jis visada yra tikras, aiškiai jaučiamas ir išgyvenamas.

Žmogus, kaip ir jo tapatumas, veiklos atžvilgiu yra autonomiškas, tačiau substanciškai santykiškas, sąsajus. Santykiškumas nenaikina jo tikrumo esmės, kaip bando įteigti kai kurie plačiai išplitusio socialinio konstruktyvizmo atstovai, nes žmonių gyvenamasis pasaulis, jo socialinė materija yra žmonių santykių materija. Nors tie santykiai kaitūs, tačiau ne tik kultūrinėje, bet ir individo atmintyje išlieka ir kaitos pėdsakai, ir tų santykių apibrėžtys Plačiai tapatumų formavimosi ir tapatinimosi lygmenis yra aptaręs Bronislovas Kuzmickas, „Individo kultūrinio tapatumo sklaida (tarp tradicijos ir inovacijos)“. . Visokios savastys yra nepaliaujamai kuriamos, palaikomos ir skleidžiamos. Tačiau ta kūryba vyksta ne savavališkai, o kultūros ir kalbos teikiamais būdais. Nors savastys yra kuriamos ir plėtojamos, kitaip tariant, yra kaičios, tačiau jos išgyvenamos kaip tikros, esmiškos ir veiksmingos, o ne kaip sąlygiški, galimi laisvai rinktis ir keisti konstruktai.

Apibendrintai kalbant, bendruomeninis ar socialinis ir iš jo kylantis individualus tapatumas yra tam tikra stabili sugyvenimo forma. Mūsų atveju tai – įvairiose vietovėse pasireiškiantį lietuviškumą surinkusi ir nacionaliniu tapatumu pavertusi lietuvybė. Visokia žmonių veikla, žmonių ugdymas, jų bendravimas ir kūryba galimi tik kultūrinės atminties teikiamais būdais, apimančiais ir religinę patirtį. Tad kultūra ir jos raiška per kultūrinę atmintį yra socialinių santykių palaikymo ir tvirtinimo būdas, o socialiniai santykiai yra gyvybingas kultūrinės raiškos aspektas. Pasak Catherine Guissan, praeities pateiktis įtvirtina simbolinį universumą, padedantį kurti ir palaikyti socialinius ryšius, kurie reiškiasi kaip habitus ar sensus communis Žr. Catherine Guissan, A Political Theory of Identity in European Integration: Memory and Policies, p. 14. . Esminis šį universumą struktūrinantis ir jo tvarumą palaikantis dėmuo yra visoms visuomenėms būdinga religija. Ji įtvirtina sacrum ir profanum skirtį, taip pat vertybių hierarchijos pobūdį, kuriančius bendresnius pasaulėvaizdžio, pasaulio tvarkos ir pasaulėvokos rėmus, kuriose rutuliojasi socialiniai santykiai. Religinis matmuo išlieka ir sekuliariose visuomenėse, tik jį stengiamasi pakeisti kitu pasaulio tvarką palaikančios galios šaltiniu: dieviškoji galia keičiama žmogaus visagalybės vaizdiniu, kuriam suteikiamas teisinis pobūdis.

Atkūrusi savo valstybę lietuvių tauta ėmėsi tvirtinti lietuvybę kaip nacionalinį tapatumą. Pirmiausia reikėjo vienaip ar kitaip atsisaistyti nuo tos politinės tautos, kuri ilgą laiką etnokultūrinę lietuvių tautą laikė lenkų tautos dalimi – lietuviškai kalbančia liaudimi. Ta liaudis įgauti lietuvių politinės tautos pavidalą galėjo, tik lietuvių kalbos pagrindu atsiskirdama nuo lenkų politinės tautos, o atskirtį ji turėjo versti tapatinimosi, santalkos priemone. LDK politinė tauta buvo aukštųjų valdančiųjų luomų lenkakalbė bendruomenė. Tiems luomams buvo priskiriami bajorai, dvasininkai ir miestelėnai. Luominio tapatinimosi saitai buvo nepaprastai stiprūs ir savaime suprantami, todėl lietuvio ir lenko skirtis buvo suvokiama vien kaip kilmės vietos ir jos liaudiškos aplinkos bruožas lenkiškojo tapatumo plotmėje: „LDK dvasininkų, bajorų ir iš dalies miestiečių luomų žmonės sena tradicija vadinosi lietuviais, tačiau iš tikrųjų jie jau buvo politinės lenkų tautos subtauta. Lietuvoje lietuvio ir lenko etnonimai nesudarė nė jokios priešpriešos, jie imti tiesiog painioti“ Vytautas Merkys, Tautiniai santykiai Vilniaus vyskupijoje 1798–1918 m., p. 36. .

Lenkiškajam tapatumui liaudiškieji įvairiakalbiai tapatumai parūpo tik XIX a. įsisiūbavus modernizacijos vyksmams ir po Prancūzų revoliucijos pasikeitus valdžios legitimavimo pobūdžiui. Nuvertus kilmingųjų luomų valdžią, kuri ir buvo grindžiama kilmingumu, teko ieškoti kito valdžios pagrindimo būdo ir kito valdžios šaltinio. Teko atsakyti į labai svarbų klausimą, iš kur kyla valdžia ir kas ją palaiko. Romantizmo idėjų veikiami mąstytojai atkreipė dėmesį į tautas ir jų dvasią, į tautos supratimą įtraukdami ir žemuosius sluoksnius, kurie puoselėjo liaudies kultūrą. Naujomis politinėmis sąlygomis į politinę areną išėjo įvairiakalbės neistorinės liaudys ir greitai virto tautomis, tapusiomis valstybinės valdžios teisėtumo šaltiniu. Valdantieji luomai savosioms liaudims politinės tautos „kūną“ suteikdavo kalbos ir tikėjimo pagrindu, o kitakalbiai neišvengiamai turėjo vienaip ar kitaip asimiliuotis. Lenkų liaudis, anksčiau gyvavusi kaip visokeriopai išnaudojami beteisiai „cholopai“, pilietines teises įgijo įtraukta į politinę lenkų tautą.

Toks pat likimas laukė ir lietuvių, kurie jau buvo suvokiami kaip „kita lenkų tauta“, o šis lenkėjimas kai kurių šiuolaikinių lietuvių istorikų laikomas esminiu ano meto europeizacijos požymiu ir puoselėtinu civilizaciniu gėriu. Tad lietuvių sulenkėjimas ir įsiliejimas į lenkų tautą vaizduojamas kaip natūralus istorinis civilizavimosi vyksmas. Tačiau istorija žaidžia savus žaidimus: lietuvių tauta pasinaudojo kapitalistinės modernizacijos vyksmo galimybe ir, ėmusi kurti savo valstybę, vienu ypu pakeitė savo būseną – iš sulenkinant „modernizuojamos“ etnokultūrinės bendruomenės tapo istoriniu modernizacijos subjektu, veikiančiu toje pat modernizacijos arenoje kaip ir politinė lenkų tauta. Naujoji lietuvių tauta ėmė įdėmiai peržiūrinėti savo istoriją, nes valstybingumo siekiams reikšti būtinas istorinis kilmės ir raidos pagrindimas. Todėl neišvengiamai civilizacinis lenkėjimo ir lenkinimo „gėris“ imamas suvokti kaip lietuvybę menkinęs ir naikinęs polonizacijos blogis, kurio pančius ir apžavus naujomis istorinėmis aplinkybėmis pavyko nusimesti. Lietuvių tautai, kaip istorijos subjektui, prireikė savos istoriografijos, kuri į bendrą LDK istoriją jau žvelgtų, įtvirtindama aiškų, tautiškai ir valstybiškai centruotą požiūrį ir atsiribodama nuo lenkiškosios istoriografijos, kuriai svarbiausia „lenkų garbė ir didybė“.

Visoje Europoje didžiųjų valstybių teritorijose neišvengiamai arši tapo kova dėl kitakalbių liaudžių, kurios modernėjimo vyksme ėmėsi tautinės savimonės ugdymo ir iškėlė siekį susikurti savas valstybes, reikšdamos pretenzijas ir į gyvenamą teritoriją. O tos teritorijos didžiųjų tautų buvo suvokiamos kaip nedaloma jų valstybių dalis. Tad didžiulis Lietuvos plotas iki šiol daugelio lenkų politikų suvokiamas kaip istorinėmis aplinkybėmis pasinaudojusių „lietuvių chamų“ nuo Lenkijos „atplėšta“ dalis. Lenkų vykdyta kultūrinė ir religinė polonizacija – ne išimtis. Kituose Europos regionuose vyko konkrečių istorinių ir kultūrinių aplinkybių nulemtos kovos ir asimiliacijos, tad kultūrinėse atmintyse, kurios veikia valstybinius santykius, gyvybingos išlieka savos mažųjų ir didžiųjų tautų krauju aplaistytos „atsiskyrimo“ istorijos, kurios pasitelkiamos nacionaliniams tapatumams palaikyti ar stiprinti.

Lietuvių tautos iškilimas ir atsiskyrimas nuo lenkų politinės tautos vyko XIX a. pab.–XX a. pr. tautinių, kultūrinių, visuomeninių sąjūdžių, susikuriančių partijų ir susiskaidžiusio bažnytinio luomo kovų aplinkoje. Kurį laiką gajos buvo LDK paveldo pagrindu kuriamos federacinės valstybės idėjos, kuriomis stiprinta lenkų politinės tautos savimonė, tačiau jomis grindžiamas lenkiškasis nacionalizmas XX a. pr. susilaukė aiškaus lietuvių tautos žadintojų atsako – užmojo kurti savo valstybę. Lūžiniais laikomi 1905-ieji, kai istorinių aplinkybių, o ypač Didžiojo Vilniaus Seimo veiklos ir su ja susijusių įvykių, paveiktas inteligentiškas lietuvių tautinis sąjūdis pasklido plačiuose valstietijos sluoksniuose. Tomas Balkelis teigė: „Galiausiai, politinės ideologijos, grindžiamos tradiciniais elito politinio bei pilietinio lojalumo istoriniais modeliais, nesugebėjo žengti koja kojon su tokiomis galingomis ir homogenizuojančiomis moderniosios masių politikos srovėmis kaip nacionalizmas ir socializmas“ Tomas Balkelis, Moderniosios Lietuvos kūrimas, p. 132. . Šiuo atžvilgiu vertėtų prisiminti, kad lietuviškojo nacionalizmo idėjos įsitvirtino gerokai vėluodamos, perimdamos lenkiškojo nacionalizmo patirtį ir sykiu su tuo nacionalizmu polemizuodamos.

Lenkų politinės tautos formavimuisi svarbus buvo luominis valdžios supratimas, kuris išliko gana ilgai – šitai liudija aršios ideologinės ir politinės kovos dėl lietuvybės su lietuvybės priešininkais, kurie lietuvybės puoselėtojus vadino „raudonaisiais litvomanais“. Dera prisiminti Merkio įžvalgą apie 1863 m. sukilimo poveikį, kuris turėjo ilgalaikių politinių pasekmių lietuvių tautos atgimimui: sukilimas „visuomenėje paliko stiprų nacionalistinį užtaisą prieš tuos Vilniaus vyskupijos etnosus, kurie telkėsi į moderniškas vokiško tipo tautas“ Vytautas Merkys, Tautiniai santykiai Vilniaus vyskupijoje 1798–1918 m., p. 39–40. . Čia kalbama apie sukilėlių siekius stiprinti visokius kitakalbius liaudinius etnosus sulydančią modernią lenkų tautą. Tas užtaisas buvo nukreiptas prieš lietuvius ir baltarusius. Tad lenkiškasis Kitas buvo ir yra ne koks istorinis kuriozas ar lietuvių trumparegiško nacionalizmo, kaip dažnai jį pavadina įvairių pakraipų „pažanguoliai“, gaminys, o suvokta istorinė būtinybė atsiriboti nuo lenkų politinės tautos, suvokiant ją kaip kitą tautą, su kuria turi saistyti jau ne tautos ir subtautos, o lygiaverčiai kaimyniniai dviejų savas valstybes kuriančių nacijų santykiai. Galime tik džiaugtis, kad lietuviai nesusiviliojo „antrosios lenkų tautos“ statusu, o neįtikėtinu savimonės ir savikūros „judesiu“ nusimetė šį luobą ir pasirodė europinėje politinėje arenoje kaip savo valstybingumo siekianti moderni tauta.

Lenkiškasis kitas apima daug aspektų, kurie vienaip ar kitaip subendrinami istoriniais pasakojimais apie Lietuvos valstybės sunykimą Abiejų Tautų Respublikoje, lietuvių lenkinimo vyksmą, taip pat ir skaudžiai įsirėžusią kultūrinėn atmintin Vilniaus okupaciją ir visą Lietuvai priešišką Lenkijos valstybės politiką tarpukariu. Reikėtų pažymėti, kad savo valstybę kurianti lietuvių nacija nesulaukė jokio Lenkijos valstybės palaikančio veiksmo – Lietuvos atkūrimą ir valstybės kūrimo darbą nepaprastai sunkino Vilniaus krašto okupavimas, dėl kurio Lietuva neteko apie du trečdalius to krašto etninių žemių, nesiliovė agresyvūs priešiški diplomatiniai žaidimai, kurių kulminacija – garsusis 1938 metų ultimatumas. Šitai rodo, kaip giliai į lenkų kultūrinę atmintį ir mentalitetą yra įsirėžęs ir kaip skausmingai išgyvenamas lietuvių atsiskyrimo ir savos valstybės kūrimo vyksmas. Pastarųjų metų Lenkijos veiksmai „ginant“ vietinių lenkų teises, o tiksliau – stengiantis įtvirtinti Vilniaus krašto autonomiją ir išskirti šį regioną iš Lietuvos teritorijos, vietinius lenkus „verčiant“ lenkų tautos ir Lenkijos valstybės atstovais Lietuvoje, liudija, jog su anuo atsiskyrimu kol kas nesiruošiama taikstytis.