Straipsnis Kultūrinės įvairovės apraiškos dabartinėje Lietuvoje

  • Bibliografinis aprašas: Vladimiras Gražulis, Ilona Kojelytė, „Kultūrinės įvairovės apraiškos dabartinėje Lietuvoje“, @eitis (lt), 2015, t. 55, ISSN 2424-421X.
  • Ankstesnis leidimas: Vladimiras Gražulis, Ilona Kojelytė, „Kultūrinės įvairovės apraiškos dabartinėje Lietuvoje“ | Aivaras Stepukonis (sud.), Tautinės mažumos Lietuvoje: virsmai ir atmintys, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2014, p. 120–132, ISBN 978-9955-868-68-2.
  • Institucinė prieskyra: Mykolo Romerio universitetas.

Santrauka. Per pastarąjį dešimtmetį, Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, šalyje įgauna pagreitį daugiakultūriškumo raida. Analizuojant literatūrą ir padėtį šalyje kultūrinės įvairovės ir tarpkultūrinės komunikacijos požiūriais, straipsnyje nagrinėjami šio reiškinio keliami iššūkiai Lietuvos visuomenei. Atlikta gyventojų nuomonės apklausa, kuria siekta išsiaiškinti bendrąsias tarpkultūrinio suvokimo ir plėtros tendencijas šalyje pastaruoju metu. Pagrindiniai respondentai – tai jauno ir vidutinio amžiaus miesto gyventojai, iš kurių daugiau nei 40 proc. turi aukštąjį išsilavinimą. Apklausos rezultatai atskleidžia respondentų požiūrį į kultūrinę įvairovę, parodo jų tolerancijos kitataučiams ribas, problemas, iškylančias skirtingų kultūrų atstovams bendraujant tarpusavyje. Straipsnio išvadose pateikiamos įžvalgos ir rekomendacijos, kaip reikėtų skatinti Lietuvos visuomenės toleranciją kitoms kultūroms ir siekti veiksmingesnės įvairių kultūrų atstovų integracijos į šalies visuomeninį gyvenimą.

Pagrindiniai žodžiai: kultūrinė įvairovė, kitų kultūrų atstovai, tarpkultūrinė kompetencija, tarpkultūrinis ugdymas.

 

Įžanga

Kuriant atvirą modernią visuomenę ir skatinant toleranciją kultūriniams skirtumams, vienas esminių veiksnių – tarptautinis bendradarbiavimas, skatinantis įvairių tautų bei kultūrų dialogą. Kalbant apie tarptautiškumą, akcentuojama bendro konkrečiam regionui, Europai ar visam pasauliui paveldo svarba. Vilniaus, kaip daugiataučio miesto, veidą per amžius formavo įvairios religinės bei tautinės bendruomenės, kurių indėlis ir nulėmė daugiataučio bei daugiakultūrio miesto fenomeną Žr. „Vilnius – pasaulio paveldo miestas: žydiško paveldo vertės ir įprasminimas“. .

Lyginant su kitoms Europos valstybėmis, Lietuva atrodo nedidelė ir homogeniška. Turime nedidelį imigracijos mastą: Statistikos departamento duomenimis, per pastarąjį dešimtmetį kasmet į Lietuvą atvykdavo apie 2 tūkst. užsieniečių, o Didžiosios Britanijos imigracijos mastai per pastarąjį dešimtmetį svyruoja nuo 154 tūkst. iki 320 tūkst. asmenų per metus. Lietuvoje gyvenančios tautinės mažumos atrodo seniai prisitaikiusios, bet vis dėlto ar tikrai galime kalbėti apie kultūriškai vientisą visuomenę net ir tokioje nedidelėje ir iš pažiūros vienalytėje bendruomenėje?

Plačiuoju požiūriu daugiakultūralizmas apima rasės, etniškumo, kalbos, seksualinės tapatybės, lyties, amžiaus, įgalumo, socialinės klasės, išsilavinimo, religijos bei kitas kultūrines dimensijas Žr. Rasa Erentaitė, „Kultūrinės prielaidos dirbant su socialinės atskirties grupėmis: refleksijos galimybės ir ribos“, p. 103–104. . Nors makrokultūriniais kontrastais, susijusiais su etnine ar religine įvairove, Lietuva neprilygsta tokioms mišrioms visuomenėms, kaip JAV ar kosmopolitiški Vakarų Europos didmiesčiai, vis dėlto nėra pagrindo manyti, jog esame homogeniškesni pagal gyventojų amžiaus, socialinės klasės, seksualinės tapatybės ar kitas charakteristikas. Rasa Erentaitė rašo, kad sociologinių tyrimų rezultatai rodo ir šalies visuomenės vertybių bei normų diferenciaciją, pavyzdžiui, Lietuva vadinama katalikišku kraštu, nors didelės dalies gyventojų vertybės labiau primena sekuliarią poziciją Žr. Rūta Žiliukaitė, „Vertybiniai pokyčiai Lietuvos visuomenėje: nuo tradicinių link sekuliarių – racionalių vertybių“. , o šalia kultūros pamatu laikomo santuokinio šeimos modelio aktyviai praktikuojamos ir kitos šeimos formos Žr. Algimantas Mitrikas, „Šeimos vertybių kaita: pagrindinės tendencijos ir bruožai“. . Kultūrų įvairovę, o ypač mikrokultūrinių skirtumų ryškėjimą Lietuvoje veikia ir laisvas judėjimas Europos Sąjungoje, aktyvesnė pastarojo dešimtmečio migracija, sparti informacinių technologijų plėtra, dėl vakarietiškos kultūros įtakos susiformavusios socialinės tendencijos.

 

Straipsnio tikslas – naudojant mokslinės literatūros šaltinius, statistinę informaciją ir taikant anketinės apklausos metodą, aptarti kultūrinės įvairovės apraiškas dabartinėje Lietuvoje, išsiaiškinti gyventojų nuomonę įvairiais kultūrinių dimensijų klausimais, pateikti atlikto tyrimo rezultatų analizę ir ja remiantis išryškinti pagrindines daugiakultūriškumo tendencijas ir įžvelgti tolerancijos kitų kultūrų atstovams skatinimo galimybes.

Daugiakultūriškumo kontekstas

Žmonių tarpusavio bendravimo pobūdis priklauso nuo gyvenimo būdo, atitinkamos orientacijos, charakterio bruožų, skonio, interesų Žr. Josef Ebner, Ar mokame bendrauti? Kontaktų rodyklė visiems. . Akivaizdu, kad esama visuotinių žmogiškų savybių, kurios būdingos įvairių tautybių atstovams, tačiau kartu žmogaus elgesiui didžiulę įtaką daro ir savybės, kurios nėra visuotinės – pavyzdžiui, priklausomybė tautinei ar regioninei kultūrai. Skirtingų tautybių atstovai ir žmonės, kalbantys skirtingomis kalbomis, pasaulio vaizdą mato kitaip, reiškinius vertina skirtingai, savaip linkę tvarkyti reikalus, pripratę prie savo bendruomenėje galiojančių elgesio taisyklių, todėl susidūrus skirtingų kultūrų atstovams, įdiegtos ir išmoktos tautinės sampratos ne visuomet atitinka vienos kitas. Tarp bendraujančių skirtingų kultūrų kyla įtampa – išryškėja skirtingų kultūrinių vertybių ir nuostatų priimtinumo problema Žr. Valdas Pruskus, Multikultūrinė komunikacija ir vadyba. .

Labai svarbi kultūros dalis yra kalba, kurią galima laikyti įsisąmoninta mintimi. Žymus Didžiosios Britanijos lingvistas Richardas D. Lewisas teigia, kad žmogui kalbant, švysteli tik viršūnė didelio ledkalnio, susidedančio iš žodinės veiklos, neperžengiančios girdimumo ribų. Remiantis šio autoriaus iškelta prielaida, galime numanyti, kad tai, kas sakoma, yra tik trumpa žmogaus vidiniame pasaulyje gimusių minčių santrauka, todėl kalbant perteikiama ne tik tai, ką gramatiniu požiūriu galima vertinti esant taisyklinga arba ne, bet ir tai, ką nuspalvina žmogaus pasaulėjauta, kurią veikia griežta gimtosios kalbos sandara Žr. Richard. D. Lewis, Kultūrų sandūra: kaip sėkmingai bendrauti su kitų tautų ir kultūrų atstovais, p. 23–24. .

 

Geertas Hofstede’as kultūrą apibūdina kaip „kolektyvinį proto programavimą, kuris atskiria vienos grupės narius nuo kitos“ Žr. Geert Hofstede, Culture’s Consequences: Comparing Values, Behaviors, Institutions and Organizations Across Nations, p. 9. . Autoriaus vertinimu, nacionalinių kultūrų skirtingumo pagrindinė priežastis – žmonių vertybės, kurios susiformuoja ankstyvaisiais gyvenimo etapais. Vertybės yra giliausias kultūros pasireiškimas, todėl kultūra pirmiausia yra kolektyvinės elgsenos sistema, nulemta vertybių. Kultūros vertybės padeda apibrėžti, kaip individas ar socialinė grupė reaguoja į savo aplinką. Hofstede’as pasiūlė paradigmą, kurioje išskyrė penkias kultūros dimensijas: galios distancijos, individualizmo arba kolektyvizmo, vyriškumo arba moteriškumo, neapibrėžtumo vengimo ir ilgalaikės ar trumpalaikės orientacijos. Remiantis šiomis dimensijomis, galima apibūdinti ir palyginti atskiras kultūras.

Dianos Janušauskienės teigimu, tolerancijos tyrimai yra vertybių tyrimų dalis Žr. Diana Janušauskienė, „Tolerancijos apraiškos Lietuvoje: vertybinės nuostatos tautinių mažumų atžvilgiu“, p. 421–432. . Pagrindinis šių tyrimų objektas – požiūris į įvairias socialines grupes, ryškiai besiskiriančias nuo vyraujančios daugumos kultūroje. Paskutiniu metu, be įvairių socialinės atskirties grupių, vis dažniau tyrimų objektu tampa tautinės mažumos, visų pirma dėl savo ypatingo kultūrinio kolorito. Įvairėjant visuomenei, požiūris į kitokią pasaulėvoką, išvaizdą ar gyvenimo būdą tampa nepaprastai svarbiu indikatoriumi, rodančiu visuomenės brandos raidą.

Tolerancija ir tarpkultūrinis išsilavinimas yra labai glaudžiai susiję. Veiksmingai kultūrinei komunikacijai reikalingas dabarties visuomenės poreikius atitinkantis kultūrinio raštingumo lygis, kitaip tariant, tarpkultūrinė kompetencija. Valdas Pruskus savo knygoje Tapkultūrinė komunikacija ir vadyba Žr. Valdas Pruskus, Tarpkultūrinė komunikacija ir vadyba, p. 126. pritaria Ericui Donaldui Hirshui, kuris skiria šiuos tarpkultūrinės kompetencijos lygmenis: 1) gebėjimą išgyventi naujoje kultūros aplinkoje; 2) gebėjimą įsilieti į svetimą kultūrą; 3) gebėjimą gyventi naujoje kultūroje visavertį gyvenimą; 4) gebėjimą įgyvendinti kalbos ypatumus.

 

Tarpkultūrinė kompetencija tradiciškai analizuojama pasitelkiant konceptualius modelius. Tyrimuose dažniausiai naudojamas tarpkultūrinės kompetencijos (angl. intercultural competence – IC) modelis. Pagal šį modelį tarpkultūrinę kompetenciją sudaro trys pagrindiniai sandai: pakankamos kultūrinės žinios, kultūriniai įgūdžiai arba kvalifikuoti veiksmai ir atitinkama motyvacija arba asmeninis nusiteikimas Žr. “Byram’s Model of Intercultural Communicative Competence – Learning Objectives to Develop ICC.” . Kultūrinės žinios – tai bendros žinios apie kultūros praktikas; tikslinės žinios apie svetimą kultūrą; žinios apie savą kultūrą; kultūrų skirtumų pripažinimas; elgesio lankstumas, sprendžiant bendravimo nesusipratimus; jautimasis patogiai, bendraujant su užsieniečiais ar kitų kultūrų atstovais. Kultūriniai įgūdžiai – tai tinkamas ir veiksmingas elgesys, suvokiamas kaip kompetentingas kultūrų įvairovės kontekste. Šiems svarbiems įgūdžiams priklauso gebėjimas suprasti kitų kultūrų atstovus su jais bendraujant, aiškiai suvokiant bendravimo tikslus, vaidmenis ir normas. Asmeninis nusiteikimastai asmensdomėjimasis kultūrų sąveika, jo emocinės ir fiziologinės reakcijos bei empatijos laipsnis kitų kultūrų atstovų atžvilgiu. Ar jis tolerantiškas dviprasmybėms ir neaiškumams, kylantiems iš kultūrinių skirtumų? Ar gali dirbti su kitų kultūrų atstovais? Žr. Alexei V. Matveev; Richard G. Milter, “The Value of Intercultural Competence for Performance of Multicultural Teams.”

Kultūros savitumas – tai skirtingos vertybės ir skirtingi bendruomeniniai būdai tvarkyti reikalus. Kultūrų sandūros sėkmė neišvengiamai susijusi su tolerancija kitokioms vertybėms, kultūriniam skirtingumui. Tolerancija auga kartu su pažinimu, žinių ir įgūdžių įgijimu, besiformuojant platesnio akiračio asmeniniam nusiteikimui. Daugiakultūrinė aplinka, kultūrų savitumas, tolerancijos ir išsilavinimo poreikis – tai svarbiausios sudedamosios daugiakultūriškumo konteksto dalys.

 

Kultūrinės įvairovės Lietuvoje ypatumai: tyrimų aptarimas

Pastaraisiais metais domėjimąsi tarpkultūrine komunikacija itin paskatino ES Tarybos sprendimu 2007 m. įsteigtas Europos integracijos fondas, kurio pagrindinis tikslas – remti valstybių narių pastangas, padedant skirtingos ekonominės padėties, socialinių sąlygų, kultūrų, religijų, kalbų ir etninės priklausomybės trečiųjų šalių piliečiams tenkinti apsigyvenimo sąlygas ir palengvinti jų įsiliejimą į skirtingų Europos šalių visuomenę. Žr. Valdas Pruskus, Tarpkultūrinė komunikacija ir vadyba, p. 6. Tai paskatino ir Lietuvos tyrėjus – sociologus, edukologus, vadybos ir komunikacijos specialistus – domėtis šia problematika, aiškinantis tarpkultūrinės kompetencijos ugdymo aspektus Žr. Vilma Žydžiūnaitė, Daiva Lepaitė, Remigijus Bubnys, Aurelija Čepienė, Tarpkultūrinės kompetencijos ugdymo/si metodologija: metodinė priemonė; Giedrė Paurienė, „Tarpkultūrinės kompetencijos ugdymo aspektai“. bei tarpkultūrinės kompetencijos svarbos gerinant daugiakultūrės komandos darbą įmonėse tyrimus Žr. Raminta Jančaitytė, Natalija Valevičienė, Rita Augutienė, Romas Prakapas, Tarpkultūrinės kompetencijos didinimas bei įvairovės valdymo gebėjimų stiprinimas: metodinė priemonė. . Europoje šiais klausimais daugiausia tyrimų atlikta Vokietijoje. Lietuvoje tarpkultūrinės komunikacijos dalykas pradėtas dėstyti tik pastaraisiais metais – 2011 m. VU Komunikacijos fakultete, rengiant komunikacijos specialistus.

Alicja Szerlag iš Vroclavo universiteto (Lenkija) 2007 m. atliko Vilniaus krašto šeimų tarpkultūrinio išsilavinimo tyrimą, skirtą nustatyti tautinės struktūros specifiką, švietimo sistemą, buitinę situaciją šeimoje, auklėjimo funkcijos ypatumus ir jų dinamiką, šeimų puoselėjamas vertybes. Tyrime dalyvavo 330 mokyklinio amžiaus vaikų turinčių Vilniaus krašto šeimų, iš kurių 90 buvo lietuvių, 96 – lenkų, 66 – rusų ir 78 – baltarusių šeimos. Pagrindinė šios autorės tyrimo išvada: šeima, mokykla, vietinė ir regioninė veikla yra pagrindiniai tarpkultūrinės kompetencijos ugdymo veiksniai. Pasak autorės, „tautiškumas gali būti veiksnys, padedantis diferencijuoti asmeninius santykius apibrėžtoje socialinėje erdvėje. Siekiant tokio diferencijavimo, svarbu kompleksiškai nagrinėti tarpkultūrinio suvokimo ugdymą mokyklinio ugdymo lygmeniu. Žr. Алиция Шерлонг, «Глобализация – локальность: возможности реализации межкультурного образования в практике многокультурного общества», p. 107.

 

Janušauskienė teigia, kad Lietuvoje atlikti sociologiniai tolerancijos kitataučiams tyrimai rodo, kad kalbėti apie plačiai paplitusią netoleranciją pagrindo nėra, nors santykiai tarp skirtingų tautybių žmonių pavieniais atvejais kelia problemų. Apžvelgus įvairius skirtingų metų tolerancijos tyrimus, matyti, kad didžioji dalis tiek visų Lietuvos gyventojų, tiek etninių lietuvių yra teigiamai nusiteikę kitataučių atžvilgiu. 2007 m. rudenį atliktas specialus „Eurobarometro“ tyrimas „Tarpkultūrinis dialogas Europoje“ atskleidė, kaip Lietuvos gyventojai vertina kultūrinę įvairovę: 21 proc. Lietuvos gyventojų visiškai sutinka, o 55 proc. sutinka, kad šalies kultūrinį gyvenimą itin praturtina kitų kultūrinių šaknų žmonės. 2000 m. atlikto „Baltijos barometro“ tyrimo duomenys rodo, kad 67 proc. lietuvių mano, kad visada reikia stengtis suprasti kitokį nei jų pačių požiūrį. Šitaip manančių Lietuvos rusų yra 61 proc. Taip pat Lietuvoje ilgą laiką egzistavo didelė tolerancija vaikų švietimui tėvų gimtąja kalba. 2000 metais atliktų tyrimų duomenimis, net 88 proc. lietuvių mano, kad visi Lietuvos gyventojai privalo turėti teisę gauti išsilavinimą savo tėvų kalba. Tačiau apie trečdalį lietuvių išsako vienokias ar kitokias neigiamas nuostatas kitataučių atžvilgiu, pavyzdžiui, 1999 m. atliktas politinės kultūros tyrimas parodė, kad 34 proc. lietuvių sutinka su teiginiu, kad Lietuvoje suteikiama per daug teisių kitataučiams. 2003 m. rudenį Lietuvoje atliktas tolerancijos tyrimas užfiksavo, kad neigiamą požiūrį į žydus turi 20,4 proc. respondentų, o net 42,7 proc. yra neigiamai nusiteikę romų atžvilgiu. Žr. Diana Janušauskienė, „Tolerancijos apraiškos Lietuvoje: vertybinės nuostatos tautinių mažumų atžvilgiu“, p. 421–432.

Tolerancijos, pagarbos kultūrinei įvairovei ir lygių galimybių ugdymo turinį bei kontekstą Lietuvoje kompleksiškai analizavo Jolanta Reingardė, Nida Vasiliauskaitė ir Rasa Erentaitė Žr. Vytautas Valentinavičius (sud.), Tolerancija ir multikultūrinis ugdymas bendrojo lavinimo mokyklose. . Socialinės tolerancijos matavimų tyrimai mokyklų aplinkoje rodo, kad tiek pedagogai, tiek mokiniai palankiai vertina galimybę bendrauti su kitataučiais, kitatikiais, kitų rasių atstovais ir neįgaliais draugais, kaimynais, kolegomis ar mokiniais sau artimoje asmeninio ir profesinio gyvenimo aplinkoje, bet abiem tiriamoms grupėms nepriimtiniausi – homoseksualūs asmenys.

Iš minėtų tyrimų rezultatų matyti, kad tarpkultūrinės kompetencijos ir tolerancijos „kitokiems“ ugdymas bręstančiai Lietuvos visuomenei yra svarbi siekiamybė.

 

Kultūrinės įvairovės apraiškų Lietuvoje tyrimas

Lietuvos statistikos departamento duomenimis, Lietuvoje 2013 m. gyveno kiek daugiau negu 2,97 mln. žmonių Žr. Lietuvos statistikos departamentas. . 2011 m. surašymo duomenimis, Lietuvoje gyveno 154-ių tautybių atstovai, iš jų – 84,2 proc. lietuvių, 6,6 proc. lenkų, 5,8 proc. rusų, 1,2 proc. baltarusių, 0,5 proc. ukrainiečių ir 0,6 proc. kitų tautybių gyventojų (žydų, latvių, vokiečių, totorių, romų ir kt.). Vilnius tautiniu požiūriu yra įvairiausias Lietuvos miestas, jame gyveno 128 tautybių gyventojai, Kaune – 85, Klaipėdoje – 77, daugiau kaip 50 tautybių gyventojų buvo Šiauliuose ir Panevėžyje.

Lietuvos tautinėms bendruomenėms įstatymų suteiktos didelės gimtosios kalbos vartojimo, švietimo, kultūros teisės ir laisvės, iš jų: kurti ir išlaikyti savo organizacijas, bendradarbiauti su kitose šalyse gyvenančiais tėvynainiais, puoselėti savo tautos kultūrinį paveldą, užsiiminėti švietėjiška veikla ir skleisti informaciją gimtąja kalba. Lietuva viena iš pirmųjų Europoje pasirašė Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvenciją Žr. Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencija. , kuria išreiškiamas Europos Tarybos ir jos valstybių narių susirūpinimas dėl pavojaus tautinių mažumų išlikimui. Pagrindiniai principai, kuriais vadovaujasi valstybė, kurdama ir įgyvendindama etninę politiką, – demokratijos plėtra, atskirties prevencija, santarvė ir įvairių tautinių grupių bei atskirų asmenų dialogas. Europos Sąjungoje valstybių bendrabūvis yra grindžiamas bendromis pamatinėmis vakarietiškos civilizacijos vertybėmis: demokratija, tolerancija, savitumu. Todėl viena iš prioritetinių Lietuvos užduočių – gerinti supratimą, didinti pasitikėjimą ir plėtoti nenutrūkstamą kultūrinį dialogą tarp lietuvių ir Lietuvos tautinių mažumų atstovų. Žr. Evaldas Gelumbauskas, „Tautinės mažumos Lietuvoje“.

Straipsnio autorių atliktutyrimu siekiama aptarti iššūkius, su kuriais susiduriama dirbant ir bendraujant daugiakultūrėje aplinkoje, ir išsiaiškinti, ar Lietuvos gyventojams būdingas skirtingų kultūrų pažinimas, gebėjimas dirbti bei komunikuoti su kitų tautybių ir kultūrų atstovais, gyventi lygybėje, nepaisant kultūros, gyvenimo būdo ar kilmės skirtumų.

 

Tyrimas atliktas anonimiškai, dalį respondentų apklausiant gyvai, dalį – internetu. Gauta beveik du šimtai užpildytų anketų. Dauguma tyrime dalyvavusių respondentų turi Lietuvos Respublikos pilietybę, vienas jų – Izraelio pilietis. Į anketos klausimus, be respondentų iš Lietuvos, gauta po vieną atsakymą iš Estijos, Didžiosios Britanijos ir Norvegijos. Pagal tautybę atsakiusieji pasiskirstė taip: 76,6 proc. – lietuvių, 10,4 proc. – lenkų, 4,2 proc. – rusų, 0,5 proc. – baltarusių. Šie skaičiai yra artimi Lietuvos gyventojų struktūrai (žr. 1 lentelę), o 8,3 proc. apklaustųjų savo tautybės nenurodė.

1 lentelė. Pasiskirstymo pagal tautybes palyginimas
Lietuvos gyventojų pasiskirstymas pagal tautybesTyrimo respondentų pasiskirstymas pagal tautybes
84,2 proc. lietuvių76,6 proc. lietuvių
6,6 proc. lenkų10,4 proc. lenkų
5,8 proc. rusų4,2 proc. rusų
3,4 proc. kt. tautybių8,8 proc. kt. tautybių (arba nenurodė)

Daugumą respondentų sudaro moterys (65 proc.), pagal amžių net 71,4 proc. visų apklaustųjų yra iki 35 m. amžiaus, 87,5 proc. respondentų gyvena mieste, 6,2 proc. – rajonų centruose ir kitose miesto tipo gyvenvietėse, 5,2 proc. – kaime. 40 proc. respondentų dirba viešajame sektoriuje, 25 proc. – privačiame, 26 proc. atsakiusiųjų studijuoja, 9 proc. nedirba. Tyrime dalyvavo 10,4 proc. mokslų daktarų, 43,2 proc. respondentų įgiję aukštąjį išsilavinimą, kiti– įgiję vidurinį arba profesinį išsilavinimą.

 

Kartu tyrimu siekta išsiaiškinti, kaip Lietuvos visuomenė traktuoja ir vertina teiginius, susijusius su kultūros vertybėmis. Su teiginiu, jog kiekviena kultūra yra savita ir gerbtina, sutinka 95,7 proc. visų apklaustųjų. Su teiginiu, jog būtinas įvairių etninių grupių, tradicijų, kultūrinių praktikų pripažinimas, tautinių bendruomenių harmonijos stiprinimas ir santykių tarp valstybės ir mažumų struktūravimas, sutinka 70 proc. apklaustųjų, o 28 proc. dvejoja – nei sutinka, nei nesutinka (žr. 2 lentelę).

2 lentelė. Respondentų pritarimo teiginiams išraiška, proc.
TeiginysSutinkuNei sutinku, nei nesutinkuNesutinku
Kiekviena kultūra yra savita ir gerbtina. Kultūrų įvairovė yra vertybė.95,72,71,6
Būtinas įvairių etninių grupių, tradicijų, kultūrinių praktikų pripažinimas, tautinių bendruomenių harmonijos stiprinimas bei santykių tarp valstybės ir mažumų struktūravimas.70,027,92,1
 

Nagrinėjant kultūrinių skirtumų aktualumą tautiškumo aspektu, apklausoje dalyvavusių respondentų prašyta pateikti požiūrį į tautinius, kalbinius, rasės ir religijos skirtumus (žr. 3 lentelę). Daugiau nei pusei apklaustųjų aktualūs yra kalbiniai skirtumai (54,7 proc.) Klausimas, ar tai problema, lieka atviras, nes priežastis gali būti nepakankamas pačių respondentų kitų kalbų mokėjimas, bendraujant su kitataučiais vartojama nepakankamai įvaldyta kalba ir pan., todėl siekiant situaciją apibūdinti išsamiau, reikalingi tolimesni tyrimai. Beveik kas antram respondentui dėl įvairių priežasčių (tarp jų ir tautinės tapatybės išsaugojimo) yra svarbi tautinė įvairovė, nors daugumai Lietuvos gyventojų kultūriniai skirtumai tautiniu požiūriu didesnių problemų nekelia. Kartu, nagrinėjant respondentų nuomonę atskiros tautinės grupės aspektu, galima pastebėti, kad lenkų tautybės atstovams kultūriniai skirtumai tautybės požiūriu yra aktualesni negu lietuviams (atitinkamai 57 ir 40 proc.). Absoliuti dauguma apklaustųjų (9 iš 10) pripažįsta, kad religiniai skirtumai jiems nėra aktualūs. Tokių atsakymų viena iš priežasčių sietina su Lietuvoje suteikiamomis didelėmis galimybėmis laisvai išpažinti savo religiją ir pripažinti kitų religinių konfesijų atstovus. Galbūt dėl to, kad Lietuvoje negyvena daug kitų rasių atstovų, net 70 proc. respondentų kultūriniai skirtumai rasiniu požiūriu nėra aktualūs.

3 lentelė. Kultūrinių skirtumų aktualumas, proc.
Kultūrinių skirtumų aktualumo požiūriaiAktualuNei aktualu, nei neaktualuNėra aktualu
Kalbiniu54,727,917,4
Tautiniu42,630,826,6
Religijos12,554,832,7
Rasiniu30,030,539,5
 

Respondentų, turinčių patirtį dirbant ar bendraujant su kitų kultūrų atstovais, klausta, su kokiais sunkumais jie buvo ar nebuvo susidūrę tarpkultūrinio bendravimo metu (žr. 4 lentelę). Net 69,6 proc. respondentų kartais turėdavo kalbos barjero arba nesusikalbėjimo sunkumų. 54,7 proc. respondentų bendraudami kartais susidurdavo su sunkumais dėl vertybių skirtumų, o dėl papročių ir tradicijų skirtumų – 50,0 proc. Problemų dėl religijos ir tikėjimo niekada neturėjo 64,4 proc. respondentų, o 24,1 proc. respondentų tokių problemų kartais iškildavo.

4 lentelė. Susidūrimo su kultūriniais skirtumais dažnumas, proc.
Kultūrinių skirtumų sritysDažnaiKartaisNiekadaNeturiu nuomonės
Kalbos barjerai15,769,613,11,6
Religijos / tikėjimo4,724,164,46,8
Papročių, tradicijų skirtumų7,850,037,05,2
Vertybių skirtumų11,154,730,04,2
 

Tyrimu siekta išsiaiškinti, ar Lietuvos gyventojams tenka susidurti su netolerancija – priešiškumo, atstūmimo ar išankstinio nusistatymo atvejais dėl kultūrinio savitumo (žr. 5 lentelę). Dauguma respondentų (6 iš 10) niekada nėra susidūrę su netolerancijos apraiškomis, nejautė priešiškumo ar išankstinio nusistatymo jų atžvilgiu ir nesijautė atskirti dėl jų kultūrinio savitumo. Tačiau kartu tyrimas parodė, kad daugiau nei trečdalis apklaustųjų su aukščiau minėtomis netolerancijos apraiškomis yra susidūrę. Tyrimo duomenimis, daugiausiai (42,6 proc.) Lietuvos gyventojai yra bent kartą susidūrę su išankstiniu nusistatymu dėl kultūrinio savitumo jų atžvilgiu.

5 lentelė. Susidūrimo su netolerancijos atvejais dėl kultūrinio savitumo dažnumas, proc.
KlausimasJaučiau dažnaiEsu jautęs(-usi)Niekada
Ar jautėte priešiškumą Jūsų atžvilgiu?2,235,162,7
Ar jautėte bet kokį išankstinį nusistatymą Jūsų atžvilgiu?3,742,653,7
Ar kada jautėtės atsiskyręs(-usi), kitoks(-ia)?3,731,165,2
 

Žmonių, kuriems teko susidurti su netolerancijos apraiškomis Lietuvoje, klausta, ar tai turėjo įtakos jų nuomonei apie kitų kultūrų atstovus ir ką jie mano apie tarpkultūrinio ugdymo reikalingumą Lietuvoje. Nepaisant to, kad beveik kas trečiam respondentui susidūrimas su netolerancija jo nuomonės apie kitų kultūrų atstovus nepakeičia, 18 proc. atsakiusiųjų vis dėlto mano, kad skirti daugiau dėmesio visuomenės tarpkultūriniam ugdymui reikia (žr. 6 lentelę). Galima spėti, kad nepakankamas dėmesys visuomenės tarpkultūriniam ugdymui 7,3 proc. apklaustųjų yra pagrindinė priežastis norėti, kad kitų tautybių ir kultūrų atstovų Lietuvoje gyventų kuo mažiau.

6 lentelė. Netolerancijos apraiškų įtaka apklaustųjų nuomonei apie kitų kultūrų atstovus
KlausimasIšraiška (proc.)
Nepakeitė28,1
Pakeitė, ir manau, kad kitų tautybių ir kultūrų atstovų turėtų gyventi kiek galima mažiau Lietuvoje.7,3
Pakeitė, ir manau, kad reikia skirti daugiau dėmesio visuomenės tarpkulturiniam ugdymui.17,7
 

Galiausiai tyrimu norėta išsiaiškinti respondentų tolerancijos kitų tautybių ir kultūrų atstovams ribas. Socialinei distancijai tarp skirtingų visuomenės grupių nustatyti dažniausiai naudojama Bogarduso skalė Žr. Mindaugas Degutis, Socialinių tyrimų metodologija, p. 47. . Skalę sudaro kelių lygių klausimai, kuriais nusakomos tolerancijos ribos: 1) ar sutiktumėte, kad kitos tautybės žmonių gyventų jūsų šalyje; 2) ar sutiktumėte, kad kitos tautybės žmonių gyventų jūsų mieste; 3) ar sutiktumėte, kad kitos tautybės žmonių gyventų jūsų kaimynystėje; 4) ar sutiktumėte, kad kitos tautybės žmonių gyventų su jumis kurį laiką; 5) ar sutiktumėte su kitos tautybės žmogumi susituokti? Lietuvos gyventojams buvo užduoti šie klausimai, suskirstant kitų tautybių ir kultūrų atstovus į Europos Sąjungos (toliau – ES) (žr. 7 lentelę) ir ne ES šalių piliečius (žr. 8 lentelę).

7 lentelė. Lietuvos gyventojų tolerancijos ES šalių pliečiams ribos, proc.
Ar sutiktumėte, kad kitos tautybės žmonių gyventų:TaipNeNežinauMan nesvarbu
…Lietuvoje83,33,62,710,4
…Jūsų mieste81,75,23,29,9
…Jūsų kaimynystėje72,910,46,310,4
…kartu su Jumis kurį laiką50,026,616,66,8
Ar sutiktumėte su kitos tautybės žmogumi susituokti?40,020,527,412,1
8 lentelė. Lietuvos gyventojų tolerancijos ne ES šalių piliečiams ribos, proc.
Ar sutiktumėte, kad kitos tautybės žmonių gyventų:TaipNeNežinauMan nesvarbu
…Lietuvoje66,810,910,911,4
…Jūsų mieste66,59,813,410,3
…Jūsų kaimynystėje56,516,313,613,6
…kartu su Jumis kurį laiką38,635,317,98,2
Ar sutiktumėte su kitos tautybės žmogumi susituokti?28,327,728,815,2
 

Šiose dviejose lentelėse pateikiamų nuomonių palyginimas rodo, kad Lietuvos visuomenės tolerancija ES ir ne ES šalių piliečiams skiriasi. Lyginant atsakymus į pirmosios tolerancijos pakopos klausimą, pastebimas ryškus pritarimo sumažėjimas (nuo 83,3 proc. iki 66,8 proc.), atsakant į antrosios pakopos klausimą taip pat pritarimo mažėja nuo 81,7 proc. iki 66,5 proc., į trečiosios pakopos klausimą – nuo 72,9 proc. iki 56,5 proc., į ketvirtosios pakopos klausimą – nuo 50,0 proc. iki 38,6 proc. Kaip matyti, tyrime dalyvavusių respondentų tolerancijos ribos suponuoja jų požiūrį į vedybas su kitos tautybės žmogumi ir siejamas su galimos antrosios pusės kilmės regionu: ES šalių piliečiai turi akivaizdų prioritetą prieš kitų regionų piliečius (40,0 ir 28,3 proc. atitinkamai).

Apibendrinant tyrimo rezultatus, galima teigti, jog Lietuvos gyventojai vertina savo kultūrinį savitumą ir kiekvieną kultūrą suvokia kaip vertybę. Teiginiu, kad įvairių etninių grupių šalyje gyvavimu būtina rūpintis valstybės lygmeniu, nedidelė dalis apklaustųjų abejoja. Daugiausia bendravimo problemų su kitų kultūrų atstovais apklaustiesiems kyla dėl kalbos barjero arba nesusikalbėjimo, vertybių ir papročių bei tradicijų skirtumų. Kalbant apie apklaustųjų toleranciją ES ir ne ES šalių piliečiams, rezultatai skiriasi: lyginant šiuos du atvejus, matyti, kad atsakiusieji išreiškia didesnę toleranciją ES šalių piliečių atžvilgiu.

 

Išvados

Mokslinėje literatūroje plačiai pripažįstama tarpkultūrinės komunikacijos svarba bei tarpkultūrinės kompetencijos reikalingumas gyvenant ir bendraujant šiuolaikiniame globaliame nevienalyčių visuomenių pasaulyje. Tokie gebėjimai ypač aktualūs bendruomenėms (vadinasi, ir Lietuvai), įsiliejusioms į skirtingų ES šalių ekonominę bei politinę sąjungą.

Lietuvos patirtis ugdant tarpkultūrinę kompetenciją palyginti trumpalaikė. Bendrojo lavinimo įstaigose klausimas aptariamas tik epizodiškai, o universitetuose kaip atskiras dalykas tarpkultūrinė kompetencija pradėta dėstyti tik prieš keletą metų.

Pagrindinės tarpkultūrinės kompetencijos ir gebėjimo bendrauti su kitų kultūrų atstovais dalys yra žinios, įgūdžiai ir asmeninis nusiteikimas. Atliktų tyrimų rezultatai rodo, jog minėtų dalykų įgijimo šaltiniai yra šeima, mokykla ir veikla daugiakultūrėje aplinkoje.

Apklaustųjų Lietuvos gyventojų nuomone, aktualiausi kultūriniai skirtumai šalyje yra kalbinio ir tautinio pobūdžių. Rezultatas patvirtina mokslininko Lewiso aprašytą kalbos, kaip tautinio savitumo požymio, svarbą.

Didžioji dauguma apklaustų žmonių su netolerancijos apraiškomis Lietuvoje nesusidūrė. Labai nedidelė dalis apklaustųjų pritaria nuomonei, jog kitų kultūrų žmonių šalyje turėtų gyventi kuo mažiau, kartu didesnė dalis respondentų mano, kad visuomenės tarpkultūriniam ugdymui reikia skirti daugiau dėmesio. Įsidėmėtina, kad visus minėtus probleminius aspektus galima išspręsti tarpkultūriniu lavinimu(si).

Norminiu požiūriu pažymėtina, jog teigiamas žmonių požiūris į šalies kultūrinį paveldą ugdytinas nuolat. Toks požiūris skatintų toleranciją kultūrų įvairovei, padėtų įsisąmoninti įvairių etninių grupių bei kultūrų įtaką bendrajai visuomenės raidai.

 

Literatūra

 

The Manifestations of Multiculturalism in Contemporary Lithuania

  • Bibliographic Description: Vladimiras Gražulis, Ilona Kojelytė, „Kultūrinės įvairovės apraiškos dabartinėje Lietuvoje“, @eitis (lt), 2015, t. 55, ISSN 2424-421X.
  • Previous Edition: Vladimiras Gražulis, Ilona Kojelytė, „Kultūrinės įvairovės apraiškos dabartinėje Lietuvoje“ / Aivaras Stepukonis (sud.), Tautinės mažumos Lietuvoje: virsmai ir atmintys, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2014, p. 120–132, ISBN 978-9955-868-68-2.
  • Institutional Affiliation: Mykolo Romerio universitetas.

Summary. Multiculturalism has undergone a significant degree of development over the last decade in Lithuania after the country had joined the European Union. The examination of the challenges posed by the phenomenon of multiculturalism to Lithuanian society is begun by an analysis of the literature on multiculturalism and intercultural communication in the country. Subsequently, a survey is conducted to find out how Lithuanian citizens characterize the current multicultural environment in the country. As the present state of research on the topic was deemed to be inadequate for the proper assessment of the present-day situation in Lithuania, the authors undertake an original empirical study of the recent development trends of multiculturalism in the country. The main group of respondents consists of young and middle-aged urban residents more than 40 percent of which have higher education. The survey results reflect the respondents’ attitudes towards multiculturalism, the limits of their tolerance for foreigners, the challenges they face in communicating with representatives of other cultures. The conclusions drawn from the survey provide insights into and recommendations on the possible measures for promoting intercultural tolerance in Lithuanian society in order to achieve the most effective integration of representatives of other cultures into the public life of the country.

Keywords: multiculturalism, representatives of other cultures, intercultural communication, intercultural competence.