Straipsnis Prie lietuviškojo egzistencializmo ištakų

  • Bibliografinis aprašas: Bronislovas Genzelis, „Prie lietuviškojo egzistencializmo ištakų“, @eitis (lt), 2015, t. 58, ISSN 2424-421X.
  • Ankstesnis leidimas: Bronislovas Genzelis, „Prie lietuviškojo egzistencializmo ištakų“, Problemos, 1988, nr. 39, p. 23–29, ISSN 1392-1126.
Santrauka: Straipsnyje apžvelgiama lietuviškosios egzistencinės filosofijos pradininko Juozo Girniaus ikiemigracinio laikotarpio kūryba. Girnius aprašė egzistencializmo šaltinius, nurodė esminį skirtumą tarp ateistinio ir teistinio egzistencializmo, aptarė Martino Heideggerio ir Karlo Jasperso konceptualinius nesutarimus. Jis bandė visapusiškai aptarti Heideggerio filosofinę sistemą, jos reikšmę kultūrai bei poveikį žmogaus apsisprendimui. Girnius kritiškai vertino nagrinėjamo filosofo dorovės sampratą, jos teiginį, kad dorovės normos yra laikinos, kritikavo ją iš teistinių pozicijų. Girnius teigė, kad kultūros plėtotė negalima be filosofijos, nagrinėjo žmogaus elgesį ir jo veiklos motyvus. Kančios kategoriją aiškino nustatydamas jos santykį su atsakomybės suvokimu, kasdienybės baime. Teigė, kad sugebėjimas ištverti kančią yra svarbiausias žmogaus vertės matas. Nagrinėjo asmenybės kūrybines galias ir jos santykį su visuomene (mase) bei kliūtis, trukdančias atsiskleisti asmenybei. Analizavo tikėjimo ir moralės sąveiką bei kaip šie veiksniai ugdo žmogaus asmenybę.

Pagrindiniai žodžiai: Juozas Girnius, Lietuvos filosofija, egzistencializmas, žmogus, Martin Heidegger.
 
Antrojo pasaulinio karo išvakarėse Vakarų Europoje energingai sau kelią skynėsi egzistencializmas. Egzistencializmo evangelija – Martino Heideggerio Būtis ir laikas, pasirodžiusi 1927 m., iškart susilaukė gerbėjų. Ji palietė opius žmogaus būties klausimus. Heideggeriui svarbiausia buvo išsiaiškinti, kas yra būtis. Nors šį klausimą, anot filosofo, suformulavo dar ikisokratikai ir Platonas, tačiau aiškaus sprendimo taip ir nebuvo. Visa šiuolaikinė filosofija kalba apie būtį kaip apie duotą, kaip apie savaime suprantamą dalyką, visai nesiekdama išsiaiškinti, kas sudaro būties esmę ir prasmę. Vokiečių filosofo įsitikinimu, žmogus yra ypatingas būties būdas, kurį ir turinti atskleisti filosofija („Žmogaus būties esmė glūdi jo egzistencijoje.“ Martin Heidegger, Being and Time, Oxford, p. 67. ) Heideggeriui nebūti reiškia ištirpti visuomenėje, netekti savojo „Aš“. Tačiau žmogus, bijantis būti savimi, bėga į visuomenę, dingsta joje, susilieja su ja, mėgina išvengti atsakomybės už savo veiksmus, tiksliau, pateisinti savo neveikimą. Analogiškas problemas sprendė rusai Nikolajus Berdiajevas, Levas Šestovas ir vokietis Karlas Jaspersas. Tik jie atsakymų į iškilusius klausimus ieškojo naujai interpretuodami dievą: žmogus žino ir jaučia, kad jis yra, bet suvokti save jis gali tiktai kaip dieviškojo kūrimo aktą; transcendencija žmogui geriausiai atsiverianti kraštutinėmis, tragiškomis aplinkybėmis – „ribinėse situacijose“.

XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje lietuvių tauta vėl atsidūrė „ribinėje situacijoje“. Padėtis reikalavo apmąstymo. Tai buvo palanki dirva egzistencializmui. Tik mūsų krašte pirma susipažinta su teisiniu egzistencializmu. Tam būta ir subjektyvių priežasčių.

 

Iki tol Lietuvoje gerai buvo žinoma Vladimiro Solovjovo „visuotinybės“ filosofija, kuri, kaip žinoma, veikė Berdiajevą ir Šestovą, ypač savo dievo samprata. Fiodoras Dostojevskis ir Solovjovas buvo neišsenkantis jų kūrybos šaltinis: Visi, kurie studijavo Dostojevskį ir Solovjovą, priėmė Berdiajevo ir Šestovo idėjas. Šiais mąstytojais domėjosi Stasys Šalkauskis. Jis ieškojo Berdiajevo kūryboje atramos savo koncepcijai, nuolat jį cituodavo. Todėl nenuostabu, kad jo mokiniai Juozas Girnius ir Antanas Maceina – krikščioniškojo egzistencializmo pradininkai Lietuvoje.

Vėliau Lietuvą veikė ir ateistinis egzistencializmas. Jis darė įtaką Vytautui Mačerniui ir Vincui Krėvei-Mickevičiui. Yra jo atšvaitų ir kitų mūsų rašytojų kūryboje. Plėtojosi jis ir filosofinėje dirvoje. Paskutiniais gyvenimo metais į egzistencializmą pasuko Levas Karsavinas ir Vydūnas.

Nuosekliausiai su egzistencializmu Lietuvos skaitytoją supažindino Girnius. Jis aprašė egzistencializmo šaltinius, esminį skirtumą tarp ateistinio ir teistinio egzistencializmo, aptarė Heideggerio ir Jasperso konceptualinius nesutapimus.

Juozas Girnius gimė 1915 m. gegužės 25 d. Sudeikiuose (Utenos rajone) valstiečio šeimoje. Baigė Utenos gimnaziją. Studijavo filosofiją Kauno universitete. Dar studijų metais susidomėjo nauja filosofijos kryptimi – egzistencializmu. Diplominiame darbe, kurį 1936 m. sėkmingai apgynė ir gavo filosofijos licenciato laipsnį, analizavo Heideggerio filosofiją. Diplominio darbo pagrindu parengė straipsnį „Įvadas į Heideggerio egzistencialistinės filosofijos pagrindų svarstymą“ Juozas Girnius, „Įvadas į Heideggerio egzistencialistinės filosofijos pagrindų svarstymą“, p. 81–100; „Heideggerio egzistencialines filosofijos pagrindu kritiškas svarstymas“, p. 155–180. . Tais pačiais metais Girnius išvyko gilinti žinių į užsienį: metus klausė paskaitų Luveno universitete, po semestrą studijavo Friburgo (pas Heideggerį) ir Paryžiaus universitetuose. 1938 m. sugrįžo į Lietuvą. Pirmaisiais tarybiniais metais dirbo Kauno universiteto bibliotekoje, Aklųjų institute mokytoju. 1944 m. pasitraukė į Vakarus. Kurį laiką artimai bendravo su Jaspersu. 1951 m. Monrealio universitete apgynė daktaro disertaciją. Dabar (1988 m.) gyvena JAV, pasisako už kultūrinių ryšių plėtimą su gimtuoju kraštu.

 

Savo pirmame darbe Girnius apžvelgė egzistencialistinės filosofijos ištakas, ieškojo jų XIX amžiuje. Tuo aspektu jis aptarė Søreno Kierkegaardo kūrybą, „gyvenimo filosofiją“ (Friedrichą Nietzsche’ę, Wilhelmą Dilthey’ų, Henri Bergsoną, Georgą Simmelį) bei fenomenologiją (Edmundą Husserlį, Maxą Schelerį). Jis manė, kad čia išsamiau negu iki tol paliestos žmogiškosios egzistencijos problemos, bet tik Heideggeris „siekė visos žmogiškosios būties sprendimo“ Juozas Girnius, „Įvadas į Heideggerio egzistencialistinės filosofijos pagrindų svarstymą“, p. 85. . Ta proga Girnius išdėsto Heideggerio filosofinę sistemą (jo ontologinę, gnoseologinę, etinę koncepciją), pateikia savo antropologinę koncepciją, nurodo principinius savo nesutarimus su Heideggeriu. Jis remiasi Jacques’u Maritainu ir priekaištauja vokiečių filosofui, kad „1) jis būtį kaip tokią suveda į žmogiškąją būtį, t. y. ją partikuliarizuoja ir 2) būtį kaip tokią savotiškai nudaiktina (deralizuoja“ Juozas Girnius, „Heideggerio egzistencialinės filosofijos pagrindų kritiškas svarstymas“, p. 157. ir daro išvadą, esą „M. Haidegerio metafizikos objektas faktiškai nebėra būtis apskritai, o tik dalinė, transcendentalinė būtis“ Ten pat, p. 158. . Girnius ieško ryšio tarp Heideggerio ir Immanuelio Kanto filosofijos, tiksliau, jis ieško kantizmo elementų egzistencialisto Heideggerio kūryboje.

Pateikęs Heideggerio filosofinės sistemos schemą, Girnius ją kritikuoja iš teistinių pozicijų. Heideggeris jam nepriimtinas, nes šis mano, kad būties pagrindimui nereikalingas dievas, tai yra nepripažįsta aukščiausiojo tobulumo. Pasak Girniaus, būtina matyti principinį skirtumą tarp tobulumo ir jo opozicijos:

daiktų netobulumas reikalauja realaus jų esmės ir egzistavimo skyrimo: jie yra netobuli, kadangi jų egzistavimas yra priimtas esmės, kuri savyje turi potencialumo. Būtybė, kurios egzistavimas nepriklauso jokiam subjektui, tegali būti viena. Ji nėra vienos ar kitos rūšies egzistavimas Ten pat, p. 164. .
 

Girnius kritiškai vertina Heideggerio dorovės sampratą, jo teiginį, kad dorovinės normos esančios laikinos, mėgina suvokti šios koncepcijos atsiradimo objektyvias priežastis. „Heideggerio egzistencialistinė etika yra mūsų gyvenamojo laiko depresyvinės psichologijos išraiška“ Ten pat, p. 176. , – rašo jis. Girnius nepritaria ir Heideggerio požiūriui, esą žmogus yra „numestas“ į pasaulį ir paliktas, bet mato vokiečių egzistencializmo pradininko koncepcijoje racionalų pradą: ji „įgalina empirinės būties atskleidimą; arba teorinę kontempliaciją. žmogus pasaulį pažįsta, save pažindamas“, be to, „teigiamai Heideggeris vertintinas kiek jis savo pasaulyje buvimo koncepcija nuveikia idealistinį gnoseologizmą, t. y. siekia pažinimą grąžinti į gyvenimą“ Ten pat, p. 168. .

Girnius bando visapusiškai aptarti Heideggerio filosofinę sistemą, nustatyti jos vietą tarp kitų filosofinių sistemų, jos reikšmę kultūrai bei poveikį žmogaus apsisprendimui. Tuo metu mūsų jaunasis filosofas jau įžvelgė egzistencializmo perspektyvas, nors ir atmetė ateistinį egzistencializmą. „Mūsų supratimu, – rašė jis, – tik krikščioniškas egzistencializmas yra pajėgus patiekti žmogiškajai egzistencijai jos dvasinės orientacijos principus“ Ten pat, p 179. . Šiems įsitikinimams Girnius liko ištikimas ir vėliau. Antai straipsnyje „Egzistencialinė filosofija ir ateities filosofavimo rūpesčiai“ jis supažindina skaitytoją su šios filosofijos principais ir iš jos pozicijų vertina tuometinius socialinius procesus. Autorius taip nusako straipsnio parašymo motyvus:

Laiko valdomas žmogiškasis buvimas vyksta vieningame „buvo“ ir „bus“ santykyje. Ir filosofavimas yra esminis žmogiškojo buvimo būdas, visada įaugęs buvusiame ir visada atviras būsimajam filosofavimui. Nušviesti bet kurį filosofavimą ir yra atskleisti, kaip imamasis filosofavimas yra susijęs su buvusiuoju mąstymu ir kokiomis ateities galimybėmis jis lieka laisvas. Tad ir šitame straipsnyje teks ieškoti egzistencialinės filosofijos versmių buvusiajame mąstyme ir rūpintis atskleisti jos laimėjimų prasmę ateities filosofavimui Juozas Girnius, „Egzistencialinė filosofija ir ateities filosofavimo rūpesčiai“, p. 142. (Straipsnis jau buvo išspausdintas. Žr. Židinys, 1939, nr. S-6, p. 645–670.) .
 

Girnius įsitikinęs, kad kultūros plėtotė negalima be filosofijos – filosofas spontaniškai žadina žmogaus mąstymą, stimuliuoja jį. Girnius stengiasi išryškinti įvairius žmogiškosios būties aspektus. Svarbiausias egzistencializmo bruožas – skverbimasis į žmogaus vidų, sakyčiau, žmogaus išlukštenimas. Dėl to etinės problemos – pirmame plane. Ką duoda žmogui vienoks ar kitoks elgesys? Atsakymą į šį klausimą Girnius bando surasti besiformuojančiame egzistencializme. Jis analizuoja tikėjimo ir moralės sąveiką, kaip šie veiksniai ugdo žmogaus asmenybę.

Tikėjimo ir moralės antinomija – tikėjimo riterio ir tragiško herojaus antinomija. Tragiškas herojus atsisako „savęs paties“, kad tai, kas visuotina, išreikštų – tikėjimo riteris atsisako to, kas visuotina, kad liktų jis „pats“. Tragiško herojaus kelias visada tikras. Jis greitai baigia savo kovą, tegu ir skaudžią, ir vėl laimi ramią tikrenybę kitų užjaučiamame jo supratime. Visi pateisina ir gėrisi jo laikysena. Tikėjimo riteris visą gi laiką lieka netikras savo gūdžioje vienatvėje. Visada jis gali atsisakyti savęs paties ir iš savo skaudžios vienatvės grįžti į žmogiškosios bendruomenės prieglobstį. Bet ar ši galimybė yra tiesa, ar krizės apraiška, tai gali spręsti pats tikintysis. Bet kadangi jis atsisakė visuotiniųjų principų, tai ne tik niekas iš šalies negali jam padėti apsispręsti, bet ir pats negali turėti jokių objektyvių kriterijų, kuriais jis galėtų vadovautis.“ Ten pat, p. 145.
– teigia Girnius ir čia pat analizuoja tradicines egzistencializmo „rūpesčio“, „kasdienybės“, „nuobudulio“, „atsakomybės“ kategorijas. Tyrimo principai taip pat jų – „žmogiškosios būties“ – rūpesčio – du buvimo būdai: tikrasis ir netikrasis.
Netikrasis rūpestis – nuobudulys. Tai kasdieninis „visų dienų“ rūpestis, kuris žmogų išblaško dauginguose žmogiškai abejinguose bei svetimuose daiktuose. Kasdieniniame nuobudulyje žmogus paskęsta pasauliniuose rūpesčiuose ir pamiršta save patį. Jis mąsto, kalba ir veikia, kaip visi kiti. Asmeninę atsakomybę jame pakeičia beasmeninė bendruomenės viešpatija. Tikrasis rūpestis – aukštųjų akimirksnių rūpestis […]. Jis pastato žmogų prieš nenuveikiamą žmogiškosios baigties – mirties tikrenybę. Mirties akivaizdoje rūpestis išauga baime. Baimė atskleidžia žmogui, kad jis egzistuoja kaip baigtinė būtybė […]. Mirtis yra. Būtent ji nėra tiktai žmogaus svetimas jo egzistencijos nutraukimas, o pati žmogiškosios egzistencijos galimybė Ten pat, p. 151 .
 

Žmogus atsiskleidžia ribinėje situacijoje: jis visada esti situacijose ir nuolat priverstas rinktis. Gyvenimas yra komplikuotas.

Be paprastų situacijų, kurias galiu keisti, iš vienos pereidamas į kitą, yra situacijų, kurios pačios savyje nesikeičia ir mane visada riboja. Tai ribinės situacijos (vok. Grenzsituationen): aš niekada negaliu palikti situacijų apskritai, aš negaliu gyventi be skausmo ir kovos, aš neišvengiamai prisiimu kaltę, aš turiu mirti. Ribinės situacijos nėra iš šalies įžvelgiamos ir to: dėl mūsų tiksline veikla nepakeičiamos. Tenka arba jas prisiimti, kaip savo likimą ir jose būti savimi „pačiu“, arba užmerkti prieš jas akis ir, atsisakius savojo „pats“, paprastai vegetuoti Ten pat, p. 153. .
Pasak Girniaus, žmogaus egzistencijos prasmė ir esmė yra ta, kad jis privalo laviruoti tarp alternatyvų.

Mąstytoją įtakoja gyvenimo realijos: Europa dar nebuvo atsipeikėjusi nuo Pirmojo pasaulinio karo, o jau pakibo naujojo grėsmė. Žmogus nesijautė saugus. Kareiviams diegiama: karys už nieką neatsakingas, jei jis vykdo aukštesniųjų įsakymus. Atsakomybės nebuvimas įgalina žudyti nekaltus žmones, atimti laisvę. šios problemos vėl iškilo naujojo karo išvakarėse. Apie tai Girnius rašė straipsniuose „Tragiškoji karo didybė“ ir „Žmogiškoji kančios prasmė“.

Fašizmas kėsinosi sugriauti civilizaciją. Ir Girnius pastebi, kad nacių nesugraudinsi moralais. Prieš blogį reikia kovoti. Kokiomis priemonėmis? Atsako į šį klausimą ieškota visais laikais. Apie tai vaizdžiai byloja filosofijos istorija. Girnius aptarė Georgo Wilhelmo Friedricho Hegelio ir Nietzsche’s požiūrį į karus ir galvojo, kad Nietzsche’s šūkiai apie karingą žmogaus prigimtį reiškia ne kvietimą kariauti, o byloja apie amžinas grumtynes dėl būvio.

 

Girniaus nuomone, žmogus visais laikais ilgėjosi taikos, nes „karas yra žmogiškosios baigtinybės apraiška“ Juozas Girnius, „Tragiškoji karo didybė“, p. 633. . Tuo pat metu mąstytojas nepritarė ir pacifizmui, kuris objektyviai skatina nesipriešinti blogiui: kiekvieno žmogaus, tautos teisė ginti savo teisę egzistuoti, apsispręsti. Karų akivaizdoje išryškėja visas žmogiškosios būties tragizmas: jie nukelia žmogų į ribinę situaciją.

Mirties atvirybėje žmogus atsistoja prieš pagrindinį klausimą: būtis ir nebūtis. Šis klausimas yra esmiškai asmeniškas. Jis liečia kiekvieną žmogų atskirai, jis taiko tiesiai į mane. Šio klausimo sprendimas priklauso tik nuo manęs. Jo aš negaliu niekam kitam pavesti, jokiam „specialistui“. Negaliu nuo jo atsipirkti jokia kaina. Niekas negali už mane numirti, mane užvaduoti. Aš pats turiu mirti savo paties mirtį.“ Ten pat, p. 640.
– samprotauja Girnius. Ši koncepcija plėtojama visuose jo straipsniuose.

Akistatoje su mirtimi atsiskleidžia žmogaus esmė. Pareiga yra aukštesnė vertybė negu mirtis. „šioje mirties akivaizdoje aš turi būti visada pasirengęs sau pačiam ištikimybę saugoti net savo gyvybės kaina“ Ten pat, p. 641. . Pasiaukojimas, kaip ir pareigos jausmas, svetimas buržuazinei visuomenei. Girnius šią visuomenę taip apibūdina: „buržuazinis gyvenimas savo gyvybę nori išsaugoti kiekvieną, net savo menkystės kaina, herojus gi nori išsaugoti savo gyvenimo didybę bei sau pačiam ištikimybę net savo gyvybės kaina“ Ten pat. . Tokia žmonių veiksmų priešstata. Kas oponuoja „buržuaziniam gyvenimui?“ Neaišku. Militarizmas, Girniaus įsitikinimu, yra priešingas žmogaus prigimčiai: savo valios primetimas ir savo laisvės gynimas yra visiškai skirtingi dalykai. „Karo herojizmas yra tiek vertingas, kiek jis gaivina taikos dvasią“ Ten pat. , – konstatuoja jis.

 

Žmogaus elgesys ir jo veiklos motyvai tampa svarbiausiu Girniaus apmąstymų objektu. Žmogus neturi ir negali likti abejingas blogiui. „Likdamas aklas bei kurčias savo artimųjų vargams, aš kaip tik liudyčiau savo beširdiškumą ir savo dvasinę netobulybę, nes nėra tobulumo be meilės“ Juozas Girnius, „Krikščionybė ir pasaulis“, p. 538. , – rašo J. Girnius ir patikslina: „Meilė pačia savo esme yra konkreti. […] Nėra žmonijos meilės, kaip nėra tautos meilės be atskirų tautiečių meilės“ Ten pat, p. 540–541. . Filosofas kritiškai žvelgia į tuos, kurie prisidengdami tautos interesais siekia savanaudiškų tikslų. Tai jis akivaizdžiai matė savo meto visuomenėje. „Skaudus nesusipratimas, – rašė jis, – yra ir tūlos dabartinės pastangos tautos meilės vardant savo tautiečius pavergti totalinės valstybės dvasinei priespaudai“ Ten pat, p. 541. .

Kančios kategoriją Girnius aiškina tradicinėje egzistencialistinėje šviesoje, tai yra nustatinėdamas jos santykį su atsakomybės suvokimu, kasdienybės baime. Žmogus bando pasislėpti minioje, nusimesti atsakomybės už savo veiksmus naštą. „Kasdieninėje egzistencijoje, – rašo Girnius, –

mes vis norime mūsų pačių dalią uždėti ant „visų“ nugaros ir taip atsipalaiduoti nuo asmeninės atsakomybės, mes vis raminamės, kad kančia liečia visus, tad man nėra ko ja ypatingai rūpintis, o ypač dabar, kai ji manęs dar neliečia. Bėgimas nuo kančios svarstymų yra viena žmogiškojo nuo mūsų pačių bėgimo apraiška. Žmogus paprastai nenori būti pats sau atviras Juozas Girnius, „Žmogiškoji kančios prasmė“, p. 163. .

Pasak Girniaus, sugebėjimas ištverti kančią yra svarbiausias žmogaus vertės matas. Filosofas nagrinėja asmenybės kūrybines galias ir jos santykį su visuomene (mase) bei varžtus, trukdančius atsiskleisti asmenybei. „Masė, – rašė jis, –

siekia visus „aš“ privesti prie vieno „mes“ vardiklio. Ir todėl vienas numerinis masės individas nieko negali kitam atskleisti, nes abu yra tokie pat „kaip visi“. Tuo būdu bendruomenė, kurios aš ieškau mano laisvai asmenybei, gresia būti laiminama tik pačios mano kūrybinės asmenybės praradimu. Pagrindinės bendruomenės, kurių reikalauja mano asmenybės išskleidimas ir kurios drauge man gresia teikti kančios, yra šeima, profesinė korporacija ir valstybė Ten pat, p. 165. .

Šios pažiūros yra artimos Heideggeriui.

 

XX amžiaus pirmojoje pusėje įvairios scientistinės kryptys propagavo mokslo ir technikos kultą, kaip panacėją nuo visų socialinių ir dvasinių negandų. Su šiuo požiūriu nesutiko modernistinė filosofija, taip pat ir egzistencializmas. Girnius apžvelgia civilizacijos poveikį žmogui:

Jei mašina, žmogaus vartojama savotiškai suhumaniškėja, tampa lyg žmogiškojo organizmo pratęsimu, tai ir žmogus, vartodamas mašinas, sumašinėja. Mašina gresia žmogui! – štai tiesa, kuri niūriai paneigia senąsias techninės pažangos viltis. Buvo tikėtasi, kad techninė pažanga padės žmogui suvaldyti gamtos pasaulį, o iš tikrųjų, šiandien technika gresia žmogų pavergti mašinai.“ Ten pat, p. 171.
Ši koncepcija artima ne tik egzistencializmui. Ji plėtoja ir Šalkauskio idėjas, išdėstytas Kultūros filosofijos metmenyse (1926) ir įsilieja į Lietuvos kultūros filosofijos kontekstą.

Taigi Antrojo pasaulinio karo išvakarėse lietuvių spaudoje Girnius detaliai išdėstė egzistencializmo pozicijas ir iš jų vertino socialinius procesus. Vėliau, jau būdamas emigrantas, šios koncepcijos šalininku tapo Maceina.

Tolesnę egzistencializmo raidą ir jos įtaką lietuvių kultūrai aptarsime ateityje.

 

Literatūra

  • Girnius, Juozas, „Egzistencialinė filosofija ir ateities filosofavimo rūpesčiai“ / Lietuvių katalikų Mokslų akademijos Suvažiavimo darbai, Kaunas, 1940, t. 3.
  • Girnius, Juozas, „Egzistencialinė filosofija ir ateities filosofavimo rūpesčiai“, Židinys, 1939, nr. S-6, p. 645–670.
  • Girnius, Juozas, „Heideggerio egzistencialines filosofijos pagrindu kritiškas svarstymas“, Logos, 1936, nr. 2., p. 155–180.
  • Girnius, Juozas, „Įvadas į Heideggerio egzistencialistinės filosofijos pagrindų svarstymą“, Logos, 1936, nr. 1, p. 81–100.
  • Girnius, Juozas, „Krikščionybė ir pasaulis“, Židinys, 1940, nr. 5-6, p. 538.
  • Girnius, Juozas, „Tragiškoji karo didybė“, Židinys, 1939, nr. 12, p. 633.
  • Girnius, Juozas, „Žmogiškoji kančios prasmė“, Židinys, 1940, nr. 2, p. 163.
  • Heidegger, Martin, Being and Time, Oxford: Oxford University Press, 1983, p. 67.[/
 

Towards the Origins of Lithuanian Existentialism

  • Bibliographic Description: Bronislovas Genzelis, „Prie lietuviškojo egzistencializmo ištakų“, @eitis (lt), 2015, t. 58, ISSN 2424-421X.
  • Previous Edition: Bronislovas Genzelis, „Prie lietuviškojo egzistencializmo ištakų“, Problemos, 1988, nr. 39, p. 23–29, ISSN 1392-1126.
Summary: The article constitutes an overview of the works by Juozas Girnius, the founder of Lithuanian existentialist philosophy, published in the pre-emigration period. Girnius described the sources of existentialism, pointed out the essential distinctions between the atheistic and theistic types of existentialism, discussed the conceptual divergences between Martin Heidegger and Karl Jaspers. He made an attempt to provide an in-depth elucidation of Heidegger’s philosophical system, its implications for culture, its impact on the human person’s self-determination. Girnius was critical of Heidegger’s ethical views, namely, that moral norms are transient, critiquing those views from a theistic standpoint. Girnius asserted that the development of culture is impossible without philosophy whereby human behavior and its motives are brought under fundamental scrutiny. The philosopher devoted considerable effort to the category of suffering, explaining it in relation to the understanding of the human person’s responsibility and mundane fear. According to Girnius, the primary ground for one’s human value lies in one’s ability to endure suffering. The thinker was keenly interested in the human person’s creative powers, the individual’s relationship with society (masses), also the obstacles that thwart the development of human personality. Grinius analyzes the interaction between faith and morals, the ways in which these human faculties contribute to the nurture of human personality.

Keywords: Juozas Girnius, Lithuanian philosophy, existentialism, human person, Martin Heidegger.