XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje lietuvių tauta vėl atsidūrė „ribinėje situacijoje“. Padėtis reikalavo apmąstymo. Tai buvo palanki dirva egzistencializmui. Tik mūsų krašte pirma susipažinta su teisiniu egzistencializmu. Tam būta ir subjektyvių priežasčių.
Iki tol Lietuvoje gerai buvo žinoma Vladimiro Solovjovo „visuotinybės“ filosofija, kuri, kaip žinoma, veikė Berdiajevą ir Šestovą, ypač savo dievo samprata. Fiodoras Dostojevskis ir Solovjovas buvo neišsenkantis jų kūrybos šaltinis: Visi, kurie studijavo Dostojevskį ir Solovjovą, priėmė Berdiajevo ir Šestovo idėjas. Šiais mąstytojais domėjosi Stasys Šalkauskis. Jis ieškojo Berdiajevo kūryboje atramos savo koncepcijai, nuolat jį cituodavo. Todėl nenuostabu, kad jo mokiniai Juozas Girnius ir Antanas Maceina – krikščioniškojo egzistencializmo pradininkai Lietuvoje.
Vėliau Lietuvą veikė ir ateistinis egzistencializmas. Jis darė įtaką Vytautui Mačerniui ir Vincui Krėvei-Mickevičiui. Yra jo atšvaitų ir kitų mūsų rašytojų kūryboje. Plėtojosi jis ir filosofinėje dirvoje. Paskutiniais gyvenimo metais į egzistencializmą pasuko Levas Karsavinas ir Vydūnas.
Nuosekliausiai su egzistencializmu Lietuvos skaitytoją supažindino Girnius. Jis aprašė egzistencializmo šaltinius, esminį skirtumą tarp ateistinio ir teistinio egzistencializmo, aptarė Heideggerio ir Jasperso konceptualinius nesutapimus.
Juozas Girnius gimė 1915 m. gegužės 25 d. Sudeikiuose (Utenos rajone) valstiečio šeimoje. Baigė Utenos gimnaziją. Studijavo filosofiją Kauno universitete. Dar studijų metais susidomėjo nauja filosofijos kryptimi – egzistencializmu. Diplominiame darbe, kurį 1936 m. sėkmingai apgynė ir gavo filosofijos licenciato laipsnį, analizavo Heideggerio filosofiją. Diplominio darbo pagrindu parengė straipsnį „Įvadas į Heideggerio egzistencialistinės filosofijos pagrindų svarstymą“ Juozas Girnius, „Įvadas į Heideggerio egzistencialistinės filosofijos pagrindų svarstymą“, p. 81–100; „Heideggerio egzistencialines filosofijos pagrindu kritiškas svarstymas“, p. 155–180. . Tais pačiais metais Girnius išvyko gilinti žinių į užsienį: metus klausė paskaitų Luveno universitete, po semestrą studijavo Friburgo (pas Heideggerį) ir Paryžiaus universitetuose. 1938 m. sugrįžo į Lietuvą. Pirmaisiais tarybiniais metais dirbo Kauno universiteto bibliotekoje, Aklųjų institute mokytoju. 1944 m. pasitraukė į Vakarus. Kurį laiką artimai bendravo su Jaspersu. 1951 m. Monrealio universitete apgynė daktaro disertaciją. Dabar (1988 m.) gyvena JAV, pasisako už kultūrinių ryšių plėtimą su gimtuoju kraštu.
Savo pirmame darbe Girnius apžvelgė egzistencialistinės filosofijos ištakas, ieškojo jų XIX amžiuje. Tuo aspektu jis aptarė Søreno Kierkegaardo kūrybą, „gyvenimo filosofiją“ (Friedrichą Nietzsche’ę, Wilhelmą Dilthey’ų, Henri Bergsoną, Georgą Simmelį) bei fenomenologiją (Edmundą Husserlį, Maxą Schelerį). Jis manė, kad čia išsamiau negu iki tol paliestos žmogiškosios egzistencijos problemos, bet tik Heideggeris „siekė visos žmogiškosios būties sprendimo“ Juozas Girnius, „Įvadas į Heideggerio egzistencialistinės filosofijos pagrindų svarstymą“, p. 85. . Ta proga Girnius išdėsto Heideggerio filosofinę sistemą (jo ontologinę, gnoseologinę, etinę koncepciją), pateikia savo antropologinę koncepciją, nurodo principinius savo nesutarimus su Heideggeriu. Jis remiasi Jacques’u Maritainu ir priekaištauja vokiečių filosofui, kad „1) jis būtį kaip tokią suveda į žmogiškąją būtį, t. y. ją partikuliarizuoja ir 2) būtį kaip tokią savotiškai nudaiktina (deralizuoja“ Juozas Girnius, „Heideggerio egzistencialinės filosofijos pagrindų kritiškas svarstymas“, p. 157. ir daro išvadą, esą „M. Haidegerio metafizikos objektas faktiškai nebėra būtis apskritai, o tik dalinė, transcendentalinė būtis“ Ten pat, p. 158. . Girnius ieško ryšio tarp Heideggerio ir Immanuelio Kanto filosofijos, tiksliau, jis ieško kantizmo elementų egzistencialisto Heideggerio kūryboje.
Pateikęs Heideggerio filosofinės sistemos schemą, Girnius ją kritikuoja iš teistinių pozicijų. Heideggeris jam nepriimtinas, nes šis mano, kad būties pagrindimui nereikalingas dievas, tai yra nepripažįsta aukščiausiojo tobulumo. Pasak Girniaus, būtina matyti principinį skirtumą tarp tobulumo ir jo opozicijos:
Girnius kritiškai vertina Heideggerio dorovės sampratą, jo teiginį, kad dorovinės normos esančios laikinos, mėgina suvokti šios koncepcijos atsiradimo objektyvias priežastis. „Heideggerio egzistencialistinė etika yra mūsų gyvenamojo laiko depresyvinės psichologijos išraiška“ Ten pat, p. 176. , – rašo jis. Girnius nepritaria ir Heideggerio požiūriui, esą žmogus yra „numestas“ į pasaulį ir paliktas, bet mato vokiečių egzistencializmo pradininko koncepcijoje racionalų pradą: ji „įgalina empirinės būties atskleidimą; arba teorinę kontempliaciją. žmogus pasaulį pažįsta, save pažindamas“, be to, „teigiamai Heideggeris vertintinas kiek jis savo pasaulyje buvimo koncepcija nuveikia idealistinį gnoseologizmą, t. y. siekia pažinimą grąžinti į gyvenimą“ Ten pat, p. 168. .
Girnius bando visapusiškai aptarti Heideggerio filosofinę sistemą, nustatyti jos vietą tarp kitų filosofinių sistemų, jos reikšmę kultūrai bei poveikį žmogaus apsisprendimui. Tuo metu mūsų jaunasis filosofas jau įžvelgė egzistencializmo perspektyvas, nors ir atmetė ateistinį egzistencializmą. „Mūsų supratimu, – rašė jis, – tik krikščioniškas egzistencializmas yra pajėgus patiekti žmogiškajai egzistencijai jos dvasinės orientacijos principus“ Ten pat, p 179. . Šiems įsitikinimams Girnius liko ištikimas ir vėliau. Antai straipsnyje „Egzistencialinė filosofija ir ateities filosofavimo rūpesčiai“ jis supažindina skaitytoją su šios filosofijos principais ir iš jos pozicijų vertina tuometinius socialinius procesus. Autorius taip nusako straipsnio parašymo motyvus:
Girnius įsitikinęs, kad kultūros plėtotė negalima be filosofijos – filosofas spontaniškai žadina žmogaus mąstymą, stimuliuoja jį. Girnius stengiasi išryškinti įvairius žmogiškosios būties aspektus. Svarbiausias egzistencializmo bruožas – skverbimasis į žmogaus vidų, sakyčiau, žmogaus išlukštenimas. Dėl to etinės problemos – pirmame plane. Ką duoda žmogui vienoks ar kitoks elgesys? Atsakymą į šį klausimą Girnius bando surasti besiformuojančiame egzistencializme. Jis analizuoja tikėjimo ir moralės sąveiką, kaip šie veiksniai ugdo žmogaus asmenybę.
– teigia Girnius ir čia pat analizuoja tradicines egzistencializmo „rūpesčio“, „kasdienybės“, „nuobudulio“, „atsakomybės“ kategorijas. Tyrimo principai taip pat jų – „žmogiškosios būties“ – rūpesčio – du buvimo būdai: tikrasis ir netikrasis.
Žmogus atsiskleidžia ribinėje situacijoje: jis visada esti situacijose ir nuolat priverstas rinktis. Gyvenimas yra komplikuotas.
Pasak Girniaus, žmogaus egzistencijos prasmė ir esmė yra ta, kad jis privalo laviruoti tarp alternatyvų.
Mąstytoją įtakoja gyvenimo realijos: Europa dar nebuvo atsipeikėjusi nuo Pirmojo pasaulinio karo, o jau pakibo naujojo grėsmė. Žmogus nesijautė saugus. Kareiviams diegiama: karys už nieką neatsakingas, jei jis vykdo aukštesniųjų įsakymus. Atsakomybės nebuvimas įgalina žudyti nekaltus žmones, atimti laisvę. šios problemos vėl iškilo naujojo karo išvakarėse. Apie tai Girnius rašė straipsniuose „Tragiškoji karo didybė“ ir „Žmogiškoji kančios prasmė“.
Fašizmas kėsinosi sugriauti civilizaciją. Ir Girnius pastebi, kad nacių nesugraudinsi moralais. Prieš blogį reikia kovoti. Kokiomis priemonėmis? Atsako į šį klausimą ieškota visais laikais. Apie tai vaizdžiai byloja filosofijos istorija. Girnius aptarė Georgo Wilhelmo Friedricho Hegelio ir Nietzsche’s požiūrį į karus ir galvojo, kad Nietzsche’s šūkiai apie karingą žmogaus prigimtį reiškia ne kvietimą kariauti, o byloja apie amžinas grumtynes dėl būvio.
Girniaus nuomone, žmogus visais laikais ilgėjosi taikos, nes „karas yra žmogiškosios baigtinybės apraiška“ Juozas Girnius, „Tragiškoji karo didybė“, p. 633. . Tuo pat metu mąstytojas nepritarė ir pacifizmui, kuris objektyviai skatina nesipriešinti blogiui: kiekvieno žmogaus, tautos teisė ginti savo teisę egzistuoti, apsispręsti. Karų akivaizdoje išryškėja visas žmogiškosios būties tragizmas: jie nukelia žmogų į ribinę situaciją.
– samprotauja Girnius. Ši koncepcija plėtojama visuose jo straipsniuose.
Akistatoje su mirtimi atsiskleidžia žmogaus esmė. Pareiga yra aukštesnė vertybė negu mirtis. „šioje mirties akivaizdoje aš turi būti visada pasirengęs sau pačiam ištikimybę saugoti net savo gyvybės kaina“ Ten pat, p. 641. . Pasiaukojimas, kaip ir pareigos jausmas, svetimas buržuazinei visuomenei. Girnius šią visuomenę taip apibūdina: „buržuazinis gyvenimas savo gyvybę nori išsaugoti kiekvieną, net savo menkystės kaina, herojus gi nori išsaugoti savo gyvenimo didybę bei sau pačiam ištikimybę net savo gyvybės kaina“ Ten pat. . Tokia žmonių veiksmų priešstata. Kas oponuoja „buržuaziniam gyvenimui?“ Neaišku. Militarizmas, Girniaus įsitikinimu, yra priešingas žmogaus prigimčiai: savo valios primetimas ir savo laisvės gynimas yra visiškai skirtingi dalykai. „Karo herojizmas yra tiek vertingas, kiek jis gaivina taikos dvasią“ Ten pat. , – konstatuoja jis.
Žmogaus elgesys ir jo veiklos motyvai tampa svarbiausiu Girniaus apmąstymų objektu. Žmogus neturi ir negali likti abejingas blogiui. „Likdamas aklas bei kurčias savo artimųjų vargams, aš kaip tik liudyčiau savo beširdiškumą ir savo dvasinę netobulybę, nes nėra tobulumo be meilės“ Juozas Girnius, „Krikščionybė ir pasaulis“, p. 538. , – rašo J. Girnius ir patikslina: „Meilė pačia savo esme yra konkreti. […] Nėra žmonijos meilės, kaip nėra tautos meilės be atskirų tautiečių meilės“ Ten pat, p. 540–541. . Filosofas kritiškai žvelgia į tuos, kurie prisidengdami tautos interesais siekia savanaudiškų tikslų. Tai jis akivaizdžiai matė savo meto visuomenėje. „Skaudus nesusipratimas, – rašė jis, – yra ir tūlos dabartinės pastangos tautos meilės vardant savo tautiečius pavergti totalinės valstybės dvasinei priespaudai“ Ten pat, p. 541. .
Kančios kategoriją Girnius aiškina tradicinėje egzistencialistinėje šviesoje, tai yra nustatinėdamas jos santykį su atsakomybės suvokimu, kasdienybės baime. Žmogus bando pasislėpti minioje, nusimesti atsakomybės už savo veiksmus naštą. „Kasdieninėje egzistencijoje, – rašo Girnius, –
Pasak Girniaus, sugebėjimas ištverti kančią yra svarbiausias žmogaus vertės matas. Filosofas nagrinėja asmenybės kūrybines galias ir jos santykį su visuomene (mase) bei varžtus, trukdančius atsiskleisti asmenybei. „Masė, – rašė jis, –
Šios pažiūros yra artimos Heideggeriui.
XX amžiaus pirmojoje pusėje įvairios scientistinės kryptys propagavo mokslo ir technikos kultą, kaip panacėją nuo visų socialinių ir dvasinių negandų. Su šiuo požiūriu nesutiko modernistinė filosofija, taip pat ir egzistencializmas. Girnius apžvelgia civilizacijos poveikį žmogui:
Ši koncepcija artima ne tik egzistencializmui. Ji plėtoja ir Šalkauskio idėjas, išdėstytas Kultūros filosofijos metmenyse (1926) ir įsilieja į Lietuvos kultūros filosofijos kontekstą.
Taigi Antrojo pasaulinio karo išvakarėse lietuvių spaudoje Girnius detaliai išdėstė egzistencializmo pozicijas ir iš jų vertino socialinius procesus. Vėliau, jau būdamas emigrantas, šios koncepcijos šalininku tapo Maceina.
Tolesnę egzistencializmo raidą ir jos įtaką lietuvių kultūrai aptarsime ateityje.
