Antrojo pasaulinio karo išvakarėse Vakarų Europoje energingai sau kelią skynėsi egzistencializmas. Egzistencializmo evangelija – Martino Heideggerio
Būtis ir laikas, pasirodžiusi 1927 m., iškart susilaukė gerbėjų. Ji palietė opius žmogaus būties klausimus. Heideggeriui svarbiausia buvo išsiaiškinti,
kas yra būtis. Nors šį klausimą, anot filosofo, suformulavo dar ikisokratikai ir Platonas, tačiau aiškaus sprendimo taip ir nebuvo. Visa šiuolaikinė filosofija kalba apie būtį kaip apie duotą, kaip apie savaime suprantamą dalyką, visai nesiekdama išsiaiškinti, kas sudaro būties esmę ir prasmę. Vokiečių filosofo įsitikinimu, žmogus yra ypatingas būties būdas, kurį ir turinti atskleisti filosofija („Žmogaus būties esmė glūdi jo egzistencijoje.“
) Heideggeriui
nebūti reiškia ištirpti visuomenėje, netekti savojo „Aš“. Tačiau žmogus, bijantis būti savimi, bėga į visuomenę, dingsta joje, susilieja su ja, mėgina išvengti atsakomybės už savo veiksmus, tiksliau, pateisinti savo neveikimą. Analogiškas problemas sprendė rusai Nikolajus Berdiajevas, Levas Šestovas ir vokietis Karlas Jaspersas. Tik jie atsakymų į iškilusius klausimus ieškojo naujai interpretuodami dievą: žmogus žino ir jaučia, kad
jis yra, bet suvokti save jis gali tiktai kaip dieviškojo kūrimo aktą; transcendencija žmogui geriausiai atsiverianti kraštutinėmis, tragiškomis aplinkybėmis – „ribinėse situacijose“.
XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje lietuvių tauta vėl atsidūrė „ribinėje situacijoje“. Padėtis reikalavo apmąstymo. Tai buvo palanki dirva egzistencializmui. Tik mūsų krašte pirma susipažinta su teisiniu egzistencializmu. Tam būta ir subjektyvių priežasčių.