Straipsnis Valia vaizduotei: „disidentiška“ „galimo“ poetika postmodernios parodijos metu

  • Bibliografinis aprašas: Mindaugas Briedis, „Valia vaizduotei: „disidentiška“ galimo poetika postmodernios parodijos metu“, @eitis (lt), 2016, t. 606, ISSN 2424-421X.
  • Ankstesnis leidimas: Mindaugas Briedis, „Valia vaizduotei: „disidentiška“ galimo poetika postmodernios parodijos metu“, Filosofija. Sociologija, 2011, t. 22, nr. 1, p. 12–22, ISSN 0235-7186.
Santrauka: Straipsnyje per fenomenologinės filosofijos prizmę analizuojama galimybė pralaužti užburtą postmodernios parodijos ratą, kurio vienas būdingiausių bruožų – paskui „žmogaus“ dekonstrukciją einanti kūrybiškos humanistinės vaizduotės destrukcija, diseminuojanti vaizduotę į absoliučią žaidimo ženklais imanenciją. E. Husserlio fenomenologinį projektą kaip tik stimuliavo paskata suformuluoti atsvarą įvairioms reliatyvaus mąstymo formoms. Šio projekto šerdis – vaizduotės (Phantasie) kaip intencionalaus sąmonės akto analizė, atskleidžianti unikalią vaizduotės struktūrą, kuri ne antrina suvokimui, o persmelkia visus intencionalius aktus ir leidžia eidetinę nuostatą. Pirmoje straipsnio dalyje analizuojama, kaip vaizdinių kultūros sąlygotumai kreipia link vaizduotės tipologizavimo ir fenomenologinio persvarstymo. Norėdami suprasti Husserlio įnašą į filosofinę vaizduotės refleksiją, pirmiausiai privalome struktūriškai palyginti suvokimą ir Phantasie, t. y. analizuoti prezentuojančios ir prezentifikuojančios sąmonės aktus. Tai padaroma antroje straipsnio dalyje. Čia pat išskleidžiama Husserlio vaizduotės kaip intencionalaus akto analizė, kur Phantasie atskiriama nuo vaizdinės sąmonės, kitų prezentifikuojančių aktų ir išryškinamos šio intencionalaus akto struktūros – irealumas, laisvė, galimybė suvokti kitaip ir neutralumas. Šios struktūros eventualiai nukreipia link trečios straipsnio dalies, tai yra M. Heideggerio galimo poetikos, numatančios pamatinį egzistencinį Dasein „gebėjimą“ kaip galimybės atvertį, kuri skleidžiasi poezijoje Poiesis prasme. Greta paminėtų tikslų straipsnyje siekiama išryškinti ketvirtą, „disidentišką“ fenomenologinę-hermeneutinę, vaizduotės paradigmą, kuri tokių mąstytojų, kaip I. Kantas, F. Nietzsche, E. Husserlis, M. Heideggeris P. Ricoeuras, idėjomis sudaro svarią alternatyvą postmoderniam dekadanso patosui.

Pagrindiniai žodžiai: postmodernizmas, fenomenologija, intencionalūs aktai, vaizduotė, galimybė, poetika.
 

Įvadas. Vaizdinių kultūra

Sparnuotos dabartinį kultūrinį būvį nusakančios frazės, kad „knygos kultūra užleido vietą vaizdo kultūrai „globaliame telekomunikacijų kaime“ Marshall McLuhan, Kaip suprasti medijas: žmogaus tęsiniai, 2003. , be kita ko, reiškia, kad postmodernaus žmogaus žvilgsnis nebėra nekaltas – visa, ką jis mato, yra vienaip ar kitaip sufabrikuota. Vaizdiniai eina iki „tikrovės“, o ši tik atliepia savo „reprezentaciją“ naujienose, politikoje, ekonomikoje, reklamoje, etc. Tačiau skaudžiausiai reprezentacijos krizė atsiliepia menininkų cechui Konvencijų tarp pramano ir tikrovės ribas gerokai aptrynė J. L. Borgesas, S. Beckettas, J. L. Godardas, W. Wendersas, D. Lynchas, F. Fellini, A. Warholas ir daugelis kitų. , kurio varomoji jėga visada buvo tikrovės ir išmonės dialektika. Todėl dera paklausti, ar globalios socialinės-kultūrinės matricos generuojami vaizdiniai neišstumia tradiciškai reflektuojamų meno, filosofijos, religijos ir mokslo postulatų? Viena jų, tam tikra prasme persmelkianti visas išvardytas sritis, yra Vaizduotė, kurią ir tyrinėsiu šiame straipsnyje. Prisipažinkime, ne visai žinome, kas produkuoja ir valdo įvaizdžius, kurie lemia kasdienę ir kūrybišką sąmonę. Taigi, dominuojant anoniminiam vaizdiniui, kūrybiška žmogaus vaizduotė patiria pavojų. Ar tai vaizduotės pabaiga?

Po nežabotos medijų raidos nulemtos grafinės revoliucijos individas nebelaikomas savo paties vaizdinių „gamintoju“ ar komunikatoriumi, jis tik naudoja antrines įvaizdžių kopijas Žr. Jean Baudrillard, Simuliakrai ir simuliacija, 2002. . F. Jameson pateikia dar daugiau aprėpiančią „postmoderno“ diagnozę: „subjektiškos vidujybės, istorinio laiko, nuoseklios raiškos, referencinės gelmės prarastis“ Fredric Jameson, “Postmodernism and Consumer Society,” 1985. , kai net parodija parduodama, o „juokdarys“ nebėra laisvai pasirenkamas ironiko tapatumas. Tačiau iki šito buvo nueitas ilgas kelias.

 

R. Kearney išskiria tris pagrindines istoriškai ir teoriškai susiklosčiusias vaizduotės paradigmas, arba specifinius santykį tarp vaizduotės ir tikrovės konceptualizuojančius būdus: mimetinę (iki-moderni, teocentrinė), produktyvią (moderni, antropocentrinė) ir parodinę (postmoderni, eks-centrinė) paradigmas Žr. Richard Kearney, The Wake of Imagination, p. 33. . Šiuos paradigminius vaizdo supratimo Vakarų kultūroje lūžius galima iliustruoti trimis žmogaus (?) veido vaizdavimo mutacijomis.

Iki-modernus Jėzaus Kristaus veido vaizdavimas yra daugelio ikonų ir sakralinių architektūros inkliuzų motyvas – bedugnės, neišraiškingos akys, perspektyvos ir kolorito taisyklės, blokuojančios asmeninį ikonografo stilių, nes reikėjo subordinuoti savo vaizduotę šventybės vizualumo tipažams. Šioje paradigmoje svarbiausia yra pati (sakralinė) tema, o ne reprezentacija. Buvo draudžiama susitelkti ties jusliniu lygmeniu, o menininkas laikomas demiurgu, amatininku, transcendentinio plano tarnu.

Modernus požiūris (renesanso, romantizmo ir egzistencializmo diskursai) vaizdinį pavertė žmogiškumo ekspresija. Paradigminis Van Gogho autoportretas yra tikroji subjektyvumo estetika, valia saviekspresijai, kur Kristus kaip dieviškas kankinys keičiamas menininku kaip žmogišku kankiniu, o sakramentinė malda – egzistenciniu šauksmu. Nebelieka ko išreikšti, tik save, todėl menininkas vadintinas išradėju, kurio užduotis yra ne atkartoti Dievo planą, o pakeisti savu. Natūralu, kad šiuo laikotarpiu tradicinės moralės palaidūnai – Prometėjas, Adomas, Liuciferis, Don Žuanas ir kiti – tampa tikraisiais kultūriniais herojais, o menininkas išdidžiai laikomas demonų apsėstu genijumi Remiantis S. Žižeko diagnoze, greičiausiai ir apsėstas, ir apsėdęs (Slavoj Žižek, The Pervert’s Guide to Cinema, 2006.). .

 

Postmoderni, eks-centrinė R. Kearney terminui suteikia J. Lacano prasmę, pagal kurią individas apibūdinamas kaip nekontroliuojamas saviekspresijos šaltinis. paradigma jau dokumentuoja ne kūrybą, o žaidimą prasmių fragmentais, kurie neturi autoriaus. Postmodernizmas naikina humanistinę vaizduotę, net pačią tapatybę, diseminuodamas jas į absoliučią žaidimo ženklais imanenciją. Vaizduotė nustoja funkcionuoti kaip kūrybiškas prasmės centras, tad postmodernus menininkas vadintinas žaidėju.

Postmodernus menininkas nebesiekia nei išreikšti, nei išsireikšti, nes neliko, ką išreikšti, ir tai gimdo eksperimentinius „tekstus“: atsitiktinę „muziką“, konkrečią „poeziją“, elektroninį „šokį“, gorilų „teatrą“. Visa tai ir daugiau yra skirta demistifikuoti aukštojo modernizmo pretenzijas – kupiną savimonės autorių, naratyvinę tvarką, metafizinį tikrumą, o kartu išsprogdinamas ir sakramentinis humanistinės vaizduotės statusas. Tai toli nuo J. P. Sartre’o save kuriančios sąmonės (Pour Soi) kulto Žr. Jean-Paul Sartre, Being and Nothingness, 1956. , taip pat ir romantikų aspiracijų. Postmodernios paradigmos veidrodis A. Warholo, slapčia patarnavusio mišių metu, mėgstama metafora. neatspindi nei „išorinio“ gamtiškumo, nei „vidinio“ subjektyvumo. Vaizduotė čia pasirodo kaip nykstanti rūšis, kai vaizdinys jau nebe transcendencijos ar individualumo ekspresija, o paklausi Das Man sferos prekė.

F. Nietzsche turėjo įtakos dekonstrukcionizmui ne mažiau nei egzistencializmui, o M. Foucault Žr. Michel Foucault, Archaeology of Knowledge and the Discourse on Language, 1972. ir kiti eksplicitiškai užklausė tradicinį įsitikinimą, kad žmogaus sąmonė yra visa ko istorijoje šaltinis, tad ir vaizduotė yra vienas pastarosios lobynų. Tačiau dekonstrukcionizmo banga atnešė žinią, kad pati žmogaus („asmens“) sąvoka yra didžioji ydingos Vakarų metafizikos dalis Žr. Jacques Derrida, Writing and Difference, 1978. , o įvairios įtarumo hermeneutikos netgi įvardijo tokių sąvokų tėvus, pavyzdžiui, šv. Augustiną Žr. Paul Ricoeur, Time and Narrative, 1990. . Pasigirdo entuziastingų balsų, kad po Dievo mirties turi mirti ir žmogus, kaip prasmės šaltinis ir tikslas, o nutraukus šią iliuzišką Dievo ir žmogaus dialektiką, kuri perdėm ilgai stūmė istoriją, dings ir vaizduotė, kaip humanistinė kūrybiškumo iliuzija.

 

Tuo tarpu iki šios kritinės ribos, nuo antikos iki egzistencialistų, nuo kasdienybės iki meninių ekscesų, „vaizduotė“ buvo naudojama ir nusakant meno kūrinio kompoziciją, ir atskiriant „normalų“ bei „nenormalų“ sąmonės funkcionavimą, apibūdinant estetinę sąmonę apskritai ir tam tikras kūrybos technikas (pavyzdžiui, pasąmonės srautą) konkrečiai. Nors vaizduotę apibūdinančios sampratos kultūriškai ir teoriškai varijuoja, visos jos nurodo žmogaus gebėjimą produkuoti arba reprodukuoti vaizdinius. R. Kearney Žr. Richard Kearney, Poetics of Modernity, 1995. išskiria, atrodytų, visas galimas vaizduotės sampratas:

  • gebėjimą „iškviesti“ nesančius objektus, esančius kažkur kitur, nepainiojant jų su duotais čia ir dabar;
  • gebėjimą taip panaudoti materialias formas, kad reprezentuotume realius daiktus nerealiu būdu;
  • fikcinį neegzistuojančių dalykų projektavimą sapnuose ar literatūriniuose naratyvuose;
  • sąmonės gebėjimą žavėtis iliuzijomis, painiojant tai, kas tikra, su tuo, kas netikra.

Visi šie apibrėžimai iš dalies nusako vaizduotės prigimtį, tačiau nė vienas visiškai neatspindi tos gelmės, kurią vaizduotės sąvokai suteikė fenomenologijos projektas, pirmiausia jo iniciatorius E. Husserlis, traktavęs vaizduotę kaip intencionalų sąmonės aktą, pasižymintį unikalia struktūra, kuri ne antrina suvokimui, o persmelkia visus intencionalius aktus ir leidžia eidetinę nuostatą.

 

Phantasie E. Husserlio fenomenologijoje

Gerokai užbėgant už akių galima pažymėti, kad fenomenologinėje filosofijoje vis atviriau kalbama, kad būtent vaizduotė (Phantasie Šiame tekste lietuviškas žodis vaizduotė nurodys būtent į E. Husserlio Phantasie ir atskirs ją nuo vaizdinės sąmonės gebėjimo vaizduoti. Antra, būtina griežtai atsiriboti nuo lietuviškos fantazijos kaip iliuzijos konotacijos, nes šių intencionalių aktų struktūros yra griežtai atskirtinos (prezentifikuodama vaizduotė, skirtingai nuo iliuzijos, išvengia klaidos, juk pastaroji iškreipia prezentuojamą objektą). ) yra šio filosofinio projekto šerdis Tokią nuostatą išsakė L. Embree ir kiti šiandienos fenomenologijos autoritetai metiniame E. Husserlio ratelio susitikime („Husserl’s Circle“ meeting, New School, New York, 2010). . Phantasie problematiką E. Husserlis iš esmės išdėsto paskaitose, skaitytose 1900–1920, bei pirmame Idėjų tome (1913), kur vaizduotę užsibrėžia tirti kaip intencionalų aktą, išskirdamas būdingas tokio sąmonės akto struktūras, kurių svarbiausios – irealumas, laisvė, galimybė mąstyti kitaip ir neutralumas. Norėdami suprasti Husserlio Phantasie projekto galimybes, pirma, būtina išryškinti struktūrinius vaizduotės kaip prezentifikacijos (Wergegenwartigung) ir suvokimo kaip prezentacijos (Gegenwartigung) skirtumus, antra, turime įsisavinti distinkciją tarp vaizduotės (Phantasie) ir vaizdinės sąmonės (Bildbewusstsein) E. Husserlio terminų vertimai buvo derinami su bene autoritetingiausiu šiai problematikai skirtu nauju veikalu Lietuvoje – Daliaus Jonkaus monografija (Dalius Jonkus, Patirtis ir refleksija: fenomenologinės filosofijos akiračiai, 2009), tačiau kai kur sąvokas ir linksnius derinau pagal semantinį kontekstą. .
 

Nors klausimas, kurį sąmonės aktą privilegijuoja E. Husserlis, yra atviras Greičiausiai tai ne visai korektiška diskusijos kryptis, nes E. Husserlis kaip tik stengėsi dekonstruoti tam tikrų aktų „viršenybę“ (pavyzdžiui, natūralios nuostatos įsitikinimą objektyviu daiktų egzistavimu). Bet svarbiausia yra tai, kad sąmonės aktai negali būti atsietai tiriami, todėl keista klausti apie pranašumą, kai jie iš esmės vienas kitą leidžia. , juslinis suvokimas (Vorstellung) yra „pamatinis“ prezentuojantis (pateikiantis objektus kaip tiesiogiai prezentuotus, o ne tarsi prezentuotus) Po svarbesnių E. Husserlio terminų skliausteliuose pateikiu sinonimiškas sąvokas, kurios ne dubliuoja pirminį terminą, o atskleidžia sisteminį E. Husserlio mąstymą ir tai, kaip preciziškai jis siekė įvardyti skirtingus to paties dalyko aspektus, atitinkančius nagrinėjamą problemą. intencionalus sąmonės aktas, ir ne tik todėl, kad suteikia prieigą prie pasaulio kaip realaus ir aktualaus, bet ir todėl, kad kaupia medžiagą, kuri modifikuota vėliau pasirodys kitų intencionalių aktų lygmenyje. Taigi suvokimas pateikia esančių (aktualių ir realių) objektų intuiciją, tuo tarpu vaizduotė, būdama intencionalus aktas, neteikia pasaulio kaip tiesiogiai duoto, t. y. realaus ir aktualaus, bet prezentuoja tai, kas nėra prezentuota (todėl tai yra prezentifikacijos forma).

Kitos prezentifikacijos formos, tokios kaip atsiminimas ar lūkestis, taip pat numato tiesiogiai neprezentuotus objektus (tarsi realius ir aktualius), tačiau, skirtingai nuo Phantasie, jų atveju tokia objekto nesatis yra tiesiogiai įsišaknijusi aktualume ir realume. Nors atsiminimas ar lūkestis kaip intencionalūs aktai pateikia objektus kaip tiesiogiai neprezentuotus, tačiau ši nesatis yra tiesiogiai įsišaknijusi suvokiamoje (prezentuotoje) tikrovėje: atsiminimas teikia suvoktą objektą kaip kažkada buvusį realų ir aktualų, lūkestis – kaip būsiantį suvoktą kaip realų ir aktualų. Aktualaus ir realaus elemento stoka E. Husserliui ir sudaro Phantasie problemą, ypač lokalizuojant ją anapus vaizdinės sąmonės.

 

Nors tiek vaizdavimas, įsišaknijęs jusliniame suvokime (Bildbewusstsein), tiek ir imanentinis vaizdavimas (Phantasie) yra tokios sąmonės formos, kurios pateikia nesančius objektus (tiesiogiai neprezentuotus, arba kitaip – reprezentuotus), tačiau yra (kaip ir atsiminimo ar lūkesčio atveju) fundamentalus struktūrinis skirtumas. Jusliniame suvokime įsišaknijęs vaizdavimas būtinai apima tris dimensijas: pirma, aktualų fizinį esinį (pavyzdžiui, nuotrauką Nepriimant domėn dvejopo intencionalumo vaizdinės sąmonės atveju, tektų pripažinti, kad visa, ką suvokiame, tėra jusliniai objekto (nuotraukos) parametrai – popierius, dažai ir t. t. ar pyragėlio aromatą Nemažai M. Prousto atskleistų fundamentalių žmogaus sąmonės struktūrų (pavyzdžiui, nevalingos atminties) deskripcijų, atrodo, yra paremtos būtent E. Husserlio nuo Phantasie atribota fizine vaizduojančia sąmone. Tačiau dera nepamiršti, kad iš fenomenologinių pozicijų M. Proustas vertinamas kaip subjektyvistas. ); antra, vaizdinį objektą (pavyzdžiui, šeimos vakarienės vaizdą); trečia, tai, kas turima omenyje ar inteduojama (pavyzdžiui, pati vakarienė). Vaizdinis objektas nurodo anapus savęs į tikrąjį (intenduojamą) objektą. Tai savo ruožtu atskleidžia, kaip E. Husserlis randa būdą atskirti vaizdinę sąmonę nuo vaizduotės kaip Phantasie.

Nors vaizdinę sąmonę taip pat apibūdina ne-prezentuojanti (prezentifikuojanti) sąmonė, juk vakarienės vaizdas nėra „tenai“ (neduotas tiesiogiai), suvokimo aktai vis vien veikia, nes fizinis daiktas (nuotrauka) ir vaizdinis objektas duoti tokios juslinės intuicijos, kuri, pavyzdžiui, paveikslo muziejuje kontempliaciją pateikia sienos, muziejaus salės ir t. t. suvokimo kontekste. Todėl vaizdinės sąmonės objekto intendavimas vyksta erdvėlaikiškame suvokimo lauke.

 

Svarbu tai, kad vaizdinis objektas yra duotas dėka suvokimo (prezentuojančios sąmonės), kartu jis išlieka vaizduojančios sąmonės struktūriniu elementu. Tuo tarp Phantasie atveju fizinės dimensijos tiesiog nėra, t. y. nėra susidūrimo su fiziniu vaizdiniu – jis imanentiškas, nepasirodo tikrovėje, duotoje suvokimu. Todėl E. Husserlis apie Phantasie negali galvoti taip, kaip apie vaizdinę sąmonę.

Svarbu ir tai, kad Phantasie atveju tėra vienas įsisąmoninimas (kaip ir suvokimo atveju – vienas intencionalumas), o tai reiškia, kad arba vaizduotėje nėra vaizdinio objekto, arba jis suvokimu neatskiriamas nuo įsivaizduojamo (intenduojamo) objekto pasirodymo. Įsivaizduojamo objekto pasirodymas (Erscheinung) ir pats įsivaizduojamas objektas yra vienas ir tas pats Phantasie atveju, nes tevyksta vienas įsisąmoninimas visame intendavimo procese. Fantazmas (modifikuotas vaizduotės turinys) nėra tapatus vaizdiniam vaizdinės sąmonės objektui. Fantazmas kaip imanentiško vaizdavimo turinys nėra duotas jusliniu suvokimu, todėl vietoje trejopos objektyvuojančios struktūros, kaip vaizdinės sąmonės atveju, Phantasie, kaip ir juslinis suvokimas, turi dvejopą struktūrą. Lygiai kaip jutimai yra suvokimo turinys, teikiantis objektą kaip prezentuojamą (esantį, aktualų, realų), fantazmas yra imanentiško vaizdavimo turinys, kreipiantis į neprezentuotą, bet prezentifikuojamą objektą Iš karto kyla klausimas, ar vaizdinės vaizduotės nebuvimas Phantasie atveju numato erdvėlaikiškumo, funkcionuojančio fiziniame vaizdavime, praradimą? Atsakymas yra neigiamas, nes įsivaizduojami objektai pasirodo iš tam tikros perspektyvos, atstumo, pasižymi temporalumu ir pan. .

 

Nepaisant šios dvejopos struktūros, skirtumas tarp suvokimo ir vaizduotės yra esminis, o įsteigia jį modifikacija „Modifikuotas“ pirmiausia reiškia – neduotas tiesiogine jusline intuicija. . Be pastarojo skirtumo negalėtume atskirti, pavyzdžiui, aktualaus sprendinio akto (prezentacija) ir sprendinio akto įsivaizdavimo (prezentifikacija). Taigi įsivaizduotas sprendinys yra aktualaus sprendinio modifikacija, t. y. jis duotas kaip irealus (tarsi realus ir aktualus, skirtingai nuo nerealaus, kurio egzistavimas eksplicitiškai neigiamas) arba vien kaip galimybė, o ne aktualumas.

Prezentacija (suvokimo akto įsisąmoninimas) leidžia realų ir aktualų objektų pasirodymą, t. y. temporalią dimensiją, erdvinį koherentiškumą ir tvarką. Kiekvienas tokios prezentuojančios sąmonės aktas taip pat yra pozicinės sąmonės forma, kai objektai duoti kaip aktualūs („parankūs“ aktualiems doksiniams aktams – lūkesčiui, atsiminimui, susižavėjimui, geismui, vertinimui ir t. t.), bet vaizduotėje veikia neutrali sąmonė. Tai reiškia, kad vaizdinėje sąmonėje kinta pačių sąmonės aktų prigimtis – jie nebeduodami nei kaip egzistuojantys, nei kaip neegzistuojantys. Tačiau dera griežtai skirti irealius ir nerealius objektus – pirmieji duoti kaip nepoziciniai, nes nėra klausimo apie jų egzistavimą ar neegzistavimą. Antrųjų duotybė apima tikėjimo jų egzistavimu stoką, o tai didelis struktūrinis skirtumas.

Phantasie horizontas yra „atskiras“ – su suvokimu jį sieja tik modifikacija, t. y. Phantasie turinys (fantazmas) ir įsisąmoninimas yra suvokimo modifikacija. Šia prasme vaizduotė yra nepriklausoma, tačiau modifikacija numato tam tikrų prezentacijos taisyklių perkėlimą prezentifikacijai, pavyzdžiui, įsivaizduotas sprendinys gali būti pagrįstas „nepaisant“ to, kad tikėjimas sprendinio realumu ir aktualumu yra suspenduotas. Būtent todėl ir vaizduotės horizonte mąstymas išlieka tvarkingas. Ši vaizduotės savybė išlaikyti atstumą nuo realaus, bet išlikti koherentiška struktūra ir susieja ją su tikrove nauju, kūrybišku, būdu.

 

Taigi vaizduotė numato ypatingą struktūrą sąmonėje: pirma, intenduojamas objektas sąmonei yra duotas kaip aktualiai ir realiai nesantis, antra, ši duotis, skirtingai nuo kitų prezentifikacijos formų, nėra tiesiogiai susieta su aktualiu ir realiu (pavyzdžiui, kaip atsiminimo ar lūkesčio atveju, kurie yra temporalios suvokimo modifikacijos). Tačiau tai, kad intenduojamas vaizduotės objektas yra duotas, verčia ieškoti vaizduotės ir tikrovės sąsajos. Anot E. Husserlio, vaizduotės objekto intuicija ir suvokimas yra galimi, o ne aktualūs, t. y. tarsi aktualūs (irealūs), todėl irealumas, laisvė, galimybė suvokti kitaip ir neutralumas iškyla kaip pagrindinės vaizduotės struktūros.

Vaizduotės modifikacijoje neutralumas aiškėja kaip radikali transformacija, perkelianti nuo prezentacijos prie prezentifikacijos: nuo objekto kaip jis duotas prie objekto tarsi (Gleichsam) jis būtų duotas. Vaizduotėje suvokimo turinys (juslinis įsisąmoninimas) yra reproduktyviai modifikuojamas į fantazmą (vaizduotės aprehenciją), t. y. vaizduotės modifikacija perkeičia suvokimo turinį ir įsisąmoninimą Tai nėra vienintelė modifikacija. Pavyzdžiui, E. Husserlis dar kalba apie retencinę ir atminties modifikacijas, taip pat intenduojančias savo objektus kaip neprezentuotus, bet jų modifikacija yra ne ontologinė, o temporalinė – intenduojami objektai išlieka aktualumo lygmenyje, tik atminties atveju tai, kas „kažkada buvo realu“, o retencijos atveju – „ką tik buvo realu“, dabar prezentifikuojama tarsi būtų realu ir aktualu. Svarbu tai, kad čia temporali seka daugmaž išsaugota ir susieta su dabartimi. Tuo tarpu vaizduotėje nėra tiesioginio ryšio tarp temporalios sekos ir aktualiai patiriamos dabarties. . Taip pat vaizduotės modifikacija implikuoja ne tik neprezentuotą (objektas, tarsi jis būtų prezentuotas), bet ir irealumą (objektas, tarsi jis būtų realus).

 

Vaizduotės modifikacija apima ir visų doksinių aktų Doksiniai aktai, arba modalumai, vyksta refleksinėje, artikuliuotoje sąmonės dimensijoje. Jie objektyvuoja tokiu būdu, kad ar būdami aktualūs, ar potencialūs sudaro vertinamąsias ir praktines nuostatas. , vykstančių prezentacijos (aktualumo, realumo) lygmeniu, transformaciją. Galima įsivaizduoti, kad atsimeni, tikiesi, tiki, lauki, sprendi, bet vaizduotėje šie aktai bus susiję su galimybe, o ne aktualumu. Jų irealumas (mąstymas tarsi) žinomas, o ontologinis doksiniame akte intenduojamo objekto modalumas neutralizuojamas. Taip įsivaizduojamas objektas relokalizuojamas iš aktualumo į galimybę Ontinių doksinių aktų teikiamų galimybių, susijusių su esiniais, kritiką pateiksime trečioje dalyje, skirtoje M. Heideggeriui. .

Doksinių aktų modifikacija vaizduotės sąmonėje perkelia juos iš aktualumo į galimybės sferą, tad perkelia aktus į laisvės kontekstą. Tai laisvų moduliacijų žaismė, nes vaizduotės modifikacija perkelia aktą (pavyzdžiui, lūkestį) į bendresnį lygmenį (atsieja jį nuo realaus ir konkretaus konteksto) ir taip suteikia neapibrėžtumo, atsiedama nuo aktualaus vardan galimo. Tas pats „atsitinka“ visiems doksiniams aktams, pasirodantiems vaizduotės nuostatoje.

Vaizduotės modifikacija apima tikėjimo realumu ir aktualumu suskliautimą, o tai atveria doksiškai neutralią poziciją. Pagal E. Husserlį, įsivaizduojantis ego nėra pozicionuojantis ego, kuris, skirtingai nei jusliškai suvokiantis ego, neįsipareigoja jokiems ontiniams intenduojamų objektų modalumams. Minėto neutralumo esmė – įsivaizduojamas objektas patiriamas tarsi realus, bet kartu įsivaizduojantis (nepozicionuojantis) ego nėra įsipareigojęs spręsti apie jo ontologinį statusą. Tad įsivaizduojantis ego yra ne-pozicionuojantis, t. y. neutralus. Kita vertus, suvokiantis (prezentuojantis) ego užsiima doksiniais aktais, nuolat siekdamas įpareigojančio praktikai tikrumo – episteminio ar ontologinio.

 

Laisva vaizduotės modifikacijos variacija leidžia įsivaizduojančiam (nepozicionuojančiam) ego tolti nuo individualių gyvenimo aplinkybių Bet tai nėra beribė laisvė – neribotai „laisvas“ įsivaizduojančio ego be savimonės žaidimas būtų prarastas fantazijose, neatpažįstant jų kaip tarsi tipo modifikacijų ir laikant aktualiomis. Ši tyrimo kryptis būtų ypač paranki analizuojant psichikos sutrikimus iš fenomenologinės perspektyvos. . Čia reikia pabrėžti įsivaizduojančio ego nesuinteresuotumo (tikslo neturėjimo) svarbą bet kokiam hipotetiniam vyksmui. Jo nevaržo pozicionuojančio ego tikrumo siekis ir tikslai, nulemiantys doksinius aktus. Tad laisvė čia skleidžiasi ne tik laisvoje variacijoje, bet ir galimybėje išlaikyti atstumą nuo tikrumo siekio, peržengiant aktualių ir konkrečių doksinių aktų ribotumus. Taigi vaizduotės prezentifikuojančioje sąmonėje ego turi laisvę ir galimybes, kurių neturi prezentuojančioje nuostatoje. Svarbu tai, kad ši laisvė nesikreipia kaip į realius ir aktualius ne tik į intenduojamus objektus – aktus, bet ir patį individą.

Kita vertus, atsiribojant nuo realaus ir aktualaus ir mąstant radikaliai kitą, atveriamas kelias pačiam E. Husserlio fenomenologiniam projektui. Pavyzdžiui, vaizduotės palaikomas galimo mąstymas leidžia tikėjimo tam tikru ontologiniu statusu suskliautimą – taip atsiranda priėjimas prie naujo tipo objekto, t. y. fenomeno Žr. Edmund Husserl, Ideas Pertaining to a Pure Phenomenology and to a Phenomenological Philosophy. First Book: General Introduction to a Pure Phenomenology, p. 152. . Ir svarbiausia – per modifikaciją įsteigta galimo dimensija leidžia pereiti nuo juslinės intuicijos (paskirų objektų kaip fizinių daiktų) prie kategorinės intuicijos (patyrimo esmių ir struktūrų). Vaizduotės laisvė iš esmės yra laisvė nuo aktualumo ir realumo (be eidetinės struktūros, vaizduotės teikiamų variacijų tebūtų nuolatinis rodymas – „štai, štai, štai…“), nuo kontingentiškų kontekstų, todėl susijusi su galimybe kaip idealia (eidetine).

 

M. Heideggerio galimo poetika

Vienas M. Heideggerio fenomenologinio-egzistencinio M. Heideggerio galimybės supratimas, kaip ir visas jo projektas, po Kehre pakinta – pereinama nuo galimo kaip Dasein buvimo būdo prie galimo kaip pačios Būties buvojimo. projekto tikslų yra atverti fundamentalesnį ryšį su būtimi, dekonstruojant tradiciškai įsteigtą aktualumo virš galimybės prioritetą. Postmetafizinės M. Heideggerio ontologijos rėmuose galimybė laikytina aukščiau už aktualumą.

Įdėmiau įsižiūrėjus, M. Heideggerio Dasein vertintina kaip I. Kanto transcendentinės produktyvios vaizduotės modifikacija. Tačiau M. Heideggeris pratęsia I. Kanto vaizduotės kaip temporalizacijos projektą, pridurdamas hermeneutinę dimensiją, kuriai nusakyti įsteigia Möglichkeit (galimybė) sąvoką. Hermeneutiškai mąstant, buvimas neredukuojamas (nesvarbu, idealistiškai ar realistiškai) į esatį (M. Husserlio prezentuojamą). Dasein egzistuoja tarsi už savęs, projektuodama save į temporalius praeities ir ateities horizontus. Temporalizuojanti projekcija (I. Kanto produktyvi vaizduotė) leidžia aptikti save kaip būtį laike, nuolat peržengiant aktualų ir susiduriant su kaip nesatis (Husserliui – neprezentuotomis) duotomis (Husserliui – prezentifikuotomis) galimybėmis. Dasein yra būtis, kuri interpretuoja save šių galimybių akivaizdoje, pati jos struktūra yra hermeneutinė vaizduotė.

 

Šiame hermeneutinės vaizduotės kontekste M. Heideggeris pateikia autentiškos egzistencijos, gerokai peržengiančios klasikinės etikos tikslus, aptarimą Žr. Martin Heidegger, Being and Time, 1962. . Autentiška egzistencija yra tokia, kuri interpretuoja save kaip galimybę, o ne esatį (pirmiausia F. Nietzsche’s ir S. Kierkegaardo įtaka). Tuo tarpu klasikinė metafizinė tradicija (Aristotelis M. Heideggerio santykis su Aristoteliu neabejotinai nevienareikšmis. Vertinant iš M. Heideggerio fenomenologijos pozicijų, Aristotelis pristatė labai kasdienišką, „sveiku protu“ pagrįstą filosofiją. Juk jo substancijos metafizika, nepaisant aukšto spekuliatyvaus lygio, iš esmės seka kasdienį diskursą, perkeldama pastarojo predikacijos struktūrą ontologinei daiktų struktūrai. Kita vertus, pamatinė M. Heideggerio egzistencinės hermeneutikos idėja, teigianti, kad žmogus „įsipasaulina“ per praktinį įtrauktumą, atliepia Aristotelio etikos šerdį, t. y. mintį, kad žmogus tampa geresnis, kultivuodamas tam tikrus įpročius. ) absoliučiai privilegijavo aktą (entelecheia) prieš potenciją (dunamis). Viduramžių scholastika įvardijo Dievo būtį kaip gryną ir amžiną Actus, o Potentia tebuvo inertiška materija.

Heideggerio Dasein hermeneutikoje galimybė yra transcendentinis Dasein horizontas, temporalizuojantis, atveriantis žmogų ne kaip esinį, o kaip būtį. Būtis atveria save kaip nesančios Dasein (atvertiems laikui) galimybės. Dasein yra egzistencija kaip galimybė, o laikas – galimybių horizontas, kuriame dabartis yra galimybių nesaties būtis (atsiminkime E. Husserlio prezentifikacijos struktūras), leidžianti Dasein egzistenciją.

Žmogus yra įmestas (Geworfenheit) į pasaulį, ir su šiuo brutaliu tikrovės faktu tenka susitaikyti, nebent jis interpretuotų savo aktualumą iš fundamentalesnės Möglichkeit perspektyvos. Pati įmestis įgauna prasmę tik interpretuojant iš tokios perspektyvos, ir tai visiškai antrina E. Husserlio tezei, kad būtent vaizduotė atveria paties suvokimo struktūrą, o nėra tiesiog antrinė, išvestinė pastarosios reprezentacija.

 

Nors galimybė yra egzistencijos pagrindas, šis pagrindas gali būti interpretuojamas neautentiškai. Visos galimybes kaip objektyvuojančią duotybę (susijusią su daiktais, o ne žmogaus egzistencija) pristatančios loginės, faktinės, ontinės ir t. t. projekcijos yra neautentiškos, nes interpretuoja galimą kaip esamo (prezentuoto) dalį išleidžiant iš akių autentiškumo konstituciją, kada galimybė suvokiama kaip esaties pasirodymo sąlyga. Kita vertus, neautentiškos galimybės prasmingos tik autentiškų šviesoje. Autentiška refleksija prasideda, kai aptinkama Das Man sfera, kur „jie“ slepia galimą, nes tai kelia grėsmę „jų“ Status Quo. Kartu Das Man garbinama esatis (prezentifikuojama) apsaugo žmogų nuo atsakomybės rinktis, taip suteikdama pasirinkimo vertę neautentiškiems sprendiniams.

Temporalaus galimybių horizonto atskleidimas sudaužo „Jų“ „viskas gerai“ ir verčia reaguoti į praeitį, kuri mane formuoja, ir ateitį, kuri kviečia. Šis hermeneutinis suvokimas pripildo individą Angst, nes suvokus galimybes pasirodo ir ultimatyvi jas ribojanti žymė – mirties galimybė kaip visų galimybių negalimybės galimybė. Pasipriešinimas „jiems“ kartu pasirodo kaip negalimybės (būti) galimybės įsisąmoninimas Mirtis yra didžiausia Dasein galimybė, kurios laukimas, kalbant E. Husserlio terminais, atveria Dasein kaip anticipuojančią struktūrą. , o tai M. Heideggeriui yra hermeneutinės vaizduotės uždavinys Žinoma, vėliau šią diskusiją galima plėtoti iki sąžinės (Gewissen) aptarimo, kuri, pasak M. Heideggerio, iš esmės kviečia rinktis galimybę interpretuoti save kaip buvimą myriop. .

Šis fundamentalus žmogaus egzistencijos uždavinys yra pajėgus poiesis sferai. Jau senovės Graikijos filosofai suteikė poezijai nežabotų galių. Nors Platonas dešimtoje Valstybės knygoje išvijo poetus iš polio, kitur nuolat užsimindavo apie dievišką poezijos galią suteikti viziją to, kas kitaip nematoma, kurti būtą iš nebūto Žr. Platonas Menonas 99d, Faidras 245a, Puota 205e. . Tuo tarpu Aristoteliui bet kuri produktyvi veikla, turinti tikslą ir prasmę anapus savęs, yra poezija.

 

Taip pat ir M. Heideggeriui bet kokia veikla, pasižyminti galia ir galimybe transfigūruoti pasaulį vardan „mylinčių galimybių“ (pavyzdžiui, architektūra), bus poezija Žr. Martin Heidegger, “Letter on Humanism,” 1973. . Taigi vėlyvajam M. Heideggeriui, kuris galimybę persvarsto ne žmogaus būties, o Būties savaime kontekste Žr. ten pat. , Būtis suteikia (Gibst) galimybes, provokuodama žmogaus vaizduotę kalbėti – gimti poezijai. Vertinant iš vėlyvojo M. Heideggerio perspektyvos, šis F. Nietzsche’s vertinimas peržengia paties Zaratustros alter ego individualistinį sumanymą:

Nietzschei meno esmė yra galimybės kūrimas, kai valia išlaisvina save vardan savęs dar kartą. Martin Heidegger, The Question Concerning Technology and other Essays, p. 85.

Menas parodo bet kokio galėjimo esmę – nuolat kurti save, o meno kūrinys peržengia natūralią būklę (ir nuostatą) ir neišsenkamai aproprijuoja naujas galimas patirtis Tarp jų ir etines, juk argi be poetinio naratyvo suprastume Kristaus gailestingumą ar Achilo narsą? (P. Ricoeur). .

Poezijoje vaizduotė leidžia pažadinti patirtį ir nustebti – ir mes dalyvaujame ten, kur ėjo poetas („Kelio nėra, jis atsiranda tik einant…“ – P. Neruda). Bet vaizduotė ne tik leidžia intersubjektyvų mano ir Poeto fono potyrį, bet ir jungia realų ir idealų daiktų pradus (E. Husserlio suteikta prasme). Taip pat vaizduotė suteikia interpretacinę galią pasukti foną sau patogiu kampu taip, kad jis išliktų visuotinis, bet kalbėtų man.

 

Kokius tik objektus, peizažus ar veidus perteiktų Poeto poezija, jie visada yra praėję pro jo akį. Kaip ir hieroglifais perteiktoje japonų poezijoje, prasmė neplaukioja atskirai nuo vaizdo, esmė perteikiama „objektyvios“ realybės ir „subjektyvios“ žiūros vienove, kuri būtinai yra dinamiška. Jei eilės nepasiduoda perteikiamos ant drobės, tai ne todėl, kad joms trūksta vaizdingumo – čia vaizdiniai kinta, perplaukia vienas į kitą, yra kupini juos deformuojančio laiko. Fiksuojančios, kaitą stabdančios nuostatos pasaulio atžvilgiu atsisakymas yra įgyvendinamas kintančios vaizdinio formos teigimu. Taip vaizdinys tampa atviras nuolat kintančiai prasmei, todėl ne tik tikrovė, bet ir meno kūrinys yra daugiasluoksnis bei daugiaprasmis. Vaizdinys nėra simbolis tradicine prasme (analogon), tai energijos šaltinis, gimstantis laiko bei kaitos būtyje, būtent – dinaminėje kelionės, grįžimo Namo būtyje.

Namų įvaizdis ne veltui yra populiariausias visų laikų ir kultūrų atsakymas į mirties pateiktą klausimą. Paradoksalu, bet namai visų pirma yra tie, kurie paliekami, kad grįžtume Namo. Namai, kuriuos paliekame, priklauso horizontaliai struktūrai – žemei, tai reiškia, kad jie kupini socialinių aspektų (čia patiriame kankinantį brendimą), pradžioje įprasti ir vien todėl jaukūs – juos palikti visada baisu (Das Man).

Įvairių kultūrų herojų balsai, įdėmūs ikonų žvilgsniai primena Tiek senovės bardų, tiek viduramžių ministrelių, tiek ir šiandienos dvasinių ritualų pagrindinė užduotis visada buvo priminti. , kad namas nėra namai („Its not a house, its home“ – Bobas Dylanas), kad grįžti namo reiškia tapti tuo, kuo esi (Dzen), o grįžimo namo metodai – meilė ir mirtis (C. Castaneda). Grįžęs namo, į nekintamo erdvę (R. M. Rilke), sužinai, kad visada buvai namie, ir atvirkščiai – supranti, kad visada buvai namie grįžti Namo (Dao). Taigi poezijos galia ir galimybės tokios neaprėpiamos, „tikros“ realybės pojūtis toks svaiginantis, kad visai nesvarbu, ar eiliuojama apie komunalinio buto kaimyną (Б. Гребенщиков), ar apie visa persmelkiančią dievybę (S. T. Coleridge), juk Tiesa yra ne sukonstruota, o pamatyta tikrovė.

 

Išvados

Po iki-modernios ir modernios vaizduotės paradigmų postmodernios filosofijos ir kultūros virsmai praktiškai ir teoriškai užklausė kūrybiškos humanistinės vaizduotės galimybę. Tačiau postmodernios nuostatos paviršutiniškumo kultas prieštarauja pats sau, kaip ir bet kokiai filosofijos sampratai kaip užduočiai atidengti neatrastas „daiktų“ dimensijas.

Fenomenologinė filosofija, grąžinanti refleksiją prie fundamentalios pasaulio ir patirties koreliacijos, iškelia vaizduotę kaip visų sąmonės veiklos dimensijų jungiamąją temą. Kita vertus, tai reiškia, kad tikroji „daiktų“ sfera, t. y. intencionalūs sąmonės aktai – suvokimas, vaizduotė, atsiminimas, lūkestis, iliuzija, sprendinys ir pan., negali būti analizuojami atskirai.

E. Husserlio projektas atskleidžia, kad tik vaizduotė leidžia į irealaus (tarsi aktualaus ir realaus) sferą – ištisą horizontą, kuris visiškai atskirtas nuo suvokimo pasaulio, struktūriškai susieto su pastaruoju tik modifikacijos dėka. Pamatinės vaizduotės (Phantasie) kaip intencionalaus akto struktūros – laisvė, neutralumas ir galimybė mąstyti kitaip – numato nepozicionuojantį ego.

Estetinė patirtis negalima be irealumo sąmonės. Kita vertus, vaizduotė esminė pačiam fenomenologiniam projektui. Neutralumo modifikacijos dėka objektas netenka savo singuliarumo ir yra perkeliamas į bendresnį lygmenį. Tai atveria kelią eidetinei redukcijai, susitelkiančiai ties fenomenų kaip naujo tipo objektų struktūromis.

 

Vaizduotės prezentifikuojančioje sąmonėje ego turi laisvę ir galimybes, kurių neturi prezentuojančioje nuostatoje. Svarbu tai, kad ši laisvė nesikreipia kaip į realius ir aktualius ne tik į intenduojamus objektus ir / ar doksinius aktus, bet ir į patį ego. Ši vaizduotės savybė laikytis atokiai nuo realaus, bet išlikti koherentiška struktūra ir susieja ją su tikrove nauju, kūrybišku, būdu.

M. Heideggerio Dasein hermeneutikos projektas atsispiria nuo E. Husserlio fenomenologijos, nes Sinn (prasmės struktūros) yra tai, į ką Dasein projektuoja save. Toks projektavimas yra fundamentaliausias egzistencinis Dasein aktyvumas, pasiekiamas kūrybinės meninės veiklos arba antikine prasme suprastos Poiesis dėka.

Postmetafizinės M. Heideggerio ontologijos rėmuose galimybė laikytina aukščiau už aktualumą. Mene valios galiai prasmė pasirodo kaip vaizduotės dėka ego atliekama projekcija link galimo. Vaizduotės – galimo poetikos kaip hermeneutinės būties apsaugos – samprata M. Heideggerio priešpriešinama moderniai subjektyvumo metafizikai.

Visa tai leidžia teigti, kad egzistuoja ketvirta „disidentiška“ (alternatyvi) fenomenologinė-hermeneutinė vaizduotės paradigma, tokių filosofų kaip I. Kantas, F. Nietzsche, E. Husserlis, M. Heideggeris ar P. Ricoeuras ir jiems giminingų poetų idėjomis sudaranti tvirtą alternatyvą postmoderniai kūrybiškos humanistinės vaizduotės destrukcijai.