∗∗∗
Maždaug tuo metu, kai Vakarų kultūroje įsigaliojo ką tik aptartas kalbinis draudimas, savaip giminingi procesai vyko poezijoje ir grožinėje literatūroje. Jų pradžią Foucault sieja su S. Mallarmé poetiniais eksperimentais
. Jo nuomone, būtent šio poeto kūryboje pradeda leisti daigus naujas, autonomijos siekiantis žodis, bandantis išsiveržti anapus bendrosios kalbos tinklo. Savaime suprantama, toks bandymas negalėjo nesuprobleminti jo prasmės įskaitomumo – todėl naujo tipo literatūros kūrinys, tardamas tam tikrą žodį, kartu įterpė šį žodį apibrėžiančias taisykles, kurios turėjo užtikrinti jo suprantamumą.
Trumpai tariant, tiek, kiek literatūra siekė suspenduoti kalbinio kodo tinklą, tiek greta užrašyto žodžio ji turėjo paskelbti naujas to žodžio supratimo taisykles. Tai ir yra save implikuojanti šneka, kartu pranešanti ją organizuojantį kalbinį kodą.
Bendro kalbinio kodo aprėptyje atsirado maištaujantys meniniai tekstai, besivadovaujantys kodui nebūdingomis taisyklėmis, bandantys kurti savo „mažąsias kalbas“, nors niekada galutinai nenutraukiantys su motininiu kontekstu siejančio ryšio ir, šiuo požiūriu, niekada neprilygstantys bepročio žodžio nuoseklumui. Literatūrinė kalba maištaudama šturmavo kalbinio kodo ribas, bet šis maištas ne traukė ryšius su kodo valdžia, o plėtojo jos galimybes. Bepročio žodis nemaištavo, nes atstovavo kitai kalbai, kitam sisteminiam kodui.
Iki Mallarmé poetinės ištaros save organizavo bendrosios kalbos erdvėje ir nedviprasmiškai pakluso jos taisyklėms. Toks paklusnumas arba priklausomybė kalbinio kodo prasminiam tinklui užtikrino ištarų skaitomumą. Po Mallarmé poetinis žodis sau priskyrė teisę nustatinėti jį apibrėžiančias taisykles. Kitaip tariant, poetinis žodis įvaldė autoimplikacijos galią, kuri, išstumdama jį į visuotinio kodo paribius, tam tikru mastu užtemdė jo komunikatyvumą.