Žvelgiant iš cogito pozicijų, jo užkulisiuose tūnantis ego nepastebimai atlieka jam prigimtinį, tačiau tik M. Stirnerio atskleistą privatizacijos aktą ir visus mąstymo turinius nusavina. Todėl kogituojančiajam ego visi mąstymo dalykai, taigi ir Platono ola, tarsi atsiduria jame pačiame Platoniškoji saulė išplėšia iš nežinojimo tamsos po-saulinį kasdienių daiktų pasaulį. Platoniškasis gėris tvieskia dar ryškiau. Jo šviesoje ne tik nublanksta ir šešėliais virsta daiktai, bet ir atsiveria už juos nepalyginti tikresnių idėjų karalystė. Descartes’as įžiebia mąstymo padangėje patį ryškiausią šviesulį – cogito, kurio rentgeniškais spinduliais potencialiai peršviečiamos ne tik abiejų pirmųjų „šviesulių“ neperšviestos esybes – šešėliai bei eidai, bet ir pati tikrovė bei su ja susieta tiesa, o pasaulis potencialiai virsta pamėkliška virtualia realybe. . Tačiau Platonas ir antika žvelgia į mąstymo turinius iš anonimiškos sielos pozicijų ir aptinka juos kaip svetimą bei nenusavintą duotybę, prie kurios savyje pačioje atramos neturinti siela pažintiniu veiksmu taikosi pritapti (μετέχειν). Pritapti prie duotybės galima tik jai atsiduodant ir prie jos prisitaikant. Nustačius, kad žinojimas numano keturias dalykiškas skirtis, tenka daryti išvadą, kad prie jų prisitaikantis pažinimas turi numanyti keturias anonimiško pažintinio subjekto – sielos būsenas (o ne pažinimo galias, kaip kad norėtųsi formuluoti iš konstruktyvumą numanančio cogito pozicijų). Aukščiausioji žinojimo atmaina yra tiesiogiai steigiama gėrio vertybės. Šio kontūro esybės yra ir (ontiškai) pačios tikriausios, tačiau ne dėl to, kad jos, atseit, nekintamos ar net, kaip rodosi Platonui, panteoniškai amžinos. Pačios tos esybės šiame kontūre tikriausios dėl to, kad jas steigia aukščiausioji vertybė Kogituojantis ego ne tik perima pažinimo vykdymą, bet iš dalies nusavina ir lig tol anonimišką pažinimo rezultatų įtikrinimo aktą. Descartes’as jau konstatuoja, kad mąstymu disponuojamų dalykų pažintinis tikrumas priklauso nuo „mano sugebėjimo pažinti ir nuo sugebėjimo atrinkti, arba nuo laisvosios valios, t. y. mano proto ir nuo mano valios“ (René Descartes, „Metafiziniai apmąstymai“, p. 197). O toji „laisva“ valia pasirodo teturi vieną „teisingą“ pasirinkimą – paklusniai realizuoti gėrio valią: „Tad iš ko atsiranda klaida? Turbūt, iš to, kad valia yra daug platesnė ir didesnė už supratimą (l’entendemant), ir aš jos neišlaikau, tuose pačiuose rėmuose, bet taikau ir dalykams, kurių nesuvokiu. Valia, pati būdama jiems abejinga, greit pasiklysta ir vietoj tiesos pasirenka melą, vietoj gėrio – blogį. O tai mane verčia klysti ir nusidėti“ (ten pat, 199). Labai jau platoniškai aidi čia pateiktieji Descartes’o samprotavimai! . Šiuo pažintiniu kontūru siela gali persiimti tik pati visiškai susistyguodama pagal aukščiausiąją vertybę, t. y. gėrį. Atsiduodama gėriui, siela gali persiimti jo kaip (mąstymo) nejudančio judintojo konstruktyviu judesiu, taigi ir šio judesio perspektyva suvokti kiekvieną etinio mąstymo kontūro esybę. Suvokiant kiekvienos esybės vietą visoje (etinio mąstymo) sandaroje, pelnomas visiškai tą esybę aprėpiantis, nieko papildomo nebereikalaujantis, taigi, tiesioginis supratimas (νόησις). Pabrėžiant techniškąjį šios sielos būsenos aspektą, ją būtų galima pavadinti taip, kaip nominaliai provokuoja pats graikiškas žodis νόησις, pavyzdžiui, grynąja proto įžvalga, tačiau tokia formuluotė būtų ydinga tiek dėl joje atsirandančio galios atspalvio, tiek dėl to, kad platoniškasis νόησις ne toks jau grynas. Jis yra visos sielos būsena, vadinasi, neišvengiamai atmieštas neišnaikinamu jusliškumo likučiu, kuris verčia Platoną pačias tas esybes vadinti ne tik idėjomis, bet ir eidais, t. y. iš principo vis dėlto jusliškai patiriamais (regimais) pavidalais.

 

Platonas yra savotiškas etinio mąstymo srities Kolumbas, t. y. jis inicijuoja šios naujos mąstymo srities teorinio temizavimo judesį. Teorinis mąstymas antikoje dar tik formuojasi, taigi Platonui tenka įvaldyti ir patį grynojo teorinio mąstymo judesį, ir jis čia pasinaudoja antikinio teorinio mąstymo precedentu – matematinio mąstymo įgūdžiais. Jam būtiną ir svarbią mąstymo priemonę jis priverstas traktuoti kaip apskritai neišvengiamą filosofinio pažinimo pakopą. Matematinis mąstymas, kaip jau buvo sakyta, rekonstruoja konstruktyvias socialių dalykų prielaidas, kurių rakursu retrospektyviai žvelgiant nuskaidrėja konkrečių dalykų konstrukcijos ir taip pelnomas konkretų daiktą aprėpiantis supratimas. Jis stokoja visumos vizijos, todėl yra tarpiškas, arba netiesioginis, supratimas (διάνοια). Techniškai formuluojant jis, matyt, galėtų būti vadinamas išprotavimu, taip pabrėžiant čia dominuojantį analitiškumo aspektą. Ši sielos būsena yra tarpiškas pažinimas dar ir ta reikšme, kad juo įveikiama toji drastiška riba, kuri skiria, dalykiškai žvelgiant, kasdienį mąstymą nuo etinio arba, pažintiškai formuluojant, δόξα nuo ἐπιστήμη.

 

Leisdamiesi linijos analogija žemyn patenkame į santykinai autonomiško kasdienio mąstymo sritį, kurios teorinę konfigūraciją lemia žvairos, t. y. tarpusavyje nesuderintos, kasdienės naudos vertybės. Šioje srityje irgi yra dvi esybes – daiktai ir jų atvaizdai. Mums įprastas cogito jau išskyręs ontologinius ir gnoseologinius dalykus, ir mes sakytume, kad kasdienis mąstymas geriausiu atveju numano tik vieną ontiškų esybių rūšį, t. y. daiktus, o jau atvaizdai yra tik pažintinės jų rekonstrukcijos. Tačiau antikai ir Platonui abu filosofavimo pamatiniai aspektai tarpusavyje dar tarsi suaugę ir neatsiejamai susipynę, todėl čia pažintiškai konstatuojamos esybės yra ontiškos, o ontiškos esybės turi gnoseologinę prigimtį. Todėl ir mums vien formalus pažinimo siekis – tiesa, antikoje yra dviveidė būtybė ἀληθεία – tiesa ir tikrovė. Šiaip ar taip kasdienis mąstymas antikoje numano dvi pažintines esybes, taigi Platonui tenka aptarti dar dvi sielos pažintines būsenas. Kasdienio išgyvenimo interesai sudygsniuoja šio gyvenimo scenovaizdį tikrumo akcentais, t. y. tam, kuris žvelgia kasdienio gyvenimo spektaklį steigiančių vertybių kryptimi, scenovaizdžio detalės, t. y. socialinės prigimties daiktai (χρημάτa) yra pamatinės šio gyvenimo esybės. Kasdienį mąstymą izoliavę ir dėl to jo specifiką geriausiai perpratę sofistai konstatuoja visišką šių esybių priklausomybę nuo (kasdienio) žmogaus apskritai, t. y. nuo jį steigiančių naudos interesų. Todėl net iš kasdienio mąstymo kontūrų vidaus žvelgiančiam, taigi ir jį absoliutinančiam žmogui tenka pripažinti, kad pamatinės šio kontūro esybės – daiktai yra kintami, tačiau nepaisant to tikri. Pavyzdžiui, kelmą galima traktuoti ne tik kaip nupjautą medį, bet ir kaip natūralų stalą, kaip postamentą, kaip meno kūrinį ar dar kaip nors sudaiktinti kokio nors intereso šviesoje. Dar lakesni yra metamorfoziškų daiktų pažintiniai atvaizdai. Daiktai audrina mūsų vaizduotę ir mes galime, formuluokime patogia Aristotelio kalba, ne tik pamatyti toje pat materijoje vis kitokias formas, bet ir tą pačią formą (pažintiškai) adresuoti skirtingoms materijoms. Pavyzdžiui, apkerpėjusį kelmą galima atpažinti ne tik seniai nupjautame medyje, bet ir kokiame nors universiteto profesoriuje. Kasdienis pažinimas klostosi kaip atpažinimas, ir šią jo specifiką Platonas yra aptaręs Faidone. Atpažinimą, arba Platono žodžiais tariant atsiminimą, inicijuoja juslinė daikto pagava:

juslėmis suvokus ką nors – išvydus, išgirdus ar kaip kitaip patyrus, galima dėl to pagalvoti apie ką nors kita, jau pamiršta, prie kurio siekia priartėti šis, nepanašus į aną, ar panašus“ (αἰσθόμενόν τι ἢ ἰδόντα ἢ ἀκούσαντα ἤ τινα ἄλλην αἴσθησιν λαβόντα ἕτερόν τι ἀπὸ τούτου ἐννοῆσαι ὃ ἐπελέληστο, ᾧ τοῦτο ἐπλησίαζεν ἀνόμοιον ὂν ἢ ᾧ ὅμοιον). Platonas, Faidonas, 76a.
 

Žvelgdami iš cogito pozicijų, mes sakytume: kasdienis mąstymas, kaip ir bet koks mąstymas, yra operavimas sąvokomis ir šio proceso psichinei realizacijai reikalingi ženklai. Nors kasdienis mąstymas operuoja konkrečiais vaizdžiais ženklais, tačiau ir jie yra arbitralūs mąstymo turinių atžvilgiu. O štai antikai ir Platonui vaizdus ženklas, arba, kaip sako šis filosofas, atvaizdas, ne tik suaugęs su sąvoka, į kurią nurodo ir kurios mąstymą inicijuoja, bet yra ir ontiška esybė. Taigi tiek vaizduote patiriamas kas nors (τι), tiek jo provokuojamas (pažintinis) atvaizdas (τινα ἄλλην) yra tokios pat kentauriškos esybės, kuriose jusliškumo aspektas neatsiejamai susipynęs su mąstymo aspektu. Sykį pažintinę prieigą prie abiejų esybių inicijuoja vaizdūs ženklai (atvaizdai), tai šis į akis krintantis pažinimo pradžios elementas tarsi užkloja visą kasdienio pažinimo procedūrą ir netgi ima ją reprezentuoti, t. y. sakoma, kad daiktai pažįstami skvarbiausiąja iš juslių – regėjimu Teorinis mąstymas pačia savo prigimtimi yra konstruktyvi veiklos atmaina. Juk akivaizdu, kad Platonas savąją Politėją konstruoja visiškai dirbtinai, o regėjimas klostosi pasyviai, t. y. jį, kaip pažymi net Platonas, inicijuoja šviesa. Užklojant pažinimo procedūrą regėjimo aspektu, užmaskuojamas teorinio mąstymo konstruktyvumas, ir tai tampa savotišku argumentu ikidekartinei pasyvaus pažinimo sampratai grįsti. Tiesa, griežta prasme tokią sampratą lemia vertybiškai fiksuotos tiesos prielaida, kuri numano, kad pažinimas turi taikytis prie nepaslankios tiesos. Descartes’ui atskyrus mąstymo ir jusliškumo turinius, konstruktyvusis mąstymo aspektas jau krinta į akis ir tampa prielaida aktyviai pažinimo prigimčiai įsisąmoninti, taigi ir absoliučios tiesos idealui revizuoti. . Sykį abi kasdienio mąstymo esybės yra iš esmės tokios pat, t. y. tiek kas nors yra vaizdas, tiek ko nors atvaizdas yra kas nors, tai tik žmogus (matas) savo (praktiniu) sprendimu lemia, kas konkrečiu atveju yra (pažinimo) kas nors, o kas – to ko nors (pažintinis) atvaizdas Aristotelis dėl jau aptartų aplinkybių kasdienio mąstymo ne tik neignoruoja bei nenuvertina, bet, regis, kaip tik įsižiūrėdamas į čia akivaizdų daiktų ir (jų) atvaizdų metamorfizmą padaro išvadą apie savo onto-gnoseologinės konstrukcijos pamatinių esybių – materijos ir formos reliatyvumą. Negana to, jis bent jau iš principo suvaldo, rodytųsi, visiškai stichišką kasdienio mąstymo reliatyvizmą, savo konstrukcijoje pajungdamas ir šį mąstymą formaliajam gėrio atitikmeniui – nejudančiam judintojui. Taigi, kitaip nei Platonas, užuot nureikšminęs kasdienį mąstymą (ir jo subjektą kūną), Aristotelis tik nurodo jam priderančią vietą, t. y. pajungia jį etiniam mąstymui. Tokia nuostata visiškai akivaizdi ir Hėrakleito aforizme: „Žmogiškasis būdas nevaldo sprendimų, o dieviškasis valdo“ (Hėrakleitas, Fragmentai, fr. 65), taip pat ir pirmiau pateiktame Platono metaforiškai suformuluotame teiginyje apie Saulės ir Gėrio santykį. . Taigi nuosekliai galvojant, dvejinti esmių kasdienio mąstymo srityje lyg ir nereikėtų, ir ši išvada jau potencialiai prasišviečia net pirmiau pateiktame paties Platono samprotavime apie pažinimą kaip atsiminimą. Tačiau kasdienis mąstymas visgi dirbtinai brėžia akivaizdžiai reliatyvią skiriamąją ribą tarp kentauriškų daiktų-vaizdų ir (at)vaizdų-daiktų, o Platonas šią skirtį perima ir įkomponuoja į savo linijos analogiją. Į etinį mąstymą abi kojas sukelti besitaikantis antikos klasikas matuoja šios srities esybes tarpusavyje susipynusiais (etinio mąstymo) ontiško ir pažintinio tikrumo matais, ir kasdieniam mąstymui pamatinių daiktų ontiškasis bei atvaizdų pažintinis tikrumas nublanksta. Daiktai Platonui netikri ne tiek dėl to, kad yra kintantys, bet svarbiausia dėl to, kad neturi ryšio su aukščiausiąja žmogaus egzistencijos instancija – gėriu. Stokodami tokio ryšio, jie stokoja prasmės, todėl Sokratas gali nusistebėti Atėnų turguje: kiek daug daiktų, kurių man visai nereikia! Todėl Parmenidas, žvelgdamas iš (vienintelės) kalbos pozicijų į kasdienį mąstymą, gali konstatuoti, kad šioje srityje žodžiai yra tik tušti vardai, t. y. kitaip nei būtiškajame mąstymo kontūre, neįgyja prasmingų turinių. Tačiau kasdieniame gyvenime ir mąstyme įklimpęs žmogus yra išgyvenimo interesų tarsi kokių akidangčių suvaržytas ir į šių interesų steigiamus daiktus žvelgia patikliai. Kaip būtų galima pavadinti tokią sielos būseną? Gal tiesiog paiku (pa)tikėjimu (πίστις)? O jau tų pačių margų interesų kaitomi pažintiniai daiktų atvaizdai būtų tik trečias vanduo nuo (etinio mąstymo) kisieliaus. Kaip juos pavadintume? Gal lakios kasdienio žmogaus vaizduotės vaisiais, o jau atitinkama sielos būsena, matyt, būtų įsivaizdavimas (εἰκασία). Sykį įsivaizdavimas čia dar lydimas pažintinio vertinimo, tai ši sielos būsena numanytų dar ir spėjimo aspektą.

 

Epilogas

Platonui tarsi kokiam maurui atlikus juodą darbą, jo mokinys Aristotelis jau gali išnaudoti naujos filosofavimo aukštumos pranašumus, taigi, ir mąstyti nuosekliau, ir žengti toliau. Pačiu Politėjos projektu mokytojui teoriškai temizavus etinį mąstymą, mokiniui nebereikia nei skirties tarp kasdienio ir etinio mąstymo karingai brėžti, nei teorizavimo priemonės – matematinio mąstymo egzaltuotai garbinti. Todėl Aristotelis ir su sofistais jau nebesipliekia ir, kaip pasufleruotų viduramžių klasikas, esmių be reikalo nebedaugina, o onto-gnoseologinė linijos analogija visiškai suprastėja. Joje ne tik dingsta radikali skirtis tarp kasdienio ir etinio mąstymų, taigi nebelieka skirties tarp dviejų atkarpų, bet išnyksta ir akivaizdžiai reliatyvios skirtys abiejose atkarpose. Ir lieka tik entelechiškai supinta pakaitomis besikeičiančių materijos ir formos esybių linijinė hierarchija, steigiama nejudančio judintojo Plg. „Galutinė priežastis išjudina kaip meilės objektas (mylintį), o visi kiti dalykai juda išjudinti. […] Taigi (pirmasis) judintojas būtinai yra esantis: o kadangi jis yra iš būtinybės, tai jis yra kaip gėris ir šia reikšme jis yra valdantysis pradas (ἀρχὴ)“ (Aristotle, Metaphysics, 1072b). .

Nūdieniškam sofistui atlikus savo juodą darbą, suteikime dar žodelį ir filosofui. Juk turėtų kas nors „pagaliau išdrįsti tiesą ištarti, ypač tuomet, kai kalbama apie tiesą“ Platonas, Faidras, 247c. . O jis, matyt, tik liūdnai šyptelėtų ir pacituotų literatūros klasiką:

Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę! Kas jūsų grožei senobinei tiki? Kur toj puikybė jūsų pasidėjo? […] Kur žvėrių olos, laužai ir urveliai? Visa prapuolę; tik ant lauko pliko kelios pušelės apykreivės liko!… Antanas Baranauskas, Anykščių šilelis, p. 55.
 

Literatūra

  • Aristotle, Aristotle’s Metaphysics, ed. William David Ross, Oxford: Clarendon Press, 1924.
  • Aristotle, Metaphysics | Aristotle, Aristotle in 23 Volumes, Vols.17, 18, translated by Hugh Tredennick, Cambridge, MA: Harvard University Press; London: William Heinemann Ltd., 1933, 1989 [žiūrėta 2008 m. rugsėjo 8 d.].
  • Baranauskas, Antanas, Anykščių šilelis, Vilnius: Vaga, 1985.
  • Descartes, René (Renė Dekartas), „Metafiziniai apmąstymai“ | René Descartes Rinktiniai raštai, Vilnius: Mintis, 1978.
  • Diels, Hermann, Die Fragmente der Vorsokratiker, Bd. I–II, Berlin: Weidmannsche Buchhandlung, 1922.
  • Hėrakleitas, Fragmentai, iš senosios graikų kalbos vertė, rengė, įvadą ir komentarus parašė Mantas Adomėnas Vilnius: Baltos lankos, 1995.
  • Levinas, Emmanuel, Etika ir begalybė: pokalbiai su Philipp'u Nemo, iš prancūzų kalbos vertė Arūnas Sverdiolas, Vilnius: Baltos lankos, 1994.
  • Plato, Ion | Plato, Platonis Opera, ed. John Burnet, Oxford: Oxford University Press, 1903 [žiūrėta 2011 m. balandžio 10 d.].
  • Plato, The Collected dialogues of Plato, New York: Pantheon Books, 1961.
  • Platonas, Faidonas, iš senosios graikų kalbos vertė, įvadą ir paaiškinimus parašė Tatjana Aleknienė, Vilnius: Aidai, 1999.
  • Platonas, Faidras, iš senosios graikų kalbos vertė ir paaiškinimus parengė Naglis Kardelis, baigiamąjį žodį parašė Vytautas Ališauskas Vilnius: Aidai, 1996.
  • Platonas, Puota, iš senosios graikų kalbos vertė Tatjana Aleknienė, paaiškinimus parašė, bibliografiją ir rodykles sudarė Vytautas Ališauskas, Vilnius: Aidai, 2000.
  • Platonas, Sokrato apologija. Kritonas, iš senosios graikų kalbos vertė Antanas Smetona, paaiškinimus parašė Vytautas Ališauskas, Vilnius: Aidai, 1995.
  • Platonas, Valstybė, iš senosios graikų kalbos vertė Jonas Dumčius, Vilnius: Pradai, 2000.
 

A Deconstruction of Plato’s Cave

  • Bibliographic Description: Skirmantas Jankauskas, Platono olos dekonstrukcija, @eitis (lt), 2016, t. 627, ISSN 2424-421X.
  • Previous Edition: Skirmantas Jankauskas, „Platono olos dekonstrukcija“, Problemos, 2011, nr. 80, p. 132–157, ISSN 1392-1126.
  • Institutional Affiliation: Vilniaus universiteto Filosofijos katedra.

Summary. The study discusses perhaps the most exploited and often misinterpreted construct in the tradition of philosophy – Plato’s allegory of cave. At the beginning, stylized analytical and poetic interpretations of the construct are presented and their polemic points are highlighted. Further, the singular features of the knowing subject of the Greek philosophizing, namely, of the soul are identified. It is said that, otherwise than the post-descartian cogito, the soul is ethically constituted and existentially engaged and presupposes an uninterrupted linkage between mind and senses. The study focuses on the analogy of line that precedes the allegory of cave and, on its turn, details the statement of Plato about the role of good in constituting the being and its knowing. The analogy of line is explicated taking into account the singular features of the knowing subject of the Greek philosophizing. Two specific circumstances characteristic to Plato’s philosophizing – his ardent polemical attitude towards sophists and his predilection to mathematics – are taken into account as well. The exclusiveness of Plato’s thinking is revealed by contrasting it with the simplifying ideas of Aristotle and the deconstructive attitude of Descartes’ cogito. Finally, the considerations are summarized in the study in a particular way by citing an excerpt from a famous poem of Lithuanian poet.

Keywords: Plato, allegory of cave, analytical thinking, poetical thinking, the good, the being, analogy of line, matter, form, first mover.