Studija Apie (filosofijos) prigimtį

  • Bibliografinis aprašas: Skirmantas Jankauskas, Apie (filosofijos) prigimtį, @eitis (lt), 2016, t. 629, ISSN 2424-421X.
  • Ankstesnė laida: Skirmantas Jankauskas, „Apie (filosofijos) prigimtį“, Problemos, 2009, nr. 75, p. 8–33, ISSN 1392-1126.
  • Institucinė prieskyra: Vilniaus universiteto Filosofijos katedra.
Santrauka: Studijoje aptariama graikiškojo filosofavimo genezė, t. y. nagrinėjamos pirmojo filosofijos teiginio susiklostymo prielaidos ir tų prielaidų numanoma teiginio prasmė. Filosofijos istorijoje nusistovėjusios pirmųjų filosofų teiginių interpretacijos kilmė siejama su Aristotelio filosofija. Teigiama, kad Aristotelis graikiškąjį filosofavimą jau visiškai įkurdina rašte. Iš rašto pozicijų Aristotelis žvelgia ir į pirmųjų filosofų ištaras, todėl suvokia jas vien kaip rašto (teorinio mąstymo) elementus. Studijoje daroma prielaida, kad filosofavimas prasidėjo ne kaip raštas, o kaip su žmogaus veikla susijęs tradicinis kalbėjimas. Filosofavimo kaip konstruktyvios kalbėjimo atmainos specifiką lėmė antikoje susiklosčiusi refleksijos situacija, kuri siejama su septynių išminčių imperatyvu „Pažink save!“ Parodoma, kad šis imperatyvas steigia skirtį tarp logo ir kosmo, kurią antikos išminčius išgyvena kaip sinkretinio gyvenimo vidujybės netektį. Studijos autorius interpretuoja filosofavimą kaip kalbėjimą ir veikimą, kuriais antikos išminčius siekia susigrąžinti ikirefleksinę būseną. Teigiama, kad sinkretinių mąstymo įgūdžių nepraradęs antikos išminčius savąjį filosofavimą linkęs aiškinti kaip pritapimo prie kosmo būdą. Kadangi refleksija įkurdina žmogų teorinio mąstymo erdvėje, tai pritapimo prie kosmo veiksmas tegalimas mąstymo plotmėje, todėl filosofavimą steigianti skirtis tarp logo ir kosmo besiplėtojančiame filosofavime nuaidi skirtimis kosme. Tačiau pirmieji išminčiai dar tikisi pilnatviško pritapimo prie kosmo ir tokio pritapimo regimybę jie dar pelno kosmo kaip grožio išgyvenimu, kurį Platonas ir Aristotelis sieja su nuostaba. Pirmoji kanonizuotoji filosofijos ištara interpretuojama kaip estetinį pritapimą prie kosmo referuojantis poetinis bylojimas.

Pagrindiniai žodžiai: raštas, priežastis, refleksija, kosmas, pritapimas, archė, grožis, tiesa, būtis.
 
Vakarų filosofija kaip raštas prasideda Taliui priskiriamu teiginiu: „Viskas iš vandens“. Ir nors tas teiginys iš pirmo žvilgsnio jokia filosofija nekvepia, tačiau sykį filosofijos istorijos veikaluose ir vadovėliuose Talis kanonizuotas kaip pirmasis filosofas, o iš jo teiginių tik šis mus tiesiogiai pasiekęs, tai norom nenorom tenka mėginti iš to tališkojo vandens filosofiją išdistiliuoti. Akivaizdu, kad vien iš vandens filosofijos dvasią išvaryti vargu ar įmanoma. Kaip ir natūralaus vandens „sudvasinimo“ atveju be priedų čia, matyt, neapsieisi, ir interpretuojant Talio teiginį visai nekaltai įvairūs priedai patyliukais suberiami. Juolab kad precedentą berti tokias „alchemines“ priemaišas yra sukūrę dar antikos bibliografai ir filosofai.

Jau Platonas puikiai suprato, kur link kreipia rašto, t. y. juo realizuojamo teorinio mąstymo, prigimtis. Apie tai labai nedviprasmiškai jis kalba ne viename iš savo dialogų. Kalba, kaip jam įprasta, Sokrato lūpomis:

Šiaip ar taip, nutariau judėti šitokiu būdu: kiekvienu atveju remiuosi teiginiu, kuris, mano galva, yra (vertybiškai – S. J.) stipriausias (ἐρρωμενέστατον), ir kas man pasirodo su juo (logiškai – S. J.) sutinkant, tai laikau teisingu – kalbu apie priežastį ir visa kita, – o kas nesutinka, laikau neteisingu. Platonas, Faidonas, 100a.
 
Kitaip tariant, turiningame teoriniame mąstyme atspirties taškas yra su vertybinėmis nuostatomis rezonuojantys, o dėl to ir stipriausi arba, žvelgiant teorijos žvilgsniu, akivaizdūs aksiominiai teiginiai. Tie teiginiai tarsi aprėžia galimo konkretaus mąstymo, – pavartokime parmenidišką žodį, – sferą, kurios vidinis turinys jau konstruojamas taikant įprastines logikos taisykles. Akivaizdu, kad formaliuoju savo aspektu konkreti filosofijos teorija tobulu atveju linkusi mėgdžioti matematinę teoriją apskritai, kuri filosofijai įsitvirtinant rašte neišvengiamai tampa korektiško, o griežtai neskiriant filosofavimo formaliojo ir turiningojo aspektų – net ir teisingo mąstymo provaizdžiu Gerokai vėliau Descartes, cogito perspektyva įsisąmonindamas mąstymo vidinį uždarumą, yra priverstas ieškoti vidinių mąstymo tikrumo matų ir iš pradžių dar visai platoniškai orientuojasi į matematikos disciplinas: „… ieškantys tikrojo tiesos kelio neturi imtis dalykų, apie kuriuos negali gauti žinių, savo tikrumu lygių aritmetiniams ir geometriniams įrodymams“ (René Descartes, Rinktiniai raštai, p. 27). . Ar ne tokį reikalavimą filosofavimui numatė ir užrašas ant Platono akademijos portalo, įspėjantis: αγεωμέτρητος μηδεὶς εἰσίτω. Nors į garsiems filosofams priskiriamus populiarius lozungus, rodytųsi, neturėtų būti rimtai žiūrima, tačiau juose paprasta kalba visgi neretai būna programiškai suformuluotos vertybinės tų filosofų nuostatos. Jei toks šūkis iš tiesų buvo užrašytas ant Platono akademijos portalo, tai, matyt, jis buvo ne tik įspėjimas tos akademijos auklėtiniams, bet ir moto, kuris ir pačiam Platonui turėjo nuolat priminti jo formaliąją priedermę filosofijoje. Pats Platonas toli gražu nebuvo realizavęs formaliosios filosofavimo nuostatos reikalavimų savajame mąstyme. Juk savojo mąstymo rezultatus jis užrašinėjo dialogais, kurie žvelgiant matematiškai galėjo prilygti teoriškai išgrynintam matematiniam mąstymui tiek, kiek koks nors smėlyje pirštu nubrėžtas trikampis prilygsta idealiajam trikampiui. Visai ne dėl kokio nors savojo nerangumo ar nesugebėjimo Platonas taip darė, o siekdamas kaip nors suderinti konfliktiškus reikalavimus, kuriuos jo mąstymui primetė formalusis ir turiningasis filosofavimo aspektai.
 
Gyvo sokratiškojo filosofavimo katarsį išgyvenęs Platonas puikiai žinojo, kad etiškieji filosofavimo turiniai susiklosto žmogiškajame santykyje. Siekdamas ir rašte išsaugoti šią pamatinę filosofavimo prielaidą, jis savojo filosofavimo rezultatus ir užrašinėjo dialogais, t. y. mėgdžiojo rašte ne kokių nors Euklido pirmtakų matematikos veikalus, o patį gyvenimą ar bent jau labiausiai jam įstrigusį sokratiškojo gyvenimo aspektą. Čia jis negalėjo nepajusti, kaip sunku, o tiesą sakant – tiesiog neįmanoma įsprausti gyvo dialogo į matematinę konstrukciją Su tokia pat problema naujaisiais amžiais, tiesa, jau kitokiomis teorinio mąstymo suklestėjimo aplinkybėmis galinėjosi kitas klasikas B. Spinoza, kuris jau elgėsi ryžtingiau ir sugebėjo „paguldyti“ santykyje tarpstančią dorybę į prokrustišką matematikos lovą, o jau dorybė po tokio prievartos akto virto davatkiškai sustabarėjusia ir atgrasia Ethica ordine geometrico demonstrata. , todėl, numojęs ranka į sausus teorijos reikalavimus, rašė net literatūrine prasme įstabius dialogus. Taigi Platono mąstyme viršų ėmė turiningojo filosofavimo aspekto reikalavimai, o matematikos kaip tobulo filosofavimo provaizdžio nuoroda, matyt, jam liko tik ideologinis lozungas. Jo mokinys Aristotelis jau visiškai įsikuria rašte ir jo filosofavime viršų ima formalusis filosofavimo aspektas – teorinio mąstymo prigimtis. Ar ne apie tai byloja jo „formaliųjų“ kūrinių pavadinimai? Ar jo Organonas Kategorijos, abi Analitikos, Topika, Apie interpretaciją bei Sofistiniai paneigimai, taip pat estetiniams raštams priskiriamos Poetika bei Retorika nerodo, kad Aristotelis jau nuodugniai įsisąmoninęs formalųjį rašto aspektą?
 
Pačiame rašte „taisyklėmis“ sutramdžius formalųjį mąstymo ir rašymo aspektą jau sunku atsispirti jų normatyvinei galiai. Atrodo, kad Aristotelis net neketina spyriotis ir savo turininguose raštuose bepaiso tik rašto reikalavimų. Bene akivaizdžiausiai tai matyti jo solidžiausiame kūrinyje Metafizika, kuris bent jau savo pradžia akivaizdžiai primena matematinę teoriją. Pats pirmas jos sakinys yra tiek formalia, tiek dalykine prasme ją steigianti aksiominė prielaida. Jis skelbia:
Visi žmonės iš prigimties geidžia pažinti (πάντες ἄνθρωποι του̂ εἰδέναι ὀρέγονται φύσει). Aristotle, Aristotle’s Metaphysics, 1.980a1.
Retas skaito, pripažinkime, labai jau šykščiai suręstą Metafiziką, o ir iš skaitančiųjų retas suklūsta, permesdamas akimis pirmąjį jos teiginį. Juk akivaizdu, kad turime pomėgį pažinti, ypač akivaizdu tiems, kurie ryžtasi bent jau pavartyti Metafiziką. Pirmasis jos teiginys iš karto paglosto atkaklaus skaitytojo savimeilę, kad jis ne šiaip ζῳ̂ον yra, o γνωστικὸν ζῳ̂ον. Tačiau ar ši tezė tokia jau nekalta? Ar nėra ji prasminga tik filosofijos kaip rašto kontekste?
 
Juk tik rašte sinkretinės veiklos instrumentinis aspektas – mąstymas yra virtęs santykiškai autonomiška veikla, o pažintiškai jį specifikuoja tik šio rašto kontekste mums žinomą apibrėžtumą įgijusi tiesos vertybė. Taigi ir tezė apie prigimtinį žmogaus troškimą pažinti prasminga tik rašte. Negana to, kas ją skaito, tas jau įžengia į raštą ir iš karto įtraukiamas į raštiškojo mąstymo orbitą su visa jau seniai ne tik nusistovėjusia, bet jau gerokai apkerpėti ir net apgriūti spėjusia, tačiau inertiškai dar besilaikančia vertybių struktūra. Todėl perskaičiusiajam tezę neišvengiamai tampa akivaizdu, kad kiekvienam (į raštą įžengusiam) žmogui iš (rašto) prigimties būdingas siekis pažinti. Kitaip tariant, ši iš pažiūros nekalta tezė konstatuoja pamatinį filosofavimo ryšį su raštu ir, turint omenyje Aristotelio autoritetą filosofijos tradicijoje, netgi jį konstituciškai įtvirtina. Pritariant šiai tezei, mąstymas sutelkiamas vien rašto kontūre, taigi autonomizuojamas ir izoliuojamas nuo gyvenimo „Taigi (pirmieji filosofai – S. J.) filosofavo, kad išvengtų nemokšiškumo. Ir aišku, kad pažinti siekė dėl žinojimo, o ne dėl kokios nors praktinės naudos. […] Ir akivaizdu, kad ne dėl kokios išoriškos naudos siekiame pažinimų; bet kaip žmogų vadiname laisvu, kuris (gyvena – S. J.) dėl savęs, o ne dėl kitų, taip ir pažinimas vienintelis laisvas, kuris dėl savęs (τὸ φεύγειν τὴν ἄγνοιαν ἐφιλοσόφησαν, φανερὸν ὅτι διὰ τὸ εἰδέναι τὸ ἐπίστασθαι ἐδίωκον καὶ οὐ χρήσεώς τινος ἕνεκεν. […] δη̂λον οὐ̂ν ὡς δι' οὐδεμίαν αὐτὴν ζητου̂μεν χρείαν ἑτέραν, ἀλλ' ὥσπερ ἄνθρωπος, φαμέν, ἐλεύθερος ὁ αὑτου̂ ἕνεκα καὶ μὴ ἄλλου ὤν, οὕτω καὶ αὐτὴν ὡς μόνην οὐ̂σαν ἐλευθέραν τω̂ν ἐπιστημω̂ν)“ (Aristotle, Aristotle’s Metaphysics, 1.982b20–27). .
 
Tiesa, dar galima kurį laiką mėginti apsigauti tariant, kad ryšys su gyvenimu nedingsta, kad mąstyti tereiškia stebėti tą patį gyvenimą per teorijos prizmę. Galima net turėti paikų vilčių, kad toks stebėjimas kokiais nors požiūriais yra kokybiškesnis gyvenimo „matymas“. Tačiau stebintysis per kokią nors „prizmę“ tegali matyti tik tai, kas gali būti matoma šiapus „prizmės“. Analogiškai ir rašte realizuojamas mąstymas gali mąstyti tik tai, kas mąstymui pagal jo prigimtį pasiekiama, t. y. tik mąstomus dalykus, pavyzdžiui, platoniškąsias idėjas ar aristoteliškąsias formas. Todėl kuo nuosekliau filosofavime įsisąmoninama stovėsena rašte, tuo labiau filosofavimas teoriškai išsigrynina, bet, žvelgiant visumišku sinkretinio mąstymo požiūriu, jis sykiu neišvengiamai užsidaro savyje ir sterilizuojasi. Graikiškasis filosofavimas prasideda septynių išminčių aforistiniu moralizavimu, vadinasi, kaip dorinė veikla. Sokratas dar tęsia tą dorinę misiją, tačiau jau sieja ją su žinojimu. Iš čia aptariamos tezės akivaizdu, kad Aristoteliui filosofavimas iš esmės virtęs vien pažinimu Plg. „Akivaizdu, kad išmintis yra tam tikrų pradų ir priežasčių žinojimas (ὅτι μὲν οὐ̂ν ἡ σοφία περί τινας ἀρχὰς καὶ αἰτίας ἐστὶν ἐπιστήμη, δη̂λον)“ (Ten pat, 1.982a1). . Taigi jo Metafiziką, matyt, jau galima laikyti filosofavimo totalios sterilizacijos pradžia arba, kaip mums pasufleruotų E. Levinas, filosofavimo totalizacijos pradžia, todėl čia dar labiau turėtų išryškėti ir tos netektys, kurias patiria graikiškasis filosofavimas įsitvirtindamas rašte.
 
Tos netektys apima ne tik dalykinius praradimus, kuriuos tiesiogiai patiria filosofavimas ir apie kuriuos jau Faidre įspėja Platonas, bet ir deformacijas, kurias išgyvena pati filosofijos savimonė. Juk iš rašto pozicijų filosofija pradeda žvelgti ne tik į graikiškąjį gyvenimą ir pasaulį, t. y. kosmą, bet kaip reflektuojantis mąstymas gręžiasi į save, iš tų pačių pozicijų mėgina pasiaiškinti ir savo pačios prigimtį. Kadangi iki Aristotelio filosofavimas jau virtęs istoriškai besitęsiančia tradicija, tai savo Metafizikoje Aristotelis pirmiausia ir susitvarko su ja. Juolab kad vis nuosekliau žvelgiant vien iš rašto pozicijų ta tradicija ir net ją vainikuojanti Platono filosofija tikrai neatrodo tokia, kokią būtų galima besąlygiškai priimti ir pratęsti. Atsiskaitymas su filosofijos tradicija neišvengiamai virsta mums jau įprasta tradicijos kritika. Kaip nuoseklus rašto filosofijos atstovas, t. y. nuoseklus teoretikas, Aristotelis pirmiausia patikslina rašte įsikūrusios filosofijos bendruosius principus, kurie neišvengiamai tampa atskaitos tašku ligtolinės filosofijos kritikai. Konstatavęs pažinimą esant prigimtinį dalyką, Aristotelis toliau jau traktuoja filosofiją kaip šio metafizinio veiksmo sklaidą, taigi turi nurodyti jos, kaip pažintinės veiklos, dalyką. Rato jis čia neišradinėja ir palieka filosofijai jos varde užfiksuotą išminties dalykinį siekį Plg. „Iš viso to, kas buvo pasakyta, seka, kad tiriamasis vardas (išmintis – S. J.) sietinas su teoretizavimu apie pirmuosius pradus ir priežastis; juk gėris arba „tai, vardan ko“ yra viena iš priežasčių (ἐξ ἁπάντων οὐ̂ν τω̂ν εἰρημένων ἐπὶ τὴν αὐτὴν ἐπιστήμην πίπτει τὸ ζητούμενον ὄνομα: δει̂ γὰρ ταύτην τω̂ν πρώτων ἀρχω̂ν καὶ αἰτιω̂ν εἰ̂ναι θεωρητικήν: καὶ γὰρ τἀγαθὸν καὶ τὸ οὑ̂ ἕνεκα ἓν τω̂ν αἰτίων ἐστίν)“ (ten pat, 1.982b8–11). .
 
Taigi bent jau nominaliai Aristotelis, regis, tik tęsia pačiu Sokrato gyvenimu išdidintą, o Platono jau ir rašte akivaizdžiai sureikšmintą etiškąją tradiciją antikos filosofijoje. Tačiau nominaliai demonstruodamas ištikimybę šiai tradicijai, jos dalykinį siekį Aristotelis visai nuosekliai jau temizuoja filosofavimui kaip raštui prieinamais „dalykais“. Jam jau akivaizdu arba, formuluojant jo paties žodžiais,
visuotinai priimta, kad vadinamoji išmintis apima pirmąsias priežastis ir pradus“ (τὴν ὀνομαζομένην σοφίαν περὶ τὰ πρω̂τα αἴτια καὶ τὰς ἀρχὰς ὑπολαμβάνουσι πάντες). Ten pat, 1.981b27–29.
Nors čia Aristotelis dar, rodytųsi, kalba apie ankstesnės filosofijos tikrai ne vien teoriškai traktuojamas esybes – „priežastis ir pradus“, tačiau nekaltas priedas „pirmieji“ jau akivaizdžiai rodo loginį, t. y. teorinį, akcentą jo formuluotėje. Totalizuojantis teorinis mąstymas savo logine prigimtimi negali neorientuoti į pačius bendriausius arba logiškai pirmiausius (rašto) dalykus. Formuluojant tokią tezę Aristoteliui daug sukti galvos nereikėjo. Jam pakako nuoseklaus teoretiko žvilgsniu pažvelgt į puikiai jam žinomą Platono mąstymą ir išskirti vien teoriškai skalsią savo mokytojo samprotavimų dalį. Platonas siejo išmintį su vertybėmis, tačiau darė tai dar blaškydamasis tarp sinkretinio mąstymo vidujybės ir rašto išorybės arba, persakant tą patį dalykiškai, tarp dorybės ir teorinio mąstymo. Todėl Platonas savo išvadas formulavo dar gana dviprasmiškai, t. y. vienur atsižvelgdamas į rašte nesuprastinamos dorybės prigimtį, kitur – teikdamas pirmenybę teorinio mąstymo reikalavimams.
 
Aristotelis išgrynina tik logiškai tiesiogiai prieinamą tų samprotavimų dalį. Kas gi gali būti, žvelgiant vien rašto rakursu, t. y. vien logiškai, filosofavimo kaip pažintinės veiklos turinius ir patį pažinimo judesį steigiančios vertybės, koks tai žinojimas?
O tai yra žinojimas to, kas labiausiai pažįstama, ir labiausiai pažįstama yra pirminiai (dalykai) ir priežastys; juk visa kita pažįstama per šiuos ir iš šių, o ne šie iš tų, kurie glūdi pamate (konkrečių daiktų – S. J.). Ir aukščiausias tai pažinimas, aukštesnis už pagalbinį, kuris numano, dėl ko turi būti atliktas kiekvienas veiksmas; o tai yra kiekvieno (dalyko) gėris ir apskritai aukščiausias gėris visoje prigimtyje (τοιαύτη δ' ἐστὶν ἡ του̂ μάλιστα ἐπιστητου̂̓, μάλιστα δ' ἐπιστητὰ τὰ πρω̂τα καὶ τὰ αἴτια ̔διὰ γὰρ ταυ̂τα καὶ ἐκ τούτων τἀ̂λλα γνωρίζεται ἀλλ' οὐ ταυ̂τα διὰ τω̂ν ὑποκειμένων̓, ἀρχικωτάτη δὲ τω̂ν ἐπιστημω̂ν, καὶ μα̂λλον ἀρχικὴ τη̂ς ὑπηρετούσης, ἡ γνωρίζουσα τίνος ἕνεκέν ἐστι πρακτέον ἕκαστον: του̂το δ' ἐστὶ τἀγαθὸν ἑκάστου, ὅλως δὲ τὸ ἄριστον ἐν τῃ̂ φύσει πάσῃ). Ten pat, 982b1–7.
 
Akivaizdu, kad Aristotelis jau naujaip rikiuoja pažinimus jų pažintinės kokybės požiūriu. Platonui aukščiausias žinojimas dar buvo gėrio idėja Plg. „Juk dažnai esi girdėjęs, kad gėrio idėja yra aukščiausias žinojimas (ἡ του̂ ἀγαθου̂ ἰδέα μέγιστον μάθημα): ji sąlygoja teisingumo ir visų kitų dorybių naudingumą ir tinkamumą“ (Platonas, Valstybė, 505a). . Aristotelis jau apsiriboja vien rašto horizontu, todėl jam aukščiausias žinojimas yra logiškai ribinės rašto vidaus esybės – dar ontologiškai traktuojamos bendriausiosios sąvokos. Gėrį, net aukščiausiąjį, jis besieja su pagalbiniu žinojimu. Ne toks jau metafizikas savo Metafizikoje Aristotelis! Platonas dar kalba apie filosofavimą, tiek dalykine, tiek formalia prasme steigiančią ir šia prasme pamatinę vertybę gėrį, kaip apie visišką transcendenciją Plg. „Bet, mielieji, kas yra gėris pats savaime, kol kas šitai palikime nuošalyje, nes, man atrodo, jis yra aukštesnis už tas mano nuomones, kurias galėjau susidaryti pagal dabartinį savo supratimą“ (Ten pat, 506e). , tačiau, žvelgdamas į ją iš mąstymo pozicijų, jau vadina ją gėrio idėja Teorinio mąstymo provokacijai neatsispiria net jau gerokai vėliau su panašia problematika besigalynėjęs Descartes, kurio „filosofijoje Begalybės (Dievo – S. J.) idėja lieka teorinė idėja, kontempliacija, žinojimas. […] santykis su Begalybe yra ne žinojimas, o Geismas“ (Emmanuel Levinas, Etika ir begalybė: pokalbiai su Philipp'u Nemo, p. 93). . Aristotelis yra kur kas nuoseklesnis rašto filosofijos atstovas. Jam, matyt, jau akivaizdu, kad rašte prasmingai kalbėti galima tik apie tai, kas rašte tiesiogiai prieinama. Todėl, konstatuodamas gėrio ir filosofavimo pamatinį ryšį, jis jau nebeįsileidžia į mąstymo galias menkinančias platoniškąsias poezijas apie palūkanas iš gėrio, o kalba apie platoniškąją gėrio idėją vien rašte aprėpiamu jos kontūru, vien formaliai, t. y. kaip apie nejudantį judintoją.
 
Taigi, užbėgdamas už akių gerokai vėlesniam klasikui, neišreikštai jis tarsi sako: apie ką (rašte) negalima kalbėti, apie tai reikia tylėti. Iš čia jau tik vienas žingsnis iki išvados, kad to, kas yra anapus rašto, (filosofijai) tarsi ir nėra. Sinkretinio mąstymo įgūdžių dar nepraradęs Aristotelis savo samprotavimuose taip toli dar nežengia. Jis tik pritaiko antikinio mąstymo visumai savo suformuluotą formaliąją filosofijos kaip išminties sampratą, taigi pamėgina nustatyti galimas „išminties“, t. y. priežasčių, rūšis. Panašiu „priežastiniu“ žvilgsniu į antikinio mąstymo visumą jau žvelgė ir Platonas. Nors ne taip griežtai kaip Aristotelis, bet ir jis jau formulavo „priežastinį“ filosofijos interesą Plg. „Jaunas būdamas aš užsidegiau nepaprasta aistra tai išminčiai, kuri vadinama mokslu apie prigimtį. Jis man atrodė nepaprastai iškilus, jis žinojo kiekvieno daikto priežastį: kodėl kiekvienas daiktas atsiranda, kodėl žūva ir kodėl būva“ (Platonas, Faidonas, 96a–b). , tačiau žvelgdamas doriškai angažuotai Platonas nureikšmino kasdieniškąjį to mąstymo aspektą, o kartu su juo ir to aspekto vidinį sąryšingumą aprašantį „priežastingumą“. Aptikęs, kad pirmųjų graikų filosofų samprotavimuose vyrauja kaip tik tokia „priežastingumo“ samprata, jis tik ironiškai stebėjosi, kaip šie, lyg ir vertindami protą, galėjo jo veikimą aiškinti, nūdieniškai šnekant, „fizinėmis“ priežastimis Plg. „Mat, paskaitęs toliau, pamačiau, kad šis vyras (Anaksagoras – S. J.) visai nesinaudoja protu ir neskiria jam jokios atsakomybės tvarkyti daiktus, o atsakingais laiko orą, eterį, vandenį ir daugybę kitų keistų dalykų“ (Ten pat, 98b–c). .
 
Nesunku nuspėti, kad išmintį su dorybe siejantis Platonas išskirti ir traktuoti kaip prasmingą tegalėjo tik vieną „priežasčių“ rūšį, t. y. tą, kuri lemia etiškojo mąstymo vidinį sąryšingumą Plg. „Todėl maniau, kad, nurodydamas kiekvieno jų ir visų drauge priežastį, jis čia pat paaiškins, kas kiekvienam jų geriausia ir koks esąs visų bendras gėris“ (Ten pat, 98a–b). . O Aristotelis nuosekliai teoriškai realizuotu, t. y. vertybiškai neutralizuotu, žvilgsniu aprėpia antikinio mąstymo visumą – tarpusavyje susipynusius kasdienį ir etiškąjį mąstymus – ir išskiria jau net keturias „priežasčių“ rūšis, aprašančias to visuminio mąstymo dalykinį reljefą.
Apie priežastis kalbama ketveriopai. Iš jų vieną manome esant esmę arba (dalyko) buvimo „tai, dėl ko“: juk „tai, dėl ko“ veikiai kreipia link jo pamatinės sąvokos, ir pirminis „tai dėl ko“ yra (dalyko) priežastis ir pradas; kita (priežastis) yra materija arba tai, kas glūdi pamate; trečioji yra judėjimo pradas; o ketvirtoji priežastis yra šiai priešinga – „tai, vardan ko“ arba „gėris“; juk tai yra bet kokio radimosi ir judėjimo tikslas (τὰ δ' αἴτια λέγεται τετραχω̂ς, ὡ̂ν μίαν μὲν αἰτίαν φαμὲν εἰ̂ναι τὴν οὐσίαν καὶ τὸ τί ἠ̂ν εἰ̂ναι ̔ἀνάγεται γὰρ τὸ διὰ τί εἰς τὸν λόγον ἔσχατον, αἴτιον δὲ καὶ ἀρχὴ τὸ διὰ τί πρω̂τον̓, ἑτέραν δὲ τὴν ὕλην καὶ τὸ ὑποκείμενον, τρίτην δὲ ὅθεν ἡ ἀρχὴ τη̂ς κινήσεως, τετάρτην δὲ τὴν ἀντικειμένην αἰτίαν ταύτῃ, τὸ οὑ̂ ἕνεκα καὶ τἀγαθόν ̔τέλος γὰρ γενέσεως καὶ κινήσεως πάσης του̂τ' ἐστίν̓). Aristotle, Aristotle’s Metaphysics, 1.983a26–33.
 
Ši paskesnėje filosofijoje labai plačiai eksploatuojama „priežasčių“ schema yra gana dviprasmiška: ji paženklinta tiek sinkretinio mąstymo įgūdžių provokuojamais ontologiniais kirčiais, tiek filosofijos kaip rašto požymiais. Ontologinis akcentas akivaizdus net nominaliai: visas būtiškąsias esybes Aristotelis vadina „priežastimis“, t. y. krikštija mums jau akivaizdžiai universalumo netekusiu ir gana specifinę prasmę nūdienos moksluose įgijusiu vardu. Aristotelis čia nėra originalus, bet vartoja jau ankstesnės filosofijos eksploatuotą „vardą“. Nors pirmieji filosofai, rodytųsi, labiausiai domėjosi pirmaisiais pradais, tačiau aiškinant, kaip iš tų pradų randasi kiti kosmo dalykai, jų samprotavimuose vis svarbesnis darėsi kosmo tapsmo aspektas. Sutelkiant dėmesį į kosmo tapsmą, neišvengiamai turėjo nublankti tapsmo atspirties taško, t. y. pirmojo prado, klausimas ir išryškėti tapsmo kilmės, taigi ir priežasties, problematika. Platonas jau tik tokiu probleminiu rakursu bežvelgia į pirmųjų filosofų samprotavimus. O ir Aristotelis prado sąvoką net Metafizikoje, atrodo, bevartoja tik iš pagarbos tradicijai, nes iš pradžių dar siedamas išmintį su pirmaisiais pradais ir priežastimis, vėliau pradus jau tarsi pamiršta ir pateikia tik „priežasčių“ schemą. Aristotelio samprotavimuose apsinuogina ir priežasties sąvokos antropomorfinė prigimtis: „kūrėjai (τεχνίτας) yra išmintingesni už patyrimu besivadovaujančius (ἐμπείρων), ir abiem išmintis susijusi su žinojimu; taip yra todėl, kad jie žino priežastį, o anie ne; juk patyrimu besivadovaujantys žino „kad“ (τὸ ὅτι), bet nežino „dėl ko“ (τὸ διότι), o kūrėjai žino „dėl ko“ ir priežastį“ Aristotle, Aristotle’s Metaphysics, 1.981a26–30. .
 
Iš šio samprotavimo akivaizdu, kad priežastį žmogus „pažįsta“ įsisąmonindamas savo sąmoningai konstruktyvaus veiksmo prigimtį. Nūdieniškai, t. y. iš dekartiškojo ego pozicijų žvelgiant, pats žmogus ir yra to konstruktyvumo „priežastis“. Tačiau antikos filosofija dar neturi kuo nusavinti žmogaus veiksmuose reflektuotų ypatybių, dar mąsto anonimiškai, todėl visas reflektuotas ypatybes, taigi ir „priežastis“, perleidžia anonimizuojančio kosmo prigimčiai, t. y. jas ontologizuoja. Todėl Aristoteliui „priežastys“ ir tampa, ontologiškai žvelgiant, galutinėmis (ἔσχατον) arba, logiškai žiūrint, pirminėmis (πρω̂τον̓) kosmo esybėmis Aristotelio palaiminimu ontologizuotos priežasties sąvoka įsigali paskesnėje filosofijoje. Kaip ir viso tradicinio filosofavimo, ir šio jo aspekto dekonstravimo prielaidos susiklosto tik Descartes’ui izoliavus filosofavimą cogitans erdvėje. Tačiau prireikia dar beveik poros šimtmečių, kol D. Hume’as, iš dalies įsisąmonindamas gamtamokslinio mąstymo vidinį uždarumą, veikiai dekonstruoja „priežastį“. . Įkuriant „priežastis“ rašte, šis iš pradžių dar primeta joms savo formalios specifikos nulemtą kalbinę formą, t. y. jos čia dar formuluojamos kaip rašto elementų – sakinių jungtys: „kad“, „dėl ko“, „tai, dėl ko“, „tai, vardan ko“. Rašte atsidūrusioms esybėms savo valią primeta ne tik rašto išorybė – ženkliškumas ir jo specifiką valdančios taisyklės, arba, kalbant nūdieniškai, semiotinis rašto aspektas, bet ir juo įkūnijamo teorinio mąstymo prigimtis. Autonomiškumo galią rašte pajutusi teorija darosi agresyvi ir ima atvirai demonstruoti savo polinkį totalizuoti, t. y. unifikuojančiu žvilgsniu aprėpti, visas jai prieinamas esybes.
 
Žvelgiant tokiu prastinančiu teorijos žvilgsniu, Aristotelio schemoje „priežastimis“ tampa visos pamatinės kosmo esybės, t. y. netgi tos, kurių dabar mes jau niekaip nevadintume tokiu vardu. Pirmajai „priežasčių“ rūšiai priskiriamos pamatinėmis sąvokomis aprašomos esmės. Akivaizdu, kad tokį Aristotelio pasirinkimą lemia jau minėta logografinių akcentų superpozicija su ontologiškaisiais: rašte juk svarbiausios yra pamatinės sąvokos (λόγοι ἔσχατοι), link kurių, kaip teigia Aristotelis, ir kreipia ontologiškai traktuojamos rašto jungtys. Kadangi šias jungtis Aristotelis sieja su „priežastimis“, tai ir pamatinės (raštui) sąvokos jam tampa aiškia ontologiškumo žyme paženklintomis „priežastimis“. Iš čia tik vienas žingsnelis iki kosmo kategorizavimo ir tokio logografinio judesio provokuojamos paikos vilties totalizuoti kosmą baigtiniu kategorijų rinkiniu Panašus siekis pasikartoja po daugiau kaip poros tūkstantmečių panašiomis specializuoto teorinio mąstymo savimonės suklestėjimo aplinkybėmis. Tokį siekį kaip programinę Tractatus Logico-Philosophicus nuostatą formuluoja L. Wittgensteinas, užsimojęs totalizuoti pasaulį suklestėjusio gamtamokslio „pirminiais“ elementais – atominiais faktais. . Įsižiūrėdamas į antikinio mąstymo konkretų reljefą, Aristotelis negalėjo nepastebėti jau Platono pabrėžto fakto, kad tos pačios sąvokos čia susireikšmina tarsi dvejopai, t. y. jos įgyja vienokius turinius kasdienio mąstymo klode, o kitokius – etiškajame klode.
 
Platonui ši problema didelio rūpesčio nekėlė. Nureikšminus kasdienio mąstymo klodą, sąvokų reikšmių dinamikos problema suprastėjo: beliko tik bendro pobūdžio teiginiais paaiškinti tų klodų santykį. Platonas ypatingai nesukdamas galvos pasinaudoja dar ankstesnės filosofijos nukaltais ir kasdienio mąstymo prigimtį menkinančiais dalyvavimo ir mėgdžiojimo terminais. Aristoteliui, kaip jau buvo minėta, abu mąstymo klodai tapo lygiaverčiai. Jam jau rėžia akį partietiškai angažuoti ir, vien logiškai žvelgiant, „žvairi“ Platono aiškinimai, todėl, teorinės tiesos vardu pamynęs draugiškumo jausmus Platonui, jis negailestingai tuos aiškinimus kritikuoja. Jam pačiam jau tenka santykius tarp reabilituoto kasdienio mąstymo ir etiškojo mąstymo vienvardžių narių teoriškai rekonstruoti bent jau jų loginį lygiavertiškumą išsaugančiais terminais. Tačiau ir teorijai atsidavęs Aristotelis negali visiškai ignoruoti vertybinių akcentų, persmelkiančių antikinio mąstymo visumą ir steigiančių tarp logiškai žvelgiant lyg ir lygiaverčių jo esybių tam tikrą hierarchiją. Abiejų mąstymo klodų tarpusavio santykį normuojančias vertybines prielaidas ir jų lemiamus konkrečius ryšius tarp alternatyvių klodų narių iš dalies jau buvo aptaręs Platonas savo „teisingojo kelio“ koncepcijoje. Aristotelis šią koncepciją logiškai nušlifuoja, ir „teisingasis kelias“ jam virsta teleologine materijos ir formos seka, kreipiančia link formų formos arba nejudančio judintojo. „Teisingojo kelio“ gairių teleologinės nuorodos, matyt, inspiruoja Aristotelio mintį apie teleologinį konstruktą – ἐντελέχια, kuriuo sąvokos pokyčiai vertybiškai sudygsniuotame sinkretiniame mąstyme aiškinami jos vertybine prigimtimi nulemtu aukštesnės kokybės siekiu.
 

Antrąją „priežasčių“ rūšį Aristotelis sieja su materija (ὕλη). Nesunku suprasti, ypač atsižvelgiant į šios „priežasties“ specifikavimą „tuo, kas glūdi pamate“ (τὸ ὑποκείμενον), kad šioji „priežastis“ išmąstyta teoriškai rekonstruojant ir ontologizuojant pastoviausiąją kasdienio mąstymo prielaidą. Nors tiesiogiai kasdienis mąstymas kaip savo pamatinę prielaidą numato daiktus, tačiau Aristoteliui tenka skaitytis su ankstesnės filosofijos ir ypač Hėrakleito pabrėžtu daiktų kitimo faktu, todėl jis ir priverstas tiesiog logiškai numatyti, t. y. tiesiog išgalvoti, ontologizavimo judesio provokuojamą pastoviąją daiktų prielaidą – materiją. Kadangi materijos sąvoka atsiranda iš reikalo numatyti ontologizuojančiai teorijai giminingą, t. y. pastovią, esybę, tai paskui jau Aristoteliui tenka pasukti galvą „formuojant“ iš jos kintančius daiktus. Laimei, antikoje teorinio mąstymo erdvė dar neužgriozdinta konstruktyvaus mąstymo produktais, todėl Aristotelis reikalingas metafizines esybes daug nesivaržydamas tiesiog logiškai sukonstruoja. Pastovios, taigi, logiškai mąstant, ir pasyvios materijos konstruktas tiesmukiškai provokuoja aktyvios formos konstruktą bei šiuos du konstruktus siejančios entelechijos sąvoką. Visos šios trys metafizinės esybės drauge teoriškai „pagimdo“, t. y. paaiškina, jau tiesiogiai kasdienio mąstymo numatomą konkretaus dalyko sąvoką.

 

Trečioji aristoteliškoji „priežasčių“ atmaina net nūdienos žmogui kelia mažiausiai keblumų, nes lengvai siejasi su jam įprasta priežasties samprata, pagal kurią priežastis suprantama kaip kokį nors vyksmą inicijuojanti galia. Šią paprasčiausiąją „priežastį“ Aristotelis irgi išdistiliuoja iš primityviojo kasdienio mąstymo, kuriame įprasta „po to“ traktuoti kaip „dėl to“. Įvertinant tokią šios „priežasties“ kilmę, nesunku suprasti, kodėl nuo kasdienio mąstymo atsiriboti nuolat siekusiam Platonui kaip tik tokia „priežasčių“ rūšis kėlė tik susierzinimą. O teoriškai nuoseklesnis ir dėl to vertybiškai mažiau išrankus Aristotelis deda šią priežasčių rūšį šalia etiškajame kontūre Platono aptiktosios ir išgarbintos „priežastie“, kurią jis jau traktuoja kaip ketvirtąją ir, matyt, jam svarbiausią „priežasčių“ atmainą. Aišku, kad tai yra „priežastis“, savo veikimo kryptimi „priešinga“ trečiajai „priežasčių“ rūšiai, t. y. „tai, vardan ko“ arba tikslinė „priežastis“, tarsi visai iš priešingos pusės, vien kaip tikslas inicijuojanti, anot Aristotelio, „bet kokį radimąsi ir judėjimą“. Net iš tokios lakoniškos formuluotės nesunku nuspėti, kad tai ir bus rašte suprojektuoto kosmo dinamiką lemianti svarbiausioji „priežastis“, ir akivaizdžiausiai tai pamatoma jau minėtoje daiktų ir formų teleologinėje konstrukcijoje, kurią vainikuoja nejudantis judintojas. Taigi Aristotelio filosofijoje net užsklęstas į raštą, net ir logiškai amortizuotas vertybiškumas išsaugo savo pamatinę galią, kurią Platonas konstatavo garsiąja Politėjos ištara apie gėrio reikšmę steigiant būtį ir jos pažinimą.