Studija Apie (filosofijos) prigimtį

Kad ir kaip būtų, nuaidėjus pirmajam universaliam teiginiui, antikos filosofijoje ima dominuoti kosmologiniai samprotavimai, o, matyt, juos išprovokavusios moralizuojančios ištaros jei dar ir šmėkšteli pirmųjų filosofų mąstyme, tai tik kaip su tais viršų imančiais kosmologiniais samprotavimais tiesiogiai nesusiję dalykai. Juk filosofas savo prigimtimi lieka tipiškas, t. y. sinkretiškai mąstantis, antikos žmogus, kurio mąstymas ir išgyvenimai suaugę su jo veikla. Jam palaipsniui tampant savotišku mediumu tarp logo bei kosmo, turėtų neišvengiamai nureikšmėti į mediacijos aktą nepatenkantys konkretaus jo gyvenimiško mąstymo turiniai, taigi ir su tais turiniais sinkretiškai mąstančiam žmogui tarsi suaugusios gyvenimiškos išminties nuorodos. Negana to, nublankstant konkretaus mąstymo turiniams turėtų nureikšmėti ir su jais susijusi gyvenimiška veikla. Ar ne apie tai skelbia jau minėtas imperatyvas: „Nedera elgtis ir kalbėti it miegantiems“ Ten pat, fr. 9. ? Ar reikia stebėtis, kad antikos filosofai, pavyzdžiui, pitagoriečiai, pradeda atsiriboti nuo (konkretų mąstymą indukuojančio) kasdienio gyvenimo, o kraštutiniu atveju kai kurie jų, pavyzdžiui, kinikai, net ima tuo gyvenimu bjaurėtis? Teorijos (logo) ir kosmo girnapusės, palaipsniui keisdamos tarp jų atsidūrusio antikos žmogaus mąstymą, veikiai modifikuoja ir jo gyvenimo būdą. Taip antikoje ilgainiui susiformuoja filosofo kaip asketo, o banalesniu atveju – filosofo kaip socialinio atskalūno įvaizdis Neretas nūdienos filosofas, pagarbiai žvelgdamas į filosofijos pradininkus, irgi ima sieti filosofavimą su gyvenimo būdu, t. y. sąmoningai ar nesąmoningai užsiima tam tikra socialine vaidyba, kurią traktuoja kaip savojo individualumo raiškos būdą. Keistai atrodo tokie mėginimai pelnyti autentiškumą anonimizuojančiais savo prigimtimi veiksmais. .
 
Anonimiškos prigimties antikos žmogus tapdamas filosofu laipsniškai persiima kosmologiniame filosofavime susiklostančiais mąstomaisiais turiniais ir juos steigiančiomis vertybėmis Ar ne tokį gyvenimo būdą numano aristoteliškoji βίος θεωρητικός sąvoka (Aristotelis, Politika, 1324a27)? . Tie turiniai ir tos vertybės nužymi jo, kaip žmogaus, egzistencinį profilį Matyt, nereikėtų manyti, kad graikų filosofijoje yra užfiksuota tik saujelės polinių atskalūnų idiosinkrazinė elgsena ir mąstymas. Labiau tikėtina, kad filosofų išdidinta antikos žmogaus vidinio susipriešinimo situacija nulemta bendrų visiems graikams objektyvių aplinkybių. Ar garsiosios graikų poetų tragedijos nėra kitas tos pačios probleminės situacijos įsisąmoninimo būdas? . Ar Platono Politėja nėra tokio profilio normatyvusis aprašymas Filosofo vidinio susipriešinimo drama dėl anonimiškos jo, kaip žmogaus, prigimties virsta išoriška priešprieša tarp filosofo bei polio ir pareikalauja Sokrato aukos. Ar mokytojo netekties tragediją išgyvenęs Platonas Politėjoje tik šiaip aiškinasi, kas yra teisingumas? Ar nesiekia jis čia grąžinti teisybę ir jos konkrečiąja apimtimi ir todėl jau polį aukoja ant filosofijos aukuro? ? Čia juk paaiškėja, kad filosofas „ visų pirma turi mylėti tiesą ir siekti jos visur ir visados“ Platonas, Valstybė, 490a. . O tiesa yra filosofijos kaip rašto (teorinio mąstymo) pamatinė vertybė. Šio graikiško žodžio etimologija labai nedviprasmiškai nurodo čia aptariamą filosofavimo genezę.
 
Dalykiškai tiesa (ἀληθεια) antikos filosofijoje tapatinama su tikrove ir ši samprata, įvairiais atgarsiais aidėdama per visą filosofijos tradiciją, pasiekia net mūsų laikus. Ar tiesos kaip tikrovės siekis nerezonuoja su refleksijos išprovokuotu grįžimo judesiu? Ar refleksijos sukelta neapibrėžtumo būsena neturėtų būti išgyvenama kaip netikrumo būsena, taigi ar grįžimo į sinkretinio mąstymo betarpiškumą siekis nėra prarasto tikrumo siekis? Ar dar Parmenido samprotavimuose išryškėjęs ir pamatiniu tapęs būties siekis nėra įsisąmonintos mąstymo specifikos modifikuotas pirminio tikrumo siekio pavidalas? Juk refleksijoje vis tvirčiau įsikuriantis antikos filosofas begali tikėtis pritapti tik prie refleksijai giminingos esaties, taigi tik prie vien mąstomo konstrukto. Juk jam jau „Mąstyti ir būti yra vienas ir tas pat“ Parmenides, B. 5 / Hermann Diels, Die Fragmente der Vorsokratiker, 116 20. . O kas tą pirmapradį tikrumo siekį palaiko? Ar tik ne atmintis apie ankstesnę palaimingą sinkretinę egzistenciją, kurios jau niekaip negali pamiršti ją praradęs žmogus. Ar ne šia prasme ἀληθεια yra dar ir nepamirštamas dalykas? Ar pats filosofavimas, šitaip žvelgiant, neatrodo iš atminties neištrinamo, nepamirštamo pilnatviško egzistavimo – εὐδαιμονία’os – ilgesio provokuojama veikla Plg. „ – O ką jis turės, gavęs tai, kas gera? – Į tai nekeblu atsakyti, – tariau, – jis bus laimingas (εὐδαίμων). – Išties, laimingieji būna laimingi todėl, kad gavo tai, kas gera, – vadinasi, nebereikės klausti: „Ko nori norintysis tapti laimingu?“ Regis, šis atsakymas galutinai išsprendžia klausimą (apie tolimiausiąjį filosofavimo siekį – S. J.)“ (Platonas, Puota, 204e–295a). ? Ar ne todėl Platonas ir tokio siekio inicijuojamą veiklą – pažinimą – vadina tiesiog atsiminimu? Tik, regis, nederėtų šio atsiminimo sieti su mums pirmiausia į analitines galvas ateinančia paviršine užmaršties kaip psichinės patologijos samprata.
 
Sinkretiškai mąstantis žmogus kalba kur kas talpesniais žodžiais negu mes, ir pažinimo kaip atsiminimo sampratoje, matyt, įvertinami bent du mums jau analitiškai atsiskyrę grįžimo veiksmo aspektai, t. y. kad tas veiksmas yra mintinio pobūdžio ir kad juo siekiama įveikti pirminę netektį. Filosofavimas kaip atsiminimas numato veiklą, kuria siekiama atgauti pirmapradę žmogaus būseną ir kurios pavidalas žvelgiant naujovišku visybiniu (teoriniu) požiūriu iš pradžių dar yra problemiškas. Ar ne todėl ir klausia jam įprastu subtiliu būdu Hėrakleitas: „Atminti primirštantį, kur veda kelias“ Hėrakleitas, Fragmentai, fr. 10. ? Juk jam, tvirtai į tą filosofinio atsiminimo kelią įsistojusiam ir tolokai juo pažengusiam, turėjo iškilti klausimas apie tokio kelio baigmę. Ar ne Parmenidas, šiuo teisingu keliu eidamas ir kitus juo eiti įsakmiai ragindamas, aptinka, kad šis kelias, įvertinant jo (teorinį) pobūdį, veda į vien mąstomą būtį Plg. „O ginčas čia štai dėl ko: yra ar nėra? Ir nuspręsta čia iš būtinybės ano (kelio – S. J.) kaip nepamąstomo ir neišsakomo vengt (juk tai netikras kelias), o šį laikyti esančiu ir tikru“ (Parmenides, B. 8 15–18 / Hermann Diels, Die Fragmente der Vorsokratiker, 119). ? Ar ne susiedamas šiuos filosofijos pradininkų atradimus Platonas galėjo detalizuoti išminties vardą ir pasakyti, kad filosofai yra „aistringi būties ir tiesos mylėtojai“ Platonas, Valstybė, 501d. ? Tačiau būtis ir tiesa nusako vien loginį refleksijos pakeistos išminčiaus egzistencijos aspektą. O filosofas ne tik tiesa ir būtimi gyvas, bet pagrečiui gyvena antikos žmogui įprastinį gyvenimą, kuris jame indukuoja įprastinį sinkretinį mąstymą. Ir nors jis tos kasdienės, anot Hėrakleito, mieguistos nuovokos nevertina ir net atitinkamu gyvenimo būdu mėgina nureikšminti, tačiau išsisukti nuo jos niekaip negali. Negana to, šios nuovokos įpročiai nepastebimai prasprūsta į logo normuojamo teorinio filosofavimo erdvę.
 
Todėl pirmieji išminčiai filosofuoja dar akivaizdžiai sinkretiškai, t. y. ne kaip koks Descartes, ant šiltos krosnies išsidrėbęs, manipuliuoja išgrynintos cogitans erdvės loginiais konstruktais, o kaip nurodo Hėrakleitas, (viešai) kalba ir elgiasi. Pirmųjų antikos filosofų kalbėjimo sinkretiškumas akivaizdžiai pamatomas paskesnės filosofijos bergždžiose pastangose artikuliuoti tą kalbėjimą vien logiškai. Tik kai kurias pirmųjų filosofų ištaras pavyksta logiškai tvarkingai surikiuoti, o į tas, su kuriomis įsiveikti nepavyksta, paprastai numojama ranka, neišreikštai tariant, kad tai yra nesubrendusio mąstymo pelai. Tačiau tie „pelai“, matyt, irgi turėtų būti tam tikros „logikos“ padiktuoti, sykį jie patenka šalia logiškai patrauklių teiginių. Plačiau žvelgiant, toji papildoma „logika“ gal net turėtų imti viršų mums įprastinės logikos atžvilgiu, taigi ir net logiškai skaidrių pirmųjų filosofų teiginių konstravimą paveikti. Šitaip samprotaujant, turėtų labai įtartinai rodytis mėginimai žvelgti, pavyzdžiui, į Talio ištarą vien kaip į teiginį, taigi ir interpretuoti jį vien loginės erdvės masteliais. Juk toks požiūris neišreikštai numato tik Descartes’o realizuotą cogitans erdvės izoliacijos faktą. Kad ir kaip būtų, tenka daryti prielaidą, kad pirmųjų antikos išminčių kalbėjimą turėjo norminti, nūdieniškai žvelgiant, papildomi matai, numatantys ir papildomas tą kalbėjimą steigiančias bei kreipiančias vertybes. Platonas tiesos siekį neretai gretina su grožio siekiu, o Puotoje šiuos abu siekius tiesiog tapatina Plg. „Ar nepagalvoji, jog tik čia, regėdamas grožį tuo, kuo jis regimas, žmogus galės gimdyti ne dorybės pamėkles, bet tikrą dorybę, kadangi lies ne pamėklę, bet tiesą (ὁρω̂ντι ᾡ̂ ὁρατὸν τὸ καλόν, τίκτειν οὐκ εἴδωλα ἀρετη̂ς, ἅτε οὐκ εἰδώλου ἐφαπτομένῳ, ἀλλὰ ἀληθη̂, ἅτε του̂ ἀληθου̂ς ἐφαπτομένῳ)“ (Platonas, Puota, 212a). .
 
Ar orientacija į grožį nėra pirmųjų išminčių rastas būdas pajungti jiems nepriimtiną, tačiau ir niekaip neišnaikinamą sinkretinio mąstymo klodą filosofavimo siekiams? Patys pirmieji filosofai išreikštai apie grožį kaip filosofavimą normuojančią vertybę tikrai nešneka. Tačiau jie beveik nešneka ir apie tiesą. Filosofavimą kreipiančios vertybės gali būti įsisąmonintos tik filosofavimui pasiekus brandą, t. y. realizavus tų vertybių numatomus siekius. Tik tada atsiranda galimybė aprėpti filosofavimą iš šalies ir reflektuoti jo vertybinę struktūrą. Ir, matyt, tik Platono mąstyme antikos filosofija pasiekia tokią brandą. O lig tol filosofai tėra tik kosmologinės savižinos akto vykdytojai ir nepaisant prigimtinio filosofavimui reflektyvumo jiems teduota apmąstyti tik vidinį filosofavimo horizontą, vadinasi, palankiausiu atveju įsisąmoninti jį steigiančių vertybių vidinį poveikį. Tarus, kad Platonas Puotoje ir Faidre kalba ne vien apie savąjį filosofavimą, t. y. tarus, kad grožio vertybė veikia ir pirmųjų filosofų mąstymą, iškyla klausimas, kaip galėtų tokios vertybės poveikį įsisąmoninti sinkretiškai mąstantis išminčius. Gal kaip aistrą stebėtis (τὸ πάθος τὸ θαυμάζειν), apie kurią sutartinai kalba ir Platonas, ir Aristotelis ir iš kurios kildina graikiškąjį filosofavimą?
 
Sinkretiškai mąstantis žmogus turėtų būti visiškai paniręs sinkretiniame veikime, taigi turėtų įsisąmoninti savo dalyvavimą tame veikime kaip jį užvaldžiusią anonimišką galią, verčiančią jį daryti apibrėžtus veiksmus. Taigi ir filosofavimo vyksmą išjudinančią jėgą jam derėtų įsisąmoninti kaip jį persmelkusią galią, kurios turiningoji pusė turėtų būti nusakoma veiksmažodžiu. Ar atsitiktinai abu klasikai, jau įsikūrę procesiškumą stingdančiame ir šia prasme daiktavardiškumą provokuojančiame rašte, apie nuostabą kalba vis dar veiksmažodiškai? Kad ir kaip būtų įsisąmoninamas grožis, antikos žmogus išgyventų jį, matyt, taip pat, kaip jį išgyvename mes, t. y. kaip betarpiškumo potyrį. Ar toks potyris kaip nors paveiktų pagrečiui susiklostantį mąstymą to dalyko, kuris patiriamas kaip gražus? Pirmieji išminčiai, matyt, siekia pritapti (μετέχεῖν) prie sinkretinio kosmo. Ar atsitiktinai κόσμος jiems pasidaro papuošalu Viena iš žodžio κόσμος reikšmių yra ornamentas arba papuošalas. ? Ar tai nėra konkretus grožio (vertybės) įsisąmoninimas? Juk sinkretiškai mąstantis žmogus turėtų tapatinti vertybę su jos įsikūnijimu. Kosmas etimologiškai graikams dar reiškia darną ir sąrangą. Ar nepadiktuoja tokios kosmo sampratos siekis integruotis į jį? Ar toji samprata neaidi žmogaus veiklai prigimtiniu siekiu įvaldyti Plg. „Yra viena išmintinga – žinoti sprendimą, visus daiktus per visus vairuojantį“ (Hėrakleitas, Fragmentai, fr. 13). ? (Ir ar nelieka to įvaldymo siekis jau atsiskyrusiame mąstyme kaip jo intencionalumo savybė?) Ar toks jau nepamatuotas šis globalus siekis antikos žmogui, kuris, anot Ksenofano, pasilieka net manipuliavimo dievais galimybę? Ar filosofijos pirmosios universalios ištaros šešėlyje tūnojusi ir Anaksimandro į šviesa išvilkta graikų filosofijos pirmoji problema – ἀρχὴ – nėra kilusi iš žmogiško, pernelyg žmogiško siekio atsiminimu, t. y. mintiškai, įvaldyti kosmo vyksmą ir taip tarsi pritapti prie to vyksmo? Juk ἀρχὴ etimologiškai reiškia valdantįjį pradą ἀρχὴ reiškia tiek pradžią arba kilmę, tiek valdžią arba valdymą, taigi nusako senovinį valdymo principą, t. y. kad valdo seniausieji. Iš šio žodžio kilęs ir graikų valdančiųjų – archontų (ἀρχων) pavadinimas. .
 
Taigi ar tokį pradą nuspėjęs, raktą kosmo prigimčiai pritaikęs išminčius netaiko į dievus Plg. „Štai šitą dailią tvarką, visų tą pačią, nei kas iš dievų, nei kas iš žmonių sukūrė, bet buvo ji amžinai ir bus – amžinai gyva ugnis, pagal saiką įsižiebianti ir pagal saiką užgęstanti“ (Ten pat, fr. 585). ? Ar išminčius, tarsi dievas stebėdamas kosmą kaip dailią tvarką Plg. „Dievui visa gražu, gera ir teisinga, o žmonės pasigavo, kad vieni dalykai yra neteisingi, kiti – teisingi“ (Ten pat, fr. 16). , neišgyvena jo kaip grožio? Ar išgyvendamas nepatiria ir mums pažįstamo estetinio betarpiškumo jausmo, tarsi sutapatinančio jį su pačiu kosmu ir vėl atgaivinančio pirmapradės sinkretinės santarvės jausmą? Juk jis anonimas, ir joks ego jam netrukdo visa esybe pritapti prie refleksijoje išoriška tapusios pirmapradės esaties. O patiriant visų kūnų kūną kaip dailią tvarką, persmelkiančią ir suvienijančią visa į viena, ir tokia patirtimi tarsi integruojantis į tą vienovę, ar neišsprūsta tokią pilnatviško išgyvenimo akimirką, pavyzdžiui, Taliui nusistebėjimas: taigi viskas iš vandens?! Kitiems pirmiesiems išminčiams išsprūsta kitos konkrečios ištaros. Ir, matyt, ne dėl kokio nors siekio tomis ištaromis išsiskirti. Toks siekis dar turėtų būti jiems svetimas, turint galvoje jų anonimišką prigimtį. Taigi net nūdieniškai žvelgiant jų ištarų įvairovę turėtų lemti objektyvios prielaidos. O juk grožio potyris net anonimiškai save traktuojančiam žmogui yra visiškai konkretus Plg. „Gera ir tikra (ἀληθές) – visiems tas pat, malonu (taigi ir gražu – S. J.) – vieniems viena, kitiems kita“ (Demokritos, B. 69 / Hermann Diels, Die Fragmente der Vorsokratiker, 402 1–2). .
 
Tačiau kodėl pirmieji išminčiai renkasi, anot Platono, „orą, eterį, vandenį ir daugybę kitų keistų dalykų“? Matyt, ne todėl, kad vanduo ar oras yra materialus pradas, kažkaip metafiziškai suvienijantis visą kosmo įvairovę. Norint taip gremėzdiškai pamąstyti, reikia prieš tai daugybę konstruktyvių racionalių veiksmų atlikti, kurie mums taip įprasti, taip automatiškai vykdomi, kad mes jų net nepastebime. O čia dar tik žengiamas pirmasis žingsnelis link tokių veiksmų. Todėl jis gali būti žengtas tik atsispiriant į tai, į ką antikos išminčius remiasi iki tol. Jei jam objektyviai susiklosto kosmo vienovės išgyvenimas, tai jį lydintis (referuojantis) kalbėjimas žodžius tegali rinktis iš tradicinio kalbėjimo, ir antikos išminčius, matyt, intuityviai renkasi tokius, kurie aidi naujai susiklostančio išgyvenimo būdui. Vanduo (o ir dauguma kitų pirmųjų filosofų pasirinktų pradų) graikui yra viena iš pamatinių kosmo stichijų (τὸ στοιχει̂ον). Net mus yra pasiekęs supratimas, kad stichija yra nevaldomas gaivalas, kuris greta bauginančių ir nepageidaujamų savo prigimties ypatybių turi potencialios galios viską, pavyzdžiui, kosmą, apsiausti ir užvaldyti. Argi netikėtai susiklostantis grožio išgyvenimas nebūna stichiškas? Negi mūsų kartais neužvaldo, pavyzdžiui, šėlstančios jūros, siaučiančio viesulo ar netramdomo gaisro grožis? Ir ar neatrodo tokiomis akimirkomis, kad kokia nors konkreti stichija užvaldo ir persmelkia ne tik pasaulį, bet ir mus pačius? Taigi ar labai jau keista, kad pirmieji išminčiai sieja savuosius kosmo kaip papuošalo išgyvenimus su τὸ στοιχει̂ον?
 
Tiesa, to išgyvenimo užkulisiuose liekanti teorija palaipsniui cenzūruoja jai nepriimtinas pirmaprades stichijos reikšmes, stingdo ir normina jos prigimtinį ūmų būdą ir stichijos paskesnėje filosofijoje virsta mums jau įprastais romiais elementais τὸ στοιχει̂ον reiškia tiek stichiją, tiek rašto elementą – raidę, tiek ko nors pradą ar pamatinį elementą. . O jau tada Aristotelis kanonizuotąjį Talio teiginį mums suprantamomis reikšmėmis nuskaidrina:
Galbūt jis priėjo tokią išvadą dėl to, kad visų maistas yra drėgnas, o ir pats karštis kyla iš vandens ir ant vandens laikosi. O tai, iš ko kas atsiranda, ir yra visko pradžia. Taigi dėl to jis tokią išvadą padarė ir dar dėl to, kad visų daiktų sėklos turi drėgną prigimtį, taigi vanduo yra drėgnų daiktų atsiradimo pradžia. Aristotle, Aristotle’s Metaphysics, 1.983b23–27.
Visai patraukliai ir išmoningai atrodo toks išaiškinimas, ir perprasti tokią filosofiją visai įmanoma. Kaip čia nepagirti Talio už sveiką, skalsią ir normaliam žmogui nesunkiai įkandamą filosofiją, o Aristotelio – už tokį suprantamą šios filosofijos išaiškinimą. Tiesa, po Talio jau buvo daug kitų filosofų, kurie prigalvojo labai įmantrių teiginių, o filosofija kaip raštas išpampo storiausiomis knygomis. Su tomis knygomis besigalynėjantieji jau tik atlaidžiai šypsodamiesi bemini Talio teiginį ir, matyt, neretai tik tam, kad tokio paprasto filosofavimo fone sąmoningai ar nesąmoningai pabrėžtų savojo mąstymo didybę. Kad ir kaip būtų, aristoteliškasis pirmųjų antikos filosofų ištarų interpretavimas nuvilnija per visą filosofijos tradiciją iki pat mūsų dienų.
 
Gal neturėjo Talis tokios poeto dovanos kaip Parmenidas, kuris net apie būtį eilėmis pliekė, ar kaip Hėrakleitas, kurio pakilūs aforizmai iki šiol nesileidžia suvulgarinami banaliomis racionalistinėmis interpretacijomis Plg. „Visa tai, kas gražu (τὰ καλὰ) pažinti ir siekti teduota tiems, kurių prigimtis tam gimininga“ (Demokritos, B. 56 / Hermann Diels, Die Fragmente der Vorsokratiker, 400 5–6). . O gal ir turėjo tą dovaną, bet nepasiekė mūsų laikų jo poetiškas bylojimas. Kad ir kaip būtų, prasidėjęs kaip kalbėjimas graikiškasis filosofavimas palaipsniui perėjo į raštą Plg. „Fonetinis raštas, kad ir koks abstraktus ir arbitralus būtų, išsaugo šiokį tokį ryšį su reprezentuojamo balso esatimi, su galima jo esatimi apskritai, taigi ir su kokio nors jausmo esatimi. O raštas, kuris radikaliai nutraukia ryšius su phone, galbūt yra racionaliausia ir efektyviausia mokslinė mašina: jis nebeatliepia jokiam geismui ar veikiau geismui jis paskelbia mirtį“ (Jacques Derrida, Apie gramatologiją, p. 401). , o subtili pirmųjų filosofuojančiųjų poezija ilgainiui virto nuobodžia aristoteliška proza Plg. „…filosofijos istorija tai prozos ar veikiau pasaulio proziškėjimo istorija. Filosofija – tai prozos išgalvojimas. Filosofas byloja proza. Ne tiek iš valstybės išstumdamas poetus, kiek rašydamas. Neišvengiamai rašydamas filosofiją, – nesuvokdamas, ką jis daro, ir kad raštas šiai veiklai aiškiai parankesnis, – filosofas ilgą laiką manė galįs ją iš principo perduoti žodžiu“ (Jacques Derrida, Apie gramatologiją, p. 370). . Ir prigijo toks filosofavimo būdas, ir širdžiai mielas tapo; taip mielas, kad tą pirminį dabar jau vargiai atpažinti begalime, o atpažinę – pripažinti Plg. „Netikintieji […] nei išgirsti mokantys, nei pasakyti“ (Hėrakleitas, Fragmentai, fr. 5). .
 

Literatūra

 

On the Nature (of Philosophy)

  • Bibliographic Description: Skirmantas Jankauskas, Apie (filosofijos) prigimtį, @eitis (lt), 2016, t. 629, ISSN 2424-421X.
  • Previous Edition: Skirmantas Jankauskas, „Apie (filosofijos) prigimtį“, Problemos, 2009, nr. 75, p. 8–33, ISSN 1392-1126.
  • Institutional Affiliation: Vilniaus universiteto Filosofijos katedra.
Summary: The study deals with the genesis of Greek philosophy. The circumstances of the appearance of the first utterance in Greek philosophy and their impact upon its meaning are revealed. The traditional interpretation of the first utterances in the early Greek philosophy is attributed to Aristotle. The latter is said to have transferred Greek philosophizing totally into writing and subsequently to treat the first utterances as elements of writing. In the study, the suggestion is put forward that philosophizing did not begin as a writing but rather as a talking activity immersed in human activity in general. The specificity of philosophizing as constructive talking is related to the situation of reflection, caused by the imperative of the Seven Sages, namely by the imperative “Know thyself!” It is shown here that the imperative introduces the difference between logos and cosmos, which is experienced by a Greek Sage as a loss of syncretic life. Philosophizing is then introduced as an activity of talking, provoked by the will to reestablish the original syncretic state. The author argues that because of syncretist skills, this activity is treated by early Greek philosophers as a way of partaking in cosmos. As reflection conveys a philosopher into the realm of theoretical thinking, partaking in cosmos is possible only as a way of thinking. Consequently, the difference between logos and cosmos in philosophizing resolves itself in the differences of cosmos. Nevertheless, the first philosophers still retained some hope for complete partaking in cosmos, and they gained the illusion of such a partaking by aesthetic experience of cosmos, which was attributed by Plato and Aristotle to wondering. Consequently, the first utterance of Greek philosophy is interpreted in this study as a kind of poetic discourse that refers to the activity of aesthetic partaking in cosmos.

Keywords: Aristotle, Plato, writing, reason, reflection, cosmos, partaking, arche, beauty, truth, being.