Vertimas Dvi dedikacijos apie Kristijoną Donelaitį: nuo Rėzos iki Tecnerio

  • Bibliografinis aprašas: Regina Koženiauskienė, „Dvi dedikacijos apie Kristijoną Donelaitį: nuo Rėzos iki Tecnerio“, @eitis (lt), 2016, t. 655, ISSN 2424-421X.
  • Ankstesnis leidimas: Regina Koženiauskienė, „Dvi dedikacijos apie Kristijoną Donelaitį: nuo Rėzos iki Tecnerio“, Darbai ir dienos, 2015, nr. 63, p. 241–247, ISSN 1392-0588.
  • Institucinė prieskyra: Vilniaus universitetas.
Santrauka: Motyvų skelbti XIX a. Liudviko Rėzos ir Franco Tecnerio dedikacijas ir jų vertimus buvo keletas. Problema ta, kad ligi šiol į šiuos kūrinius nė karto nebuvo pažiūrėta atidesniu žvilgsniu. Švenčiant 300-ąsias Donelaičio gimimo metines per pranešimus tarptautinėse konferencijose norėta akademinei universitetų bendruomenei paskleisti naujų žinių apie poetą ir prikelti iš užmaršties šiuos proginės retorinės kūrybos reliktus, prisodrintus įdomios ir naudingos informacijos apie vainikuotą „poetų karalių“ Donelaitį, jo kūrybos vertę ir lietuvininkų būdą Mažojoje Lietuvoje. Ir Rėzos, ir Tecnerio dedikacijose darbšti, gyvybinga, dora lietuviškai šnekanti Donelaičio gentis (Zauerveinas ją vadina švelniu deminutyvu giminėlė), nors vilko sunkią baudžiavos naštą, mokėjo džiaugtis jai skirta būtimi.

Pagrindiniai žodžiai: dedikacijos, proginė iškalba, Kristijonas Donelaitis, Liudvikas Rėza, Franz Oskar Tetzner.
 
Kristijonas Donelaitis:
Tegul ateitis nepasmerkia mūsų sužlugti… Kristijonas Donelaitis, citata iš „Iš vokiškųjų raštų apie Kristijoną Donelaitį“, p. 154.

Prieš 25 metus šios publikacijos autorės išleista knyga Regina Koženiauskienė, XVI–XVIII amžiaus prakalbos ir dedikacijos, 1990. apėmė XVI–XVIII a. lietuviškų knygų dedikacijų, kaip proginės iškalbos, kūrinius, ypač gausiai suklestėjusius XVII a., rašytus eilėmis lotynų, lenkų, vokiečių kalba. Iš XVIII a., kuris vadinamas Kristijono Donelaičio epocha, lietuviškose Prūsijos knygose dedikacijų rasta jau tik viena kita. Tiesa, tą trūkumą kompensuoja entuziastingas tuo metu dar jauno kandidato į kunigus Pilypo Ruigio „Šių lietuviškų pasakėčių vertėjui“ (1706) balsas, su pakilimu pranešęs, kad „Gumbinė šnekina tave tarme gimta“, numatęs jai pasaulinę šlovę. Ruigio dedikacijos žodis buvo pranašingas. Gumbinė, kurios net vardo nebeliko, iš tiesų mums šlovinga, ji amžiams tapo „Roma ir Atėnais Lietuvos“: būtent šioje parapijoje po aštuonerių metų gimė dainius Donelaitis, poetiškais Zauerveino žodžiais, kaip aukštas giesmininkas Lietuvos garbę ištaręs.

Po 50 metų nuskamba Papelkių klebono Adomo Šimelpenigio dedikacinė prakalba „Diewiszką maloningą Aplankimą Lietuvos, ne pakente, ne pagyręs“ (1755), kurioje džiaugiamasi, kad „Garbė Diev’! Ir Bibelį / Tur lietuvninkai biedni“, jie drąsiai ginami nuo vokiečių pasipūtimo:

Rods tulassis wokėtis… niekinna Lietuwninkus… todėl jie taip newerti, wos per Kiaulę laikomi.
Tokia Šimelpenigio kūryba, budinanti iš miego „mielą Lietuvą“, matyt, giliai įsispaudė 15 metų jaunesniam Tolminkiemio klebonui: jo eilučių atgarsį girdime ir „Metuose“.
 

Peržengus XVIII a. slenkstį, į XIX a. ateita su itin vertinga dedikacija, tiesiogiai susijusia su Donelaičio kaip kūrėjo asmenybe ir jo kūryba, nuo kurios tik prasidėjo viešas literatūrinis dainiaus gyvenimas. Dedikacija hegzametrais parašyta Liudviko Rėzos (1776–1840) ir įdėta į pirmąjį „Metų“ leidimą 1818 m. Šios publikacijos autorė ta pačia eilėdara išvertė ją pirmą kartą (iki tol būta tik pažodinio vertimo). Dedikacija skirta garsiam vokiečių baronui Vilhelmui fon Humboltui Apie Humboltą ir kitus lietuvių kalbos gynėjus Prūsijoje skaitykite: Regina Koženiauskienė, „Prūsijos knygų dedikacijos – kultūros paminklai garsiesiems kitataučiams lietuvių kalbos gynėjams“, p. 197–219. , palaikiusiam Rėzos sumanymą versti į vokiečių kalbą ir leisti Donelaičio „Metus“, tačiau pirmoje dedikacijos dalyje kalbama apie patį Kristijoną Donelaitį (jam skirta lygiai pusė kūrinio), kokį jį, remdamasis „Metais“, sielos akimis regėjo Rėza. Itin meistriškai jis nutapė vainikuoto dainiaus portretą ir aprašė visus keturis žydinčius „Metų“ laikus (die blühenden Zeiten) prie Nemuno švento Plačiau apie tai Regina Koženiauskienė, „Žydintys metų laikai, tilpę riešuto kevale“, p. 30–43. .

Kitas publikuojamas kūrinys pažymėtas pačia XIX a. pabaiga. Tai dedikacinė kalba prie paminklinio akmens Donelaičio gimtuosiuose Lazdynėliuose. Ją 1896 m. balandžio 8 d. eilėmis vokiečių kalba pasakė iškalbingas Leipcigo universiteto profesorius Francas Oskaras Tecneris (Franz Oskar Tetzner; 1863–1919), atsidavęs lietuvninkų papročių tyrėjas, Donelaičio kultūrinio palikimo rinkėjas ir saugotojas.

Tais pačiais metais ne Tecnerio kalbos originalas, o Jurgio Zauerveino (Georg Sauerwein (1831–1904), pasirašiusio dr. Girėno vardu, vertimas buvo išspausdintas Klaipėdos laikraštyje „Lietuviška Ceitunga“ Žr. LMAVB RS, F255-1560, l. 13. . Dabar ji atrodo kaip muziejinė vertybė, publikacijos autorė transkribavo jos tekstą. Gražia senovine Donelaičio krašto kalba Zauerveino išversta eiliuota panegirinė kalba alsuoja didele nostalgija praeityje čia gyvenusiems lietuvininkams ir iš jų kilusiam dainiui.

 

Pirmas Zauerveino verstas posmas, kuriuo metaforiškai interpretuojamos dvi Tecnerio eilutės, buvo iškaltas 1896 m. Lazdynėliuose pastatytame paminkliniame akmenyje. Ir Tecneris, ir Zauerveinas labai atsakingai rengėsi akmens atidengimo šventei, buvo jos tikrieji iniciatoriai. Vienas kūrė vokiškas eiles, kitas jas vertė, kad iki iškilmių lietuviškas posmas būtų iškaltas akmenyje. Be jų, Donelaičio pagerbimu rūpinosi bibliotekininkas Volteris, kultūros veikėjas Martynas Jankus, Lazdynėlių dvaro savininkas E. fon Belovas ir dar keli asmenys. Akmenį pastatė tarp ąžuolo, atvežto iš Donelaičio sodo Tolminkiemyje, ir dviejų beržų. Ta mintis pasakyta ir eiliuotoje kalboje:

Wir aber weihn dir Kränze am Eich – und Birkenbaum… (Mes pinam Tau vainiką berželių, ąžuolų…).
Zauerveinas verčia mėgstama personifikacija:
Tau aužols ir berželis / Vainiką siunč’ vėlei…
Akmuo stovėjęs nuo 1896 iki 1944 m., po to negrįžtamai dingęs, galbūt sąmoningai sunaikintas kaip ir sodybos, dvarai su ąžuolyno medžiais, bažnyčios bei kiti Mažosios Lietuvos kultūros paminklai, ištrinti vietovių, upių, girių vardai. Tik atkūrus Lietuvos nepriklausomybę K. Donelaičio draugija išsirūpino atsodinti gražųjį Lazdynėlių ąžuolyną, ir 1992 m. gegužės 30 d. jame buvo atidengtas kitas panašus akmuo, stovintis iki šiol, kukliu lietuvišku užrašu primenantis:
Šioje vietoje, kur anksčiau buvo Lazdynėlių kaimas, 1714 m. sausio 1 d. gimė lietuvių literatūros klasikas K. Donelaitis.
 

2014 m. Donelaičio jubiliejui Tecnerio kūrinį, nors, kaip minėta, yra senasis poetiškas Zauerveino vertimas, publikacijos autorė išvertė dar kartą iš 2002 m. pirmą kartą paskelbto vokiško originalo Žr. „Iš vokiškųjų raštų apie Kristijoną Donelaitį“, p. 240. , manydama, kad skirtingų epochų vertėjai turi teisę savaip perskaityti eiliuotus kūrinius ir naujai juos interpretuoti. Mokslininkams, be abejo, bus paranku pasinaudoti čia dedamais originalais, palyginti vertimus.

An Freiherrn Wilhelm v. Humboldt, Königl. Preuss. Gesandten am Grossbrittanischen HofeBaronui Wilhelmui v[on] Humboltui Friedrichas Wilhelmas von Humboltas (1767 06 22 – 1835 04 08), iškilus Prūsijos valstybės veikėjas, diplomatas, karališkasis pasiuntinys prie Didžiosios Britanijos sosto, Prūsijos švietimo ministras, mokslininkas, domėjęsis Antikos kultūra, kalbos filosofija, filologija, tyrinėjęs lietuvių ir kitų nykstančių mažųjų genčių kalbas. Su Rėza susipažino 1809 m., tarpininkavo karaliui paskiriant Rėzą Lietuvių kalbos seminaro dėstytoju ir vadovu, tvirtai palaikė Rėzos sumanymą versti į vokiečių kalbą ir leisti Donelaičio „Metus“, kad juos perskaitytų intelektualioji Europos visuomenė. , Karal[iškajam] Prūs[ijos] pasiuntiniui prie Didžiosios Britanijos sosto
An der Rominta Gestad’ umkränzet von grünenden Rauten,Rūtom žaliom vainikuotas, Romintos pakrantėj giedojo
Sang der Sänger, entsprossen uralter Leitonen Geschlechte,Dainius žilos giminės, palikuonis leitonų senųjų,
Patriarchalischer Sitten Unschuld und häusliche Tugend,Viežlybumą šeimos tyros, jos patriarchalinį būdą,
Schlicht auf ländlicher Flöte die seligen Wonnen des Jahres:Sodžiaus kukliąja fleita jis dainavo laikus palaimingus:
Arbeitseligen Sommer der bastgesohlentragenden Männer,Kupiną darbo džiugaus karštą vasarą vyrų vyžotų,
 
Gabenspendenden Herbst, Brautkranz, Festjubel und Gastmahl;Kraitį gėrybių rudens ir vaišes, ir vainiką vestuvių,
Winnterflammen am Heerd unter schneebestürmetem Halmdach,Židinį mielą žiemos po šiaudų stogu, užverstu sniego,
Wenn geschäftig sich regt sammt spinnenden Mägdlein, die Hausfrau Kai šeimininkė darbšti su mergom beverpiančiom kruta –
Also die blühenden Zeiten des sternendurchwandelnden Jahres Žydinčius metų laikus, per žvaigždynus skriejančius greitai!
Lehrt’er die dörfliche Schaar haushalten in fleissiger Stille, Dainius pamoko būrus rūpestingai tausoti noragą,
Gott auch fürchten von Herren und lieben die Heimath der Väter Dievo bijoti širdy ir mylėti tą žemę tėvynės.
Wenn nun weihet die Muse des Lied’s germanischen Nachhall, Mūza, tad kam gi dabar dovanosi germanišką aidą
Samt des lebendigen Worts tonreich erklungenen Urlaut? Draug su gyvosios giesmės melodingais hegzametrais žodžių?
Dir, Thoiskons Weisen, dem Edelsten, welcher in Zungen Tau, kūrėjau garbus, Toskanos išminčiau kilnusis,
 
Vielerfahren und Sitten der redenden Menschengeschlechter, Trokštančiam kalbą genčių, senus papročius krašto pažinti,
Auch des Sanges und Volks, was blüh’t an der heiligen Memel, Taigi ir giesmes genties, kuri žydi prie Nemuno švento.
Kundig, ein Edeler zürnt dem sprachenstürmenden Schwarme, Ak, taurusis, širdim nekenti tu to amaro pikto,
Der mit dem redenden Laut austilgen die Seele des Volks will. – Puolančio kalbą genčių, kad jų dvasią atimti galėtų.
Lass der Könige Zwist, des meerbeherschenden Eilands Tadgi pamiršk kivirčus karališkų rūmų ir menę
Demosthenischen Saal – und die üppige Weisheit des Indus! Tu Demosteno palik, atidėk indų išmintį didžią!
Lass die unsterbliche Kunst Athens und der neueren Roma; Nemirtinguosius menus ir Atėnų, ir Romos pamirški,
Huldvoll neige Dein Ohr dem Lied im Thal der Rominta! Šaltinis iš VUB, LR 46. Das Jahr in vier Gesängen ein ländliches Epos […] von D. L. J. Rhesa […]. 1818. – Kristijonas Donelaitis, Metai = Das Jahr: keturiose giesmėse, išvertė ir vokišką dedikaciją „An Freiherrn Wilhelm v. Humboldt“ parašė Liudvikas Rėza, Königsberg, 1818. Vertė Regina Koženiauskienė. Ausį malonią pakreipk į šią giesmę, kur slėniai Romintos!
 
Ant amžino atsiminimo Kr. Donelaičio, didžiojo lietuvininko,
PROLOGAS
Kalbėtas prie pašventinimo jojo paminklo
Lazdynėliuose, 8. IV. 1896
Sutaisė Dr. Tetzner, lietuviškai išvertė Transkribuojant publikacijos autorės palikta autentiška leksika, skyryba, tik priartinta prie šiuolaikinės rašybos. Dr. Girėnas
Chr. Donalitius gimęs 1. I. 1714, numiręs 18. II. 1780 kaip kunigas Tolminkiemyje
Linksmai giedojims baldo,
Giest giminių krūva;
Šiaurij’ tylėjims valdo,
Tyl’ – šąla – Lietuva.

Ji vokiečiams ben moja
Visai kaip kitas sviets:
Vilkų kur gaujos loja,
Nelabs, lytaus apliets.

Taip rodės: tai žvaigždele
Tu, Donelait’, kilai,
Mums rodei giminėlę,
Jos vardan sveikinai.

Kaip tikras laukininkas
Tu garbę jai darei;
Kaip aukštas giesmininkas
Jos garbę ištarei.
Štai matom ant laukelių,
Šiluos, namėj’, darže,
Tarnaujant daug žmonelių,
Linksmybėj, bėdoje.

Šaltyšius pasakoja
Linksmai tarp baudžiavos;
O kas keliu čia joja?
Kvieslys čia mums atjos.

Tai ilsis verpejystės:
„Alaus! Medaus! Vedys!“
Į svirną bėg mergytės,
Vainiką rūtų pins.

Kanklys skamb’, o , veik pykstąs,
Meilings veik, miels namams,
Dainavimas, – sulygstąs
Lakštingalų balsams.
 
Taip rodei tu grožybę
Tėvynės abrozų
Macningai su viernybe
Dieka tau nuo visų!

O tavo darbo žmonės
Apliudija linksmai
(Tepriešijas beždžionės!):
Gyvs būsi amžinai.

Tau aužols ir berželis
Vainiką siunč’ vėlei
Iš ten, kur jauns bernelis
Gražiausiai sapnavai.
German’ja čion džiaugsmingai
Duod ranką Lietuvai;
Visi pritars meilingai
Mūs tėviškės kampai.

Arba:

Tau aužols ir berželis
Vainiką siunč dabar
Iš ten, kur jauns bernelis
Sapnuojąs rodos dar. Vertė J. Zauerveinas (dr. Girėnas). Šaltinis: LMAVB RS, F255-1560, l. 13.
 
Es liegt im Winterschweigen Litauens Dichterwald,
Indes im holden Reigen der Völker Lied erschallt.
Es galt dem deutschen Volke dies Land als ferme Welt,
Umhüllt von trüber Volke, unwirtlich, wolfdurchbellt.
Žiema sukaustė girią poeto Lietuvos,
Bet nenutildė būrio dainos tautų mielos.
Ši žemė Vokietijai – rūstoka, atkampi,
Čia debesys paniurę, staugia vilkai pikti.
Da bot ein Stern, ein hehrer, du Donalitius,
Verkünder und Verklärer des Heimatvolks, uns Gruss.
Aus Bauernstamm entsprossen, stiegst du for uns herauf,
Von Purpurglanz umflossen, als Dichterkönig auf.
Taurusis Donelaiti, tartum žvaigždė šviesi,
Tu Lietuvą tėvynę nuskaidrinęs esi.
Iš būrų kilęs, dainiau, purpuriniu rūbu
Mums suspindai karalium poetų gerbtinų.
Da tummelt sich im Acker, im Garten, Haus und Haid
Trotz harter Fron ein wacker Geschlecht in Lust und Leid.
Es kürzt mit Witz und Spasse der Schulz die Scharwerkssaat.
Wer reitet dort die Strasse? Der Hochzeitsbitter naht.
Nors baũdžiava ir baudžia, darbšti gentis namuos,
Laukuos, daržuos dar triūsia, guvi – varge, džiaugsmuos.
Šaltyšius sunkią sėją palengvina juokais.
Kas raitas čia artėja? Kvieslys į svodbą kvies!
 
Da bot ein Stern, ein hehrer, du Donalitius,
Verkünder und Verklärer des Heimatvolks, uns Gruss.
Aus Bauernstamm entsprossen, stiegst du for uns herauf,
Von Purpurglanz umflossen, als Dichterkönig auf.
Taurusis Donelaiti, tartum žvaigždė šviesi,
Tu Lietuvą tėvynę nuskaidrinęs esi.
Iš būrų kilęs, dainiau, purpuriniu rūbu
Mums suspindai karalium poetų gerbtinų.
Da tummelt sich im Acker, im Garten, Haus und Haid
Trotz harter Fron ein wacker Geschlecht in Lust und Leid.
Es kürzt mit Witz und Spasse der Schulz die Scharwerkssaat.
Wer reitet dort die Strasse? Der Hochzeitsbitter naht.
Nors baũdžiava ir baudžia, darbšti gentis
namuos,
Laukuos, daržuos dar triūsia, guvi – varge,
džiaugsmuos.
Šaltyšius sunkią sėją palengvina juokais.
Kas raitas čia artėja? Kvieslys į svodbą kvies!
Da schweigt das Spinnerädchen, hei, Alus, Met und Tanz!
Zur Klete eilt das Mädchen und flicht den Rautenkranz.
Die Kanklys tönt. Es hallet schwermütig, weich und traut.
Der Daina sang erschallet wie Nachtigallenlaut. Atkreiptinas dėmesys į publikacijos autorės paryškintus žodžius vokiškame tekste: jie taisyklingi, grynai lietuviški. Meistriškai įpinti į vokišką tekstą, jie rodo Tecnerio pagarbą lietuvių kalbai ir didžiausią pripažinimą Donelaičiui, vartojusiam šią leksiką „Metuose“.
Nustoja verpt mergelė, girdėt: „Alus!
Midus!“
Tuoj skuba jiklėtelėnpint rūtų vainikus.
Jau šokiui kviečia kañklys melodija liūdna,
Balsu lakštingalėlės nuaidi ir daina.
 
So hast du farbenprächtig der Heimat Bild entrollt,
Getreu und geistesmächtig. Drum sei dir Dank gezollt.
Und deines Werks Gestalten, sie zeugen frohbereit
Trotz drängender Gewalten: du lebst in Ewigkeit.
Tu nutapei spalvingą paveikslą Lietuvos –
Tikrovišką, dvasingą – ir vertą padėkos.
Nors veržias baisūs vėjai, bet liudija džiugiai
Eilių Tavų veikėjai: gyvensi amžinai.
Wir aber weihn dir Kränze am Eich – und Birkenbaum,
Wo du im Dichterlenze geträumt den Jugendtraum.
Deutschland reicht heut Litauen am Denkmal dein die
Hand
Mes pinam Tau vainiką berželių, ąžuolų,
Pavasarį šventei čia jaunatviškų svajų.
Prie šio paminklo tiesia nūn ranką Lietuvai
Vokietija – tėvynės plačios visi kraštai.
 

Literatūra

  • Donelaitis, Kristijonas, „Iš vokiškųjų raštų apie Kristijoną Donelaitį“, parengė Leonas Gineitis | Senoji Lietuvos literatūra: 13 knyga, Vilnius: LLTI, 2002.
  • Koženiauskienė, Regina, „Prūsijos knygų dedikacijos – kultūros paminklai garsiesiems kitataučiams lietuvių kalbos gynėjams“, Knygotyra, 2015, nr. 64, p. 197–219.
  • Koženiauskienė, Regina, „Žydintys metų laikai, tilpę riešuto kevale“, Acta humanitarica universitatis Saulensis, Mokslo darbai, t. 20, 2014, p. 30–43.
  • Koženiauskienė, Regina, XVI–XVIII amžiaus prakalbos ir dedikacijos. Vilnius: Mokslas, 1990.
  • Rhesa, J. […], 1818, – Kristijonas Donelaitis, Metai = Das Jahr: keturiose giesmėse, išvertė ir vokišką dedikaciją An Freiherrn Wilhelm v. Humboldt parašė Liudvikas Rėza, Königsberg, 1818.

Šaltiniai

  • LMAVB RS, F255-1560.
  • VUB, LR 46.
 

Two Dedications about Donelaitis: From Rhesa to Tetzner

  • Bibliographic Description: Regina Koženiauskienė, „Dvi dedikacijos apie Kristijoną Donelaitį: nuo Rėzos iki Tecnerio“, @eitis (lt), 2016, t. 655, ISSN 2424-421X.
  • Previous Edition: Regina Koženiauskienė, „Dvi dedikacijos apie Kristijoną Donelaitį: nuo Rėzos iki Tecnerio“, Darbai ir dienos, 2015, nr. 63, p. 241–247, ISSN 1392-0588.
  • Institutional Affiliation: Vilniaus universitetas.
Summary: Here are two 19th century dedications directly associated with the name of Kristijonas Donelaitis and written by Martin Ludwig Rhesa and Franz Oskar Tetzner. There are several reasons for publishing them with their translations into Lithuanian. These dedications are interesting as original texts filled with useful information about Donelaitis himself; the response to, and evaluation of, his work; and the situation of the Lithuanian language and its speakers in 19th century Lithuania Minor. During the 300th anniversary of his birth it was deemed appropriate to acquaint the academic public with new data related to Donelaitis and to call attention to these remnants of occasional rhetorical literature now rarely remembered and almost forgotten. Both dedications frame the 19th century and extend the public literary life of Kristijonas Donelaitis; they fill in the picture of the “king of poets” and his human character as well as recall the way of life and customs of these “virtuous and industrious” Lithuanians who once lived along the shores of the poet’s native Rominta River.

Keywords: dedications, occasional rhetoric, Kristijonas Donelaitis, Ludwig Rhesa, Franz Oskar Tetzner.