Studija Šyšos Švedkapių radiniai: įvadas į lokalinės istorijos tyrimus

Žiedinės segės

Rusnės moterų turtingiausių kapų nr. 3, 14 publikacijoje buvo nurodyti du žiedinių segių su burbulais (7:1 pav.) analogai iš dabartinės Lietuvos teritorijos. Tai segės iš Kauno apylinkių ir Gėliogalių (Molėtų r.) lobio Žr. Raimondas Sprainaitis, „XVII a. Rusnės moterų papuošalai“, p. 63. . Abi seges R. Sprainaitis datavo XVI a. Sidabrinė segė iš Kauno apylinkių saugoma Valstybiniame archeologijos muziejuje Varšuvoje ir yra publikuota baltams skirtame kataloge, kuriame trumpai aprašyta kaip „ažūrinė segė, papuošta jogailaičių karūnomis“ Pirmajame kataloge segė buvo neteisingai datuota XIV a., o parodos Italijoje kataloge datuota teisingiau – XVI–XVII a. Maria Michajłów-Wałach, Bałtowie – północni sąsiedzi Słowian (V w.p.n.e. do XIV w.), s. 44, nr. 77; Miroslava Hajek, I Balti: Alle origini dei Prussiani, degli Iatvinghi, dei Lituani e dei Lettoni Dal V secolo a. C. al XIV secolo, p. 155, nr. 1009 . Turbūt karūnų, kaip būtent jogailaičių, interpretacija yra klaidinga – jos tiesiog pavaizduotos gotikiniu stiliumi. Analogiška sidabrinė segė, galbūt net pagaminta tose pačiose dirbtuvėse, yra žinoma iš Līgatnes Ķempji lobio (Cėsio r., Latvija) Žr. Ādolfs Karnups, «13. – 17. gadsimteņi», p. 122, tāb. LXII:6; Latvijas PSR, Latvijas PSR arheoloģija, p. 332. . Jos antrojoje pusėje yra įrašas: ILSE WEWER 1638. Taigi segė pagaminta XVII a. pirmojoje pusėje. Tokio potipio dvi sidabrinės segės Latvijoje rastos taip pat pirmiau minėtame XVII a. šeštame dešimtmetyje paslėptame Katlakalna Mazjumprava lobyje (Rygos r.) (9:1 pav.), o dar viena, su akutėmis vietoje burbulų, yra kilusi iš to paties Līgatnes Ķempji lobio Žr. Valdemārs Ģinters, «Inriķa Smakata ģimenes rotas», p. 141–142, 146, att. 5; Ādolfs Karnups, «13. – 17. gadsimteņi», p. 122–125, tāb. LXII:3, LXIII:11; Latvijas PSR, Latvijas PSR arheoloģija, p. 335. .

 
9 pav. XVII a. sidabrinės segės iš Kuršo ir Livonijos: 1 – segė iš Mazjumpravos lobio, Latvija Pagal Valdemārs Ģinters, «Inriķa Smakata ģimenes rotas», att. 5. , 2 – segė iš Kambja bažnyčios senkapių Estijoje Pagal Heiki Valk, Rural Cemeteries of Southern Estonia 1225–1800 AD, Table XI:8. Fig. 9. 17-cent. silver brooches from Courland and Livonia: 1 – brooch from the Mazjumprava Hoard (Latvia) (Acc. to Valdemārs Ģinters, «Inriķa Smakata ģimenes rotas», att. 5); 2 – brooch from the old churchyard at Kambja (Estonia) (Acc. to Heiki Valk, Rural Cemeteries of Southern Estonia 1225–1800 AD, Table XI:8).

Līgatnes Ķempji ir Katlakalna Mazjumprava burbulinės segės yra rafinuotesnės ir puošnesnės už Rusnės kapų nr. 3 ir 14 paauksuotas sidabrines seges, tačiau jas stilistiškai sieja ne tik burbulai, bet ir kiaurymės lankelyje (latviškose segėse jos yra širdelių formos), puošyba suktomis ar įkartuotomis vielutėmis ar jų įspaudų skardoje imitacija. Neabejotinai auksakaliai iš dabartinės Latvijos (Kuršo hercogystės ?) regionų inspiravo (o gal ir pagamino) sidabrines burbulines žiedines seges, rastas Rusnės senkapiuose. Pavyzdžiui, žinoma, kad Bauskės auksakaliai vykdavo į metinius turgus Lietuvos gilumon Žr. Valdemārs Ģinters, «Dažas zemgales 17. – 18. g. s. sudraba saktis», p. 92. . Greičiausiai, tokios išvykos organizuotos ir į Prūsijos kunigaikštystę.
 

Grįžtant prie pirmiau minėtų analogų iš Lietuvos, reikia pasakyti, kad Gėliogalių lobio segė, kuri „Senovės lietuvių papuošalų“ albume buvo datuota XIII–XIV a., neturi išraiškingų burbulų ir yra tikrai kito, ankstyvesnio, stiliaus Žr. „Lietuvių liaudies menas“, p. 339, pav. 583. . Minėta segė iš Kauno apylinkių greičiausiai buvo pagaminta dabartinės Latvijos teritorijoje buvusiose auksakalio dirbtuvėse, taip pat daugiausia panašumų į Rusnės ir Šyšos žiedines seges įžvelgiama segėse iš Latvijos, kur žiedinių segių įvairios transformuotos ir išdidėjusios versijos kai kur išliko iki XIX a. Žr. Mirdza Slava, «Latviešu tautas tērpi», p. 95–102, att. 78–83. . Ieškant analogų latviškoje literatūroje yra svarbu atkreipti dėmesį į tikrą segių dydį. Kai kada iliustracijose jos vaizduojamos sumažintos maždaug iki Rusnės segių dydžio ir be mastelio. Iš tiesų jų skersmuo siekia 15 cm ir daugiau. Pavyzdys yra burbulinė segė, pagaminta 1686–1697 m. Bauskės auksakalio Tobias Müllerio, kurios skersmuo 16 cm Žr. Valdemārs Ģinters, «Dažas zemgales 17. – 18. g. s. sudraba saktis», p. 93–94, att. 1. . Šiuo atveju Rusnės burbulinės segės yra panašios į ją tik bendrais stiliaus bruožais. Didesnės ir mažesnės sidabrinės žiedinės segės Latvijoje XVII a. buvo gaminamos vienu metu. Mazjumprava lobyje dvi didesnės segės buvo 11,8 ir 10 cm skersmens, o kitos trys – 7,6, 7,7 ir 6,6 cm Žr. Valdemārs Ģinters, «Inriķa Smakata ģimenes rotas», p. 140–142, att. 1–5, 6:5. . Apmaudu, kad M. Slavos darbe apie latvių tautinį kostiumą paskelbtos segės yra be datavimo ar tikslių radaviečių nuorodų. Autorė pažymi, kad kuršių segėms būdingas lankelio graviravimas augaliniu ornamentu ir rozetėmis, tačiau neaišku, kokiam laikotarpiui priskirtinos šiame veikale 80:13, 14 pav. pavaizduotos graviruotos žiedinės burbulinės segės ar mažesnė burbulinė segė su kiaurymėmis 80:3 pav. Žr. Mirdza Slava, «Latviešu tautas tērpi», p. 101. Išgraviruotiems žalvarinių segių iš Šyšos ir sidabrinių segių iš Rusnės kapų nr. 4, 18 ornamentams paieškokime paralelių archeologiniuose veikaluose.

 

Latvių archeologai žiedines seges laiko atneštomis viduramžiais vokiečių, nors jas vėliau perėmė vietiniai latvių valstiečiai, ir tokios segės galiausiai tapo tradicinio kostiumo dalimi Žr. Valdemārs Ģinters, «Dažas zemgales 17. – 18. g. s. sudraba saktis», p. 96; V. Urtāns, «Vinakalna kapulauks pie Stukmaņiem (13.–17.gs.)», p. 24. . Heiki Valkas ankstyvąsias XIII–XIV a. žiedines seges vadina „hanzietiškosiomis“, nes šis tipas buvo būdingas visam Baltijos regionui XII–XV a. Didesnes vėlyvąsias žiedines seges lygiu paviršiumi, kurios buvo būdingos Estijoje XV–XVIII a. pradžioje, jis priskiria livoniškiesiems „hanzietiškųjų“ segių derivatams. Pastarajai grupei priklauso keturios sidabrinės segės iš Kambja bažnyčios kapų, dab. Pietų Estijoje, kurios datuojamos XVII a. Žr. Heiki Valk, Rural Cemeteries of Southern Estonia 1225–1800 AD, p. 44–46, 84–85, Table XI:6–9. Kambja segės be burbulų, graviruotu paviršiumi, o ornamentą sudaro keturlapiai žiedai, labai panašūs į Rusnės kapo nr. 18 graviruotos sidabrinės segės keturlapius žiedus. Didžiausioje Kambja segėje tarp žiedų yra išraižytas augalinis raitytų linijų ornamentas, savo pobūdžiu primenantis Rusnės kapo nr. 4 sidabrinės segės raižinį (7:2; 9:2 pav.). Panašiu ornamentu buvo graviruota ir žalvarinė žiedinė segė iš Siksäla Kirikumägi senkapio Estijoje, kuri datuojama pagal kartu rastą XVII a. antrosios pusės monetą Žr. Silvia Laul, Heiki Valk, Siksälä: A Community at the Frontiers: Iron Age and Medieval, p. 70–71, Fig. 77:3. . Dvi segės lygiu graviruotu paviršiumi, kurių puošybos motyvą sudaro eilė besipinančių linijų ir jų kompozicijoje atpažįstamas lelijos žiedas ar tiesiog besiraitantys lapeliai, buvo rastos Žiemgaloje Latvijoje. Segės nėra identiškos, bet panašios tiek forma, tiek augalinio ornamento stilistika. Viena segė buvo rasta Tervetės senkapio kape nr. 12 kartu su XVI–XVII a. pradžios monetomis Žr. Brīvkalne, 1974, p. 134, 136, att. 9:13. . Kita segė su tokio pobūdžio graviruotu ornamentu buvo rasta turtingame moters kape su bronzos skardos vainiku. Tai Vilces Kalnaplāteru kapas nr. 7, kuriame dar buvo paprastesnė žiedinė segė, puošta įkypų griovelių ir akučių raštu, ir panašiai ornamentuota žiedinė segė su keturiomis ataugėlėmis. Mirusioji taip pat turėjo odinį diržą, puoštą mažytėmis bronzos kniedutėmis. Kape buvo rastas 1578 m. Rygos šilingas, kuris leidžia datuoti kapą ne anksčiau kaip dviem paskutiniais XVI a. dešimtmečiais Žr. Ieva Cimermane, «Zemgaļu 16 gs. bronzas skārda vainagi», p. 54, 56, att. 4. . Taigi abu kapai Žiemgaloje, kuriuose rastos augaliniais raštais graviruotos žiedinės segės, įrengti panašiu laikotarpiu – XVI a. pabaigoje – XVII a. pirmojoje pusėje. Įdomus sutapimas, kad Cėsio didikės su sidabriniu diržu kape taip pat buvo rasta XVI a. aštuntame dešimtmetyje kaldintų Rygos miesto šilingų. Šio diržo susegimo plokštelės taip pat buvo graviruotos augaliniu besiraitančių linijų ornamentu.

 

Šyšos žiedinės segės su burbulais atspindi supaprastintą tokių burbulinių sidabrinių segių kaip iš Rusnės kapų nr. 3, 14 formą. Šyšos segių graviravimas taip pat yra supaprastintas, palyginti su sidabrinių Rusnės kapų nr. 4, 18 segių raižiniais, kurie turi pirmiau aptartų paralelių, rastų Rytų Baltijos regione. Šyšos papuošalus gaminę meistrai kuklesnėmis priemonėmis kopijavo Rusnės sidabrinių segių tipus ir jų puošybos būdą.

Šyšos ir Rusnės diržų bei kartu rastų žiedinių segių chronologija

Šyšos žvaigždinė / rozetinė segė yra ankstyviausia iš aptartų Švedkapių radinių (3 pav.). Ji rodo, kad Šyšos Švedkapiai arba Maro kapeliai buvo kaimo kapinės galbūt jau XV a., t. y. pirmosios Rusnės bažnyčios veiklos metu. Galbūt ši Šyšos segė yra Nemuno deltos apgyvendinimo Viduramžiais palikimas. Tai svarbu ir platesnių Rusnės apylinkių istorijai. Rusnės senkapiuose bažnyčioje ir aplink ją tokių ankstyvų kapų 1984 m. ir 1991 m. kol kas nebuvo rasta Žr. Raimondas Sprainaitis, „Žvalgomieji archeologiniai kasinėjimai Rusnėje“, 1986; „Archeologiniai kasinėjimai prie Rusnės bažnyčios“, 1992. .

Pirmiau išanalizuotų tiesioginių ir stilistinių analogų pagrindu Šyšos diržai ir Rusnės kapai su tokio tipo diržais (nr. 3, 4, 14, 18) skirtini ne anksčiau kaip XVI a. pabaigai. Remiantis „aukštosios mados“ tendencija, didikės nuo XVII a. antrosios pusės nebenešiojo sudėtinių metalinių diržų Žr. Jörg Harder, „Segmentgürtel mit mehrteiliger Anhängekombination – Ein Frauenschmuckgürtel der Renaissance“, S. 10–11. . Galima daryti prielaidą, kad ši mada žemesniuosiuose sluoksniuose taip pat labai ilgai neužtruko, nors, kaip minėjome, Kurše metalinių diržų mada išliko iki XVIII–XIX a. Remiantis stilistiniais panašumais ir paralelėmis Rytų Baltijos regione platesnės chronologinės Šyšos ir Rusnės diržų ir žiedinių segių ribos būtų XVI a. pabaiga–XVII a., o siauresnės – XVII a. pirmoji pusė.

 

Interpretacija: galimos Šyšos Švedkapių vardo ištakos, Šyšos ir panašūs Rusnės radiniai kaip gyventojų socialinės ar etninės kilmės ženklai

Šyšos Švedkapių vardo tradicijos prielaidos

Švedkapių vardas kaip laidojimo paminklų epitetas dab. Lietuvoje pasitaiko dažnai. Šią problematiką pradėjo tirti archeologė Andra Simniškytė-Strimaitienė. Rinkdama duomenis apie kapinynų ir pilkapynų vardus ji nustatė, kad Švedkapiais priešistorės laikotarpio laidojimo paminklai pavadinami kur kas rečiau nei, pavyzdžiui, vardu „Milžinkapiai“ A. Simniškytės-Strimaitienės pranešimas „Power of Ancestors“ konferencijoje „Baltic Worldview: From Mythology to Folklore. July 8–10, 2009, Vilnius“. . Švedkapiais dažniausiai apibūdinami Viduramžių senkapiai, kurių chronologija siekia naujųjų laikų pradžią. Švedkapių ar Maro kapelių pavadinimas yra būdingas ne tik dabartinei Lietuvos teritorijai. Tokia žodinė tradicija labai ryški ir Estijoje. H. Valkas, tyrinėjęs Pietų Estijos kaimų senkapius (XIII–XVII a.), suskaičiavo, kad žodis „švedų“ senkapių pavadinimuose yra 14,8 proc. visų kapinynų. Nemaža dalis senkapių siejama su maro aukomis (8,0 proc.), taip pat pasitaikė keli atvejai, kai kalbėta apie bado aukų kapus. Siejant tą žodinę tradiciją su istoriniais įvykiais, pažymėtina, kad Šiaurės arba Švedų karas 1700–1710 m. baigė švedų valdymo laikotarpį Estijoje. Didysis badas ištiko 1695–1697 m., o maras siautėjo 1710–1711 m. Būtent XVII ir XVIII a. riboje Estijoje nyksta kaimo kapinaičių (ne prie bažnyčios) tradicija. H. Valkas tą nykimą sieja su minėto karo ir bado bei maro pasekmėmis – tada Estijoje gyventojų sumažėjo daugiau nei perpus Žr. Heiki Valk, “The 13–17th Century Village Cemeteries of South Estonia in Folk-Tradition and Beliefs,” p. 502. . Šyšoje taip pat kažkada (ne anksčiau kaip XVII a.) vieni kaimo kapai buvo apleisti ir supilta kalva naujoms kapinėms (jos veikė iki XX a.). Įdomu, jog Švedkapiai buvo apleisti ne dėl to, kad kapinės perkeltos prie artimiausios parapijos bažnyčios – Klaipėdos krašte atskirų kaimo kapinaičių tradicija išliko iki šiol. Galime daryti prielaidą, kad Švedkapiai arba Maro kapeliai buvo apleisti iš tiesų ten palaidojus infekcijos aukas ir siekiant fiziškai atsiriboti nuo senkapių teritorijos. Kita galimybė yra ta, kad vienu laiku gyventojų sudėtis smarkiai pasikeitė, jie rinkosi naują vietą savo kapinėms, o senąsias pavadino Švedkapiais, t. y. svetimųjų kapais. Epidemijos metu galėjo būti steigiamos naujos kapinės. Žinoma, kad 1831 m. Rusnės ir Karklės apylinkėse kilusios choleros epidemijos metu mirusiesiems laidoti buvo parinkta nuošali vieta Brijoniškių dvarui priklausančiuose Ragininkuose (sala Rusnės upėje) Žr. Johannes Sembritzki, Arthur Bittens, Geschichte des Kreises Heydekrug, S. 198. . Negalima atmesti galimybės, kad Švedkapių vardas įsitvirtino senose kaimo kapinėse palaidojus daug žuvusiųjų kariniuose antpuoliuose.

 

Klaipėdos krašte užfiksuotus vadinamuosius švedkapius ar švedų įtvirtinimus (Schwedenschanzen), regis, pirmiausia galėtume sieti su žodine tradicija, įamžinusia XVII a. įvykius. 1629–1635 m. Klaipėda ir jos apylinkės pagal 1629 m. Altmarke pasirašytas paliaubas tarp Švedijos ir Lenkijos su Lietuva buvo palikta administruoti švedams. Apie tuometinius švedų karių siautėjimus krašte yra išlikę nemaža liudijimų. Antai, pažymėta, kad Ventės klebonija buvo dukart užpulta, paimti grūdai, arkliai, galvijai. Didžioji dalis valstiečių išmirė arba išsibėgiojo, jų buvo belikę vos 25 Žr. Johannes Sembritzki, Arthur Bittens, Geschichte des Kreises Heydekrug, S. 54. . Iš Verdainės klebonijos irgi buvo pagrobti pinigai, kiti vertingi daiktai, beveik visas kilnojamasis turtas Žr. Albert Füllhaase, Geschichtliche Heimatkunde des Kreises Heydekrug, S. 58. . Praėjus dvejiems metams po švedmečio, 1637 m. vizitatoriaus ataskaitoje rašyta, kad švedų sekvestracijos metu buvo sudeginta ir sunaikinta daug kaimų ir ūkininkų sodybų, dideli žemės plotai dėl žmonių trūkumo dirvonavo, nuskurdę kaimiečiai vargo, negalėdami atsigauti po patirtų nelaimių ir nuostolių. Kitame tarnybiniame pranešime rašyta, kad 1630 m. visas Klaipėdos valsčius buvo taip nusiaubtas, kad ištisi plotai buvo likę be žmonių, o kai jų vėl ėmė rastis, dažnas neturėjo nei karvės, nei arklio Žr. Johannes Sembritzki, Arthur Bittens, Geschichte des Kreises Heydekrug, S. 55. .

 

Kitas švedų karinių dalinių pasirodymas Klaipėdos valsčiuje žinomas 1678 m. Tų metų lapkritį 16 tūkst. karių švedų korpusas, vadovaujamas Livonijos gubernatoriaus gen. Henriko Horno, per Kuršą traukė į Prūsiją. Pakeliui buvo apgulta Klaipėda. Nepavykus ją paimti, buvo patraukta per Priekulę, Šilutę Rusnės upės link, kur ketinta persikelti. Pažymėtina, kad lapkričio 28 d. švedų daliniai Šilutėje ir jos apylinkėse buvo sustoję pailsėti ir gerokai nusiaubė apylinkes – pagrobė viską, ką buvo palikę į miškus ir pelkynus pabėgę ūkininkai Žr. Johannes Sembritzki, Arthur Bittens, Geschichte des Kreises Heydekrug, S. 56. . Tada buvo apiplėšta ir Verdainės bažnyčia bei klebonija Žr. Ingė Lukšaitė (sud.), Klaipėdos miesto ir valsčiaus evangelikų liuteronų bažnyčių vizitacijų 1676–1685 m. dokumentai, p. 197. . Yra išlikęs įdomus pasakojimas apie švedams pasipriešinusius Šyšos kaimo gyventojus Žr. Albert Füllhaase, Geschichtliche Heimatkunde des Kreises Heydekrug, S. 61–62. . Pasakojama, kad švedų daliniams per Rusnės upę persikelti reikėję daug valčių, todėl, apsistoję Šilutėje, švedai patraukė į Rusnės apylinkes apsirūpinti tokiomis plaukiojimo priemonėmis. Šyšos kaimiečiai, norėdami sutrukdyti švedams, visas savo valtis nuplukdė į kitą upės pusę, į Rusnės prieplauką. Švedai buvo labai įpykę dėl tokio pokšto ir, pasidarę plaustą, ketino pasiekti tas valtis. Tačiau Šyšos kaimiečiai besikeliančius švedus energingai apšaudė ir apie dešimt jų nukovė. Po tokio atkirčio švedai atsisakė savo sumanymo ir pasitraukė.

Taigi XVII a. Nemuno deltos gyventojams teko daug išmėginimų, susijusių su švedų kariuomene, atnešusių skurdą ir gyvybių praradimus. Švedų laikotarpis susijęs su panašiais nuostoliais kaip 1707–1711 m. maras, todėl neatsitiktinai senosios kaimo kapinės atmintyje liko kaip Švedkapiai, Maro kapeliai.

 

Šyšos ir Rusnės moterų papuošalai – aprangos regionalumo / bendraeuropietiškumo, socialinės mirusiųjų kilmės ir tapatumo tyrinėjimų šaltiniai

Aptartų Šyšos radinių ir Rusnės moterų kapų nr. 3, 4, 14, 18 įkapių pobūdis užmena mįslę, kokiam socialiniam sluoksniui priklausė jų savininkės. Ar žalvariniai sudėtiniai diržai, kai kada puošti sidabrine danga, buvo visiems prieinama puošmena? Kaip įvertinti turtine prasme žiedines sidabrines (kai kurias iš jų paauksuotas) seges? 1577–1620 m. Prūsijos krašto nuostatuose Žr. Landesordnung des Hertzogthums Preussen, 1577, S. 52–55; Landordnung deß Hertzogthums Preussen, 1640, S. 54–56. buvo aiškiai apibrėžta, kokius drabužius leidžiama ir draudžiama dėvėti skirtingo socialinio statuso ar luomo atstovams. Jie buvo suskirstyti į keturis luomus: 1) valdžios žmones, riteriją ir bajorus; 2) laisvuosius ir seniūnus; 3) smuklininkus ir valstiečius; 4) tarnus, samdinius.

Valdžios atstovams, riterijai ir kilmingiesiems (bajorams) nebuvo jokių apribojimų dėl drabužių, tačiau jie buvo raginami nedemonstruoti savo pertekliaus ir turtingumo, rodyti pavyzdį žemesnio luomo asmenims. Ypač raginama susilaikyti nuo nekrikščioniškų ir nesaikingų kelnių ir apatinių baltinių.

Laisviesiems ir seniūnams leista turėti po du „londonietiškus“ švarkus (lündische Röcke), tačiau jie turėjo būti be apsiuvų, perkirpimo ir nespalvoti. Uždrausta nešioti šilkines liemenes, apsiūtas aksomu, auksines arba šilkines apykakles, kaspinus apie skrybėlę, plunksnas, puoštas auksu ir perlais. Šio luomo atstovų žmonoms ir dukterims prie „londonietiškų“ ir satino sijonų leista dėvėti auksinius arba sidabrinius vėrinius, kuriuos nuo seno nešiojo (Gold oder Silbern Geschmeide wie das vor alters gebraucht ist worden), aksominius diržus (juostas, vok. Gürtel) su sidabru apkaustytais varsčiais ir sagtimi (mit Silbern vergulten Senckeln und Spangel beschlagen). Tačiau buvo uždrausta auksiniai kykai (gobtuvai, nuometai, vok. Hauben), apykaklės su auksiniais apsiuvais (apvadais), aksominės kepurės su bebro kailiu, aksominės beretės (vok. Barte) ir auksiniai diržai (vok. Gürtel).

 

Smuklininkams ir valstiečiams leista turėti po vieną „londonietišką“ švarką, tokio pat audinio ar odinę liemenę, gero audinio kelnes, tačiau viskas turėjo būti be perkirpimų, apsiuvų ir nespalvota. Draustos auksinės ir šilkinės apykaklės, plunksnos, damaskinės liemenės, aksominiai kaspinai apie skrybėlę. Šio luomo vyrų žmonoms prie sijono iš „londonietiško“ audinio leista nešioti sidabrines sąsagas (seges, vok. Knöffel), šilkinius diržus su sidabriniais paauksuotais ir nepaauksuotais varsčiais (mit Silbern senckeln verguldet und unuerguldet), sidabrinius karolius (vok. Karellen) ir rožančius (vok. Paternoster). Drausta nešioti auksinius kykus (gobtuvus, vok. Hauben) ir aksomines kepures, beretes ir apykakles.

Tarnams ir samdiniams draudžiama dėvėti šilkines liemenes, taip pat švarkus su aksomu ar šilkiniais apsiuvais. Leista nešioti vilnonius, „londonietiškus“ ir panašaus audinio drabužius. Taip pat leista rengtis tuo, ką šeimininkas buvo padovanojęs.

Nusižengusiems šiems potvarkiams, nesvarbu, ar tai būtų laisvasis, seniūnas, smuklininkas, valstietis, samdinys ar jų žmonos, dukterys ir sūnūs, grėsė netekti savo drabužių ar papuošalų. Parduodančiam ar siuvančiam tokius draudžiamus drabužius grėsė būti nubaustam trijų markių bauda.

Šie nuostatai rodo, kad smuklininkų ir valstiečių žmonoms nebuvo draudžiama nešioti sidabrinius papuošalus ar diržus. Svarbiausi apribojimai apėmė prabangius audinius, jų auksinę puošybą ir įmantrius galvos apdangalus. Būtent šie elementai buvo aukštųjų sluoksnių „antpečiai“ viešumoje, kurių naudoti žemesnieji sluoksniai negalėjo. Rusnės kapo nr. 18 moteris buvo palaidota su geros kokybės audinio vilnoniais drabužiais (vienas audinys yra spalvotais langais) Rusnės senkapiuose rasti audiniai verti atskiro profesionalaus tyrimo. . Jos diržas buvo pasidabruotas, o trys segės sidabrinės. Ši apranga atrodo puošni, tačiau neperžengia XVI–XVII a. Prūsijos krašto nuostatų smuklininkams ir valstiečiams ribų. Kita vertus, Rusnės moterys su diržais buvo palaidotos arti bažnyčios – tai, greičiausiai, rodo, kad jos buvo gerbiamos bendruomenės narės. Jos galėjo priklausyti laisvųjų ir seniūnų kategorijos šeimoms. O Šyšos žalvariniai radiniai galėtų būti priskirti ir žemiausiai tarnų ir samdinių kategorijai, taip pat prie kuklesnių aspiracijų „vidurinės“ klasės (laisvųjų, smuklininkų, valstiečių) papuošalų.

 

Kad Kuršo auksakaliai gamino seges specialiai valstiečių rinkai, rodo XVII a. Rygos auksakalių dokumentai, kuriuose minimos „Bauer-Bretz“, „Wepen-Bretz“, t. y. valstiečių, segės, vilainių segės Žr. Jānis Straubergs, «Latviešu saktu kalēju amats un Rīgas latviešu rotas», p. 104. . Ryga XVII a. jau sunkiai galėjo išlaikyti auksakalių monopoliją. Kuršo hercogas labai rėmė Jelgavos auksakalius, 1635 m. čia dirbo aštuoni meistrai, o kiek mažiau – keturi – Bauskėje. Auksakalių amatas klestėjo ir artimesniuose Nemuno deltai Kuršo miestuose: Kuldygoje, Liepojoje ir Ventspilyje Žr. Valdemārs Ģinters, «Dažas zemgales 17. – 18. g. s. sudraba saktis», p. 91; Andrejs Johansons, «Latviešu zelts un sudrabs», p. 35. . Kuršo meistrai, gabenę savo gaminius į LDK, neabejotinai turėjo pasiekti ir Rytprūsių prekyvietes. Kyla klausimas, kaip nelaisviems Kuršo valstiečiams buvo leidžiama nešioti masyvius sidabrinius papuošalus? Iš tiesų, tai buvo nelabai toleruojama. Dvasininkija visomis pastangomis, tačiau dažniausiai veltui, su ta tradicija kovojo. Štai 1669 m. Dobelės bažnyčios vizitatoriai bandė uždrausti valstiečiams jų „luomui nepriderančius“ papuošalus. 1654 m. G. Mancelis pamokslų knygoje plūdo tuos, kurie bažnyčioje puikuojasi sidabrinėmis segėmis, ir tuos turtingus valstiečius, kurie „didelėmis burbulinėmis sidabro segėmis savo žmoną ir dukteris rėdo“ Andrejs Johansons, «Latviešu zelts un sudrabs», p. 35. . Gal ir Klaipėdos, Šilutės apylinkes XVII a. pasiekusios tokios sidabrinės paauksuotos žiedinės segės su burbulais kaip iš Rusnės senkapių (7:1 pav.) buvo turtingų kaimiečių papuošalas? Tokią prielaidą siūlo ta aplinkybė, kad 2006 m. ištirtuose XVI–XVII a. klaipėdiečių kapuose prie Jono bažnyčios nebuvo rasta nė vienos žiedinės, plokščios ar su burbulais segės Žr. Gintautas Zabiela, Klaipėdos senamiesčio sklypo Turgaus g. 37. 2006 m. archeologinių tyrinėjimų ataskaita, p. 74–78. . Žinoma, XVII a. Klaipėda nebuvo didelis metropolis, tačiau čia gyveno turtingesni miestiečiai nei Rusnėje. Įdomu, kad Klaipėdos Jono bažnyčios kapinėse surastos apskritinės žiedinės segės savo forma, dydžiu, susikibusių rankų motyvu yra labai panašios į segę, rastą Vilniaus Žemutinėje pilyje Žr. Daiva Steponavičienė, „Metalinės aprangos detalės ir papuošalai Vilniaus Žemutinės pilies tyrinėjimų duomenimis“, p. 117, pav. 14. . Taigi Rytų Prūsijos ir LDK miestiečiai ar bajorai sekė tomis pačiomis papuošalų madomis ir, greičiausiai, nenešiojo „kaimiečiams“ būdingų papuošalų.

 

Šyšos ir Rusnės žiedinių segių su burbulais formos labai panašios į tuo pat metu madingų Kurše papuošalų formas. Tai tarsi Kuršo valstiečių aprangos elementai, atkeliavę į Nemuno žemupio apylinkes. Galima daryti dvi prielaidas – vėlyvųjų žiedinių segių mados turėjo bendrų bruožų visame Rytų Baltijos regione arba tos mados buvo atneštos „gyvų savininkių“. Pastarajai prielaidai pagrindą teikia kuršių migracijos duomenys. Apie kuršių persikėlėlius Prūsijoje, ypač Klaipėdos srityje, žinoma nuo XV a. pradžios. 1409 m. Klaipėdos komtūras didžiajam magistrui pranešė, kad žmonės iš Kuršo (lute von Kuerlandt) apsigyvena krante iki pat Klaipėdos ir ima ką randa pakrantėje, ir medžioja miškuose priešais Klaipėdą Žr. Adalbert Bezzenberger, Die Kurische Nehrung und ihre Bewohner, S. 269. . Apie nemažą kiekį atsikėlusių kuršių (kwren aws kwrland) su žmonomis ir vaikais pranešama ir 1436 m. Klaipėdos komtūro rašte didžiajam magistrui. 1445 ir 1481 m. Livonijos magistras skundėsi, kad kuršiai tiek gausiai keliasi į Klaipėdos apylinkes, kad dėl to Kuršas labai nusilps ir ištuštės. Didžiojo magistro prašyta imtis priemonių tokiai migracijai sutrukdyti Žr. ten pat. .

Kuršių įsikurta ne vien Klaipėdos apylinkėse, bet ir toliau į pietus. Žinomas 1544 m. kunigaikščio Albrechto įsakas Rusnėje surasti kunigą, mokantį lietuviškai ir kuršiškai Žr. Johannes Sembritzki, Arthur Bittens, Geschichte des Kreises Heydekrug, S. 13. . 1578 m. įsake Tilžės ir Ragainės apskričių bažnyčioms dėl stabmeldystės ir kitų nekrikščioniškų papročių paplitimo tarp parapijiečių minimi lietuvininkai ir kuršiai Žr. Norbertas Vėlius (sud.), Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, p. 230, 234. . XVII a. naują kuršių kolonistų bangą į Prūsiją paskatino švedų karo veiksmai Kurše. 1630 m. Kuršo hercogas Jacobas laiške kurfiurstui Georgui Wilhelmui pranešė apie iš Kuršo į Prūsiją pabėgusius 100–150 valstiečių šeimynų, geriausių jo žmonių (zwar die besten Leuten), kurie buvo įkurdinti Klaipėdos, Tilžės, Ragainės, Įsruties apskrityse ir palei visą pamarį Žr. August Seraphim, „Ueber Auswanderung lettischer Bauern aus Kurland nach Ostpreussen im 17. Jahrhundert“, S. 320. .

 

Taigi istoriniai duomenys rodo, kad XV–XVII a. šiaurinių Prūsijos sričių ryšiai su Kuršu, leidę plėtotis kultūriniams mainams, buvo gana intensyvūs. Jeigu sidabrinės burbulinės segės į Nemuno deltą neatkeliavo iš Kuršo kartu su savininkėmis, tai jos galėjo būti atvežtos prekeivių ar gamintos vietinėse dirbtuvėse, imituojant įspūdingus Kuršo pavyzdžius.

Į klausimą, ar Šyšos ir Rusnės moterys, palaidotos su sudėtiniais metaliniais diržais, gyveno uždaroje kaimo aplinkoje, ar, priešingai, jų gyvenimą veikė tolimesnių regionų, įtakų vėjai, provokuoja atsakyti H. Valko Pietų Estijos kaimų kapinynų medžiagos interpretacija. Šis autorius daro išvadą, kad „europiniame“ kontekste Livonijos kaimo visuomenė apibūdintina ne kaip dinamiška, o kaip statiška, o kaimiškųjų kapinaičių tradicija, vietiniai laidosenos elementai rodo ryškią etnosocialinę visuomenės poliarizaciją, kai vokiškai kalbanti diduomenė yra ryškiai atsiskyrusi nuo vietinių gyventojų. Ryšiai su „Europa“ buvo palaikomi per miestus, bažnyčią ir dvarus ir turėjo menką įtaką vietiniams kaimo gyventojams Žr. Heiki Valk, Rural Cemeteries of Southern Estonia 1225–1800 AD, p. 105–107. . Galima H. Valkui paprieštarauti, kad bet kurioje šalyje valstiečiai lėčiau „europietiškėja“, t. y. vangiau priima bendraregionines įtakas savo buityje ir būtyje. Livonijos situacija lygintina su Rytprūsių, nes čia aukštutinių ir žemutinių sluoksnių atstovų etninė / kalbinė priklausomybė taip pat dažnai skyrėsi. Bet ar ši riba nebuvo peržengiama? Šyšos ir Rusnės moterys XVII a. dėvėjo europinės mados metalinius sudėtinius diržus ir sekė bendromis Rytų Baltijos regiono madomis, kurių ryškiausias elementas – vėlyvosios žiedinės segės. Rusnės moterų sidabrinės segės atliepia Kuršo ir Livonijos madas, o jų vertė leidžia spręsti apie mirusiųjų „vidutinį“ luomą. Kaip rodo įvade minėtas XVI a. pradžios šaltinis, Šyšoje tarp mokesčių mokėtojų įrašytos tiek vokiškai, tiek baltiškai skambančios pavardės, todėl galima abejoti visišku „vokiškos viršūnės“ ir „baltiškų apačių“ atskirumu. Įdomu, kad uždaruosius estų valstiečius aptariamu laikotarpiu taip pat veikė miestietiškos įtakos. Tai pastebima XVI a., prieš Livonijos karą. Apie 1630 m. estų kaimus vėl pasiekia nauja miestietiškų papuošalų banga Žr. ten pat, p. 101–103. . Jeigu rusniškes moteris su diržais priskirtume laisvųjų luomui, o Šyšos moteris, turėjusias tą patį aprangos stilių, bet vietoje sidabrinių segių nešiojusias panašias žalvarines, skirtume žemesniesiems luomams, vis tiek svarbu pažymėti, kad visos šios moterys Nemuno deltoje turėjo galimybes savo aprangą „europinti“, neprarasdamos lokalinės, o kartu tam tikru lygiu būdingos visam Rytų Baltijos kranto ruožui tapatybės. Tokią kultūrinę „globalizaciją“ neabejotinai stūmė į priekį gyvenimas prie strategiškai svarbių vandens kelių.

 

Išvados

1. Šyšos kaimo Švedkapiuose 1929 ir 1954 m. aptikti radiniai liudija apie Nemuno deltos regione esantį svarbų laidojimo paminklą, kurio chronologija galbūt prasideda Viduramžiais (remiantis šešialapės segės forma) ir siekia bent jau XVII a. Senkapių vietą ateityje reikia patikrinti archeologiniais tyrimais. Švedkapiai 1972–1984 m. dešiniojoje Šyšos kranto pusėje buvo saugomi kaip vietinės reikšmės archeologijos paminklas AV-1387. Pailga kalvelė, kuri matoma 1912 m. topografiniame žemėlapyje, turėtų būti tikroji Švedkapių vieta, o H. Bratkaus 1929 m. laiške minima Šyšos Švedkapių vieta kairiojoje pusėje, greičiausiai, yra klaida.

2. Straipsnyje aptartiems radiniams iš Šyšos Švedkapių (sudėtinis žalvarinis diržas ir viena diržo plokštelė bei žalvarinės žiedinės segės su burbulais) artimiausių analogų žinoma tarp rastųjų senkapiuose prie Rusnės bažnyčios. Stilistinė radinių analizė ir paralelės iš Baltijos jūros regiono leidžia nustatyti jų chronologiją. Platesnės laikotarpio ribos yra XVI a. pabaiga–XVII a., tačiau galima daryti prielaidą, kad aptarti Rusnės kapai datuotini siauresniu laikotarpiu – XVII a. pirmąja puse.

3. Šyšos ir Rusnės žiedinės segės savo forma ir puošyba graviravimu artimos Kurše ir Livonijoje gamintiems papuošalams. Sidabrinės paauksuotos burbulinės segės panašios į Kuršo auksakalių darbus, nors gali būti ir to paties stiliaus vietinės imitacijos. Sudėtiniai žalvarinių (kartais sidabruotų) plokštelių diržai atspindi bendrą europinę XVI–XVII a. pirmosios pusės madą. Šyšos ir Rusnės plokštelių puošybos motyvams būdingi santuokos ir meilės simboliai, todėl galima daryti išvadą, kad diržai buvo dovanojami per vestuves.

 

4. Šyšos senųjų kaimo kapinių – Švedkapių, Maro kapelių – vardai galėjo kilti iš XVII a. švedų siautėjimų apylinkėse, gyventojų netekčių, netrukus dar padidėjusių XVIII a. pradžioje dėl maro, kolektyvinės atminties. Gali būti, kad Švedkapiai kaip „svetimi“, „nešvarūs“ buvo apleisti XVII a. pabaigoje–XVIII a. pradžioje. Vėliau įkurtos kitos Šyšos kaimo kapinaitės: abejos yra arčiau Atmatos upės, kairiajame ir dešiniajame krante.

5. Remiantis 1577–1620 m. Prūsijos krašto nuostatais, Rusnės moterys, palaidotos su diržais, galėjo priklausyti tiek antrajam – laisvųjų, tiek trečiajam – smuklininkų ir valstiečių – luomui, kuriems nebuvo ribojamas sidabrinių papuošalų nešiojimas. Šyšos papuošalai galėjo priklausyti ir šių luomų, ir žemiausios, tarnų ir samdinių grupės, atstovėms.

6. Žiedinės burbulinės segės yra Kuršo papuošalų stiliaus. Darome prielaidą, kad ši mada galėjo būti į Nemuno deltą atnešta ir pačių savininkių – iš Kuršo į Prūsiją pabėgusių kuršių. Kita vertus, panašios formos galėjo plisti dėl kultūrinių ir prekybos ryšių tinklo įtakos visoje Rytų Baltijos pakrantėje.

7. Demokratiškas europietiškos sudėtinių diržų mados išplitimas tarp vidurinių Nemuno žemupio sluoksnio moterų ir kartu nešiojamos regioninės valstietiškos mados segės rodo skirtingų gyventojų luomų ryšius. Greičiausiai stereotipo apie to laiko visuomenę „vokiškos viršūnės“ ir „baltiškos apačios“ visuotinumas turėtų būti peržiūrėtas. Moterų aprangos europėjimą, išlaikant regioninius bruožus, lėmė gyvenimas prie judrių ir strategiškai svarbių vandens kelių.

 

Literatūra

  • Apala, Zigrīda, «Daži uz Livonijas kara laiku attiecināmi atradumi Cēsu pilī», Archeoloģija un etnogrāfija, XIV, Rīga, 1983, p. 14–23.
  • Bezzenberger, Adalbert, Die Kurische Nehrung und ihre Bewohner, Stuttgart, 1889.
  • Cimermane, Ieva, «Zemgaļu 16 gs. bronzas skārda vainagi», Archeoloģija un etnogrāfija, XVII, Rīga, 1994, p. 53–59.
  • Füllhaase, Albert, Geschichtliche Heimatkunde des Kreises Heydekrug, Heydekrug, 1905.
  • Ģinters, Valdemārs, «Dažas zemgales 17. – 18. g. s. sudraba saktis», Senatnē un māksla, 1937: III, Rīga, 1937, p. 91–96.
  • Ģinters, Valdemārs, «Inriķa Smakata ģimenes rotas», Senatnē un māksla, I, Rīga, 1938, p. 139–151.
  • Hajek, Miroslava, I Balti: Alle origini dei Prussiani, degli Iatvinghi, dei Lituani e dei Lettoni Dal V secolo a. C. al XIV secolo, Palermo, 1992.
  • Harder, Jörg, „Segmentgürtel mit mehrteiliger Anhängekombination – Ein Frauenschmuckgürtel der Renaissance“, Historische Archäologie, 2010, 3, S. 1–20.
  • Johansons, Andrejs, «Latviešu zelts un sudrabs» / Latvijas senatnei: Rakstu krājums veltīts Valdemāram Ģinteram 80. dzimšanas dienā, Stokholm, 1979, p. 31–41.
  • Karnups, Ādolfs, «13. – 17. gadsimteņi» / Latviešu kultūra senatnē, Rīga, 1937, p. 105–125.
  • Kvizikevičius, Linas; Saulius Sarcevičius, „Žvalgomieji tyrinėjimai A. Jakšto ir Kaštonų gatvių sankirtoje“, ATL 2004 metais, Vilnius, 2006, p. 241–243.
  • Landesordnung des Hertzogthums Preussen, Königsberg, 1577.
  • Landordnung deß Hertzogthums Preussen, Königsberg, 1640.
  • Larsdatter, Karen, “Medieval & Renaissance Material Culture: Belts & Girdles,” žiūrėta 2012 m. birželio 21 d.
  • Latvijas PSR, Latvijas PSR arheoloģija, Rīga: Zinātne, 1974.
  • Laul, Silvia; Heiki Valk, Siksälä: A Community at the Frontiers: Iron Age and Medieval (= CCC. Papers 10), Tallinn–Tartu, 2007.
  • „Lietuvių liaudies menas“ / Senovės lietuvių papuošalai, Kn. 1, Vilnius, 1958.
  • Lietuvos TSR, Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas, Vilnius, 1973.
  • Lindahl, Fritze, Skattefund sølv fra Christian IV’s tid. Danish Seventeenth Century Silver Hoards, Herning, 1988.
  • Lukšaitė, Ingė (sud.), Klaipėdos miesto ir valsčiaus evangelikų liuteronų bažnyčių vizitacijų 1676–1685 m. dokumentai, Klaipėda, 2009.
  • Michajłów-Wałach, Maria, Bałtowie – północni sąsiedzi Słowian (V w.p.n.e. do XIV w.), Warszawa, 1981.
  • Rowell, Stephen Christopher, “Aspects of Settlement in the Klaipėda District (Memellland) in the Late-Fifteenth and Early-Sixteenth Centuries” / Klaipėdos visuomenės ir miesto struktūros (= Acta Historica Universitatis Klaipedensis, XI), Klaipėda, 2005a, p. 22–34.
  • Rowell, Stephen Christopher, „Smulkios žinios iš XV amžiaus Klaipėdos (apie 1400–1525 m.)“ / Klaipėdos visuomenės ir miesto struktūros (= Acta Historica Universitatis Klaipedensis, XI), Klaipėda, 2005b, p. 47–69.
  • Safronovas, Vasilijus, „Šyša“ / Mažosios Lietuvos enciklopedija, IV: Rahn–Žvižeris, Vilnius, 2009, p. 436.
  • Sembritzki, Johannes; Arthur Bittens, Geschichte des Kreises Heydekrug, Memel, 1920.
  • Seraphim, August, „Ueber Auswanderung lettischer Bauern aus Kurland nach Ostpreussen im 17. Jahrhundert“, Altpreussischen Monatsschrift, 29, Königsberg, 1892, S. 317–331.
  • Slava, Mirdza, «Latviešu tautas tērpi», Archeoloģija un etnogrāfija, VII, Rīga, 1966.
  • Sprainaitis, Raimondas, „Archeologiniai kasinėjimai prie Rusnės bažnyčios“, ATL 1990 ir 1991 metais, II, Vilnius, 1992, p. 50–52.
  • Sprainaitis, Raimondas, „XVII a. Rusnės moterų papuošalai“, Muziejai ir paminklai, Vilnius, 1991, p. 62–68.
  • Sprainaitis, Raimondas, „Žvalgomieji archeologiniai kasinėjimai Rusnėje“, ATL 1984 ir 1985 metais, Vilnius, 1986, p. 97–99.
  • Steponavičienė, Daiva, „Metalinės aprangos detalės ir papuošalai Vilniaus Žemutinės pilies tyrinėjimų duomenimis“, Lietuvos archeologija, 2003, 24, p. 107–126.
  • Straubergs, Jānis, «Jumpravmuižas depozits un tā īpašnieks», Senatnē un māksla, I, Rīga, 1938, p. 133–138.
  • Straubergs, Jānis, «Latviešu saktu kalēju amats un Rīgas latviešu rotas», Senatnē un māksla, II, Rīga, 1939, p. 102–110.
  • Svetikas, Eugenijus, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės christianizacija XIV a. pab. – XV a.: archeologiniai radiniai su krikščioniškais simboliais, I, Vilnius, 2009.
  • Tautavičius, Adolfas, „Vilniaus pilies kokliai (XVI–XVII a.)“, Acta historica Lituanica IV, Vilnius, 1969.
  • Urtāns, V., «Vinakalna kapulauks pie Stukmaņiem (13.–17.gs.)», Archeoloģija un etnogrāfija, IV, Rīga, 1962, p. 17–32.
  • Vaivada, Vacys, „Dėl Šilutės apylinkių apgyvendinimo tendencijų XV–XVI a.“, Šilutė ir jos 500 metų istorija, Klaipėda, 2012, p. 27–38.
  • Valk, Heiki, “The 13–17th Century Village Cemeteries of South Estonia in Folk-Tradition and Beliefs” / Folk Belief Today, Tartu, 1995, pp. 501–509.
  • Valk, Heiki, Rural Cemeteries of Southern Estonia 1225–1800 AD, Visby–Tartu, 1999.
  • Vėlius, Norbertas (sud.), Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, 2, Vilnius, 2001.
  • Археологiя Беларусi, IV: Помнiкi XIV–XVIII стст, Мiнск, 2001.

Šaltiniai

  • Kvizikevičius, Linas, Vilnius, Gedimino pr. nr. 20, 22, 24. 2004 m. archeologijos žvalgomieji tyrimai ir žvalgymai, Ataskaita, 2005, LII RS, f. 1, b. 4358.
  • Lietuvos TSR Šilutės rajono gamtos, istorijos ir kultūros paminklų katalogas, Gamtos, istorijos ir kultūros paminklai bei saugotini objektai kartografuoti 1984 m. Vilnius: Lietuvos TSR Valstybinis Agropramoninis komitetas, Respublikinis žemėtvarkos projektavimo institutas, 1986, VIVŽF archyvas, b. 34-5.
  • SMB-PK/MVF, PM-IXd 1, PM-A 1588/1 – Staatliche Museen zu Berlin – Preußischer Kulturbesitz, Museum für Vor- und Frühgeschichte, Archiv (SMB-PK/MVF), Akten des Prussia-Museums Königsberg i.Pr. und des Ostpreußischen Landesamt für Vorgeschichte (PM IXd 8), Prussia-Archiv, Signatur PM-A 1588/1, Ortsakte Heydekrug, Ggd.v.
  • Sprainaitis, Raimondas, Buvusi Rusnės kirchė, Šilutės raj. Žvalgomieji archeologiniai tyrimai, 1985, LII RS, f. 1, b. 1256.
  • Zabiela, Gintautas, Klaipėdos senamiesčio sklypo Turgaus g. 37. 2006 m. archeologinių tyrinėjimų ataskaita, t. 2: kapai, Vilnius, 2008, LII RS, f. 1, b. 90797.

Santrumpos

Įstaigos

  • LNM – Lietuvos nacionalinis muziejus
  • ŠM – Šilutės muziejus
  • SMB-PK/MVF – Staatliche Museen zu Berlin – Preußischer Kulturbesitz, Museum für Vor- und Frühgeschichte
  • VIVŽF archyvas – valstybės įmonės Valstybės žemės fondas archyvas
  • Šaltiniai ir literatūra

  • ATL – Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje
  • LII RS – Lietuvos istorijos instituto rankraščių skyrius
  • Kita

  • inv. nr. – inventoriaus numeris
  • LDK – Lietuvos Didžioji kunigaikštystė
  • š – šaltinis
 

Šyša and Rusnė Finds: An Introduction to Local History Research

  • Bibliographic Description: Rasa Banytė-Rowell, Darius Barasa, Šyšos Švedkapių radiniai: įvadas į lokalinės istorijos tyrimus, @eitis (lt), 2016, t. 667, ISSN 2424-421X.
  • Previous Edition: Rasa Banytė-Rowell, Darius Barasa, „Šyšos švedkapių radiniai – įvadas į lokalinės istorijos tyrimus“, Archaeologia Lituana, 2012, nr. 13, p. 129–150, ISSN 1392-6748.
  • Institutional Affiliation: Lietuvos istorijos institutas.
Summary: This study publishes for the first time from a cemetery known as Švedkapiai (Swedish Graves) or Maro kapeliai (Plague graves) from the village of Šyša (Šilutė District, former Heydekrug) in the Nemunas Delta (Fig. 1, 2). The cemetery site is a small elongated hill which once (1972–1984) was protected as an archaeological site of local significance. In 1929 the Šilutė medical student H. Bratkus sent a letter to the Prussia Museum in Konigsberg with a sketch of finds from the cemetery, namely a six-leafed brooch dating to the 15–16 cent. and a composite metal belt (Fig. 3). In 1954 workmen draining land in Šilutė dug up tree skeletons from the Švedkapiai and gathered the gravegoods and coffin nails which they found near the bones. These finds were deposited in Šilutė Museum. These were two circular ring brooches and a belt plate, all made from copper alloy. The design on the belt plate (the head of a cherub or cupid surrounded by wings) is exactly the same as that sketched by Bratkus in 1929 (Fig. 5). Very similar belts comprising linked plates smaller or larger in size have been found in Women’s Graves 3, 4, 14, 18 excavated in the former parish cemetery of Rusnė to which the Šyša village belonged (Fig. 6). The richest belts of the Rusnė women were published by R. Sprainaitis and dated to the 17 century See Raimondas Sprainaitis, „XVII a. Rusnės moterų papuošalai“. . Silver ring brooches were also found in these graves which in their form and decoration with engraved floral motifs are similar to the Šyša brooches (Fig. 7). The women buried in the neighboring delta villages of Rusnė and Šyša were adorned with belts of similar style and construction, and similar brooches. These finds come from the same period and their chronology can be established by comparison with similar finds from the eastern Baltic Region and the rest of Europe. A fashion for women’s composite metal belts thrived in Europe during the 16 cent. and the first half of the 17 cent See Jörg Harder, „Segmentgürtel mit mehrteiliger Anhängekombination – Ein Frauenschmuckgürtel der Renaissance“. . It was typical of the eastern Baltic region too, where expensive silver chain belts with plates on the front part have been unearthed (near the female skeleton No. 2 found at Cēsis (Venden) Castle in Latvia from the 1570s (Fig. 8) and in the 17-cent. hoard at Kuikatsi (Lowenhof) in Estonia; in the Mazjumprava [Jumpravmuiža] hoard in Courland, near Riga, which is thought to have been hidden in the 1650s). It is interesting that the Mazjumprava belt belonged not to a member of the upper classes but to a wealthy fisherman. Moulded copper belts were made for a wide range of consumers, judging by the numerous finds made in the Nemunas Delta. Motifs signifying marriage (cherubim, cupids, angels) decorated the y a and Rusnė belt plates and these were spread widely throughout Europe. This is typical of the decoration of German bride belts (Brautgürtel). In Courland (Riga) during the second half of the 16 cent. there was a strong group of craftsmen making metal belts and the fashion for Curonian women to wear such belts lasted until the 18 cent. and in some places as late as the 19 cent. The Rusnė and Šyša finds represent local variants of a European fashion and were influenced perhaps by Curonian makers.

Silver gilt ring brooches with nodules from Women’s Graves 3 and 14 at Rusnė are similar in extravagance and form to silver nodule brooches found in what is now Latvia (Courland and Livonia) (Fig. 9:1). They were particularly popular in the 17 cent. and derivative versions were worn in Latvia in the 18 cent. From historical sources we know that such brooches were made by goldsmiths in Riga, Jelgava/Mitau, and Bauske as well as in places closer to the Nemunas delta such as Kuldīga/Goldingen, Liepāja/Libau and Ventspil/Windau. It is hard to tell whether the Rusnė brooches were made by goldsmiths in Eastern Prussia or Courland. The Šyša ring brooches with nodules represent a simplified form of silver nodule brooches such as those found in Rusnė Graves 3, 14. Attention should be paid to the engraving on the Šyša brooches which is also more simple in comparison with the decoration of the brooches from Rusnė 4 and 18. At the turn of the sixteenth and seventeenth centuries engraving silver and bronze brooches was common throughout the eastern Baltic – as we see from finds in barrows at Kambja and Siksala Kirikumagi (Estonia, Fig. 9:2), the Latvian hoard at Mazjumprava and the Semigallian barrows at Tervete and Vilces Kalnaplate. The plates on belts from Cēsis and Kuikatsi were engrave with floral designs. Thus the ring brooches from Šyša and Rusnė are a local reflection of eastern Baltic forms showing the quite close similarities in fashion between inhabitants of the Nemunas Delta and Courland.

The Šyša star/rosette brooch is the earliest of the Švedkapiai finds and shows that the hill was a village cemetery as the 15 cent. when the church at Rusnė began to function. On the basis of stylistic similarities and parallels from the eastern Baltic the widest chronology of the Šyša and Rusnė finds would be the late-16 and 17 centuries; the narrowest dating period would be the first half of the 17 century. The name for the old village cemetery at Šyša (Švedkapiai, Maro kapeliai) may derive from local memories of Swedish rampages in the area in the 17 cent. or the loss of local life to plague in the early 18 cent. It may be that the Švedkapiai were abandoned as ‘alien’ or ‘unclean’ at the turn of the 17–18 centuries. Later two new cemeteries were established at Šyša, closer to the Atmata river on both its left and right banks. On the basis of Prussian sumptuary laws from 1577–1620 the women buried in Rusnė with belts may have belonged to either the second rank of free inhabitants or the third rank of inn-keepers and peasants, who were permitted to wear silver ornaments. The Šyša finds may have belonged to such classes of people or to lower groups of servants and hirelings.

The ring brooches with nodules are of Curonian style and may have been imported to the Nemunas delta by refugees from Courland to Prussia who are mentioned in 15–17 cent. sources. Otherwise the style may have arrived via cultural-commercial links spanning the eastern Baltic littoral. The ‘democratic’ spread of the European fashion for composite belts among women of the middling type in the lower reaches of the Nemunas river and local regional peasant brooch fashions reveals links between people of various classes. The common stereotype of “upper class Germans” and the “lower-class Balts” should be tempered. Life along busy and strategically important water routes determined the europeanisation of female dress and the maintenance of regional features.

Keywords: Šyša, Rusnė, Swedish Graves, finds, local history.