Straipsnis Neišsemiama Sigito Gedos poezijos gelmė: savasties paieškos Dievo medžio paunksmėje

  • Bibliografinis aprašas: Stanislovas Mostauskis, „Neišsemiama Sigito Gedos poezijos gelmė: savasties paieškos Dievo medžio paunksmėje“, @eitis (lt), 2015, t. 67, ISSN 2424-421X.
  • Ankstesnė laida: Stanislovas Mostauskis, „Neišsemiama Sigito Gedos poezijos gelmė: savasties paieškos Dievo medžio paunksmėje“ / Antanas Andrijauskas (sud.), Rytai–Vakarai: komparatyvistinės studijos X: Sigitas Geda: pasaulinės kultūros lietuvinimas, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2010, p. 159–181, ISBN 978-9955-868-30-9.
  • Institucinė prieskyra: Lietuvos kultūros tyrimų institutas.
Santrauka: Straipnyje susitelkiama į vėlyvąjį, 2006 m. išleistą Sigitos Gedos poezijos rinkinį Miegantis Teodendronas, kartu naudotasi ir kitais paskutinį dešimtmetį dienos šviesą išvydusiais poeto eilių rinkiniais. Tekstas atspindi tam tikrus vėlyvojo Gedos psichologinio ir kūrybinio „portreto apmatus“, – bet tik tuos, kurie įskaitomi poezijos ekrane. Kitaip tariant, Gedos kūryba tiriama pasitelkus ne biografinį metodą, bet išimtinai meninio teksto analizę, nors darbo tikslas – bent nežymiu mastu rekonstruoti autoriaus motyvacijas, nebūtinai sąmoningas, – paremtas abiem perspektyvoms bendra poetinio kūrinio ir jo autoriaus sąsajos prielaida. Ši prielaida straipsnyje problematizuojama, skiriant poetinio herojaus ir jos autoriaus siunčiamas „žinias“.

Pagrindiniai žodžiai: Sigitas Geda, poezija, Miegantis Teodendronas, Savastis, mitinis mąstymas, refleksija, herojus, autorius.
 
Skaitant Sigito Gedos kūrybai skirtus interpretacinius tekstus – pirmiausia savus – kyla keistas jausmas: tarsi interpretavimo perspektyvoje šio didaus Poeto kūryba netenka sunkiai apčiuopiamo, tačiau labai svarbaus, gal net esminio matmens, tarsi interpretavimas ją beviltiškai skurdina ar „desakralizuoja“. Žinoma, daug kas atsakytų, kad tokį jausmą patiria ne vienas tyrinėtojas, susiduriantis su didžiųjų kūryba; kad jo šaltinis – nesąmoningas ir nepateisinamas noras interpretaciniu tekstu prilygti interpretuojamam tekstui, tarsi tai būtų sulyginami dydžiai. Gal ir taip, gal šis paaiškinimas teisingas – tik minėto jausmo jis nepašalina.

Šis skaitytojų dėmesiui teikiamas kritinis tekstas nepretenduoja visapusiškai apžvelgti Gedos kūrybą – pastaroji tikrai gausi, daugiaplanė ir daugiabriaunė, tad tokios pretenzijos viename straipsnyje paprasčiausiai juokingos. Čia išsakytos mintys sąmoningai ribojasi vėlyvu, prieš ketvertą metų išleistu poezijos rinkiniu Miegantis Teodendronas, nors šiek tiek naudotasi ir kitais paskutinį dešimtmetį dienos šviesą išvydusiais poeto eilių rinkiniais.

Tekste nėra nuorodų į Poeto „intelektinės biografijos“ supratimui svarbius dienoraščius, straipsnius, interviu, pasisakymus; kaip minėjome, tiriantis žvilgsnis sąmoningai telkiamas į konkrečią poetinę medžiagą. Be abejo, šis tekstas atspindi tam tikrus vėlyvojo Gedos psichologinio ir kūrybinio „portreto apmatus“, – bet tik tuos, kurie įskaitomi poezijos ekrane. Kitaip tariant, Gedos kūryba tiriama pasitelkus ne biografinį metodą, bet išimtinai meninio teksto analizę, nors darbo tikslas – bent nežymiu mastu rekonstruoti autoriaus motyvacijas, nebūtinai sąmoningas, – paremtas abiem perspektyvoms bendra poetinio kūrinio ir jo autoriaus sąsajos prielaida. Verta pridurti, kad ši prielaida bus problematizuojama, skiriant poetinio herojaus ir jos autoriaus siunčiamas „žinias“.

 

Nagrinėjimui pasirinkti Gedos poetinės kūrybos aspektai gali pasirodyti atsitiktiniai; atsitiktiniai, nes išsikristalizavo iš subjektyvių šių eilučių autoriaus įspūdžių ir minčių, kilusių skaitant Teodendroną. Palaipsniui šis subjektyvių elementų karkasas augo, ornamentavosi ir galų gale įgijo tam tikrą struktūrinį bendrumą. Todėl šio darbo tikslas išsigrynino a posteriori, derinant ir jungiant, atmetant ir koordinuojant skirtingu metu užrašytus teksto fragmentus – nepamirštant, žinoma, kad visus juos įkvėpė tas pats Miegančio Teodendrono šaltinis.

Kaip nusakyti šio darbo tikslą? Pirmiausia jis nėra labai ambicingas; nebandoma nei „analizuoti svarbiausių vėlyvojo Gedos poetinių motyvų“, nei nurodyti „skiriamuosius vėlyvojo kūrybos etapo bruožus“. Darbo tikslas kuklesnis: pasidalinti mintimis apie subjektyviai pasirinktus, t. y. šių eilučių autoriui pasirodžiusius svarbius poetinius motyvus, taip pat „bandyti spėti“, kokia logika remdamasis juos naudoja Geda ir pan.

Ir dar: susižavėjimas Gedos eilėmis nėra refleksijos įrankis, todėl straipsnyje jis įskaitomas tik tarp eilučių; tačiau būtent žavėjimasis tapo čia dėstomų minčių atspirties tašku.

Pradėkime savo apmąstymus apie Gedos poeziją nuo bendriausių įvadinių pastabų. Žinome, kad poezija nėra ir negali būti tik autoriaus pokalbis su savimi – net labiausiai monologinė, labiausiai ezoterinė poezija neišvengiamai nukreipta į skaitytoją, į suvokėją; ji visada pripildyta žinios, ir ta žinia, primetanti poezijai tam tikrą atvirumą, yra poezijos subrandintas perteklius, skaitymo metu virstantis skaitytojo interpretacija; šiuo požiūriu poezija – tai jau žinios atvirumas, žinios perteklius, skaitymo aktą verčiantis gausėjimo aktu. Aišku, kad tai pagausėjimas, susijęs tiek su poezijos atvirumu suvokėjui, tiek su suvokėjo interpretaciniu aktyvumu.

 

Tačiau tai ne vienintelis pokytis, nusakantis poeto vidinės patirties kelią į suvokėjo interpretaciją. Verta priminti, kad net labiausiai intymi patirtis negali tiesiog virsti poezija – negali ta prasme, kad virtimo metu ta patirtis neišvengiamai pakinta, tampa kažkuo kitu – šia prasme poezija yra vidinės patirties paviešinimas, įakivaizdinimas; vidinė patirtis – tai bet kuriam konkrečiam individui priklausanti patirtis, niekada iki galo nesutampanti su kolektyvine patirtimi; ji visada uždara – ir tik per pačius įvairiausius simbolizacijos aktus, nesvarbu kol kas, refleksyvius ar intuityvius, įgyja atvirumo matmenį – galimybę tapti žinia kažkam.

Individuali patirtis, net pačiu refleksyviausiu pavidalu, dar nėra žinia; žinia ji tampa per simbolizacijos aktus – kolektyvinei patirčiai atviras artikuliacijos formas. „Individualumas“ pats savaime nėra įskaitomas, tai individualumas sau; būtent todėl jis nėra žinia; žinia jis virsta tada, kai iškeliamas į abstrakčių ženklų ar ekspresyvių gestų kalbą.

O kas yra simbolizacijos aktas? Tai kultūriškai formalizuota mūsų patyrimo forma, per kurią individualusis patirties matmuo gali dalyvauti kolektyvinėse patirties formose; aišku, kad kalbame apie bendriausias kalbos, mokslo ar meno simbolines formas, kurių įvairovė ir grindžia kolektyvinės patirties lauką. Poezija – tai meno ir kalbos simbolizacinių pastangų hibridas; kitaip – tai kalba, organizuota pagal specifinius tam tikros meno formos reikalavimus. Nesvarbu, kokie būtent šie reikalavimai ir kaip jie kito – bet kuriuo atveju jie turėjo užtikrinti poeto siunčiamos žinios atvirumą suvokėjui. Simbolizacijos aktas – tai vidinės patirties perkūra į žinią.

 

Vadinasi, iš gelminių vidujybės versmių gimstanti poezija jau nėra vien poeto patirties atvertis; tiksliau, tai atvertis, kurios metu minėta patirtis transformuojasi, virsdama kažkuo kitu – simbolizacijos aktu. Todėl tai ne tiek atvertis, kiek pokytis; jo metu individuali poeto nuosavybė virta kolektyvine nuosavybe. Kita vertus, nuosavybė – ne visai tikslus terminas, nes pats simbolizacijos aktas dar negarantuoja, kad poeto žinia virs suvokėjo dėmesio objektu. Simbolizacija – tik prielaida žiniai pasiekti suvokėją; valios skaityti poeziją ji negarantuoja. Mums svarbu štai kas: suvokėjui poeto siunčiama žinia pristatoma simbolinės formos pavidalu, nes tik simbolizacijos nužymėtoje erdvėje įmanoma poeto ir suvokėjo akistata. Taigi kas yra poetinis žodis? Tai vienas iš gausybės konvencinių hibridų, derinančių ženklinimo ir simbolizavimo funkcijas: simbolis užtikrina kilmės sąsają su autoriaus patirties turiniais ir taip jiems atstovauja, o ženklas koordinuoja atstovaujamų turinių atvertį kolektyvinėje ardvėje.

Taigi poeto vidinė patirtis netapati verbalizuotai poetinei formai, nors tik per pastarąją gali atsiverti suvokėjui. Šis netapatumas yra tai, ko nepastebi, ką atsisako pastebėti ir tarsi užmiršta į poeziją nukreiptas žvilgsnis. Tokią užmaršumo kainą tenka mokėti už komunikacijos galimybę. Kurti poeziją, skaityti ją – reiškia nuolat mokėti šią kainą – kaip kitaip užrašytas žodis galėtų būti tapatinamas su poeto mintimis ir išgyvenimais? Kaip kitaip, atvertę knygą, galėtume tikėtis prisiliesti prie gyvos žmogaus vidujybės?

Gedos poezija, šiuo požiūriu – ne išimtis. Tai tokia simbolizacija, kuri nenori pastebėti savo simbolizuojančios prigimties tarsi formali artikuliacija – vilkimas į poetinę formą – turėtų stebuklingą galią neiškreipti to, ką pavadinome poeto vidine patirtimi. Toks nepastebėjimas – pamatinė prielaida poetinėje ištaroje sieti autoriaus ir kūrinio tapatybes.

Tai svarbus teiginys; jis reiškia, kad be minėto užmaršumo nebūtų įmanoma jokia interpretacinė pastanga, per meno kūrinio prizmę rekonstruojanti autoriaus portretą.

 

Mažieji didžiavyriai

Geda pabrėžtinai vengia bet kokios didingumo retorikos – tiek pabrėžtinai, kad net galime kalbėti apie „atvirkštinę“ pompastiką, kuri trapumą, silpnumą ir pažeidžiamumą paverčia neakivaizdžiu galios ir didybės šaltiniu. Tai savotiškas mažųjų ir silpnųjų išaukštinimas, kai herojizuojama be didingumo retorikos – arba kai didingumas siejamas ne su herojais kaip tokiais, bet su jiems priskiriama „misija“.

To nereikia suprasti taip, tarsi mažieji herojais tapo ne savo savybių, bet juos išskiriančio poeto dėmesio dėka – kitaip tariant, jis kalba apie tradicinę heroizmo sampratą, suteikiančią herojui tam tikrą galią bei tikslą, kurio siekiant ta galia panaudojama. Mums svarbu, kad ši galia ir su ja siejamas tikslas tarsi disonuoja su jos nešėjo „antiherojiškumu“ – beveik visada tai mažytis, silpnas, savo išore pabrėžtinai „neįspūdingas“ gyvis, pirmiausia, žinoma, paukštukas. Tačiau šis „neįspūdingumas“ neturi jokios menkinančios reikšmės, atvirkščiai, jis tik paryškina paukštukui duotą galią, išskiriančią jį iš visos gyvasties. Kokia tai galia? Nei daug, nei mažai – išjudinti, prižadinti pasaulį.

Paukštis mažas drakonas skelbia prisikėlimą. Žr. Sigitas Geda, Miegantis Teodendronas: Senieji jotvingių eilėraščiai, p. 203.

Galbūt savo kilme toks mažųjų herojizavimas remiasi į krikščioniškas šaknis, į Dievą, kurio didybė reprezentavo save per aukas ir nusižeminimus? Tam tikra prasme, matyt, taip: Viešpaties paveikslas Miegančiame Teodendrone artimesnis silpnųjų Užtarėjo, gerojo Piemens, nei Pantokrato, Kristaus Teisėjo figūrai.

 

Kita vertus, mažųjų aukštinime galime įžvelgti specifinį lietuviško mentaliteto bruožą, kartais įvardijamą „aukos sindromu“. Gedos pasaulėžiūrai buvo būdingas fatalizmas. Tikriausiai todėl ir jo herojus nepažįsta sėkmės, pergalės skonio; jis įmestas į tragizmo kupiną kovą prieš pranašesnes jėgas, kurių neįmanoma įveikti, šia prasme jis visada silpnesniojo pozicijoje; tačiau taip pat jis niekada nepasiduoda, nepripažįsta esąs nugalėtas, ir tai jo kovai suteikia išskirtinį taurumo matmenį – net jo silpnumas nebegali būti suvokiamas tik kaip toks. Arba kitaip: tai silpnumas, kuris neatsiejamas nuo tam tikros neakivaizdžios galios, savo dvasia artimos, beje, Nietzsche’ės tragiškojo optimizmo koncepcijai.

Toks mažas, stipinkojis, o taip narsiai, net nenujausdamas,
koks mažas, silpnas, lyginant su vėtra, su žadamu sniegu,
su nebūties verpetais, net nesumodamas jis sukos vilkeliu.
[…] To viso labo gali
ir nebūti, seniai galėjo, o – yra Ten pat, p. 109. .

Grįžkime prie mitinio mąstymo paskolintos paukščio metaforos. Akivaizdu, kad ji slepia poeto figūrą. Gedai poetas – „strazdelis“, mažytis, trapus, nepastebimas it paukštukas pavasario arimų fone. Ir kartu jis – didžiulės galios valdytojas. Ta galia – giesmėje; būtent poeto žodis – kaip nepailstantis paukščio uliuliavimas – kelia iš snaudulio apmirusias būties jėgas, pripildo jas mitinės gyvybės ir bujojimo galios.

 

Neabejotina, žadinimo galia itin svarbi lietuviško mentaliteto savivokai – juk mes save suvokiame kaip iš miego prižadintą tautą (etinį substratą, per žadinimą virtusį modernia tauta), o tuos, kurių žodžiai mus prikėlė, pagerbiame kaip didžiuosius žadintojus, nors toli gražu ne visi jie buvo poetai. Žinoma, toks „etniškai politinis“ žadinimas netapatus ciklinio žadinimo ir prisikėlimo logikai, kuria naudojasi mitinis mąstymas, tačiau Geda nepretenduoja nei į mitinio, nei į „politinio“ žadinimo teisę. Atrodo, kad poeto / paukštuko misiją jis sieja su šių dienų tautos žadinimu iš „kasdienybės miego“, – ir net ne tautos, o tų, kurie geba nubusti. Čia tarsi slypi ciklinė mito logika: žadinimas nėra vienkartinis veiksmas, tai nuolatinės pastangos, nusakomos ne rezultatais, bet amžinuoju vyksmu. Kita vertus, mite žadinimas sukelia rezultatą – privalo sukelti, nes pasaulyje, kuriame viskas susiję tam tikrais simpatiniais ryšiais, tokios bemaž ritualinės pastangos turi turėti poveikį. Tuo tarpu vėlyvasis Geda akivaizdžiai nusivylęs – ne poeto žodžiais, ne jo žadinimo priederme, bet tais, kurie kurti giesmei. Poetas, pilkšvas, bemaž neregimas paukštis, padangęs siekiantys jo ulbesiai ir tuščias Lietuvos peizažas – tokį paveikslą piešia Geda. Paukštukas ištikimas savo pareigai, jo giesmė netyla – bet kiek liko tų, kurie ją girdi?

Sublimuotais, metaforizuotais pavidalais Geda herojizuoja poeto pastangas, suponuodamas, kad tokios pastangos negali būti nereikšmingos. Tačiau kam jos reikšmingos? Ar tai poeto lemtis, ar jis „lakštingala, kuri negali nečiulbėti“? Į šį klausimą Geda neabejotinai atsako „taip“ – tai poeto priedermė; kita vertus, tai priedermė ne tik sau, bet ir kitiems. Į klausimą, kiek poeto pastangos prasmingos ir reikalingos kitiems, jis atsakyti vengia; tačiau atsakymą galime įskaityti tarp eilučių, ir jis tikrai nėra optimistiškas, bent jau kai kalbame apie vėlyvojo Gedos požiūrį.

 

Paukščio giesmė – tai mitinės sąmonės legitimuota atgimimo galia, galia aprėpti, persmelkti ir pralaužti gamtą surėmusias miego / mirties užtvaras; tai bundančio ryto šauklys, be kurio miego kerai niekada nebūtų įveikti ir diena neišauštų. Geda apeliuoja į šią mitinę logiką su romantizmo išpuoselėtu užsidegimu; pati poezijos prigimtis, jo nuomone, susijusi su žadinimu iš miego (7). Tačiau dabar žiemos miego ir budančio pavasario priešpriešą keičia mūsų gelminės prigimties žadinimo ir ją migdančios kasdienybės kova; poezija kreipiasi į andainykštę, pagonišką, laukinę mūmyse snaudžiančią dvasią, pralauždama kasdienybės telkiamą užmaršumą. O mitinio paukščio plunksnomis pasidabina poetas žadintojas.

O ir aš buvau mažas žvirblelis, pakirpta tėvo skranda […]
Kuo ne strazdas, kuo ne paukštelis,
pragysiąs po pusšimčio metų
alksny ar eglinėly? Ten pat, p. 145.

Toks apibūdinimas gali sudaryti įspūdį, kad Geda savo herojų pateikia su neoromantiškos patetikos aureole; anaiptol – jei ir galime kalbėti apie Gedos patetiką, apie žadintojo priedermės herojizavimą, tai tik kaip užslėptą, giluminį, permaišytą su nuostaba, kaip toks gležnas padarėlis nepasiduoda, nesugriūva po tokia sunkia našta:

Įsiūbuot bando gamtą paukštelis,
apmirusią žemę, o ir tai, kas po žemėm sugulę, ir mane tenai
gulintį, gulsiantį. Viso labo kokios trys natos, bet vis vien
nori viską suvienyt balsu. Paukštis žadina žemę! Tarsi pirmą
kartą sakyčiau. Vos vos kelia ne pagal pečius žemės
ir dangaus nešulį Ten pat, p. 181.
 

Jokio dieviškumo

Atrodo, buvau padarytas tvartelyje.
Dar visai nepraaušus.
Kuomet tėvas sugrįžo patikrinęs gyvulius,
gaidžiai jau buvo atgiedoję.
Lakštingalų jokių nebuvo.
Vienas Veršis švietė danguj,
nulėmęs tolesnį gyvenimą Ten pat, p. 187. .

Kuris poetas, kuris žmogus neužduoda – bent pats sau – klausimo, kodėl jis toks, o ne kitoks? Geda savo herojaus lūpomis į jį atsako pabrėžtinai „žemiškai“, be menkiausios patetiškos gaidos, kad, gink Dieve, nebūtų panašus į Poetą iš didžiosios raidės. Tai yra, į tokį, kurio didybė įrašyta ne tik jo poezijoje, bet ir ant kaktos (juk „didžiųjų“ gimimą tiesiog privalo lydėti visokie pranašiški ženklai). Tačiau šis „gink, Dieve“ kiek dviprasmis: Geda nenori apsisiausti didybe it mantija, tačiau tai anaiptol nereiškia, kad jis nuvertina save kaip poetą. Deklaruojamo ir paslėpto tarp eilučių turinio dvilypumas pakankamai akivaizdus. Apie ką Geda kalba šiame eilėraštyje? Jis tarsi nori pasakyti, kad jo pradžių pradžios nelydėjo jokios išskirtinės aplinkybės, t. y. jis kalba apie tai, ko nebuvo: nebuvo nieko dieviško, lakštingalos nečiulbėjo, trys išminčiai nenešė dovanų. Tiesa, buvo ir tvartelis, ir gyvuliai jame; buvo ir naktis, viena žvaigždė švietė danguje, ir ne bet kokia, o ta, kuri turi galią nulemti jo likimą. Ar tai nieko neprimena? Nenuostabu, kad šis eilėraštis pavadintas Ir pagaliau: nė jokio dieviškumo. Geda pabrėžtinai atsiriboja – bet nuo ko? Nuo dievažmogio gimimo istorijos. Šis atsiribojimas yra akivaizdžiausia, tegul ir negatyvi nuoroda į Dievą; juk mane pradedant nebuvo nieko dieviško, sako Geda, ir tuo pačiu negatyviai save palygina su Dievu.

 

Šis motyvas – priešpriešinti save paskendusiems didybėje ir tuo pačiu „negatyviai lygiuotis“ į Dievą – kartojasi ir kituose eilėraščiuose:

TIEMS, kurie giriasi, neva dideli,
Neva kalbasi su žvaigždėm, –
Tikros žvaigždės – šaltos kaip deimantas
(sakė siras, poetas),
Karštos žvaigždės nereikalingos.

Esu vėjo nešiojamas šiaudas,
Gimęs
Dievo nuosilpio dieną. Ten pat, p. 143.

Ar tai nėra paradoksalios „mažųjų herojų“ logikos atkartojimas? Viena vertus, poetas deklaruoja „savo“ trapumą ir silpnumą, kita vertus, skaitytojui palieka gan akivaizdžią užuominą, jog jis ne toks, kaip tie, kuriems „tikros žvaigždės – šaltos kaip deimantas“.

 

Žydintis nasturtas

Kas yra žydėjimas, kas yra žiedo atvirumas, taip dažnai apdainuojamas Gedos eilėse? Tai sklaidos, plėtros ir gausėjimo motyvas, atkartojantis ciklinę žydėjimo logiką. Besiskleidžiantis žiedas gražus – bet gražus ne pats savaime, o savo galia skleistis, atsiverti, aktualizuoti vaisingumo potenciją. Gamta nepripažįsta bergždžio žydėjimo – žiedo atvirumas privalomai nurodo į vaisiaus užmezgimo galią, gyvybinio gaivalo ir atsinaujinimo tvarkos dermę.
tai daugiau nei tikrovė, svaja arba sapnas,
o mergaite, o moterie, o sesuo, iš kurios
gimsta motina, o palaimingas
ŠEŠĖLI,
slenkąs nuo krūtų linkui strėnų, pilvo, šlaunų, dar
žemiau, vėl kelies ir dabar jau aukštyn, per kulkšnis iki
šakumo, tarpvietės, iki savo šaknų ir šakų, šakelyčių bei
lapų , – esi ŽYDINTIS DIEVO NASTURTAS Ten pat, p. 97.

Nenuostabu, kad atviro žiedo motyvas persmelktas Eroto galiomis; juk atvertos moters kojos – tai tas pats prasiskleidęs žiedas, įakivaizdinantis gausėjimo ir gimties paslaptį. Žiedo grožis spinduliuoja geismą – geismą, kuris suspenduoja individualumą ir visą jo palydą – skonį, etines normas, kompleksus ir pan. Tai geismas par excellance – ne fiziologijos grynumu, ne intensyvumu, bet tapatumu atsinaujinančiai gamtai; besiskleidžiantis žiedas – tai atskirybėje uždaryta bendrybė, konkretus atvejis, atkartojantis gamtos atsinaujimo galią. Tai ciklo logikai paklūstantis geismas – jis kyla iš gamtinės būtinybės, todėl nepaaiškinamas vien konkretaus įvykio ar individualaus nukreiptumo požiūriu.

 
Dievui paklūsta žolė, moters linkiai ir augalas,
dar neišsprogęs. Sigitas Geda, Po aštuoniolikos metų: atsisveikinimas su Jabaniškėmis, p. 57.

Toks geismas paaiškinamas mitinės sąmonės terminais: čia svarbus ne geismo raiškos individualumas, bet jo gebėjimas paklusti ciklo logikai, t. y. atkartoti Pirminį įvykį, kuris sugebėjo įžiebti gyvybės gaivalą. Mito požiūriu kiekvienas žiedo subujojimas – tai Pirminio žydėjimo atgimimas, ir tik per tokį atgimimą užtikrinama gyvybės tąsa. Būtent todėl mitas gyvybės gausėjimą suvokia kaip ciklinį atsikartojimą, o ne linijinę raidą.

Nūdienos požiūriu geismo raiškos formas sąlygoja meilė kaip sociopsichologinis fenomenas ir/arba instinktas kaip fiziologijos apraiška. Gedos poezija gaivina alternatyvų – mitinį geismo pateisinimą, kuris geismą kaip konkretų įvykį legitimuoja per dalyvavimą „kosminiame“ gyvybės atsinaujinimo cikle. Mitinė sąmonė nepažįsta individualaus, savyje užsivėrusio geismo; geisti – tai peržengti individualumą ir atverti save viršesnių galių raiškai. Geisti – tai dalyvauti kosminę tvarką palaikančiame procese.

Atverto žiedo motyvas cementuoja šiuos turinius į visumą – taip, tarsi žydėjimas surinktų visą istoriją į save, šalindamas linijinį laiką; tarsi jame koncentruotųsi atmintis, pripildyta amžino geismo kvietimo, ir tokiame kvietime nereikšmingos būtų pozityvaus fakto atskirybės.

Ten žydėjo senovinis, kaip prie Julės trobos,
jazminas, panašus kiek į Žygimanto Augusto
Penį, ir geltonų lelijų paplaukusios
akys man labiausiai bylojo apie Radvilaitės
sėdynę.
Daugėliausia atsimena augalai Ten pat, p. 64. .
 

Mažmožių metafizika

PAKELIUI Į ŠEŠIAS DEŠIMTIS METŲ – vis dažniau
pagauni save, jog didžiosios gyvenimo
mįslės:
Dievas, Egzistencija, Mirtis ir Niekas
vis labiau blėsta;
vis dažniau galvoji apie levažandį,
šlamutį, prigludusį prie trobos,
smulkiai margintą dievo karvytės drabužį. Sigitas Geda, Miegantis Teodendronas: Senieji jotvingių eilėraščiai, p. 135.

Ką byloja šie Gedos žodžiai? Jis tarsi teigia, kad didžiosios būties mįslės, įvilktos į teorinių universalijų rūbą, yra mažiau reikšmingos nei mes įpratome galvoti, todėl jo dėmesys, tiksliau, jo poezijos dėmesys (kaip minėjome, tai toli gražu ne tas pats) krypsta į konkrečius aplinkos mažmožius. Galėtume tarti, kad ši poetinės minties slinktis prie konkretybių liudija, jog poeto refleksija nebepasitiki universalumą aukštinančiu racionalizmu. Kita vertus, vargu ar šią slinktį verta nusakyti priešpriešos modeliu. Geda neatsisako universalijų keliamų klausimų, bet atsakymų pradeda ieškoti atskirybėse, suponuodamas, kaip ir daoizmo, dzen adeptai, kad tarp bendrybės ir konkretybės negali būti pamatinio skirtumo, kad mažyčio žiedelio kontempliavimas skleidžia Visatos paslapties skraistę kaip ir bet kuris kitas mažmožis. Tai daugiau nei grakštus reveransas kinų bei japonų klasikinei poezijai. Per išraiškingą detalę, per intymų dėmesį mažmožiams vėlyvasis Geda – kaip ir Li Bo, Saigyō, Bashō – kreipia žvilgsnį į universalijas.

 

Kuo dar išskirtinis šis eilėraštis? Geda jame itin refleksyvus savo poetinių pastangų atžvilgiu: refleksija savo kūrybos atžvilgiu tampa tiesiogine eilėraščio mintimi. Aptarti savo kūrybos probleminius pokyčius, apžvelgti juos kūrybinės raidos požiūriu, aiškiai suformuluoti kokybinį lūžį – tai akivaizdūs kritinės autorefleksijos požymiai.

Kodėl apie tai kalbame? Nes čia poetinė žinia ne tik artikuliuojama refleksijos pagalba – tuo nevertėtų stebėtis, nes poezija visada tokia; stebina tai, kad refleksija tampa ne tik priemone žiniai siųsti, bet ir tos žinios turiniu.

Gal už to slypi gilesnis klausimas? Ar pasaulis mums duotas kaip atvertas ir tereikia jį skaityti, ar jis duotas kaip paslaptis, kuri reikalauja būti įminta, nors tai ir neįmanoma? Vėlyvasis Geda tiki, o gal tik nori tikėti, kad pasaulis mums duotas žiedo atvertimi, ir sudėtingiausių problemų svoris sutirpsta intymiame mažmožių lipšnume. Mus supanti tikrovė, ją užpildantys fenomenai, – atverkime akis, įtemkime ausis – ir jie prabils į mus.

Gal tai slinktis nuo refleksyvaus link intuityvaus suvokimo? Iš tiesų keista: kai sakome, būtis, amžinybė, mirtis – tarsi žinome, kurlink krypsta kalba; bet kai sakome plukė po palašu, ar pražydęs šlamutis – iškart kyla klausimas, ką tuo norėjome pasakyti.

Ar ne Plotinas sakė, kad šis pasaulis – iš Dievo sėklos išsiskleidęs pumpuras?

 

Autorius ir jo herojus

Poetas ir jo herojus, žinoma, nėra tas pats – net tais atvejais, kai autorius primygtinai deklaruoja jų tapatumą, verčia herojų kalbėti pirmu asmeniu ir t. t. Pažvelkime, kur jie susitinka.
…buvo labai sunku, o gyvenau: bent akimirksnį
gyvenau. […]
sunkiai, beviltiškai. Ten pat, p. 105.

Tai tragiškojo optimizmo poezija; tragiškojo, nes tik tragiška patirtis gali suteikti tikrumą ir didybę ją patiriančiam; kita vertus, dėl tos pačios priežasties ji ir optimistinė – nes per ją herojus gali pasiekti didybę. Žinoma, čia vienintelis herojaus kelias – tai kelias į kalną. Ir vienintelis optimizmas – paveldėtas iš Sizifo. Tačiau kaip ir Sizifas jis turi vienintelę galimybę išlikti stipriu – nepasiduodant ridenti savo akmenį aukštyn. Didybė – ne tik nepasiduoti, didybė – žinoti, kad niekada nebus geriau, kad net gale kelio nelaukia jos prizas, bet vis tiek – nepasiduoti.

Gedos herojus nesiskundžia, neiško paguodos – jis tebando parodyti, kad būtent tokioje patirtyje atrado savo galios šaltinį, savo būties pateisinimą – nepasiduoti.

Kas kita autorius: jis netelpa herojaus asmenyje, netelpa jį pateikiančioje poetinėje istorijoje; jis išryškėja pačiame poezijos kreipinyje į klausytoją. Poezijos herojus niekuo nesiskundžia, nieko neprašo ir dėl nieko nesigaili; jo didybė grindžiama faktu, kad jis kovoja vienas, niekam nežinomas, niekieno nesuprastas. Apie autorių to, deja, pasakyti negalime; autorius mums pasakoja šią istoriją, jis nori būti išgirstas ir suprastas; jei tai ne skundas, bent poreikis būti pastebėtam ar įvertintam.

 

Poeto, kaip, beje, bet kurio kito menininko didybė neįmanoma be tam tikro ekschibicionizmo; kol poezijos vertė siejama su autoriaus patirties išskirtumu, tol jos nuoginimas, slaptas ar atviras, neišvengiamas.

Visi šie teiginiai paremti prielaida, kad autoriaus ir jo herojaus siunčiamos žinios netapačios; kad herojaus siunčiamas pranešimas, įakivaizdinantis atviriausią žinios lygmenį, visada seklesnis ir mažiau informatyvus, nei autoriaus siunčiama žinia. Tiesa, pastaroji yra tarsi pridėtinė, neakivaizdi, reikalaujanti didesnio interpretatoriaus aktyvumo, tačiau su herojaus žinia ji santykiauja kaip prielaida, motyvacija ar pastarųjų skleistis. Kitaip tariant, herojaus ir autoriaus žinios netapačios struktūriniu požiūriu; autorius visada atstovauja fundamentalesniam struktūros lygmeniui.

Gyvenime kaip sunkiai suvytoje virvėje Ten pat. mums praneša Gedos herojus? Kad jis stiprus, bet vienišas, kad jam sunku, bet iš nieko jis nelaukia gailesčio ar supratimo ir pan. Bet atkreipkime dėmesį – tą patį ar giminingą pranešimą herojus kartoja ir iš kai kurių kitų eilėraščių tribūnos. Būtent žinios atsikartojime, jos variacijose skleidžiasi autoriaus poreikis kalbėti, poreikis pranešti, kad toks stoicizmas jam nėra savaime suprantamas, kad tai labiau primesta nei pasirinkta pozicija, kad už viso to slypi autoriui svarbi ir nuolatinio dėmesio reikalaujanti problema. Ką tuo norima pasakyti? Kad už herojaus siūlomo turinio – „stoiškos nejautros“ slypi kiti turiniai: atsiribojimo motyvacija, ilgas ir anaiptol ne giedras atsiribojimo procesas bei jį pagimdžiusios priežastys. Būtent tokią išplėstą perspektyvą aprėpia autoriaus žinia, ir būtent į ją apeliuoja interpretatorius, klausdamas ar už „herojiškų“ herojaus pareiškimų neakivaizdžiai nepranešama apie poeto nusivylimą, situacijos tragizmo suvokimą ar kitaip nusakomą negatyvų santykį.

 

Universalijos ir konkretybės

Gedai neabejotinai svarbi universalijų problema – problema, kuri klausia, kaip vienas ar kitas žodis gali aprėpti būties reiškinių įvairovę. Žinoma, kiekvienas poetas susiduria su šiuo klausimu – mums svarbu, kaip jį sprendžia Geda.

Štai žodis Viešpats – Gedos poetiniame leksikone jis tikrai neretas. Kuo jis išskirtinis? Tai žodis, peržengiantis visus kitus žodžius, aprėpiantis ir koordinuojantis tai, ką pastarieji simbolizuoja. Akivaizdu, kad tai itin talpus žodis – nėra nieko, ko jis neaprėptų; tiesą sakant, tam, kuris tiki Dievu, tai pats talpiausias žodis, simbolizacinės funkcijos idealas ir kartu kraštinė simbolizacinės pastangos riba: žodis, aprėpiantis Viską, turi baigtis ten, kur nelieka nieko.

Viešpats – tai žodis universalija. Be galo talpus žodis-bendrybė, atstovaujantis (simbolizuojantis) tam tikrai reiškinių klasei bei visoms ją sudarančioms konkretybėms – viskam, kas joje knibžda ir šmirinėja. Galima tarti vieną žodį, ir per jį iškelti visą „smulkmės“ įvairovę; o galima tą žodį paslėpti po knibždančios gyvasties atkartojimu ir kalbėti:

Apie visokias rūšis vabalų, varlių lupimą, žiogų sparnelių
draskymą. Žąsų pešimą. Vištų galvų kapojimą (kai skrenda
viskas be galvų, tarsi pas Alighierį), – posmai varnų tuntais.
Pūgžlių, kilbukų, gluodenų, virbukų ir kirbukų, bibukų,
buožgalvių kankinimus užanty. Ten pat, p. 85.
 

Kokia išvada peršasi, kai tik perskaitome šias eilutes? Geda tarsi bėga nuo universalijas žyminčių žodžių prie detalaus konkretybių minėjimo – nuo refleksyvios apibendrinančios galios prie smulkmeniško juslinės patirties registravimo – tarsi bendrybė jam atrodytų pernelyg abstrakti, pernelyg nutolusi nuo to, kuo persisunkusi kasdienė patirtis.

Visos šventraščių kalbos tėra
gražūs palyginimai,
o tikrovė – žalesnė, pilnesnė.

Ką aš dar galėčiau pasakyt apie upę,
karklo žiedus, aukšliukes
arba moteris?
Kad žiūrėjimas be alegorijų
daug įstabesnis. Sigitas Geda, Po aštuoniolikos metų: atsisveikinimas su Jabaniškėmis, p. 65.

Ar tai reiškia, kad poetas nusivylęs refleksijos galia? Kad jis renkasi svaigaus nėrimo į empiriją kelią? Žinoma, ne; poezija savo prigimtimi pirmiausia yra apibendrinimų (vadinasi, ir refleksijos) menas, ir Geda kaip poetas tiesiog apsėstas apibendrinimų manijos. Taip, tiesioginė juslinė patirtis jam svarbi, jis moka mėgautis detalėmis, bet jos čia nėra pačios svarbiausios (apie tai jau kalbėjome); kol kas akivaizdu, kad tai šaltinis, siūlantis „sudėtinę“ poetinių universalijų terminiją.

(Visi akmenys tėra vieno Dievo kūno likučiai,
kraujas, kaulai, mėsa susigėrė į šitas
išnaras…) Ten pat, p. 17.
 

Ką turime išgirsti Viešpaties ir smulkių ženklelių sugretinime? Bitės, vapsvos, kurmiai ir t. t. – tai kitas Viešpaties vardas, ištirpęs ar suskilęs į nesuskaičiuojamą mažų padarėlių gausybę. Išskaičiuoti šių padarėlių vardus – tai nurodyti į juos jungiančią seką, taip pat – į kraštutinę šios sekos ribą, universaliją, nusakomą Viešpaties vardu. Visuma, išskleista nesuskaičiuojamo daugio mozaikoje – ir kelios daugio atplaišėlės, išdidžiai nurodančios į jungiančią vienio galią.

Viešpats yra miglos dieną ūkanotą,
Galgi net ne Viešpats, o ženkleliai smulkūs,
Bitės, vapsvos, kurmiai,
su kuriais gyventa. Sigitas Geda, Miegantis Teodendronas: Senieji jotvingių eilėraščiai, p. 11.

Tiesioginė patirtis – tai ne tik naujų vardų šaltinis, maitinantis poetines bendrybės manifestacijas. Poezija – tai individualios juslinės patirties ir refleksyvios galios, operuojančios bendrybėmis derinimas. Gedos poezija – ne išimtis; tai apibendrinimo galios manifestacija, tačiau mums svarbu, kad tai manifestacija, kuri bendrybes įvelka į smulkmenišką konkretybių apdarą. Pedantiškai (ir panteistiškai) išskaičiuoti smulkiausius gyvius, ilga veiksmažodžių seka atkartoti jų keliamą triukšmą ir dar kita veiksmažodžių seka sudėlioti juos jungiantį minties darbą, tai tarsi klausti: ar ne tavo akys, Viešpatie, žvelgia į mane ir lydi kiekvieną mano žingsnį? Ar ne tavo žvilgsnis įprasmina kiekvieną, rodos, pačią nereikšmingiausią patirtį, kiekvieną ją maitinantį mažmožį?

Žmogui dažnai keista, jeigu pagalvoja,
Kad kaži kas krebžda, pučia, šnabžda, ūkia,
Ypač kai apžvelgia, sudeda, sumoja, atrenka
Ir surenka savo ūkį. Ten pat, p. 11.