Studija Laidojimo papročių ir pomirtinio gyvenimo sampratos tyrinėjimai Lietuvos archeologijoje: istoriogra…

  • Bibliografinis aprašas: Gediminas Petrauskas, Laidojimo papročių ir pomirtinio gyvenimo sampratos tyrinėjimai Lietuvos archeologijoje: istoriografinis aspektas, @eitis (lt), 2016, t. 677, ISSN 2424-421X.
  • Ankstesnis leidimas: Gediminas Petrauskas, „Laidojimo papročių ir pomirtinio gyvenimo sampratos tyrinėjimai Lietuvos archeologijoje: istoriografinis aspektas“, Archaeologia Lituana, 2014, nr. 15, p. 75–92, ISSN 1392-6748.
  • Padėka: Studijos autorius už leidimą publikuoti M. Alseikaitės-Gimbutienės kartotekos kortelių nuotraukas nuoširdžiai dėkoja Vilniaus universiteto bibliotekai; už galimybę susipažinti su M. Alseikaitės-Gimbutienės surinktais tautosakos rinkiniais – Lietuvių literatūros ir tautosakos institutui; už pastabas tobulinant studijos rankraštį – dr. Vykintui Vaitkevičiui.
  • Institucinė prieskyra: Vilniaus universitetas.
Santrauka: Senovės laidojimo vietos jau seniai domina tyrinėtojus. Nuo XIX a. vidurio, kai Lietuvoje pradėta tyrinėti laidojimo paminklus, buvo sukaupta daug vertingų duomenų. Jais remiantis apibrėžta įvairių laikotarpių laidosena, nusakyti jos bruožai, teritoriniai panašumai ir skirtumai. Šios žinios nugulė tūkstančiuose tyrimų ataskaitų, populiarių ir mokslinių straipsnių bei monografijų puslapių. Vis dėlto kyla klausimas, ar Lietuvos archeologų publikacijos leidžia geriau pažinti praeities bendruomenes, jų ideologiją ir pomirtinio gyvenimo sampratą? Kokia šių darbų vertė ir reikšmė archeologijos mokslui ir jo raidai?

Pagrindiniai žodžiai: laidojimo papročiai, pomirtinis gyvenimas, Lietuva, archeologija, istoriografija.
 

Įvadas

Senovės laidojimo vietos jau seniai domina tyrinėtojus. Nuo XIX a. vidurio, kai Lietuvoje pradėta tyrinėti laidojimo paminklus, buvo sukaupta daug vertingų duomenų. Jais remiantis apibrėžta įvairių laikotarpių laidosena, nusakyti jos bruožai, teritoriniai panašumai ir skirtumai. Šios žinios nugulė tūkstančiuose tyrimų ataskaitų, populiarių ir mokslinių straipsnių bei monografijų puslapių. Vis dėlto kyla klausimas, ar Lietuvos archeologų publikacijos leidžia geriau pažinti praeities bendruomenes, jų ideologiją ir pomirtinio gyvenimo sampratą? Kokia šių darbų vertė ir reikšmė archeologijos mokslui ir jo raidai?

Lietuvos archeologijos istorija sulaukė išsamių tyrimų ir apžvalgų Žr. Romas Jarockis, “Lithuanian Archaeology in the Past and Present,” 1998; Pranas Kulikauskas, Gintautas Zabiela, Lietuvos archeologijos istorija (iki 1945 m.), 1999; ir kt. ; šiai temai dėmesio skyrė ir užsienio šalių mokslininkai Žr. Valter Lang, “The Establishment of Professional Archaeology in the Baltic Countries,” p. 185–187, 191–193. . Darbuose nagrinėti archeologijos ištakų, mokslinės archeologijos formavimosi, atskirų praeities tyrinėtojų asmenybių, jų veiklos ir įvairūs kiti klausimai. Keliuose straipsniuose išsamiau pažvelgta ir į Lietuvos archeologijos istoriografiją: analizuotas empirinių duomenų ir teorijos santykis, įvertinta archeologijos mokslo būklė, nubrėžtos ateities tyrimų perspektyvos Žr. Vytenis Raimundas Sidrys, „Kasinėjimai be teorijos? Kritiškas optimisto žvilgsnis į Lietuvos archeologiją“, 1999; Romas Jarockis, “Between Ethnic-Historical Interpretation and Nationalism: A Long Lasting Research Tradition in Eastern Baltic,” 2004; Ieva Paberžytė, Andre Costopoulos, “The Evolution of Current Trends in Lithuanian Archaeology: Soviet Past and Post-Soviet Present,” 2009; Ester Oras, “Contemporary Polities and Archaeology of Ethnicity in the Baltic Countries: Paradigms of History Writing, State Politics and Personalities in the Tradition of Archaeological Research,” 2012. . Trumpa konkrečių archeologijos klausimų tyrimų istorija pateikiama daugelyje platesnio pobūdžio darbų, tačiau iki šiol neturime išsamios laidojimo papročių istoriografijos analizės ir vertinimo.

 

Straipsnyje apžvelgiami mirties ir pomirtinio gyvenimo sampratos tyrinėjimai Lietuvos archeologijoje; nagrinėjama, koks tyrėjų požiūris į praeities laidojimo papročius skleidžiasi istoriografijoje. Analizuojant Lietuvos autorių darbuose pateikiamą laidosenos interpretaciją, siekiama atskleisti mirties ir mirusiųjų laidojimo papročių tyrimų tendencijas, apibrėžti jų raidą ir kryptis. Šiam tikslui pasiekti nagrinėjamas laikotarpis nuo pirmųjų archeologinių knygų išleidimo iki naujausių, ruošiant straipsnį pasirodžiusių darbų.

Laidojimo papročiai pirmuosiuose archeologų darbuose

XIX a. viduryje išaugęs susidomėjimas krašto praeitimi, senovės paminklais ir archeologiniais radiniais įtraukė tyrinėtojus ir kolekcininkus į kasinėjimus, senienų paieškas. Tuo metu pradėti kasinėti labiausiai aplinkoje pastebimi archeologijos paminklai: piliakalniai ir laidojimo vietos – pilkapiai, kiek mažiau dėmesio teko kapinynams.

Pirmuoju Lietuvos archeologu laikomas grafas Eustachijus Tiškevičius (1814–1873). Tyrinėtojo rengtų pilkapių kasinėjimų metu sukauptos žinios buvo sudėtos į pirmąsias Lietuvoje archeologines knygas Žr. Eustachy Tyszkiewicz, Rzut oka na źrzódła archeologii krajowéj, czyli opisanie zabytków niektórych starożytności, odkrytyce w zachodnich guberniach Cesarstwa Rossyjskiego, 1842; Badania archeologiczne nad zabytkami przedmiotów sztuk i rzemiosł i t. d. w dawnej Litwie i Rusi litewskiej, 1850. . Autorius pilkapius skyrė į grupes, aptarė pilkapių įrengimo būdus, paskirtį, laidojimo papročių bruožus ir atliktų tyrimų rezultatus. Šiuose darbuose laidojimo papročiai apibūdinti glaustai, jų aiškinimai menki, plačiau nepagrįsti. Antai E. Tiškevičius teigė, kad viena kapuose randamų akmeninių kirvių paskirčių buvo apsaugoti mirusįjį nuo piktųjų dvasių Žr. Eustachy Tyszkiewicz, Rzut oka na źrzódła archeologii krajowéj, czyli opisanie zabytków niektórych starożytności, odkrytyce w zachodnich guberniach Cesarstwa Rossyjskiego, s. 38. .

 

XIX a. viduryje ir antrojoje pusėje laidojimo paminklus plačiai kasinėjo jau daugiau senovės tyrinėtojų: E. Tiškevičiaus vyresnysis brolis Konstantinas Tiškevičius (1806–1868), Adomas Honoris Kirkoras (1818–1886), Tadas Daugirdas (1852–1919), Eduardas Volteris (1856–1941), Fiodoras Pokrovskis (1855–1903), Vandalinas Šukevičius (1852–1919) ir kt. Žinoma, kad vien K. Tiškevičius tuometinėje Minsko gubernijoje tyrinėjo apie 200 pilkapių ir piliakalnių Žr. Савелій Антонавіч Акуліч, Генадзь Аляксандравіч Каханоўскі, «Тышкевіч», 1993. , E. Volteris – ne mažiau kaip 90 pilkapių ir apie 210 kapų Žr. Pranas Kulikauskas, Gintautas Zabiela, Lietuvos archeologijos istorija (iki 1945 m.), p. 122–123. , F. Pokrovskis įvairiuose dabartinės Lietuvos ir Baltarusijos pilkapynuose – 212 pilkapių Žr. Adolfas Tautavičius, „Fiodorą Pokrovskį prisimenant“, p. 115. , V. Šukevičius – apie 70 pilkapių ir kelis šimtus kapų V. Šukevičius labiau žinomas kaip akmens amžiaus tyrinėtojas (Gintautas Zabiela, „Vandalinas Šukevičius – akmens amžiaus gyvenviečių tyrinėtojas (150-ųjų gimimo metinių sukakčiai pažymėti)“, 2002). Be to, šis archeologas mėgėjas tuometinėje Vilniaus gubernijoje užrašė ir paskelbė keletą padavimų ir legendų apie mirtį, gyvųjų santykį su mirusiaisiais bei jų sielomis (Wandalin Szukiewicz, „Wierzenia i praktyki ludowe (zabobony, przesądy, wróżby i t. d.), zebrane w gubernji wileńskiej”, s. 443–444; 1910, s. 92–93). Žr. Adolfas Tautavičius, „Lietuvos praeities tyrinėtojas Vandalinas Šukevičius“, p. 112. . Kai kurie tyrinėjimai buvo aprašyti spaudoje, iš jų paminėtini platesnio apibendrinamojo pobūdžio darbai, skirti pilkapiams Žr. Konstanty Tyszkiewicz, O kurhanach na Litwie i Rusi zachodniéj: studyum archeologiczne, 1868; Фёдор Васильевич Покровскій, «Къ изслѣдованію кургановъ и городищъ на восточной окраинѣ современной Литвы», 1897. ir pagal laidosenos bruožus skiriamoms etninėms Lietuvos sritims Žr. Wandalin Szukiewicz, „Strefy archeologiczne na Litwie”, 1918. .

 

Svarų indėlį į senovės lietuvių laidojimo papročių tyrinėjimus įnešė Jonas Basanavičius (1851–1927). Tyrinėtojas, labiau domėjęsis mirusiųjų kaukolėmis ir kitais kaulais nei archeologiniais radiniais, XX a. pirmajame ir antrajame dešimtmečiuose Lietuvoje kasinėjo įvairius XV–XIX a. kapinynus Atrodo, kad J. Basanavičius XIX a. pabaigoje šiek tiek tyrinėjo ir Bulgarijos archeologijos paminklus (Raimondas Akavickas, „Archeologas Jonas Basanavičius“, p. 16–17). Žr. Raimondas Akavickas, „Archeologas Jonas Basanavičius“, 1994; „Archeologas Jonas Basanavičius“, 1995; „Kraštų (Svėdasų) senkapiai, vadinami Taurakalniu“, 1995; Pranas Kulikauskas, Gintautas Zabiela, Lietuvos archeologijos istorija (iki 1945 m.), p. 162–164. . Tačiau svarbiausiu J. Basanavičiaus darbu reikėtų laikyti 1903 m. išleistą studiją „Apie vėles bei nekrokultą senovės lietuvių“ Žr. Jonas Basanavičius, „Iš gyvenimo vėlių bei velnių“, p. 13–91. . Tai vienas pirmųjų mokslinių darbų, kuriame nagrinėta senovės lietuvių pomirtinio gyvenimo samprata. Studijoje plačiai analizuoti tikėjimo mirusiųjų vėlių nemirtingumu aspektai: įsikūnijimas į gimstančius žmones (metamorfozė), gyvulius, medžius ir akmenis (metempsichozė), vėlių santykis su gyvaisiais bei daugelis kitų pomirtinio gyvenimo atspindžių. Pagoniškiems mirusiųjų laidojimo, atminimo, įkapių dėjimo į kapus papročiams nagrinėti remtasi rašytiniais šaltiniais, paties J. Basanavičiaus ir Viliaus Kalvaičio (1848–1914) Mažojoje Lietuvoje bei kitose Lietuvos vietovėse surinkta tautosaka. Šis J. Basanavičiaus darbas atvėrė naujas mirties ir pomirtinio gyvenimo sampratos tyrinėjimų erdves, pranoko amžininkus, bet ilgai liko nežinomas ir todėl deramai neįvertintas.

Tarpukariu pirmą kartą bandyta rimčiau interpretuoti kapuose aptinkamų archeologinių radinių paskirtį. E. Volteris atmetė E. Tiškevičiaus mintį, jog miniatiūriniai puodeliai buvo mirusiesiems skirtos „ašaruvės“ Apie „ašaruves“, arba ašarines, kaip raudotojų priverktus molinius indelius, 1835 m. rašė istorikas Teodoras Narbutas (1784–1864) (Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, p. 375–376). Tuomet tyrinėtojas rėmėsi kasinėjant laidojimo paminklus aptiktais radiniais. Žr. Eustachy Tyszkiewicz, Rzut oka na źrzódła archeologii krajowéj, czyli opisanie zabytków niektórych starożytności, odkrytyce w zachodnich guberniach Cesarstwa Rossyjskiego, s. 11–12. , ir teigė, kad į juos turėjo būti dedama maisto, skirto palengvinti mirusiojo kelionę į pomirtinį pasaulį. Panašios paskirties turėjo būti ir krikščioniško laikotarpio kapuose aptinkami meškų bei lūšių nagų apkalai. Archeologo manymu, jie buvo skirti padėti kopti į mirusiųjų pasaulio kalną, ant kurio Dievas teisė mirusiuosius Žr. Eduardas Volteris, „Archaiologiniai nesusipratimai“, p. 156–159, 162–163. . Šią mintį E. Volteris parėmė mitinio kunigaikščio Šventaragio sudeginimo pasakojimu.

 

Atradimų Velikuškių I piliakalnyje paskatintas P. Tarasenka samprotavo, kad senovės lietuviai tikėjo pomirtiniu gyvenimu, o mirusiųjų deginimas simbolizavo sielos išlaisvinimą iš kūno Žr. Petras Tarasenka, „Apeiginiai Lietuvos piliakalniai“, p. 413; Didžiųjų Tyrulių paslaptys, p. 148, 155. . Įvardytuose degintiniuose kapuose aptikti akmenys turėjo prislėgti mirusiojo kūną, kad jis nepakiltų kartu su siela. Piliakalnyje pabirusios skirtingų sudaužytų puodų šukės aiškintos mintimi, kad pomirtiniame gyvenime sielai reikia tik „šešėlių pavidalo“ daiktų Žr. Petras Tarasenka, „Apeiginiai Lietuvos piliakalniai“, p. 413–414. . P. Tarasenkos nuomone, piliakalnio aikštelėje, šlaituose ir grioviuose aptiktuose kapuose buvusi ochra, spalvoti šlyno ir pelkių geležies rūdos gabalai Iš tikrųjų tai buvo molio tinko fragmentai ir geležies gargažės – Gintautas Zabiela, „Velikuškių piliakalnio „kapai“, p. 50–52. buvo skirti mirusiųjų vėlėms apsaugoti ir apginti Žr. Petras Tarasenka, „Apeiginiai Lietuvos piliakalniai“, p. 414; Петр Фёдорович Тарасенко, «Городища Литвы», с. 88–89. .

Petras Tarasenka (1892–1962) daugiausia dėmesio skyrė Lietuvos piliakalniams, alkakalniams ir mitologiniams akmenims. Nors archeologas dėl asmeninių įsitikinimų laidojimo paminklų stengėsi netyrinėti Žr. Daiva Steponavičienė, Petras Tarasenka (1892–1962): biografinė apybraiža, p. 25. , 1933 m., tirdamas Velikuškių I piliakalnį (Zarasų r.), aptiko vieną dvigubą griautinį ir 35 „degintinius kapus“ Petras Tarasenka, „Apeiginiai Lietuvos piliakalniai“, p. 412; Lietuvos piliakalniai, p. 26; Петр Фёдорович Тарасенко, «Городища Литвы», с. 87–88. . Šie iš tikrųjų buvo ne kapai, bet židinių ir akmenų grindinių liekanos, ūkinės duobės Žr. Gintautas Zabiela, „Velikuškių piliakalnio „kapai“, 1994. . P. Tarasenkos aptikti „kapai“ kelia didelį archeologų susidomėjimą net ir praėjus kelioms dešimtims metų po jų atradimo Žr. Адолфас Таутавичюс, Восточная Литва в первом тысячелетии нашей эры, c. 7–8; Pranas Kulikauskas, Regina Kulikauskienė, Adolfas Tautavičius, Lietuvos archeologijos bruožai, p. 127–128; Algimantas Merkevičius, „Žalvario–ankstyvojo geležies amžiaus laidojimo paminklai ir pagrindiniai laidosenos bruožai Lietuvoje (išskyrus pajūrio ruožą)“, p. 36–37; Vytautas Daugudis, „Dėl laidojimų Lietuvos piliakalniuose“, p. 30–32; Pranas Kulikauskas, „Petras Tarasenka – Lietuvos archeologijos pradininkas“, p. 19; Aleksiejus Luchtanas, „Rytų Lietuva I tūkst. pr. m. erą“, p. 72; Gintautas Zabiela, „Velikuškių piliakalnio „kapai“; „Atkasta Kriaunų–Obelių apylinkių senovė“, p. 48–49. .

 

Viename pirmųjų P. Tarasenkos darbų, mokykloms skirtame archeologijos vadovėlyje, pavadintame „Priešistorinė Lietuva. Vadovas krašto praeities tyrimo darbams“, yra autoriaus minčių apie sielos – mirusiojo vėlės – atsiradimą neolite, gyvavimą po mirties, įsikūnijimą į žmones, akmenis ir atskirus daiktus. Archeologo manymu, mirusiųjų deginimo paprotys atsirado dėl mirusiųjų vėlių baimės, tuo metu akmens amžiuje praktikuotas nesudegintų mirusiųjų laidojimo būdas interpretuotas kaip žmonių, gyvųjų pasaulyje pasižymėjusių gerais darbais ir todėl nekėlusių baimės po mirties, laidojimo būdas Žr. Petras Tarasenka, Priešistorinė Lietuva: vadovas krašto praeities tyrimo darbams, p. 61–63. . Mintys apie sielos įsikūnijimą vėliau buvo pakartotos ir kai kuriuose vėlesniuose autoriaus moksliniuose darbuose bei platesnei visuomenei skirtuose grožinės literatūros kūriniuose archeologijos tematika Žr. Petras Tarasenka, Didžiųjų Tyrulių paslaptys, p. 101–102, 113; Lietuvos piliakalniai, p. 39–40; Pėdos akmenyje (Lietuvos istoriniai akmenys), p. 18–19, 30–31, 52. .

Savo darbuose P. Tarasenka laidojimo papročiams nagrinėti ypatingo dėmesio neskyrė, tačiau pateikė originalių mirusiųjų deginimo paprotį, kapų įrangą ir kitų gyvųjų bei mirusiųjų santykį aiškinančių teiginių. Susidomėjimo mitologiniais akmenimis vedamas archeologas kvietė atkreipti dėmesį ir į žodinės tradicijos duomenis, praplėsti senosios kultūros pažinimo ribas.

 

1938 m. išleistas mokslinės Lietuvos archeologijos pradininko Jono Puzino (1905–1978) veikalas „Naujausių proistorinių tyrinėjimų duomenys“ Žr. Jonas Puzinas, Rinktiniai raštai, I: Proistorė, 1938. . Ši knyga padarė didelę įtaką tolesnei Lietuvos archeologijos sampratai ir raidai. J. Puzinas apibrėžė ir įtvirtino archeologijos mokslo ribas ir tyrimų kryptis, susistemino tuometinius archeologinius duomenis, įvedė naują, iki šiol beveik nepakitusią archeologinių laikotarpių (iki XIII a.) periodizaciją. Knygoje plačiai aptarti naujausių (t. y. vykusių 1918–1938 m.) laidojimo paminklų tyrimų duomenys, tačiau joje apsiribota paviršutinišku laidosenos bruožų nusakymu ir aptiktų radinių tipų apibūdinimu.

Taigi pirmuosiuose Lietuvos archeologų darbuose pateikiami trumpi, menkai interpretuoti mirusiųjų laidojimo papročių aprašymai. Dauguma autorių minčių apie praeities bendruomenių laidoseną ir jos sampratą pateikta nedrąsiai, remiantis asmeniniais pastebėjimais lauko tyrimų metu, bet neturint platesnio teorinio pagrindo ir pasiruošimo. Išimtimi reikėtų laikyti tik XX a. pradžioje parengtą J. Basanavičiaus studiją, tačiau joje tautosakos ir mitologijos šaltiniai buvo silpnai susieti su archeologijos duomenimis. Šių darbų kontekste atskiro dėmesio nusipelno Antrojo pasaulinio karo ir pirmųjų pokario metų Marijos Alseikaitės-Gimbutienės (1921–1994) tyrinėjimai, tiesiogiai skirti pomirtinio gyvenimo sampratai ir pagoniškiems laidojimo papročiams nagrinėti.

 

Marijos Alseikaitės-Gimbutienės tyrinėjimai: tarpdalykinės pomirtinio gyvenimo sampratos paieškos

M. Alseikaitė-Gimbutienė yra žymiausia pasaulyje Lietuvos archeologė, priešistorės tyrimuose palikusi ryškų pėdsaką. Tyrinėtoja, mokslininkės kelią pradėjusi Tėvynėje, didžiąją savo mokslinio palikimo dalį sunkiomis karo sąlygomis sukūrė Austrijoje ir Vokietijoje bei vėliau persikėlusi gyventi ir dirbti į Jungtines Amerikos Valstijas. M. Alseikaitė-Gimbutienė, už Atlanto žinoma kaip Marija Gimbutas, tapo pasaulinio garso mokslininke, su kuria siejamos Senosios Europos civilizacijos studijos ir naujos archeologijos mokslo krypties – archeomitologijos – atsiradimas.

Autorės tyrinėjimams būdingo tarpdalykiškumo, plataus žvilgsnio į archeologijos mokslą ištakų reikia ieškoti 1938 m. pradėtose studijose Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinio fakulteto Etnikos katedroje. Lietuvai atgavus Vilniaus kraštą ir 1940 m. fakultetui persikėlus į Vilnių, M. Alseikaitė-Gimbutienė tęsė studijas Vilniuje naujai sukurto Istorijos fakulteto Etnikos, nuo tų pačių metų rudens – Archeologijos katedroje Žr. Renata Andrašiūnaitė-Strakšienė (sud.), Marija Gimbutienė: bibliografinė rodyklė 1938–1995, p. 6, 11–12; Šarūnas Milišauskas, “Marija Gimbutas: Some Observations about Her Early Years, 1921–1944,” 2000; Mykolas Michelbertas, „Vilniaus universiteto Archeologijos katedra (nuo įkūrimo iki 1966 metų)“, p. 8. . Kaune ir Vilniuje kursai pasižymėjo įvairiapusiškumu, M. Alseikaitė-Gimbutienė lankė skirtingų mokslų paskaitas: literatūros, kalbotyros, tautosakos, etnologijos, archeologijos, istorijos ir kt. Žr. Profesorės Marijos Gimbutienės kalba, pasakyta Vytauto Didžiojo universitete 1993 m. birželio 11 d., suteikiant jai Garbės daktarės vardą, 1993; Živilė Gimbutaitė, Kornelija Jankauskaitė (sud.), Marija Gimbutienė …iš laiškų ir prisiminimų, p. 101; Adomas Butrimas, „Marija Alseikaitė-Gimbutienė – baltų archeologijos tyrėja“, p. 3–4. .

 

Studijų metais susiformavusiems M. Alseikaitės-Gimbutienės moksliniams interesams didžiausią įtaką darė ir būsimos mokslininkės asmenybę, tyrimų kryptis formavo daug dėmesio jai skyrę kalbininkas prof. Antanas Salys ir archeologas prof. J. Puzinas. Vieno žymiausių XX a. lituanistų A. Salio paskaitos būsimai tyrinėtojai pirmaisiais metais universitete kėlė didžiausią džiaugsmą ir pasitenkinimą – tai buvo idealizuojamas dėstytojas. Tuometinės studentės susižavėjimą universitete klausytomis A. Salio paskaitomis geriausiai perteikia po vieno egzamino dėstytojui įteiktas laiškas, kuriame dėkota už „plačiau pravertas akis į lituanistiką“ Jurgis Gimbutas, „Mano sužadėtinė Marytė“, p. 63. .

Dar studijuodama būsimoji mokslininkė aktyviai savarankiškai rinko tautosaką – 1940 m. Vilniuje užrašinėjo karo pabėgėlių lietuvių ir gudų iš SSRS užimtų Vilniaus krašto vietų tautosaką, tų pačių metų rugpjūtį darbavosi tuometiniame Valkininkų valsčiuje. Surinko du pasakojamosios ir dainuojamosios tautosakos (tikėjimų, pasakojimų, dainų, raudų, giesmių, melodijų, šokių ir žaidimų) rinkinius, iš viso 560 tautosakos vienetų Žr. Marija Alseikaitė, Įvairi tautosakinė medžiaga, surinkta iš atbėgėlių nuo įvairių Vilniaus krašto vietų, 1940; Alseikaitės Marijos surinktų įvairių tautosakos dalykų Valkininkų vls., 1940. . Dalis tautosakos buvo publikuota Žr. Marija Alseikaitė, „Naujoji Vilniaus krašto lietuvių tautosaka“, 1940; „Vilniaus dzūkuose“, 1940. .

 

Netrukus M. Alseikaitė-Gimbutienė, lankydama J. Puzino dėstomus proistorės kursus ir dalyvaudama profesoriaus rengiamose archeologinėse ekspedicijose, atrado naują sritį – Lietuvos proistorę. Atrodo, būtent tai, kad tyrinėtoja archeologiją pažino jau turėdama tvirtus tautosakos, senosios religijos ir lietuvių liaudies meno pagrindus Žr. Iš paskutiniųjų profesorės Marijos Gimbutienės susitikimų su Lietuvos žmonėmis 1993 metų birželio mėnesį, p. 11. , jai į archeologiją nuo pat pradžių leido žvelgti kitokiu žvilgsniu. Besiformuojant platų tarpdalykinį mokslininkės tyrimų lauką rodo kryptingai studijų metais rinkta archeologijos, istorijos, lingvistikos, tautosakos ir kitų darbų bibliografija, rengti jų nuorašai. Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje dviejuose mediniuose stalčiukuose ir atskiroje dėžutėje saugoma beveik 2 700 M. Alseikaitės-Gimbutienės studijų metais (1938–1942 m.) užrašytų ir pagal temą suklasifikuotų kortelių su veikalų ir straipsnių bibliografinėmis nuorodomis, aprašais, citatomis ir autorės pastabomis, lapeliai su tautosakos duomenimis, informacija apie laidojimo paminklus, jų tyrimus ir aptiktus radinius Žr. Marija Alseikaitė, Marijos Alseikaitės studijų metais rinkta medžiaga moksliniam darbui (bibliografinės kortelės, užrašai, išrašai), 1938–1942. (1–2 pav.). Tarp kortelių taip pat įdėta 1939–1942 m. kalendoriaus lapelių su įvairiomis mintimis apie sielos prigimtį, nemirtingumą ir kita tyrinėtojos požiūriu ateities tyrinėjimams vertinga informacija.

 
1 pav. M. Alseikaitės-Gimbutienės kartotekos kortelės (VUB RS, f. 154–503/1–3). G. Petrausko nuotr. Fig. 1. Index cards of the index card file by M. Alseikaitė-Gimbutienė (VUB RS, f. 154–503/1–3). Photo by G. Petrauskas.

2 pav. M. Alseikaitės-Gimbutienės kortelių pavyzdžiai: a) bibliografinė nuoroda; b) bibliografinė nuoroda su trumpu aprašu; c) informacija apie laidojimo paminklą, archeologinius tyrimus, radinių saugojimo vietą ir literatūrą apie tyrimus; d) tikėjimą pomirtiniu gyvenimu atspindinti tautosaka (VUB RS, f. 154–503/2). G. Petrausko nuotr. Fig. 2. Examples of the M. Alseikaitė-Gimbutienė index card file: a) a bibliographic reference; b) a bibliographic reference with a short description; c) information about a burial site, archaeological investigations, a storage place of findings and a bibliography of investigations; d) folklore of beliefs in the afterlife (VUB RS, f. 154–503/2). Photo by G. Petrauskas.
 

1942 m. M. Alseikaitė-Gimbutienė Vilniaus universitete apgynė diplominį darbą „Laidosena Lietuvoje geležies amžiuje“. Tai pirmasis platus autorės atliktas laidojimo papročių tyrimas Žr. Marija Alseikaitė-Gimbutienė, Laidosena Lietuvoje geležies amžiuje, 1942. . Didžiausia, 265 puslapių, darbo dalis skirta geležies amžiaus laidojimo papročių bruožams nusakyti ir apibūdinti, būdingoms kapų įkapėms aprašyti. Tyrinėtoja, remdamasi darbo vadovo J. Puzino sudaryta periodizacija, susistemino iki Antrojo pasaulinio karo atliktų Lietuvos laidojimo paminklų tyrimų rezultatus, parengė atskirais laikotarpiais (nuo „naujojo akmens amžiaus“ iki „naujojo geležies amžiaus“) egzistavusių laidojimo papročių klasifikaciją, pirmoji pagal laidosenos duomenis išskyrė atskiras kultūrines sritis. Šią dalį papildė vertingas Lietuvos ir buvusio Vilniaus krašto dalies dabartinės Baltarusijos teritorijoje geležies amžiaus kapinynų ir pilkapynų katalogas (316 pozicijų) su pažymėtais tyrimų rezultatais, radinių saugojimo vietų ir literatūros nuorodomis Žr. ten pat, p. 229–265. .

M. Alseikaitė-Gimbutienė tapo pirmąja Lietuvos archeologe, neapsiribojusia mirusiesiems į kapus dedamų įkapių apibūdinimu. Diplominiame darbe į išsamų laidojimo papročių apibūdinimą žvelgta ne tik kaip į būdą skirtingų etninių sričių laidosenos bruožams apibrėžti, bet ir kaip į galimybę konkretaus laikotarpio tikėjimui – pomirtinio gyvenimo sampratai – nusakyti. Šiam klausimui nagrinėti darbe skirtas atskiras skyrius Žr. ten pat, p. 188–208. .

 

Autorė diplominio ir vėlesnių studijų kryptį, iš dalies – ir tyrimo metodiką perėmė iš minėto J. Basanavičiaus darbo, kuriame senovės lietuvių gyvenimo ir mirties sampratos tyrinėjimai buvo neatsiejami nuo tautosakos, religijos ir mitologijos Žr. Norbertas Vėlius, “Marija Gimbutas: The Investigator of Baltic Mythology,” p. 181–182. . M. Alseikaitė-Gimbutienė laidojimo papročių aiškinimo ieškojo XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje surinktoje tautosakoje (pasakose, raudose ir kt.) Plg. Jonas Basanavičius, „Iš gyvenimo vėlių bei velnių“, p. 95–490; „Įvairi tautosaka iš rinkinių“, p. 166–288, 291–344; „Juodoji knyga“, p. 139–140, 149–158. , rašytiniuose šaltiniuose, įvairių tautų (Amerikos indėnų, Australijos, Polinezijos, Melanezijos ir kitų kraštų vietos gyventojų) etnografijoje. Šie šaltiniai pirmą kartą buvo susieti su iki tol Lietuvoje menkai interpretuotais archeologiniais duomenimis.

Ikikrikščioniškoms laidojimo apeigoms nagrinėti buvo keliami gyvųjų ir mirusiųjų santykį nusakantys vėlės atsiskyrimo nuo mirusiojo, laidotuvių, šermenų ir mirusiųjų atminimo papročių klausimai. Antai paprotį mirusiuosius laidoti surietus bandyta sieti su mirusiųjų baime Žr. Marija Alseikaitė-Gimbutienė, Laidosena Lietuvoje geležies amžiuje, p. 8. . Sekdama V. Nagevičiaus Pryšmančių kapinyno (Kretingos r.) tyrimų duomenų interpretacija, M. Alseikaitė-Gimbutienė „nepaprastais kapais“, arba „ypatingu laidojimu“ Marija Alseikaitė-Gimbutienė, „Pagoniškosios laidojimo apeigos Lietuvoje“, p. 77. , įvardijo tuščius pilkapius ar kapus su įkapėmis, degėsių pėdsakais, bet be mirusiojo kaulų. Tokie kapai aiškinti kaip svetur žuvusiųjų ar ne sava mirtimi mirusiųjų laidojimo paprotys, kai stengtasi išgelbėti mirusiojo vėlę nuo klajojimo žemiškajame pasaulyje ir kenkimo gyviesiems. Šio papročio analogijų taip pat ieškota XIX a. pabaigos–XX a. pradžios tautosakoje ir tolimų tautų etnografijoje Žr. Marija Alseikaitė-Gimbutienė, Laidosena Lietuvoje geležies amžiuje, p. 185–187. .

 

Autorės teigimu, pomirtinio pasaulio samprata priklausė nuo įvairių kultūrinių, socialinių ir ekonominių veiksnių, gyvenimas po mirties praeityje įsivaizduotas kaip gyvųjų pasaulio tąsa ir atspindys. Tyrinėtoja daro išvadą, kad mirusiųjų deginimo esmė yra lengvesnis sielos atsiskyrimas nuo mirusiojo kūno, ir su mirusiųjų deginimo papročio atsiradimu reikėtų sieti vėlės, arba sielos, vaizdinio susiformavimą Žr. ten pat, p. 63, 188–191, 195–199. . Laidotuvių lauže kartu deginant, laužant ir kitaip gadinant mirusiojo įkapes, tikėta, būdavo išlaisvinamos ir šių daiktų „sielos“.

Diplominiame darbe, pasitelkus tautosakoje žinomus „amžinos tėviškėlės“, „vėlių vartelių“, „vėlių durelių“, „vėlių suolelių“ ir kitus vaizdinius, bandyta atsakyti į klausimą, kur buvo baltų pomirtinis pasaulis. M. Alseikaitės-Gimbutienės manymu, praeityje pomirtinio pasaulio vieta nebuvo tiksliai nusakyta, jos reikėtų ieškoti mirusiųjų laidojimo vietose Žr. ten pat, p. 207–208. . Tačiau su konkretesniu mirusiųjų pasaulio vietos „už vandenų“, kuriuos mirusiajam reikia perplaukti, vaizdiniu susieti Latvijoje aptikti Skandinavijai būdingi akmenimis apkrauti bronzos amžiaus kapai, savo forma primenantys valtis ar laivus Žr. ten pat, p. 10. .

Antrojo pasaulinio karo metais M. Alseikaitės-Gimbutienės apgintas diplominis darbas archeologijos mokslo istorijoje svarbus savo tarpdalykiškumu, įvairiapusiu laidojimo papročių interpretavimu. Autorė geležies amžiaus laidojimo papročius nagrinėjo ne tik per archeologijos, bet ir tautosakos, mitologijos, etnologijos ir kitų mokslų prizmę. Diplominiame darbe analizuoti mirusiųjų deginimo, pagoniškų laidojimo apeigų ir pomirtinio pasaulio sampratos klausimai netrukus sulaukė atskirų publikacijų Žr. Marija Alseikaitė-Gimbutienė, „Pomirtinio gyvenimo įsivaizdavimas Lietuvoje proistoriniais laikais“, 1942; „Mirusiųjų deginimas priešistorinėje Lietuvoje“, 1943; „Pagoniškosios laidojimo apeigos Lietuvoje“, 1943. , jie plačiai nagrinėti ir 1946 m. emigracijoje, Karlo Eberhardo universitete Tiubingene, Vokietijoje apgintoje daktaro disertacijoje Žr. Marija Alseikaitė-Gimbutienė, Die Bestattung in Litauen in der vorgeschichtlichen Zeit, 1946. M. Alseikaitė-Gimbutienė parengtą disertaciją 1944 m. buvo įteikusi Vilniaus universitetui (Aleksiejus Luchtanas, „Archeologija Vilniaus universitete“, p. 10; Mykolas Michelbertas, „Vilniaus universiteto Archeologijos katedra (nuo įkūrimo iki 1966 metų)“, p. 9), bet dėl prasidėjusios antrosios sovietinės okupacijos jos apginti nebesuspėjo. .

 

Vėlesniuose darbuose M. Alseikaitė-Gimbutienė sėkmingai tęsė pomirtinio pasaulio sampratos tyrinėjimus. Pokario metais emigracijoje pasirodžiusiuose straipsniuose daug dėmesio teikė žmonių santykiui su mirtimi ir ją lydinčiomis piktosiomis jėgomis, vaiduokliais bei mirusiaisiais, tikėjimą mirusiųjų atgimimu ir įsikūnijimu į medžius, vabzdžius, paukščius, gyvates, žalčius ir kitus gyvūnus Žr. Marija Alseikaitė-Gimbutienė, „Mažosios Lietuvos antkapiniai paminklai“, 1946; „Mūsų protėvių pažiūros į mirtį ir sielą“, 1947; „Priešistorinių laikų ryšiai su lietuvių liaudies kultūra“, p. 66; Marija Gimbutienė, „Senoji lietuvių religija“, p. 7–8, 11. . Šiais pomirtinio pasaulio vaizdiniais vaizduotas vėlių gyvybingumas ir nemirtingumas. Tikėjimas metempsichoze, arba mirusiųjų vėlių persikūnijimu į gyvūnus, medžius ar augalus, vėliau tapo žymaus senosios baltų religijos ir mitologijos tyrinėtojo Gintaro Beresnevičiaus tyrimų objektu Žr. Gintaras Beresnevičius, Dausos: pomirtinio gyvenimo samprata senojoje lietuvių pasaulėžiūroje, p. 38–68. .

Platus M. Alseikaitės-Gimbutienės požiūris į archeologijos mokslą susiformavo studijų metais daugiausia jos dėstytojų A. Salio ir J. Puzino dėka, tam nemažą įtaką padarė J. Basanavičiaus darbai. Tyrinėtoja į priešistorės laidojimo papročių klausimus žvelgė nauju žvilgsniu, juos formavo kaip platų tarpdalykinių tyrinėjimų lauką. Didžiausiu mokslininkės nuopelnu reikia laikyti bandymą pomirtinio pasaulio sampratą, gyvųjų ir mirusiųjų santykį nagrinėjančiuose darbuose archeologinius laidojimo papročių duomenis analizuoti įvairių dvasinio gyvenimo reiškinių, apie kuriuos byloja istorijos, tautosakos ir etnografijos šaltiniai, kontekste.

 

Laidojimo papročių interpretavimas sovietmečiu

Antroji sovietinė okupacija smarkiai pablogino Lietuvos archeologijos mokslo padėtį. Sovietiniam režimui pradėjus kontroliuoti visas gyvenimo sritis, mokslininkams teko prisitaikyti prie naujų darbo sąlygų Žr. Pranas Kulikauskas, „Archeologijos mokslas Vilniaus universitete“, p. 115. . Archeologai privalėjo kritikuoti „buržuazinės“ Lietuvos ir iškelti sovietmečio archeologijos pasiekimus Plg. Pranas Kulikauskas, „Lietuvos archeologijos mokslo klausimai draugo Stalino darbų kalbos mokslo klausimais šviesoje“, 1952; „Lietuvos archeologijos mokslo klausimai draugo Stalino veikalų kalbos mokslo klausimais šviesoje“, 1953. , buvo uždrausta cituoti emigravusių Lietuvos, Latvijos, kitų gretimų šalių tyrinėtojų pavardes (dėl to iš pradžių buvo minimi tik leidinių pavadinimai) ir visą ideologiniu požiūriu netinkamą literatūrą. Be to, tyrinėtojų nepasiekdavo Vakarų šalių autorių veikalai, naujausių tyrinėjimų duomenys ir teorijos Žr. Pranas Kulikauskas, „Archeologija Vilniaus universitete (amžininko prisiminimų šiupinys Archeologijos katedros 50-mečio jubiliejaus proga)“, p. 312, 315; Kelias į archeologiją, p. 122; Mykolas Michelbertas, „Vilniaus universiteto Archeologijos katedra (nuo įkūrimo iki 1966 metų)“, p. 10–11. .

Įvesta cenzūra ir marksistinės-lenininės ideologijos rėmai ilgam nubrėžė archeologų tyrinėjimų kryptis ir pobūdį. Nagrinėjamus mokslo klausimus reikėjo kreipti pagal okupacinės valdžios keliamus reikalavimus Žr. Jonas Puzinas, Rinktiniai raštai, I: Proistorė, p. 643; Pranas Kulikauskas, „Archeologija Vilniaus universitete (amžininko prisiminimų šiupinys Archeologijos katedros 50-mečio jubiliejaus proga)“, p. 314–315; Kelias į archeologiją, p. 122. . Privalomas marksistinis-lenininis archeologinių duomenų interpretavimas lėmė siaurą archeologų nagrinėjamų temų ratą, prioritetai buvo teikiami empiriniams duomenims rinkti ir skelbti Žr. Aleksiejus Luchtanas, „Archeologija Vilniaus universitete“, p. 11. . Tai būdinga daugumai analizuojamu laikotarpiu pasirodžiusių laidojimo papročius nagrinėjusių darbų.

 

Per visą sovietmetį archeologai tyrinėjo daug įvairių laikotarpių kapinynų ir pilkapynų Archeologiniai tyrimai rengti, nes kapinynai buvo vieni labiausiai ūkinės ir kitos veiklos ardomų archeologijos paminklų. Be to, anot Reginos Volkaitės-Kulikauskienės, didelį laidojimo paminklų archeologinių tyrimų skaičių sovietmečiu galima paaiškinti tuo metu vyravusiu įsitikinimu, kad juos „tyrinėti lengviausia, čia nereikia didelio pasiruošimo, […] tyrinėjimai čia pat duoda apčiuopiamų, kartais labai efektingų rezultatų“ (Regina Volkaitė-Kulikauskienė, Lietuvos archeologiniai paminklai ir jų tyrinėjimai, p. 60). . Rengtos plačių apimčių, gerai organizuotos archeologinės ekspedicijos, neretai laidojimo paminklus tyrinėjusios du ir daugiau sezonų. Apskaičiuota, kad nuo 1948 iki 1990 m. Lietuvoje tyrinėti 167 XIV a. pabaigos–XVIII a. pradžios kapinynai, ištirti 6 994 šio laikotarpio kapai Žr. Eugenijus Svetikas, „Christianizacijos šaltinių paieška Lietuvos XIV a. pabaigos – XVIII a. pradžios kapinynų medžiagoje“, p. 78–89; Alytaus kapinynas: christianizacijos šaltiniai, p. 22–36. . Didelių apimčių buvo ir kitų laikotarpių laidojimo paminklų tyrimai.

Archeologinių ekspedicijų metu sukaupti empiriniai duomenys pradėti skelbti moksliniuose straipsniuose ir tyrinėjimų publikacijose. Nusistovėjo tradicinė šių darbų struktūra, kurią apibūdina aptiktų radinių, jų grupių ir analogijų analizė bei trumpas šabloniškas laidojimo papročių aprašymas. Buvo keliami J. Puzino suformuluoti materialinės kultūros, laidojimo paminklų chronologijos ir etninės priklausomybės (kitaip – kultūrinės grupės) apibūdinimo, teritorijų ribų klausimai.

 

Sovietmečiu įdiegtas materialistinis požiūris į praeitį ir laidojimo paminklus Lietuvos archeologijoje įtvirtino laidosenos ir mirties sampratos tyrimų paviršutiniškumą. Mirusiųjų laidojimo papročius nagrinėję autoriai dažniausiai apsiribodavo tyrimų metu aptiktų archeologinių radinių aprašymu, klasifikavimu ir datavimu, o dvasinės kultūros, pomirtinio gyvenimo ir gyvųjų bei mirusiųjų santykius nusakantys klausimai tuo metu būdavo apibūdinami abstrakčiai ir diletantiškai. Antai 1961 m. autorių kolektyvo parengtoje monografijoje „Lietuvos archeologijos bruožai“ Žr. Pranas Kulikauskas, Regina Kulikauskienė, Adolfas Tautavičius, Lietuvos archeologijos bruožai, 1961. , apibendrinusioje tuometines archeologijos kryptis, naujausius duomenis ir svarbiausius atradimus, laidojimo papročiams interpretuoti skirta nedaug dėmesio. Šis klausimas iliustruotas vos keliais trumpais teiginiais: į kapus dedamos mirusiųjų pasauliui reikalingos įkapės; miniatiūrinės įkapės rodo abstraktesnį požiūrį į pomirtinį gyvenimą; gyvieji su mirusiaisiais palaikydavo ryšius tikėdamiesi jų pagalbos; apie šermenų metu vykusį gyvųjų bendravimą su mirusiaisiais leidžia kalbėti papildomos įkapės, kapuose randami gyvulių, paukščių kaulai ir t. t. Žr. ten pat, p. 82, 518. . Knygoje konstatuota, kad praeityje buvo tikima pomirtiniu pasauliu, tačiau jokių gilesnių įžvalgų nepateikta. Monografijos autorių atsiribojimas nuo platesnių archeologijos mokslo problemų nagrinėjimo sulaukė griežtos į Vakarus pasitraukusių Lietuvos archeologų kritikos Žr. Marija Gimbutienė, „Lietuvos archeologijos bruožai“, p. 169. .