Straipsnis Šmeižimo kriminalizacijos pagrįstumas ir tikslingumas: kai kurių objektyviųjų nusikalstamos veikos…

  1. Grįžtant prie šmeižimo sudėties objektyviųjų požymių analizės pažymėtina, kad pagal Baudžiamojo kodekso 154 straipsnį paskleista informacija (žinios, faktai) turi neatitikti ir tikrovės. Tai reiškia, kad skleidžiama tai, kas teigiama esant buvę, bet nėra ir nebuvo, arba faktai yra iškreipiami
    Žr. Vilniaus apygardos teismas, 2012 m. balandžio 26 d. nutartis baudžiamojoje byloje nr. 1A-300-190/2012.
    . Šiuo aspektu atrodytų, kad informacijos neatitiktį tikrovei gana nesunku nustatyti, tačiau, kaip yra pažymėjęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija gina asmenį, kuris, įgyvendindamas teisę reikšti savo nuomonę, pavartojo ir tam tikrą faktų perdėjimą – hiperbolizavimą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1986 m. liepos 8 d. sprendimas byloje Lingens prieš Austriją, pareiškimo nr. 9815/82), neperžengdamas Konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje nustatytų šios teisės įgyvendinimo ribų
    Žr. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, 2005 m. lapkričio 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje nr. 2K-7-645/2005.
    . Tai reiškia, kad teismams reikia nustatyti, ar tam tikras tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimas yra tik faktų hiperbolizavimas, ar jau pasiekė tokį laipsnį, kad galima baudžiamoji atsakomybė už šmeižimą. Kurgi yra toji riba, skirianti faktų hiperbolizavimą ir šmeižimą, ir kokiu būdu tai galima nustatyti? Pabrėžtina, kad nei įstatymas, nei teismų praktika nepateikia vienintelio atsakymo į šį klausimą.
    Dar vienas šmeižimo nusikalstamos veikos sudėties objektyvusis požymis – niekinamas ir žeminamas tikrovės neatitinkančios informacijos pobūdis, apskritai yra sunkiai apibūdinamas, nes tai vertinamoji kategorija, kurios apibrėžimo BK nepateikia, o aiškinti šį požymį palikta teismų praktikai, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes. Minėta, kad garbės ir orumo pažeminimą, paniekinimą kiekvienas supranta individualiai ir skirtingai, todėl net ir skirtingi teismai tuos pačius veiksmus gali vertinti visiškai skirtingai.
     
  2. Baudžiamosios teisės doktrinoje
    Žr. Gintaras Švedas, „Veikos kriminalizavimo kriterijai: teorija ir praktika“, p. 22.
    pabrėžiama, kad pagal vieną iš nullum crimen, sine lege principo nuostatų reikia, kad iš baudžiamojo įstatymo teksto būtų aiškūs nusikalstamos veikos požymiai. Be to, baudžiamosios teisės teorijoje pabrėžiami tokie baudžiamojo įstatymo (taip pat įstatymo, kuriuo kriminalizuojama tam tikra veika) formulavimo „techniniai“ aspektai: kuo vienodesnis ir tikslesnis sąvokų apibūdinimas, legalus sąvokų išaiškinimas, formalių požymių prioritetas prieš vertinamuosius ar blanketinius požymius, galimybė baudžiamojo proceso priemonėmis nustatyti ir įrodyti nusikalstamos veikos požymius ir pan. Tokie iš pirmo žvilgsnio elementarūs reikalavimai yra labai svarbūs, nes įstatymų leidėjas, pažeidęs bent vieną iš jų arba jų nesilaikydamas, sudaro teisines prielaidas netinkamai taikyti baudžiamąjį įstatymą, pernelyg jį interpretuoti
    Žr. ten pat, p. 22; Oleg Fedosiuk, „Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso galiojimo dešimtmetis: pamąstymai apie nepasiteisinusius lūkesčius, esamą būklę ir tolesnę raidą“, p. 31.
    . Taigi, atsižvelgus į tai, būtų galima teigti, kad šmeižimo nusikalstamos veikos sudėties konstrukcija minėtu aspektu neatitinka juridinės technikos reikalavimų, o tai sukelia nemažai problemų taikant baudžiamąjį įstatymą.
    Kita vertus, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, pagal Konvencijos 7 straipsnio 1 dalies nuostatas reikalaujama, kad nusikalstamos veikos turi būti aiškiai apibrėžtos įstatyme, tačiau toks apibrėžimas yra pakankamai aiškus, jeigu individas iš atitinkamo įstatymo teksto arba prireikus pasitelkęs teisminį to įstatymo interpretavimą, turi galimybę žinoti, kokie jo veiksmai ar neveikimas gali užtraukti baudžiamąją atsakomybę
    Žr. Mindaugas Girdauskas, Jonas Prapiestis, „Baudžiamojo kodekso taikymo problemos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje“, p. 182.
    .
     
  3. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, atsisakydamas priimti nagrinėti kitų teismų prašymus dėl kylančių įstatymų neaiškumų, taip pat dėl baudžiamojo įstatymo aiškinimo, ne kartą yra konstatavęs, kad, jei įstatymuose yra neaiškumų, dviprasmybių, spragų, jas pašalinti yra įstatymų leidėjo pareiga (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 23 d., 2006 m. lapkričio 13 d., 2006 m. lapkričio 20 d., 2007 m. birželio 27 d. sprendimai). Įstatymų leidėjo neišspręsti teisės taikymo klausimai yra teismų praktikos dalykas (Konstitucinio Teismo 1998 m. liepos 9 d. nutarimas, 2006 m. lapkričio 20 d. sprendimas); taigi įstatymų leidėjo neišspręstus teisės taikymo klausimus gali spręsti teismai, nagrinėjantys ginčus dėl atitinkamų teisės aktų (jų dalių) taikymo.
    Teisės doktrinoje taip pat yra teigiama, kad ne visi sudėtingi baudžiamojo įstatymo taikymo klausimai yra nulemti įstatymo trūkumų, nes objektyviai šiais bendro pobūdžio teisės aktais negalima detaliai reglamentuoti visų pasitaikančių praktinių situacijų. BK taikyti dažnai yra sudėtinga dėl pačių jame vartojamų teisinių sąvokų sudėtingo vertinamojo pobūdžio, būtinumo jas taikant atsižvelgti į įvairias aplinkybes ir tinkamai jas įvertinti
    Žr. ten pat, p. 212.
    .
     
  4. Vis dėlto šmeižimo sudėties kai kurių objektyviųjų požymių aiškinimo ir taikymo praktikos analizė rodo, kad baudžiamasis įstatymas nėra tinkamai aiškinamas ir taikomas: skirtingų instancijų teismai skirtingai supranta ir aiškina tikrovės neatitinkančią informaciją ir nuomonę, jų atskyrimą, nevienodai vertina pateiktos informacijos įtaką nukentėjusiojo garbei ir orumui
    Žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, 2012 m. balandžio 24 d. nutartis baudžiamojoje byloje nr. 2A-3/2012; 2009 m. balandžio 21 d. nutartis baudžiamojoje byloje nr. 2A-1/2009; 2008 m. gruodžio 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje nr. 2K-7-437/2008; 2005 m. gruodžio 6 d. nutartis baudžiamojoje byloje nr. 2K-7-545/2005; 2005 m. birželio 28 d. nutartis baudžiamojoje byloje nr. 2K-295/2005 ir kt.
    , taip pat skirtingai traktuojama kitų objektyvių duomenų svarba baudžiamajai atsakomybei nustatyti
    Žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, 2005 m. gruodžio 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje nr. 2K-7-596/2005; 2008 m. gruodžio 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje nr. 2K-7-437/2008; Vilniaus apygardos teismas, 2012 m. liepos 24 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje nr. 1A-712/2012.
    . Viena iš priežasčių vis dėlto, manytina, yra paties baudžiamojo įstatymo trūkumai (juridinės technikos reikalavimų nesilaikymas), taip pat šmeižimo objekto sampratos ir saviraiškos laisvės bei asmens garbės ir orumo pusiausvyros problemos. Nepaisant nuomonės, kad netinkamai taikomas baudžiamasis įstatymas, iškreipiant jo principus ir paskirtį, ne visada reiškia, kad baudžiamąją atsakomybę už nusikalstamą veiką numatantis įstatymas savaime yra netinkamas (netikslingas) ir todėl turi būti panaikintas, o nusikalstama veika – dekriminalizuota
    Žr. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Išvada dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso […].
    , tačiau šiuo atveju baudžiamojo įstatymo taikymo problemos, ypač dėl šmeižimo objekto sampratos neapibrėžtumo ir saviraiškos laisvės bei asmens garbės ir orumo pusiausvyros klausimo, vis dėlto kelia abejonių šmeižimo veikos kriminalizavimo tikslingumu ir pagrįstumu, tai yra viena tokios abejonės priežasčių.
     
  5. Pridurtina, kad teismo vaidmuo, nors iš esmės ir kūrybinis, priklauso nuo įstatymų leidėjo valios, suformuluotos atitinkamoje taisyklėje ar jų rinkinyje. Teismo užduotis – taikyti nustatytą įstatyminę formuluotę konkrečiose baudžiamosiose bylose tokiu būdu, kuris geriausiai išreikštų įstatymų leidėjo valią. Kiekvienu neapibrėžtos, neaiškiai apibrėžtos ar prieštaringos įstatymo formuluotės taikymo atveju teismo uždavinys būtų gerokai paprastesnis, jei įstatymų leidėjas kurtų normas, kurios būtų priderintos prie galiojančių įstatymų sistemos ir lengvai į ją integruotųsi, būtų aiškios, preciziškai tikslios. Tokia tvarka neabejotinai ne tik optimaliai įgyvendintų valdžios padalijimo principą, bet būtų naudinga ir tuo, kad aiškiai nustatytų kiekvienos valdžios atsakomybės ribas. Be to, kiekvienas teisėjas skaito ir supranta įstatymo turinį individualiai, todėl naujas įstatymo interpretavimas teismų praktikoje natūraliai yra suvokiamas ir dažnai išreiškiamas skirtingai. Todėl precedentai nustato taisykles, remdamiesi tam tikromis aplinkybėmis – konkrečios bylos teisiniais faktais, be to, tokios taisyklės yra kazuistinės, t. y. nėra universalios, nedidelė ir jų teisinė abstrakcija, būtina norint sujungti pavienius atvejus į visumą. Taip pat teismų praktikos formavimas vertikalaus teismo precedento būdu yra gana sudėtingas ir ilgas. Taigi teismo precedento galimybės išspręsti įstatymo spragų ir kitokių trūkumų problemą yra ribotos. Atsižvelgiant į tai, teisės interpretavimas ir jos kūrimas laikytinas ne savarankiškomis, o papildomomis, išvestinėmis teisės taikymo funkcijomis
    Žr. Alvydas Pikelis, „Baudžiamųjų įstatymų teisėkūra: teisėjo požiūris“, p. 70–77, 85–87.
    , todėl šiuo požiūriu teismo vykdomos teisės (šiuo atveju baudžiamojo įstatymo) taikymo veiklos nevertėtų pernelyg sureikšminti ir teisingumo aktu visų pirma laikyti teisingą baudžiamąjį įstatymą, sudarantį sąlygas vienodai teismų praktikai
    Žr. Agnė Baranskaitė, Jonas Prapiestis, „Konstitucinės teisingumo ir teisinės santarvės dimensijos baudžiamojoje teisėje“, p. 49.
    .
     
  6. Išvados

    1. Tokių asmeninių teisinių gėrių, kaip antai garbė ir orumas, abstraktumas, reliatyvumas ir subjektyvumas apsunkina tiek nusikalstamos veikos, pažeidžiančios šiuos gėrius, įtvirtinimą (aprašymą) baudžiamajame įstatyme, tiek baudžiamosios atsakomybės už tokios veikos padarymą taikymą. Kadangi nėra bendro sutarimo dėl asmens orumo ir garbės sąvokų, todėl nesant aiškaus šių vertybių turinio, jų pažeidimas taip pat nėra aiškus ar netgi negali būti tinkamai ir teisėtai nustatytas. Baudžiamajai teisei esant griežčiausiai valstybės poveikio priemonei, šių teisinių gėrių gynyba baudžiamosiomis teisinėmis priemonėmis tampa abejotina ir pavojinga tiek individui, kuriam šios priemonės taikomos, tiek visuomenei, neatitinka baudžiamosios teisės paskirties ir iškreipia teisinės atsakomybės rūšių pusiausvyrą.
    2. Šmeižimo nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių aiškinimas ir taikymas teismų praktikoje nėra tinkamas: skirtingai suprantama ir aiškinama tikrovės neatitinkanti informacija ir nuomonė, jos netinkamai atskiriamos, netinkamai nustatoma tokių vertybių, kaip antai saviraiškos laisvė bei asmens garbė ir orumas, riba, nerandama ribos tarp faktų hiperbolizavimo ir šmeižimo, skirtingai vertinama pateiktos informacijos įtaka nukentėjusiojo garbei ir orumui, taip pat skirtingai traktuojama kitų objektyvių duomenų svarba baudžiamajai atsakomybei nustatyti.
    3. Netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo priežastys gali būti įvairios, tarp kurių ir paties baudžiamojo įstatymo trūkumai (juridinės technikos reikalavimų nesilaikymas), taip pat šmeižimo objekto sampratos ir saviraiškos laisvės bei asmens garbės ir orumo pusiausvyros problemos. Manytina, kad šiuo atveju baudžiamojo įstatymo taikymo problemos, ypač dėl šmeižimo objekto sampratos neapibrėžtumo bei saviraiškos laisvės ir asmens garbės bei orumo pusiausvyros klausimo, vis dėlto kelia abejonių šmeižimo kriminalizavimo tikslingumu ir pagrįstumu, tačiau tai nėra vienintelė tokios abejonės priežastis.
     
  7. Literatūra

    Norminiai teisės aktai

    Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija

    • Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d. nutarimas, Valstybės žinios, 1998, nr. 109-3004.
    • Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. liepos 9 d. nutarimas, Valstybės žinios, 1998, nr. 63-1827.
    • Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2000, nr. 49-1424.
    • Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 23 d. sprendimas, Valstybės žinios, 2002, nr. 94-4048.
    • Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. sprendimas, Valstybės žinios, 2006, nr. 123-4649.
    • Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 20 d. sprendimas, Valstybės žinios, 2006, nr. 126-4805.
    • Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 27 d. sprendimas, Valstybės žinios, 2007, nr. 72-2866.
    • Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2009, nr. 106-4434.

    Specialioji literatūra

    • Abramavičius, Armanas; ir kiti, Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso komentaras: specialioji dalis (99–212 straipsniai), Vilnius: Registrų centras, 2009.
    • Baranskaitė, Agnė; Jonas Prapiestis, „Konstitucinės teisingumo ir teisinės santarvės dimensijos baudžiamojoje teisėje“ / Gintaras Švedas (sud.), Lietuvos Respublikos baudžiamajam kodeksui – 10 metų, Vilnius: valstybės įmonė Registrų centras, 2011, p. 41–68.
    • Bjaurup, Jes, “The Philosophy of Scandinavian Legal Realism,” Ratio Juris, 2005, vol. 18, no. 1, pp. 1–15.
    • Council of Europe, Secretariat General Girectorate General of Human Rights and Legal Affairs Information Society Department, Study on the Alignment Of Laws and Practices Concerning Defamation with the Relevant Case-Law of the European Court of Human Rights on Freedom of Expression, Particularly with Regard to the Principle of Proportionality, 2012.
    • Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000.
    • Defamation Maps, Article 19 Free Word Centre [žiūrėta 2013 m. liepos 24 d.].
    • Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija, Pranešimas Ketvirtajame žiemos susitikime, 2005 m. vasario 25 d. [žiūrėta 2013 m. liepos 31 d.].
    • Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos Varšuvos deklaracija, 1997; Bukarešto deklaracija, 2000; Paryžiaus deklaracija, 2001.
    • Europos Tarybos parlamentinė asamblėja, Rezoliucija 1577 dėl šmeižto dekriminalizacijos, 2007 m. spalio 4 d. [žiūrėta 2013 m. liepos 30 d.].
    • Fedosiuk, Oleg, „Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso galiojimo dešimtmetis: pamąstymai apie nepasiteisinusius lūkesčius, esamą būklę ir tolesnę raidą“ / Gintaras Švedas (sud.), Globalizacijos iššūkiai baudžiamajai justicijai, Vilnius: valstybės įmonė Registrų centras, 2014, p. 27–42.
    • Girdauskas, Mindaugas; Jonas Prapiestis, „Baudžiamojo kodekso taikymo problemos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje“ / Gintaras Švedas (sud.), Lietuvos Respublikos baudžiamajam kodeksui – 10 metų, Vilnius: valstybės įmonė Registrų centras, 2011, p. 177–214.
    • Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetas, Bendrasis komentaras nr. 34, 2011 m. liepos 21 d. [žiūrėta 2013 m. liepos 30 d.].
    • Kamir, Orit, “Honor and Dignity Cultures: The Case of Kavod and Kvod Ha-adam in Israeli Society and Law” / Eckart Klein, David Kretzmer (eds.), The Concept of Human Dignity in Human Rights Discourse, Hague: Springer, 2002, p. 241.
    • Karlsreiter, Ana; Hanna Vuokko (eds.), Ending the Chilling Effect: Working to Repeal Criminal Libel and Insult Laws, Vienna: OSCE, 2004 [žiūrėta 2013 m. liepos 31 d.].
    • Meškauskaitė, Liudvika, „Žiniasklaidos pažeistų asmens konstitucinių teisių gynimo būdai“, Jurisprudencija, 2005, t. 64 (56), p. 114–123.
    • Pikelis, Alvydas, „Baudžiamųjų įstatymų teisėkūra: teisėjo požiūris“ / Gintaras Švedas (sud.), Lietuvos Respublikos baudžiamajam kodeksui – 10 metų, Vilnius: valstybės įmonė Registrų centras, 2011, p. 69–88.
    • Šindeikis, Algimantas, „Saviraiškos laisvė v. asmens garbė ir orumas: ar konstitucinga Lietuvos teismų praktika?“, Jurisprudencija, 2010, t. 2 (120), p. 121–157.
    • Šindeikis, Algimantas, „Žodžio laisvė ir jos ribų kaita per du atkurtos nepriklausomybės dešimtmečius“, Jurisprudencija, 2013, t. 20, nr. 3, p. 1023–1060.
    • Švedas, Gintaras, „Veikos kriminalizavimo kriterijai: teorija ir praktika“, Teisė, 2012, t. 82, p. 12–25.
    • Teismų statistika, Lietuvos teismai [žiūrėta 2014 m. balandžio 14 d.].
    • Vaišvila, Alfonsas, „Žmogaus orumas ir teisė į orumą teisinio personalizmo požiūriu: nuo statiškojo prie tampančiojo orumo sampratos“, Teisės problemos, 2005, t. 71 (63), p. 49–61.
    • Venckienė, Eglė, „Žmogaus orumas – probleminiai terminologijos aspektai“, Jurisprudencija, 2008, t. 10 (112), p. 43–51.
    • Venckienė, Eglė, „Žmogaus orumo ir teisės į orumą sampratų įvairovė ir jos kritinė analizė“, Jurisprudencija, 2005, t. 77 (69), p. 91–98.
    • Venckienė, Eglė, Žmogaus orumas, kaip teisinė kategorija, daktaro disertacija, socialiniai mokslai, teisė (01S), Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2008.
    • Власов, Анатолий Александрович, Проблемы судебной защиты чести, достоинства и деловой репутации, Москва: изд-во Сабашниковых, 2000.

    Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija

    • Europos Žmogaus Teisių Teismas, 1979 m. balandžio 26 d. sprendimas byloje The Sunday Times prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo nr. 6538/74.
    • Europos Žmogaus Teisių Teismas, 1992 m. balandžio 23 d. sprendimas byloje Castells prieš Ispaniją, pareiškimo nr. 11798/85.
    • Europos Žmogaus Teisių Teismas, 1995 m. lapkričio 22 d. sprendimas byloje SW prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo nr. 20166/92.
    • Europos Žmogaus Teisių Teismas, 2003 m. birželio 19 d. sprendimas byloje Pedersen ir Baadsgaard prieš Daniją, pareiškimo nr. 49017/99.
    • Europos Žmogaus Teisių Teismas, 2004 m. gruodžio 17 d. sprendimas byloje Cumpǎnǎ ir Mazǎre prieš Rumuniją, pareiškimo nr. 33348/96.
    • Europos Žmogaus Teisių Teismas, 2005 m. liepos 26 d. sprendimas byloje Siliadin prieš Prancūziją, pareiškimo nr. 73316/01.
    • Europos Žmogaus Teisių Teismas, 2008 m. gegužės 22 d. sprendimas byloje Alithia publishing company LTD & Constantinides prieš Kiprą, pareiškimo nr. 17550/03.
    • Europos Žmogaus Teisių Teismas, 2008 m. kovo 27 d. sprendimas byloje Azevedo prieš Portugaliją, pareiškimo nr. 20620/04.
    • Europos Žmogaus Teisių Teismas, 2010 m. balandžio 22 d. sprendimas byloje Fatullaev prieš Azerbaidžaną, pareiškimo nr. 40984/07.
    • Europos Žmogaus Teisių Teismas, 2013 m. kovo 14 d. sprendimas byloje Eon prieš Prancūziją, pareiškimo nr. 26118/10.

    Lietuvos Respublikos teismų praktika

    • Kauno apygardos teismas, 2012 m. liepos 4 d. nutartis baudžiamojoje byloje nr. 1-301-133/2012.
    • Kauno apygardos teismas, 2012 m. vasario 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje nr. 1A-48-238/2012.
    • Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, 2005 m. birželio 28 d. nutartis baudžiamojoje byloje nr. 2K-295/2005.
    • Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, 2005 m. gegužės 24 d. nutartis baudžiamojoje byloje nr. 2K-269/2005.
    • Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, 2005 m. gruodžio 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje nr. 2K-7-596/2005.
    • Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, 2005 m. gruodžio 6 d. nutartis baudžiamojoje byloje nr. 2K-7-545/2005.
    • Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, 2005 m. lapkričio 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje nr. 2K-7-645/2005.
    • Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, 2006 m. birželio 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje nr. 2K-7-337/2006.
    • Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, 2007 m. birželio 29 d. nutartis baudžiamojoje byloje nr. 2K-7-408/2007.
    • Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, 2008 m. gruodžio 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje nr. 2K-7-437/2008.
    • Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, 2009 m. balandžio 21 d. nutartis baudžiamojoje byloje nr. 2A-1/2009.
    • Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, 2011 m. spalio 4 d. nutartis baudžiamojoje byloje nr. 2A-4/2011.
    • Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, 2012 m. balandžio 24 d. nutartis baudžiamojoje byloje nr. 2A-3/2012.
    • Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Teismų praktika, biuletenis nr. 28, Vilnius, 2008.
    • Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Teismų praktika, biuletenis nr. 29, Vilnius, 2008.
    • Vilniaus apygardos teismas, 2011 m. gruodžio 21 d. nutartis baudžiamojoje byloje nr. 1A-1203-2011.
    • Vilniaus apygardos teismas, 2011 m. sausio 27 d. nutartis baudžiamojoje byloje nr. 1A-1057/2010.
    • Vilniaus apygardos teismas, 2011 m. spalio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje nr. 1A-1021-315/2011.
    • Vilniaus apygardos teismas, 2012 m. balandžio 26 d. nutartis baudžiamojoje byloje nr. 1A-300-190/2012.
    • Vilniaus apygardos teismas, 2012 m. liepos 12 d. nutartis baudžiamojoje byloje nr. 1A-641-468-2012.
    • Vilniaus apygardos teismas, 2012 m. liepos 24 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje nr. 1A-712/2012.
    • Vilniaus apygardos teismas, 2012 m. spalio 26 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje nr. 1A-843-628/2012.
    • Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas, 2012 m. birželio 29 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje nr. PK-76-655/12.

    Kitų valstybių teismų praktika

    • Vokietijos Konstitucinis Teismas, 2000 m. gruodžio 12 d. ir 2003 m. kovo 11 d. „Benetton“ sprendimai, BVerfG 1 BvR 1762/95 ir BVerfG 1 BvR 426/02.
    • Vokietijos Konstitucinis Teismas, 2006 m. vasario 15 d. sprendimas BVerfG 115, 118.

    Travaux préparatoires

    • Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Išvada dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso XXII skyriaus pavadinimo, 154 straipsnio pakeitimo, ir 155, 232 ir 290 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymo projekto nr. XIIP-1420 ir Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 187 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto nr. XIIP-1421, 2014.
    • Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senatas, 1998 m. gegužės 15 d. nutarimas nr. 1. „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 7, 71 straipsnių ir Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo taikymo teismų praktikoje nagrinėjant garbės ir orumo gynimo civilines bylas“, Teismų praktika, 1998, nr. 9.
     
  8. The Validity and Justifiability of Criminalization of Defamation: Analysis of Certain Objective Features of the Composition (Corpus Delicti) of Defamation

    • Bibliographic Description: Aušra Dambrauskienė, „Šmeižimo kriminalizacijos pagrįstumas ir tikslingumas: kai kurių objektyviųjų nusikalstamos veikos sudėties požymių analizė“, @eitis (lt), 2016, t. 716, ISSN 2424-421X.
    • Previous Edition: Aušra Dambrauskienė, „Šmeižimo kriminalizacijos pagrįstumas ir tikslingumas: kai kurių objektyviųjų nusikalstamos veikos sudėties požymių analizė“, Teisė, 2015, nr. 95, p. 39–54, ISSN 1392-1274.
    • Institutional Affiliation: Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Baudžiamosios justicijos katedra.
    Summary: While the European Convention for the Protection of Human Rights and Fundamental Freedoms, and the Constitution of the Republic of Lithuania guarantee the right to the defense of personal honor and dignity, it does not specify in which ways and means this right can be exercised. Therefore, the states themselves can choose appropriate remedies in the light of the moral rules established in the society on this matter, the defense priorities, economic conditions, the position of the legislature, and other factors. The choice of the Lithuanian state to defend a person’s honor and dignity in both civil and administrative and criminal legal remedies raises doubts as to its compatibility with the nature and purpose of the criminal law, as well as the principle of criminal liability, as the last resort (ultima ratio), and international commitments. The above doubts are primarily reflected by the absence of the unified conception of the offense of defamation, i.e. the abstract nature, relativity and subjectivity of personal legal goods such as honor and dignity, as well as mismatch between the objective features of the corpus delicti of defamation to the requirements of legal technique, i.e. their evaluative nature. The relation between the personal honor and dignity and freedom of expression too. This complicates the application of criminal liability (criminal law) and poses a threat of unjust prosecution and punishment. Therefore, the criminal law being the strongest remedy of the state, the defense of a person’s honor and dignity in criminal legal means becomes questionable and dangerous both for the individual to whom this remedy is applied, and the general public.

    Keywords: defamation, objective features, criminalization.