Straipsnis Radviliškio rajono agronimai: Baisogalos, Radviliškio ir Šeduvos valsčių agronimų darybos linkmės

  • Bibliografinis aprašas: Ilona Mickienė, Sandra Gailiūnaitė, „Radviliškio rajono agronimai: Baisogalos, Radviliškio ir Šeduvos valsčių agronimų darybos linkmės“, @eitis (lt), 2017, t. 844, ISSN 2424-421X.
  • Ankstesnis leidimas: Ilona Mickienė, Sandra Gailiūnaitė, „Radviliškio rajono agronimai: Baisogalos, Radviliškio ir Šeduvos valsčių agronimų darybos linkmės“, Lituanistica, 2016, t. 62, nr. 2(103), p. 110–126, ISSN 0235-716X.
  • Institucinė prieskyra: Vilniaus universiteto Kauno humanitarinis fakultetas.

Santrauka. Straipsnyje analizuojama Radviliškio rajono Baisogalos, Radviliškio ir Šeduvos valsčių agronimų daryba, kuri papildoma semantine analize. Agronimai rinkti praėjusio šimtmečio pirmojoje pusėje ir dabar saugomi Lietuvių kalbos instituto Vardyno skyriuje. Tiriamąją medžiagą sudaro 1185 (936 neskaitant pasikartojančių) agronimai, išrašyti iš Žemės vardų anketų. Agronimų darybos analizė pateikiama remiantis A. Vanago toponimų struktūrine-gramatine schema: išskirti pirminiai ir antriniai agronimai toliau skirstomi į smulkesnes darybines grupes. Atlikta agronimų darybinė analizė rodo, kad daugiau užrašyta antrinių agronimų, turinčių derivacinių požymių (57,7 %). Apie pusę (54,6 %) antrinių agronimų grupės sudaro vediniai. Smulkesnė vardų klasifikacija atskleidė, kad daugumą jų sudaro priesagų vediniai (78,6 %), kurių darybai pavartotos 29 priesagos. Mažesnes vedinių grupes sudaro galūnių (9,5 %) ir priešdėlių (11,9 %) vediniai. Galūnių vedinių darybai pavartotos 7 galūnės. Priešdėlių vedinių darybai pavartoti tik 3 priešdėliai: pa-, pri-, -. Mažesnė antrinių agronimų grupė yra dūriniai (29,1 %). Mažiausiai rasta sudėtinių vardų (16,3 %). Šioje grupėje populiariausi kilmininkiniai agronimai (85,2 %), kurių pirmasis komponentas – bendrinis daiktavardis (58,7 %). Pirminių agronimų rasta 364 (38,9 %). Analizė rodo, kad absoliučią jų daugumą sudaro daiktavardiniai agronimai (95,9 %). Ateityje numatoma visų Radviliškio rajono agronimų darybos analizė papildys šiame straipsnyje pateiktus duomenis, suteiks galimybę juos lyginti su kitų rajonų agronimais, atskleisti būdingus agronimų darybos bruožus.

Pagrindiniai žodžiai: agronimas, darybinė analizė, vietovardis.

 

Įvadas

Vardynas – labai savita leksikos dalis, kuri yra daugelio kalbininkų tyrimų objektas. Ypač daug tyrėjų dėmesio sulaukia vietovardžiai, t. y. toponimai. Jie tarsi dokumentai, kuriuose kalbininkai įžvelgia kalbos kaitą ir praeities istorijas. Šis vardyno sluoksnis pateikia svarbių duomenų ne tik lingvistikai, bet ir kitoms mokslo šakoms, be to, jis nuolat kinta. Dėl praktinės žmogaus veiklos atsiranda naujų vietovardžių, tačiau daug dažniau – vietovardžiai išnyksta. Kaip tik dėl to labai svarbu vietų vardus rinkti, užrašyti ir tirti.

Lietuvių toponimija yra gana išsamiai tiriama. Bene geriausiai ištirta vietovardžių poklasė – hidronimai. Juos darybiškai, etimologiškai ir semantiškai išanalizavo Aleksandras Vanagas Žr. Aleksandras Vanagas, Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas, 1981; „Lietuvių hidronimų semantika“, Lietuvių onomastikos tyrinėjimai, 1981; Lietuvos TSR hidronimų daryba, 1970. . Jis taip pat tyrė Lietuvos gyvenamųjų vietų vardų kilmę Žr. Aleksandras Vanagas, Lietuvos miestų vardai, 1996. . Darybos požiūriu oikonimiją išsamiausiai ištyrė Marija Razmukaitė daktaro disertacijoje Žr. Marija Razmukaitė, Lietuvos priesaginiai oikonimai, 1998. . Laimutis Bilkis paskelbė monografiją apie priesaginių helonimų darybą Žr. Laimutis Bilkis, Lietuvių helonimų daryba: priesaginiai ir priesagėtieji helonimai, 2008. , Dalia Kačinaitė yra parašiusi disertaciją apie priesaginių oronimų darybą Žr. Dalia Kačinaitė, Priesaginės darybos lietuvių oronimai, 2009. . Atskirų regionų vietovardžiai ištirti I. Mickienės Žr. Ilona Mickienė, Telšių rajono toponimų daryba, 2001. , R. Endzelytės Žr. Renata Endzelytė, Šiaurės vidurio Lietuvos vietovardžiai, 2005. , N. Bartkutės Žr. Nerija Bartkutė, Joniškio rajono teritorijos toponimija: daryba ir raidos polinkiai, 2008. disertacijose.

 

Lietuvių toponimikos darbų yra daug ir įvairių, tačiau kai kurios toponimų poklasės dar mažai tirtos, pavyzdžiui, nėra daug agronimams skirtų darbų. Agronimų daryba analizuojama R. Endzelytės Žr. Renata Endzelytė, „Šiaurės vidurio Lietuvos agronimai“, 2004. , I. Mickienės Žr. Ilona Mickienė, „Dėl agronimų darybos“, 2006. ir D. Sviderskienės Žr. Dalia Sviderskienė, „Marijampolės apskrities asmenvardinės kilmės agronimų darybos bruožai“, 2010; „Dėl Marijampolės apskrities agronimų – priesagos -in- vedinių“, 2012. straipsniuose.

Šio straipsnio tyrimo objektas: Radviliškio rajono Baisogalos, Radviliškio ir Šeduvos valsčių agronimai. Radviliškio rajonas – administracinis teritorinis vienetas Šiaurės Lietuvoje (1 pav.).

1 pav. Radviliškio rajonas (kairėje), Radviliškio, Šeduvos mst. ir Baisogalos mstl. (dešinėje)
 

Šį rajoną sudaro septyni buvę valsčiai: Baisogalos, Grinkiškio, Pašušvio, Radviliškio, Sidabravo, Šeduvos ir Šiaulėnų. Darybinei agronimų analizei buvo pasirinkti trys dabartinėje Radviliškio rajono teritorijoje buvę valsčiai: Baisogalos, Radviliškio, Šeduvos (2 pav.).

2 pav. Radviliškio, Šeduvos ir Baisogalos valsčiai Žr. Buvusio Šeduvos miesto ir valsčiaus gyvenamųjų vietų sąrašas

Pasirinkimą tirti Baisogalos, Radviliškio ir Šeduvos valsčius lėmė tai, kad šie valsčiai buvo didžiausi, o jų centrai ir šiandien yra didžiausios gyvenvietės rajone.

 

Tyrimo tikslas – apžvelgti Baisogalos, Radviliškio ir Šeduvos agronimų darybos tendencijas. Straipsnio medžiaga: 1185 (936 neskaitant pasikartojančių) agronimai, išrašyti iš Lietuvių kalbos instituto Vardyno skyriuje saugomų Žemės vardų anketų. Tyrimo metodai – struktūrinė ir kiekybinė duomenų analizė. Trijų didžiausių Radviliškio rajono valsčių – Baisogalos, Radviliškio ir Šeduvos – agronimų analizė papildys dar mažai analizuotos toponimų poklasės tyrimus.

Tiriamosios medžiagos aprašas

XX a. 4-ajame dešimtmetyje Lietuvos Respublikos Švietimo ministerijos Valstybės archeologijos komisija susirūpino vietovardžių rinkimu ir inicijavo visos Lietuvos žemės vardyno rinkimą. Buvo sudarytos specialios Žemės vardų anketos, kurias dažniausia pildė pradinių klasių mokytojai ir girininkai. Toks duomenų rinkimas argumentuojamas 1934 m. K. Alminauskio sudarytoje vietovardžių rinkėjų instrukcijoje:

Kadangi tiksliai ir pilnai žemės vardyną tegalima surinkti vietoje iš tenai gyvenančių žmonių, tat Švietimo ministerijos nuomone, tą labai sunkų ir atsakingą darbą beveik visame Lietuvos krašte geriausiai galės atlikti pradžios mokyklų mokytojai. Valstybinių miškų žemėvardžius surašyti tinkamiausiai galės girininkai. „Lietuvos žemės vardyno anketos“.

Taip per kelerius metus buvo surašyti visų Lietuvos miestų, miestelių, kaimų, vienkiemių, bažnytkaimių ir girininkijų teritorijose buvę vietų vardai. Kiekvienai gyvenamajai vietai buvo skirta atskira anketa. Iš viso buvo užrašyta apie 150 000 vietovardžių. Dabar užpildytos anketos yra saugomos Lietuvių kalbos instituto Vardyno fonduose ir yra patogus, autentiškas įvairių mokslinių tyrimų ar duomenų bazių šaltinis.

 

Medžiaga straipsniui buvo rinkta ir iš Žemės vardų anketų. Lietuvių kalbos instituto Vardyno fonduose yra saugomos 103 anketos, skirtos Baisogalos valsčiaus vietų vardams. Radviliškio valsčiaus fondą sudaro 75 anketos, Šeduvos – 62. Daugiausiai anketų buvo skirta kaimų pavadinimams, mažiau – vienkiemių, dvarų ir tik po kelis – fermų ir miestų vardams. Tikėtina, kad anketose, fiksuojant medžiagą iš gyvosios kalbos, galėjo įsivelti klaidų; net ir užrašant oficialų pavadinimą vietovės, iš kurios buvo renkami vardai. Dėl to visi vietovardžiai buvo tikrinti Žr. Buvusio Baisogalos valsčiaus gyvenamųjų vietų sąrašas. . Taip pat buvo rasta netikslumų nurodant vietovės rūšį. Kai kurie anketose pažymėti vienkiemiai oficialiuose šaltiniuose nurodomi kaip kaimai – tokiu atveju skliausteliuose pažymima santrumpa k:

Baisogalos, Radviliškio, Šeduvos valsčiuose vietų vardus užrašė 41 rinkėjas. Visi analizuotų anketų rinkėjai buvo pradinių klasių mokytojai, dirbę ir gyvenę tose vietovėse. Jie apklausė 167 gyventojus. Prie šio skaičiaus reikėtų pridėti dar mažiausiai 60 gyventojų, nes būtent 60-yje anketų žinių teikėjai nebuvo nurodyti. Šios anketos yra puiki medžiaga vietovardžių analizei.

 

Baisogalos, Radviliškio ir Šeduvos valsčių agronimų daryba

Agronimai – įvairių žemės plotų: laukų, arimų, dirvų, pievų ir pan. – vardai. Terminas agronimas nėra dažnai vartojamas, nes ši toponimų klasė mažai tyrinėta. Tiriant Telšių rajono toponimus, buvo pastebėta, kad nėra termino, kuriuo būtų galima įvardyti pievų, laukų, ganyklų ir pan. vardus, o kitos toponimų klasės jau turėjo savus terminus. Atkreipus dėmesį į tai, kad lietuvių toponimikoje jau prigiję tarptautiniai atskirų vietovardžių klasių pavadinimai, buvo pasirinktas rusų lingvistinėje literatūroje vartojamas terminas agronimas: jo pirmasis sandas nurodo įvardijamą objektą (gr. Agros – „laukas, dirva“), o antrasis sandas – žodis onimas (gr: onyma – „vardas“) Plg. Ilona Mickienė, „Dėl agronimų darybos“, p. 27. .

Straipsnyje aptariamų agronimų reikšmės aiškinamos pasitelkus įvairius šaltinius: Lietuvių pavardžių žodyną, K. Kuzavinio, B. Savukyno Lietuvių vardų kilmės žodyną, Vietovardžių žodyną, Lietuvių kalbos žodyną (LKŽ), Ch. Lemcheno, J. Masaičio Rusų-lietuvių kalbų žodyną, V. Vaitkevičiūtės Didįjį lenkų-lietuvių kalbų žodyną ir kt.

Žemės vardų anketose buvo rasti 407 sukirčiuoti agronimai. Tai sudaro 43,5 % visų anketose esančių agronimų. Jei agronimas nebuvo sukirčiuotas arba jo kirčiavimas neaiškus ar nepatikimas, straipsnyje jis taip pat paliktas nekirčiuotas.

 

1. Pirminiai agronimai

Iš viso buvo rasti 364 pirminiai agronimai. Tai buvo daiktavardiniai ir būdvardiniai agronimai.

1.1. Daiktavardiniai

Iš visų pirminių agronimų buvo rasti 349 daiktavardiniai agronimai. Juos dar galima skirstyti pagal kilmę.

Agronimai iš fiziografinių terminų. Rasti 82 šios rūšies agronimai. Pvz.: Aikštė pv. (Vlž. k.): aikštė̃ „miške lygi, be medžių, mieste be namų vieta“; Apydėmė a. ž. (Vl. dv.): plg. apìdėmė „sodžiaus bendras žemės sklypas tarp dviejų sodybų“; Balà 2 pv., 1 (3) l., 1 a. ž. (Vntn. k., Klč. k., Kmrš. k., Pšl. k.): balà „klampi vieta, dažniausiai su stovinčiu joje vandeniu“; Kálnas 3 drv. (Ldš. k., Vlž. k., Krk. k.): kálnas „aukštas žemės pakilimas“; Klynas gn. (Ldš. k.): klỹnas „trikampio pavidalo žemės plotas, kyšulys“; Klum̃pupis pv. (Šd. mst.): plg. klam̃pupis „klampi, pelkėta upė“; Kūdra pv., b. (Bd. vnk.): kū́dra „nedidelis tvenkinys“; Lañka 2 pv. (Kmrš. k., Ppl. k.): lankà „didelė lygi pieva, dažniausiai prie upės“; Laukas 1 a. ž., 1 pv. (Dvk. k., Už. k.): laũkas „žemės plotas, dirva“; Líekna 3 pv. (Gnd. k., Avž. k., Kmrš. vnk.): líekna „žema drėgna pieva be krūmų“; Majakas pv. (Krč. k.): mãjakas „sklypas“; Pleska buv. rž. (Slk. k.): pleskà „padalyto žemės rėžio dalis“; Pridočkas l. (Klb. k.): pridóčkas žr. pridõtkas „pridėtinis žemės sklypas“; Prūdas pv. (Už. k.): prū̃das „tvenkinys“; Upė pv. (Nkr. k.): ùpė „gamtinė tėkmė, tekanti išgraužta vaga“.

 

Šią agronimų grupę ir A. Vanago sukurtą klasifikaciją papildo daugiskaitiniai (pluralia tantum) toponimai. Pluralia tantum agronimai yra: Barãbanai gn. (Šil. k.): dgs. iš barabãnas žr. barabanỹnė „menkai sužėlusi dirva, ganykla“; Brastos pv., d. ž. (Šil. k.): dgs. iš brastà „negili upės vieta, per kurią galima perbristi“; Duburiai l. (Skn. k.): dgs. iš duburỹs „įdubimas žemėje, duobė, dauba“; Duõbės pv. (Pp. k.): dgs. iš duobė̃ „iškasta ar šiaip įdubusi vieta žemėje“; Kluonai 2 pv. (Nkr. k., Pln. k.): dgs. iš klúonas „didesnis žemės sklypas“; Šaltìniai 1 pv., 1 a. ž., pv. (Andr. k., Bsg. frm.): dgs. iš šaltìnis „iš žemės tekanti vandens versmė“; Trainiai pv. (Skm. k.): dgs. iš trainỹs žr. treinỹs „prasta pieva, ganykla“.

Agronimai iš daiktavardžių – įvairių vietų pavadinimų. Rasti 132 tokie agronimai, pvz.: Akmenỹnė 2 pv. 1 a. ž., 1 gn., 2 drv. (Ar. k., Kaul. k., Kat. k., Miež. k., Krk. k., Pvrt. k.): akmenỹnė „dirva, žemė, kur daug akmenų“; Asiūklynė drv. (Krč. k.): asiūklỹnė „vieta, kur asiūkliai auga“; Apušynas a. ž. (Dkn. dv.): plg. epušýnas „epušių miškas“; Ąžuolýtė pv. (Prš. k.): ąžuolýtė „ąžuolynėlis“; Blindynė drv. (Vlž. k.): blindỹnė „vieta, kur auga daug blindžių“; Klampynė pv. (Už. k.): klampỹnė „klampi vieta“; Kupstỹnė 1 pv., 3 gn. (Grž. k., Nkr. k., Pbrž. k., Vlg. k.): kupstỹnė „kupstuota vieta, pieva“; Pempỹnė pv. (Bsg. frm.): pempỹnė „vieta, kur pempės peri“; Samanynė pv., drv. (Sd. k.): samanỹnė „samanų priaugusi vieta“; Skerdimas pv. (Sd. k.): skerdìmas „iškirsta miške vieta, skynimas“; Šermukšnỹnė a. ž. (Pp. k.): šermukšnỹnė „vieta, kur auga daug šermukšnių“; Viganas pv. (Miež. k.): vìganas „aptvertas kelias gyvuliams varyti“; Žỹdkapis 1 a. ž., 1 d. ž. (Prš. dv., Bbr. k.): žỹdkapis žr. žỹdkapiai „žydų kapinės“; Žvyrýnas a. ž. (Kmrš. k.): žvyrýnas „vieta, kur daug žvyro“.

 

Pluralia tantum agronimai, pvz.: Degimaĩ 5 pv. (Kat. k., Skn. k., Žr. k., Gnk. k., Kbl. k.): dgs. iš degìmas „išdegusi vieta“; Kupstynės gn. (Šnr k.): dgs. iš kupstỹnė „kupstuota vieta, pieva“; Laužỹnės l. (Ltk. k.): dgs. iš laužỹnė žr. laužýnas „vieta miške, kur daug prilūžusių šakų, žabų“; Smiltýnai a. ž. (Jdp. k.): dgs. iš smiltýnas „vieta, kur daug smilčių, smėlynas“; Žỹdkapiai 1 a. ž., 1 d. ž., pv. (Šlk. k., Vrš. k.): žỹdkapiai „žydų kapinės“.

Agronimai iš kitų toponimų. Rasti 76 tokie agronimai. Pvz.: Al̃ksnupis sln. (Alk. k.): Al̃ksnupis up. Rdvl. r.; Béržė pv. (Gmb. k., Knv. k., Ltk. k.): Beržė up. Rdvl. r.; Bebrùjai pv. (Bbr. k.): Bebrùjai k. Rdvl. r.; Brùzdelė pv., a. ž. (Až. k.): Brùzdelė up. Rdvl. r.; Gul̃binas 2 gn., 1 l. (Lnšk. k., Skr. k.): Gul̃binas up. Rdvl. r.; Kutena pv. (Kll. k.): Kutenà up. Rdvl. r.; Pãkapė pv. (Šnr. k.): Pãkapė up. Rdvl. r.; Pátaušis l. (Skr. k.): Pátaušis vnk. Rdvl. r.; Postupis pv. (Vš. k.): Postupis up. Rdvl. r.; Ringužis pv. (Blt. k.): Riñgužis up. Rdvl. r.; Vanaginė d. ž. (Vž. k.): Vanagìnė up. Rdvl. r.; Zabranas a. ž. (Kll. k.): Zabrãnas k. Jrb. r.

Pluralia tantum agronimai: Dubùliai sln. (Šd. mst.): dgs. iš Dubùlis up. Rdvl. r.; Zabranai drv. (Ar. k.): dgs. iš Zabrãnas k. Jrb. r.

Agronimai iš asmenvardžių. Iš viso rasta 11 tokios rūšies agronimų. Tai pievos, dirvos ir kt. vietos, pavadintos buvusių ar esamų šeimininkų pavardėmis. Pvz.: Kirkyla pv. (Alk. k.): Kirkylà avd.; Letukas pv. (Pšk. k.): Letùkas avd.; Nazarauskas a. ž. (Žn. k.): Nazaráuskas avd.; Prakopas pv. (Pvrt. k.): Prãkopas avd.; Júodvalkis 2 pv. (Mnk. k., Pp. k.): Júodvalkis avd.; Pūniškis a. ž. (Jnk. k.): plg. Punìškis avd.; Vališkis pv. (Miež. k.): Valškis avd.

 

Pluralia tantum agronimai: Kalvaičiai pv. (Gk. k.): dgs. iš Kalváitis avd.; Kirveliai pv. (Kaul. k.): Kirvẽlis avd.; Plendžiai pv. (Prš. k.): dgs. iš Plendỹs avd.; Valentaĩ l. (Grb. k.): dgs. iš Vãlentas avd.

Agronimai iš augalų pavadinimų. Rasti 3 agronimai, kurie apibūdina žemės plotus pagal augaliją. Pvz.: Baltalksnis pv. (Ššn. k.): bal̃talksnis „tokios alksnių rūšies medis“; Peliùška drž. (Grž. k.): peliuškà „ankštinis augalas, vartojamas pašarui, dirvinis žirnis“.

Pluralia tantum agronimas: Kamarkos (Krkl. dv.): dgs. iš kamarka „tokia žolė“.

Agronimai iš gyvūnų (ir vabzdžių) pavadinimų. Rasti 3 agronimai, kurie apibūdina žemės plotus pagal toje vietoje gyvenančius ar kitaip su ja susijusius gyvūnus. Pvz.: Avinė̃lis a. ž. (Prš. dv.): avinė̃lis „ėriukas, avinukas“; Marelė šl. pv. (Brn. k.): marẽlė „vabalų būrio vabzdys, boružė“; Študas gn. (Pbrž. k.): štùdas „prastas, senas arklys, kuinas“.

Agronimai iš įvairių konkrečios ar abstrakčios reikšmės daiktavardžių. Rasti 42 tokie agronimai. Pvz.: Barãkas pv. (Lp. k.): barãkas „laikinas gyvenamas pastatas“; Dalgis pv., b. (Pr. k.): dalgis „įrankis žolei ar javams pjauti“; Drumbla pv. (Ar. k): drùmbla „apdribėlis“; Kélnės pv. (Kmr. k.): kélnės „ant juosmens ir kojų dėvimas drabužis“; Klėtelė pv., tr. (Už. k.): klėtẽlė „vidurinė klėtis namų apyvokos daiktams, daržovėms ir alui laikyti“; Kubilas pv. (Vlž. k.): kùbilas „statinė plačiu dugnu“; Stokas a. ž., pv. (Pln. k.): stokas „tvoros statinis“; Tartokas a. ž., krm. (Lb. k.): tartõkas „lenpjūvė“.

 

Pluralia tantum agronimai. Pvz.: Balaganai l. (Skn. k.): balagãnas „laikina lentų ar audeklo pastogė, pašiūrė“; Dum̃blės 1 drv., 1 pv. (Gnd. k., Pr. k.): dgs. iš dum̃blė „dumblo žemė“; Láužai 1 b., gn., 1 a. ž. (Bln. k., Kmrš. k.): dgs. iš láužas „suversta kokių nors daiktų krūva“.

2. Būdvardiniai agronimai. Rasta 15 būdvardinių agronimų, kurie apibūdina žemės plotus pagal spalvą, dydį ir pan. Pvz.: Baltinė pv., drv. (Pkln. k.): baltìnė „kuri baltos spalvos“; Gražióji pv. (Taut. k.): įv. f. iš gražì „daili, teikianti pasigėrėjimo“; Kepurėta gn. (Miež. k.): kepurė́ta „kuri su kepure“; Pirktìnė drv. (Klč. k.): pirktìnė „ne nuo seno turėta, o įsigyta, pirkta“; Plačiùkė a. ž. (Vlk. k.): plačiùkė „plati“; Sidabrinė pv. (Gnk. k.): sidabrìnė „žvilgėjimu ir spalva panašus į sidabrą“; Šilkinė pv. (Pr. k.): šilkìnė „minkštas, švelnus ar žvilgantis kaip šilkas“.

Pluralia tantum agronimai: Aukštieji a. ž. (Vlk. dv.): dgs. įv. f. iš áukštas „turintis didelį aukštį“; Plačiokės pv. kln. (Vn. k.): plg. dgs. iš. Plačiùkė „plati“; Plačiùkės 2 a. ž. (Grn. k. Kmrš. k.): dgs. iš plačiùkė; Šlãpios pv. (Šil. k.): dgs. iš šlapià „skysčio prisigėrus, sumirkus“.

 

2. Antriniai agronimai

Iš viso rasta 540 antrinių agronimų. Darybiškai juos galima skirstyti į vedinius, sudurtinius ir sudėtinius.

2.1. Vediniai

Rasti 295 vediniai. Juos smulkiau galima skirstyti į priesagų, galūnių ir priešdėlių vedinius.

2.1.1. Priesagų vediniai

Iš viso rasti 232 priesagų vediniai. Juos dar galima skirstyti pagal priesagas, kurių buvo rasta 29.

Priesaga -aič-. Rastas vienas priesagos vedinys: Navìd-aičiai 1 drv., 1 l. (Pvrt. k., Šd. mst.): Navidas avd.

Priesaga -ait-. Rasti 3 priesagos vediniai: Bal-áitės 3 pv., 1 šl. gn. (Jnk. k., Šnr. k., Jdp. k., Ššn. k.): balà „klampi vieta, dažniausiai su stovinčiu joje vandeniu“; Bal-áitis pv. (Nkr. k.): balà; Il-aitės drv. (Jkn. k.): Ilà avd.

Priesaga -auk-. Rastas vienas priesagos vedinys: Plent-auka pv. (Krč. k.): pléntas „smulkiais akmenimis grįstas ar tam tikra mase lietas kelias“.

Priesaga -ed-. Rastas vienas priesagos vedinys: Rop-edos gn. (Jdp. k.): rópė „pašarinė ar valgomoji daržovė“.

Priesaga -ėd- Rasti 2 priesagos vediniai: Rop-ėdai a. ž. (Vl. k.): rópė; Rop-ėdžiai a. ž. (Vbl. k.): rópė.

 

Priesaga -el-. Rasti 59 priesagos vediniai. Pvz.: Bal-ẽlė sln. (Žb. k.): balà „klampi vieta, dažniausiai su stovinčiu joje vandeniu“; Geld-ẽlė pv. (Kmr. k.): gélda „lomelė, duobė dirvoje“; Gryb-elis pv. (Kat. k.): grỹbas „glebus, minkštas sporinis augalas, kremblys“; Kap-ẽliai 1 a. ž., kln., 1 žv., 1 d. ž., 2 a. ž. (Agm. k., Pšk. k., Drg. k., Lb. k., Pž. k.): kapaĩ „vieta, kur laidojami žmonės“; Kirv-ẽlis d. ž. (Gv. k.).: kir̃vis „įrankis kam kirsti, tašyti“; Liūn-eliai drv. (Aukšt. k.): liū́nas „liumpsinti pelkė dėl po durpėmis slūgsančio vandens“; Pagir-elis a. ž. (Vl. k.): pagirỹs „girios pakraštys, laukas prie girios“; Pamérk-eliai a. ž. (Šnk. k.): pamer̃kti „sudėti, įkišti į vandenį“; Vinkšn-ẽlė d. ž. (Srt. k.): vìnkšna „guobinių šeimos medis“.

Priesaga -ėl-. Rasta 17 priesagos vedinių. Pvz.: Beržyn-ėlis 1 šl. pv., 1 pv. (Ldš. k., Krč. k.): beržýnas „beržų miškas“; Bravar-ėlis l. (Bčn. k.): brãvaras žr. brãvoras „spirito ar alaus darykla“; Dirvon-ėlis pv. (Ar. k.): dirvónas „apleista, nedirbama, sužėlusi dirva“; Eglyn-ėlis 1 gn., 1 gn., krm. (Ldš. k., Taut. k.): eglýnas „eglių miškas“; Ežer-ėlis 2 pv., 1 a. ž. (Vl. k., Ldš. k., Vš. dv.): ẽžeras; Kupstyn-ėlis gn. (Šnr. k.): kupstýnas „vieta, kur daug kupstų, kemsynas“; Užvar-ėlis pv. (Bbr. k.): ùžvaras „aptverta vieta, aptvaras“.

Priesaga -en-. Rasti 6 priesagos vediniai. Pvz.: Akm-ẽnė 2 a. ž. (Až. k., Prš. dv., Pčgl. dv.): akmuõ „kieta uoliena arba jos atskiras gabalas“; Mẽd-enos 2 a. ž. (Pbrž. k., Drg. k.): mẽdis „daugiametis augalas su kietu kamienu ir šakomis“; Pùnd-enis drv. (Rk. k.): pùndas „ryšulys; svorio matas“; Šlap-enė pv. (Ant. vnk.): šlãpė „šlapia pieva, dirva“. Vienas iš vedinių turi dvi priesagas – -en- ir -ij-: Kump-en-ija a. ž. (Skm. k.): Kùmpa avd.

 

Priesaga -er-. Rastas vienas priesagos vedinys: Dvar-eriai a. ž. (Pr. k.): dvãras „dvarininko ūkis, sodyba“.

Priesaga -eš-. Rastas vienas priesagos vedinys: Súod-ešis d. ž. (Gmb. k.): súodis „anglis, virtusi skrajojančia suodim“.

Priesaga -yč-. Rastas vienas priesagos vedinys: Sulin-yčios pv. (Krk. k.): sulìnis „turintis sulos“.

Priesaga -ien-. Rastas vienas priesagos vedinys: Ryž-íenos d. ž. (Srt. k.): rỹžis „kas ryžas“.

Priesaga -ij-. Rastas vienas priesagos vedinys: Maskol-ija pv., a. ž. (Vrš. k.): maskõlius „caro kariuomenės kareivis“.

Priesagos -il-, -in-. Rastas vienas dviejų priesagų vedinys: Dag-il-inė a. ž. (Vbl. k.): dagỹs „dygliuota graižažiedžių šeimos piktžolė“, nors šis agronimas galėtų būti ir vienos priesagos vedinys iš asmenvardžio Dagìlis.

Priesaga -im-. Rasti du priesagos vediniai: Būd-imas pv. (Vlž. k): Bū̃das, Būdáuskas, Bū̃davas ar pan. avd.; Desent-imos drv. (Skn. k.): dešimtìnė „žemės ploto vienetas“ (plg. rus. десятина).

Priesaga -in-. Rasti 34 priesagos vediniai. Pvz.: Baránk-inė 1 a. ž., 1 l. (Mrgv. dv.): baránka „riestainis“; Jasait-ìnė l. (Mtk. dv.): Jasáitis adv.; Kapač-inė̃lės a. ž. (Už. dv.); Kapačiū́nas, Kapačiáuskas ar pan. avd.; Paužvar-ìnė buv. rž. (Šnk. k.): paužvarỹs „vieta, laukas palei kelią, užvarą, kuriuo galvijai varomi į ganyklą“; Penkiolik-ìnė buv. rž. (Šnk. k.): penkiólika „skaičius 15“; Tilvìk-inė a. ž. (Mrgv. dv.): tiklvìkas „balsingas karvelio didumo pelkių ir vandenų pakrančių paukštis“.

 

Priesaga -yn-. Rasti 26 priesagos vediniai. Pvz.: Brast-ỹnė a. ž. (Ppl. ž. k.): brastà „negili upės vieta, per kurią galima perbristi“; Daujot-ynė drv. (Lnk. k.): Daũjotas avd.; Daukš-ỹnė a. ž. (Bsg. frm.): Daukšà avd.; Garad-ynė gn. (Miež. k.): garãdas „tvoros basliukas“; Lukšt-ynės a. ž. (Miež. k.): lùkštas „vėdryninių šeimos augalas, pelkinė puriena“; Mešk-ynė a. ž. (Vl. k.): meškà „lokys“; Savìck-ynė pv. (Knv. k.): Savìckas avd.; Šilk-ynė pv. (Sd. k.): šil̃kė „pievų augalas; šilkažolė“; Šidlausk-ỹnė drv. (Mž. k.): Šidláuskas avd.

Priesaga -išk-. Rasti 47 priesagos vediniai. Pvz.: Abrom-ìškis a. ž. (Pbrž. k.): Abrõmas avd.; Bagdõn-iškis pv. (Slb. k.): Bagdõnai k. Rdvl. r.; Gérv-iškis a. ž. (Srt. k.): gérvė „didelis pelkių paukštis“; Jókub-iškis d. l. (Vl. vnk.): plg. Jokū̃bas avd.; Katilior-iškis skl. (Šd. mst.): katiliorius žr. katilius „katilų dirbėjas“; Kaziùl-iškis a. ž. (Pp. k.): Kaziùlis avd.; Kerbed-ìškis drv. (Ldš. k.): Kerbedis avd.; Kùrk-iškis a. ž. (Šlk. k.) kùrkis „kalakutas“; Medel-iškis (Krk. k.): medẽlis „mažas medis“; Méld-iškės drv., b. (Jkn. k.): méldas „viksvinių šeimos augalas“; Žióg-iškis a. ž. (Bbr. k.) žiógas „šoklus tiesiasparnių būrio vabzdys“ Žvìrbl-iškis pv. (Šd. mst.): žvìrblis „kikilių šeimos sodybų, miestų nedidelis paukštis“.

Priesaga -yt-. Rasti du vediniai, turintys šią priesagą. Vienas iš vedinių turi tik priesagą -yt-: Spalgen-ýtė 1 pv., 1 a. ž., 1 pv., b. (Ldš. k., Pp. k., Už. k.): spal̃gena „spanguolė“. Antrasis turi dvi priesagas: Lank-yt-inis pv. (Pkln. k.): lankà „didelė lygi pieva, dažniausiai prie upės“.

Priesaga -k-. Rastas vienas priesagos vedinys: Gor-ka a. ž. (Srt. dv.): plg. rus. гора (liet. kalnas).

 

Priesagos -on-, -išk-. Rastas vienas dviejų priesagų vedinys: Ulm-on-ìškis drv. (Aukšt. k.): Ùlmis avd.

Priesaga -(i)uk-. Rasta 16 priesagos vedinių. Pvz.: Ąžuol-iukas gn. (Grž. dv.): ą́žuolas „labai kietas medis, auginantis giles“; Bal-iukė pv. (Kat. k.): balà „klampi vieta, dažniausiai su stovinčiu joje vandeniu“; Dvarlauk-iukai drv. (Ar. k.): dvárlaukis „seniau buvęs dvaro laukas“; Gaidž-iùkai 1 a. ž., 1 pv. (Jdp. k., Pž. k.) gaidỹs „naminis paukštis“; Gaidžvalak-iukai buv. rž. (Nj. k.): gaĩdžvalakis „nedidelis žemės rėželis“; Plesk-iùkai a. ž. (Pž. k.): plẽskas žr. pleskà „padalyto žemės rėžio dalis“; Train-iùkai buv. rž. (Nj. k.): trainys žr. treinys „prasta pieva, ganykla“; Žvail-iukas pv. (Bd. vnk.): žvailùs „žvairas“.

Priesaga -(i)ūk-. Rastas vienas priesagos vedinys: Ganykl-iūkai pv. (Vbl. dv.): ganyklà „ganomoji vieta“.

Priesagos -ul-, -in-. Rastas vienas dviejų priesagų vedinys: Kap-ul-inė a. ž. (Dvk. k.): kãpas „vieta, kur numirėlis palaidotas“.

Priesaga -ut-. Rasti 5 priesagos vediniai. Pvz.: Berž-utis pv. (Ilg. k.) béržas „lapuotas medis balta tošimi“; Egl-utė pv. (Grž. dv.): ẽglė „visada žaliuojantis spygliuotis medis“; Pelk-ùtė 1 pv., pl., 1 pv. (Brnč. k., Agm. k.): pélkė „nuolat šlapia žemė, dažnai su durpių klodu“. Vienas šiai grupei priskirtų vedinių turi dvi priesagas: Kap-ut-ýnai a. ž. (Užp. k.): kãpas „vieta, kur numirėlis palaidotas“.

 
2.1.2. Galūnių vediniai

Rasti 28 galūnių vediniai. Juos smulkiau galima skirstyti pagal galūnę.

Galūnė -a. Rasti du galūnės vediniai iš hidronimo. Pvz.: Gyl-a pv. (Pbrž. k.): Gylė up. Rdvl. r.; Šiekštum-a pv. (Vlž. k.): Šíekštumas up. Rdv. r.

Galūnė -as. Rastas vienas galūnės vedinys iš hidronimo: Velėkl-as pv. (Klč. k.): Velėkla up. Rdvl. r.

Galūnė -(i)ai. Rasti 7 galūnės vediniai. Pvz.: Núolaid-ai ž. (Vd. k.): núolaidis „nuožulnumas, nuolydis“; Pridõčk-iai 1 pv., 1 l., 1 skl. (Pž. k., Šd. mst., Už. k.): pridóčkas žr. pridõtkas „pridėtinis žemės sklypas“; Pur̃v-iai pv. (Pb. k.): plg. pur̃vas „vieta, kur patižusi žemė, purvynas“, pur̃vė „šlapia vieta, paversmis“.

Galūnė -ė. Rasti 5 galūnės vediniai. Pvz.: Pabrukìn-ė buv. rž. (Šnk. k.): pabrukinė́ti „pavarinėti, pagainioti“; Papartyn-ė 1 gn., 1 a. ž. (Ldš. k., Kmr. k.): papartýnas „vieta, kur auga paparčiai“; Serbentyn-ė a. ž. (Mrl. k.): serbentýnas „vieta, kur priaugę daug serbentų“; Sklemb-ė drv. (Pvrt. k.): skem̃bti „įkypai, įžambiai tašyti, pjauti, kasti ir pan.“

Galūnė -is. Rasti 8 galūnės vediniai. Pvz.: Gỹvačbal-is pv. (Knv. k.): gyvãčbalė „pelkė, kurioje daug gyvačių“; Kiugel-is drv. (Vnt. k.): kiugẽlė „nedidelis kupetėlis, kūgelis“; Malštov-is pv. (Dk. k.): Malštovė up. Rdvl. r.; Paberž-is pv. (Lnk. k.): pabéržė „vieta po beržu“; Purv-is pv., sln. (Skm. k.): pur̃vė „šlapia vieta, paversmis“; Šlýn-is 1 pv., 1 a. ž. (Kaul. k., Agm. k.) šlýnas „dumblas, purvynas“.

Galūnė -ys. Rastas vienas dvejopos kilmės galūnės vedinys: Margavon-ys drv., pv. (Krk. k.): plg. margavonė „toliau nuo sodybų esanti žemė“ plg. Margavõniai k. Rdvl. r.

Galūnė -os. Rasti 4 galūnės vediniai. Pvz.: Al̃gen-os a. ž. (Pp. k.): Algenis avd.; Atáug-os pv. (Pb. k.): atáugas „antroji žolė, antrieji dobilai, atolas“; Súod-os a. ž. (Agm. k.): súodis „anglis, virtusi skrajojančia suodim“.

 
2.1.3. Priešdėlių vediniai

Rasti 35 priešdėlių vediniai. Dažnai sudarant vedinius su priešdėliais kinta ir vedinio galūnė. Priešdėlių vediniai smulkiau skirstomi pagal priešdėlį, jei yra pakitusi vedinio galūnė – ji atskiriama brūkšneliu.

Priešdėlis pa-. Rasta 19 priešdėlio vedinių. Pvz.: Pa-ąžuolỹnė 2 a. ž. (Rdv. k., Žb. k.): ąžuolỹnė „vieta, kur auga ąžuolai“; Pa-grindos pv., dr. (Ar. k): grindà „rąstų klota vieta; grindys“; Pa-skirvain-ys pv. (Dk. k.): Skirvainis avd.; Pa-stárklizdis pv. (Jdp. k.): star̃klizdis „gandralizdis“; Pa-stìrčia pv. (Agm. k.): plg. stìrta „didelė sukrautų šiaudų, javų ar šieno krūva“; Pa-ver̃ksm-is pv. (Jdp. k.): Verksmė up.; Pa-žvyrinčius a. ž. (Vl. k.): plg. žvỹrinas „žvyruotas“, žvėriñčius „žvėrynas“.

Priešdėlis pri-. Rasti 3 priešdėlio vediniai. Pvz.: Pri-vart-ė pv. (Gnd. k.): var̃tai „varstoma, kilnojama tvoros dalis“; Prì-vartis 1 pv., 1 šl. gn. (Vl. k., Šlk. k.): var̃tai. Vieno iš vedinių darybai panaudotas ne tik priešdėlis, bet ir priesaga: Pri-sodyb-inė a. ž. (Dvk. k.): sodýba „vieta, žemė apie namus su visais trobesiais“.

Priešdėlis už-. Rasta 13 priešdėlio vedinių. Pvz.: Už-asiklynis drv. (Kaul. k.): Asiklynis pv. Kaul. k.; Ùž-kelmin-is a. ž. (Bbr. k.): plg. kelmỹnė „vieta, kur likę vien kelmai“; Už-kruoj-is pv. (Gnd. k.): plg. Krúoja up. Šl. r.; Už-kujalis drv. (Kaul. k.): Kujãlis avd.; Už-vėzgis pv. (Antk. k): Vėzgis up. Rdvl. r.

 

2.2. Sudėtiniai Agronimai

Iš viso rasti 88 sudėtiniai agronimai. Juos galima skirstyti į kilmininkinius ir kvalifikacinius.

2.2.1. Kilmininkiniai agronimai

Rasti 75 kilmininkiniai agronimai. Juos galima skirstyti pagal pirmąjį komponentą.

Pirmasis komponentas – toponimas. Rasti 8 agronimai, kurių pirmasis komponentas – toponimas. Šiuos agronimus galima smulkiau skirstyti pagal toponimo rūšį.

Hidronimai: Barškelio galas pv., drv. (Ar. k.): Bárškelis up. Rdvl. r.; Kutenos pievos pv. (Kut. k.): Kutenà up. Rdvl. r.; Rimúošės kalnas a. ž. (Mnk. k.): Rimúošė up. Rdvl. r.; Senosios Šakos laukas a. ž. (Rdv. k.): Šaka up. Rdvl. r.

Oikonimai: Amãlijos laukas a. ž. (Rdv. k.): Amãlija k. Rdvl. r.; Sedūnų pakrūmė pv. (An. vnk.): Sedū́nai k. Rdvl. r.

Pirmasis komponentas – asmenvardis. Rasta 19 agronimų. Pvz.: Antano trakas pv. (Pšk. k.): Antãnas avd.; Bálnių marka pv. (Bk. k.): Balnỹs avd.; Liboniukės akmuo drv. (Kaul. k.): plg. Libónas avd.; Linkaičių pabalys pv. (Ilg. k.): dgs. iš Linkáitis avd.; Mariùkės kelelis pv. (Lb. k.): plg. Marija avd.; Mélniko pieva pv. (Krauk. k.): Mélnikas avd.; Orvido bala pv. (Skn. k.): Órvidas avd.; Prãno pievẽlė pv. (Pp. k.): Prãnas avd.; Petro bala a. ž. (Srt. k.): Pẽtras avd.