Straipsnis Litvakų modernios tapybos tradicijų tęstinumas Lietuvoje

  1. Užsklanda

    Žydų menas, šimtmečiais veikiamas judaistinės religijos, LDK kultūrinėje erdvėje gyvavusiose litvakų bendruomenėse ilgą laiką išsaugojo tradicinius bruožus. Tačiau XX a. pradžioje išsijudinę demokratizacijos procesai lėmė per amžius nusistovėjusių litvakų tradicinio gyvenimo formų irimą, sudarydami sąlygas žydų meno sekuliarizacijai, litvakų dailininkų emancipacijai ir artimesniam bendravimui su kitų dailės tradicijų atstovais. Pagrindinis litvakų dailininkų nuopelnas – savitos tragiškos žydų pasaulėjautos, misticizmo, simbolikos elementų įtraukimas į modernistinę dailės tradiciją, kurios neatskiriama dalimi tapo šis litvakiškas substratas. Iš Litos po pasaulį pasklidę litvakų dailininkai atsinešė savo unikalią patirtį, savitą ryškų spalvos, formos jausmą, išplėtė ir praturtino stilistinę dailės panoramą, papildė ją daugybe naujų dramatiškų ir tragiškų, ankstesnei dailės tradicijai nebūdingų, motyvų.
    Glaustai aptarus trijų skirtingų kartų litvakų dailininkų Savicko, Jacovskio ir Teitelbaumo kūrybą, galima konstatuoti, kad kiekvienas jų savitai skirtingoje ideologinėje ir kultūrinėje aplinkoje tęsė litvakų dailės tradicijas. Pokario metais iškiliausiu šios tradicijos atstovu tapo mūsų tapybos patriarchas Savickas, kurio kūrybos savitumą veikė tragiškas visų litvakų ir jo paties šeimos likimas. Iš čia plaukė dailininko drobėse ilgam įsiviešpatavusi skausmo, liūdesio atmosfera, polinkis į epiškumą ir dramatizmą, tragiškų motyvų kupinos karo, pabėgėlių, suluošintų likimų, praradimų skausmo temos. Jacovskio kūryboje tęsiamos litvakų dailės tradicijos daugiau skleidžiasi per suasmenintą biblinių temų permąstymą, joms suteikiant aktualų egzistencinį turinį. Kitaip nei Jacovskis, Teitelbaumas žvelgia į litvakų dailės tradiciją liberaliau, kaip į atverstą knygą, iš kurios daugybės herojų jam neabejotinai svarbiausias ir dvasiškai artimiausias yra Soutine’as, mūsų dienų meninko paverčiamas savo pagrindiniu guru, idealu ir nepasiekiama aukštuma.
     
  2. Literatūra

    • Foll, Claire Le, L'école artistique de Vitebsk (1897–1923): éveil et rayonnement autour de Pen, Chagall et Malévitch, Paris, Budapest, Torino: l'Harmattan, 2002.
    • Malinowski, Jerzy, Malarstwo i rzeźba Żydów polskich w XIX i XX wieku, Warszawa: Wydawnictwa Naukowe PWN, 2000.
    • Blatas, Arbit, «Montparnasse capitale de la Lituanie des Arts», Kikoine, Paris: L’Albaron – Présence du Livre, 1992, p. 33–54.
    • Blatas, Arbit, Portraits de Montparnasse, Paris: Somogy, 1998.
    • Blatas, Arbit; Emily Genauer, Hommage à l' école de Paris, Tappan, N.Y.: Graphophile Associates, 1962.
    • Chapiro, Jacques, La Ruche, Paris: Flammarion, 1960.
    • Cogniat, Raimond, „Žydų tapybos gimimas“, Krantai, 1990, nr. 11–12, p. 57–61.
    • Dorival, Bernard, «Existe–t–il un expressionnisme juif?», Art présent, no. 1, 1945, Paris.
    • Fogel, Paul, «Peintres juifs à Paris» / Jean-Louis Andral, Sophie Krebs (dir.), L' école de Paris. 1904–1929: La part de l‘Autre, Paris: Musée d‘art moderne de la Ville de Paris, 2000.
    • George, Waldemar, „Existe–t–il un art juif?“ Les Nouvelles littéraires, 1949, 24 septembre, Paris.
    • Gradinskaitė, Vilma, „XX a. pirmosios pusės naujieji meno reiškiniai: tautinio ir modernaus žydų meno sintezė“ / Antanas Andrijauskas (sud.), Žydų kultūros paveldas: istorija ir dabartis, Vilnius: Kronta, 2009, p. 207–216.
    • Gradinskaitė, Vilma, „Žydų menas tarpukario Lietuvoje“, Žydų muziejus, Vilnius: Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus, 2005, p. 255–265.
    • Jacovskis, Adomas; Jokūbas Jacovskis, Birutė Patašienė (sud.), Adomas Jacovskis: scenografo ir tapytojo kūrybos albumas, vertė Loreta Musanja, Zuzana Šiušaitė, Rita Žibikienė, Vilnius: Lietuvos aido galerija, 2008.
    • Jankauskas, Vidmantas (sud.), XIX–XX a. Lietuvos dailė: edukacinis aspektas, VDA darbai, t. 17, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2000.
    • Jarrassé, Dominique, Existe–t–il un art juif?, Paris: Biro éditeur, 2006.
    • Kostkevičiūtė, Irena, Justinas Vienožinskis: straipsniai, dokumentai, laiškai, amžininkų atsiminimai, Vilnius: Vaga, 1970.
    • Malinowski, Jerzy, „Kultura artystyczna Wilna 1893–1945” / Wileńskie środowisko artystyczna Wilna 1893–1945: malarstwo, grafika, rzeźba, rysunek, fotografia, Olsztyn: Biuro Wystaw Artystycznych, 1989, s. 15–41.
    • Malinowski, Jerzy, „Vilniaus žydų meninis gyvenimas“, Krantai, 1992, balandis–gegužė–birželis, p. 59–63.
    • Nacenta, Raymond, L' école de Paris; son histoire, son époque, Neuchâtel: Ides et Calendes, 1960.
    • Pourchier, Suzanne, «De Vilna à Montparnasse», Yves Plasseraud, Henri Minczeles (dir.), Lituanie juive 1918–1940. Message d’un monde englouti, Paris: Éditions Autrement (Collection Mémoires no 44), 1996, p. 235–254.
    • Ran, Leyzer, Vilna, Jerusalem of Lithuania, translated from the Yiddish by Marcus Moseley, Oxford: Oxford Centre for Postgraduate Hebrew Studies, 1987.
    • Savickas, Augustinas, Peizažas lietuvių tapyboje, Vilnius: Vaga, 1965.
    • Savickas, Augustinas, Reprodukcijų albumas, Vilnius: Vaga, 1987.
    • Savickas, Augustinas, Senojo tapytojo dienoraštis: 1989–2009 metų kūryba ir 2007–2008 metų dienoraštis: albumas, sudarė Laima Kanopkienė, Raimondas Savickas, vertėja Irena Jomantienė, Klaipėda: S. Jokužio leidykla-spaustuvė, 2009.
    • Savickas, Augustinas, Žalia tyla: memuarai, sudarė Laima Kanopkienė, Vilnius: Tyto alba, 2002.
    • Silvain, Gérard; Henri Minczeles, Yiddishland, Paris: Hazan, 1999.
    • Warnod, Jeanine, La Ruche et Montparnasse, Paris: Weber, 1978.
    • Wigoder, Geoffrey, Art et civilisation du peuple juif, vol. 2, Fribourg: Vilo, 1973.[/
     
  3. The Continuity of the Traditions of Litvak Modern Painting in Lithuania

    • Bibliographic Description: Antanas Andrijauskas, „Litvakų modernios tapybos tradicijų tęstinumas Lietuvoje“, @eitis (lt), 2015, t. 86, ISSN 2424-421X.
    • Previous Edition: Antanas Andrijauskas, „Litvakų modernios tapybos tradicijų tęstinumas Lietuvoje“ / Aivaras Stepukonis (sud.), Tautinės mažumos Lietuvoje: virsmai ir atmintys, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2014, p. 223–237, ISBN 978-9955-868-68-2.
    • Institutional Affiliation: Lietuvos kultūros tyrimų institutas.
    Summary: The goal of the article is to analyze 1) the confluence of cultural particularism and traditionalism in Lithuanian Jewish (Litvak) secular painting; 2) a broad field of issues related to the development of Litvak secular painting: its main themes, motives, and stylistic changes; 3) the specific features of Litvak painting at the beginning of the twentieth century, in the interwar period and thereafter. The main focus is directed to the principal changes in Litvak painting since the beginning of the postwar period in Lithuania all the way to the present day with special emphasis on the problem of the continuity of Jewish and Litvak cultural traditions. Three prolific artists have been singled out as representative of their consecutive generations: Savickas, Jacovskis, and Teitelbaumas. Based on the analysis of the socio-cultural and artistic contexts of their work, wider hypotheses and generalizations are proposed concerning the continuity of Litvak artistic traditions in present-day Lithuania. A comparative discussion is undertaken of these artists’ creative sources, aesthetic inspirations, imagery, styles, characteristic plastic expressions, as well as of the impact concrete historical periods, changing socio-cultural, and artistic contexts had made on their creative output.

    Keywords: Lithuanian painting, Jewish painting, Litvak painting, tradition, continuity, Augustinas Savickas, Adomas Jacovskis, Saliamonas Teitelbaumas.