• 2024 m. liepos 25 d., tobulindami tinklavietės tipografiją, naujinome šriftų šeimą „Georgia“ į „Georgia Pro“. Raginame pasitikrinti, ar jūsų kompiuteryje ir kituose e. įrenginiuose, kuriuose skaitote @eitį, yra įdiegta šriftų šeima „Georgia Pro“, o jei ne, įsidiegti. Tinklavietėje skaitydami informaciją, matysite dailesnius ir tikslesnius šriftus. Išsamiau apie numatytąją tinklavietės tipografiją žr. Žinynas > Technologija.

Straipsnis Stalininis „penkmetis“: Vilniaus viešųjų erdvių įprasminimo darbai 1947–1952 m.

  • Bibliografinis aprašas: Rasa Antanavičiūtė, „Stalininis „penkmetis“: Vilniaus viešųjų erdvių įprasminimo darbai 1947–1952 m.“, @eitis (lt), 2017, t. 867, ISSN 2424-421X.
  • Ankstesnis leidimas: Rasa Antanavičiūtė, „Stalininis „penkmetis“: Vilniaus viešųjų erdvių įprasminimo darbai 1947–1952 m.“, Menotyra, 2009, t. 16, nr. 3–4, p. 150–169, ISSN 1392-1002.
  • Institucinė prieskyra: Vilniaus dailės akademija.

Santrauka. Per pirmąjį sovietinio Vilniaus perkūrimo etapą, kuris truko nuo 1947 iki 1952 metų, mieste buvo suplanuota ir iš dalies įdiegta sovietinės respublikos sostinei privaloma valdžios ženklų visuma: parengtas generalinis Vilniaus planas, suprojektuotas ir suformuotas reprezentacinis miesto centras, pastatyti paminklai Stalinui, Ivanui Černiachovskiui ir Leninui, apipavidalintas Žaliasis tiltas per Nerį. Straipsnyje aiškinamasi, kas lėmė miesto sovietizacijos mastą ir valdžios ženklų pasirinkimą, kokiais metodais buvo (per) kuriamos simbolinės ir konkrečios miesto erdvės, kodėl taikytos būtent tokios sovietinių ideologijos ženklų formos ir kas buvo šių pertvarkymų autoriai.

Pagrindiniai žodžiai: Vilnius, stalininis laikotarpis, propaganda, socialistinis realizmas, monumentalioji dailė, viešoji erdvė.

 

Įvadas

1939 m. spalio mėnesį du dešimtmečius deklaruotos viltys atgauti istorinę sostinę išsipildė – Vilnius ir Vilniaus kraštas atiteko Lietuvai. Oficialia sostine Vilnius tapo po 1940 m. liepos 21-osios, paskelbus Lietuvą tarybų socialistine respublika. Tada ir pradėti naujos sovietinės respublikos administracijos perkėlimo į Vilnių ir miesto pertvarkymo darbai: grįstos gatvės ir aikštės „[…] šiuo metu […] baigiama Ožeškienės aikštė ir dirbama prie šių g-vių: Pylimo, Basanavičiaus, Aušros vartų, Lydos, Mikalojaus, Pranciškonų, Jakšto gatvėse „daromas moderniškas grindinys (betono, tašyto akmens arba bituko plytos) su visais kitais atitinkamai reikalingais, papildomais įrengimais, kaip štai: bortai, šaligatviai, sienelės, laiptai, papildomi kanalizacijos, vandentiekio, elektros, dujų ir kiti įrengimai“ (Vilniaus balsas, 1940 09 08). , tvarkomas Gedimino kalnas, pradėtas rengti generalinis miesto plėtros planas, numatyta statyti Tarybų rūmus Tarybų (dab. Lukiškių) aikštėje, sutvarkyti Neries krantines, statyti tiltus Žr. Sostinės tvarkymo reikalai. Iš miesto inžinieriaus archit. Vyt. Žemkalnio pranešimo (Vilniaus balsas, 1940 09 22). . 1940–1941 m. Katedros aikštė įgavo dabartinį planą ir reljefą. 1941 m. birželį įsibėgėjusius darbus nutraukė nacių okupacija. Nespėjusi persikelti į Vilnių Respublikos valdžia pasitraukė į Sovietų sąjungos gilumą, tad Kaunas liko sovietinės Lietuvos sostine iki pat 1944-ųjų.

1944 m. birželio 13 d. į Vilnių įžengė generolo Ivano Černiachovskio vadovaujamas Sovietų kariuomenės pulkas. Per karą miestas smarkiai nukentėjo: neteko beveik pusės gyvenamųjų pastatų, buvo sugriauti visuomeniniai, pramonės ir inžinerijos objektai, susprogdintas Žaliasis tiltas, tačiau ankstesnė respublikos valdžia iš Sovietų sąjungos grįžo nebe į Kauną, o į Vilnių. Pirmiausia imtasi valyti griuvėsius ir atstatyti miestą, o vėliau tęsti prieškariu pradėti projektai. Nors ir sugriautas, Vilnius tapo sovietinės respublikos sostine.

 

Sovietų sąjungoje monumentalioji dailė ėmė „dirbti“ revoliucijos ir sovietinės ideologijos propagandai iškart po Spalio revoliucijos. 1918-ųjų balandį Leninas pasirašė Monumentaliosios propagandos planą, kuris numatė griauti „carams ir jų tarnams“ pastatytus paminklus ir statyti juos socialistinės revoliucijos herojams Per keturis mėnesius speciali Švietimo ir Turto komisarų tarybų komisija parengė 69 revoliucinio judėjimo dalyvių bei ideologų sąrašą, ir 1918 m. rugsėjį prie Peterburgo Žiemos rūmų buvo pastatytas pirmasis pagal valstybinį užsakymą atliktas skulptūrinis Aleksandro Radiščevo biustas (skulpt. L. V. Šervudas). . Chaotiškomis pilietinio karo ir ekonominės suirutės aplinkybėmis iki 1920-ųjų buvo pastatyta apie dvidešimt tokių monumentų.

Svarbiausi sovietinių urbanistinių pertvarkymų principai buvo išdėstyti 1935-aisiais Stalino pasirašytame nutarime „Dėl Maskvos rekonstrukcijos generalinio plano“ Žr. VKP(b) CK ir SSRS Ministrų Tarybos nutarimas „Dėl Maskvos rekonstrukcijos generalinio plano“, 1935 07 10. . Nors nutarime numatoma sukurti tikrą sovietinį miestą, urbanistinė Maskvos vizija nedaug skyrėsi nuo Berlyno ar Romos rekonstrukcijų, suplanuotų panašiu metu: taikytas kompleksinis miestų planavimas sukuriant monumentalius ansamblius su milžiniškais ideologiniais akcentais.

Sostinės statusas ir naujas sovietinis režimas įpareigojo atitinkamai reorganizuoti ir Vilniaus struktūrą bei išvaizdą. Miestas turėjo įgauti sovietinį veidą, padėti pakeisti naujųjų ir senųjų vilniečių gyvenimo būdą bei pasaulėžiūrą, ugdyti sovietinį pilietį. Reikšmingesni sovietinio Vilniaus kūrimo darbai prasidėjo 1947 m., ir iki 1952 m. buvo parengtas generalinis Vilniaus plėtros planas, suformuotas naujas miesto centras, sutvarkytos bei ideologiškai įprasmintos dvi pagrindinės transporto arterijos: nuo Katedros aikštės iki Žvėryno tilto ir nuo geležinkelio stoties iki Kalvarijų turgavietės. Pirmojoje atsirado generolo Černiachovskio ir Lenino paminklai bei Jaunimo stadionas prie Žvėryno tilto, antrojoje – stoties rūmai, Stalino paminklas ir skulptūromis puoštas Žaliasis tiltas. Šį ansamblį papildė 1950-aisiais pastatyti Mokslininkų namai su pjautuvo ir kūjo emblema laurų lapų vainike papuoštu špiliumi. Vėliau, iki pat 1963 m., kai ant Tauro kalno iškilo Profsąjungų kultūros rūmai, Vilniaus generaliniame plane apibrėžtoje miesto centro teritorijoje didesni darbai nebevyko. Taigi pirmasis aktyvus pokario Vilniaus perkūrimo laikotarpis apėmė penkerius Stalino valdymo metus.

 
1 pav. V. Mikučianio pasiūlymas centrinio Vilniaus ansamblio detalizavimo konkursui: panoraminis naujosios ašies vaizdas, 1947 Zigmas Jonas Daunora, Salvinija Kirvaitienė, Algis Vyšniūnas, Vilniaus miesto vizualinio identiteto apsauga ir plėtros principai, p. 87.
1 pav. V. Mikučianio pasiūlymas centrinio Vilniaus ansamblio detalizavimo konkursui: panoraminis naujosios ašies vaizdas, 1947

Tyrimo tikslas – išsiaiškinti, kaip ir kodėl buvo keičiamas stalininio Vilniaus veidas: kas kūrė ir įgyvendino projektus, kokiais metodais buvo kuriamas sovietinis Vilnius ir kodėl pasirinktos būtent tokios priemonės bei formos. Atsakyti į šiuos klausimus tikimasi aptarus reprezentacinių Vilniaus viešųjų erdvių įprasminimo darbus 1947–1952 m., po kritiškos archyvų medžiagos, tuometinės spaudos publikacijų bei amžininkų prisiminimų analizės. Didelė dalis tyrime panaudotų šaltinių į mokslinę apyvartą įtraukiami pirmą kartą.

 

Sovietmečio Lietuvos menotyrininkai neskyrė ypatingo dėmesio stalininio laikotarpio architektūrai ir dailei Sovietmečiu aktualesni buvo modernizmo, o praeitame dešimtmetyje – iki tol apriboti LDK bei tarpukario meno ir architektūros tyrimai. . Pavyzdžiui, 9-ajame dešimtmetyje parašytose kūrybinėse stalininio Vilniaus skulptorių biografijose šio laikotarpio kūriniai aptariami nevengiant oficiozinių klišių Žr. Ниёле Мурелите, Ионас Умбрасас (aвт. сост.), Юозас Микенас, 1983. arba tik epizodiškai Žr. Jonas Umbrasas, Petras Aleksandravičius, 1985. . Pirmuoju nepriklausomybės dešimtmečiu stalininio Lietuvos meno istorijos etapo, kaip ir viso sovietinio periodo, kultūros diskursas pradėjo keistis. Dar 1990-aisiais išleistame nebecenzūruotame trečiame XX a. lietuvių dailės istorijos tome Žr. Ingrida Korsakaitė, Irena Kostkevičiūtė, Viktoras Liutkus (red.), XX a. lietuvių dailės istorija. III: Lietuvių tarybinė dailė 1940–1960, 1990. Irena Kostkevičiūtė skulptūros būklę pirmaisiais pokario metais pristato politinių ir socialinių įvykių kontekste. Autorė neignoruoja šiuo laikotarpiu sukurtų skulptūros darbų ir bando objektyviai pažvelgti į lig tol šešėlyje buvusį Lietuvos dailės istorijos etapą. Kiek vėlesnėse publikacijose šis posūkis link moksliniais tyrimais grįstų laikotarpio tyrimų dar labiau išryškėjo.

Tikėtina, kad priešingą reakciją paskatino aktyviai vykdoma okupacinės valdžios ženklų naikinimo politika 1991 m. demontuotas Lenino paminklas Lukiškių aikštėje, 1993 m. Černiachovskio paminklas dab. V. Kudirkos aikštėje, nugriauta daugybė sovietinių herojų paminklų Lietuvos miestuose ir miesteliuose. Sovietinė simbolika dingo nuo pastatų fasadų (pvz., Geležinkeliečių rūmų frontonas, Mokslininkų namo špilis) ir mažosios architektūros objektų (pvz., Lukiškių aikštės žibintai). . Sovietinio laikotarpio dailę imta traktuoti kaip sudėtinę ir ne mažiau svarbią vieno ar kito menininko kūrybinės biografijos dalį. Apie pokyčius liudijo 1990–2000 m. surengtos parodos ir leidiniai Emilijos ir Jono Vilučių kūrybos paroda „Lietuvos aido“ galerijoje 1997 m.; paroda ir jos katalogas Elona Lubytė (sud.), Tylusis modernizmas Lietuvoje, 1997 m.; Vidmantas Jankauskas, Aš pats sau neįdomus: pokalbiai su prof. Petru Aleksandravičiumi, 1996; Algimantas Mačiulis, „Prieštaringas dešimtmetis“, 1993; Permainingi metai: architekto užrašai, p. 38–127; kt. . Naujas požiūris atsispindi ir kiek vėliau, 2002 m., publikuotame, studentams skirtame Lietuvos dailės istorijos vadovėlyje Žr. Alfonsas Andriuškevičius, Adomas Butrimas, Rasa Butvilaitė, Rūta Janonienė, Rasa Janonytė, Dalia Klajumienė, Dalia Ramonienė, Birutė Rūta Vitkauskienė (sud.), Lietuvos dailės istorija, 2002. , kuriame stalininio laikotarpio architektūra ir dailė pateikiama kaip lygiavertis šalies dailės istorijos etapas.

 

Tačiau tik pastarąjį dešimtmetį imta įvairiais aspektais tyrinėti sovietinės stagnacijos periodo kultūrą. Pasirodė disertacijos sovietinės dailės Žr. Erika Grigoravičienė, Antropologinės XX a. 7–10 dešimtmečio Lietuvos dailės dimensijos, 2001. , architektūros Žr. Eglė Navickienė, Nauja architektūra Lietuvos didžiųjų miestų istorinėje aplinkoje 1950–2003 m., 2004; Vaidas Petrulis, Sovietmečio visuomeninių pastatų architektūra Lietuvoje: stilistinė raida ir sociokultūriniai kontekstai, 2005. , urbanistikos Žr. Audrius Novickas, Miesto aikštė: formos ir turinio semantinis tyrimas, 2004. , paminklosaugos Žr. Margarita Janušonienė, Valstybinė meno vertybių apsauga Lietuvoje 1919–2006 m.: istorinė raida ir rezultatai, 2009. temomis, straipsniai apie stalininę urbanistiką Žr. Vaidas Petrulis, „Politika architektūroje: reiškinio prielaidos sovietmečio Lietuvoje“, 2007; Kazimieras Šešelgis, „Vilniaus miesto Lukiškių aikštės formavimo projektai“, 1997; Ūla Tornau, „Socialistinio miesto vizijos taikymas Lietuvoje: pokarinis Vilnius“, 2004. , fotografiją Žr. Margarita Matulytė, „Sovietinės fotografijos funkcijos ir specifika 1940–1953 m.“, 2003. , skulptūrą Žr. Giedrė Jankevičiūtė, Elona Lubytė (sud.), Klasikos ilgesys: Juozo Mikėno kūryba tarp Paryžiaus ir Lietuvos, 2001; Erika Grigoravičienė, „Hegemonija ir homoseksualumas, arba kam atstovauja Žaliojo tilto skulptūros“, p. 47. , pradėta aktyviai polemizuoti sovietinio kultūrinio palikimo klausimais Pvz., Rasa Čepaitienė, „Sovietmečio atmintis – tarp atmetimo ir nostalgijos“, 2007. . Aktualūs tapo politizuotos kultūros fenomenai, socialiniai, ekonominiai bei politiniai jos kontekstai ir interpretacijos galimybės.

 

Reikšmingu pastarojo dešimtmečio sovietinės architektūros tyrimu, kuriame ryškėja ir meno bei politikos santykis, laikytina Vaido Petrulio disertacija Žr. Vaidas Petrulis, Sovietmečio visuomeninių pastatų architektūra Lietuvoje: stilistinė raida ir sociokultūriniai kontekstai, 2005. . Bendrame sovietmečio Lietuvos visuomeninių pastatų architektūros stilistinės raidos kontekste mokslininkas tyrė stalininio laikotarpio retrospektyvinės architektūros bruožus ir nurodė svarbiausius sociokultūrinius veiksnius, turėjusius tiesioginę įtaką sovietinės architektūros raidai: valstybinė žemės nuosavybė, biurokratizuota architektūrinės kūrybos sistema bei atsakomybės nebuvimas ir politinė retorika vietoj konstruktyvios architektūros kritikos. Gilindamasis į Lietuvos stalininės architektūros specifiką jis rėmėsi A. Tarkhanovo ir S. Kavtaradzės įžvalgomis apie architektūros reprezentatyvumą ir perskaitomumą Pastarieji 1992 m. publikavo išsamią 1930–1950 m. Sovietų sąjungos valstybinių statybos programų apžvalgą. Patys būdami architektais, autoriai daugiau dėmesio skyrė formaliai pastatų analizei, tačiau bandė įvardyti ir architektūrinės raiškos bei politinių nuostatų ryšius. . Kituose savo darbuose Petrulis nagrinėjo etninio stiliaus pritaikymo atvejus stalininėje retrospektyvinėje architektūroje, tiesa, labiau akcentuodamas Kauno pavyzdžius Žr. Vaidas Petrulis, „Nacionalinio savitumo strategijos sovietmečio Lietuvos architektūroje“, 2005. .

Prie pokarinio Vilniaus architektūros ir urbanistikos problemų prisilietė Ūla Tornau. Pristatydama pirmąjį pokarinį Vilniaus centrinės dalies planą ir jo įgyvendinimą ji lygino Vilniaus, Maskvos, Stalingrado, Kijevo ir kitų Sovietų sąjungos miestų rekonstravimo darbus ir aiškinosi, kokiu mastu socialistinio miesto vizija buvo įgyvendinta Vilniuje Žr. Ūla Tornau, „Socialistinio miesto vizijos taikymas Lietuvoje: pokarinis Vilnius“, 2004. . Autorė teisingai pastebi, kad „Vilnius gerokai nusileido jiems [aukščiau išvardintiems miestams] savo naujųjų ansamblių masteliu […]“, tačiau, priešingai autorei, nepriskirčiau to vietinių architektų ir valdininkų savimonei Žr. toliau. .

 

Aktualus straipsnio temai yra Erikos Grigoravičienės tekstas apie Žaliojo tilto skulptūrų prigimtį bei turinį Žr. Erika Grigoravičienė, „Hegemonija ir homoseksualumas, arba kam atstovauja Žaliojo tilto skulptūros“, p. 47. . Autorė aiškinosi totalitarinės valdžios reprezentacijos kilmę ir bandė atsekti, kaip apžiūrinėjimui skirti paminklai virto „matančiais“ ir „prižiūrinčiais“.

Specifiniu, dailės ir politikos, aspektu apie monumentaliąją dailę rašo dailėtyrininkė Giedrė Jankevičiūtė. Ji nuosekliai tiria paminklinėje lietuvių skulptūroje įamžinamų valdžios ženklų raidą ir nagrinėja paminklinės skulptūros estetinių ir ideologinių vertybių suderinamumo, tiksliau – nesuderinamumo, problemas Žr. Giedrė Jankevičiūtė, „Apie paminklus tautinio atgimimo laikotarpiais: Lietuva 1918–1940 ir 1998–1993“, 1995; „Roberto Antinio ankstyvųjų paminklų savitumas“, 1988; „Stilių takoskyra ir dailė viešumoje“, 2000; Klasikos ilgesys: Juozo Mikėno kūryba tarp Paryžiaus ir Lietuvos, p. 9–20; „Takoskyra: menas ir paminklai“, 2003. . Jos dėmesio centre – tarpukario Lietuvos dailės fenomenai.

Minėtos publikacijos ir sudaro reikšmingesnių stalininio laikotarpio Lietuvos architektūros ir dailės bei paminklinių valdžios ženklų tyrinėjimų derlių. Nors visos jos neišvengiamai krypsta į meno ir politikos santykių aiškinimąsi, valdžios reprezentacijos ir politizuotos pokario architektūros bei dailės fenomenas iki šiol nėra pakankamai pažintas. Lyginamojo pobūdžio tyrimai apie kitose sovietinėse respublikose bei kaimyninėse sovietinėse šalyse tuo pačiu laikotarpiu atliktus viešųjų erdvių įprasminimo darbus leistų geriau suvokti Lietuvos situaciją bei įvertinti čia atliktos sovietizacijos mastą. Amžininkų prisiminimai, kurių greitai galime netekti, papildytų trumpą šio žanro šaltinių sąrašą Iki šiol publikuoti Vladislovo Mikučianio prisiminimai (Vladislovas Mikučianis, Norėjau dirbti Lietuvoje, 2001) ir Kazio Šešelgio išplėtota autobiografija (Kazimieras Šešelgis, Gyvenimas. Mokslo darbai, 2000). Tam tikrus laikotarpio aspektus aptaria Algimantas Mačiulis knygoje Permainingi metai. Architekto užrašai (Algimantas Mačiulis, Permainingi metai: architekto užrašai, 2008). ir suteiktų autentiškos, necenzūruotos informacijos. Galiausiai, ir archyvinė medžiaga iki šiol nėra gerai žinoma.

 

Šis stalininio Vilniaus viešųjų erdvių įprasminimo tyrimas atliekamas gausių Vakaruose ir Rusijoje publikuotų totalitarinių šalių meno ir architektūros studijų kontekste. Klasikinius Bertholdo Hinzo ir Igorio Golomstocko veikalus apie trečiojo reicho meną ir bendrus totalitarinių valstybių propagandos bruožus po 1990-ųjų papildė Europos diktatūrinių režimų menui ir architektūrai skirti tyrimai: tai jau minėta A. Tarkhanovo ir S. Kavtaradzės stalininės architektūros analizė, Sergiuszo Michalskio paminklinės skulptūros istorija Žr. Sergiusz Michalski, Public Monuments: Art in Political Bondage 1870–1997, 1998. , 1995–1996 m. po Europą keliavusi tarptautinė paroda apie meną ir valdžią Žr. Eric J. Hobsbawm, David Elliott, Dawn Ades, Tim Benton, Iain Boyd Whyte (eds.), Art and Power: Europe under the Dictators 1930–1945, 1995. , nacistinės Vokietijos dailės politinio, ekonominio ir meninio konteksto tyrimai Žr. Alan E. Steinweiss, Art, Ideology, and Economics in Nazi Germany: The Reich Chambers of Music, Theater, and the Visual Arts, 1996. , Mussolini režimo vizualinio identiteto formavimo bei fašistinės Romos rekonstrukcijos planų studijos Žr. Borden W. Painter, Mussolini’s Rome: Rebuilding the Eternal City, 2007. , stalinistinės architektūros atsiradimo prielaidų analizė Žr. Vladimir Paperny, Architecture in the Age of Stalin: Culture Two, 2002. ir kita. Visi šie darbai skirti ryškiausių propagandinio meno pavyzdžių tyrimams ir sudaro solidų foną tiriant periferinio atvejo specifiką bei tą specifiką nulėmusias priežastis.

Aptariamasis laikotarpis sutampa su žiauriausiais Stalino režimo metais: lietuvių rezistencijos kovomis, masiniu gyventojų trėmimu į Sovietų sąjungos gilumą, priverstine kolektyvizacija, kalėjimais ir tardymais. Per pokario dešimtmetį iš Lietuvos į lagerius buvo išsiųsta daugiau kaip 80 tūkstančių politinių kalinių – karininkų, valdininkų, dvasininkų, mokytojų, ginkluoto pasipriešinimo dalyvių, taip pat ištremta per 100 tūkstančių režimui potencialiai pavojingų žmonių. Tuo tarpu spauda ir menas kūrė simbolinius vaizdinius, turėjusius atspindėti valdžios siekius ir įtraukusius nemažą visuomenės dalį. Šis deklaratyvus ir išpuoselėtas fasadas turėjo patikimai slėpti prievartos, teroro, baimės ir skurdžios kasdienybės kupiną tikrovę.

 

Vilniaus sovietinimo kampanija

1947-aisiais jau veikė institucinė sistema, kūrusi sovietinės Lietuvos sostinės naująjį veidą. Aukščiausia ideologinė ir biurokratinė valdžia, be abejo, buvo Maskvoje. Sovietų sąjungos sostinėje buvo nustatomos pagrindinės sovietinių respublikų valdžios veiklos gairės, planuojamos ideologinės akcijos ir joms skirtos išlaidos. LSSR, kaip ir kitos Sovietų sąjungos respublikos, pati inicijuodavo sovietinę politiką atliepiančius projektus, o SSRS partinė vadovybė įvertindavo padarytą pažangą.

Lietuvoje strateginius nutarimus priiminėjo LSSR Ministrų Tarybos prezidiumas ir Lietuvos komunistų (bolševikų) partijos Centro komitetas, o šiuos nutarimus vykdė Architektūros reikalų valdyba prie LSSR Ministrų Tarybos, LSSR darbo žmonių deputatų tarybos Vilniaus miesto vykdomasis komitetas ir jam pavaldžios Vilniaus architektūros dirbtuvės. Trūkstant ideologiškai patikimų specialistų, pirmaisiais sovietiniais valdžios ženklais Vilnių aprūpino iš Sovietų sąjungos atvykę architektai ir skulptoriai. Dauguma architektų, taip pat ir miesto vyriausiasis architektas Vladislovas Mikučianis (1913–2000), atvyko iš Leningrado. Pusiau savanoriškos migracijos metodais perkeliant lojalius naujajai valdžiai darbuotojus iš vieno SSRS miesto į kitą, buvo siekiama sukurti vienodą visos Sovietų sąjungos architektūrą bei dailę ir taip formuoti sovietinę tapatybę.

 

Nors Meno reikalų valdyba prie LSSR Ministrų Tarybos ir Dailininkų sąjunga buvo tiesiogiai atsakingos už Lietuvos skulptorių darbą, didesnės įtakos straipsnyje aptariamiems Vilniaus viešųjų erdvių įprasminimo darbams jos neturėjo, mat vietiniams skulptoriams šie darbai nebuvo patikėti. Jų vietą užėmė aukščiausios kokybės sovietinis importas: visus stalininėje Lietuvos sostinėje pastatytus reprezentacinius monumentus sukūrė penkiskart Stalino premijos laureatas Nikolajus Tomskis (1900–1984). Lenino, Stalino ir kitų jo sovietinių herojų monumentai puošė (ir tebepuošia) Maskvos, Sevastopolio, Voronežo ir daugybės kitų miestų viešąsias erdves. Tomskis buvo SSRS Dailės akademijos narys ir prezidentas, profesoriavo Vasilijaus Surikovo vardo dailės institute Maskvoje, buvo apdovanotas aukščiausio laipsnio ordinais, tapo įvairiausių premijų laureatu Penkiskart Stalino premijos laureatas (1941, 1947, 1949, 1950, 1952), Socialistinio darbo didvyris (1970), Lenino premijos laureatas (1972), Valstybinės SSRS premijos laureatas (1979), triskart Lenino ordino, Spalio revoliucijos ordino, Darbo raudonosios vėliavos ordino ir Karlo Markso ordino (VDR) kavalierius. .

Pertvarkant Vilnių buvo imtasi kompleksinių priemonių: rengiamas sovietinio Vilniaus generalinis planas, kuriamas naujas miesto centras, atidengiami nauji paminklai, naikinami senieji, statomi atvežtinės stilistikos reprezentaciniai pastatai, kuriami nauji muziejai Pvz., LTSR istorinis-revoliucinis muziejus, Lietuvių literatūros muziejus, Puškino muziejus Markučiuose, Valstybinis Vilniaus dailės muziejus ir kt. . Įkurdinant valstybines institucijas naujajame miesto centre ir keičiant pastatų paskirtį, reorganizuoti miestiečių judėjimo maršrutai. 1948 m. pradėtos uždarinėti Vilniaus bažnyčios buvo atiduodamos sporto klubams ir kitoms įstaigoms Žr. Augustijonų bažnyčia – LSSR statybos-montavimo tarnybai „Glavselelektro“ (VAA, f. 761, ap. 9, b. 156, l. 159); Šv. Jonų bažnyčia – leidyklos „Tiesa“ popieriaus sandėliui (VAA, f. 761, ap. 9, b. 157, l. 12); Šv. Kazimiero bažnyčia ir Vizitiečių vienuolynas – sporto bendrijos „Žalgiris“ klubui ir salei (VAA, f. 761, ap. 9, b. 158, l. 230); Šv. Trejybės bažnyčia – sporto bendrijos „Spartakas“ klubui ir salei (VAA, f. 761, ap. 9, b. 158, l. 231); Šv. Juozapo bažnyčia – miesto „МПВО“ štabo sandėliui (VAA, f. 761, ap. 9, b. 158, l. 231A); Misionierių bažnyčia – miesto liaudies švietimo skyriaus sporto salei (VAA, f. 761, ap. 9, b. 158, l. 232); Bernardinų bažnyčia – Vilniaus valstybinio dailės instituto sandėliui (VAA, f. 761, ap. 9, b. 158, l. 233); Šv. Kryžiaus bažnyčia – Vilniaus kraštotyros muziejui (VAA, f. 761, ap. 9, b. 159, l. 156); bažnyčia Gerosios vilties g. – Valstybiniam dramos teatrui (VAA, f. 761, ap. 9, b. 159, l. 227). . 1949 m. uždaryta ir Vilniaus katedra. Vilniečių gyvenimą keitė nauji renginiai – minėjimai, mitingai, demonstracijos – ir naujos tradicinių renginių vietos Pvz., 1948 m. pavasarinė mugė (Kaziuko mugės pakaitalas) perkelta iš miesto centro į Kalvarijų turgavietę. .

 

Prie naujų herojų ir sąvokų miestiečiai buvo pratinami toliau keičiant gatvių pavadinimus Toks pat vajus vyko ir 1941 m., kai per dieną buvo pakeista 100 gatvių pavadinimų (Vilniaus balsas, 1941 05 21). . 1951-ųjų pavasarį aktyviai ėmėsi darbo Vilniaus miesto Vykdomojo komiteto sudaryta speciali komisija. Tuomet per du mėnesius buvo pakeisti 22 gatvių ir skersgatvių pavadinimai Tyzenhauzų – Kovo 8-osios, Kankinių – Minsko plentas, Zetelos – Garvežių, Strašūno – Žemaičių, Fino – Skersinė, Gaono ir Stiklių – Stiklių g., Žydų – Stiklių skg., Išganytojo – Bokšto, Kalėjimo – Lukiškių, Krivių – Lenktoji, Kalinių – Lentpjūvių, Sniadeckio – Rašytojų, Gudų – Baltarusių, Radviliškio ir Žemaičių – Šiaulių, Bakanausko – Žolyno, Dariaus ir Girėno – Aerodromo, Mykolo Paco – Stačioji, Radvilų – Pirties, Švarco – Senasis skg., Danilevičiaus – Sniego, Kryžiaus kalnas – Pušyno kelias, Šiaulių – Stadiono (VAA, f. 761, ap. 9, b. 255). . 1948-aisiais 30-ųjų Komjaunimo sąjungos metinių proga Pylimo gatvė tapo Komjaunimo gatve, o 1951 m., minint 15-ąsias Maksimo Gorkio mirties metines, Pilies ir Didžioji gatvės – Gorkio gatve. Pervadinimo neišvengė ir miesto rajonai (pvz., Jeruzalė – Verkiai, 1949 m.), kino teatrai (žydų kinas „Mūza“ – „Pionierius“, 1950 m.) ir kitos įstaigos. Miesto sovietinimui pasitelktas ir radijas: rengiantis paminėti dešimtąsias sovietų Lietuvos metines nutarta radijofikuoti miesto parkus, sodus ir aikštes 1950 03 24 priimtas Vilniaus miesto Vykdomojo komiteto sprendimas „Dėl miesto radiofikavimo“: „Iki 1950 pabaigos mieste turi būti 12 000 radijo taškų. Iki 1950 04 20 radijofikuoti miesto parkus, sodus ir aikštes“ (VAA, f. 761, ap. 9, b. 201). . Kartu vyko naujo urbanistinio miesto centro formavimo darbai.

 

Vilniaus centras: Tarybų aikštė ir Pergalės paminklas

1945 m. birželį žurnale Jaunimo gretos Architektūros valdybos viršininkas Jonas Kumpis rašė:

Miesto architektų pagamintas pirmas generalinio plano schemos variantas jau buvo apsvarstytas vietinių įstaigų atstovų ir atvykusios iš Maskvos architektų ir akademikų brigados. Bendri generalinio plano pagrindiniai dėsniai buvo pripažinti ir tik smulkmenose buvo padaryta keletas nurodymų plano patobulinimui. Jonas Kumpis, „Būsimasis Vilnius“, p. 3.

Pripažintasis generalinis planas numatė ne tik atstatyti karo metu smarkiai sugriautą miestą, bet ir rekonstruoti jį pagal sovietinius miestų planavimo principus. Nutarta, kad Vilniui reikalingas naujas sovietinis centras, atspindėsiantis naują respublikos vystymosi etapą. Po neilgų svarstymų centrą buvo nuspręsta perkelti iš Pilies (dab. Katedros) aikštės į apytuštę Tarybų (dab. Lukiškių) aikštę Kitas svarstytas pasiūlymas buvo perkelti Vilniaus centrą į Naujamiestį ir formuoti jį dab. Mindaugo gatvės rajone (Vladislovas Mikučianis, Norėjau dirbti Lietuvoje, p. 72). . Oficialiai sprendimas buvo grindžiamas miesto plėtros į vakarus tendencija ir būtinybe organiškai Gedimino gatve (dab. Gedimino prospektu) susieti naująjį miesto centrą su senuoju. Panašu, kad sprendimą lėmė pragmatiškumas – Gedimino gatvė buvo bene vienintelė į bulvarą panaši tiesi gatvė Vilniuje, suformuota ideologiškai priimtiniausiu neoklasicistiniu stiliumi carinės Rusijos imperijos laikais. Pastatų mastelis šioje gatvėje taip pat labiausiai atitiko numatomų statyti architektūrinių ansamblių mastelius. Pasirinktame centro plėtros rajone beveik nieko nereikėjo griauti, tad ir investicijos turėjo būti nedidelės Tarpukariu lenkiškojo Vilniaus centras taip pat buvo planuojamas ant Adomo Mickevičiaus gatvės, dabartinio Gedimino prospekto ašies – buvusioje E. Ožeškienės aikštėje. .

 

1948 m. vyriausiojo Vilniaus architekto V. Mikučianio ir Vilniaus architektūros dirbtuvių užbaigtas generalinis miesto planas galutinai išplėtojo naujojo centro viziją:

Tarybų aikštė bus administracinis miesto centras, o kartu ir pagrindinis architektūrinis ansamblis. Aikštės gilumoje stovės Vyriausybės rūmai. […] Taurakalnyje bus pastatytas Pergalės paminklas. Jis bus pastatytas ant Tarybų aikštės pagrindinės ašies tąsos. Tuo būdu pradedant nuo Černiachovskio [Žaliojo – R. A.] vardo tilto su krantine bei Revoliucijos muziejumi ir baigiant Tarybų aikšte su Vyriausybės rūmais iki pat Taurakalnio su Pergalės paminklu nusitęs jungtinis architektūrinis ansamblis. Vladislovas Mikučionis, „Nauji Vilniaus bruožai“, 1948.

Galimybės Sovietų sąjungoje plėtoti didelius ansamblius architektams urbanistams atsivėrė įteisinus valstybinę žemės nuosavybę Kaip savo disertacijoje pabrėžia Vaidas Petrulis (Vaidas Petrulis, Sovietmečio visuomeninių pastatų architektūra Lietuvoje: stilistinė raida ir sociokultūriniai kontekstai, p. 17). . Prisidėjo ir karo padaryti nuostoliai. Todėl kompleksinis miestų planavimas ir centrinių architektūrinių ansamblių projektavimas bei įgyvendinimas būdingas sovietiniams miestams. Būdingas jis ir kitoms totalitarinių užmojų XX a. pirmojoje pusėje turėjusių šalių sostinėms – Hitlerio Berlynui, Mussolini Romai, Franco Madridui ir Ataturko Ankarai. Vis dėlto Sovietų sąjungoje ši tendencija apėmė kone visus miestus bei miestelius ir išaugo iki visuotinės praktikos. Populiariausias pokario sovietinės urbanistikos laimėjimo pavyzdys buvo Stalingradas, šiek tiek anksčiau surengti Kijevo ir Minsko centrų suplanavimo konkursai.

 
2 pav. Antrajame „Pergalės“ paminklo Vilniuje konkurse antrąja paskatinamąja premija apdovanotas V. Anikino, I. Medvedevo ir V. Mikučianio pasiūlymas, 1948 Algimantas Mačiulis, Permainingi metai: architekto užrašai, p. 345.
2 pav. Antrajame „Pergalės“ paminklo Vilniuje konkurse antrąja paskatinamąja premija apdovanotas V. Anikino, I. Medvedevo ir V. Mikučianio pasiūlymas, 1948
 

1946 m. maskviškė Architektūros reikalų valdyba prie SSRS Ministrų Tarybos paskelbė uždarą konkursą, kurio dalyviai turėjo detalizuoti monumentalų centrinį Vilniaus ansamblį. Anot Jono Kumpio, konkurse dalyvavo „žymūs Maskvos ir Leningrado architektai-meistrai, taip pat jauni Lietuvos architektai“ Po du pasiūlymus buvo pateikta iš Maskvos ir Leningrado, po vieną – iš Vilniaus ir Kauno. Savo pasiūlymus konkursui pristatė SSRS Architektūros akademijos tikrasis narys N. Gegela, SSRS Architektūros akademijos narys korespondentas I. Sobolevas, V. Mikučianis, V. Zubovas su K. Šešelgiu ir kiti (Jono Kumpio-Kumpikevičiaus fondas, LLMA, f. 204, ap. 1, b. 80, l. 1). . Natūraliai ar organizuotai konkursas susilaukė nemenko atgarsio. Šia tema iš karto imta rašyti mokslinius darbus. Išsamiausiai konkurso sąlygas ir eigą aprašė Maskvos Visuomeninių ir pramoninių pastatų architektūros instituto studentas L. Bogdanovas Žr. Л. С. Богданов «Рига, Таллин, Вильнюс. Реконструкция исторически-сложившегося ансамбля центра города» [mašinraštis], Maskva, Visuomeninių ir pramoninių pastatų architektūros institutas, Darbo vadovas dr. N. J. Kolli (Jono Kumpio-Kumpikevičiaus fondas, LLMA, f. 204, ap. 1, b. 58, l. 230–253). . Savo studijoje apie Rygos, Talino ir Vilniaus centrų rekonstrukcijas jis rašė, kad centriniame Vilniaus ansamblyje turėjo atsirasti Vyriausybės rūmai, Aukščiausiosios Tarybos rūmai, LKP(b) Centro Komiteto rūmai, kelios ministerijos ir Pergalės paminklas. Vertinimo komisija svarstė administracinių statinių išdėstymą, jų tūrių ir siluetų sprendinius, susisiekimo klausimus, pastatų architektūros ryšį su istoriniu miesto charakteriu ir vietos Pergalės paminklui parinkimą. Nors nebuvo siūlymo, kuris visiškai atitiktų vertinimo komisijos Komisiją sudarė: SSRS Architektūros akademijos tikrasis narys S. Černyšovas, Stalino premijos laureatas architektas dailininkas I. Rožinas, architektas V. Gugelis, Lietuvos sovietinių architektų sąjungos pirmininkas A. Lukošaitis, Kauno vyriausiasis architektas F. Bielinskis, LSSR Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotojas M. Šumauskas, Architektūros reikalų valdybos pirmininkas J. Kumpis, LKP(b) Vilniaus komiteto sekretorius A. Čistiakovas, Vilniaus vykdomojo komiteto pirmininkas P. Kareckas, Lietuvos sovietinių dailininkų sąjungos pirmininkė L. Vaineikytė, Lietuvos sovietinių rašytojų sąjungos pirmininkas P. Cvirka (Jono Kumpio-Kumpikevičiaus fondas, LLMA, f. 204, ap. 1, b. 80, l. 2). reikalavimus, konkurse išryškėjo svarbiausi centrinio Vilniaus ansamblio akcentai: Pergalės paminklas ir Pergalės parkas ant Tauro kalno bei Vyriausybės rūmų dangoraižis Tarybų aikštės gilumoje, kurio fasadas nukreiptas į Gedimino gatvę. Įgyvendintas toks architektūrinis kompleksas būtų smarkiai pakeitęs tiek Vilniaus siluetą, tiek charakterį ir priartinęs Vilnių prie didžiųjų Sovietų sąjungos miestų.

 

Centrinio Vilniaus ansamblio konkurso metu buvo teikiami ir idėjiniai pasiūlymai dėl Vyriausybės rūmų pastato, sprendžiama, kaip teigiama V. Bogdanovo studijoje, sunkiausia rūmų ir architektūros paminklo Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčios suderinimo problema. 1951 m. įvyko Vyriausybės rūmų Tarybų aikštėje projekto konkursas. Pasiūlymus teikė Maskvos, Leningrado ir LSSR architektų grupės. Po svarstymo Architektūros reikalų valdyba pavedė Respublikos architektūros dirbtuvėms tobulinti Vyriausybės rūmų projektą atsižvelgiant į pateiktus pasiūlymus Žr. Tiesa, 1951 01 07. . 1952 m. spaudoje aptariamas būsimųjų rūmų ir Mokslininkų namų suderinamumas, straipsnis iliustruojamas LSSR Architektų sąjungos nario Vladimiro Afanasjevo rūmų projektu Žr. Levas Kazarinskis, „Apie Vilniaus architektų darbus“, 1952; „Sostinės statybos (pasikalbėjimas su V. Mikučianiu)“, 1952. . Greičiausiai šis Maskvos Tarybų rūmų projektą (aut. Borisas Iofanas) mėgdžiojantis pasiūlymas ir buvo išrinktas geriausiu (priešais rūmus matyti mažytis tik ką pastatyto Lenino paminklo siluetas).

3 pav. Vyriausybės rūmų Tarybų aikštėje projektas, archit. Vladimiras Afanasjevas, 1952 Literatūra ir menas 1952 06 29, nr. 26, p. 296.
3 pav. Vyriausybės rūmų Tarybų aikštėje projektas, archit. Vladimiras Afanasjevas, 1952
 

1947 m. antroje pusėje įvyko Architektūros reikalų valdybos organizuotas Pergalės paminklo konkursas, o 1947 m. gruodį surengta 42 konkursui pateiktų projektų paroda Žr. „Pergalės paminklo projektų paroda“, 1947. . Konkurse dalyvavo vietiniai menininkai ir autoriai iš Maskvos, Leningrado bei kitų SSRS miestų. Spaudoje žadama, kad vos tik vertinimo komisija Komisijai vadovavo Vladas Niunka (1907–1983). Kiti komisijos nariai: K. Preikšas, J. Kumpis, P. Kareckas, V. Gugelis, V. Mackevičius, L. Zimanas, P. Sičkarčiukas, A. Smirnovas, V. Mikučianis, P. Aleksandravičius (Tiesa, 1947 12 28). išrinks tinkamiausią projektą, bus pradėti parengiamieji paminklo statybos darbai. Deja, komisija nerado pirmosios ir antrosios vietos vertų pasiūlymų. Trečiąją vietą užėmė Leningrado architektų-dailininkų kolektyvas O. A. Ivanova; L. L. Šreter; M. P. Savkevič; J. P. Grimiečinskaja; L. N. Lindrot (Tiesa, 1947 12 28). , o Architektūros reikalų valdybai ta pati komisija pasiūlė skelbti Pergalės paminklo projekto konkursą iš naujo Komisija taip pat siūlė įsigyti premijuotąjį ir dar tris projektus: 1. B. N. Banikin, B. K. Gromiko, arch. M. S. Fišas, (Leningradas); 2. V. Anikinas ir L. Anikina (Vilnius); 3. V. Veselovskis (Vilnius) (Tiesa, 1947 12 28). . Pergalės paminklo konkurso medžiagos nepavyko rasti, tad galima tik spėti kodėl komisija nerado tinkamo pasiūlymo. Tikėtina, kad paminklų projektai buvo žemo meninio lygio, be to, tikėtina, kad „lietuviškai“ komisijai ne visai aiškūs buvo ir tokio svarbaus socrealistinio projekto vertinimo kriterijai.

1948 m. pabaigoje įvykęs uždaras Pergalės paminklo konkursas irgi nebuvo sėkmingas. Kadangi konkurse buvo sprendžiamos architektūrinio ansamblio problemos, jame dalyvavo tik architektai: trys vietinių architektų „brigados“, viena – Leningrado ir viena – Maskvos. Pirmosios vietos negavo niekas, o antroji paskirta neseniai į Vilnių atvykusių V. Veselovskio, Levo Kazarinskio ir Anatolijaus Kolosovo komandai. Komisija palankiai įvertino jų pasiūlytą iš trijų pusių „architektūrinių masyvų“ apsuptą obeliską, raudonarmiečio ir lietuvės figūrinę kompoziciją jo viršuje ir ovalinę aikštę, jungiančią paminklą su Jono Basanavičiaus gatve Paskatinamąsias premijas gavo K. Šešelgio ir S. Ščesnulevičiaus bei V. Anuškino, I. Medvedevo ir V. Mikučianio projektai (Kumpis, J. Pergalės paminklo konkurso rezultatai. Tiesa, 1949 01 20). . Projektas atspindėjo primityvią politinės valdžios įsiteisinimo logiką: sąjunga išreikšta lietuvaitės ir raudonarmiečio apsikabinimu, o galia – masteliu. Ne veltui visuose straipsniuose apie paminklus pabrėžiamas jų aukštis tiksliai nurodant jį metrais.

 
4 pav. Antrajame „Pergalės“ paminklo Vilniuje konkurse geriausiai įvertintas V. Veselovskio, L. Kazarinskio ir A. Kolosovo pasiūlymas, 1948 Švyturys, 1949, nr. 2, p. 16.
4 pav. Antrajame „Pergalės“ paminklo Vilniuje konkurse geriausiai įvertintas V. Veselovskio, L. Kazarinskio ir A. Kolosovo pasiūlymas, 1948

1949 m. rudenį V. Veselovskis dar tobulino Pergalės parko planą, tačiau projektas toliau nebejudėjo. 1947–1952 m. buvo ir daugiau suplanuotų, aukštesnės ar žemesnės valdžios patvirtintų, tačiau neįgyvendintų reprezentacinių projektų. Pavyzdžiui, 1947 m. buvo surengtas Vinco Mickevičiaus-Kapsuko, Karolio Požėlos, Juliaus Janonio, Žemaitės, Liudo Giros, Salomėjos Nėries, Petro Cvirkos ir Onos Sukackienės biustų bei paminklų kūrybos konkursas, liudijęs, kad pagaliau baigtas rengti vietinių revoliucinio judėjimo herojų sąrašas ir pradedamas įgyvendinti lietuviškasis monumentaliosios propagandos planas. „Pirmo tokio masto konkurso mūsų skulptūros istorijoje“ J. Banaitis, „Vertingais meno atsiekimais sutikime 30-sias Didžiojo Spalio sukaktuves“, Tiesa, 1947 07 19. dalyviais tapo beveik visi Vilniaus skulptoriai. Šis konkursas taip pat nedavė rezultatų – konkursui pateikti projektai nebuvo įgyvendinti. Artėjant dešimtosioms Sovietų Lietuvos metinėms LSSR Ministrų Taryba nutarė pastatyti Vilniuje šių veikėjų biustus, greičiausiai sukurtus 1947 m. konkursui. Tačiau miesto vykdomojo komiteto pirmininkas Kareckas pareiškė, kad lėšų paminklams neturi ir jų statyti neketina Žr. LCVA, f. R-754, ap. 4, b. 2187. . Biustams ir paminklams teko laukti geresnių laikų. 1951 m. Vilniaus miesto vykdomasis komitetas nutarė Dailės muziejaus (Rotušės) aikštėje pastatyti Maksimo Gorkio biustą Žr. VAA, f. 761, ap. 9, b. 256. , o 1952 m. Komjaunimo sode (buv. Bernardinų sode, dab. Sereikiškių parke) – Stalino skulptūrą Žr. VAA, f. 761, ap. 9, b. 326. . Nei vienas, nei kitas numatytose vietose neatsirado.

 

Iš tiesų visą aptariamąjį laikotarpį lydi planuoti, bet neįgyvendinti ir neplanuoti, bet įgyvendinti projektai. Tai liudija keletą dalykų. Pirma, vietinė valdžia įvairiomis iniciatyvomis uoliai stengėsi įrodyti savo lojalumą sovietiniam centrui, o tvyrojusi politinė įtampa vertė galvoti, kaip pademonstruoti savo ištikimybę ir „išnešti sveiką kailį“ Informacija apie Stalino praktikuotus Komunistų partijos „valymo“ metodus sovietinei Lietuvos valdžiai, be abejo, buvo žinoma. Gerai žinomas jiems buvo ir Rusijos baudžiamojo kodekso specialiosios dalies 58 straipsnis, kurio 14 punktas skambėjo taip: „Kontrrevoliucinis sabotažas, t. y. sąmoningas kieno nors nustatytų pareigų nevykdymas arba jų vykdymas atmestinai, specialiai siekiant susilpninti vyriausybės ir valstybinio aparato galias, baudžiamas laisvės atėmimu nuo vienerių metų su viso arba dalies turto konfiskavimu iki, ypač sunkinančiomis aplinkybėmis, aukščiausios socialinės ginties priemonės – sušaudymo su turto konfiskavimu.“ (Vertimas – R. A., Уголовный кодекс РСФСР, редакция 1938 года.) . Antra, sistema neveikė sklandžiai, buvo daug nesusikalbėjimo ir akligatvių. Trečia, Lietuva ir jos sostinė nebuvo aukščiausios valdžios dėmesio centre, nes neprilygo, pavyzdžiui, Ukrainai bei jos miestams nei savo ekonominėmis galiomis, nei masteliu. Ir ketvirta, pokario ekonominė situacija buvo tokia prasta, kad net reprezentaciniams projektams dažnai pritrūkdavo lėšų. Kaip tik pastariesiems veiksniams, manau, turime būti dėkingi už tai, kad visi stalininio „penkmečio“ sumanymai nebuvo realizuoti.

 
Grįžti
Viršutinė Apatinė