Straipsnis Stalininis „penkmetis“: Vilniaus viešųjų erdvių įprasminimo darbai 1947–1952 m.

Dešimtosios sovietinės Lietuvos metinės ir Stalino paminklas

Dešimtosios sovietų valdžios paskelbimo Lietuvoje metinės 1950 m. buvo išties reikšmingiausia stalininės Lietuvos reprezentacinės išvaizdos kūrimo darbų data. Ta proga sunaikintas Kauno istorijos muziejaus sodelis Žr. LCVA, f. R-754, ap. 4, b. 2187, l. 17. , Kaune pastatytos Stalino ir Lenino figūros „Stalino ir Lenino prospektų sankryžoje iškilo drg. Stalino skulptūrinė stovyla. Drauge su pjedestalu ji siekia 4 m. Parodos ir Sporto g. Sankryžoje, prie Pionierių rūmų, pradedama statyti Lenino skulptūrinė stovyla“ (Tiesa, 1950 05 28). , iškilo vietinių ir sąjunginių herojų paminklai kituose Lietuvos miestuose. Prieš pat iškilmes patvirtintas sovietų Lietuvos himnas LTSR himnas nuo 1950 iki 1988 m. Muzika Balio Dvariono ir Jono Švedo, žodžiai Antano Venclovos. . Ypač susirūpinta šventine Vilniaus išvaizda. Iki liepos 21-osios buvo užbaigti „Vilniaus“ (buv. Šv. Jurgio) viešbučio dalies atstatymo darbai, tvarkomas Komjaunimo sodas 1948 10 29, 30-ųjų VLKJS metinių proga Vilniaus miesto Vykdomasis komitetas nusprendė Jaunimo sodą pavadinti Komjaunimo sodu (VAA, f. 761, ap. 9, b. 117, l. 198). , nudažyti Didžiosios, Pilies, Gedimino, Komjaunimo (buv. ir dab. Pylimo) gatvių fasadai, surengta respublikinė jubiliejinė dailės paroda. Tų pačių metų gegužės–birželio mėnesį susprogdinti Antano Vivulskio Trys kryžiai, nugriautos Katedros frontono skulptūros, sunaikintos Jeruzalės Kryžiaus kelio koplyčios. Buvo ketinama jubiliejaus proga atidengti jau trejus metus kuriamą paminklą generolui Černiachovskiui Žr. „Paminklas I. D. Černiachovskiui – iki Tarybų Lietuvos dešimtmečio“, 1950. , bet dėl įvairių vėlavimų iškilmes teko nukelti. Vietoje to Stoties aikštėje visai neplanuotai iškilo „visų tarybinės liaudies pergalių įkvėpėjo ir organizatoriaus, geriausio lietuvių tautos bičiulio didžiojo Stalino“ F. Bieliauskas, „Atsikuria ir auga Vilnius“, 1950. monumentas.

 

Laikas tokiam žingsniui tikrai buvo pribrendęs: respublikiniai laikraščiai nuolat pranešdavo apie Stalino paminklų atidarymus didesniuose ir mažesniuose SSRS miestuose. Tuo tarpu Vilnius – respublikos sostinė – vis dar nebuvo „paženklintas“ 1950-ųjų pradžios Vilniuje „trimatis“ Stalinas vis dar buvo tik muziejų ir viešųjų įstaigų interjeruose: P. Vaivados Stalino biustas puošė po rekonstrukcijos 1947 03 11 atidarytą Operos ir baleto teatrą; 1947 05 13 Tiesa pranešė, kad „Vilniaus centrinio pašto salę greitu laiku papuoš dviejų su viršum metrų aukščio skulptūra – draugo Stalino stovyla“, neseniai atsiųsta iš Kijevo taikomosios dailės kombinato dirbtuvių (autorius – prof. Belostockis); 1949 12 13 ta pati Tiesa rašė, kad Stalino gimimo 70-mečio garbei skulptorius P. Vaivada sukūrė „didžiojo vado skulptūrą, kuri papuoš LTSR Revoliucijos muziejaus salę“. . Neįtikėtinai vėlai, tik 1950 m. birželio 28 d., likus mėnesiui iki iškilmių, Vilniaus miesto Vykdomasis komitetas priėmė nutarimą „Dėl centrinio skvero Stoties aikštėje sutvarkymo ir bronzinio monumento I. V. Stalinui pastatymo“ Žr. Sprendimas nr. 474, VAA, f. 761, ap. 9, b. 204. . Nutarime numatoma pastatyti pusketvirto metro aukščio skulptūrą ant granitinio postamento. Pasirašant nutarimą skulptūra dar nebuvo išlieta. Pirmoji žinutė spaudoje pasirodė liepos 13 d. – likus savaitei iki jubiliejaus.

Mikučianis prisimena, kad „ruošiantis pažymėti tarybų valdžios Lietuvoje dešimtmetį, susigriebta, jog reikėtų pastatyti Vilniuje paminklą“ Autorius klaidingai nurodo, kad jubiliejaus proga buvo pastatytas Lenino, o ne Stalino paminklas (Vladislovas Mikučianis, Norėjau dirbti Lietuvoje, p. 70). . Originalios skulptūros sukūrimui nebuvo nei laiko, nei pinigų, nei reikalo. Pasirinkta kartotinė Stalino skulptūra. Kartotiniai paminklai buvo plačiai paplitę SSRS. Vien Tomskio realizuotų darbų sąrašas byloja, kad tokios pačios skulptūros buvo statomos visoje SSRS teritorijoje. Kaskart statant oficiozinius, propagandinius paminklus nebuvo tikimasi originalaus meninio sprendimo. Pavyzdžiui, Tomskiui pirminėje, originaliojoje, Stalino statuloje pavyko įkūnyti partijos kuriamą Stalino, Sovietų sąjungos tėvo ir globėjo, įvaizdį. Tiražuojamas šis įvaizdis virto emblema, arba ženklu. Ženklas, tarsi plakatas ar transparantas, tarnavo tik propagandai. Be to, monumentalioji sovietinė propaganda turėjo politinio švietimo bruožų – tik lietuvių kalba iškalti vaizduojamų personalijų vardai liudijo, kad paminklai skirti vietinei bendruomenei ugdyti.

 
5 pav. Stalino paminklas Vilniuje, skulpt. Nikolajus Tomskis, 1950, bronza Tiesa, 1950 07 22.
5 pav. Stalino paminklas Vilniuje, skulpt. Nikolajus Tomskis, 1950, bronza
 

Skubiai prireikus Stalino paminklo Lietuvos vyriausybė kreipėsi į tuomet triskart stalininės premijos laureatą Tomskį, kuris vilniečiams buvo žinomas iš 1947 m. vykusio Černiachovskio paminklo Vilniuje konkurso. 1945–1951 m. Tomskis sukūrė tris pagrindinius kartotinės Stalino statulos variantus. Itin išpopuliarėjo 1948 m. parodoje „30 metų sovietų karinėms pajėgoms“ eksponuota bronzinė figūra, kuri ir atsirado Vilniuje. Kariškai apsirengęs Stalinas tvirtai stovi ir iš aukšto tėviškai žvelgia į miestą. Viena ranka būdingai užkišta už atlapo, kitoje – susuktas dokumentas. Tokia pat Stalino skulptūra tarp 1948 ir 1953 m. buvo pastatyta Taline (1950), Stalingrade, Jaltoje, Poliarnij mieste, Karagandoje, Stavropolyje, Sestrorecke ir Maskvos metro stotyje „Kurskaja“. Skulptūra taip pat buvo eksponuojama Tretjakovo galerijoje, Rusų muziejuje ir Centriniame karinio jūrų laivyno muziejuje Leningrade. Taigi Vilniaus Stoties aikštėje iškilęs paminklas toli gražu nebuvo „bet koks“ – tai buvo patikrintas ir palaimintas reprezentacinis sovietinės stalininės valdžios ženklas.

Stalino figūra (3,5 metro aukščio) buvo užkelta ant granitinio pjedestalo (5 metrų aukščio). Tai buvo pirmas realizuotas reprezentacinis objektas mieste, jei neskaitysime Jaunimo stadiono Gedimino gatvės gale ir pavienių pastatų šioje gatvėje, kurie turėjo ne tiek propagandinę, kiek praktinę paskirtį. Dabar ištuštėjusi geležinkelio stotis pokariu buvo svarbiausi miesto vartai. „Gyvosios“ valdžios iniciatyva reprodukuojami jos pačios atvaizdai virto „gyvais“ valdžios atstovais: pasitinkantis atvykstančius prie vartų ir palydintis išvykstančius Stalinas prižiūrėjo ir kontroliavo, neleido užsimiršti ir ženklino teritoriją.

Po 1956 m., pasikeitus politinei valdžiai ir Stalinui tapus neigiamu sovietinio panteono herojumi, jo skulptūra iš Stoties aikštės dingo. Šiuo metu ji eksponuojama Grūto parke.

 

Černiachovskio Įamžinimo ženklai: aikštė, paminklas ir tiltas

1945 m. vasario 18 d. fronte žuvo Ivanas Černiachovskis. Kadangi iš Ukrainos kilęs generolas pasižymėjo vaduojant Vilnių, propagandos ir patogumo sumetimais, nepaisant tuomet žinotų higienos reikalavimų, buvo nuspręsta jį palaidoti miesto centre. Laidojimo vieta pasirinkta Elizos Ožeškienės (dab. V. Kudirkos) aikštė, kuri 1944 m. virto žuvusiųjų sovietų armijos karių kapinėmis. Tarpukario Vilniuje tai buvo viena svarbiausių miesto aikščių – svarstyta joje pastatyti paminklą Adomui Mickevičiui. Dar anksčiau, carinės Rusijos laikais, aikštėje stovėjo Šv. Aleksandro Nevskio koplyčia-paminklas rusų kariams, žuvusiems malšinant 1863 m. sukilimą.

Ant generolo kapo 1945 m. pastatytas laikinas medinis obeliskas pagal Vilniaus vyr. architekto V. Mikučianio eskizą. Jam ir architektui Kaziui Biševskiui patikėtas skvero suplanavimas. Tvarkant skverą eilinių karių palaikai buvo perkelti į Antakalnio karių kapines, o tų pačių metų gegužės 9-ąją – Pergalės dieną – medinio obelisko vietoje pastatyta taip pat laikina granitinė stela V. Mikučianis nurodo, kad šiam obeliskui buvo panaudotos poliruoto granito plokštės, anksčiau numatytos A. Mickevičiaus paminklo statybai, dabar išdėstytos greta A. Mickevičiaus paminklo Maironio g. (Vladislovas Mikučianis, Norėjau dirbti Lietuvoje, p. 75, 76). , skveras pavadintas Černiachovskio vardu. Stelos vietoje netrukus turėjo atsirasti paminklas. Nors paminklo konkursas paskelbtas nedelsiant, jis buvo pastatytas tik 1950-aisiais.

 

Meno reikalų valdybos prie SSRS Ministrų Tarybos kuruotas Černiachovskio įamžinimo projektas prasidėjo 1946 m. paskelbus visasąjunginį konkursą generolo paminklui Vilniuje. Konkursą laimėjo Tomskis. 1947 m. pabaigoje jis pristatė baigtą paminklo maketą ir tikėjosi jį pastatyti iki ketvirtųjų Lietuvos išvadavimo metinių, t. y. 1948 m. liepos mėnesio Žr. „Paminklas armijos generolui Černiachovskiui Vilniuje“, 1947. . Tačiau, greičiausiai dėl lėšų ir laiko stokos, paminklo statyba ir aikštės sutvarkymo darbai vis strigo. Po dvejų metų tylos spauda pranešė, kad visus paminklo pastatymo darbus numatyta baigti iki dešimtojo sovietinės Lietuvos jubiliejaus – 1950-ųjų liepą. Po kiek laiko data nukelta į 1950 m. lapkričio 7 d. (33-iosios Spalio revoliucijos metinės). Ir tik 1950 m. lapkričio 21 d. Tiesa lakoniškai pranešė, kad paminklas Černiachovskiui baigtas statyti. Atidengtas jis tų pačių metų gruodžio 10 d. – matyt, laukti kitos garbingos datos nebebuvo galima.

6 pav. Ivano Černiachovskio paminklo Vilniuje postamento reljefas, skulpt. Nikolajus Tomskis, 1950, bronza Vilnius, p.45.
6 pav. Ivano Černiachovskio paminklo Vilniuje postamento reljefas, skulpt. Nikolajus Tomskis, 1950, bronza
 

Vilniuje pastatytasis Tomskio paminklas Černiachovskiui literatūroje apibūdinamas kaip vienas geriausių šio skulptoriaus darbų ir viena ryškiausių sovietinių karvedžių figūrų apskritai. Vienplaukis Černiachovskis stovi apsisiautęs vėjo plaikstomą apsiaustą. Ryžtingas ir išdidus. Net ir ant kapo pastatytas paminklas vaizdavo ne tiek patį žuvusįjį, kiek oficialiai tipišką sovietinės armijos herojų-nugalėtoją. Nepaisant apmaudo, kad karvedys žuvo paskutiniais karo mėnesiais, ir skausmo dėl netekties, gedului čia nebuvo vietos. Generolo paminklas Vilniuje tarnavo kaip sovietinės karinės galios ir pergalės Antrajame pasauliniame kare ženklas. Jį pastačius nebebuvo taip svarbu pastatyti Vilniuje Pergalės paminklą. Galbūt kaip tik dėl to pastarasis planas nebuvo įgyvendintas.

Užrašas lietuvių kalba „Armijos generolui Černiachovskiui I. D. Tipiškas rusiškas vardo ir tėvavardžio sutrumpinimas. nuo lietuvių tautos“ ir išvaduotojus pasitinkantys dėkingi lietuviai, pavaizduoti paminklo postamentą puošiančiuose bronziniuose reljefuose (architektas Levas Golubovskis), turėjo demonstruoti naują hierarchinę tvarką užkariautoje teritorijoje ir simboliniais ženklais rašyti sovietinę Vilniaus istoriją. Dėkingumas, nusižeminimas ir paklusnumas buvo svarbus leitmotyvas, turėjęs pastatyti naująsias Sovietų sąjungos nares į joms deramą jaunesniosios sesės vietą 1993 m. Černiachovskio skulptūra be pjedestalo perduota Voronežo miestui ir pastatyta Geležinkelio stoties aikštėje, pjedestalo reljefai ir užrašas šiuo metu yra Grūto parke. Karvedžio palaikai perkelti į Maskvos Novodevičjės kapines. .

 

Šiek tiek vėliau Neries krantines apimantį Vilniaus centro ansamblį papildė geležinis Černiachovskio vardo tiltas. 1947 m. vietoje sugriauto Žaliojo pastatytas laikinas medinis, o vietoje šio Leningrado inžinieriai suprojektavo metalinį tiltą per Nerį. Jo architektūrinis apipavidalinimas buvo patikėtas Vilniaus architektui Anikinui. Mikučianis prisimena, kad buvo parengta daugybė eskizų, išbandyti heraldikos motyvai, vėliavos, obeliskai ir kita, tačiau nepavyko rasti tinkamo sprendimo Žr. Vladislovas Mikučianis, Norėjau dirbti Lietuvoje, p. 162. . Jį pasiūlė į talką pakviesti skulptoriai, ir 1950-ųjų dailės parodoje, skirtoje sovietinės Lietuvos dešimtmečiui, buvo eksponuojami keturių skulptūrinių grupių, stosiančių ant naujojo tilto atramų, eskizai: „Mokslo jaunimas“ (J. Mikėnas ir J. Kėdainis), „Taikos sargyboje“ (B. Pundzius), „Žemės ūkis“ (B. Bučas ir P. Vaivada) bei „Pramonė ir statyba“ (pradžioje vadinta „LTSR sostinės atstatytojai“, V. Vyšniauskas). Tai – tipiškas stalininės architektūros skulptūrinio dekoro pavyzdys. Iliustratyvios propagandinės kompozicijos puošė ir SSRS paviljoną 1937 m. pasaulinėje Paryžiaus parodoje, ir Maskvos Tarybų Rūmų projektą, ir LSSR paviljoną 1954 m. Visasąjunginėje žemės ūkio parodoje Maskvoje. 1951 m. Žaliojo tilto figūrines kompozicijas labai gerai įvertino speciali vietinė komisija, o 1952 m. pabaigoje skulptūros jau stovėjo savo vietose.

Černiachovskio vardo tiltas tapo vieninteliu stalininio Vilniaus objektu, kurį buvo patikėta įprasminti vietiniams skulptoriams. Geriausi Lietuvos skulptoriai jau turėjo pakankamai patirties dekoratyvinėms tipinių sovietinių studentų, kareivių, statybininkų ir valstiečių figūroms sukurti. Asmenybę niveliuojančios, plakatiškos, bet profesionaliai atliktos socialistinio realizmo stilistikos skulptūros vaizdavo atletišką, jauną ir ryžtingą sovietinį pilietį – socialistinės respublikos ateitį – ir demonstravo svarbiausias sovietinės valstybės plėtros kryptis: švietimą (arba propagandą), žemės ūkį (valstietiją), pramonę (darbininkiją) ir kariuomenę. Reikia pripažinti, kad lietuviai „išlaikė socrealizmo egzaminą“.

 

Stalino laikais plačiai propaguotas kolektyvinis menininkų darbas eliminavo autorystę, individualų braižą ir originalumą, paversdamas pačius dailininkus beasmeniais atlikėjais. Individualus braižas ir originali kūryba net ir vienetinėse skulptūrose nebuvo svarbu. Svarbu buvo sukurti ideologinius rėmus atitinkantį, visų sovietinių piliečių vienodai perskaitomą propagandinį ženklą.

Lenino paminklas ir Stalino prospektas

1948–1952 m. Tiesa uoliai ruošė skaitytojus Lenino paminklo statyboms Vilniuje. Bene kas mėnesį pasirodydavo vieno sakinio pranešimai apie Lenino paminklus, atidengtus įvairiausiose Sovietų sąjungos vietovėse. Anuomet tokios žinutės turėjo skambėti kaip gyvi priekaištai – paminklas Leninui pastatytas Kustanajuje, Kurske, Kislovodske, Charkove, Slonime, Tartu, Užgorode, Vitebske, Machačkaloje, Derbente ir t. t., o Vilniuje jo vis nėra. Situaciją „imta taisyti“ 1950-aisiais. Metų pabaigoje laikydamasis protokolo Vilniaus vykdomasis komitetas išsiuntė LSSR Ministrų Tarybai oficialų prašymą leisti komitetui 1950–1951 m. pastatyti Vilniuje „paminklą Sovietinės valstybės įkūrėjui V. I. Leninui“ VAA, f. 761, ap. 9, b. 207. . Prie prašymo buvo pridėta numatomo pastatyti paminklo nuotrauka Archyve ji neišliko. . Savo prisiminimuose Mikučianis nurodo, kad buvo svarstytos dvi galimos paminklo pastatymo vietos – Pilies aikštė, kuri buvo geriau sutvarkyta, arba Tarybų aikštė Žr. Vladislovas Mikučianis, Norėjau dirbti Lietuvoje, p. 70. . Vis dėlto 1951 m. birželį LSSR Ministrų Taryba patvirtino Tomskio ir Mikučianio parengtą Lenino paminklo Tarybų aikštėje projektą. Iniciatyvai turėjo būti pritarta aukščiausiu lygiu, tad liepos mėnesį projektą patvirtino SSRS Meno reikalų valdybos sušaukta Meno ekspertų komisija Žr. LCVA, f. R-754, ap. 4, b. 2868, p. 101–102. . Šis paminklas, kaip ir visi kiti, buvo statomas už Lietuvos SSR lėšas. Aikštės sutvarkymo projektą taip pat parengė Mikučianis, neseniai sėkmingai įgyvendinęs Černiachovskio aikštės rekonstrukciją. 1952-ųjų pavasarį spauda džiaugėsi būsima gražiausia miesto aikšte: įrengiamos plačios alėjos, sodinami nauji želdiniai, asfaltuojamos gatvės Žr. Tiesa, 1952 05 16, 1952 06 19. . Liepą Mikučianis pristatė nuveiktus darbus:

[…] rausvi, plytmilčiais išpilti takeliai. Į centrą eina plati alėja, kurios viduryje įrengiamas gėlių kilimas. Iš įvairiaspalvių gėlių bus išausta kūjo ir pjautuvo emblema, o aplinkui – lietuviški ornamentai. Tiesa, 1952 07 13.
 

Vilniuje pastatytoji Tomskio Lenino skulptūra buvo nedaug modifikuota dar 1940 m. sukurto paminklo Voroneže kopija. Tokia pati Tomskio skulptūra iki šiol stovi Irkutske. Anot Mikučianio, ta pati skulptūra buvo pastatyta ir Leningrade Žr. Vladislovas Mikučianis, Norėjau dirbti Lietuvoje, p. 70. . Kartotinės skulptūros pasirinkimą ir vėl lėmė laiko trūkumas, riboti finansiniai ištekliai bei nepakankamai aukštas vietinių skulptorių statusas. Be to, kaip minėta, kartotinių paminklų praktika buvo visiškai įprasta pokario Sovietų sąjungoje Lenino paminklas Vilniuje demontuotas 1991 m. Dabar jis yra Grūto parke. .

Pasiruošimą šventei užbaigė liepos 19 d. priimtas miesto Vykdomojo komiteto nutarimas pakeisti gatvių pavadinimus: nuo tada Tarybų aikštė ėmė vadintis Lenino aikšte, o Gedimino gatvė – Stalino prospektu. Liepos 20 d., sovietų valdžios paskelbimo Lietuvoje dvyliktųjų metinių išvakarėse, paminklas Leninui buvo atidengtas Žr. Tiesa, 1952 07 22. . Kitą dieną Stalino prospektu judėjo šventinis darbo žmonių paradas. Sovietinio miesto veido tvarkymo darbai tuo tarpu buvo užbaigti.

Išvados

Sovietinio Vilniaus tvarkymo ir pertvarkymo darbai, prasidėję iškart po Lietuvos paskelbimo sovietine respublika, o Vilniaus – jos sostine, iki pat 1947 m. neįgavo didesnio masto, nes propagandinius siekius stelbė nemažų finansinių sąnaudų pareikalavę griuvėsių valymo ir miesto atstatymo darbai.

1947–1952 m. galima laikyti pirmuoju sovietinio Vilniaus formavimo etapu. Šiuo laikotarpiu buvo parengtas Vilniaus miesto ir miesto centro generalinis planas, sutvarkyta ir centrine miesto gatve įtvirtinta Gedimino (vėliau – Stalino) gatvė, pastatytas Stalino paminklas Stoties aikštėje, generolo Ivano Černiachovskio paminklas buv. Elizos Ožeškienės (dab. V. Kudirkos) aikštėje, atstatytas ir skulptūromis dekoruotas Žaliasis tiltas; Lukiškių aikštė, kaip nauja miesto centro aikštė, įprasminta pastatant joje Lenino paminklą, o aplink įkurdinant svarbiausias valstybines įstaigas – Ministrų Tarybą, Vyriausiosios valstybės saugumo tarnybos filialą ir kt.

 

Monumentaliosios propagandos plano uždaviniai, vietinių dailininkų ir architektų socrealistinės kūrybos patirties stoka, patikrintų ir ideologiškai patikimų specialistų trūkumas vertė kviestis „kadrus“ iš Rusijos. Pokario Vilniaus kūrėjų komandą sudarė iki 1945–1947 m. Leningrade studijavę ir dirbę architektai-urbanistai, maskvietis skulptorius Nikolajus Tomskis ir partinė nomenklatūra. Lietuvių skulptoriams patikėtos tik Žaliojo tilto dekoratyvinės skulptūros. Sprendimo galia priklausė ideologiniams darbuotojams, kurie neturėjo reikiamo išsilavinimo, architektūriniai-urbanistiniai sprendiniai buvo patikėti jauniems, be patirties, tačiau „teisingai“ politiškai orientuotiems specialistams, o skulptūriniai akcentai – importuotiems aukščiausio lygio profesionalams. Taigi „įvežtinė“ ideologija buvo skleidžiama pasitelkus „įvežtinį“ meną, kurį kūrė „įvežtiniai“ menininkai.

Nestabili ekonominė ir politinė pokario situacija, menka Lietuvos reikšmė politiniame ir ekonominiame Sovietų sąjungos gyvenime bei nesinchroniškai veikianti propagandos ir ūkio „mašina“ neleido realizuoti visų 1947–1952 m. miesto pertvarkymo sumanymų. Neįgyvendintas liko monumentalus ansamblis, apimantis „Pergalės“ paminklą ant Tauro kalno ir Vyriausybės rūmus Tarybų aikštėje, nepastatyti kiti planuoti ansambliai ir paminklai. Dėl išvardytų priežasčių Vilniaus viešosios erdvės išvengė radikalių pertvarkymų ir dar didesnio masto sovietizacijos.

Visi Vilniaus viešosiose erdvėse pastatyti monumentai atliko vienintelę – propagandinę – funkciją: demonstravo Lietuvos vietą sovietinėje hierarchijos sistemoje, atspindėjo sovietinės ideologijos siekius ir perrašinėjo Lietuvos istoriją. Valdžios ženklų skaitomumą lengvino vienodos išraiškos priemonės (kartotinės figūros, portretinis panašumas ir tipiško herojaus vaizdavimas) ir užrašai vien tik lietuvių kalba. Visa tai turėjo užtikrinti, kad naujos sovietinės respublikos gyventojai supras naujuosius ideologinius ženklus teisingai ir vienodai.

 

Dirbtinėmis ir gana primityviomis priemonėmis bandyta suteikti stalinistiniams miesto pertvarkymo darbams nacionalinį charakterį: liaudies motyvas architektūroje ir gėlynuose, lietuvaitė tautiniais rūbais „Pergalės“ paminklo projekto kompozicijoje, Vilniaus išvaduotojus pasitinkantys lietuviai Černiachovskio postamento reljefuose ir kt. Šie nacionaliniai elementai turėjo liudyti tiek centrinės valdžios atstovams, tiek pasauliui, kad draugiškų sovietinių respublikų sąjungą papildė dar viena tauta su savomis tradicijomis bei kultūra, tokiu būdu praturtindama ir taip jau margą Sovietų sąjungos tautų būrį.

Vilniuje buvo taikomas patikrintas viešųjų erdvių politinio įprasminimo priemonių kompleksas. Dėl pokario suirutės ir lėšų trūkumo pirmiausiai imtasi keisti simbolinę miesto erdvę bei diegti tuos naujosios valdžios ženklus, kuriems nereikėjo didelių materialinių sąnaudų. Nauji gatvių, rajonų, įstaigų pavadinimai sovietino kasdieninį miestiečių žodyną. Naujų miesto plėtros principų kūrimas ir diegimas, svarbiausių administracijos įstaigų perkėlimas į naująjį centrą bei tradicinių susirinkimo vietų pakeitimas reorganizavo miesto gyvenimą. Vėliau imta rekonstruoti ir kurti fizinį miesto kūną: pastatyti ideologizuoto turinio bei formų monumentai ir statiniai, įgyvendinti urbanistiniai miesto pertvarkymai.

Viena vertus, išvardytas Vilniaus viešųjų erdvių sovietinimo priemonių kompleksas davė rezultatų – miestas įgijo sovietinės sostinės bruožų. Kita vertus, dėl ekonominių, politinių ir administracinių priežasčių jis išvengė didelių pertvarkymų.

 

Literatūra ir šaltiniai

  • Andriuškevičius, Alfonsas; Adomas Butrimas, Rasa Butvilaitė, Rūta Janonienė, Rasa Janonytė, Dalia Klajumienė, Dalia Ramonienė, Birutė Rūta Vitkauskienė (sud.), Lietuvos dailės istorija, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2002.
  • Anušauskas, Arvydas (red.), Lietuva 1940–1990: okupuotos Lietuvos istorija, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras, 2005.
  • Banaitis, J., „Vertingais meno atsiekimais sutikime 30-sias Didžiojo Spalio sukaktuves“, Tiesa, 1947 07 19.
  • Bieliauskas, F., „Atsikuria ir auga Vilnius“, Tiesa, 1950 07 13.
  • Čepaitienė, Rasa, „Sovietmečio atmintis – tarp atmetimo ir nostalgijos“, Lituanistica, 2007, t. 53, nr. 4 (72), p. 36–50.
  • Daunora, Zigmas Jonas; Salvinija Kirvaitienė, Algis Vyšniūnas, Vilniaus miesto vizualinio identiteto apsauga ir plėtros principai, Vilnius: Technika, 2004.
  • Grigoravičienė, Erika, „Hegemonija ir homoseksualumas, arba kam atstovauja Žaliojo tilto skulptūros“ | Erika Grigoravičienė (sud.), Reprezentacijos iššūkiai, Vilnius: Tarptautinės dailės kritikų asociacijos Lietuvos sekcija, 2005, p. 47–52.
  • Grigoravičienė, Erika, Antropologinės XX a. 7–10 dešimtmečio Lietuvos dailės dimensijos, daktaro disertacija, humanitariniai mokslai, menotyra (03H), Vilnius: Vilniaus dailės akademija, 2001.
  • Hobsbawm, Eric J.; David Elliott, Dawn Ades, Tim Benton, Iain Boyd Whyte (eds.), Art and Power: Europe under the Dictators 1930–1945, London: Thames & Hudson Ltd, 1995.
  • Jankauskas, Vidmantas, Aš pats sau neįdomus: pokalbiai su prof. Petru Aleksandravičiumi, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1996.
  • Jankevičiūtė, Giedrė, „Apie paminklus tautinio atgimimo laikotarpiais: Lietuva 1918–1940 ir 1998–1993“, Menotyra, 1995, nr. 2, p. 56–64.
  • Jankevičiūtė, Giedrė, „Roberto Antinio ankstyvųjų paminklų savitumas“, Menotyra, 1988, nr. 16, p. 77–82.
  • Jankevičiūtė, Giedrė, „Stilių takoskyra ir dailė viešumoje“ | Ieva Kuizinienė, Elona Lubytė (sud.), Tradicija ir ateitis, Vilnius: Lietuvos dailininkų sąjunga, 2000, p. 10–12.
  • Jankevičiūtė, Giedrė, „Takoskyra: menas ir paminklai“, Dailė, 2003, nr. 2 [žiūrėta 2009 m. rugsėjo 10 d.].
  • Jankevičiūtė, Giedrė; Elona Lubytė (sud.), Klasikos ilgesys: Juozo Mikėno kūryba tarp Paryžiaus ir Lietuvos, parodos katalogas, Vilnius: Lietuvos dailės muziejus, 2001.
  • Janušonienė, Margarita, Valstybinė meno vertybių apsauga Lietuvoje 1919–2006 m.: istorinė raida ir rezultatai, daktaro disertacija, humanitariniai mokslai, menotyra (03H), Vilnius: Vilniaus dailės akademija, 2009.
  • Kazarinskis, Levas, „Apie Vilniaus architektų darbus“, Literatūra ir menas, 1952 06 29, nr. 26 (296).
  • Kazarinskis, Levas, „Sostinės statybos (pasikalbėjimas su V. Mikučianiu)“, Švyturys, 1952 07 15, nr. 13 (85), p. 10–11.
  • Korsakaitė, Ingrida; Irena Kostkevičiūtė, Viktoras Liutkus (red.), XX a. lietuvių dailės istorija. III: Lietuvių tarybinė dailė 1940–1960, Vilnius: Vaga, 1990.
  • Kumpis, Jonas, „Būsimasis Vilnius“, Jaunimo gretos, 1945, nr. 6 (9), p. 3.
  • Literatūra ir menas, 1952 06 29, nr. 26.
  • Lubytė, Elona (sud.), Tylusis modernizmas Lietuvoje, parodos katalogas, Vilnius: Tyto alba, 1997.
  • Mačiulis, Algimantas, „Prieštaringas dešimtmetis“, Vilniaus dailės akademijos darbai, 1993, nr. 2, p. 139–149.
  • Mačiulis, Algimantas, „Sovietinio laikotarpio architektūra“, Statyba ir architektūra, 2004, nr. 9, p. 10–11.
  • Mačiulis, Algimantas, Permainingi metai: architekto užrašai, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2008.
  • Matulytė, Margarita, „Sovietinės fotografijos funkcijos ir specifika 1940–1953 m.“, Genocidas ir rezistencija, 2003, nr. 2 (14), p. 69–102.
  • Meno istorija ir kritika, t. 3: Menas ir politika, Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2007.
  • Michalski, Sergiusz, Public Monuments: Art in Political Bondage 1870–1997, London: Reaction Books Ltd., 1998.
  • Mikučianis, Vladislovas, Norėjau dirbti Lietuvoje, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2001.
  • Mikučionis, Vladislovas, „Nauji Vilniaus bruožai“, Tiesa, 1948 04 01.
  • Navickienė, Eglė, Nauja architektūra Lietuvos didžiųjų miestų istorinėje aplinkoje 1950–2003 m., daktaro disertacija, humanitariniai mokslai, menotyra (03H), Vilnius: Vilniaus dailės akademija, 2004.
  • Novickas, Audrius, Miesto aikštė: formos ir turinio semantinis tyrimas, daktaro disertacija, humanitariniai mokslai, menotyra (03H), Vilnius: Vilniaus dailės akademija, 2004.
  • Painter, Borden W., Mussolini’s Rome: Rebuilding the Eternal City, London: Palgrave Macmillan, 2007.
  • „Paminklas armijos generolui Černiachovskiui Vilniuje“, Tiesa, 1947 12 21.
  • „Paminklas I. D. Černiachovskiui – iki Tarybų Lietuvos dešimtmečio“, Tiesa, 1950 04 18.
  • Paperny, Vladimir, Architecture in the Age of Stalin: Culture Two, New York: Cambridge University Press, 2002.
  • „Pergalės paminklo projektų paroda“, Tiesa, 1947 12 21.
  • Petrulis, Vaidas, „Nacionalinio savitumo strategijos sovietmečio Lietuvos architektūroje“, Urbanistika ir architektūra, 2005, nr. 29 (1), p. 3–12.
  • Petrulis, Vaidas, „Politika architektūroje: reiškinio prielaidos sovietmečio Lietuvoje“, Darbai ir dienos, 2007, nr. 48 (27), p. 102–118.
  • Petrulis, Vaidas, Sovietmečio visuomeninių pastatų architektūra Lietuvoje: stilistinė raida ir sociokultūriniai kontekstai, daktaro disertacija, humanitariniai mokslai, menotyra (03H), Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2005.
  • Steinweiss, Alan E., Art, Ideology, and Economics in Nazi Germany: The Reich Chambers of Music, Theater, and the Visual Arts, Chapel Hill: The University of North Carolina Press, 1996.
  • Šešelgis, Kazimieras, „Vilniaus miesto Lukiškių aikštės formavimo projektai“, Urbanistika ir architektūra, 1997, nr. 2 (24), p. 32–52.
  • Šešelgis, Kazimieras, Gyvenimas. Mokslo darbai, Vilnius: Technika, 2000.
  • Švyturys, 1949, nr. 2.
  • Tarkhanov, Alexei; Sergei Kavtaradze, Architecture of the Stalin Era, New York: Rizzoli, 1992.
  • Tiesa, 1947 07 19, 1947 12 28, 1949 01 20, 1949 12 13, 1950 04 18, 1950 05 28, 1951 01 07, 1952 05 16, 1952 06 19, 1952 07 13, 1952 07 22.
  • Tornau, Ūla, „Socialistinio miesto vizijos taikymas Lietuvoje: pokarinis Vilnius“ | Elona Lubytė, Rūta Mikšionienė (sud.), Europos erdvė: naujausios žinios apie genius loci, Vilnius: Tarptautinės dailės kritikų asociacijos Lietuvos sekcija, 2004, p. 13–16.
  • Umbrasas, Jonas, Petras Aleksandravičius, Vilnius: Vaga, 1985.
  • Vilniaus balsas, 1940 09 08, 1940 09 22, 1941 05 21.
  • Vilnius, albumas, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1960.
  • Минина, Валерия Борисовна, Николай Васильевич Томский, Москва, 1972.
  • Мурелите, Ниёле; Ионас Умбрасас (aвт. сост.), Юозас Микенас, Москва: Сов. художник, 1983.
  • Парамонов, Анатолий Васильевич, Николай Васильевич Томский, Москва: Искусство, 1953.
  • Уголовный кодекс РСФСР, редакция 1938 года [žiūrėta 2009 m. spalio 27 d.].
 

Five Years of Stalin’s Rule: The Signification of Vilnius Public Spaces in 1947–1952

  • Bibliographic Description: Rasa Antanavičiūtė, „Stalininis „penkmetis“: Vilniaus viešųjų erdvių įprasminimo darbai 1947–1952 m.“, @eitis (lt), 2017, t. 867, ISSN 2424-421X.
  • Previous Edition: Rasa Antanavičiūtė, „Stalininis „penkmetis“: Vilniaus viešųjų erdvių įprasminimo darbai 1947–1952 m.“, Menotyra, 2009, t. 16, nr. 3–4, p. 150–169, ISSN 1392-1002.
  • Institutional Affiliation: Vilniaus dailės akademija.

Summary. The article deals with the history of Vilnius public spaces during early years of the Soviet occupation. The author tries to find out how and why the face of the city was recreated: who made decisions and who did designs, which methods and why were chosen to build the Soviet Vilnius. Answers to these questions are sought by critical analysis of archival documents, newspapers of the time, memoirs of the contemporaries and recent publications on art and politics.

Although Vilnius was declared to be the capital of Lithuania right after the latter was announced a Soviet Republic in July 1940, the war and its aftermaths did not allow any substantial development until 1947. The five years between 1947 and 1952 can be called the first stage of Vilnius’ sovietization. During this period, next to changes made to the symbolic space of the city (new street names, changed purposes of buildings), the general Vilnius development plan was prepared and the new city center made of two main transportation arteries was formed. The first artery – Gediminas (later Stalin and still later Lenin) avenue – was marked by the monument of the Soviet general Ivan Chernyakhovsky on the present Kudirkos Square in 1950 and the Lenin monument on the Lukiškių Square in 1952. The second artery, going from the railway station to the Kalvarijų market, was supplied with a new railway station building and Stalin’s monument in front of it in 1950 and the four decorative sculptural groups on the Green (Žaliasis) Bridge in 1952.

The main landmarks for the Soviet signification of Vilnius were set in two documents: Lenin’s Monumental Propaganda Plan (1918) and Stalin’s General Plan for Reconstruction of Moscow (1935). The ambitious tasks of the two programs, the lack of practice in the social realist style among local artists and architects, as well as shortage of ideologically reliable professionals were the reasons for inviting artists and architects from Russia to Vilnius. The team of the after-war Vilnius developers was formed of urban architects who came to Vilnius from Leningrad and a sculptor, five times Stalin Award winner from Moscow Nikolai Tomsky. The latter was the author of all the three above mentioned monuments. Meanwhile, Lithuanian sculptors could show their abilities only on the sculptural decorations of the Green Bridge. To put it in other words, imported ideology was spread with the help of imported art and by the hands of imported artists.

All monuments built in Vilnius served the sole purpose of propaganda. They demonstrated the place Lithuania occupied in the Soviet hierarchy system, depicted Soviet ideology and attempted to rewrite Lithuanian history. The legibility of these signs of power was facilitated by using uniform means of expression (multiplied statues, iconic resemblance and typical images of heroes) and inscriptions in the Lithuanian language. All this had to ensure that inhabitants of the new Soviet capital city will understand the new ideological signs in the same – right – way.

However, not all Vilnius development plans were materialized: a monumental ensemble embracing the Victory memorial on the Tauro Hill and the Palace of Soviets on the Lukiškių Square, as well as a number of other propaganda projects remained on paper. Thanks to the unstable after-war economic and political situation, the minor role Lithuania played in the political and economic life of the Soviet Union, and the malfunctions of the propaganda mechanism, the public spaces of Vilnius avoided radical changes and major sovietization.

Keywords: Vilnius, Stalin’s rule, propaganda, social realism, monumental arts, public space.