Šaltinis „Dantė dar nenumirė ir gali tęsti savo darbą neangažuodamas fantazijos“ – Petro Klimo laiškai iš so…

    • Bibliografinis aprašas: Vilma Bukaitė, „Dantė dar nenumirė ir gali tęsti savo darbą neangažuodamas fantazijos“ – Petro Klimo laiškai iš sovietinių lagerių“, @eitis (lt), 2017, t. 883, ISSN 2424-421X.
    • Ankstesnis leidimas: Vilma Bukaitė, „Dantė dar nenumirė ir gali tęsti savo darbą neangažuodamas fantazijos“ – Petro Klimo laiškai iš sovietinių lagerių“, Lituanistica, 2011, t. 57, nr. 1(83), p. 42–53, ISSN 0235-716X.
    • Nuopelnai: autorė yra Valstybės Nepriklausomybės stipendijos laureatė.
    • Institucinė prieskyra: Vilniaus universitetas.
    Santrauka: Diplomatas ir istorikas Petras Klimas (1891–1969) buvo vienas iš dviejų 1918 m. Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarų, ištvėrusių sovietines represijas ir grįžusių į Lietuvą. Už pagalbą Tadui Petkevičiui ir jo bendraminčiams, rengusiems vadinamąjį inteligentų memorandumą Didžiosios Britanijos ir JAV vyriausybėms, ir ypač už valstybininko diplomatinę veiklą 1946 m. kovo 30 d. Ypatingojo pasitarimo buvo nuteistas dešimčiai metų pataisos darbų lagerio ir penkeriems metams tremties. Straipsnyje skelbiame kalinimo laikotarpiu P. Klimo rašytus laiškus svainei Barborai Lesauskienei, kuri priglaudė Prancūzijoje suimtą ir į Lietuvą prievarta atgabentą sesers vyrą hitlerinės okupacijos metais. Ji rėmė giminaitį sovietinių represijų laikotarpiu ir šioms pasibaigus. Iki mirties P. Klimas gyveno B. Lesauskienės namuose. 1946 m. lapkričio 3 d. – 1949 m. kovo 16 d. rašyti glausti, santūrūs, dažniausiai dalykiniai laiškai yra saugomi Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje (F130–1922). Jie ne tik svarbūs iškilaus valstybininko biografijos tyrinėjimams, bet ir yra lagerio kasdienybės, kalinių buities, jų laikysenos sunkių psichologinių traumų aplinkybėmis tyrinėjimų šaltinis.

    Pagrindiniai žodžiai: Petras Klimas, Barbora Lesauskienė, Čeliabinskas, laiškai, lageris.
     
  1. Įvadas

    1918 m. Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras, diplomatas ir istorikas Petras Klimas per beveik septyniasdešimt aštuonerius gyvenimo metus net keturis kartus patyrė politines represijas Lietuvoje esant visoms „svetimoms santvarkoms“. Dar mokantis gimnazijoje jam kartu su bendraminčiais buvo iškelta byla dėl laikraštėlio „Mokinių draugas“ leidimo. Pirmojo pasaulinio karo metais dėl įtarimų prisidėjus prie Geisteriškių kaimo (dab. Vilkaviškio r.) gyventojų ginkluoto pasipriešinimo okupacinei vokiečių valdžiai jis tris mėnesius buvo tardomas Kalvarijų, vėliau – Vilkaviškio kalėjimuose. Antrojo pasaulinio karo metais, 1943 m. rugsėjo 18 d., hitlerinės Vokietijos pareigūnai lietuvių diplomatą suėmė jo namuose, Grasse, Prancūzijoje. Be jokių kaltinimų kalėjęs aštuoniolikoje Prancūzijos, Vokietijos, Belgijos, Lenkijos kalėjimų, tik 1944 m. kovo viduryje P. Klimas pasiekė Lietuvą ir Kaune pagaliau buvo paleistas. Sovietinei kariuomenei artinantis jis nesutiko pasitraukti į Vokietiją, kurioje neseniai patyrė represijas.
    Diplomatas neišvengė ir stalininės teisėsaugos absurdo. Formaliu pretekstu areštuoti P. Klimą tapo jo pagalba memorandumą JAV ir Didžiosios Britanijos vyriausybėms rengusiems Lietuvos inteligentams. Lietuvos pasiuntinybei Paryžiuje ilgai vadovavęs diplomatas 1945 m. rugpjūtį išvertė Tado Petkevičiaus kartu su Petronėle Lastiene, Bronislava Pajėdaite, Jonu Česnavičiumi ir Jadvyga Jablonskiene parengtą dokumentą į prancūzų kalbą. 1945 m. rugsėjo 19 d. Obelynėje (Ringaudų apyl., Kauno r.) Antano Koriznos pavarde gyvenęs ir ūkio darbus dirbęs P. Klimas buvo suimtas. Akivaizdu, kad, formuojant bylą, politinė veikla atkuriant valstybingumą nepriklausomoje Lietuvos Respublikoje ir priešinantis sovietinei okupacijai laikyta pagrindine nusikalstama veika. 1946 m. kovo 30 d. Ypatingojo pasitarimo sprendimu jam buvo paskirta dešimties metų pataisos darbų lagerio ir penkerių metų tremties bausmė, vadinamasis „detskij srok“
    1946 m. kovo 30 d. Tado Petkevičiaus, Petronėlės Lastienės ir Petro Klimo baudžiamosios bylos nuosprendis, Vilnius, Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K–1, ap. 58, b. P15617, l. 236. P. Klimas nuteistas pagal RSFSR Baudžiamojo kodekso 58 str. 2 ir 11 punktus (ginkluotas sukilimas ar įsiveržimas į SSRS teritoriją arba ginkluotas valdžios užgrobimas, siekiant nuo SSRS atskirti jos teritorijos dalį; dalyvavimas antivalstybinėje organizacijoje arba organizuota veikla, siekiant parengti arba įvykdyti 58 straipsnyje minimus nusikaltimus), žr. Уголовный кодекс РСФСР, c. 27, 30.
    .
     
  2. 1946 m. balandžio 21 d., pirmąją Velykų dieną, iš Vilniaus geležinkelio stoties jis drauge su kitais Lukiškių kalėjimo politiniais kaliniais buvo išvežtas į SSRS gilumą. Gegužės pirmosios išvakarėse dalis ešelono, kurioje liko P. Klimas, buvo palikta Čeliabinsko (RSFSR) geležinkelio stotyje. Čeliabinsko I lageryje du pirmus mėnesius pradirbęs statybose, o liepą ir rugpjūtį – karo trofėjus iš traukinių iškrovusioje brigadoje, vėliau buvo grąžintas prie statybos darbų. 1947 m. pradžioje jis buvo perkeltas į už dvidešimties kilometrų nuo Čeliabinsko esančią angliakasių gyvenvietę Kopejską. P. Klimas dirbo statybos brigadoje, vėliau jam patikėti dailidės ir staliaus darbai, kurį laiką dirbo lagerio buhalterijoje. Kalėjime patirtas šaltis, stresas, maisto ir poilsio stoka pakirto sveikatą: jis susirgo chronišku bronchitu, diabetu, mikro- ir makroangiopatija, gydytojai jam konstatavo širdies ydą, regėjimą silpnino akių tinklainės pakitimai ir katarakta. Didžiąją bausmės dalį atlikęs P. Klimas 1954 m. gruodžio 24 d. dėl invalidumo buvo paleistas į laisvę
    Žr. 1954 m. gruodžio 24 d. SSRS VRM Lagerių skyriaus pažyma apie Petro Klimo bausmės atlikimą.
    ir grįžo į Lietuvą. Kaune, žmonos sesers Barboros Lesauskienės šeimoje, jis gyveno iki pat mirties 1969 m. sausio 16 d.
    Nedaug tėra liudijimų apie P. Klimo patirtį sovietiniuose lageriuose. Grįžęs į Lietuvą, jis vengė artimiesiems pasakoti apie patirtas represijas. Galbūt smulkiau prisimindavo jas bendraudamas su panašią lemtį patyrusiais artimiausiais bičiuliais, visų pirma su Aleksandru Stulginskiu ir Juozu Urbšiu
    Žr. Danutė Gailienė, Evaldas Kazlauskas, „Po penkiasdešimties metų: sovietinių represijų Lietuvoje psichologiniai padariniai ir įveikos būdai“, p. 109, 117. Traumų psichologijos specialistai, tyrinėję represuotųjų pasirinktus skaudžios patirties įveikos būdus, nurodė represijas patyrusių draugų paramos svarbą to paties likimo žmonėms. Lietuvoje atlikto tyrimo rezultatai rodo, kad tas pačias represijas patyrusiųjų draugų parama ypač svarbi politiniams kaliniams.
    . Bene išsamiausiu šį jo gyvenimo laikotarpį atspindinčiu šaltiniu lieka iki 1949 m. kovo mėnesio kartu kalėjusio pedagogo ir vertėjo Antano Dambrausko prisiminimai
    Žr. Antanas Dambrauskas, Viskas praeina, 1991.
    . Kitas labai svarbus šaltinis – trisdešimt du paties kalinio 1946 m. lapkričio 3 d. – 1949 m. kovo 16 d. rašyti laiškai dar vokiečių okupacijos metais Lietuvoje jį globojusiai svainei B. Lesauskienei, saugomi Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje (F 130, b. 1922).
     
  3. Viename iš laiškų tuomet į Kauną grįžusiam P. Klimui A. Dambrauskas pasakojo:
    Lyginant su kitu P. Klimo rašytiniu palikimu, jo laiškų iš tremties turinys verčia manyti apie panašią autoriaus būseną. Tačiau jų glaustumas ir turinio buitiškumas nesietinas vien su gynybine reakcija į sunkias psichologines traumas „odisėjos, kurios tikrovė prašoka Alighieri vaizdus“
    1956 m. gegužės 5 d. Petro Klimo laiškas dukrai Eglei Fourier-Ruelle, p. 279. Dante Alighieri Dieviškojoje komedijoje vaizduojamo pragaro motyvą kaip tremties alegoriją jis kartojo skirtinguose epistolinio žanro tekstuose.
    , metu. Asketišką jų turinį lėmė ir nedideli popieriaus lapeliai arba atvirlaiškiai, naudoti susirašinėjimui, ir būtinybė, jog laiškai pasiektų adresatą, ir svarba nurodyti svarbiausius poreikius bei padėkoti už gautuosius siuntinius. Iš represijų vietų siunčiami laiškai buvo labai griežtai cenzūruojami, kartais išbraukomos nepriimtinos vietos, o kartais ir visai sulaikomi. Todėl, kaip ir daugelis kalinių, dalies žmonių P. Klimas mini tik vardus, kai kur renkasi eufemizmus („Vytuko draugo Peteliuko mama“ – P. Klimo žmona), kartais naudoja abstrakčius apibendrinimus.
    Be B. Lesauskienės, siuntinius P. Klimui siųsdavo dukterėčia Aldona Gulbinienė ir Ona Landsbergienė. Parengiant dalį siuntinių, netiesiogiai pagelbėjo paties P. Klimo ir išeivijoje gyvenusių buvusių jo kolegų bei bičiulių, ypač S. Lozoraičio, šeimos. P. Klimas ir A. Dambrauskas Čeliabinske bei Kopejske gaudavo ir Žiaužerės, Sesės slapyvardžiu pasirašytus pedagogės, muziejininkės Ievos Andriulytės laiškus
    Žr. Antanas Dambrauskas, Viskas praeina, p. 66.
    , knygų ir keletą periodinės spaudos leidinių.
     
  4. P. Klimo laiškai svarbūs kaip sovietinių represijų tyrinėjimo šaltinis. Vyraujantis istorinių šaltinių žanras – politinių kalinių ir tremtinių atsiminimai – dažnai neatkuria smulkesnių represijų laikotarpio buities detalių, atspindi labiau apibendrintą praeities vaizdą, dažnai interpretuojamą ir savicenzūruojamą pagal šiandienos jausenas. Tad kalinių epistolinis palikimas yra vertingas kaip tuolaikinis represuotųjų aktualijas atspindintis šaltinis, ypač aktualus tiriant lagerio kalinių kasdienybę ir išgyvenimo taktiką. P. Klimo laiškai, koks santūrus bebūtų jų turinys, gana vaizdžiai atspindi sudėtingą kalinių būtį visokeriopo stygiaus, maisto trūkumo ir šalčio bei grėsmių asmeniniam saugumui aplinkybėmis. Jie kvestionuoja ir mitą, kad kalintieji „nieko negalėjo papasakoti“ apie savo būklę: tiesmukų politinių pasisakymų juose nėra, bet represinės sistemos kritikos autorius nevengė: „Jeigu vėžio ligai neatsiras chirurgo?“
    1946 m. lapkričio 3 d. – 1947 m. sausio 23 d. laiškai parašyti pieštuku ant A5 formato popieriaus lapo, sulankstyto trikampiu. Nuo 1947 m. rugpjūčio 31 d. P. Klimas rašė rašalu ant atvirlaiškių – tuomet jo laiškų tekstai dar sutrumpėjo. Straipsnyje jie sunumeruoti pagal byloje naudotą tvarką, greičiausiai pagrįstą chronologiniu principu (nurodytas bylos lapo numeris, tik l. 15 yra vėlyvesnis nei l. 16). Skelbiamas dvidešimt vienas laiškas – pasirinkti tie, kurių tekstuose yra daugiau detalių arba autoriaus samprotavimų. Jau pirmasis laiškas ir gerokai trumpesnės už kalėjimo laikotarpį išlikusio susirašinėjimo chronologinės ribos liudija, kad fonde prieinama tik dalis P. Klimo laiškų B. Lesauskienei. Kitų likimas nežinomas. Gana neįprastas yra poetinės retorikos ir išmonės kupinas laiškas Nr. 4 (Čeliabinskas, 1946 01 01), parašytas tą pačią dieną kaip ir kitas, gerokai tipiškesnis, buitinio turinio laiškas Nr. 5. Matyt, kuriam nors laiškui nepasiekus adresato, 1948 m. pirmojoje pusėje dalį jų P. Klimas rašė rusų kalba, kai kuriuos pakartodamas ir gimtąja kalba (publikuojant buvo pasirinktas lietuviškasis variantas). Laiškų siužetai gana panašūs, daugumą jų galima apibendrinti formule: kreipinys, įžanga apie naujausius įvykius, gauti siuntiniai ir laiškai, lagerio buitis, savijauta, įpareigojimai ir prašymai (kartais įvardijami post scriptum dalyje), linkėjimai ir atsisveikinimas. Siekiant kuo tiksliau perteikti autoriaus retoriką, palikta autentiška laiškų rašyba ir skyryba, laužtiniuose skliaustuose įterpiant sutrumpintai šaltinyje užrašytą arba numanomą žodį, nurodant rankraščio puslapį bei pateikiant datas šiuolaikine rašyba. Dalis laiškuose minimų vardų liko neiššifruota.
     
  5. Petro Klimo laiškai

    1. Čeliabinskas, 1946 m. lapkričio 3 d.

     
  6. 2. Čeliabinskas, 1946 m. gruodžio 5 d.

     
  7. 1 pav. 1946 m. gruodžio 5 d. Petro Klimo laiškas Bronei Lesauskienei, Čeliabinskas. Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyrius (toliau LNMMB), f. 130, b. 1922, l. 2, 2v.
    1.png
     
  8. 3. Čeliabinskas, 1946 m. gruodžio 8 d.

     
  9. 4. Čeliabinskas, 1947 m. sausio 1 d.

     
  10. 5. Čeliabinskas, 1947 m. sausio 1 d.

     
  11. 6. Čeliabinskas, 1947 m. sausio 10 d.

     
  12. 7. Čeliabinskas, 1947 m. sausio 12 d.

     
  13. 8. Kopejskas, 1947 m. sausio 23 d.

     
  14. 9. Kopejskas, 1947 m. rugpjūčio 31 d.

    2 pav. 1947 m. rugpjūčio 31 d. Petro Klimo laiškas Bronei Lesauskienei, Kopejskas. LNMMB, f. 130, b. 1922, l. 9, 9v.
    2.png
     
  15. 11. Копейск, 7 сентября 1947 г.

    Vertimas: Kopejskas, 1947 m. rugsėjo 7 d. Mieloji, rugpjūčio 30 d. atviruką vakar gavau kartu su siuntiniu su trimis obuoliais. Viskas buvo tvarkinga ir nepažeista. Klausi, ko ypač reikia. To negaliu nustatyti – visi ligšioliniai siuntiniai visada būdavo geri. Įvairovė irgi vykusi. Iš drabužių man kol kas nieko nereikia. Batus ir veltinius tikiuosi gauti, šiltus žieminius drabužius kažkaip stebuklingai išsaugojau, net suomišką kepurę. Dėl vaistų nesijaudink. Kol kas man jų nereikia. Vitaminai, žinoma, labai praverčia, aš juos sistemingai geriu ir savo skorbutą jau gerokai apsigydžiau. Apskritai jaučiuosi neblogai, kiek tai įmanoma kalint. Bučiuoju abu, nepamirškit [manęs]. Jūsų dėdė […].
     
  16. 12. Kopejskas, 1948 m. sausio 1 d.

     
  17. 16. Kopejskas, 1948 m. sausio 22 d.

     
  18. 15. Kopejskas, 1948 m. vasario 1 d.

     
  19. 19. Копейск, 8 марта 1948 г.

    Vertimas: Kopejskas, 1948 m. kovo 8 d. Mieloji, siuntinį su sveriamais saldainiais ir kt. gavau nepažeistą, bet pakeliui į baraką mane užpuolė vadinamieji „blatnieji“, arba tiesiog vagišiai, ir, išplėšę maišelį (jis buvo pakankamai tvirtas), didžiąją dalį išgraibstė. Iš rankų išplėšė ir visus laikraščius bei žurnalus, kuriuos tada buvau gavęs iš cenzoriaus. Mūsų barako koridoriuje dabar nėra elektros, todėl vagys tamsoje imasi savo darbelių. Žinoma, aš jau nebeturiu tiek jėgų, kad kovočiau su tokia gauja. Bučiuoju abu – dėdė […].