Studija „Namų“ konceptas lietuvių kalboje ir kultūroje

Patarlės ir priežodžiai iškelia aikštėn du namų aspektus – socialinį ir psichologinį. Namai – tai tvirtovė, erdvė, palanki žmogui, jų jėga slypi tvarkinguose šeimos santykiuose bei teisingoje pozicijoje pasaulio (dažnai priešiško žmogui) atžvilgiu. Žmogus neturėtų ilgam palikti namų, nes tik juose gali išlikti savimi, nors, kita vertus, užsisklendimas savyje gali jam pakenkti – tokiu atveju namai gali tapti kalėjimu. Lietuvių paremijos įspėja žmogų apie svetimą pasaulį ir saugo patriarchalinius santykius šeimoje.

2. Publicistiniai tekstai

Tyrimui išrinkti spaudos (laikraščių ir žurnalų), internetinių portalų bei mokslo populiariojo stiliaus tekstų fragmentai. Iš viso išanalizuota apie 300 citatų. Dėl tam tikrų straipsnio apimties apribojimų čia cituojami tik išrinkti pavyzdžiai, kurie nauju turiniu papildo anksčiau minėtas pagrindines namų charakteristikas arba pagrindžia vertinimo, apie kurį taip pat užsiminta, aktualumą.

Iš publicistinių tekstų išplaukiančios namų charakteristikos siejasi su studentų pasisakymais, surinktais anketavimo būdu; apima taip pat žmogaus gyvenimą ir jo santykį su kitais reguliuojančius dėsnius, apie kuriuos taip pat byloja patarlės. Namai vis tebėra suvokiami kaip stabili vieta, į kurią grįžtama, kuri yra slėptuvė nuo pasaulio ir kuri apgaubia mus šiluma, meile, suteikia ramybės. Centrinę vietą įsivaizduojant namus užima šeima, namiškiai; tušti ir apmirę yra namai, kuriuos palieka vaikai, iškeliaujantys į platųjį pasaulį, dažnai į kitus namus. Namai tebelieka pasaulio centru, namai suteikia vitalinių jėgų ir formuoja asmenybę. Savo svarbą išlaiko ir santykiai su namiškiais, kurie yra lygūs. Taigi, namai – tai kažkas, kas yra idealu, mažasis dangus:

 
[13]
Namai – vieta, kur praleidžiame nemažai laiko, sugrįžtame po dienos darbų, ilsimės ir norime jaustis saugūs. (Pas mama.lt)
[14]
Nes kas gi iš tiesų yra namai? Juk ne vieta ir ne sienos, ir ne baldai. Tavo namai ten, kur yra žmogus, kurį myli. (Mano namai.lt)
[15]
Mano namai – Tauragirė. Joje semiuosi gyvenimo džiaugsmo, čia randu gyvenimo prasmę. (Hobby, 1996)
[16]
Tikri namai – tvirti, šeimyniški, kur gyveno kelios kartos, kur viskas patikima, nugludinta ir sušildyta giminės rankų. Tai tarsi pasaulio centras, atrama. (Moteris su lauko gėlėmis: knyga apie Nijolę Miliauskaitę, 2003)
[17]
Nuo to, kokie mūsų namai, priklauso visas mūsų gyvenimas. (Vakarinės naujienos, 1997)
[18]
Negaliu tiksliai pasakyti, kokie namai turėtų būti. Juk namai visada vieninteliai, jų pasigamintipats negali. Galbūt namai turėtų būti tokia vieta, kur galėčiau atsipūsti, įgyti jėgų, sustiprėti, užsimiršti. (Moksleivis, 1995)
[19]
Kas žmogaus būstas – menkutė trobelė ar prabangi pilis – buvo ir bus vadinamas bendriniu žodžiu „namai. Juk sakome, rodydami į savo būstą: „Čia mano namai! Tiesa, kad žmogui neturėti namų taip pat skaudu, kaip ir neturėti tėvų ar tėvynės. (Kauno diena, 2000)
[20]
Liūdni grįžome namo ir pasijutome, kad esame našlaičiai be namų, nes namai, tai ne butas, kur apsigyveni, bet – draugas, žmona, motina, visa tai, su kuo gyveni. (Gyvenimas drauge su draugu: atsiminimų metmenys apie jaunystės draugą ir žmoną Ona Kazanskienę-Borutienę, 1999)
[21]
Kai užauga, išeina vaikai, ištuštėja namai. (Verslo žinios.lt)
 
[22]
Čia – ne mano namai. Mano namai ten, kur jaučiuosi saugiai, manęs negali nuskriausti. Mano namai – Luka. Mano namai – aš pats. Mano namai ten, kur plaka širdis. (Upokšnis: moksleivių kūrybos almanachas, 2003)
[23]
Namai yra vieta, kurioje susipina žmogaus praeitis, ateitis, kelionės, daiktai. (Verslo žinios, 2006)
[24]
Gamta, kultūra – tai mūsų ir kūno, ir dvasios namai. (Lietuvos aidas, 1997)
[25]
Nereikia kariauti, šeimos židinys – namai – ne mūšio laukas. Nors juose kartėlio daugiausia, bet ir laimės daugiausia. Visur kitur esi svetimas, tik namuose – savas. Tebūnie namai – mažas mūsų dangus! (Mūsų Ignalina.lt)
[26]
Kurti namus – tai nebūtinai statyti namą. Kad namas virstų namais, kartais reikia visai nedaug: matyti ir girdėti, kuo ir kaip gyvena namiškiai. Laikyti savo sūnų – nors jam tik penkeri – sau lygiu. Paklausti, ko jis nori. (Mūsų Ignalina.lt)
[27]
Todėl namai pirmiausia yra žmogiškosios prasmės skleidimosi vieta, kur asmuo gali jaustis saugus, laukiamas, mylimas, gerbiamas, kur juo tikima, pasitikima, kur ir jis pats gali realizuoti savo poreikį rūpintis, globoti, mylėti. (Tekstai.lt)
[28]
Namai turi savo kvapą: ne tiek dėl savęs, kiek dėl savo vaiko. Kad kuo ilgiau jam namai kvepėtų manimi. (Tekstai.lt)
[29]
Vieta, kur tikrai galiu būti savimi, atsipalaiduoti iki giliausių sielos kertelių. (Aš ir psichologija.lt)
 

Labai gerai tekstuose dokumentuojamas ir kitas požiūris į namus. Šiuolaikiški namai jau šiek tiek kitokie, pabrėžiamas jų buitinis aspektas; nors tebeasocijuojasi su naminiu židiniu, visgi namai – tai vieta, kurioje tenkinami kasdieniai poreikiai, saugomas turtas. Namai – tai aplinkos dalis, taigi priklausomi nuo kitų ir paklūstantys madai. Tokie namai gali neturėti savojo „veido“, t. y. jie neprimena žmogaus (beveidžiai namai), o gali būti prilyginami daiktui – jachtai arba skylėtai valčiai. Tikrieji namai yra visur, kur yra žmogus, jie neprivalo būti susiję su tikslia vieta. Čia kyla antrų namų, namų pakaitalo, kuriame žmogus atlieka kažkokias visuomenines ar individualias funkcijas ir jaučiasi gerai, sąvoka. Šiuolaikiški namai – tai atviri namai, kuriuose būna svečių:

[30]
R. Mykolaitytės namai – atviri svečiams: Manau, susikūriau jaukius ir šiltus namus, tad juose mėgsta apsilankyti ir draugai. Nesu naminis žmogus, esu labai sociali ir mėgstu vakarus leisti mieste, tad namai yra vieta, į kurią gera grįžti.“ (Mano namai.lt)
[31]
Kad ir kaip archajiškai skambėtų, man namai – vis dar židinio, ugniakuro vieta. Tik ugniakuras šiais laikais kitoks – tai buities, valgio gaminimo, sukaupto namų turto laikymo vieta. Tai stuburas, prie kurio mes metai po metų lipdome tai, ką vadiname namų aplinka. (Aš ir psichologija.lt)
[32]
Manau, kad kiekvieno žmogaus gyvenime būna tarpsnis, kai jis neprisirišęs: stovi prieš pasaulį apsinuoginęs, be turto, be šeimos ir pasiima iš jo tiek, kiek sugeba, o tada įkala į žemę kuolelį ir įkuria savo tikrąjį namų židinį. (Aš ir psichologija.lt)
 
[33]
Žmogus lipdo savo aplinką lyg apsiuvos lerva – prisiderina prie aplinkos, apsaugo save ir praturtina. Tik mūsų prigimtis nėra atsiskyrėliška, todėl socialinis kontekstas ir draugų elgesys skatina mus statyti, pirkti, eikvoti energiją, kad būtume lygūs su kitais. (Aš ir psichologija.lt)
[34]
Dažnam lietuviui namai asocijuojasi su nuosavybe, tad kol jų neįsigyja, tol ir namų nejaučia. […] Aš manau, kad nuosavybės jausmas reikalingas pasitikėjimui savimi sustiprinti. (Aš ir psichologija.lt)
[35]
Važiuoji šiandien per Lietuvą ir matai: dygsta gyvenamieji namai, brangūs, puošnūs, įmantrūs ir tokie beveidžiai. (Lietuvos aidas, 1996)
[36]
Namai, kuriuose gera būti, privalo būti harmoningi. Jie įsilieja į šeimą, papildo asmenybes, tokie namai iš tiesų yra jaukūs. Tačiau man bene svarbiausia, kad namai būtų švarūs, erdvūs. Nors, tiesą pasakius, kartais ir maži buteliai, kuriuose daug įvairių daiktų, gali būti jaukūs. (Mieste, Delfi.lt)

Taigi, tekstų analizė rodo dvi, šiek tiek besiskiriančias viena nuo kitos namų vizijas – namai tebėra tvirtovė, sauganti žmogų nuo pasaulio, ir vieta, kuriai puoselėjami gyvi jausmai, siejami su vertybėmis. Bet lygiagrečiai aiškėja materialinių, kosmopolitinių, plačiai atveriančių duris pasauliui, skirtų gyventi, bet netekusių emocijų (arba jas kontroliuojančių) namų vaizdas. Tokie namai paklūsta madai, gali būti visur.

 

VI. Sintetinė duomenų analizė

Įvairių rūšių šaltinių, panaudotų kalbiniam ir kultūriniam namų vaizdui rekonstruoti, duomenys parodo sąvokos genezę, bet taip pat atspindi dabartinę jos būseną. Imantis bandymo pateikti holistinio pobūdžio namų aprašymą, toliau konceptualios charakteristikos bus pateikiamos semantinių aspektų pagrindu, pildant juos trumpu turiniu ir siekiant tokiu būdu atskleisti savybes, sudarančias tiriamo koncepto branduolį ir užimančias periferines sritis jo struktūroje, bei išskirti pagrindinius lietuvio namų profilius.

Baziniai lietuviui priskiriamo namų įsivaizdavimo bruožai koncentruojasi ties keliais esminiais semantiniais aspektais. Iš jų ryškiausi – socialinis, psichosocialinis, psichologinis, fizinis ir funkcinis.

Socialinis aspektas menamas jau žodyninėse definicijose, kai vienu iš pagrindinių namų reikšmės komponentų įvardijama ‘šeimyna, kartu gyvenantys žmonės’. Namų ir šeimos ryšį pabrėžia gausybė sinonimų, atskleidžiančių papildomų reikšmių: nuolatinio šeimos ryšio su namais (lizdas) bei svarbiausios vietos šeimai, jos pradžios vietos (tėviškė) komponentai. Daiktavardžio namai derivatai vartojami šeimos nariams, atliekantiems skirtingas funkcijas namuose, apibrėžti. Jų socialinė padėtis apibrėžiama santykių su namais pagrindu (didžianamis ‘kas turi didelius namus’, įnamis ‘neturintis namų’), juos jungia teigiami ir neigiami išgyvenimai (savanamė ‘iš kartos į kartą perduodama šeimos, vienų namų liga’, namų liga ‘šeimos nešlovė’). Panašios namų koncepto savybės yra įsitvirtinusios kalbos sistemoje. Anketiniai duomenys parodė, kad ne mažiau namai svarbūs juose gyvenančios šeimos atžvilgiu, naujausiuose tekstuose pirmenybė teikiama atviriems pasauliui namams, kurie nebūtinai turi būti ten, kur gyvena šeima, nors taip pat vertinama šeima, suteikianti saugumo jausmą, kurios nariai turi vienodas teises.

 

Psichosocialinis aspektas dominuoja atsakymuose į anketos klausimus – šiuolaikinis jaunimas emociškai susijęs su šeima, taigi, ir su namais. Namų sakralizaciją išryškina sisteminiai duomenys – namams priskiriamos svarbios ritualinės funkcijos, namai apgaubiami šiltais jausmais. Tik šių dienų tekstuose namai netenka šios savo aureolės – čia nėra neigiama namų židinio svarba, bet vis labiau aikštėn iškyla emocinio santykio su namais kontrolės faktas, kai žmogus su mielu noru leidžia laiką su jam maloniais žmonėmis, kurie nebūtinai turi būti šeimos nariai. Nors santykiai su namiškiais tebėra svarbūs, pirmenybė teikiama tolerancijai ir partnerystei, lemiančioms, beje, emocinį komfortą.

Žodynų pateikiamuose apibrėžimuose psichologinis aspektas nėra aiškiai minimas, tačiau žmogaus apmąstymuose apie namus pastarasis nuolat aktualus. Tai, kad žmogus gerai jaučiasi savuose namuose, gali čia išlikti savimi, prisiminti malonias akimirkas (patirtas su šeima), pasikartoja kone visuose namų aprašymuose, nors gausiausiai paliudyta anketose, kuriose yra vienu iš dominuojančių motyvų. Net šiuolaikiniuose tekstuose, kuriuose iš esmės pirmenybė teikiama tam tikrai emocinių ryšių su namais kontrolei, išraišką randa jausminiai ryšiai.

Funkcinis namų aspektas susijęs tiek su archajine namų reikšme (buvimu šeimos gyvenamąja vieta), tiek su paskutine, veikiausiai, vėliausiai išryškėjusia reikšme – buvimo tam tikros institucijos buveine. Savo, kaip nuolatinės žmogaus (šeimos) gyvenamosios vietos, funkciją namai atlieka potencialiai, t. y. dar iki žmogui (šeimai) apsigyvenant juose (apgyventas namas, tuščias namas). Namai – tai prieglobstis, slėptuvė nuo pasaulio, kurio bijoma. Tai paliudija gausios patarlės, studentų atsakymai į anketose užduodamus klausimus bei šiuolaikiniai tekstai. Namai gali būti nuolatinė buvimo vieta (buveinė, gyvenimas), ką paliudija sisteminiai duomenys, bet taip pat laikina buvimo vieta, ką paliudija iš šiuolaikinių tekstų išrinkti žodžiai (kekšnamis, kultūrnamis) bei tekstinė medžiaga, kurioje atsiranda namų sąvoka.

 

Fizinis aspektas. Žodynuose paprastai namai lakoniškai apibrėžiami kaip pastatas; pastatui apibrėžti išsaugotas savarankiškas žodis namas. Kaip minėta definicijoje anksčiau, fiziškai suprantami namai apima ir teritoriją aplink juos, sodybą, ką paliudija derivatai (apynamė) arba taip pat kolokacijos (namų aplinka). Sisteminiai duomenys parodo esant įvairių namų, pastatytų iš įvairių medžiagų (mūrinis, medinis, molinis), gražiai dekoruotų ir menkų, didelių ir mažų. Šiuolaikiniuose tekstuose namai apibūdinami kaip erdvūs, šviesūs, pripildyti šviesos, patogūs gyventi, funkcionalūs. Tvirti namų pamatai, minimi patarlėse, taip pat randa šiek tiek „sušiuolaikintą“ išraišką ir anketose bei tekstuose – lietuvis tebenori statyti tvirtą ir stabilų namą, aprūpintą visomis būtinomis inovacijomis. Dėl šių priežasčių ne kartą namas netenka savitumo ir tampa beveidžiu.

Rečiausias yra buitinis namų aspektas. Sisteminiai duomenys paliudija tai, kad namai susiję su tam tikrais juose kadaise atliekamais darbais (pirkia; apieigos; namų ranka; namų darbai) bei maistu (patarlės). Anketiniai duomenys atskleidžia namų kaip skanių valgių, poilsio bei artimų žmogui daiktų vietos viziją. Stipriau buitinį aspektą pabrėžia šiuolaikiniai tekstai – namai skirti kasdieniams poreikiams patenkinti, juose žmogus laiko savo daiktus, dirba.

Lokatyvinis aspektas, apibūdinantis namų lokaciją už miesto ribų, arti gamtos, lieka nepakitęs, panašų vaizdą išsaugojo ir šiuolaikinis namo vartotojas. Naujam požiūriui atstovauja negausi respondentų grupė, lokalizuojanti namus visur, t. y. nenurodanti konkrečios namų buvimo vietos, aplinkos.

 

Lietuvio namų profiliai

Remiantis atlikta analize, būtų galima daryti išvadas apie egzistuojančius du lietuvio namų profilius. Visų pirma, tai namų vaizdas „paprasto“ žmogaus, glaudžiai susijusio su kaimu ir iš jo kilusio, akimis. Jis namus suvokia kaip šeimos gyvenamąją vietą, o pačią šeimą – kaip tokių namų pagrindą. Šeimos nariai privalo laikytis tam tikrų gyvenimo kartu taisyklių – pasitikėti, užjausti, paremti bei padėti vieni kitiems. Bendri prisiminimai, tradicijos bei papročiai – visa tai jungia šeimą. Ryšys su namais negali nutrūkti – žmogus privalo grįžti į namus, rūpintis jais ir namiškiais. Palikęs namus ilgam laikui, žmogus netenka saugumo jausmo. Namai turi būti šviesūs, jaukūs, šilti, teikti skanų naminį maistą, turėti savo nepakartojamą kvapą, tik jiems būdingą garsą. Namuose visuomet būtinai turi kažkas laukti, juose galima pailsėti, užsiimti maloniais dalykais, netgi dirbti. Namai turi stovėti kaime arba užmiestyje, arti gamtos, apsupti miškų ar sodo su pavėsine. Tai tipiška kaimiškoji namų vizija, romantiškas namų vaizdas, kurio pagrindą sudaro tvirti ryšiai su šeima.

Antrasis namų profilis atitinka šiuolaikinio inteligento pasaulėžiūrą, kuris gali būti siejamas su kaimu, tačiau yra atviras pasauliui, turi ambicijų sukurti namus visur, kur yra, pirmenybę teikia europietiškoms vertybėms. Namai tokiam žmogui tebelieka jo tėvų ir protėvių gyvenamąja vieta, į kurią jis nori grįžti, bet trumpam, jam svarbu suvokti, kad tokie namai egzistuoja žemėje. Tačiau toks žmogus nejaučia stiprios sąsajos su namais. Jis nori statytis savo namus, kuriuose apsigyvens su mylimais ir palaikančiais vieni kitus artimais žmonėmis; tai turi būti vienai šeimai skirti namai. Tokiais namais irgi reikia rūpintis, nes būtent jie formuoja asmenybę, daro įtaką visam gyvenimui. Taigi, šiuo atveju, išryškėja europietiškų namų vizija. Tai namai, kurių vieta visur, kur yra žmogus, tačiau kurie taip pat saugo šeimyninius santykius, pagarbą bei užtikrina lygias teises visiems jų gyventojams.

 

Literatūra

  • Bartmiński, Jerzy, „Definicja kognitywna jako narzędzie opisu konotacji słowa” / Jerzy Bartmiński (red.), Konotacja, Lublin: Wydawnictwo UMCS, 1988, s. 169–183.
  • Bartmiński, Jerzy, „Punkt widzenia, perspektywa interpretacyjna, językowy obraz świata” / Jerzy Bartmiński, Językowy obraz świata: praca zbiorowa pod redakcją Jerzego Bartmińskiego, Lublin: Wydawnictwo UMCS, 1990, s. 109–127.
  • Bartmiński, Jerzy, Językowe podstawy obrazu świata, Lublin: Wydawnictwo UMCS, 2006.
  • Bartmiński, Jerzy; Stanisława Niebrzegowska, „Profile a podmiotowa interpretacja świata” / Jerzy Bartmiński, Ryszard Tokarski (red.), Profilowanie w języku i w tekście, Lublin: Wydawnictwo UMCS, 1998, s. 211–224.
  • Bartmiński, Jerzy; Wojciech Chlebda, „Problem konceptu bazowego i jego profilowania – na przykładzie stereotypu EUROPY”, Etnolingwistyka, 2013, nr 25, s. 69–95.
  • Butkevičius, Izidorius, „Tradiciniai lietuvių valstiečių gyvenamieji namai“ / Iš lietuvių kultūros istorijos, t. 1, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1958, p. 157–173.
  • Butkevičius, Izidorius, Lietuvos valstiečių gyvenvietės ir sodybos, Vilnius: Mintis, 1971.
  • Daukantas, Simonas, Raštai, t. 1,Vilnius: Vaga, 1976.
  • Gaudiešiūtė, Vaidė, „Namas – kaip pasaulio centras“, Žemaičių žemė, 2007, nr. 3, p. 49–55.
  • Grigas, Kazimieras (sud.), Lietuvių patarlės ir priežodžiai, t. I, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2000.
  • Grigas, Kazimieras, Patarlių paralelės: lietuviškos patarlės su latvių, baltarusų, rusų, lenkų, vokiečių, anglų, lotynų, prancūzų, ispanų atitikmenimis, Vilnius: Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, 1987.
  • Jasiūnaitė, Birutė, „Velnio kėdė“: mitologinių personažų aplinka frazeologijoje: namai, sodyba, bažnyčia“ / Birutė Jasiūnaitė, Šventieji ir nelabieji frazeologijoje ir liaudies kultūroje, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2010, p. 29–54.
  • Kačinskaitė, Indrė; Vytautas Baltrušaitis, Gražina Žumbakienė, Suvalkijos (Sūduvos) tradicinė kaimo architektūra, Vilnius: Etninės kultūros globos taryba, 2008.
  • Klimka, Libertas, „Lietuvio namai: statybos papročiai ir mitologemos“ / Grasilda Blažienė, Sandra Grigaravičiūtė, Aivas Ragauskas (sud.), Inveniens quaero = Ieškoti, rasti, nenurimti: academico illustrissimo et potentissimo, viro nobilissimo, homini serenissimo Algirdo Gaezhuti septuagenneliis hic liber dedicatus est, Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2011, p. 721–745.
  • Klimka, Libertas, „Namučiai“, Archiforma, 2012, nr. 1–2, p. 49–57.
  • Martinaitis, Marcelijus, „Namai ir kelionė piršlybų bei šeimos dainose“, Gimtasis žodis, 2000, nr. 7, p. 26–32; nr. 8, p. 18–23.
  • Niebrzegowska-Bartmińska, Stanisława, „Od separacyjnego do holistycznego opisu językowego obrazu świata: na marginesie dyskusji nad kształtem artykułów w Leksykonie aksjologicznym Słowian i ich sąsiadów” / Iwona Bielińska-Gardziel, Stanisława Niebrzegowska-Bartmińska, Joanna Szadura (red.), Wartości w językowo-kulturowym obrazie świata Słowian i ich sąsiadów, t. 3: Problemy eksplikowania i profilowania pojęć, Lublin: Wydawnictwo UMCS, 2014, s. 71–102.
  • Niebrzegowska-Bartmińska, Stanisława, Wzorce tekstów ustnych w perspektywie etnolingwistycznej, Lublin: Wydawnictwo UMCS, 2007.
  • Smoczyński, Wojciech, „Indoeuropejskie podstawy słownictwa bałtyckiego”, Acta Baltico Slavica, 1982, nr XIV, s. 224–225.
  • Smoczyński, Wojciech, Słownik etymologiczny języka litewskiego, Wilno: Vilniaus universiteto leidykla, 2007.
  • Speičytė, Brigita, „Sieloj kaip namie“ / Gražina Ramoškaitė-Gedienė (sud.), Moteris su lauko gėlėmis: knyga apie Nijolę Miliauskaitę: atsiminimai, pokalbiai, laiškai, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003, p. 189–194.
  • Statkevičius, Vladas, Statybos papročiai Šilalės rajone: etnografiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1988 ir 1989 metais, Vilnius: Lietuvos TSR MA Istorijos institutas, 1990.
  • Stunžinas, Robertas, „Gyvenamojo namo ir pagrindinių jo dalių rūšiniai liaudies terminai“, Terminologija, 2011b, nr. 18, p. 142–153.
  • Stunžinas, Robertas, „Statybos terminijos sinonimija“, Terminologija, 2005, nr. 12, p. 7–26.
  • Stunžinas, Robertas, Statybos liaudies terminai, daktaro disertacija, humanitariniai mokslai, filologija (04 H), Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2011a.
  • Vaitkevičienė, Daiva, „Namų laimė“, Liaudies kultūra, 2002, nr. 4 (85), p. 5–21.
  • Vyšniauskaitė, Angelė, Lietuvio namai, Vilnius: Lietuvos liaudies kultūros centras, 1999.

Šaltiniai

 

Namas ‘house’ and namai ‘home’ in the Lithuanian Language and Culture

  • Bibliographic Description: Kristina Rutkovska, Namų konceptas lietuvių kalboje ir kultūroje, @eitis (lt), 2017, t. 887, ISSN 2424-421X.
  • Previous Edition: Kristina Rutkovska, „Namų konceptas lietuvių kalboje ir kultūroje“, Lietuvių kalba, 2016, nr. 10, p. 1–30, ISSN 1822-525X.
  • Institutional Affiliation: Vilniaus universitetas.
Summary: The Lithuanian picture of house/home is deeply rooted in folk tradition – the ideal home is the rural home of a person’s childhood. In Lithuanian, there are two expressions that are used to designate the concept, the singular namas – which dictionaries tersely define as a building – and the plural namai, which stands for a broader space and a family staying together. The author discusses synonyms (and quasi-synonyms), antonyms (accenting the opposition between familiarity and strangeness), derivatives and collocations of these words. She reports the results of a questionnaire, which show that namas/namai is often mythicized as a paradise on earth, with the important motif of returning home. Proverbs keep guard over patriarchal relations in the family and portray home as a stronghold. Journalistic texts introduce the concept of a cosmopolitan home, open to the world. The features of the Lithuanian base picture of namas/namai are discussed according to the basic semantic aspects: social, psychosocial (sacralization of home), mental, physical and functional (home as a shelter protecting individuals from the strange world they fear). Two profiles of the Lithuanian home are identified in the study: a romantic rustic profile grounded in the lasting relationship with the family, and a European, intelligentsia profile located wherever there are (any) people.

Keywords: house, home, concept, world view, language, cognitive linguistics.