Straipsnis Mitinis vandens kodas Antano Vaičiulaičio novelėje „Akmenų laukas“

  • Bibliografinis aprašas: Gabija Bankauskaitė-Sereikienė, „Mitinis vandens kodas Antano Vaičiulaičio novelėje „Akmenų laukas“, @eitis (lt), 2017, t. 908, ISSN 2424-421X.
  • Ankstesnė laida: Gabija Bankauskaitė-Sereikienė, „Mitinis vandens kodas Antano Vaičiulaičio novelėje „Akmenų laukas“, Lituanistica, 2015, t. 61, nr. 4(102), p. 264–273, ISSN 0235-716X.
  • Institucinė prieskyra: Vilniaus universiteto Kauno humanitarinis fakultetas.
Santrauka: Straipsnyje mitopoetiniu aspektu tiriant vandens hierofaniją analizuojama Antano Vaičiulaičio novelė „Akmenų laukas“. Novelė konstruojama kaip viena iš pagrindinio veikėjo vaikystės istorijų, „kelionė į save“, į momentą, kai prarandamas „rojus“ ir prieš akis atsiveria „mirties vartai“. Archetipinę funkciją čia atlieka vanduo, kuris yra gyvybės, mirties, moteriškumo išraiška, kuris skatina prisiminimus, išreiškia ciklišką gyvybės rato judesį, atlieka atminties ir pranašo, apvalymo ir atnaujinimo, išeities ir gelbėjimo funkciją, simbolizuoja ribą ir kliūtį, jausmus ir svajones, kovą bei neįsisąmonintą pasaulėkūros procesą. Kasdienybės ir ribinių situacijų permąstymas, lūžių ir permainų išgyvenimas atšaukus pasaulietinį laiką, sugrįžus į kritinį momentą per kartotę ir ritualą leidžia pakylėti A. Vaičiulaičiui gyvenimo tikrovę virš buities, suteikti vaizduojamiems įvykiams mitinį kodą ir visuotinę vertę.

Pagrindiniai žodžiai: mitas, archetipas, vanduo, kūryba, kartotė, Antanas Vaičiulaitis.
 

Įvadas

Pasaulis, žmogus ir jo gyvenimas neretai suvokiamas kaip tarpusavyje sąveikaujančių dalelių koegzistavimas trijose sferose, tam tikras būvis. Kiekvienas žmogų supančio pasaulio sudėtinis elementas aiškinamas kaip būtinas ir nepakeičiamas, suponuojantis harmoningą, darnią visumą. Žmogus suprantamas kaip sąmoninga būtybė, gebanti kryptingai dalyvauti pasaulėkūros procese. Kosmoso kūrimosi etapai, sandara, savasis „Aš“, jo paskirtis, egzistencijos prasmė, transcendencijos slėpiniai aiškinami ne tik archeologiniais, antropologiniais, psichologiniais ir kitais moksliniais tyrinėjimais, bet pasiremiama ir archetipais – bendruomeninio supratimo „produktais“, glūdinčiais pasąmonėje, bei mitinio mąstymo struktūromis. Mitinis mąstymas vaizdais neatsiejamas nuo religinės patirties, kuri prilyginama pirmapradei patirčiai. Religingas žmogus, kitaip nei pasaulietis, erdvę išgyvena kaip nevienalytę, kokybiškai kitokią: hierofanijos apraiškos žymi šventą, realią erdvę, kurioje galima pasaulėkūra; šventojo centro stokojanti erdvė yra nešventa, chaotiška, todėl nereali, ją reikia ritualu, apeigomis kosmizuoti, sakralizuoti, kad būtų galima įkurti namus, analogiškus dievų namams, t. y. kartoti pirmapradžius dievų veiksmus Žr. Mircea Eliade, Amžinojo sugrįžimo mitas: archetipai ir kartotė, p. 15–16, 47. .
 

Siekimas peržengti istorinį laiką, bandymas atkurti mitinę pasaulėkūros akimirką itin ryškus lietuvių prozininko Antano Vaičiulaičio (1906–1992) tekstuose. Jie atspindi pamatines temas, klausimus, vertybes, archetipus – tai, kas žmogui svarbiausia ir kas veikia jo pasaulėvaizdį. Autoriui rūpimos problemos novelėse koduojamos tam tikros srities gamtos simbolika. Vienų novelių įvaizdžiai grupuojami apie medžio fenomeną, kitų raktas į giliosios reikšmės atskleidimą – paukščių pasaulis, kai kurios novelės grįstos vandens stichijos archetipinėmis struktūromis ir mitokūros principais. Nemažai analizuotas autoriaus darbų tradiciškumas ir modernumas, aktualumas, poetika, psichologiniai ir etiniai aspektai, egzistencinės temos, nagrinėti archetipai, kūrinių motyvai (Antano Vaičiulaičio 100-osioms gimimo metinėms skirta konferencija ir leidinys Būties harmonijos ilgesys Žr. Laimutė Tidikytė (sud.), Būties harmonijos ilgesys: Antano Vaičiulaičio 100-osioms gimimo metinėms, 2006. , Aušros Liulevičienės Žr. Aušra Liulevičienė, „Antanas Vaičiulaitis“, 1997. , Vytauto Kubiliaus Žr. Vytautas Kubilius, Antanas Vaičiulaitis, 1993. , Alberto Zalatoriaus Žr. Albertas Zalatorius, „Dėsniai, kurie niekados negęsta“, 1989. , Bernardo Brazdžionio Žr. Bernardas Brazdžionis, „Magiškasis Vaičiulaičio kūrybos pasaulis“, 1986. , Juozo Griniaus Žr. Jonas Grinius, Veidai ir problemos lietuvių literatūroje = Visages et problèmes de la littérature lituanienne, 1977. ir kt. vertinimai). Itin nuodugniai įvairiais aspektais analizuotas Antano Vaičiulaičio romanas Valentina. Tačiau archetipiškumo, mitokūros aspektas kūrėjo novelėse, vandens reikšmės ir simbolika nėra išsamiai tirti. A. Vaičiulaičio kūrybos pasaulis, veikėjai – tradicinės bendruomenės žmonės. Kai kurie tyrėjai yra pažymėję, kad rašytojo vaizduojami personažai artimesni transcendentiniam būties modeliui nei pasaulietiniam. Pasak V. Kubiliaus, A. Vaičiulaičiui literatūra yra žmonių bendrumo, dvasinio prado, amžinybės ilgesio išraiška, jo istorijose nėra liūdesio ir maištingos nevilties, vyrauja džiaugsmingas visuotinės harmonijos išgyvenimas, žmogus ramiai siekia šventiškos palaimos, nes tiki, kad dangaus vartai jam iš tiesų atsivers Žr. Vytautas Kubilius, Antanas Vaičiulaitis, p. 42, 33. . Kita vertus, pasak M. Eliade’s, bet kuris žmogus, net ir pasirinkęs pasaulietišką gyvenseną, iš dalies vis tiek esti religinėje patirtyje. Mažiau nagrinėtos Antano Vaičiulaičio novelės analizė šiuo aspektu yra nauja ir aktuali viso rašytojo kūrybinio paveldo interpretacijai.

 

Straipsnio tikslas – išanalizuoti A. Vaičiulaičio novelę „Akmenų laukas“ vandens hierofanijos aspektu. Straipsnio uždaviniai: aptarti mitinio mąstymo ir archetipo sampratas, panagrinėti vandens simbolikos reikšmę novelės pasaulėvaizdžio sistemoje. Tyrimo metodas mitopoetinis: remiamasi J. Puhvelo ir E. Meletinskio mitinio mąstymo samprata, C. G. Jungo ir M. Eliade’s archetipinio modelio apibrėžtimi, „amžinojo sugrįžimo“ ir kartotės, ritualo sampratų jungtimi kaip metodologiniu įrankiu, leidžiančiu interpretuoti novelės mitinį erdvėlaikį ir veikėjų atkuriamus pirmapradžius pasaulėkūros veiksmus, paliudytus dievų, aktualizuoti vandens kaip pamatinės stichijos funkcijas; taip pat pasitelkta kosmogoninės vandens reikšmės aptartis pagal G. Bachelard’ą.

Mitas – archetipas – kartotė

Mitas „fiksuoja mąstymo būdus, kurių dėka žmonių grupė suvokia ir atpažįsta save, kaupia žinias ir pasitikėjimą savimi, aiškina savo pačių ir aplinkinio pasaulio kilmę bei egzistavimą, o kartais bando nuspėti ir ateitį“ Jaan Puhvel, Lyginamoji mitologija, p. 2. . M. Eliade’s teigimu, mitai sudaro pirminių apreiškimų in illo tempore visumą, „byloja apie tai, kaip kas nors atsitiko, pradėjo būti. […] kalba tik apie realius dalykus, apie tai, kas realiai įvyko, apie tai, kas apsireiškė visa pilnatve“ Mircea Eliade, Šventybė ir pasaulietiškumas, p. 67. . Dievai ir protėviai pirmapradėje kūryboje perteikė civilizacijos pagrindų žinias, kad amžinasis sugrįžimas į pačią pradžią ir pirmapradžių veiksmų kartojimas modeliuoja bei moderuoja individų ir kosmoso, kuriame nuolat esti pirmykštis žmogus, buvimo būdą. Tai – susiliejimas su būtimi ir dalyvavimas joje. Mitinis mąstymas gamtą ir žmogų suvokia kaip vienį, neskiria objekto ir subjekto, to, kas materialu ir idealu, vienkartinio ir daugkartinio, kas statiška ir dinamiška, amžina ir laikina. Etnologo Bronislavo Malinovskio teigimu Žr. Елеазар Моисеевич Мелетинский, Поэтика мифа, с. 38. , mitas atlieka praktinę funkciją palaikydamas tradicijas, genties kultūros nenutrūkstamumą, kodifikuoja mintį, stiprina moralę, siūlo tam tikras elgesio taisykles, sankcionuoja apeigas, racionalizuoja ir pateisina socialinę sanklodą; pragmatinė jo funkcija siekia individo bei visuomenės gerovės ir dermės su socialiniais bei ekonominiais veiksniais.
 

Mitinis mąstymas, jungiantis praeitį ir dabartį, perteikia archetipines struktūras. Archetipų teoriją pagrindė C. G. Jungas, tyrinėdamas sapnus ir remdamasis analogijomis iš mitologijos. Jo nuomone, archetipai yra tam tikra psyche struktūra, įgimta kiekvienam žmogui Žr. Carl Gustav Jung, Psichoanalizė ir filosofija: rinktinė, p. 221. . Archetipo sąvokos suvokimas visada yra gana problemiškas, nes neretai manoma, kad archetipai reiškia tam tikrus apibrėžtus mitinius vaizdinius ir motyvus. Tai yra instinktyvi linkmė ir kartu sąmoninga tendencija (polinkis) atkurti tam tikro mitinio motyvo, mitologemos išraiškas (pavaizdavimus). Išraiškos gali labai skirtis detalėmis, tačiau nenukrypsta nuo pagrindinio modelio. Archetipai gali iškilti netikėtai, tarsi instinktai, ir pasireikšti fantazijomis, simboliniais vaizdiniais, kurių kilmė nežinoma; jie atsikuria bet kuriuo metu ir bet kuriame pasaulio krašte Žr. Carl Gustav Jung, Žvelgiant į pasąmonę, 1994. . C. G. Jungas teigia archetipą esant dalimi objektyvios psichikos, dinamišku vaizdiniu, kurį suprantame per nepriklausomo veikėjo išgyvenimą Žr. Carl Gustav Jung, Du traktatai apie analitinę psichologiją, p. 143. .

M. Eliade apie archetipus samprotauja panašiai teigdamas, kad tai tipiniai žmogaus elgesio modeliai, turinio neturinčios grynosios formos, slypinčios žmogaus psichikoje ir lemiančios jo elgesį. Kiekvienas simbolis, vaizdinys, objektas, taigi ir mintys, jausmai, situacijos, veiksmai, turi savo archetipinį modelį – bendruomenės ir kiekvieno jos nario pasąmonėje glūdinčią nepaaiškinamą visuotinę pasaulio ir tikrovės sampratą. Tokios struktūros aptinkamos senovės visuomenių mąstysenoje, jomis grindžiama kasdienė veikla, darbai, aiškinamas žmogaus buvimas pačia bendriausia prasme. M. Eliade’s teigimu, tyrinėjant senovės visuomenių žmonių elgesį, galima perprasti būties ir tikrovės sampratas, kurios gali būti traktuojamos kaip esminės pasaulėvokos ašys Žr. Mircea Eliade, Amžinojo sugrįžimo mitas: archetipai ir kartotė, p. 7. . Būtis ir tikrovė, metafizinis archajinis pasaulis aiškinamas nesąvokine kalba ir atsiskleidžia per simbolius, mitus ir ritualus Žr. ten pat, p. 7. . Kartojimas – svarbiausias archetipinių struktūrų aspektas – padeda joms susidaryti, formuoja jų reikšmę Žr. ten pat, p. 8–9. . Taigi archajinei sąmonei svarbiausia yra tai, kas sakralu, o sakralu tai, kas „kosmogoniška“, kas esti kūrimo pradžioje, kas gali ir turi kasmet kartotis pagrindiniame tam tikros tradicijos rituale. Religingą žmogų didingesnio, paslaptingo ir intuityviai tesuvokiamo pamėgdžiojimas, ritualizavimas artina prie nežemiškumo, teisingumo, prie kažko, kas buvo ir tebėra žmonių siekiamybė, idealas, vienintelis ir teisingas kelias, galintis palengvinti žmogaus būtį ir bent priartinti prie amžinumo.

 

Vandens hierofanijos sąsaja su „amžinuoju sugrįžimu“

Mitinio mąstymo struktūros apima pagrindines gamtos stichijas – orą, žemę, ugnį, vandenį. Kaip teigia M. Eliade, bet kokia struktūra, forma, sankūra, kūryba negalima be vandens, nes be jo negali būti jokios formos. Būtent universali vandens simbolika sujungia ir pagrindžia visų kitų sferų pavienių hierofanijų apraiškas. Vandens stichija neprilygsta jokiai kitai, tarsi visko „branduolys“ yra belaikė: „nes vandenys buvo anksčiau už žemę“, „vandenys simbolizuoja bendrą potencialumo visumą; jie yra visų būties galimybių fons et origo, telkinys; jie yra pirmesni už bet kokią formą ir laiko bet kokią sankūrą“ Žr. Mircea Eliade, Šventybė ir pasaulietiškumas, p. 91. . Nugrimzdimas simbolizuoja sugrįžimą į pirmapradę beformę būseną, chaosą. Iškilimas (pvz., salos mituose) – chaoso suvaldymas, formos įgavimas, erdvės kosmizavimas. Vandenys neturi formos, forma galima tik virš vandens Žr. ten pat, p. 92. . Tad sąlytis su vandeniu pažymėtas ir gyvybės, ir mirties ženklais, nes nauja gyvybė įmanoma tik po laikino užgesimo (periodiškas tvanas, žemynų nuskendimas, įšventinamoji krikšto mirtis, nuodėmių nuplovimas, t. t.).

Taigi vanduo yra ypatingas pirmapradis objektas. Dažnai jis pavadinamas gyvybės šaltiniu, jam suteikiama pagrindinės gyvybės egzistencijos sąlygos reikšmė. Pirmapradis vanduo, ėmus veikti kokiai nors šventybei ar iš vandens pasirodžius kokiai nors gyvybės sėklai, užuomazgai (lotosui, kiaušiniui) ar pan., nugali chaosą ir sukuria kosmosą – sunaikina tamsą ir pasėja gyvybę, o vėliau nepaliaujamai rūpinasi ja, jos išlikimu ir tęstinumu. Tad vanduo atliepia abu pasaulio kūrimosi procesų polius – neigiamą (chaosą) ir teigiamą (kosmosą). Šis vandens dvilypumas dažnai grindžiamas įvairiais įvaizdžiais. Neretai vaizduojami klaidūs, pragaištį nešantys jūrų vandenys, audros, visa užliejantis ir pražudantis tvanas, derlių sunaikinančios liūtys. Dažni ir troškulį malšinantys, gyvybę palaikantys, nuo sausrų ar gaisrų gelbėjantys, apvalantys, augmeniją atgaivinantys vandenys. Toks elemento dvejopumas sietinas su gamtos, pasaulio, gyvybės ciklų samprata ir vandens svarba joje. Vanduo periodiškai atnaujina pasaulį, apvalo jį, įkūnija tobulėjimo, amžinumo, nenutrūkstamumo idėją.

 

Daugumoje veikalų vandens stichijos simbolika dažniau siejama su apatine Kosmoso ar Pasaulio medžio sfera, su požemiu ir horizontalumu, su perėjimu iš mirties, nebūties į žemės būtį, toliau kylant vertikale link dangaus ir ugnies į dievų sferą. Pats vanduo yra axis mundi Plg. ten pat, p. 30. , vartai aukštyn arba žemyn, jungiamoji vertikalioji žemės ir dangaus ašis. Taigi vanduo – būtina, veiksmingumu pažymėta stichija, pati atliekanti veiksmą, kurianti, sudedamoji pasaulio objektų medžiaga, keliaujanti per tris pasaulio sferas.

Veiksmas, ėjimas bendriausia prasme suvokiamas kaip kelias, kelionė – pirmiausia į save, į savo esybės centrą. Jis sudėtingas, nes tai perėjimas iš chaoso, mirties į gyvenimą, realybę, tvarką. Tai iniciacija, ėjimas į veiksmingą būtį. Tai ir kūrybos aktas, Pasaulio sukūrimas. Vanduo, amorfiškas ir neišreikštas, paskatina kosmizavimą, kūrybą per auką, kraują, kuris yra tas pats vanduo. Sugyvinimas, tikrasis gyvenimas, sudvasinimas turi būti paliudytas dievų, siela suteikiama per auką, aktą, ritualą (per prototipą, kartojimą). Daiktas ar veiksmas yra tikras tiek, kiek pamėgdžioja ar atkartoja archetipą. Tad reali tikrovė grindžiama kartojimu arba bendrininkavimu. Mėgdžiojant archetipus, atšaukiamas istorinis (žemiškasis) laikas, kartojamas pirmasis veiksmo kartas ab origine Žr. Mircea Eliade, Amžinojo sugrįžimo mitas: archetipai ir kartotė, p. 22. :

Kaip įprastinę erdvę panaikina Centro simbolika […], taip ir kiekvienas prasmingas archajinio žmogaus veiksmas, kiekvienas realus veiksmas, t. y. kiekvienas archetipinio veiksmo pakartojimas, pristabdo trukmę, panaikina įprastinį laiką ir susieja su mitiniu laiku. Ten pat, p. 38.
 
Pasaulietinio laiko atsisakymas išreiškia vidinį archajinio žmogaus poreikį, bandymą atkurti buvusį ryšį su Būtimi. O noras atmesti istoriją, mėgdžioti archetipus liudija, kad žmogus siekia amžinumo ir tęstinumo, ginasi nuo nebūties baimės, siekia išlikti. Kolektyvinė atmintis nepripažįsta istorijos, ji išlaiko tik pavyzdinius modelius, teigia amžinąją idėją, ja pažymi konkretų istorinį įvykį ar istorinį asmenį, atmesdama istoriškumą ir asmenybiškumą, palikdama tik simbolizuojantį faktą ar herojų (didvyrį). Atsisakyti istorinio laiko padeda iliuzija, skaitymas, kūryba, amžinojo momento, paliudyto dievų, ilgesingas troškimas, Didžiojo Laiko pasiilgimas, harmonijos poreikis. Įkvėpimas, palaimos būsena, skaitymas, „žmogiškojo meno kūriniai yra dieviškojo meno pamėgdžiojimas“,
todėl dievų veikla, teikianti didžiausią palaimą, yra kontempliacija. Todėl ir žmonėms didžiausią palaimą teikia ta veikla, kuri yra artimiausia dieviškai veiklai. Ten pat, p. 35.

Amžinybės laikas cikliškas, jis nenutrūkstamai sukasi ratu, tai laikas be konflikto. Pasak M. Eliade’s, žmogui būdingas ontologinio rojaus, tobulybės, buvusios ab initio ilgesys Žr. Mircea Eliade, Šventybė ir pasaulietiškumas, p. 66. ir tikėjimas, kad dievai ir protėviai pirmaprade kūryba perteikė ir civilizacijos pagrindų žinias, o amžinasis sugrįžimas į pačią pradžią – sugrįžimas į tikruosius, realius namus, į būties esmę, pradžią, lopšį, suteikiantis saugumo jausmą ir galimybę pasijusti tikraisiais pasaulio kūrėjais – dievais, dievybėmis ar herojais. Ritualas „kontroliuoja“ vidinę visatos dialektiką kartu su kartote, besiginančia nuo atsitiktinių įvykių. Jis iš destrukcijos ir chaoso grąžina į tvarką, darną ir harmoniją, taigi – kosmogoniją, leidžia peržengti profaniškąjį laiką. Žmogus kartoja Pasaulėkūros aktą – ritualas, dieviškasis modelis, archetipas, sugrąžina į mitinį pradžios metą Žr. Mircea Eliade, Amžinojo sugrįžimo mitas: archetipai ir kartotė, p. 24–25. .

 

„Prarastojo rojaus“ ženklai novelėje

Antano Vaičiulaičio novelė „Akmenų laukas“ – retrospektyvus pasakojimas apie vaikystėje išgyventą įvykį, galbūt faktą, kuris, praradęs savo istorines šaknis, gali pasikartoti bet kada ir bet kurioje vietoje kaip savo gyvenimo, savo namų tvėrimo pavyzdys, individo akistata su bendruomenės sukurtu išnaudojimo mechanizmu, kovos už laisvę tragizmo idėja. Novelė konstruojama kaip pagrindinio veikėjo vaikystės viena iš istorijų, kaip „kelionė į save“, kaip tam tikras „auksinis laikas“, kuris baigėsi svetimiems įsiveržus į vaikystės užgyventą erdvę. Tai kelionė į momentą, kai prarandamas „rojus“ ir prieš akis atsiveria „mirties vartai“. Kasmetinis važiavimas pas giminaičius pasakotojo prisimenamas kaip ritualinė kelionė, kaskart detaliai atgaminant aplinką. Vaizdai regėjimo lauke plaukia kaip vanduo – pasireiškia vandens hierofanija. Pirmiausia žvilgsnis stabtelėja ir fiksuoja kiemų svirtis; novelės kontekste jos turi centro simbolikos vertę – reprezentuoja šulinį, taigi – vandenį. Miesto centrą rodo bažnyčia. Užmiesčio centras – dvaras – mena istoriją apie Napoleoną. Tai sakralizuotos erdvės. Malūnas suteikia mistiškumo, nelaikiškumo:
Nuostabiausias dalykas man toje kelionėje būdavo kukurūzų laukas dvaro žemėse ir didelis vėjinis malūnas, kurį pravažiuodavome beveik po pat sparnais, aukštai besigraibstančiais po orą ir vėl krentančiais žemyn su išpūstu ir plezdenančiu audeklu. Ratų girgždėjimas, storas velenas, prie kurio laikėsi sparnai, miltais apdulkėję langeliai, durys, pro kurias karojo nuleistos grandinės, ir sienojas malūnui į vėją atkreipti buvo man tokie įdomūs ir paslaptingi kaip pasaka. Antanas Vaičiulaitis, Tavo veido šviesa: novelės, padavimai, romanas, p. 238.
 
Mitiškai vaizduojama ir Šilbalių sodyba, kurioje augo virš visų kitų medžių iškilęs senas ąžuolas, sietinas su Pasaulio (arba Gyvybės) medžio įvaizdžiu:
Už gerų varsnų nuo malūno sukdavome į šunkelį ir toli jau pamatydavome Šilbalių dėdės trobas. Tuoj išskirdavom jas iš aplinkinių ūkių, nes gale pirkios augo ten ąžuolas, aukštesnis už viso sodžiaus medžius ir su nukaršusia viršūne. Ten pat, p. 238.
Erdvę kosmizuoja bei sakralizuoja ir beržynėlis:
Visados, kai tik išvysdavau Šilbalių namus, akys man nusišviesdavo ir širdis linksmai šokteldavo: gera ir smagu buvo žiūrėti į tuos beržus, kurie baltavo aplink visą sodybą. Ten pat, p. 238.
Apvaldyta erdvė asocijuojasi su dieviška būtimi, todėl sukelia palaimos būseną Žr. ten pat, p. 31–34. . Šiai kelionės metu regėtai sakraliai, užgyventai erdvei oponuoja nevienalytė erdvė galulaukėje, užribio zonoje. Prisiminimų vaizdai nustoja „plaukti“, vandens hierofanija perkeliama į apleistą, civilizacijos „užmirštą“ vietą.
 

Novelės veiksmo centras – Kartuvių kalnelis, loma ir Kregždės upelė – teritorija, kurią pasakotojas pakrikštija „karalystės“ vardu. Ši vieta religingam žmogui suskaldyta: Kartuvių kalnelis simbolizuoja mirtį, praeitį, išnykusią civilizaciją, taigi buvusį pasaulėkūros centrą („Savo vardą buvo gavęs nuo to, kad ant jo baudžiavų laikais korė žmones“ Ten pat, p. 238. ), turi neigiamą konotaciją; loma atspindi pirmapradį chaosą, yra neapgyvendinta. Upelis, tekantis vanduo per kalnelį ir apjuosiantis dykrą, kaip hierofanija sujungia minėtas zonas ir rodo mirties ir gyvybės (kregždė – gyvybės, atsinaujinimo nešėja), egzistencijos ir transcendencijos vienį, istorinio fakto tapimą mitiniu įvykiu, erdvėlaikio permanentiškumą, potencialią chaoso virsmo kosmosu vietą. Zonas vienija pirmapradė, bet nevienareikšmė medžiaga – akmuo. Lomoje jis gali simbolizuoti centrą, būti pirmaprade pasaulėkūros medžiaga. Kalnelio akmuo („Dykas buvo tas kalnelis, be medžio, išraustas ir akmenų pilnas“ Ten pat. ) gali sietis ir su mirties įrankiu – nusidėjėliai užmėtomi akmenimis.

 

Vanduo skatina prisiminimus ir pažadina archetipišką nesąmoningą pirmapradės pasaulėkūros procesą, novelėje pasireiškiantį ritualinės kovos vaizdiniais. Kova, pažymėta kartojimu, yra simbolinė, liudijanti šventybės, amžinumo poreikį. Besidžiaugdami vandeniu ir maudynėmis vaikai nejučia atkartoja pirmapradį veiksmą, apsivalymą, pašventinimą:

Sušilę ir pailsę pūkšteldavome į Kregždės upelę, kuri skaidri gurguliavo per akmenis, ir klegėdami maudėmės, taškydamiesi ir vienas kitą niurkydami į vandenį. Ten pat.
Novelės veikėjai tarsi atgimsta – nuovargį, kaitrą, susikaustymą panaikina vanduo, sąlytis su juo; vanduo neigiamus pojūčius paverčia teigiamais, išsklaido nemalonią būseną ir suteikia smagumo, nuoširdaus džiaugsmo, laimės. Vaikai atgimsta tarsi po krikšto, įgyja dieviškumo. Į pirmapradiškumą ir rituališkumą nukreipia klegesio, šūksnio motyvai:
Sulig savo riksmu jisai pasileido bėgti prie vandens, šokinėdamas kaip kumeliukas, pirmą sykį išleistas į lauką. Ir mes suklikom ir metėmės prie Kregždės upokšnio. Pribėgome visi kartu. Ten pat, p. 242.
Vaikai simbolizuoja ir archajinį žmogų (maudosi nuogi), atsidūrusį chaotiškoje, dar neapgyvendintoje, todėl tinkamoje pasaulėkūrai erdvėje.
 

Aplink vaikus esti viskas, ko reikia pasaulio kūrimui: žemė, akmuo, kalnelis (priartinantis prie dangaus centras) ir vanduo. Neapgyvendinta, bet tam puikiai tinkama vieta, naujų potyrių ir pažinimo troškimas atspindi sankūrą:

Mums, mažiems padaužoms, jisai [kalnelis – G. B.-S.] labai tiko, nes čia ligi soties galėjome slapstytis duobėse, gaudytis, akmenimis laidyti į pakalnę, kasinėti lapės olą, kurios galo niekados neprieidavai. Ten pat, p. 238.
Ant kalnelio vaikai tarsi archeologai ar pirmykščiai žmonės tyrinėja gamtą, bandydami atskleisti jos paslaptis, empiriškai pažinti jos galią ir įvesti savo viešpatystę. Kaip teigia M. Eliade,
[…] kiekviena teritorija, užimta siekiant joje apsigyventi ar ją naudoti kaip „gyvybinę erdvę“, pirmiau iš „chaoso“ paverčiama „kosmosu“; tai yra ritualu jai suteikiama tam tikra „forma“, kuri ją paverčia realia. […] Nesuskaičiuojami erdvės, daiktų, žmonių pašventinimo aktai liudija pirmykščio žmogaus pakvaišimą dėl realybės, jo būties geismą. Mircea Eliade, Amžinojo sugrįžimo mitas: archetipai ir kartotė, p. 13.
Dykvietės–kalnelio–upokšnio erdvė vaikams tampa karalyste, kurios šventybę kūrė vanduo ir ritualiniai žaidimai:
Mūsų džiaugsmas buvo neapsakomas. Mes šaukėme kaip patrakę, šokinėjome, siautėme ir žaidėme laukiniais. Toji dyka dirva, lapių urvais išraustas kalnelis ir ramiai čiurlenantis upokšnis buvo mūsų karalystė, niekam kitam nenaudinga, ir mums nė į galvą neatėjo, kad kada nors mes šio savo žaismų tyrlaukio netektume. Antanas Vaičiulaitis, Tavo veido šviesa: novelės, padavimai, romanas, p. 239.
 
Karalystė išreiškia pirmapradę dievišką buveinę, archetipinį būstą, namus. Požiūris į vietovę kaip į karalystę liudija erdvėlaikio ypatingumą ir įprasmina kartotę – vaikai net buvo susikūrę tam tikrą „savosios“ erdvės apvaldymo ritualą:
Nusibodus pliauškytis upelėje, visi eidavome vaikščioti po akmenų lauką. […] Išsimaudžius mūsų darbas ir buvo visą daubą peršokuoti akmenimis, nepalypstėjus koja žemės. Taikydavos, kad paslydę nusibrėnydavome blauzdas, prasiskeldavome kelį ar kaktą. Ten pat.
Vaikai jaučiasi šeimininkais, elgiasi pagal savo susikurtas taisykles, siekia tapti herojais, didvyriais, turinčiais galios užkariauti ir užvaldyti, atlikti sakralizacijos aktą. Kalnelis ir akmenynė jiems – kovos arena, jie varžosi, kuris pirmas užkops, kuris nenuslysdamas peršokuos visus akmenis. Pardavus kalnelį bei lomą, vaikai liūdi, nes jų sakralizuota erdvė atimta, kartu atimta teisė į pasaulio perkūrą joje:
Kai pribėgome, Motiejukas, sumišęs ir lyg sugėdintas, pasakė:
– Tėtis užvakar pardavė akmenų lauką. […]
– O upelį?
– Upelį? – sudvejojo Motiejukas. – Upelio gal nepardavė – jis juk iš toli atbėga. Ten pat.
 

Taigi sąsaja su pirmaprade vaikų „karalyste“ išlieka – per vandenį, kuris yra „niekieno“ ir kaip šventybė jungia profanišką erdvę su sakralia. Vanduo siejamas su naujumu, nepatirtais įspūdžiais ir galimybe tobulėti, suprasti, patikrinti save, sužinoti savo statusą, vertę gamtoje. Šalia vandens žmogų užlieja gaivališka energija, pasąmonėje kyla nevaldomas noras susikauti su stichija, išmėginti savo jėgas. Kovos su gamta, stichijos įveikimo ir kartu susijungimo su ja momento ypatingumą akcentuoja G. Bachelard’as: „[…] šuolis į jūrą […] vienintelis tikslus, pagrįstas, šuolio į nežinią vaizdas, kurį įmanoma išgyventi“ Gaston Bachelard, Svajonių džiaugsmas: ugnies psichoanalizė: vanduo ir svajonės: erdvės poetika, p. 272. ,

[…] kai vaikas gimnastikos salėje šokinėja į tolį ant pjuvenų, jis patiria tik žmogišką lenktynių džiaugsmą. Jeigu jis yra pirmasis šiose varžybose, vadinasi, jis pirmasis tarp žmonių. Ir visiškai kitoks viršžmogiškas išdidumas apima šokant per kliūtį gamtoje, vienu šuoliu peršokant upelį! Nesvarbu, kad jis vienas, svarbu, kad jis pirmas. Jis pirmasis gamtoje. Ir įsitraukęs į nesibaigiantį žaidimą, vaikas šokinėja iš vienos pievos į kitą, nepaisydamas šniokščiančio vandens pavojų. Ir kiek vaizdų tuomet gimsta! Kiek svajų patiria galybės, triumfo, paniekos nugalėtajam skonį. Plačioje lankoje per upelį šokinėjantis vaikas geba svajoti nuotykius, jėgą, polėkį, narsumą. Ten pat, p. 290.
Kova vandenyje taip pat susijusi su cikliško gyvybės rato pojūčiu. Būtent galynėjimasis su vandeniu įprasmina mitinio didvyrio, nugalinčio neįmanomas kliūtis, mėgdžiojimą, išreiškia dieviškosios kartotės idėją:
Netrukus mes pliūškėme vandeny, rėkdami ir skandindami vieni kitus, lygiai kaip senomis akmenų dirvos dienomis, kada mes čia žaidėme laukiniais. Antanas Vaičiulaitis, Tavo veido šviesa: novelės, padavimai, romanas, p. 244.
 

Novelėje vaikų įsivaizduojamą erdvės įvaldymą keičia tikrasis žmonių įsikūrimas prie upelio – dykvietę sėkmingai apdirba žemės plotą nupirkęs Baltrus Žirgelis ir jo šeima. Tačiau įsikūrimas nėra lengvas. Vaikai nuolat seka „savosios karalystės“ likimą, nesąmoningai išreikšdami „prarastojo rojaus“ ilgesį, liudydami norą atmesti istoriją, žemiškąjį laiką, nesukurtąjį, nešventą pasaulį, laiką ir erdvę.

Ūkininkas savuosius namus renčia iš akmenų, molio, augalų ir būtino sando, sutvirtinančio, sujungiančio elemento – vandens. Kiemo centre – šulinys, dievišką rojų simbolizuoja sodas:

Šilbalių vaikams nebuvo tai naujiena, bet aš, išpūtęs akis, žiūrėjau į šulinį, kurio rentinys buvo akmeninis, žiūrėjau į medelius, kurie užveistam sode aplink pirkią žaliavo gležnais lapeliais, ir į javų laukus, iš lėto vilnijančius, padvelkus vėjeliui tenai, kur neseniai riogsojo akmenys ir kerojo dagiai. Ten pat. Plg. su A. Vaičiulaičio novele „Motiejaus šulinys“(Antanas Vaičiulaitis, Vidurnaktis prie Šeimenos: novelės ir apsakymai, 1986.), kurioje šulinys, sujungtas su medžiu, atlieka steigties funkciją ir tampa pasaulėkūros ašimi, taip pat padeda veikėjui susisiekti su anuo pasauliu (tarpininko funkcija). Abu objektai harmonizuoja aplinkinę erdvę: pritraukia miško paukščius ir gyvūnus, pasotina ūkio galvijus, suteikia sveikatos ūkio gyventojams ir kaimynams, leidžia suklestėti kaimui.
Akmuo – žemės ir vandens darinys, išlaikantis atmintį, simbolizuojantis dievišką galią. Naujakurių namai analogiški dievų buveinei. Prie upelio ganėsi karvė – pagrindinė šeimos maitintoja, taigi pienas, kaip ir vanduo, yra gyvybės šaltinis, penas. G. Bachelard’as pažymi, kad pasąmonei
kiekvienas vanduo yra pienas. Tiksliau, kiekvienas palaimingas gėrimas yra motinos pienas. Gaston Bachelard, Svajonių džiaugsmas: ugnies psichoanalizė: vanduo ir svajonės: erdvės poetika, p. 227.
Motina gamta maitina žmogų – ji yra gyvybės teikėja.
 

Vaikams „praradus“ savo karalystę (į laukinę žaidimų dirvą vartai jau užkelti), išryškinami pasikartojantys raudonos spalvos ir kraujo motyvai, įvedamas grėsmingo, pražūtimi grasinančio vandens įvaizdis. Audra oponuoja dainai, ramiai liūliuojančiai tarsi moteriškas vanduo, užsimezga netikėtos lemties laukimo intriga, skleidžiasi destrukcijos nuojauta:

Saulė, raudona ir didelė, grimzdo už girių. […] Nuo paskutinių saulės spindulių debesys pasruvo krauju, buvo nykūs ir baisūs. Daina nutilo. Mamytė pasižiūrėjo į tuos kruvinus debesų kalnus […]. Antanas Vaičiulaitis, Tavo veido šviesa: novelės, padavimai, romanas, p. 245.
Kraujo motyvas kartojasi: padėdami naujajam savininkui ir jo sūnui rinkti akmenis, vaikai iki kraujo apsidaužo krumplius. Karo metu besistengią pabėgti iš mirties nagų giminaičiai Šilbalių sodyboje su ja susiduria – išvysta karvę perpjautu kaklu:
Mūsų pasirodymas Šilbalių kieme buvo nepaprastas. Kai įriedėjom pro vartus, prie tvarto, ant pamestų šiaudų, pamatėm išpūstais šonais nuvirtusią karvę. Jos gerklė buvo perpjauta. Šviežias kraujas gliurgė jai iš žaizdos, gerdamasis į šiaudus ir žemę. Už kūgio pastebėjome Baltrų Žirgelį. Jis šiaudų gniūžte šluostė nuo dalgio kraują lygiai taip kaip dobilienoje pjovėjas, prieš pasigaląsdamas ašmenis. Ten pat, p. 246.
Nutraukiama peno, motiniškumo, naujos gyvybės atsiradimo gija. Šis mirties aktas, atliktas giltinės atributu – dalgiu, rituališkai pažymimas degtine: „nuo šaknų“ Ten pat, p. 247. – degančiu vandeniu, viena vertus, gydančiu žaizdas, skatinančiu užmarštį, kita vertus, suteikiančiu jėgų, agresijos, atimančiu protą. Vandens hierofanija inicijuoja veiksmą. Pralietas kraujas (vandens, virtusio krauju, gliurgimas) pranašauja darnaus ir harmoningo gyvenimo griūtį.
 

Karas sukelia chaosą kultūrinėje erdvėje, naujakurių sodyboje priešinamasi priespaudai ir išnaudojimui, kovojama už savarankiškumą ir laisvę. Didelių ambicijų turintis ūkininkas nenori skolintis iš kaimyno pinigų, nespėja laiku sumokėti mokesčių duoklės ir jo ūkis išvaržomas. Naujakurys materializavo savo svajonę, suteikė jai formą, susikūrė „dangaus karalystę“ žemėje, tačiau liko bendruomenės užribyje. Profaniškas pasaulis riboja jo, tipiško kūrėjo, laisvę. Nuo Kartuvių kalnelio kaltės prieš bendruomenę, nepaklusnumo, bausmės (tiksliai nepasakyta, už ką buvo kariami žmonės) simbolika „nusileidžia“ į lomą ir „pažadina“ chaosą – „atgaivinama“ mirtis. Raudonos spalvos, kraujo motyvas pasikartoja kaip mirties pranašas ir namų erdvėje:

Į kiemą įsirito brička su antstoliu ir dviem žandarais. […] Niekas į juos nesikreipė, tik boba su raudona skara pakilo nuo rąsto […].
– Kas daugiau? – klausė antstolis, žvelgdamas čia į tris ūkininkus, kurie nepakilo nuo slenksčio, čia į bobą su raudona skara ant rąsto, čia vėl į popieros lakštą, čia vėl į abu mėsininkus. Ten pat, p. 249, 250.
Šeimininkas didvyriškai stoja į kovą už būvį tarsi pirmykštis žmogus – su kirviu rankose. Vokietis, norėjęs sėti mirtį, tarsi Kainas lieka su žyme, randu. Baltraus Žirgelio krauju pažymima apgyvendinta vieta, susijungia vandens ir žemės stichijos:
Čia išvydau kraujo srovelę, kuri iš Baltraus krūtinės per kaklą ir veidą varvėjo ant žemės. Ten pat, p. 252.
Mirtis ištinka prie vartų, skiriančių erdves: žardžio ir kiemo, sakralios ir svetimųjų desakralizuotos erdvės. Vandens bespalviškumas, vandens ir pieno baltumas galutinai transformuojasi į raudoną spalvą – tampa vandeniu-krauju, simbolizuojančiu mirtį. Kita vertus, įsigerdamas į žemę kraujas suteikia galią naujam gyvenimui.
 

Labai svarbi veikėjo mirties scena – Vaičiulaitis pavaizduoja paskutinį ūkininko žvilgsnį, aprėpiantį jo susikurtąjį „pasaulį“ nuo dangaus iki žemės. Simboliškai susiliejama su žeme, teigiama metafizinė būtis. Religingo pasakotojo vizijoje pakartojamas dvasinis pasipriešinimas, išryškinamas didvyriškumas amžinoje kovoje už savo teritoriją, laisvę, nepriklausomybę, išnaudojimą:

Baltrus Žirgelis susvyravo ir užvertė akis aukštyn, lyg dar sykį žvelgdamas į tą stogą, kurį pernai dengė, ir į tą padūmavusį dangų, kur liūdnai trileno vyturėlis. […] Lyg pro kokį gelsvą debesėlį, žaižaruojantį mano akyse, aš regėjau, kaip iš to debesėlio pamažėle išsinėrė Baltrus Žirgelis, persisvėręs per žardžio vartus, kaip jis dar kartą sudrebėjo lygiai kaip pirmai ir kaip jo rankos paskutiniu truktelėjimu sugniaužė saujelę žemės. Ten pat.
Atgimimo per mirtį archetipas realizuojamas pomirtine galimybe sugrįžti į gimtąją žemę. Žemė veikėją maitino, teikė vilties gyventi ir tobulėti:
Net iki mūsų dienų europiečiai išlaikė neaiškų ryšio su gimtąja žeme jausmą. Tai religinė autochtonų patirtis: žmogus jaučiasi esąs čionykštis, ir šis kosminės struktūros pojūtis smarkiai pranoksta šeimos ar giminystės ryšius. […] Mirdamas žmogus trokšta sugrįžti į Motinos Žemės įsčias ir būti palaidotas gimtojoje žemėje. Mircea Eliade, Šventybė ir pasaulietiškumas, p. 99.
Viena vertus, žemės įdirbimas – tai gamtos perkūra. Naikindamas gamtą, žmogus naikina pats save. Kita vertus, „kraujo aukos“ nevienkartiškumas, atnašavimas primena žemės pašventinimą ir suponuoja galimą kosmizuojamos erdvės sudvasinimą, „realumą“, jos pavertimą centru – sodyboje lieka gyventi motina su vaikais. Taigi per kraujo auką sakralizuojama erdvė, paverčiama realia tikrove, tarsi grąžinama į pirmapradį laiką, kai pasaulėkūros procese aukščiausioji, gyvybę teikiančioji ir mirtį nešančioji dievybė buvo Motina Žemė.
 

Vaičiulaičio novelėje vanduo gelbsti tiek nuo fizinių, tiek nuo dvasinių pavojų. Jis padeda išvengti nemalonių situacijų, apsaugo nuo neigiamų emocijų. Ši elemento galia neretai suvokiama intuityviai, jo trauka jaučiama, kai susiduriama su nesėkme, nežinia, nelaime. Susidūrus su netikėta mirtimi kaip priešprieša gyvybe alsuojančiam pasauliui, žmones apgaubia nežinomybė, netikrumo būsena, prarandamas nerūpestingas vaikystės rojaus pojūtis, vaikai patenka į suaugusiųjų gyvenimą, kuriame yra nebūties šmėkla:

Pajutau mirtį, kuri man pasirodė baisesnė už mano senelių ir brolių mirtį, – didelė mirtis, netelpanti žmogaus prote ir toje ramioje gamtoje, kur vyturėlis trileno. Suklikęs pasileidau pro Kartuvių kalnelį į Šilbalius. Už savęs girdėjau šniokštuojant kitus vaikus ir dar mačiau, kaip keliu nudardėjo […] mėsininkas Leizeris ir kaip į Kregždės upelės pusę nugąsdinta bėgo žalmargė su teliuku. Antanas Vaičiulaitis, Tavo veido šviesa: novelės, padavimai, romanas, p. 252.
Išsigandę ir pasimetę, suvokę tragediją vaikai pasileidžia į namus, į saugią tėvų erdvę, skubiai išdarda mėsininkas, karvė su teliuku (gyvuliai) nubėga prie vandens. Vanduo itin moteriškas, motiniškas – jis apgaubia, savo substancine riba atskiria nuo pavojų ir saugo.

Taigi kasdienybės akimirkos ir pavienių žmonių likimai, vertybės Antano Vaičiulaičio novelėje perauga į visos žmonijos lemties ir amžinųjų vertybių atsikartojimą laike. Šis universalumo aspektas grindžiamas šventybės, mitiškumo pajauta, nukeliančia į pradžių pradžią. Rašytojo tekstas nejučia gręžiasi į archetipus, pirmapradžius ir belaikius, išreiškiančius žmonijos kolektyvinę patirtį. „Amžinojo sugrįžimo“, „prarastojo rojaus“ ženklai, gyvybės ciklo elementai per vandens hierofaniją suponuoja kūrinyje ir žmogaus būtį. Novelėje vanduo yra gyvybės, mirties, moteriškumo išraiška, atlieka atminties ir pranašo, apvalymo ir atnaujinimo, išeities ir gelbėjimo, aukos funkcijas, simbolizuoja ribą ir kliūtį, jausmus ir svajones, kovą bei mitinę pasaulėkūros erdvę.