• 2024 m. liepos 25 d., tobulindami tinklavietės tipografiją, naujinome šriftų šeimą „Georgia“ į „Georgia Pro“. Raginame pasitikrinti, ar jūsų kompiuteryje ir kituose e. įrenginiuose, kuriuose skaitote @eitį, yra įdiegta šriftų šeima „Georgia Pro“, o jei ne, įsidiegti. Tinklavietėje skaitydami informaciją, matysite dailesnius ir tikslesnius šriftus. Išsamiau apie numatytąją tinklavietės tipografiją žr. Žinynas > Technologija.

Heterodiegetinis pasakotojas (daktaras) įgauna tam tikrą homodiegetiškumo laipsnį, jis priartėja prie pasakojamos istorijos dalyvių ir kalba apie juos taip, tarsi būtų vienas iš jų. Šį įspūdį taip pat sukelia jo daktarui skirtas performatyvas apie jo mamą: „Įsivaizduok, ką ji galvoja.“ Tai nurodo, kad veikėjo ir pasakotojo laiką ir erdvę skiria nedidelė distancija, o tai leidžia suponuoti tam tikrą pasakotojo ir veikėjo bendraamžiškumą ir veikimą toje pačioje erdvėje, nes toks imperatyvas gali būti sakomas tik „čia ir dabar“, esamuoju laiku ir pirmuoju asmeniu, skirtu tiesiogiai savo klausytojui. Naratoriaus-komentatoriaus funkciją gali turėti ir homodiegetinis naratorius, komentuojantis įvykį, kuriame jis pats dalyvavo, ir autodiegetinis naratorius, tačiau jie turi ir daugybę kitų funkcijų (jie yra pagrindiniai arba pagalbiniai istorijos pasakotojai ir t. t.). Heterodiegetiniam naratoriui ši funkcija yra labai svarbi, nes tai gali būti vienintelė priežastis, dėl kurios dramaturgas apskritai įveda į dramą heterogetinį naratorių. Priešingu atveju, kam reikalingas veikėjas, pasirodantis dramoje epizodiškai ir kažką pasakantis apie kitus veikėjus arba pjesės naratyvą?

Naratorius-edukatorius

I. Vyrypajevas pjesę „Deguonis“ (2002) Žr. Ivan Vyrypajev, Deguonis. parašė lyg muzikinę kompoziciją su pasikartojančiais kupletais, taikliai savo teksto naratorius pavadindamas „atlikėjais“:

Atlikėjas. […] Mūsų duetas, lygiai kaip ir muzikinis, atlieka tekstus pagal muziką. Skirtumas tas, kad mes to teksto nedainuojam, o išsakom jį, kad tas tekstas ne eiliuotas, o dramos monologų forma atliekamas koncertine maniera pagal muziką. Ten pat, p. 1.
 

Atlikėjai – Ji ir Jis – jame nevaidina, jie „egzistuoja“, o tai, atlikėjos teigimu, daryti tokiame spektaklyje daug sunkiau negu įprastame. Atlikėjai perpasakojamajame veiksme nedalyvauja, tačiau pažįsta jo dalyvius – raudonplaukę Aleksandrą ir deguonies išsiilgusį Aleksandrą:

Ir štai mano pažįstamas Saša iš mažo provincijos miestelio ėmė geisti širdy merginos, vardu Saša, iš didelio miesto, išvydęs ją ant paminklo vienam rašytojui parapeto tada, kai ji su draugais rūkė žolę. Ten pat, p. 7.

Panašiai kaip ir Jenkin pjesėje „Šalies daktaras“, pjesės „Deguonis“ naratorius atlieka komentatoriaus vaidmenį, tik šiuo atveju jis pats perteikia ir tiesioginę pasakojamos istorijos dialogo dalį: „Jis šoko, o pas jį suvažiavo ratuoti draugai, tokie pat banditai kaip ir jis. Per tuos šokius buvo negirdėt, kaip vienas iš jų ėmė rėkti:

[…] Juk tu savo pačią, blin, sukapojai vos ne į gabalus. Saniokai, tu apkurtai, a? Tu ką padarei, tau pasimaišė, išpindėjai visai? Ten pat, p. 8.

Jis ne tik komentuoja, kaip pastorius ar bažnyčios tėvas moko savo aveles visuotinių nerašytų įstatymų, juos intertekstualiai cituodamas iš senojo ir naujojo testamento:

Jūs esate girdėję, kad jūsų protėviams buvo pasakyta: „Nežudyk, o kas nužudo, turės atsakyti teisme?“ O aš pažinojau vieną žmogų, kuris turėjo problemų su klausa. Jis negirdėdavo, kai sakydavo „nežudyk“, galbūt todėl, kad visada būdavo su ausinukais. Jis neišgirdo „nežudyk“, jis paėmė kastuvą, patraukė miestan ir nužudė. Ten pat, p. 4.
 

Taip pradedama kriminalinė Sašos ir Sanios meilės istorija, dažniausiai kreipiantis į antrojo asmens daugiskaitą, kartais – vienaskaitą.

Todėl, jeigu tavo dešinioji akis skatina tave nusidėti, išlupk ją ir mesk šalin; verčiau tau netekti vieno nario, negu kad visas kūnas būtų įmestas į pragarą. Ir jeigu tavo dešinioji ranka gundo tave nusidėti, nukirsk ją ir mesk šalin, irgi kaip tik dėl to. Ten pat, p. 8.

Galima pastebėti, kad vienaskaita kreipiasi, kai yra cituojamas testamentas, o daugiskaita – kai apskritai kreipiasi į auditoriją, taip sukeisdamas laiko ir erdvės distanciją (priartindamas prie suvokėjo seniai rašytą testamentą) ir palaikydamas oficialesnę distanciją su priešais sėdinčia publika.

Tačiau heterodiegetinio pasakojimo taisyklės sulaužomos:

Ir štai, kada matai tokią merginą, tai supranti, jog tai deguonis. O kai stovi su tokia mergina kartu, tai jauti vaikiško muilo, brangių kvepalų ir dilgėlių šampūno kvapą. Ten pat.

Atrodo, lyg jis būtų šalia šioje situacijoje, jaustų jos tokį išskirtinį kvapo mišinį. Be to, paraleliai šiai meilės istorijai, jie pasakoja vienas kitam savo svaiginimosi istorijas, kuriose patys yra dalyviai: „Atlikėja: O kai mano pažįstama paklausė manęs:

Kaip manai, kur yra pats mažiausias „Velnio ratas“ pasaulyje?“, tai aš atsakiau: „Nežinau“, o ji pasakė, kad jos rankoje ir, parodžiusi baltą tabletę ant delno, pasiuntė ją vidun. Ten pat, p. 24.
 

Tokiose situacijose suteikiamo homodiegetinio naratyvo laipsnį stiprina ir tai, kad atlikėjai pradeda vienas su kitu bendrauti, pasakoti paslaptis ir atvirauti (kaip Jo nejaudina nemylima mergina), diskutuoti tarpusavyje įvairiausias politines (apie demokratiją ir t. t.) bei asmenines problemas ir klausimus. Be to, šį jausmą sustiprina ir išorinis apibūdinamosios Sašos ir autoriaus apibūdintos Atlikėjos panašumas: Saša yra raudonplaukė, atlikėją jis apibūdina irgi kaip gražią raudonplaukę, tačiau su akiniais (vienomis detalėmis sutapatina), o kitomis atskiria. Todėl galima teigti, kad abu atlikėjai apima tiek heterodiegetinį naratoriaus tipą (kai kalba tik apie Sašos ir Sanioko meilės tragediją), tiek homodiegetinį (kai patys dalyvauja pasakojime), tiek metadiegetinį – kai pažeidžia ekstradiegetinio (dramos teksto) lygmens taisykles ir kalba vienas apie kitą kaip apie autorius Ji. Aš nepajėgsiu to pasakyti, kadangi tu tyčia neparašei man šito teksto. Ir nors tu kalbi apie pasaulinį gėrį ir teisingumą, tačiau vaidinimo tekstą sudėliojai taip, kad skambėtų vien tik tavo mintys, o kitos atrodytų banalios palyginus su tavo pseudogiliamintišku mąstymu“ (ten pat, p. 16). ).

Naratoriaus edukacinė funkcija gali būti pritaikoma bet kurio – heterodiegetinio, autodiegetinio ar homodiegetinio – naratoriaus tipui. Priklausomai nuo dramaturgo tikslų (kurie daugiau ar mažiau vis tiek turėtų būti edukaciniai), parenkamas pagrindinės žinutės transliuotojas. Jeigu autorius norės betarpiškesnio, intymesnio santykio su skaitytoju ir su žiūrovu, tada jis pasirinks autodiegetinį naratorių (Tertelio „Monopjesės“ aktorius), jeigu visažinį, tarsi iš aukščiau kalbantį mokytoją ar pranašą, tada jis pasirinks heterodiegetinį naratorių. Tik tokiu atveju, jeigu edukacinis tikslas dramaturgui nėra svarbus arba dar daugiau – jis norėtų jį pateikti iš ironiškos perspektyvos, bus pasirenkamas homodiegetinis naratorius (nes tokiu atveju visada gali atsirasti oponentas, sumažinantis mokytojo autoritetą).

 

Naratorius apibendrintojas

Nors Vyrypajevo pjesėje sukuriama iliuzija, kad pagrindiniai pasakotojai yra Saša ir Sonia, tačiau tikrasis, objektyvusis naratorius, bent jau muzikine prasme, yra diskžokėjus, pradedantis spektaklį, anonsuodamas vakaro programą ir bendraudamas su numanoma publika:

Ir taip: mes pradedam! Ačiū, kad atėjot. Šįvakar jūs išgirsit dešimt kompozicijų… Ten pat, p. 1.

Naratorius apibendrintojas panašus į komentatorių, tik jis turi didesnį visažinio naratoriaus laipsnį, nes pateikia didesnę informacijos dalį negu galėtų žinoti kiti dramos veikėjai. Pjesėje „Deguonis“ Vyrypajevas išnaudoja visas įmanomas naratoriaus funkcijas – Saša ir Sonia pasakoja istorijas, perteikia veikėjų mintis, tačiau jie nieko nesako apie savo pačių gyvenimus. Jų pačių biografijų apibendrinimui ir paralelės tarp naratorių bei jų pasakojamų objektų išvedimui autorius pasitelkia dar aukštesnio visažinio laipsnio naratorių, kuris įrėmina visą dramą. Jeigu pirmoje scenoje, kuri gali būti identifikuojama kaip prologas, diskžokėjus pristato pasakojimą, tai pjesės pabaigoje jis jį reziumuoja:

Gyveno kartą mergina Saša. Ji gimė 70-aisiais XX amžiaus metais dideliam mieste. Mokėsi mokykloj, paskui institute, paskui ištekėjo už mylimo žmogaus. Ir atėjo XXI amžius. Gyveno kartą jaunuolis Aleksandras. Jis gimė 70-aisiais XX amžiaus metais dideliam mieste. Mokėsi mokykloj, paskui institute, šeimos nesukūrė. Ir atėjo XXI amžius. Tai Saša ir Saša, trečiojo tūkstantmečio žmonės. Įsiminkite juos tokius, kokie jie yra. Įsiminkite juos kaip seną nuotrauką. Tai Saša ir Saša, ieškoję užnuodytam ore deguonies. Tai ištisa karta. Tai karta, kuriai ant galvos iš kažkur toli šaltame kosmose baisiu greičiu skrieja didžiulis meteoritas. Ten pat, p. 36.
 

Diskžokėjus tampa apibendrinančiuoju naratoriumi ir sykiu, pranašu, nuspėjančiu ištisos kartos ateitį (tai buvo būdinga antikiniam chorui). Jis – heterodiegetinis pasakotojas, kuris pasakojamoje istorijoje gali dalyvauti implicitiškai, o jo esatis gali reikštis netiesiogiai kartkartėmis išnyrančiais asmeniniais įvardžiais. Manoma, kad bet koks esamuoju laiku parašytas heterodiegetinio pasakotojo pasakojimas (ar jo epilogas) jau žymi tam tikrą homodiegetiškumo, t. y. pasakotojo dalyvavimo istorijoje, laipsnį, nes suponuoja, kad pasakojama istorija yra tarsi vienalaikė pasakojimo aktui, taigi pasakotojas yra lyg ir jos įvykių bendraamžis, iš šalies viską stebintis pasakojamų įvykių liudytojas. Toks heterodiegetinis pasakotojas labai priartėja prie homodiegetinio pasakotojo, kuris yra šalutinis veikėjas Žr. Nijolė Keršytė, Pasakojimo pramanai, p. 20. . Taigi, Vyrypajevas taikliai pasirinko du naratorius, tarp homodiegetinio ir heterodiegetinio naratoriaus pasakojimo. Jie pakankamai asmeniški ir artimi, kad sudomintų žiūrovą, bet jie ir atsiriboję, taip galintys cituoti testamento žodžius ir būti nuasmenintais, atstovaujančiais ištisą septyniasdešimtaisiais metais gimusią kartą. Kad galėtume kažką apibendrinti, reikia turėti tam tikrą distanciją ir sugebėti pažvelgti iš šalies, o tam ir yra tinkamiausias heterodiegetinio naratoriaus tipas.

Apžvelgus šiuos pavyzdžius, galima daryti išvadą, kad naratoriaus tipas – homodiegetinis, autodiegetinis ar heterodiegetinis naratorius – retai kada išlieka pastovus. Nagrinėtuose pavyzdžiuose šis vaidmuo keičiamas ne tik asmeniniais įvardžiais, nurodančiais į pirmojo, antrojo, arba trečiojo asmens kalbėtoją, bet ir laikomą (laikiną?) artumą arba atstumą žyminčiais prieveiksmiais, performatyviniais pasakymais ir pan. Net ir heterodiegetinis pasakotojas, spektaklio metu būdamas teatro scenoje ir erdvėje su pjesės veikėjais, bus vienaip ar kitaip įtrauktas ar įsitraukęs į veiksmo procesą, daugiau ar mažiau keičiantis aplinką ir pats joje besikeičiantis, taigi, įgaunantis homodiegetiniam naratoriui būdingų bruožų.

 

Taigi, nuo to, koks naratorius pasakos istorijas, priklausys pasakojimo būdas ir forma. Heterodiegetinį naratorių dramaturgas renkasi norėdamas išlaikyti objektyvesnį pasakojimo stilių, tačiau visiškai neįsitraukiantį į veiksmą heterodiegetinį pasakotoją įmanoma sukurti ir išlaikyti tik prozos kūriniuose, o drama, pabrėžtinai koncentruodamasi į veiksmą scenoje, kurį laiką pabrėžtinai vengė formos panašumų su ne scenai rašytais kūriniais. Epinis pasakojimo būdas grąžino į sceną ne tik heterodiegetinį pasakotoją (kuris anksčiau buvo būdingas antikinėms dramoms choro pavidalu), bet ir pritaikė jį scenai, pridėdamas įvairių įtraukiančių į veiksmą bruožų, kurie anksčiau būtų vadinami metadiegetiniais (skirtingų lygmenų pažeidimais). Tai, kad šone stoviniuojantis komentatorius gali prisėsti prie stalelio ir kartu su pjesės veikėju gerti kavą, klasikiniame teatre nebuvo įprastas pavyzdys, nors jau Šekspyro dramose yra kreipinių į žiūrovus. Vadinasi, net ir norint išlaikyti objektyvaus pasakojimo įspūdį, dramose pasakotojams suteikiama šiltesnių, su publika bendraujančių pasakotojų bruožų, įtraukiant juos į veiksmą ir išlaikant publikos dėmesį. Pirmojo asmens pasakojimai yra betarpiški, tačiau jų naratorius yra mažiau patikimas, nei trečiojo laipsnio naratorius, o tai svarbu detektyviniuose, psichologiniuose ir panašiuose naratyvuose.

Šiuolaikinei dramai yra būdingas ironiškas požiūris į naratorių ir jo demistifikavimas. Taigi, kuriamas nepatikimas naratorius, tačiau pasakojamos istorijos nebūtinai pateikiamos ir suvokiamos kaip melas, bet veikiau kaip fikcija, kuri yra sąlygiškas kontraktas, sudarytas tarp autoriaus ir skaitytojo. Dar daugiau – naratoriaus nepatikimumas dažnai atitinka skaitytojo lūkesčius. Detektyvinėje ar įtampos kupinoje dramoje („Sudie idiotai“) naratoriaus patikimumas nėra pageidautinas, nes tada dingtų visa intriga. Kitaip tariant, tokiais atvejais arba naratorius visai nereikalingas, arba jis turi būti klaidinantis, savaip interpretuojantis faktus ir sulaikantis atomazgos atskleidimą. O kas gi iš mūsų nenori būti apgautas?

 

Literatūra

  • Bal, Mieke, Narratology: Introduction to the Theory of Narrative, second edition, Canada: University of Toronto Press Incorporated, 1997.
  • Chatman, Seymour, Story and Discourse: Narrative Structure in Fiction and Film, Ithaca: Cornell U. P., 1978.
  • Darke, Nick, The Body, Methuen Publishing, 1983.
  • Dorst, Tankred; Ursula Ehler, Aš, Fojerbachas, 1986.
  • Fludernik, Monika, Introduction to Narratology, USA and Canada: Routledge, 2009.
  • Genette, Gérard, Narrative Discourse, trans. by Jane E. Lewin, Blackwell: Oxford, 1980.
  • Grajauskas, Gintaras, Mergaitė, kurios bijojo dievas, Vilnius: Rašytojų sąjungos leidykla, 2007.
  • Hawthorn, Jeremy, Moderniosios literatūros teorijos žinynas, iš anglų kalbos vertė Dalia Čiočytė, Vilnius: Tyto alba, 1998.
  • Ivaškevičius, Marius, Išvarymas, Vilnius: Apostrofa, 2012.
  • Jenkin, Len, A Country Doctor Plays by Len Jenkin, New York: Broadway Play Publishing, 1999.
  • Keršytė, Nijolė, Pasakojimo pramanai, rankraštis, 2012.
  • Prince, Gerald, Dictionary of Narratology, London: University of Nebraska Press, 1989.
  • Stundžytė, Ieva, Ofelijos, rankraštis, 2012.
  • Tertelis, Justas, „Sudie idiotai“ | Aušra Martišiūtė-Linartienė, Daiva Šabasevičienė (sud.), XXI amžiaus lietuvių dramaturgija, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2010, p. 377–431.
  • Tertelis, Justas, „Vienaveiksmė monopjesė pradedančiajam aktoriui“ | Aušra Martišiūtė-Linartienė, Daiva Šabasevičienė (sud.), XXI amžiaus lietuvių dramaturgija, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2010, p. 349–377.
  • Vyrypajev, Ivan, Deguonis | Tekstai.lt.
 

Who and How is Telling Stories in Contemporary Drama?

  • Bibliographic Description: Gabrielė Labanauskaitė, „Kas ir kaip pasakoja istorijas šiuolaikinėje dramoje?“, @eitis (lt), 2017, t. 914, ISSN 2424-421X.
  • Previous Edition: Gabrielė Labanauskaitė, „Kas ir kaip pasakoja istorijas šiuolaikinėje dramoje?“, Menotyra, 2013, t. 20, nr. 2, p. 139–154, ISSN 1392-1002.
  • Institutional Affiliation: Lietuvos muzikos ir teatro akademija.

Summary. The article analyzes the narrator instance in theater plays. The author is uniting classical narratology theory tools (which so far have been mostly applied to essays and novels) and her own research in order to discover and represent the most popular narrator types in drama. It is pointed out that G. Gennette’s invented typology of narrators (autodiegetic, homodiegetic and heterodiegetic type of narrator) is not enough to explore the essence of the narrator figure in drama. In order to discover the reasons of playwrights using one or another type of narrator, an analysis is undertaken of the functions of the narrator and the results which can be achieved by using various narrative strategies.

A new look at the narratological theory is supported by drama examples of worldwide famous playwrights (M. Ravenhill, S. Kane, D. Loher, L. Jenkin, S. Ruhl and others) and Lithuanian writers (L. S. Černiauskaitė, M. Ivaškevičius, J. Keleras, G. Grajauskas). It is interesting to notice that Lithuanian drama is influenced by theatrical laboratories (plays of I. Stundžytė and J. Tertelis).

Keywords: drama, narrator, narrator types, autodiegetic narrator, heterodiegetic narrator, homodiegetic narrator, narrator’s functions, mimetic and diegetic ways of telling a story.

 
Grįžti
Viršutinė Apatinė