Studija Lietuvių tautosakos rinkėjų Jano Karlovičiaus ir Mečislovo Davainio-Silvestraičio bendradarbiavimas: metodologijos raida, etnolingvistikos apraiškos

  • Bibliografinis aprašas: Kristina Rutkovska, Lietuvių tautosakos rinkėjų Jano Karlovičiaus ir Mečislovo Davainio-Silvestraičio bendradarbiavimas: metodologijos raida, etnolingvistikos apraiškos, @eitis (lt), 2017, t. 948, ISSN 2424-421X.
  • Ankstesnis leidimas: Kristina Rutkovska, „Lietuvių tautosakos rinkėjų Jano Karlovičiaus ir Mečislovo Davainio-Silvestraičio bendradarbiavimas: metodologijos raida, etnolingvistikos apraiškos“, Archivum Lithuanicum, 2013, t. 15, p. 227–248, ISSN 1392-737X.
  • Padėka: Studijos, kaip mokslo projekto „Janas Karlovičius – XIX ir XX a. sandūros mokslinio ir kultūrinio gyvenimo skleidėjas“ (sutarties nr. VAT-36/2012) dalies, rengimą rėmė Lietuvos mokslo taryba.
  • Institucinė prieskyra: Vilniaus universitetas.

Santrauka. XIX a. kilo susidomėjimas tautosaka, pradėta ją rinkti ir skelbti, tirti, formavosi naujos metodologijos. Studijoje ypatingas dėmesys skiriamas Jano Karlovičiaus ir Mečislovo Davainio-Silvestraičio bendradarbiavimui, J. Karlovičiaus metodologijos teorijos apžvalgai bei praktiniam šios teorijos taikymui: J. Karlovičiaus 1871 ir 1888 metais rengtiems patarimams tautosakos rinkėjams bei M. Davainio-Silvestraičio užrašytų tautosakos kūrinių rankraščiams, kuriuose matyti šio lietuvių folkloro rinkėjo talentas – padavimų rengimas spaudai lenkų kalba išlaikant turinio ir originalaus lietuvių žodyno ypatybes. Tuometinės etnografinės ir literatūros draugijos (Rusijos geografų draugija (rus. Русское географическое общество), Lietuvių literatūros draugija (vok. Litauische litterarische Gesellschaft), Tautotyrininkų draugija (lenk. Towarzystwo Ludoznawcze) bei Lietuvių mokslo draugija) ne tik pripažino J. Karlovičiaus ir M. Davainio-Silvestraičio tyrimus, siūlomą metodologiją bei rinkinius, bet ir vykdė savo tyrimus lietuviškai kalbančiose vietovėse. Tiek J. Karlovičius, tiek M. Davainis-Silvestraitis su šiomis draugijomis bendradarbiavo arba tiesiog buvo susipažinę su jų darbe taikytais metodais bei pagrindinėmis tų tyrimų kryptimis.

Pagrindiniai žodžiai: Janas Karlovičius, Mečislovas Davainis-Silvestraitis, etnolingvistika.

 
Daugiau nei dešimtmetį trukusį Jano Karlovičiaus (Jan Karłowicz, 1836–1903) ir Mečislovo Davainio-Silvestraičio (Mečislovas Davainis-Silvestravičius vel Dovoina-Silvestravičius, Dovoina-Sylvestravyčė, lenk. Mieczysław Dowojna-Sylwestrowicz, 1849–1919) bendradarbiavimą liudija 1883–1894 metų korespondencija, saugoma Lietuvos valstybės istorijos archyve (toliau – LVIA) Šiai korespondencijai aptarti bus skiriamas atskiras straipsnis. . Korespondencija liudija juos nagrinėjus daugybę aktualių mokslo ir visuomenės raidos klausimų, leidžia naujai pažvelgti į Davainio-Silvestraičio asmenybę. Šį bendradarbiavimą taip pat patvirtina Davainio-Silvestraičio straipsniai ir užrašai, nuo 1888-ųjų metų reguliariai spausdinti Karlovičiaus leidžiamuose leidiniuose Wisła Žr. Wisła, nr 1–11, 1888–1899. bei Biblioteka Wisły Žr. Biblioteka Wisły, nr 1–15, 1889–1896. .

XIX amžiuje prasidėjo Lietuvoje svarbus tautosakos tiriamosios veiklos etapas – kūrinių rinkimas ir skelbimas, o ir intensyvus surinktos medžiagos tyrimas bei naujų metodologijų kūrimasis. Šiame straipsnyje ypatingą dėmesį skirsiu surinktos etnografinės medžiagos analizei, Karlovičiaus metodologijos teorijos apžvalgai bei praktiniam šios teorijos taikymui. Analizei bus pasitelkiami Karlovičiaus 1871 ir 1888 metais rengti patarimai tautosakos rinkėjams ir Davainio-Silvestraičio užrašytų tautosakos kūrinių rankraščiai, kuriuose matyti šio lietuvių folkloro rinkėjo talentas – padavimų rengimas spaudai lenkų kalba išlaikant turinio ir originalaus lietuvių žodyno ypatybes, o atliekant lyginamąjį tyrimą, aprašytų papročių panašumo ieškant Lietuvoje bei Europoje.

 

Mokslo veikaluose, skirtuose lietuvių etnografijos ir folkloro raidai nagrinėti, Davainio-Silvestraičio asmenybė, nuopelnai ir talentas dokumentuoti, publikuoti ir interpretuoti liaudies padavimus didelio dėmesio nesusilaukė. Būtų galima išskirti vos keletą darbų, aprašančių jo veiklą: Bronislavos Kerbelytės studija Žr. Bronislava Kerbelytė, „Mečislovas Davainis-Silvestraitis tautosakininkas“, 1973. , keletas mokslo populiarinimo publikacijų Žr. Stasys Skrodenis, „Energingas XIX a. kraštotyrininkas (minint M. Davainio-Silvestraičiaus 120 m. gimimo ir 50 m. mirties jubiliejus)“, 1969; Bronislava Kerbelytė, „Mečislovas Davainis-Silvestraitis – pasakų ir sakmių užrašinėtojas“, 1999; Rita Repšienė, „Mečislovas Davainis-Silvestraitis (apie tautosakininką, poetą, publicistą, minint jo 150-ąsias metines)“, 1999; Aloyzas Sužinskas, „Tautosakininkas ir publicistas (M. Davainis-Silvestraitis)“, 1999. bei Olgos Mastianicos straipsnis apie komplikuotas Davainio-Silvestraičio tapatybės pažiūras Žr. Olga Mastianica, „Bajoras, rašantis lietuviškai“, arba kalbos ir tautinės tapatybės ryšys ankstyvojoje Mečislavo Davainio-Silvestraičio publicistikoje“, 2013. Nuoširdžiai dėkoju autorei, suteikusiai galimybę susipažinti su tekstu, kuris dar tik buvo paruoštas spausdinti. Ligšioliniai biografiniai darbai paviršutiniškai pristatė Davainio-Silvestraičio asmenybę, labiau akcentuodami tik jo priešiškumą lenkams ir lenkybei („Mieczysław Dowojna-Sylwestrowicz”, 1939). . Vertingi išlieka Davainio-Silvestraičio samprotavimai apie lietuvių tarmes, žemaičių bajorų vartojamą lenkų kalbą, išlikusias tarmybes Žemaičių padavimų rankraščiuose bei susirašinėjant su Karlovičiumi. Deja, nebuvo išspausdinti ir gausūs jo lietuviškai užrašyti tautosakos tekstai. Tik 1973 metais skrupulingai surinktus lietuviškus tekstus spaudai parengė Kerbelytė ir Klimas Viščinas Žr. Mečislovas Davainis-Silvestraitis, Pasakos, sakmės, oracijos, 1973. Autoriai pripažįsta tekstų autentiškumą, o Davainį-Silvestraitį laiko itin pedantišku ir atsakingu lietuviško folkloro rinkėju. Pabrėžia padavimų svarbą liaudies kūrybos tyrimams vykdyti, kadangi rinkėjas rašė taip, kaip jam pasakojo pateikėjai, nesikišo į dėstymo eigą, nekeitė kūrinių stiliaus dalykų. Autorių manymu, Davainio-Silvestraičio tekstais galima remtis, tyrinėjant pasakų bei sakmių menines ypatybes (Bronislava Kerbelytė, „Mečislovas Davainis-Silvestraitis tautosakininkas“, p. 39). .

 

Karlovičiaus nuopelnai lenkų bei pasaulinei etnografijai pabrėžiami daugelyje darbų, publikuotų Lenkijoje Žr. Jan Bystroń, Wstęp do ludoznawstwa polskiego, 1926; Stanisław Poniatowski, Etnografia Polski, 1932; Anna Kutrzeba-Pojnarowa, Rozwój etnografii i etnologii w Polsce, 1948; Małgorzata Terlecka, Historia etnografii polskiej, 1973; Maria Biernacka, Etnografia Polski, przemiany kultury ludowej, 1976; Julian Krzyżanowski (red.), Słownik folkloru polskiego, 1965; Olga Gajkowa, Jan Karłowicz i Ludwik Krzywicki jako reprezentanci dwu nurtów w etnologii polskiej, 1959; Helena Kapełuś, „Jan Karłowicz jako folklorysta”, 1979; Anna Kutrzeba-Pojnarowa, „Znaczenie Jana Karloviča dla rozwoju etnografii”, 1979. . Kiek mažiau jo darbai ir pasiekimai žinomi plačiajai mokslo bendruomenei Lietuvoje; nėra išsamiai tyrinėti jo darbai, skirti lituanistikai ir lietuvių folklorui. Antano Sabaliausko monografijoje Lietuvių kalbos tyrinėjimo istorija iki 1940 m. Žr. Algirdas Sabaliauskas, Lietuvių kalbos tyrinėjimų istorija iki 1940 m., 1979. trumpai pristatyti jo nuopelnai lietuvių kalbotyrai, Kazio Grigo straipsnyje Žr. Kazys Grigas, „Lituanistinė medžiaga J. Karlovičiaus rankraštiniame palikime“, 1958. aprašoma Karlovičiaus archyve aptikta lituanistikai svarbi medžiaga. Pastaruoju metu vos keletas darbų skiriama jo veiklai etnografijos ir folkloro srityje bei jo ryšiams su Lietuva aprašyti Žr. Zofia Sawaniewska-Mochowa, „Polscy miłośnicy języka i folkloru litewskiego w XIX wieku”, 2003; Krystyna Rutkowska, „Zasługi Jana Karloviča dla języka i folkloru litewskiego”, 2013. .

Norėdami įvertinti Karlovičiaus ir Davainio-Silvestraičio tyrimų reikšmingumą, turime atsižvelgti ne tik į jų atliekamus darbus, bet ir į tuometinių etnografinių ir literatūros draugijų – Rusijos geografų draugijos (rus. Русское географическое общество), Lietuvių literatūros draugijos (vok. Litauische literarische Gesellschaft) ir vėliau įkurtos Tautotyrininkų draugijos (lenk. Towarzystwo Ludoznawcze) bei Lietuvos mokslo draugijos – Lietuvoje vykdytus tyrimus bei jų siūlytą metodologiją. Tiek Karlovičius, tiek ir Davainis-Silvestraitis su šiomis draugijomis bendradarbiavo arba tiesiog buvo susipažinę su jų darbe taikytais metodais bei pagrindinėmis tų tyrimų kryptimis.

 

1. XIX amžiaus II pusėje – XX amžiaus pradžioje Lietuvoje veikusios etnologijos draugijos

XVIII amžiuje Europoje imta domėtis tautosaka; nuo XIX amžiaus vidurio šis domėjimasis pastebimas ir Lietuvoje, kur buvo susijęs ir su nacionalinės sąmonės formavimusi, kova dėl spaudos lietuvių kalba atgavimo. Mokslininkų dėmesį Lietuva traukė dėl unikalios archajinės kultūros ir lietuvių kalbos, parankios lyginamiesiems tyrimams. Mokslinius tyrimus Lietuvoje pradėjo vykdyti vokiečių, rusų, lenkų tyrėjai. Galiojant lietuviškos spaudos draudimui, surinkta medžiaga buvo verčiama į vokiečių, rusų ir lenkų kalbas (kartais lietuviškas originalo tekstas pateikiamas šalia, tačiau ne itin nuosekliai) ir spausdinama užsienio leidiniuose. 1904 metais, atgavus spaudą, liaudies padavimus pradedama spausdinti ir gimtąja kalba lietuviškuose leidiniuose.

 

1845 metais įkurta Rusijos geografų draugija, svarbi dėl etnografinių ir kalbinių duomenų rinkimo Lietuvos teritorijoje, veiklą vykdė – tiesa, pakeistu pavadinimu – iki 1938 metų. Šią draugiją sudarė: Šiaurės vakarų skyrius (Северо-Западный отдел; įkurtas 1870 metais) Vilniuje bei Lietuvių ir latvių komisija (Латышско-Литовскaя комиссия; nuo 1893 metų) Sankt-Peterburge. Abi institucijos vykdė lauko tyrimus, rinko ir spausdino surinktus duomenis. Tyrimams Lietuvoje atlikti buvo naudojamasi specialiomis programomis, kuriomis atlikti tyrimai įvairiose Rusijos imperijos teritorijose. Programas sudarė klausimai apie visuomenės gyvenimą bei būtį, kasdienį gyvenimą, aprangą ir mitybą, prekybą; ypatingas dėmesys skirtas apeigoms ir papročiams, padavimams, legendoms ir liaudies dainoms. Lietuvoje surinkta medžiaga publikuota keliuose draugijos leidiniuose Sankt-Peterburge: Русского географического общества по отделению этнографии (Rusijos geografų draugijos užrašai etnografijos klausimu) Žr. Русского географического общества по отделению этнографии, 1867–1925. , Известия Имп. Русского Географического общества, издаваемые под ред. секретаря общества (Imperatoriškosios Rusijos geografų draugijos naujienos, parengtos draugijos sekretoriaus) Žr. Известия Имп. Русского Географического общества, издаваемые под ред. секретаря общества, 1865–1917. , Живая старина (Gyvoji senovė) Žr. Живая старина, 1890–1917. . Leidinių struktūrą sudarė: skyriai su lauko tyrimuose surinkta medžiaga, kalbos šaltinių analizė, recenzijų, bibliografijos bei susirašinėjimo skyriai. Susibūrė daug medžiagos tiekėjų; ypač nusipelnė šie asmenys – Aleksandras Pogodinas, Silvestras Baltramaitis, Jurijus Kuznecovas, Georgijus Ginkenas, Augustinas Janulaitis. Jų darbai buvo paremti autentiškais liaudies kūrybos ir kalbos duomenimis, surinktais konkrečiose vietovėse. Vienintelio Eduardo Volterio darbai pasižymėjo mokslinės analizės bruožais, o šių darbų autorius buvęs pagrindinis žygių organizatorius ir dalyvis Lietuvos teritorijoje. Volteris ne tik domėjosi liaudies apeigomis, bet organizavo lietuvių ir latvių tarmių tyrimus Žr. Alvydas Butkus, Kristina Vaisvalavičienė, „Baltų humanitarui – 150“, p. 249. .

 

1883 metais Volteris tapo Rusijos geografų draugijos nariu; žymaus baltisto ir etnografo Adalberto Bezzenbergerio Keliones po Lietuvą Volteris pradėjo tikėdamasis surinkti lietuvių kalbos tarmių pavyzdžių. Dar 1875–1877 metais studijuodamas Leipcige, Aleksandro Brücknerio ir profesoriaus Augusto Leskieno paskatintas, jis buvo pradėjęs domėtis baltų kalbotyra, o Karaliaučiaus universitete 1883 metais studijavo lietuvių tarmes (Stasė Bušmienė, Eduardas Volteris. Biobibliografija, p. 10). skatinamas, vykdė tyrimus Lietuvoje. 1884–1887 metais jis rinko medžiagą Vilniaus ir Švenčionių apylinkėse, Žemaitijoje, Užnemunėje, per šešiolika mėnesių aplankė net 128 vietoves. Volterio tyrimai pripažįstami kompleksiniais, kadangi jis pateikė etnodemografinį tiriamos vietovės aprašą, rinko etnografinius ir folklorinius duomenis, skatino apeigų aprašymus rinkti lietuvių kalba, stengėsi išlaikyti vartojamų tarmių ypatumus, domėjosi bei teikė archeologinius eksponatus Rusijos muziejui Žr. Vacys Milius, Mokslo draugijos ir lietuvių etnografija (XIX a. antroji pusė–XX a. pirmoji pusė), p. 16–23. . Siekdamas suformuluoti mokslinių tyrimų metodus, Volteris parengė programą lietuvių kalbos tarmių medžiagai rinkti. 1886 metais pasirodė jo programa Об изученiи Литвы и Жмудiи („Apie Lietuvos ir Žemaitijos tyrinėjimą“) Žr. Эдуард Вольтер, «Об изученiи Литвы и Жмудiи», 1886. , 1887 metais – programa mitologijai tirti Об изученiи Литовской мифологiи („Apie lietuvių mitologijos tyrinėjimą“) Žr. Эдуард Вольтер, Об изученiи Литовской мифологiи, 1887. .

Programa Об изученiи Литвы и Жмудiи laikytina pirmuoju lietuvių tarmėtyros klausimynu Ši programa, kaip ir kitos, Volterio parengtos ir skirtos tyrimams Lietuvoje ir Latvijoje, yra išsamiai išnagrinėtos Danguolės Mikulėnienės ir Annos Stafeckos straipsnyje (Danguolė Mikulėnienė, Anna Stafecka, „Iš lietuvių ir latvių tarmėtyros istorijos: leksikos klausimai Eduardo Volterio programose“, 2011). . Joje pateikta apie 50 klausimų įvairiems kalboms lygiams aprašyti. Mitologijai galima priskirti tik šešis klausimus, bet leksikos skyrius yra glaudžiai susijęs su lietuvių tautos etnografija. Tokiu būdu, nors ir ne tiesiogiai, su papročiais, mitologiniais tikėjimais bei folkloru susijusios medžiagos buvo galima surinkti skatinant prie kiekvienos tarmės duomenų pridėti iliustracinės medžiagos, kuo tiksliau užrašytą tarminį tekstą – dainą, pasaką, padavimą. Šioje lietuviškoje programoje buvo orientuotasi į lietuvių tarmių tyrinėjimą, bet kiek vėliau latviškoje programoje Žr. Programma tautas gara mantu krājējiem, 1892. , sudarytoje Volteriui vadovaujant, jau ryškiai matosi ketinimai rinkti etnografinę medžiagą, kur atsakymuose į etnografinius klausimus slypėjo norai pateikti ir tarminės leksikos.

 

1887 metais išleista Volterio programa Об изученiи Литовской мифологiи jau skirta lietuvių mitologijos tyrimams vykdyti. Ji buvo sudaryta iš 27 klausimų, susijusių su šeimos papročiais, liaudies medicina ir, žinoma, mitologinėmis būtybėmis. Programos pabaigoje taip pat aptariami netikslumai mitologijos aprašuose, atsiradę išspausdinus Edmundo Veckenstedto veikalą Die Mythen, Sagen und Legenden der Žamaiten (Litauer) (Žemaičių (lietuvių) mitai, sakmės ir legendos) Žr. Edmund Veckenstedt, Die Mythen, Sagen und Legenden der Žamaiten (Litauer), 1883. . Kaip jau buvo įprasta tais laikais, užrašant su mitologija susijusius duomenis, akcentuota tarminė leksika, jos užrašymas ir liaudiškas pavadinimo kilmės aiškinimas.

Davainio-Silvestraičio pavardė į Rusijos geografų draugijos narių sąrašą įtraukiama 1886 metais. Vacio Miliaus pateikiamo draugijos veiklos apraše Davainio-Silvestraičio asmenybei dėmesio skiriama nedaug; tiesa, minimi jo surinkti duomenys, panaudoti Volterio referatuose ir publikacijose Žr. Vacys Milius, Mokslo draugijos ir lietuvių etnografija (XIX a. antroji pusė–XX a. pirmoji pusė), p. 17. Kokybinę ir kiekybinę Davainio-Silvestraičio surinktų duomenų vertę gali padėti nusakyti tik skrupulingai išanalizuoti Rusijos geografų draugijos raštuose publikuojami straipsniai, paties Davainio-Silvestraičio parengtų publikacijų bei Volterio darbų nagrinėjimas. . Kerbelytė, remdamasi Davainio-Silvestraičio korespondencija, nustato gausų padavimų rinkinį buvus perduotą Volteriui. Pasirodo, tai buvę vertingi kūriniai, o priežastį, kodėl nebuvę išspausdinti, dabar galima tik spėlioti Žr. Bronislava Kerbelytė, „Mečislovas Davainis-Silvestraitis tautosakininkas“, p. 22–23. .

 

Šiek tiek vėliau įkuriama Lietuvių literatūros draugija, veiklą vykdžiusi Tilžėje bei Prūsų Lietuvoje. Draugijos įsteigimo apraiškos siejamos su Frydricho Kuršaičio ir Georgo Nesselmanno mokinio Maximiliano Felkelio iniciatyva 1873 metais įkurti Lietuvių būrelį. 1879 metais šis būrelis pervadintas į draugiją, kuri veikė beveik iki 1926-ųjų Žr. Domas Kaunas, Hans Masalskis, „Paskutinis Lietuvių literatūros draugijos narių sąrašas“, p. 178. . Draugijai priklausė žymūs vokiečių, lenkų ir rusų kalbininkai, lietuvių kultūros veikėjai: Baltramaitis, Antanas Baranauskas, Jonas Basanavičius, Bezzenbergeris, Filipas Fortunatovas, Karlovičius, Jeanas Baudouinas de Courtenay, Nesselmannas, Volteris ir kiti. Draugija leido tęstinį leidinį Mitteilungen der litauischen literarischen Gesellschaft Žr. Mitteilungen der litauischen literarischen Gesellschaft, 1880–1912. . Draugijos įstatuose akcentuojamas pagrindinis tikslas – lietuvių tautosakos ir kalbos faktų rinkimas ir išsaugojimas. Ilgiausiai draugijai vadovavo Kuršaitis, garsėjęs ne tik kaip daugybės veikalų iniciatorius, bet ir kaip aktyvus probleminių klausimų tyrėjas. Per keturiasdešimt veiklos metų draugiją sudarė gausus (daugiau nei 640) narių būrys Žr. Domas Kaunas, Hans Masalskis, „Paskutinis Lietuvių literatūros draugijos narių sąrašas“, p. 180. , išleistas ne vienas reikšmingas veikalas. Vienas iš nagrinėjamų klausimų pačių narių buvo vadinamas „istoriniu statistiniu“ ar „etnologiniu geografiniu“. Draugija rinko ir sistemino lietuvių kalbos vartojimo bei „lietuvių ir latvių tautų paplitimo“ duomenis. Vėlgi verta atkreipti dėmesį į Volterio darbus Žr. Eduard Wolter, „Zur litauischen Dialektkunde“, 1895; „Die Zahle der Litauer im Gouvernement Wilna“, 1902–1903. : jis, rengdamas atskirų teritorijų etnografinius aprašus, sugebėjo nustatyti lietuvių etnines ribas Vilniaus gubernijos Ašmenos bei Gardino gubernijos Slanimo apskrityse, naudojosi statistiniais duomenimis ir Jano Rozwadowski’o parengtu tarmių paplitimo Vilniaus gubernijoje žemėlapiu. Carlo Cappellerio veikalas apie lietuvių gyvenimą ir papročius „Wie die alter Litauer lebten“ (Kaip senëji Lëtuvininkai gyveno) – vienas svarbiausių tuometinių etnografinių darbų, išleistas lietuvių kalba 1904 metais Žr. Carl Cappeller, Kaip senëji Lëtuvininkai gyveno: Aufzeichnungen aus dem Kreise Stallupönen mit Anmerkungen und Wörterbuch von Carl Cappeller, 1904. , neilgai trukus išverstas į švedų ir vokiečių kalbas Žr. Carl Cappeller, „Wie die alter Litauer lebten“, 1907. . Šiame darbe pateiktas ir apraše vartojamų tarminių žodžių žodynėlis. Iš folkloro veikalų išskiriamas de Courtenay išleistas ir suredaguotas Jono Juškos vestuvinių dainų rinkinys Svotbinė rėda veliuoniečių lietuvių vokiečių kalba Žr. „Hochzeitsbräuche der Wielonischer Litauer“, 1889, S. 134–178; „Hochzeitsbräuche der Wielonischer Litauer“, 1890, S. 201–248. .

 

1895 metais įkurta Lenkijos tautotyrininkų draugija, kuriai vadovavo Lvovo universiteto slavistikos profesorius Aleksandras Kalina. Vienas iš steigėjų buvęs Karlovičius, vėliau tapęs šios draugijos garbės nariu. Draugijos tikslas – ne tik lenkų liaudies kultūros, bet ir kaimyninių tautų papročių tyrimas ir aprašymas. Draugijos leidžiamas leidinys Lud publikavo lietuvišką medžiagą, o Jonas Vitartas Šio etnografo asmenybę ir nuopelnus lenkų antropologijai išsamiai aprašė Anna Gomóła (Anna Gomóła, Jan Michał Witort: Wprowadzenie do antropologii pokolenia „ludzi naukowych”, 2011); plg. Miliaus darbą, kuriame pateikiama Vitarto veiklos charakteristika (Vacys Milius, Mokslo draugijos ir lietuvių etnografija (XIX a. antroji pusė–XX a. pirmoji pusė), p. 98–117). garsėjo kaip vienas vertingiausių straipsnių rengėjų. Jo mokslinių interesų sritis gana plati; savo straipsnius jis spausdino Karlovičiaus žurnale Wisła Vitarto darbų, skirtų grynai papročiams aprašyti, esama žurnale Wisła – nedaug (Jan Witort, „Dwie bajki z pod Poniewieża”, 1898; „Legenda o Sicińskim, pośle upickim”, 1898). , aprašė įvairius lietuvių ir baltarusių papročius, taikydamas to žurnalo straipsniams būdingą metodologiją, ypač domėjosi lietuvių paprotine teise. Be keleto straipsnių, tam skyrė 1898 metais išleistą monografiją Zarysy prawa zwyczajowego ludu litewskiego (Lietuvių liaudies papročių teisės bruožai) Žr. Jan Witort, Zarysy prawa zwyczajowego ludu litewskiego, 1898. . Nemažai rašė apie Lietuvos aktualijas, dažniausiai pasirašinėdamas Jano Sirokomlės (Jan Syrokomla) slapyvardžiu Žr. Arūnas Astramskas, „Revoliucionierius, publicistas ir mokslininkas Jonas Vitartas“, 2013. . 1891 metais Krokuvos laikraštyje Kurjer Polski paskelbė penkių dalių straipsnį „Szkice ze Żmudzi“, 1899 metais Lvovo laikraštyje Tydzień spausdintas jo straipsnis „Szkice z nad Niewiaży“ Žr. Jan Syrokomla, „Szkice ze Żmudzi”, 1891; „Szkice z nad Niewiaży”, 1899. . Darbuose aprašė Kauno gubernijos gyventojų kalbinę situaciją bei lenkų ir lietuvių kalbų vartojimo paplitimą Žr. Jan Witort, „Pamiętnik gub. Kowieńskiej za lata 1886–1895”, s. 169–176. . Rengdamas Kauno gubernijos kalendoriaus etnografinės medžiagos recenziją, Vitartas rašė apie Volterio parengtą programą lietuvių tarmių medžiagai rinkti Žr. ten pat, s. 169–176, 384–392. .

 

Lietuvių mokslo draugija (toliau – LMD) veiklą pradėjo 1907 metais ir veikė iki 1940 metų. Draugijos steigėjas – Jonas Basanavičius, jungęs daugybę žymių lituanistų ir visuomenės veikėjų, kurių dalis jau aktyviai dalyvavo Lietuvių literatūros draugijos veikloje Tarp jų buvo Volteris, Bezzenbergeris ir kiti. . Lietuvių mokslo draugijos įstatuose kalbama apie tyrimus lietuvių antropologijos, etnologijos, etnografijos, archeologijos ir istorijos srityse Liudo Gerulio (Liudas Gira) straipsnyje „Lietuvių mokslo draugija ir jos įsteigimas“ pateikiamas detalus LMD veiklos uždavinių aprašymas (Liudas Gerulis, Lietuvių mokslo draugija ir jos įsteigimas (iš „Lietuvių Tautos“), 1907). . Veikė panašiai kaip ir anksčiau įkurtos draugijos – atliko lietuvių kalbos ir jos tarmių, taip pat antropologinius, archeologinius, istorinius tyrimus, kaupė biblioteką, archyvą ir muziejinius eksponatus, rūpinosi švietimu ir lietuvių kalbos mokymu Juozo Jurginio manymu, LMD galima laikyti Lietuvos mokslų akademijos pirmtake (Juozas Jurginis, „Lietuvių mokslo draugija, p. 37). . 1909 metais trečiajame visuotiniame draugijos susirinkime išrenkama komisija folkloro ir etnografijos tyrimams atlikti. Ją sudarė garbingiausi draugijos nariai: Basanavičius, Kazys Grinius, Augustinas Janulaitis, Juozas Tumas-Vaižgantas ir Volteris.

 

Komisijos nariai 1910 metais išspausdino specialią programą Trumpa folklioro dalykams rinkti programa Žr. Trumpa Folklioro dalykams rinkti PROGRAMA, 1910. , parengtą pagal jau anksčiau taikytus metodologinius aspektus. Programoje pateikiamas naudotų šaltinių sąrašas: pirmasis eina 1871 metų Karlovičiaus Poradnik dla zbierających rzeczy ludowe Žr. Jan Karłowicz, Poradnik dla zbierających rzeczy ludowe, 1871. , taip pat šeši rusiški darbai, vienas latviškas. 294 šios programos klausimai nukreipti į apeigų, onomastikos ir tarminės leksikos tyrimus. Patarimuose, kaip reikia rinkti ir užrašyti medžiagą, beveik pažodžiui kartojami Karlovičiaus parengti nuostatai. Informantų parinkimo kriterijai bei tyrinėtojų akiratis apibūdinamas labai panašiai. Daug dėmesio skiriama tiksliam medžiagos užrašymui, jos autentiškumui:

Iš kitų tautų praktikos žinoma yra, kad kiekvienas dalykas iš folklioro medžiagos geriausia užrašinėti ant atskiro popieros lapelio. […]

Kairėje viršutinės lapelio kertėje reikia pažymėti – kaimas, parapija, apskritis (pavietas), iš kur medžiaga užrašyta. Kitoje viršutinėje to lapelio kertėje (dešinėje) užrašomi yra vardas, pavardė, metai, užsiėmimas ir kokio apšvietimo tasai žmogus, nuo kurio medžiaga imta. […]

Viskas reikia aprašyti kuoaiškiausiai, kuosmulkiausiai […]. Užrašinėti reikia ta pačia tarme, kuria žmonės užrašomąjį dalyką pasakojo. Trumpa Folklioro dalykams rinkti PROGRAMA, p. 5–6.
 

Lietuvių kalbos tyrimo programos analizė patvirtina etnolingvistinį šių tyrimų pobūdį bei bendrus kalbos ir kultūros tyrimus. Jos pranašumas, lyginant su Karlovičiaus žymiai anksčiau išleistais „Patarimais“, tas, kad programa jau turi klausimyno pavidalą, yra labiau pritaikyta naudoti praktiškai.

Draugija sukaupė nemažą archyvą Visa surinkta medžiaga saugoma Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, atskiriame rinkinyje „LMD“. Draugijos surinktos medžiagos sąrašą parengė Viščinis (Klimas Viščinis, „Etnografinė medžiaga Lietuvių mokslo draugijos tautosakos rankraščiuose“, 1981). , medžiagą spausdino leidinyje Lietuvių tauta, leistame 1907–1935 metais Žr. Lietuvių tauta, 1907–1935. . Spausdinami darbai pasižymėjo išsamiais etnografiniais aprašais, bet buvo labiau orientuoti į duomenų rinkimą nei į jų analizę bei interpretaciją Žr. Vacys Milius, Mokslo draugijos ir lietuvių etnografija (XIX a. antroji pusė–XX a. pirmoji pusė), p. 119–126. .

 

2. Janas Karlovičius – etnografas ir kalbininkas, lietuvių kalbos ir kultūros tyrėjas

Karlovičius, kilęs iš istorinės Lietuvos ir beveik pusę amžiaus buvęs susijęs su jos žemėmis Janas Karlovičius gimė 1836 metų gegužės 28 dieną Vilniaus krašte (Subartonyse prie Merkio, Trakų valsčiuje). 1847–1852 metais mokėsi gimnazijoje Vilniuje (baigė ją su pagyrimu – buvo apdovanotas aukso medaliu), sugrįžo į Vilnių 1862 metais, nutraukęs studijas Berlyne dėl tėvo mirties, o 1871 apsigyveno kaime, senelio sodyboje Paditvyje, Lydos rajone, vėliau persikėlė į Višnevą, žmonos sodybą, kur gyveno iki 1882 metų (Olga Gajkowa, Stanisław Urbańczyk, „Jan Karłowicz“, 1966). , LDK palikimą įamžino savo gausiuose darbuose, vienas pirmųjų pastebėjo sudėtingą socialinę, kalbinę ir kultūrinę Lietuvos visuomenės situaciją ir pradėjo ją tirti, taikydamas naujausius mokslinius metodus, panaudodamas žinias, įgytas geriausiuose užsienio universitetuose 1853–1857 metais studijavo Maskvos universiteto Istorijos ir filologijos fakultete, parašęs mokslinį darbą apie Likurgo įstatymus, gavo mokslo kandidato laipsnį. 1857–1858 metais Paryžiuje studijavo istoriją, 1858–1859 – Heidelberge lankė istorijos, filosofijos ir kalbotyros paskaitas. 1859–1860 metais Briuselyje studijavo muziką. 1862 metais Berlyne pradėjo istorijos studijas. Tęsti studijas Karlovičius galėjo tik po ilgesnės pertraukos – 1865 metais; 1866-aisiais Berlyne apgynė medievistikos daktaro disertaciją (Olga Gajkowa, Stanisław Urbańczyk, „Jan Karłowicz“, 1966). . Studijuodamas Vokietijoje, jis turėjo galimybę įsižiūrėti į judėjimą, iš kurio vėliau išsivystė lyginamoji kalbotyra. Jam buvo žinomos mokslinės Franzo Boppo, Wilhelmo Humboldto, Augusto Schleicherio teorijos. Su kalbos, mitologijos ir kultūros tyrinėjimais susipažino Maxo Müllerio paskaitose 1862 metais. Kalbant apie lyginamąją kalbotyrą, Karlovičiui buvo žinoma Franco Miklošičo Lyginamoji slavų kalbų gramatika, kuri turėjo įtakos jo pažiūroms į kalbotyros užduotis bei tikslus Žr. Życie i prace Jana Karłowicza (1836–1903), s. 122. .

 

Šiandien Karlovičiaus pavardė siejama beveik tik su žodynais – bet jis buvo ir daugelio tuo metu vertintų lingvistinių darbų autorius. Jis – vienas iš pirmųjų Lenkijos dialektologų, etimologų, onomastikų ir lituanistų. Karlovičiaus bibliografiją sudaro apie 1000 pozicijų, daugiau nei 300 susiję su kalbotyra. Tikroji jo aistra buvo etnografija. Įkūręs etnografijai skirtą leidinį Wisła, kurio redaktoriumi buvo 11 metų, jis skatino masinį kryptingą etnografinių duomenų rinkimą Lenkijoje ir Lietuvoje. Karlovičius buvo Didžiosios visuotinės enciklopedijos (Wielka Encyklopedja Powszechna) liaudies kūrybos skyriaus redaktorius, jame spausdino straipsnius apie slavų ir lietuvių mitologiją Žr. ten pat, s. 32. . 1868 metais inicijavo lietuvių tautosakos mokslinius tyrinėjimus, 1871 metais išspausdino patarimus tautosakos rinkėjams Išsamiau apie tą programą žr. žemiau. . Plačioje mokslinėje studijoje „O najnowszych badaniach podań i ich zbiorach“ („Apie naujausius padavimų ir jų rinkinių tyrimus“), išspausdintoje Atheneum, rašė apie būtinybę kaupti lietuvių tautosaką, apgailestavo, kad vokiečiai intensyviai tyrinėjo lietuvių folklorą, stengdamiesi jį išsaugoti, o lenkai šio lobio nepastebėjo, faktiškai nebuvo vykdoma jokių tyrinėjimų.

Stengdamasis „atsigriebti“ už prarastą laiką, 1887 metais Krokuvoje jis išspausdino Liaudies sakmes ir pasakas, surinktas Lietuvoje Žr. Jan Karłowicz, Podania i bajki ludowe zebrane na Litwie staraniem Jana Karłowicza, 1887. . Jas sudaro 84 lietuviškų ir baltarusiškų padavimų tekstai, užrašyti arba išversti į lenkų kalbą. Rinkdamas tautosaką ir kalbinę medžiagą, mokslininkas užmezgė ryšius su lietuvių veikėjais ir skatino juos prisijungti prie etnografinių tyrinėjimų. Susirašinėjo su Juška, Liudviku Jucevičiumi, Jonu Šliūpu, bet artimiausiais ryšiais buvo susijęs su Davainiu-Silvestraičiu. Mokslinį Karlovičiaus domėjimąsi lietuvių literatūra liudija jo archyvuose išlikę poetiniai Valerijono Ažukalnio ir Silvestro Gimžausko kūriniai, jo paties atliktas Kristijono Donelaičio poemos Metai vertimo bandymas Žr. Jan Karłowicz, Kristijono Donelaičio poemos „Metai“ vertimo bandymas, 1868. .

 

Karlovičius geranoriškai ir supratingai žiūrėjo į tautinius lietuvių siekius. Tai liudija jo straipsniai, spausdinti Prawda ir Kraj skiltyse. Jis patarė, kaip reikia paremti lietuvius, kovojančius dėl savo kalbos ir kultūros. Tvirtino, jog reikia dėti visas pastangas, kad būtų panaikintas lietuviškos spaudos draudimas, kad reikia parašyti gramatiką, rūpintis literatūrinės kalbos grynumu Žr. Piotr Łossowski, Po tej i tamtej stronie Niemna. Stosunki polsko-litewskie 1883–1939, s. 40–41; Zofia Sawaniewska-Mochowa, „Polscy miłośnicy języka i folkloru litewskiego w XIX wieku”, s. 79. . Apie Karlovičiaus santykius, palaikomus su lietuvių tautinio atgimimo veikėjais, liudija jo laiškai, išlikę archyve, ir kvietimai į literatų bei kalbininkų susitikimus Tilžėje ir Klaipėdoje.

Karlovičius turėjo sukauptą turtingą biblioteką, kurią 1909 metais jo žmona Irena perdavė Vilniaus mokslo bičiulių draugijos bibliotekai, – kolekciją sudarė 6425 knygos Žr. Henryka Ilgiewicz, „Vilniaus mokslo bičiulių draugijos (1907–1939) biblioteka: komplektavimas ir fondu raida“, p. 220. . Kai kurios jų (pažymėtos Karlovičiaus ekslibrisu) saugomos Mokslų akademijos bibliotekoje. Tai Ledesmos katekizmas su Jano Bystrońio komentarais Žr. Jokūbas Ledesma, Katechizm Ledesmy w przekładzie wschodnio-litewskim z wydania wileńskiego z r. 1605 – Kathechismas, arba Mokslas kiekwienam krikszczionii priwalvs. Kathechismas, aba Pamokimas wienam kvriamgi kriksczonivy reykiamas, 1890. , Konstantino Sirvydo žodynas Žr. Konstanty Szyrwid, Dictionarium trium lingvarum in usum studiosae iuventutis, 1713. , taip pat pirmieji anoniminiai lenkų–lietuvių kalbų pasikalbėjimai, lietuviškoje dalyje raudonu pieštuku pataisyti Karlovičiaus Žr. S. P., Łęgwas pasabas iszsimokima leźuwiu lękiszka ir letuwiszka – Łatwy sposob nauczenia się języków polskiego i litewskiego, 1860. Ši knygutė buvo tyrinėjama išsamiau (Aliona Ivinskaja, Kristina Rutkovska, „Teminio žodynėlio ‘Lęgwas pasabas iszsimokima ležuwiu lękiszka ir lietuwiszka’, išleisto 1860 metais, analizė“, 2013). .

 

Literatūroje, nagrinėjančioje lenkų etnografijos raidą, Karlovičius pristatomas kaip mokslinės etnografijos Lenkijoje pradininkas bei evoliucinės pasaulio etnografijos krypties propaguotojas. Manoma, kad būtent jis pradėjo lyginamuosius etnografinius tyrimus Lenkijoje, vadovavo etnografinių ir folklorinių duomenų rinkimo darbams ne tik Lenkijoje, bet ir kitose šalyse. Anna Kutrzeba-Pojnarowa, apibūdindama Karlovičiaus vykdytus tyrimus, mini, kad jie turėjo skatinti pažinti tautos kultūros, išsaugotą žmonių atmintyje bei liudijantį apie nueitą kelią ir vietą tarp kitų Europos tautų („genčių“) Žr. Anna Kutrzeba-Pojnarowa, „Znaczenie Jana Karloviča dla rozwoju etnografii”, s. 444. .

Karlovičiaus tyrimai pasižymėjo komparatyvistikos aspektais; įkvėpimo jis ieškojo teoriniuose Müllerio ir Aleksandro Kuno veikaluose, aprašė anglų antropologijos evoliucijos mokyklos atstovo Andrea’os Lango metodologinius tyrimų pagrindus Ypatingo dėmesio nusipelno Karlovičiaus darbas „Najnowsze kierunki badań mitologicznych“, spausdintas žurnale Wisła (Jan Karłowicz, „Najnowsze kierunki badań mitologicznych”, 1901). . Interpretavo mokslininkų iškeltas teorijas ir bandė jas taikyti praktiškai, svarstė apie metodus kaupti duomenis liaudies tarmėms ir mitams tirti, pasiūlė būdą užrašytiems iš paprastų žmonių lūpų žodiniams tekstams aprašyti. Nesukūrė etnologinės draugijos, o savo tyrimų rezultatams viešinti pasirinko jam pasiūlytą redaguoti žurnalą Wisła. Čia geriausiai išryškėjo Karlovičiaus veikla etnografijos ir folkloro srityje.

 

3. Jano Karlovičiaus patarimai tautosakos rinkėjams

Tapęs žurnalo Wisła redaktoriumi, 1871 metais Karlovičius parengė ir išleido patarimus tautosakos rinkėjams Poradnik dla zbierających rzeczy ludowe (Patarimai renkantiems liaudies dalykus; toliau – Patarimai) Žr. Jan Karłowicz, Poradnik dla zbierających rzeczy ludowe, s. 3–15. , kuriuose bandė pagrįsti tautosakos rinkimo ir tyrimų reikšmę. Rašydamas apie tautosakos rinkimo reikalingumą, išsikelia šį tikslą: parodyti, „kas ir kiek šia kryptimi jau atlikta, o svarbiausia, ką ir kaip dar surinkti“ Ten pat, s. 4. . Karlovičius mini, kad medžiagos surinkta nemažai, o ją kaupti privalo išsilavinę žmonės, skatindami įsijungti vietinius gyventojus. Išprusę rinkėjai turi ne tik rinkti tautosaką, bet ir interpretuoti neapdorotus, iš liaudies gautus duomenis. Įžvelgia renkamos medžiagos naudą įvairioms mokslo šakoms: kalbotyrai (lyginamoji filologija, lingvistika), mitologijai ir etnografijai, tiesiogiai sąveikaujančiai bei gyvuojančiai tik per tautosakos šaltinius; šiais šaltiniais taip pat gyva istorija, archeologija, įstatymų leidyba, estetika, poezija ir muzika:

Wprzód jednak kilku słowami przypomnę, jakie nauki korzystają ze zbiorów rzeczy ludowych; wskazówka ta przeznaczenia objaśni w części sposób gromadzenia.

Językoznawstwo (filologja porównawcza, lingwistyka), mitologja (wiaroznawstwo) i ludoznawstwo (etnografja) czerpią bezpośrednio i żyją prawie wyłącznie ze źródła rzeczy ludowych; dzieje, starożytnictwo (archeologja), dzieje prawodawstwa, estetika, poezja i muzyka bardzo wiele z niego korzystają. Ten pat.

 

Atitinkamai pristato kalbotyros uždavinius:

Językoznawstwo, gałąź nauki nowa, owoc myśli XIX. wieku dopiero, na tym stopniu rozwoju, jak je dziś widzimy, naucza: że żaden język, ani sam przez się, ani w stosunku do innych, bliżéj lub daléj z nim spokrewnionych, nie może być gruntownie zbadanym bez ścisłego poznania go w czasie i przestrzeni, to jest w jego historycznym rozwoju i miejscowych objawach, czyli, mówią po prostu: bez jego dziejów i form prowincjonalnych, oraz nazw ludzi i miejsc. Historja języka ma już gotowe źródła drukowane i pisane, bo się zajmuje przeszłością mowy; ze zbiorów więc gwar ludowych pośrednio tylko i cząstkowo korzysta. Opis zaś języka dzisiejszego w jego przestrzeniowych odmianach żyje wyłącznie i jedynie z zasobów żywych, ze zbiorów rzeczy ludowych. Ten pat.

Vertimas:

Kalbotyra, nauja XIX amžiaus mokslo šaka, byloja: nė viena kalba negali būti ištirta nepažinus jos laiko ir erdvės sandūroje, arba, kitaip tariant, kalba slypi istorijos gelmių ir vietinių reiškinių kloduose – istorijos įvykiuose bei žmonių ir vietovių pavadinimuose. Kalbos istorijos objektas – kalbos praeities rašytiniuose šaltiniuose tyrimas; tarmėmis naudotasi tik netiesiogiai. Tuo tarpu dabartinės kalbos aprašymas erdvės sandūroje susijęs su kalbos gyvavimu žmogaus lūpose konkrečiu laiku.