• Bibliografinis aprašas: Gabija Surdokaitė-Vitienė, „Balninkų Rūpintojėlio skulptūra“, @eitis (lt), 2017, t. 998, ISSN 2424-421X.
  • Ankstesnis leidimas: Gabija Surdokaitė, „Balninkų Rūpintojėlio skulptūra“, Menotyra, 2008, t. 15, nr. 3, p. 1–7, ISSN 1392-1002.
  • Institucinė prieskyra: Kultūros, filosofijos ir meno institutas.

Santrauka. Straipsnyje aprašoma Balninkų Rūpintojėlio skulptūra, saugoma Vytauto Didžiojo karo muziejuje, aptariama jo kelionė po įvairius muziejus, skulptūros ikonografija ir ikonologija, atskleidžiamas jos turinys ir prasmė baroko epochos religiniame kontekste.

Pagrindiniai žodžiai: XVII a. Lietuvos skulptūra, Rūpintojėlis, ikonografija, ikonologija, baroko dailė, potridentinė dailė, Bažnytinio meno muziejus.

 
Rūpintojėlio skulptūra, kurios kilmės vieta lig šiol buvo nežinoma, dabar saugoma Vytauto Didžiojo karo muziejuje (inv. Nr. BM–85), į kurį 1958 m. pateko iš Kauno kunigų seminarijos Žr. Kauno istorijos muziejaus eksponatų priėmimo aktas, 1958 m. birželio 6 d., Vytauto Didžiojo karo muziejus. . Ji buvo 1935 m. įkurto Bažnytinio meno muziejaus eksponatas. 1940 m., pirmosios sovietų okupacijos metais, Bažnytinio meno muziejus buvo uždarytas, o 1941 m. pradžioje jo rinkinys suskaidytas: didžioji dalis iškeliavo į Vilniaus dailės muziejų, o kita pateko į Kultūros paminklų apsaugos įstaigą Žr. Rima Valinčiūtė, „Bažnytinio meno muziejaus rinkinys: nuo istorijos iki rekonstrukcijos“, p. 183. . Į pastarąją paimtos ir dvi muziejaus rinkinyje buvusios Rūpintojėlio skulptūros. 1941 m. buvo sudarytas visų Bažnytinio meno muziejaus eksponatų, patekusių į šią įstaigą, sąrašas. Pagal šį išsamų sąrašą galime identifikuoti Balninkų Rūpintojėlio skulptūrą. Dokumente rašoma: „1 medinė ant kelmo sėdinti Kristaus „Rūpintojėlio“ statula iš Balninkų“ Sąrašas daiktų, kurie išardžius Kauno Bažnytinio meno muziejų ir kurie 1941 m. kovo 4 d. Kultūros Paminklų apsaugos įstaigos paimti apsaugon iš raudonarmiečių užimtų Kauno kunigų seminarijos rūmų, Lietuvos nacionalinio muziejaus archyvas, f. NM, apr. m, b. 139, l. 20. Už šią nuorodą dėkoju dr. S. Smilingytei-Žeimienei. . Tai vienintelis dokumentas, kuriame minima pirminė skulptūros buvimo vieta.

1941 m. vasarą atgaivintas Bažnytinio meno muziejus pavadintas Religinės dailės muziejumi. Jo rinkinį sudarė atsiimti eksponatai iš Kultūros paminklų apsaugos įstaigos ir dalis rinkinio, nukeliavusio į Vilniaus dailės muziejų Žr. Rima Valinčiūtė, „Bažnytinio meno muziejaus rinkinys: nuo istorijos iki rekonstrukcijos“, p. 183–184. . 1942 m. Rūpintojėlio skulptūra buvo perduota Religinės dailės muziejui (inventoriaus numeris RDM-51) Žr. Sąrašas daiktų […], l. 24. . 1944 m. muziejus buvo uždarytas Žr. Rima Valinčiūtė, „Bažnytinio meno muziejaus rinkinys: nuo istorijos iki rekonstrukcijos“, p. 184. . Karo ir pokario metais jo rinkinys buvo išblaškytas po įvairius Lietuvos muziejus, įstaigas bei privačias kolekcijas Žr. ten pat, p. 178. . Dalis eksponatų buvo saugoma Kauno kunigų seminarijoje. Kaip tik čia iki 1958 m. ir buvo Balninkų Rūpintojėlio skulptūra. 1958 m. jis perduotas Kauno istorijos muziejui (dabar – Vytauto Didžiojo Karo muziejus). Eksponatų priėmimo akte (1958 m. birželio 6 d.) skulptūros radimo vieta nenurodoma Žr. Kauno istorijos muziejaus eksponatų priėmimo aktas. . Nuo tada literatūroje Žr. Marija Matušakaitė, Lietuvos skulptūra iki XVII a. vidurio, p. 190; Rima Valinčiūtė, Bažnytinio meno muziejaus rinkinio rekonstrukcija: nuo istorijos iki įvertinimo, p. 100. ir muziejaus knygose ji minima kaip nežinomos kilmės skulptūra.

 

Skulptūros aprašymas

Išlikusiuose Balninkų bažnyčios 1783, 1830, 1844 m. vizitacijos aktuose Rūpintojėlio skulptūra neminima Žr. 1783 m. Balninkų bažnyčios vizitacijos aktas, LVIA, f. 694, ap. 1, b. 3488, l. 51v; 1830 m. Balninkų bažnyčios vizitacijos aktas, LVIA, f. 669, ap. 2, b. 241, l. 179–192; 1844 m. Balninkų bažnyčios vizitacijos aktas, LVIA, f. 669, ap. 2, b. 258, l. 145–151. . Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (toliau – LDK) bažnyčių inventoriuose ir vizitacijos aktuose labai retai aprašoma nealtorinė skulptūra. Nereikia atmesti prielaidos, kad skulptūra jau vėliau galėjo patekti į bažnyčią iš kokios nors kitos nežinomos šventovės.

Balninkų Rūpintojėlio skulptūra – XVII a. II ketvirčio kūrinys. Skulptūra gausiai polichromuota, jos nugarinė pusė kruopščiai modeliuota ir tai ypač būdinga nealtorinėms skulptūroms. Gana aukšta (104 cm aukščio) sėdinčio Kristaus figūra išdrožta profesionalaus amatininko. Skulptūros plastika būdinga ankstyvajam Lietuvos barokui. Frontali, kiek į priekį palinkusi Kristaus figūra sėdi ant nugenėto kelmo. Kūno proporcijos beveik taisyklingos, kiek padidinti Kristaus delnai ir pėdos (dalis dešiniosios pėdos yra nulūžusi). Kiek ilgesnių proporcijų kairė ranka priglausta prie skruosto. Kairioji koja padėta ant akmens. Dešinioji Kristaus ranka nuleista ant dešinės kojos, rankų pirštai remiasi į perizonijaus draperiją. Plastiška linija pavaizduotas perizonijus yra permestas per kojas, nugarinėje dalyje jis nusmukęs itin žemai, apnuogindamas Kristaus sėdmenis.

 

Išryškinti kūno raumenys formuojami aptakiomis, nugludintomis formomis. Archajiškomis, dar Lietuvos gotikai būdingomis išraiškos priemonėmis modeliuota krūtinės arka ir pilvas. Figūros nugara pavaizduota anatomiškai teisingai, nuosaikiai išryškinti raumenys. Šios formos kontrastuoja su plaukų ir kelmo žievės traktuote. Griežti, vos vinguriuojantys kelmo žievės rantai formuoja ritmiškas vertikalias linijas. Smulkūs išraižyti grioveliai kuria puošnią, kelmo žievę imituojančią paviršiaus faktūrą. Minkštos viršutinės skulptūros dalies klostės švelnina griežtą jų kontūrą bei išryškina kelmo medžiagiškumą.

Kiti kūrinio plastikos bruožai taip pat atspindi XVII a. II ketvirčio skulptūros raidos etapus. Kristaus veidas ramus, susimąstęs, pailgas, siauras, su stamboka nosimi. Pailga, smaila, pusiau skelta, smulkiomis, vos banguotomis sruogelėmis raižyta barzda ir ūsai, burna maža, akys paryškintos – įprasti šio laikotarpio skulptūrų elementai. Kristaus plaukai išraižyti smulkiais grioveliais, kurie formuoja griežtas, vos banguojančias tris stambesnes sruogas. Erškėčių vainikas stambaus pynimo, priekinėje dalyje nulūžęs. Dalis vainiko, matyt, buvo prarasta pokariu, kai skulptūra buvo saugoma Kauno kunigų seminarijos patalpose, nes 1943 m. darytoje nuotraukoje Žr. Rima Valinčiūtė, „Bažnytinio meno muziejaus rinkinys: nuo istorijos iki rekonstrukcijos“, p. 187. Kristaus erškėčių vainikas buvo dar visas.

Kristaus figūrai nebūdingi individualūs charakterio bruožai, jie apibendrinti, dvelkia šaltu racionalumu ir susikaustymu.

 

Ikonografija

Buvusioje LDK teritorijoje išliko tik vienas XVI a. pradžios Rūpintojėlio atvaizdas Vilniaus bernardinų bažnyčioje. Šiandien nėra žinių, ar iki to laikotarpio būta Rūpintojėlio atvaizdų bažnyčiose ar privačiuose namuose. Taip pat sunku pasakyti, kiek ir kokių atvaizdų būta XVI a. pradžioje – XVII a. pradžioje LDK. Tačiau XVII a. Rūpintojėlio ikonografinis tipas išplito visoje LDK. Jis ne visai atitiko potridentinės katalikiškos dailės sampratą, kai buvo reikalaujama sekti Šventojo Rašto istorija, bet kai kurie Biblijoje neegzistuojantys atvaizdai vis dėlto buvo leistini. Potridentinės dailės apologetas Johanas Molanas (Johanes Molanus, 1533–1585) remdamasis Šventuoju Raštu aiškino daugelio atvaizdų tinkamumą „neišprususiai liaudžiai“. 1570 m. Liuvene išleistame traktate „De historia SS. Imaginėm et picturarum“ jis rašė:

Nors ant akmens sėdinčio Kristaus atvaizdas yra dažnas bažnyčiose, jis neturi paliudijimo Šventajame Rašte, tačiau neabejoju, kad pamaldžiai ir patikimai yra paimtas iš kitur. „Imago Christi super petram sedentis, quae utcunque frequens est in ecclesiis, non habet testimonium in scriptura sacra, non dubito, tamen quin alicunde et pie et probabiliter est desumpta“ (cit.: Tadeusz Dobrzeniecki, „Chrystus Frasobliwy w literaturze średniowiecznej”, s. 279).

Rūpintojėlio atvaizdai Abiejų tautų respublikoje plito XVI a. pabaigoje – XVII amžiuje. XVI–XVII a. sandūroje Rūpintojėlio skulptūros atsirado Rasų (Volkovisko r., Baltarusija) ir Kražių benediktinių (?) bažnyčiose. Jau XVII a. I pusėje tokie atvaizdai buvo Aleksandravėlės, Balninkų, vėliau – Kauno bernardinų, Kriaunų, Vidiškių bažnyčiose Šios skulptūros išlikusios ir saugomos įvairiuose respublikos muziejuose. . Iš archyvinių šaltinių žinoma, kad Rūpintojėlio atvaizdų (skulptūrų ir paveikslų) XVII a. būta Čekiškės Žr. 1677 m. Čekiškės bažnyčios vizitacija, Kauno arkivyskupijos kurijos archyvas (toliau – KAK), b. 139, l. 45. , Gargždų Žr. 1705 m. Gargždų bažnyčios vizitacija, KAK, b. 140, l. 1. , Kamajų Žr. 1654 m. Kamajų bažnyčios vizitacija, VUB RS, f. 57, b. Б. 53–42, l. 915. , Rietavo Žr. 1676 m. Rietavo bažnyčios vizitacija, KAK, b. 138, l. 50. , Surviliškio Žr. 1654 m. Surviliškio bažnyčios vizitacija, VUB RS, f. 57, b. Б. 53–42, l. 832. , Švėkšnos Žr. 1676 m. Švėkšnos bažnyčios vizitacija, KAK, b. 138, l. 86. , Turgelių Žr. 1654 m. Turgelių bažnyčios vizitacija, VUB RS, f. 57, b. Б. 53–42, l. 843. ir kitose bažnyčiose. Rūpintojėlio ikonografinis tipas dažniausiai randamas tose bažnyčiose, kuriose vyravo Kristaus temai skirti kūriniai (dažniausiai pasijiniai) arba buvo bent keletas christologinės ikonografijos pavyzdžių.

 

Jau užsiminta, kad Rūpintojėlio ikonografija neatitinka aiškaus Kristaus gyvenimo epizodo. Jo gyvenimo istorijoje, aprašytoje mistikų ir devocinėje literatūroje, taip sėdintis susimąstęs Kristus dažniausiai vaizduojamas keliose scenose: visų pirma – nuplakimo, antra – Jėzaus kalėjime, trečia – Kryžiaus kelio metu, kai Kristus pavargęs atsisėda pailsėti, ir ketvirta – pasiruošimo Nukryžiavimui scenoje. Dailėje toks atvaizdas, tik jau su Nukryžiavimo metu padarytomis žaizdomis, aptinkamas ir Skausmo vyro tematikoje. Literatūriniuose tekstuose ir dailėje Rūpintojėlis dažniausiai aprašomas ir vaizduojamas sėdintis ant akmens, tačiau dviejose iš minėtų scenų akmuo gali būti pakeičiamas kelmu. Viena šių scenų – tai Nuplakimo scena. Meditacinėje literatūroje rašoma, kad Kristus po nuplakimo buvo pasodintas ant purvino kelmo. Antai 1740 m. Minsko jėzuitų kolegijos rektoriaus (1740–1748) jėzuito Jono Zrzelskio leistoje knygelėje „Bolesław albo Krol Bolesci Jezus Christus“… rašoma:

Bet nedidelė duoklė šio Pono, kurio sostinė Dangus, o Žemė pakojis, vietoj nuostabaus sosto, išpuošto sosto, ant kelmo arba akmens purvu ištepto sodina. „Aza nie wielka trybulcya że tego Pana, ktorego ſtolica Niebo, á źiemia podnoſzkiem, miaſsto wſpaniałego tronu, przybranego majestatu, na pniu, czyli kamieniu w błoćie ukalanym ſadzają“ (Bolesław albo Krol Bolesci Jezus Christus Cierpiący y umierájący zá Národ Ludski, Niegdy w Husseyskim Páceyenćie Figurowany. Postnemi o Męce Páńskiey Exhortacyámi Przedrukowany, s. 143).
 

Kita scena – Kristus, pasodintas ant kelmo Golgotos kalne, apmąsto savo kančią, kol vyksta paruošiamieji Nukryžiavimo darbai. Ši susimąstymo poza išreiškia skausmą ir vienatvę. Nuo vėlyvųjų viduramžių keitėsi Kristaus įvaizdis. Palaipsniui vis labiau imta pabrėžti Kristaus-Žmogaus sampratą. Kančios cikle Jėzus vienišas, visų apleistas neša savo sunkų jungą taip, kaip aprašyta Raudų knygoje:

Gera žmogui jaunystėje
nešti jungą,
Tesėdi jis vienas tyloje,
kad jungas jam sunkus. Rd 3, 27, 28.

Taip sėdintis nusiminęs, išsigandęs, sielvartingas Kristus mąsto apie jo laukiančias Nukryžiavimo kančias. Rūpintojėlio ikonografinio tipo tyrinėtojai cituoja Morkaus evangelijos žodžius, kuriais Kristus pasakęs apie save: „Mano siela mirtinai nuliūdusi“ Mk 14, 34; Tadeusz Dobrzeniecki, „Wybrane zagadnienia ikonografii pasyjnej w sztuce polskiej”, s. 139. . Kelmas šioje scenoje simbolizuoja medį, iš kurio buvo padarytas kryžius.

Galima teigti, kad Balninkų Rūpintojėlio skulptūra vaizduoja susimąsčiusį sėdintį Kristų dar iki nuplakimo momento. Ant Kristaus kūno, skirtingai nei kitose skulptūrose, nėra kraujo pėdsakų. Kraujo lašeliai nurodo jau įvykusį veiksmą.

 

Ant kelmo sėdinčio Rūpintojėlio ikonografija yra labai reta. Tik keliuose pavieniuose pavyzdžiuose vaizduojamas Susimąstęs Kristus. Pirmasis pavyzdys – XVI a. I pusės flamandų grafiko Sandres’o Alexanderio von Brugsalio raižinys „Sėdintis skausmo vyras“ Friedrich Wilhelm Hollstein, Dutch and Flemish Etchings Engravings and Woodcuts ca. 1450–1700, p. 180, il. 285. . Čia Kristus sėdi ant kelmo su Nukryžiavimo metu padarytomis žaizdomis. Dešinė jo koja padėta ant akmens, šalia kairiosios pavaizduota Adomo kaukolė. Viršutiniuose raižinio kampuose – medalionai su angelų figūromis. Virš Kristaus galvos išraižyti žodžiai „Ego dormio cor meũ vigilat“ („Aš miegu, o širdis mano budi“).

Kitas kūrinys – tai skulptūra Rutkų bažnyčioje (Lvovo aps., Ukraina). Ši XVII a. II ketvirčio skulptūra, praradusi savo pirminę aplinką, dabar stovi vienoje neobarokinio altoriaus, pirkto apie 1870 m. Žr. Marek Walczak, „Kościół parafialny p.w. Wniebowzięcia Najświętszej Panny Marii w Rudkach”, s. 310. , pusėje, kitoje altoriaus pusėje stovi Skausmingosios Dievo motinos skulptūra. Savo pirminę aplinką praradusi ir Balninkų bažnyčios Rūpintojėlio skulptūra. Jos negalime rekonstruoti ir pasitelkę archyvinius šaltinius, todėl šiame straipsnyje nagrinėjama tik dabar matoma ikonografija ir jos prasmė.

Svarbi Balninkų Rūpintojėlio skulptūros ikonografijos detalė – Kristaus nuogumas. Jau buvo minėta, kad nuogas Kristaus kūnas pridengtas tik permesta per kojas perizonijaus draperija. Nugarinėje dalyje ji apnuogina Kristaus sėdmenis. Kristaus išrengimas yra vienas iš jo kankinimo būdų. Baroko religinėje literatūroje dažnai pabrėžiama, kad Kristaus viešas išrengimas sukėlė jam dvasines kančias, kurios didesnės už patirtąsias fizines: „nors nuo baisių smūgių skauda, tačiau dar didesnį skausmą kelia išrengimas“, – sako Kristus viename Kazimiero Vijūko-Kojelavičiaus pamokslo tekste Kazania o Męce Panskiey przez Kazimierza Wiiuka Koiałowicza Societatis Iesu, s. 43. .

 

Jėzuitas J. Zrzelskis 1740 m. rašė:

Nieko negali būti sunkiau garbingam žmogui už sumišimą ir viešą sugėdijimą […]. Žmonės trokšta mirties nei gėdos. Didžiausia gėda būna dėl nuogumo ir apnuoginimo. Bolesław albo Krol Bolesci Jezus Christus Cierpiący y umierájący zá Národ Ludski, Niegdy w Husseyskim Páceyenćie Figurowany. Postnemi o Męce Páńskiey Exhortacyámi Przedrukowany, s. 99.

Kristus kentėjo tokias dideles dvasines kančias dėl to, kad pats buvo be nuodėmės. „Naujasis Testamentas aiškiai teigia, kad Jėzus nenuodėmingas“ (Žyd. 7, 26; 1 Pt 1, 18; 2, 22, 1 Jn 3, 5) Depuis Depuis, O jūs kuo mane laikote? Kristologijos įvadas, p. 209. . Konstantinopolio II Susirinkimas (553) patvirtino teiginį, kad Jėzui nebuvo būdingas joks polinkis į nuodėmę arba geidulius.

Ši tobula Jėzaus prigimties harmonija teologiškai paaiškinama gimtosios nuodėmės nebuvimu jame. Ten pat, p. 210.

Jėzuitas, retorikos specialistas K. Vijūkas-Kojelavičius pastebi, kad buvo ir kankinių mergelių, kurios kentėjo apnuogintos, tačiau Kristaus kančios buvo didesnės.

Nors buvo kankinės, kurios tokius apnuoginimus kentėjo, bet su tokiu sugėdinimu, su tokia gėda nieks negalėjo kentėti, nes niekas neturėjo ir negalėjo turėti tokios tyros sielos, taip susigėstančios. Kazania o Męce Panskiey przez Kazimierza Wiiuka Koiałowicza Societatis Iesu, s. 45.

Kristus apnuoginamas tam, kad patirtų didesnes kančias, didesnę gėdą, didesnį skausmą. J. Zrzelskio tekste Kristus kalba Dovydo lūpomis Žr. Bolesław albo Krol Bolesci Jezus Christus Cierpiący y umierájący zá Národ Ludski, Niegdy w Husseyskim Páceyenćie Figurowany. Postnemi o Męce Páńskiey Exhortacyámi Przedrukowany, s. 99. :

Nuolat yra mano akivaizdoje mano nešlovė ir sugėdinimas dengia mano veidą (Ps 43, 17). Cit. Šventasis Raštas: Senasis Testamentas, p. 399.
 

Kristaus nuogumas atvaizde – kenozė, tai yra sąmoningas mirties pasirinkimas, savęs apiplėšimo ir atsisakymo momentas. Savęs apiplėšimas – tai šlovingosios būties pas Dievą atsisakymas, Dievo pavidalo išmainymas į vergo egzistenciją dėl žmonių Žr. Herbert Vorgrimler, Naujasis teologijos žodynas, p. 275. .

Jis, turėdamas Dievo prigimtį,
godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu,
bet apiplėšė pats save,
priimdamas tarno išvaizdą (Fil 2, 6–7).

Krikščioniškosios dailės tradicijoje nuogumas yra vergo arba pažemintojo požymis. „Jūs gi pažįstate mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malonę ir žinote, jog jis, būdamas turtingas, dėl jūsų tapo vargdieniu, kad jūs taptumėte turtingi per jo neturtą“ (2 Kor 8, 9). Teologijos istorijoje kenozė, kaip ryškiausia meilės apraiška, nuolat buvo bei yra pabrėžiama kalbant apie Jėzaus solidarumą su pažemintaisiais Žr. ten pat. .

Taip stipriai apnuoginto Rūpintojėlio skulptūros yra itin retos. Nežinia, kaip Balninkų skulptūra, tačiau kitos panašios ikonografijos skulptūros vėliau, XVIII–XIX a., buvo rengiamos medžiaginiais drabužiais. Paprastai skulptūros turėdavo po keletą ar keliolika įvairiaspalvių apsiaustėlių, kurie buvo derinami pagal liturginio kalendoriaus nurodomas spalvas. Jau XVII a. pradėta rengti stebuklais ir malonėmis pagarsėjusią Rasų Rūpintojėlio skulptūrą. Žinoma, kad XIX a. rengtos Kriaunų ir Gruzdžių apnuoginto Kristaus Rūpintojėlio skulptūros. XIX a. vidurio – XIX a. pabaigos Gruzdžių Rūpintojėlio skulptūra yra analogiška Balninkų bažnyčios skulptūrai. Čia perizonijaus draperija dengia Kristaus priekį, o nugarinėje dalyje matyti apnuoginti sėdmenys. Matyt, tikintiesiems nebuvo priimtini apnuoginto Kristaus paveikslai ir skulptūros. XVIII a. viduryje išplinta Rūpintojėlio su apsiaustu ar ilgu drabužiu ikonografinė atmaina, kuri buvo daug populiaresnė ir įgavo didesnį atgarsį liaudies dailėje. Lietuvoje pasitaikydavo ir neaiškios ikonografijos apnuoginto Kristaus atvaizdų. Vienas toks atvaizdas minimas 1802 ir 1841 m. Surviliškio bažnyčios dokumentuose Žr. 1802 m. Surviliškio bažnyčios inventorius, LVIA, f. 669, ap. 2, b. 327, l. 33; 1841 m. Surviliškio bažnyčios vizitacijos aktas, LVIA, f. 669, ap. 2, b. 253, l. 544v. .

 

Išvados

Prieš Antrąjį pasaulinį karą Balninkų Rūpintojėlio skulptūra priklausė Bažnytinio meno muziejui, karo metais – Religinės dailės muziejui. Po karo kurį laiką ji buvo saugoma Kauno kunigų seminarijoje. 1958 m. skulptūra pateko į tuometinį Kauno istorijos muziejų, šiuo metu yra Vytauto Didžiojo karo muziejuje. Šiam XVII a. II ketvirčiu datuojama kūriniui būdinga ankstyvojo LDK baroko plastika.

Sėdinčio ant kelmo Rūpintojėlio ikonografija yra labai reta. Žinomi tik pavieniai pavyzdžiai, kai taip vaizduojamas Susimąstęs Kristus. Literatūriniuose tekstuose ir dailėje Rūpintojėlis dažniausiai vaizduojamas sėdintis ant akmens, tačiau Nuplakimo ir Nukryžiavimo laukimo scenoje akmuo kartais pakeičiamas kelmu. Meditacinėje literatūroje rašoma, kad Kristus po nuplakimo buvo pasodintas ant purvino kelmo. Nukryžiavimo laukimo scenoje kelmas simbolizuoja medį, iš kurio buvo padarytas kryžius.

Svarbi Balninkų Rūpintojėlio skulptūros ikonografijos detalė – Kristaus nuogumas. Kristaus išrengimas yra vienas iš jo kankinimo būdų. Baroko religinėje literatūroje dažnai pabrėžiama, kad Kristaus viešas išrengimas sukėlė jam didesnės moralines kančias už patirtąsias fizines. Kadangi Kristaus nuogumas nebuvo priimtinas vaizdavimo būdas, XVIII a. viduryje išplinta Rūpintojėlio su apsiaustu ar ilgu drabužiu ikonografinė atmaina. Ji buvo daug populiaresnė ir įgavo didesnį atgarsį liaudies dailėje.

 

Literatūra

  • Bolesław albo Krol Bolesci Jezus Christus Cierpiący y umierájący zá Národ Ludski, Niegdy w Husseyskim Páceyenćie Figurowany. Postnemi o Męce Páńskiey Exhortacyámi Przedrukowany, zá żądániem y nádániem jedney świątobliwey Grzesnice do uwagi Nábożnym Duszom Podany W. X. Jana Zrzelskiego Soc: Jesu, ná ten czás Rektora Collegium Mińskiego, W Wilnie w Drukárni J K. M. Akádemickiey Soc: Jesu. Roku 1740.
  • Depuis, Jacques, O jūs kuo mane laikote? Kristologijos įvadas, iš anglų kalbos vertė Valdas Mackela, Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2004.
  • Dobrzeniecki, Tadeusz, „Chrystus Frasobliwy w literaturze średniowiecznej”, Biuletyn Historii Sztuki, 1968, nr 3.
  • Dobrzeniecki, Tadeusz, „Wybrane zagadnienia ikonografii pasyjnej w sztuce polskiej” | Henryk Damian Wojtyski, Józef Jerzy Kopeć (red.), Męka Chrystusa wczoraj i dziś, Lublin, 1981.
  • Hollstein, Friedrich Wilhelm, Dutch and Flemish Etchings Engravings and Woodcuts ca. 1450–1700, vol. XIII, Amsterdam: Menno Hertzberger.
  • Kazania o Męce Panskiey przez Kazimierza Wiiuka Koiałowicza Societatis Iesu, S. Theol: Doctorá, Ordynaryjnego w Kośćiele Wileńskim S. Ianá v Fary Káznodźieię, Do Ludu ná wielki piątek miane, Teraz świeżo po śmierći iego do druku podàne, Zá pozwolieniem Przełożonych Duchownych, W Wilnae w Drukárni Acad. Soc: IESV, Roku P., 1675.
  • Matušakaitė, Marija, Lietuvos skulptūra iki XVII a. vidurio, Vilnius: Aidai, 2007.
  • Šventasis Raštas: Senasis Testamentas, t. 2, vertė Juozapas Jonas Skvireckas, Vilnius, 1999.
  • Valinčiūtė, Rima, „Bažnytinio meno muziejaus rinkinys: nuo istorijos iki rekonstrukcijos“, Logos, 2001, nr. 26, p. 172–191.
  • Valinčiūtė, Rima, Bažnytinio meno muziejaus rinkinio rekonstrukcija: nuo istorijos iki įvertinimo, magistro darbas, Kaunas, 2001.
  • Vorgrimler, Herbert, Naujasis teologijos žodynas, iš vokiečių kalbos vertė Gediminas Žukas, Kaunas: Katalikų interneto tarnyba, 2003.
  • Walczak, Marek, „Kościół parafialny p.w. Wniebowzięcia Najświętszej Panny Marii w Rudkach”, Materiały do dziejów sztuki sakralnej na ziemiach wschodnich dawnej Rzeczypospolitej, Kraków, 1999, cz. I., t. 7.
 

The Sculpture of Christ in Distress in Balninkai

  • Bibliographic Description: Gabija Surdokaitė-Vitienė, „Balninkų Rūpintojėlio skulptūra“, @eitis (lt), 2017, t. 998, ISSN 2424-421X.
  • Previous Edition: Gabija Surdokaitė, „Balninkų rūpintojėlio skulptūra“, Menotyra, 2008, t. 15, nr. 3, p. 1–7, ISSN 1392-1002.
  • Institutional Affiliation: Kultūros, filosofijos ir meno institutas.

Summary. The Balninkai Christ in Distress sculpture is kept at the Vytautas the Great Military Museum (inv. No. BM–85). Until recently, it has been unknown from which church and how this item has been brought to the museum. Before World War II it belonged to the Church Art Museum and during the war to the Religious Art Museum. After the war, for some time it was kept at the Kaunas Theological Seminary. In 1958, the sculpture was brought into the then Kaunas Historical Museum.

In the paper, the iconography and iconology of the Balninkai Christ in Distress are analyzed. The content and meaning of the sculpture are revealed in the religious context of the Baroque epoch. The iconography of the Christ in Distress sitting on a stump is extremely rare. Only single examples are known when Christ in Distress is presented in such a manner. In literature and art, Christ in Distress is most often represented as sitting on a stone. However, in the scenes of Flagellation and Awaiting for Crucifixion, the stone may be replaced by a stump. The meditative literature says that after flagellation Christ was seated on a dirty stump. In the scene of Awaiting Crucifixion, the stump symbolizes a tree from which the cross was constructed.

Another significant detail of the Balninkai Christ in Distress sculpture is the nakedness of Christ whose body is covered solely with a perizonium drapery thrown over the legs. On the back side it slipped down so much that Christ’s buttocks are seen. Christ’s undressing was one of the way of His torturing. The baroque religious literature often emphasizes that public denudation caused the moral sufferings which to Christ were more painful than His physical torments.

Keywords: XVII a. Lithuanian sculpture, Christ in Distress, iconography, iconology, Baroque art, post-Tridentine art, Ecclesiastical Art Museum.