Ačiū, Aivarai, už puikų klausimą! Vyraujanti proto veikla – hermeneutinė-filologinė analizė. Pirmiausiai gretinu sanskrito ir kinų kalbų terminus etimologiniu bei semantiniu pjūviai. Tai filologinė procedūra, kurios tikslas – „ištraukti“ prasmės sluoksnius, slypinčius už žodžių formos. Tačiau vien tik filologijos čia nepakanka: terminų perkėlimo trajektorijas apmąstau platesniame kultūriniame kontekste. Tad analizė tampa hermeneutine: siekia ne vien nustatyti, ką žodis reiškia, bet ir kaip tas žodis keičia mąstymo horizontą, kai pereina iš vienos tradicijos į kitą. Vertimo akto mano darbe yra tiek, kiek reikia rekonstruoti terminus ir parodyti jų reikšmių laukus. Istoriniai duomenys-faktai straipsnyje yra tarsi pamatas, ant kurio laikosi hermeneutinė analizė. O filosofavimas – interpretacijos „variklis“. Kai svarstau, pavyzdžiui, ar padārtha virsmas į juyi 句義 lingvistiškai „sušvelnina“ ontologinį aštrumą, žengiu jau į filosofinės refleksijos sritį. Tad apibendrinant, pagrindas yra hermeneutinė filologija, kuri pasitelkia vertimą kaip tyrimo instrumentą ir remiasi istorine medžiaga, o visa tai varo filosofinis interesas suprasti konceptų migraciją.
Konferencija Apie vertimus: turinio metamorfozė daiktuose ir kūnuose
- Temos kūrėjas Aivaras Stepukonis
- Pradžios data
-
- Gairės
- aštuoni atmintinos datos avies medžioklė bejėgis mąstymas biblistika dailės terapija daśapadārthaśāstra devyni epistemologija fenomenologija filosofinis vertimas george orwell hermeneutika ikonografinė analizė individualios patirties atsklaida istorinė periodizacija japonų fonetika keturi ketveriopa reikšmė kinų hieroglifai kinų kalba konvencionalizmas literatūrinė kritika mąstymo pneumatika matai max scheler murakami haruki paauglystė pajėgus mąstymas pneuminė mąstymo galia polisemija realizmas sanskritas senoji lietuvių raštija simbolinės reikšmės skaičius skaitmuo šventasis raštas vaiśeṣika vertėjas vertimas vertimo teorija žmogaus amžius žvilgsnio motyvo kaita
Ačiū už glaustą ir tikslų savosios metodologijos apibūdinimą, derantį su mano paties aptakesniu įspūdžiu, skaitant jūsų pranešimą!
Gilindamasis į jūsų tyrimą vienu smegenų pusrutuliu tiesiogiai domėjausi turiniu, tačiau kitu svarsčiau apie vertimo paskirtį jūsų darbe. Akimirkomis atrodydavo, kad jums tenka versti pačius vertimus, taigi užsiimti meta vertimu, tampant meta vertėju. Artėtume tokiais apibūdinimais prie vertimo paskirties hermeneutinėje-filologinėje analizėje supratimo, ar toltume?
Labai gera įžvalga, Aivarai! Tai tikrai galėtų būti meta sluoksnis, atitiktų tai, ką Theo Hermansas savo esė rinkinyje Metatranslation: Essays on Translation and Translation Studies Žr. Theo Hermans, Metatranslation: Essays on Translation and Translation Studies, New York: Routledge, 2023. tvirtina. Jau egzistuojančius vertimus „perklausiu“ išryškindamas, kur vertėjų sprendimai atskleidžia, o kur galimai užtemdo pirminę mintį. Kai, pavyzdžiui, nagrinėju kiniškąjį shi 實, šis man pirmiausiai svarbus santykyje su sanskrito atitikmeniu dravya. Tikrinu, ką reiškė žodis shí ir kokios jo istorinės konotacijos, kaip tai dera su dravya. Galiausiai lietuviškai svarstau, ar tikslesnis jų apibūdinimas būtų „substancija“, „santalka“ ar dar kitas žodis, kad išlaikyčiau ir sanskritiškojo dravyos „tekėjimo“ bei „susitelkimo“ metaforą, ir kiniškojo shi „realumo“ prieskonį. Šiuo momentu tikrai verčiu patį vertimą, kad filologiškai diagnozuočiau, kur ir kodėl pradinė semantinė pilnatvė nuslydo ar buvo praturtinta. Tad manau, kad meta vertimas yra būtina hermeneutinės-filologinės analizės dalis.
Ačiū, supratau ir pritariu!
Darau dar vieną vingį mudviejų pašnekesyje: skaitant išverstą knygą ir pernelyg nesigilinant į technines vertimo smulkmenas, gali atrodyti, kad verčiant, šaltinį ir vertinį sieja vienakryptis tiesinis veiksmas:
Vis dėlto iš savosios vertėjo patirties žinau, jog taip, supaprastintai įsivaizduojant vertimo eigą, iš akių išleidžiama bene didžioji dalis judesių, kuriuos protas atlieka, versdamas. Juk versdamas protas juda ne vienakrypte tiese, o švytuoja tarp šaltinio ir vertinio pirmyn–atgal, laksto, atšokinėdamas rikošetais, kol išgrynina šaltinio ir vertinio atitiktį:
Schemoje vaizduoju ir kitą iškilią vertimo ypatybę – grįžtamąjį vertimą, kai verčiama iš vertinio į šaltinį, siekiant nustatyti semantinę-loginę vertimo paklaidą ar nuokrypį (idealiu atveju iš vertinio į šaltinį grįžtama palyginti tiksliai, formuojasi reikšminė apytaka, o ne nuotėkis). Ar jūsų asmeninė vertėjo patirtis rezonuoja su maniške? Ar versdamas naudojatės grįžtamojo vertimo technika?
Taip, mano patirtis visiškai rezonuoja su Jūsų „švytuoklės“ modeliu – vienakryptė linija per daug supaprastina judesį, kuriuo vertėjas „matuoja“ prasmę tarp dviejų polių. Vertimo metu šaltinis ir vertinys yra savotiškame dialoge. Pvz., jau išverstą lietuvišką žodį neretai reikia perversti atgal į sanskrito ar kinų kalbą ir žiūrėti, kas iš to išeina. Šalia to galima įterpti ir trečią atraminę kalbą, pvz., anglų ar vokiečių ir t. t., kaip veidrodį palyginti, kaip galima išversti kitose kalbose ir vėl grįžti prie pirminio dvikalbio poravimo. Tad, jei preciziškai žiūrėti, tikrai vertimas primena rikošetavimą!
Ačiū, Tadai!
Dalia, o kaip jūsų vertėjos darbe, ar yra vietos grįžtamajam vertimui?
Klausimas tikrai labai įdomus, niekada nebuvau susimąsčiusi, nes kaip minėjau, versdama esu gryna praktikė. Aišku, išvertusi sakinį ar pastraipą, nuolat grįžtu prie originalo pasitikrinti, ar išlaikyta mintis, struktūra, ar tvarkingai įkontekstinta, bet tiesioginio atgalinio vertimo į šaltinio kalbą nesiimu. Ir vis dėlto, pabandžiusi įsivaizduoti visą procesą, turėčiau pritarti, kad „švytuoklės“ modelis kai kuriais atvejais veikia ir mano darbo virtuvėje, bet dažniausiai taip nutinka ieškant atitikmens kuriam nors terminui. Man regis, Tadas irgi pirmiausia turi omenyje atskirus žodžius ar sąvokas.
Aš net susidarau su specifinėmis realijomis susijusios leksikos žodynėlius, kad nevartočiau skirtingiems terminams to paties lietuviško atitikmens (nors kartais tai neišvengiama dėl sinonimų trūkumo), pasidomiu vertėjų į kitas kalbas atrastais sprendimais (ypač vertėjų į Vakarų kalbas dėl lietuviškajai artimesnės klasikinės krikščioniškosios, graikiškosios, lotyniškosios tradicijos ir terminijos). Tada grįžtu (taip, grįžimo veiksmas visada išlieka) į originalo kalbą ir tos kalbos aiškinamuosius žodynus. Tiesą pasakius, rašydama šiuos pasamprotavimus, prisiminiau, kad tuo metu, kai teko spręsti mano pranešime aptariamą 1Q84 (1984) metų problemą, tikrai išmėginau mintyse įvairius šios datos vertimo į japonų, anglų, kinų kalbą variantus visokiais zigzagais.
Turiu pasakyti, kad čia pirmiausia kalbu apie grožinę literatūrą, nes akademiniuose tekstuose raktinius terminus paprastai palieku neverstus, tik perrašytus tarptautine transkripcija (jei kalbama apie hieroglifinį originalą, nors hieroglifus irgi palieku, bent jau per pirmą termino pristatymą). Tuomet galima sakyti, kad originalas tam tikra prasme net nereikalauja grįžimo, nes lieka gyventi išverstame tekste ir yra pasiekiamas ne tik vertėjui, bet ir į vertimą atsikrausčiusiam skaitytojui. Kažkada girdėjau vertėjo palyginimą su kontrabandininku, tačiau tik dabar pirmą kartą supratau, kur čia ta kontrabanda, – ačiū, Aivarai ir Tadai, už pamėtėtą galimybę plėtojant pirminę mintį padaryti dar ir tokį atradimą!
Labai įdomu, Dalia, ačiū! Tokia patirtis – neįkainojama, gilinantis į vertimą fenomenologiniu aspektu. Daugiau klausimų neturiu.
Dėkoju už labai įdomų pranešimą, tikiu, kad tokia preciziška lingvistinė semantinė analizė padės išsklaidyti „kitos kultūros neskaidrumo“ mitą ir išplės mūsų lietuviškojo filosofinio diskurso horizontus. Mano klausimas yra iš esmės metodologinis. Paprastai nagrinėdami Vakarų filosofijos istoriją, mes esame įpratę sąvokas istoriškai „suskliausti“, pvz., ikisokratikų diskusiją apie tai, kas yra tikrovės „pradai“ (archai) suprantame ne tik logine – kauzaline prasme, kaip klausimą apie tikrovės ontologinį pagrindą, jos prielaidas ir galimybės sąlygas, bet taip pat ir kaip tam tikrą lyderystės, autoritetinio vadovavimo, aspektą. Šia prasme, „pradas“ yra ne šiaip „pagrindas“ ar „išeities taškas“, bet ir visa nulemiantis ir už viską atsakantis autoritetas. Tokią, mums jau labai neįprastą, sampratą įgalina retroskopinis žvilgsnis į mums jau nebepasiekiamą, bet istoriškai vis dar aktualią senovės graikų, ikisokratikų mąstymo tradiciją, kuriai būdingi skirtumai nuo šiuolaikinės filosofijos paradigmos mums yra žinomi ir todėl nesunkiai lokalizuojami bendrame vakarų filosofijos istorijos „žemėlapyje“. Tuo tarpu, kai paties pranešime kalbate apie vertime į kinų kalbą atliktą transformaciją iš „skirtumo“ (viśeṣa) į „pergalės“ ar „viršenybės“ (勝宗) sąvoką, kyla klausimas, ar šių naujų prasmės niuansų priežastis yra vien kultūriniai skirtumai, ar čia jau galime kalbėti ir apie tam tikros istorinės filosofinės minties raidos požymius?
Labai ačiū už klausimą! Xuánzàng’o laikais buvo siekiama kuo tiksliau perteikti terminus; todėl pavadinimas „viršenybės mokykla“ galėjo atsirasti iš noro šios mokyklos vardą padaryti kuo suprantamesnį kinų auditorijai arba manyta, kad atrastas tinkamiausias originalaus sanskrito termino semantinis aspektas. Sanskrito terminai dažnai yra daugiaprasmiai, o vaiśeṣika – itin abstrakti sąvoka, todėl ją nelengva perteikti net turint gilų kontekstą. Atsižvelgiant į tai, kad vėlesnėje tibetietiškoje tradicijoje aiškiai aptinkame neutralesnę „skirties“ reikšmę verčiant terminą vaiśeṣika, manyčiau, jog šis kinų variantas atspindi hermeneutinį sluoksnį, susijusį su vertėjo kultūriniu kontekstu, o ne istorinę vaiśeṣikos filosofijos raidą.
Dėkoju už paaiškinimą, daugiau klausimų neturiu.
Nuoseklumo koncepcijos aspektai Maxo Schelerio filosofijos vertime
- Bibliografinis aprašas: Žilvinas Vareikis, „Nuoseklumo koncepcijos aspektai Maxo Schelerio filosofijos vertime“ | Aivaras Stepukonis (sud.), Apie vertimus: turinio metamorfozė daiktuose ir kūnuose, @eitis (lt), 2025, t. 2056, nr. 74–94, ISSN 2424-421X.
- Recenzentai: Liucija Černiuvienė, Vaida Almonaitytė Navickienė, Valdas Jaskūnas.
- Institucinė prieskyra: Lietuvos kultūros tyrimų institutas.
Santrauka. Pranešimo autorius analizuoja filosofinio nuoseklumo koncepciją vokiečių filosofo Maxo Schelerio tekstų lietuviškame vertime. Verstų tekstų prasmės siejamos su moksline logika ir skirtingomis mąstymo tradicijomis. Pranešime svarbią vietą užima kultūrinis kontekstas ir rašymo stilius. Kultūrinis kontekstas liudija paties filosofo kūrybinį kelią ir jo tekstuose atsiskleidžiančias reikšmes, o filosofinis stilius nukreipia link nuodugnesnės teksto prasmių analizės. Galiausiai pranešime svarstoma, kokios vertimo strategijos tinkamiausios verčiant Schelerio tekstus ir kaip reikėtų suprasti vertėjo vaidmenį filosofinio teksto vertimo procese.
Pagrindiniai žodžiai: filosofinis vertimas, vertėjas, Max Scheler, fenomenologija, vertimo teorija.
Įvadas
Bet kurios filosofinės tradicijos mąstymą maitina originalus paties kūrėjo svarstymo būdas, konkreti mokyklinė tradicija ir reflektuojamų idėjų interpretacija bei analizė. Tai suponuoja filosofijos esmę, kad ji „yra savęs paties supratimas, nes tik per save mes galime suprasti pasaulį“ Hans-Georg Gadamer, Wahrheit und Methode, S. 45. . Unikalaus mąstymo filosofo vaizduotės skrydis nėra įmanomas be atožvalgos į asmeninę savastį bei į asmeninės patirties autorefleksiją. Ši paprastai labai intensyvi galvojimo, lydimo nerimastingų dvejonių, vidinė erdvė sukuria tam tikrą pasaulio suvokimo modelį, kurio tęstinumą užtikrina jo sekėjų plejada. Nors nėra senųjų amžių didžiųjų filosofų, tačiau gyvi jų veikalai formuoja šių mąstytojų idėjų sekėjų tinklą.
Šiuolaikybėje galima išskirti kelias pagrindines dominuojančias filosofijos kryptis, kurios aktyviai interpretuoja savo steigėjų idėjinį palikimą ir mėgina formuoti apibrėžtą požiūrį apie tai, kas yra žmogus ir jį supanti kintanti aplinka. Tai analitinė filosofija, tęsianti Ludwigo Wittgensteino, Bertrando Russello, Rudolfo Carnapo ir kt. mokslininkų analitikų pradėtą kalbinės gramatikos bei teksto filosofinės semantikos atodangose atsiveriančių reikšmių ir prasmių tyrinėjimą. „Mano kalbos ribos žymi mano pasaulio ribas“ Ludwig Wittgenstein, „Filosofiniai tyrinėjimai“, p. 95. , – teigia Wittgensteinas, išryškindamas kalbos reikšmę filosofinėje analizėje. Kita kryptis – fenomenologinė filosofija (pradininkai Edmundas Husserlis, Maxas Scheleris), kuri, tyrinėdama žmogaus būties fenomenus – meilę, mirtį, darbą, religiją ir kt. – apmąsto esminius žmogaus gyvenimo momentus.
Edmund Husserl:
Tuo tikslu ši kryptis ypač pabrėžia sąmoningą patirties analizę.
Šiuos mąstymo tvinksnius neabejotinai atskleidžia kalba, o labiausiai – konkretaus teksto vertimas, kuriame itin svarbūs vartojami terminai ir pats vertimo procesas. Kas yra vertimas apskritai?
Lawrence Venuti:
Siekiant tinkamai perteikti gvildenamas idėjas ir rutuliojamą filosofinę mintį, būtina paisyti vartojamų sąvokų nuoseklumo. Tuo tikslu pranešime, gilindamasis į fenomenologo Schelerio intelektinę mintį, analizuoju filosofinių terminų suderinamumo aspektą, kuris glaudžiai susijęs su konteksto paisymu bei rašymo stiliaus gaire. Visi šie prasminiai dėmenys santykiauja su pasitelkiama vertimo metodika, lemiančia filosofinio teksto supratimo kokybę.
Filosofinio vertimo nuoseklumo samprata
Lietuvių kalbos žodynas apie nuoseklumo terminą pateikia kalbinės praktikos pavyzdžių, susijusių su kanceliarine kalba ir logika. Kanceliarinėje lietuvių kalboje dominuoja daiktavardžiai – planas, sąrašas, registras, būdvardžiai – organiškas, žingsniškas, planingas, daiktavardžiai – eilė, vora, falanga, veiksmažodžiai – sudėlioti, suskirstyti, suplanuoti. Šie kalbiniai įvardijimai liudija, kad kasdienybėje nuoseklumą esame linkę sieti su mąstymo ir atliekamų veiksmų atitiktimi. Savo ruožtu toks supratimas suponuoja tam tikrą generuojamos minties nukreiptį įsivaizduojamo tikslo ar turimos intencijos linkme. Fenomenologijoje toks minties ir tikrovės sąryšis traktuojamas kaip intencionalumas, rodantis suvokėjo sąmonėje užsimezgusių santykių abipusiškumą.
Schelerio fenomenologijoje toks ryšys mezgasi tarp vertybių, kurios yra objektyvios ir nepriklauso nuo žmogaus suvokimo, bet atstovauja universaliems žmonijai svarbiems idealams, pasaulio ir dorybių, kurios, kitaip nei vertybės, priklauso nuo žmogaus asmeninės valios ir nuo jo per gyvenimą sukauptos patirties. Turima galvoje, kad „vertybių pasaulis yra objektyvus, tačiau jo aktualizavimas vyksta pro asmeninės patirties prizmę“ Max Scheler, Formalism in Ethics and Non-formal Ethics of Values: A New Attempt Toward the Foundation of an Ethical Personalism, p. 67. . Įvairialypiai žmogiškos čiabūties įvykiai sąlygoja moralinį gyvenimą ir paties individo socialinę raišką konkrečioje socialinėje terpėje.
O štai logikoje nuoseklumo konceptas nusako situaciją, kada diskutuojamų tezių visetas negali būti vidujiškai prieštaringas. Kalbama apie tai, kad teksto kalbinio audinio medžiagoje neturi būti vienu metu fiksuotų tą pačią tiesą teigiančių ir kitų ją paneigiančių teiginių. Kas iš principo reikštų, kad teksto supratimas pasidaro neįmanomas. Iš to išplaukia, kad, kaip teigia Gottlobas Frege, „nuoseklumas yra būtina loginės sistemos savybė, užtikrinanti, kad prieštaros nebuvimas leidžia išlaikyti tiesos reikšmę“ Gottlob Frege, Begriffsschrift und andere Aufsätze, S. 45. . Toks požiūris suponuoja, kad logikoje ir jai paklūstančiame filosofiniame mąstyme nuoseklumas yra neatsiejama plėtojamo samprotavimo dalis. Kitaip tariant, jeigu samprotavimo sąranga stokoja nuoseklumo, analizuojami teiginiai ir pateikiamos išvados nėra pagrįstos. Vadinasi, siekiant racionaliai mąstyti, būtina vengti tų kalbinių struktūrų, kurios tiesiog ardo teksto semantikos prasminio lauko ribas ir trukdo palaipsniui augti tyrėjo pasirinktai analizės krypčiai.
Schelerio filosofijos kontekste situacija yra kiek kitokia. Nors pats mąstytojas samprotauja nuosekliai, vis dėlto jis nehiperbolizuoja racionalaus mąstymo. Tokia nuostata plaukia iš tezės, kuriai atstovauja jo filosofinės antropologijos tekstų korpusas. Jos esmė, kad emocijos lygiai taip pat kaip ir protas yra pažinimo šaltinis.
Max Scheler:
Galiausiai ši tezė nevirsta hermetiniu požiūriu, bet yra linkusi atskleisti objektyviąsias vertybes bei pasaulio patyrimo būdus, kurie reiškiasi kalboje, filosofo samprotavimuose.
Filosofinių tekstų vertimo teorijos pasirinkimas ir filosofinio vertimo strategijos
Filosofinio teksto vertimas sulieja kasdienės kalbos supratimą ir logiką, kas leidžia tinkamai perteikti svetimos kalbos mintį gimtąja kalba. Priklausomai nuo verčiamo teksto specifikos labai svarbu pasirinkti tinkamą vertimo būdą, susijusį su konkrečia teorija. Kaip pažymi Peteris Newmarkas, „vertimo būdo pasirinkimas priklauso nuo teksto funkcijos ir skaitytojo poreikių“ Peter Newmark, A Textbook of Translation, p. 48. . Pranešimo autoriaus kukliu išmanymu, yra žinomos šios vertimo teorijos, kurios gali pasitarnauti filosofinio teksto vertimui: lingvistinė, literali, interpretacinis vertimas ir dinaminių ekvivalentų teorija. Noriu aptarti šių teorijų kontekstus ir įvardyti tinkamiausias bei mažiau deramas vertimo teorijas ryšium su filosofo Schelerio filosofinių tekstų vertimu. Šios pretenzijos diskutuoti skirtingas vertimo teorijas pagrindas – mano paties darbas su Schelerio tekstų vertimu iš vokiečių į lietuvių kalbą, kurį 2024 m. apvainikavo šio filosofo šaltinių publikacijų išleidimas: Maxas Scheleris „Apie filosofijos ir žmogaus būties prasmę“.
Galima bandyti versti Schelerio darbus mėginant atliepti verčiamo teksto kalbines struktūras ir išlaikant turinio semantiką. Toks vertimo strategijos pasirinkimas atliepia lingvistinę vertimo teoriją. Lietuvos filosofijos padangėje tokios vertimo strategijos pavyzdžiu galima būtų laikyti Rolando Pavilionio verstą ir 1992 m. publikuotą Wittgensteino traktatą „Tractatus Logico-Philosophicus“. Ankstyvojo Wittgensteino kalbos kaip pasaulio atspindžio idėją vargu ar įmanoma būtų perteikti kitaip nei lingvistinės ir loginės analizės priemonėmis, kurių prisotinta to laikotarpio šio filosofo kalba. Kaip pažymi Johnas Catfordas, „lingvistinis vertimas yra procesas, kuriame vyksta griežtas formų perkėlimas tarp kalbų“ John Cunnison Catford, A Linguistic Theory of Translation, p. 47. . Verčiant Schelerio tekstus tokia vertimo strategija tiesiog nepasiteisintų. Pirmiausiai dėl to, kad Schelerio filosofija, ypač jo etika ir fenomenologija, yra labai orientuota į emocijas ir intuityvius išgyvenimus, kurie gali būti sunkiai išreiškiami naudojant griežtą lingvistinę analizę.
Literali vertimo strategija linkusi pabrėžti teksto gramatinį ir žodinį atitikimą. Einant šia kryptimi nėra pabrėžiamas kurios nors vienos filosofinės mokyklos primatas, bet pagrindiniu tokio veikimo tikslu laikomas originalaus filosofinio veikalo struktūros paisymas. Kaip pabrėžia Venuti, „literali vertimo strategija gali būti būtina, kai siekiama išsaugoti teksto autentiškumą, tačiau gali tapti ir kliūtimi, kai reikalingas lankstumas“ Lawrence Venuti, The Translator’s Invisibility: A History of Translation, p. 87. . Tą puikiai matome iš Vosyliaus Sezemano išverstos Aristotelio „Nikomacho etikos“, kuriame griežtai paisoma pažodinės teksto prasmės.
Mano galva, viena iš labiausiai Schelerio vertimui tinkamų teorijų yra dinaminių ekvivalentų. Amerikiečių lingvistas ir vertėjas Eugene’as Nida, orientuodamasis į Šventojo Rašto vertimų praktiką, XX a. viduryje pradėjo ieškoti būdų kaip suderinti tikslumo kriterijų savo darbe ir siekį padaryti jį kuo labiau suprantamą įvairiems žmonėms.
Eugene Albert Nida:
Schelerio filosofiniai tekstai parašyti labai įvairių interesų skaitytojams. Vadinasi, dinaminio ekvivalento vertimo strategija padeda pasiekti publikos sudominimo vertimu tikslą, kurio siekė ir pats autorius.
Panašiai kaip dinaminių ekvivalentų teorija taip interpretacinio vertimo metodas palengvina filosofinių tekstų vertimo darbą. Kaip teksto minčių perteikimo būdas interpretacinis vertimas orientuojasi į semantinio turinio, konteksto ir kultūrinių aspektų sklaidą. Šis žvilgis į rutuliojamas verčiamo teksto reikšmes apima tiek pažodinį vertimą, tiek bendrąsias prasmes, kurias nusako originalus tekstas. Vadinasi, žvelgiant į Schelerio filosofiją, kuri reikalauja gilios analitinės žiūros ir tam tikra prasme emocinės pagavos, interpretacinis vertimas gali padėti tiksliau bei kontekstualiau atspindėti verčiamus Schelerio tekstus. Vis dėlto reikėtų sutikti ir su tuo, kad dinaminio ekvivalento teorija taip pat gali būti labai vertinga, kai kalbama apie vykusios teksto prasmės perteikimo įvykius bei galimybę padaryti verčiamą darbą kuo prieinamesnį įvairiems skaitytojams. Iš esmės pasakyti dalykai kreipia mintį link suvokimo, kad geriausia Schelerio tekstų vertimo strategija turėtų balansuoti tarp dinaminio ekvivalento atverties ir teksto interpretacijos būtinybės.