Straipsnis Vilniaus universiteto hidrometeorologų baigiamųjų darbų tematikos plėtra 1931–2014 metais

  • Bibliografinis aprašas: Gintaras Valiuškevičius, „Vilniaus universiteto hidrometeorologų baigiamųjų darbų tematikos plėtra 1931–2014 metais“, @eitis (lt), 2018, t. 1 073, ISSN 2424-421X.
  • Ankstesnė laida: Gintaras Valiuškevičius, „Vilniaus universiteto hidrometeorologų baigiamųjų darbų tematikos plėtra 1931–2014 metais“, Geografija ir edukacija, 2015, t. 3, p. 66–80, ISSN 2424-5194.
  • Institucinė prieskyra: Vilniaus universitetas.
Santrauka: Straipsnis skirtas hidrometeorologijos raidos tyrimams Lietuvoje. Tyrimui pasirinkti Vilniaus universiteto (VU) Hidrologijos ir klimatologijos katedros (HKK) archyve saugomi katedros absolventų baigiamieji darbai, ilgą laiką rengti pagal panašius reikalavimus. Tyrimas atskleidė ne tik hidrometeorologijos mokslo, bet ir jos studijų edukacinio formato plėtros pobūdį. VU HKK absolventų baigiamųjų darbų tematikos ir turinio kiekybinių rodiklių raidoje ryškiai išsiskiria keturi etapai (1931–1939 m.; 1947–1959 m.; 1960–1991 m.; 1992–2014 m.). Ryškiausios darbuose nagrinėjamų problemų ir tyrimų apimties bei metodikos permainos, atspindinčios staigų hidrometeorologijos paradigmos pokytį Lietuvoje, įvyko apie 1960 m. Nuo šių metų darbuose pradėtos nagrinėti ne tik meteorologinės, bet ir hidrologinės temos, smarkiai išsiplėtė tyrimų regionas bei naudojamų duomenų kokybiniai ir kiekybiniai parametrai. Didelę įtaką darbuose naudojamos ir pateikiamos medžiagos kiekiui bei formatui turėjo informacijos ir komunikacijos sistemų plėtra. Tiriamuoju laikotarpiu darbuose tendencingai mažėjo pradinių ir menkai apdorotų duomenų kiekis, gausėjo apibendrintos informacijos, augo naudojamų literatūros šaltinių skaičius. VU HKK baigiamųjų darbų archyvo duomenys gali būti panaudoti analizuojant skirtingus klausimus, aprėpiančius hidrometeorologijos mokyklų formavimąsi Lietuvoje.

Pagrindiniai žodžiai: hidrometeorologija, Vilniaus universitetas, baigiamieji darbai, paradigma.
 

Įvadas

Nagrinėjant konkrečios pažinimo srities raidą, dažniausiai įprasta remtis idėjų, pateikiamų brandžiuose veikaluose ir nulėmusių svarbius koncepcinius pokyčius, analize. Tokie tyrimai leidžia įžvelgti ryškius paradigminius lūžius, naujų sampratos lygmenų pasiekimo momentus. Paprastai tyrimo objektais tampa vadovėliai, mokslinės monografijos, straipsniai aukštai kotiruojamuose periodiniuose leidiniuose. Kita vertus, nagrinėjant specifinę dėl autorių požiūrio į analizuojamus klausimus medžiagą, pateikiamą skirtingu formatu, dažnai susiduriama su sunkumais parenkant jos vertinimo kriterijus.

Šiuo požiūriu žymiai patogiau tyrimų objektu rinktis pagal vienodus, griežtus ir aiškius reikalavimus parengtus informacijos šaltinius: tam tikro mokslo žurnalo straipsnius, tęstinių konferencijų pranešimų rinkinius, konkrečios įstaigos ataskaitas ir pan. Deja, medžiagos, kuria remiantis galima būtų atlikti patikimą su Žemės mokslais susijusių sričių problematikos analizę Lietuvoje, labai stinga. Šiai tematikai skirtų periodinių mokslo leidinių šalyje (nuo pat jų leidimo pradžios) buvo vos vienas ar keli, o jų formatas ir reikalavimai – nuolat keitėsi. Šios srities mokslinės konferencijos dažniausiai būdavo proginės, todėl rengėjai taikė skirtingus kriterijus pranešimų kokybei bei pateikimo formai, o mokslines ataskaitas rengiančios organizacijos paprastai stengėsi vykdyti užsakovo nurodymus (kurie net ir valstybinėse institucijose nepasižymėjo bendra koncepcija). Su visomis išvardytomis problemomis susiduriama ir mėginant tyrinėti Lietuvos hidrometeorologijos istorinę raidą. Maža to, domintis gana siauros mokslo šakos plėtra nedideliame regione, nelabai įmanoma atlikti ir konceptualiuose veikaluose pateikta medžiaga pagrįstos analizės. Šios priežastys paskatino kitokio pobūdžio duomenų, leidžiančių apžvelgti svarbiausius hidrometeorologijos mokslinių minčių plėtros etapus, paieškas.

 

Vienu iš geriausiai tokiam tyrimui tinkančių objektų, ko gero, galima laikyti Vilniaus universiteto Hidrologijos ir klimatologijos katedros (VU HKK) archyve sukauptus absolventų baigiamuosius darbus. Didžiausias šių darbų privalumas (palyginti su kitais galimais informacijos šaltiniais) – nežymūs jiems keltų reikalavimų pokyčiai. Tai leidžia palyginti ne tik kokybinius, bet ir kiekybinius rodiklius, kurie suteikia galimybę apibūdinti idėjų raidą. Be to, archyve esantys darbai atspindi itin ilgą laikotarpį – nuo 1931 m. iki 2014 m. Ypač įdomūs darbų tematikos pokyčių analizės rezultatai. Žinant, kad studentų baigiamųjų darbų temos gana glaudžiai susijusios su jiems vadovavusių dėstytojų vykdytais tyrimais, galima mėginti atskleisti svarbiausius taikomojo ir teorinio pobūdžio ieškojimų hidrometeorologijos srityje etapus. Svarbu ir tai, kad nagrinėjant baigiamuosius darbus išryškėja ne tik hidrometeorologijos, kaip mokslo srities, bet ir jos studijų edukacinio formato plėtros pobūdis.

Straipsnio tikslas – išnagrinėti VU HKK absolventų baigiamųjų darbų tematikos pokyčius ir galimas jų priežastis.

Uždaviniai:

  1. parinkti analizės kriterijus, išskirti svarbiausius tiriamojo laikotarpio etapus ir atlikti įvairiu metu rengtų VU HKK absolventų baigiamųjų darbų kiekybinę ir kokybinę analizę;
  2. palyginti skirtingų laikotarpių darbus apibūdinančius rodiklius ir įvertinti esminius jų tematikos pokyčius nulėmusius veiksnius.

Pateikiamo tyrimo rezultatai gali būti naudingi apibūdinant hidrologijos ir meteorologijos mokslų istorinės raidos etapus Lietuvoje, tobulinant hidrometeorologijos studijų koncepciją, ieškant naujų su šia pažinimo sritimi susijusių tyrimų pritaikymo galimybių.

 

VU HKK istorinės raidos etapai

Siekiant geriau suvokti esminius hidrometeorologijos srities specialistų baigiamųjų darbų tematikos pokyčius, būtina trumpai apžvelgti jų rengimo VU istorinę raidą. VU nuo seno buvo svarbus regiono hidrometeorologinių tyrimų centras. Žinoma, kad jau XVII a. čia rašyti šios tematikos traktatai, kiek vėliau pradėtos dėstyti panašaus pobūdžio paskaitos, o nuo XVIII a. pabaigos vykdyti ir reguliarūs meteorologiniai matavimai Žr. Alfredas Bumblauskas, Birutė Butkevičienė, Sigitas Jegelevičius, Paulius Manusadžianas, Vygintas Pšibilskis, Eligijus Raila, Dalia Vitkauskaitė, Universitas Vilnensis 1579–2004, 2004; Sigitas Narbutas, Rūta Janonienė, Senasis Vilniaus universitetas, 1579–1832, 2009. . Tačiau nuolatinis ir visapusiškas diplomuotų hidrometeorologų ruošimas VU pradėtas tik XX a. pirmojoje pusėje. Šis tyrimas paremtas VU HKK absolventų darbų analize, tad itin svarbu akcentuoti reikšmingus katedros evoliucijos pokyčius. Tiriamuoju laikotarpiu VU HKK ne kartą buvo reformuojama, tad galima nesunkiai išskirti keturis svarbiausius katedros raidos etapus: a) 1930–1942 m.; b) 1944–1959 m.; c) 1960–1991 m.; d) po 1992 m.

Pirmiausia pabrėžtina, kad ne visi VU HKK archyve saugomi diplominiai darbai parašyti Vilniuje: 1930–1939 m. Geofizikos ir meteorologijos katedra veikė Kauno universitete (VDU). Tačiau VU HKK archyvo vientisumas byloja, kad 1940 m. įvykęs katedros persikėlimas į Vilniaus universitetą nepažeidė jos mokslinės-edukacinės veiklos tradicijų ir neišardė tikrojo kolektyvo branduolio. Nuo 1919 m. Vilniuje veikusi lenkiškojo universiteto Meteorologijos katedra esmingiau nepaveikė vėliau VU HKK vykdytų tyrimų krypčių bei lavinimo aplinkos, nes beveik visas jos kolektyvas (su didžiąja dalimi inventoriaus) po Antrojo pasaulinio karo persikraustė į Torunės universitetą Žr. Jan Bełkot (oprac.), „Historia uniwersytetu”, 1999. . Būtent todėl pirmojo VU HKK veiklos etapo pradžia laikytini 1930 m. – kai Kauno VDU įsteigta K. Sleževičiaus vadovaujama Geofizikos ir meteorologijos katedra, 1940 persikrausčiusi į VU.

 

Antrasis etapas prasidėjo 1944 m., atnaujinus VU veiklą. Nuo tada iki 1960 m. dabartinė VU HKK vadinosi Meteorologijos ir klimatologijos katedra. Pavadinimo pakeitimas nebuvo simbolinis – šiuo laikotarpiu katedra plėtėsi, keitėsi joje dirbančių tyrėjų interesų sritys – vis labiau domėtasi įvairiomis hidrometeorologinėmis temomis ir po truputį tolta nuo geofizinių tyrimų. Kita vertus, tuometinis katedros pavadinimas labai gerai apibūdino tais metais vykdytą veiklą: iki 1960 m. joje beveik nesidomėta hidrologiniais procesais.

Tikrai hidrometeorologine (plačiąja prasme) VU HKK derėtų vadinti tik nuo 1960 m., kai, katedrai suteikus dabartinį pavadinimą, joje imta dėstyti hidrologines disciplinas ir plačiai nagrinėti hidrologijos klausimus. Šiame tarpsnyje hidrologai ir meteorologai (dviejų skirtingų specializacijų specialistai) katedroje ruošti pamečiui.

Vėlyvesni ryškūs pokyčiai katedros gyvenime neabejotinai sietini su XX a. paskutinio dešimtmečio pradžioje įvykusia mokymo sistemos reforma. Nuo 1992 m. VU HKK pradėta taikyti dvipakopė specialistų rengimo sistema: kasmet rengiami meteorologijos ir hidrologijos bakalaurai bei hidrometeorologijos magistrai. Tiek pirmoje, tiek antroje studijų pakopoje orientuojamasi į visapusišką hidrometeorologinės tematikos pažinimą, todėl atsisakyta siaurų specializacijų (absolventams kartu dėstomos ir meteorologijos, klimatologijos bei hidrologijos disciplinos).

 

Duomenys ir metodika

Nuo 1931 m. VU HKK baigė 795 absolventai. Per šį laikotarpį apginti 405 diplominiai, 292 bakalaurų ir 98 magistrų darbai, kurių didžioji dalis saugomi katedros archyve Žr. Vilniaus universiteto Hidrologijos ir klimatologijos katedra, „Diplominiai darbai ir disertacijos“, 2014. . Išlaikyti darbai geros būklės, lengvai įskaitomi, kai kuriuose pateikiami popieriniai arba elektroniniai priedai. Archyve trūksta vos kelių senesnių (16 diplominių ir 3 magistro) darbų, kas sudaro vos apie 2 proc. bendro darbų skaičiaus. Todėl galima drąsiai teigti, kad turimi darbai deramai atspindi bendras tendencijas, būdingas baigiamiesiems darbams.

Archyvo rinkinyje turimi baigiamieji darbai pasižymi keliais svarbiais panašumais. Beveik visuose darbuose laikytasi bendros struktūrizavimo sistemos (įvadas, keli tyrimui skirti skyriai, išvados), numeracijos reikalavimų (numeruoti puslapiai, skyriai, paveikslai, lentelės, lygtys, daugelyje darbų – ir literatūros šaltiniai), citavimo taisyklių. Būtent šios savybės labiausiai svarbios traktuojant turimus darbus kaip homogeniška tvarka pateiktos informacijos rinkmeną. Darbų panašumai pirmiausia sietini su ilgą laiką nesikeičiančiu jų gynimo būdu: jau nuo prieškario laikų baigiamieji darbai buvo recenzuojami ir ginami viešame komisijos posėdyje Žr. Egidijus Aleksandravičius (red.), Vytauto Didžiojo universitetas: mokslas ir visuomenė, 1922–2002, 2002. .

 

Kita vertus, per daugiau nei 80 katedros veiklos metų nebuvo įmanoma išvengti įvairių pokyčių, turėjusių poveikį ir baigiamųjų darbų parengimo reikalavimams. Dalį skirtumų lėmė nevienodos techninės darbų paruošimo galimybės įvairiais laikotarpiais. Iki 1939 m. darbai dažniausiai rašyti ranka, vėliau, maždaug iki paskutinio XX a. dešimtmečio pradžios, vyravo rašomąja mašinėle spausdinti darbai. Pavienių išimčių pasitaikydavo (antai pirmas spausdintas darbas apgintas 1932 m., o paskutinis ranka rašytas darbas – 1990 m.), bet jos buvo itin retos. Pastaruosius 25 metus dauguma baigiamųjų darbų VU HKK rengti kompiuteriu (nuo rašomosios mašinėlės prie kompiuterio pereita 1992–1995 m.). Kompiuterizacija paveikė ir papildomos informacijos pateikimo darbuose formas: iki 1995 m. paveikslai paprastai buvo piešiami ranka, dažniau pateikiami prieduose, darbuose naudota žymiai mažiau kiekybinių rodiklių.

Didžioji dalis darbų struktūros skirtumų sietina su reikalavimų pasikeitimais. Pastarieji labiausiai keitėsi dėl politinių priežasčių ir drastiškų mokymo sistemos reformų. Aiškūs struktūriniai skirtumai būdingi diplominiams, bakalaurų bei magistrų darbams. Bakalaurų darbams keliami reikalavimai labiau skiriasi nuo reikalavimų, keltų diplominiams darbams, todėl šiame tyrime nagrinėti tik diplominiai ir magistrų darbai (iš viso 503 darbai). Vis dėlto, perėjus prie dvipakopės studijų sistemos, darbų struktūra kiek pakito: nuo 1997 m. rengiamuose magistrų darbuose tapo privalomi literatūros apžvalgos ir darbo metodikos skyriai (anksčiau ši informacija galėjo būti pateikiama ir analizei skirtoje darbo dalyje).

 

Tiriamųjų darbų gausa ir jų techninio parengimo nevienodumas neleido atlikti detalios palyginamosios analizės. Susipažinti su penkiais šimtais darbų ir išsamiai išnagrinėti juose naudotus duomenis bei pateiktas žinias – sudėtingas uždavinys. Be to, dalis kiekybiškai informaciją apibūdinančių rodiklių – puslapių, lygčių, paveikslų skaičius ir pan. – negali būti lyginami analizuojant rankraštinius ir spausdintus bei kompiuteriu parengtus darbus. Nagrinėjant tematikos pokyčius, labiausiai gilintasi į darbų bei atskirų jų skyrių pavadinimus. Darbų pavadinimų analizė aprėpė ir iš archyvo dingusius darbus – jų pavadinimai išliko bendrajame darbų sąraše. Tad, nors išsamiau nagrinėta 484 baigiamųjų darbų struktūra, pagal pavadinimus ištirta visų 503 nuo 1931 m. apgintų diplominių ir magistro darbų tematika. Bendros baigiamųjų darbų skaičiaus kaitos tendencijos analizuojamu laikotarpiu bei informacija apie išsaugotų darbų kiekį kiekvienais metais parodyta 1 pav.

1 pav. VU HKK apgintų darbų skaičius ir katedros archyve išsaugotų darbų dalis 1931–2014 m. Tiriamųjų darbų gausa ir jų techninio parengimo
 

Siekiant suvokti ir paaiškinti tematinius pokyčius sukėlusias priežastis, nagrinėti ir kai kurie darbų kiekybiniai rodikliai. Analizuojant autorių požiūrį į jų vykdytų tyrimų sritį (nulemiantį nemenką dalį darbų turinio pasikeitimų atskirais etapais), perskaitytos darbų įvadinės dalys bei išvados. Atsižvelgiant į istorinių aplinkybių determinuotus baigiamųjų darbų kiekybinių ir kokybinių rodiklių skirtumus įvairiu metu, atskirai apibendrinti keturių laikotarpių (1931–1939 m.; 1947–1959 m.; 1960–1991 m.; 1992–2014 m.) analizės rezultatai. Išskirti laikotarpiai susiję su anksčiau aptartais katedros istorinės plėtros etapais, nors jų pradžios bei pabaigos metai kartais nesutampa. Dažniausiai tai susijęs su tuo, kad studijų programos pasikeitimų sukelti pokyčiai baigiamųjų darbų struktūroje išryškėdavo keleriais metais vėliau (kai pagal naują programą rengiami absolventai apgindavo savo darbus), o karo bei pokario suirutės metais (1940–1946 m.) neapgintas nei vienas hidrometeorologijos diplominis darbas.

Rezultatai

Bendrą tyrimų kryptį hidrometeorologų darbuose lengviausia išskirti analizuojant jų tyrimo objektą. Dauguma tyrimų aiškiai sukoncentruoti ties atmosferoje arba hidrosferoje vykstančiomis problemomis, todėl nesunku identifikuoti meteorologinės (bei klimatologinės) ir hidrologinės pakraipos darbus. VU HKK baigiamųjų darbų pasiskirstymas pagal tyrimų objektą įvairiais etapais atskleistas 1 lentelėje.
1 lentelė. VU HKK apgintų baigiamųjų darbų pasiskirstymas pagal tyrimų objektą įvairiais laikotarpiais (n – archyve saugomų darbų skaičius)
Tyrimų objektasMetai
1931–19391947–19591960–19911992–2014
nproc.nproc.nproc.nproc.
Atmosfera1410046100152486248
Hidrosfera0000163526652
 

Analizės objekto pasirinkimą absolventų darbuose aiškiai lėmė katedros studijų programos ypatumai: iki 1960 m. domėtasi tik meteorologijos ir klimatologijos klausimais, o vėliau atmosferos ir hidrosferos tyrimams skirtų darbų skaičius buvo labai panašus. Tiesa, negalima teigti, kad hidrologinės temos katedros absolventų darbuose atsirado tik pradėjus rengti hidrologus (nuo 1960 m.). Keli su hidrologine problematika sietini darbai pasirodė jau šeštajame XX a. dešimtmetyje. Vis dėlto juose taip pat labiau akcentuotos meteorologinės problemos (pavyzdžiui, nagrinėta sinoptinė situacija pavasario potvynio metu ar oro temperatūros režimas vykstant Kuršių marių užšalimui. Šių darbų vadovai taip pat buvo meteorologijos ir klimatologijos specialistai (A. Buzas, V. Matulevičienė), todėl jie priskirti prie darbų, kurių pagrindiniu tyrimo objektu laikytina atmosfera.

Pabrėžtina, kad kartais darbų skirstymas pagal tyrimo objektus – gana sąlyginis (būtent todėl tenka kalbėti apie pagrindinį tyrimo objektą). Ypač sunku tiksliai nustatyti tyrimų objektą apibūdinant kompleksiškumu pasižyminčius darbus: tokiais atvejais dažnai buvo paskiriami net du darbų vadovai (hidrologijos ir meteorologijos specialistai).

 

Šeštajame ir septintajame XX a. dešimtmečiais nemaža dalis darbų buvo skirti bendrajam tiriamos teritorijos ar objekto pažinimui – analizuota kartografinė informacija, fizinės geografinės charakteristikos. Didžioji dalis tokių darbų turinio menkai susijusi su hidrometeorologija, todėl šiuo atveju apie pagrindinį tyrimų objektą dažnai teko spręsti vos pagal vieno ar kito skyrelio pavadinimą (atsižvelgiant į tai, kokios – oro ar vandens – terpės parametrai labiau tyrinėti). Įdomu, kad šiems darbams imdavosi vadovauti tiek hidrologai (E. Červinskas, A. Barisas), tiek klimatologai (K. Kaušyla). Šiuo laikotarpiu nemenka dalis dėstytojų laikė save gana kompetentingais formuluodami temas ir imdamiesi vadovauti darbams, kuriuose nagrinėjami klausimai nebuvo glaudžiai susiję su jų pačių vykdomais tyrimais. Antai, K. Kaušyla vadovavo baigiamiesiems darbams, skirtiems Dringių ežero ir apylinkių fizinei geografinei ir hidrologinei apžvalgai bei Aistmarių vandens masių apykaitos sąlygų analizei. V. Matulevičienės vadovaujami diplomantai tyrinėjo Kuršių marių bangavimo statistinius hidrologinius rodiklius, o A. Barisas buvo darbo, kuriame nagrinėtos Nemuno potvynių sinoptinės sąlygos, vadovas Žr. Vilniaus universiteto Hidrologijos ir klimatologijos katedra, „Diplominiai darbai ir disertacijos“, 2014. . Maždaug nuo 1970 m. dėstytojai ėmė labiau specializuotis. Didesniu tematikos universalumu pasižymintys ir nebūtinai su pagrindine vadovų tyrimų kryptimi susiję baigiamieji darbai VU HKK vėl pasirodė tik XXI a. (pradėjus rengti hidrometeorologijos magistrus, nebeturinčius siauros specializacijos).

 

Gana įdomios informacijos apie darbų tematikos plėtrą galima gauti lyginant formalius kiekybinius rodiklius. Tiesiogiai dauguma tokių duomenų (puslapių, skyrių, lentelių skaičius ir pan.) atspindi darbo struktūros, o ne tematikos pokyčius, bet dažnai darbų sandaros schemos kaita sietina būtent su pasirinktu tyrimų objektu, jo ištirtumo lygmeniu bei analizės galimybėmis. Tokio pobūdžio pokyčius nesunku įžvelgti 2 pav., kur atskleista papildomos informacijos apimtis VU HKK baigiamuosiuose darbuose įvairiais analizuojamo laikotarpio etapais.

2 pav. Įvairių formų papildomos informacijos (paveikslų, lentelių, lygčių) vidutinis kiekis (vnt.) skirtingais analizuojamo laikotarpio etapais

Nagrinėjant jame pateiktus duomenis, būtina įsidėmėti, kad dauguma ikikarinių darbų rašyti ranka, todėl paveikslai, lentelės ir lygtys juose ne visada tvarkingai sunumeruotos, be to, kartais susidaro įspūdis, kad gausiai naudojant paveikslus (dažniausiai pieštus ant standartinių šablonų) tiesiog stengtasi išvengti varginančio teksto rašymo. Todėl pakankamai adekvačiais ir lygintinais tarpusavyje pagal papildomos informacijos kiekį derėtų laikyti tik paskutinius tris etapus (nuo 1947 m.).
 

Šiuo laikotarpiu į akis ypač krinta staigus darbuose naudojamų lentelių skaičiaus sumažėjimas nuo 1960 m. (2 pav.). Greičiausiai tai sietina su dviem veiksniais: 1) nuo 1960 m. darbuose vis rečiau nagrinėjami bendrieji hidrometeorologiniai dėsningumai ir dažniau gilinamasi į jų regioninius ypatumus ar kitas specifiką nulėmusias aplinkybes; 2) nuo 1960 m. daugiau kaip pusės katedros absolventų baigiamųjų darbų skirti hidrologinėms temoms.

Pirmasis veiksnys nulėmė ir bendrus papildomos informacijos pateikimo formato pokyčius – baigiamuosiuose darbuose pradėjus gilintis į detales, pateikti visus duomenis lentelėje tapo sunkai įmanoma, tad išaugo juose naudojamų paveikslų bei lygčių skaičius. Galima teigti, kad 1960 m. laikytini gana ryškaus lūžio metais visoje Lietuvos hidrometeorologijoje: iki to laiko apibendrinta didžioji dalis sukauptos informacijos, išleisti pirmieji vadovėliai, žinynai ir kadastrai Žr. Gintaras Valiuškevičius, „Geografijos sampratos raida Lietuvoje“, 2001. . Tai ryškiai atsispindėjo VU HKK baigiamuosiuose darbuose. Viena vertus, tyrimų, ties kuriais juose koncentruotasi iki 1960 m., rezultatai prisidėjo prie bendrojo teritorijos hidrometeorologinio ištirtumo lygmens (dalis jų buvo neabejotinai panaudota ir rengiant oficialias ataskaitas bei žinynus). Kita vertus, atsiradus apibendrintos informacijos šaltiniams, dingo būtinybė baigiamuosiuose darbuose pateikti daugelį pradinių duomenų – dažnesnės tapo cituojamos literatūros nuorodos.

 

Neabejotina, kad prie struktūrinių VU HKK baigiamųjų darbų formato pokyčių prisidėjo ir hidrologinės pakraipos darbų atsiradimas nuo 1960 m. Šis veiksnys taip pat dvejopai paveikė darbuose pateikiamą papildomą informaciją. Pirma, hidrologija buvo nauja specializacija katedroje, todėl iš pradžių šios tematikos darbuose skirta nemažai dėmesio kertinių klausimų analizei. Pavyzdžiui, 1963 m. ir 1965 m. (kai VU HKK baigė pirmieji pagal naują mokymo programą parengti hidrologai) apie 80 proc. baigiamųjų darbų nagrinėjo vadovėlinio pobūdžio problemas: Lietuvos hidrologinį rajonavimą, nuotėkio rodiklių pasiskirstymą joje, tam tikrų lygčių taikymą atliekant hidrologinius skaičiavimus, hidrografinių rodiklių panaudojimo galimybes ir pan. Antra, hidrologinę tyrimų pakraipą pasirinkę diplomantai ėmė dažniau naudotis ekspedicinių tyrimų medžiaga. Todėl darbuose ypač pagausėjo žemėlapiuose ir kartoschemose pateikiamos informacijos.

Bendrieji kiekybiniai darbų rodikliai analizuojamu laikotarpiu kito palyginti nežymiai. Įvykusių pasikeitimų mastas leidžia spėti, kad tokie parametrai kaip darbo apimtis, skyrių, išvadų bei naudotų literatūros šaltinių skaičius labiau priklauso nuo techninių galimybių nei nuo baigiamojo darbo tematikos. Antai, vidutinis puslapių skaičius 1931–1939 m. darbuose buvo 84, 1947–1959 m. – 46, 1960–1991 m. – 53, o 1992–2014 m. – 59 puslapiai (kadangi prieškariu darbai dažniausiai rašyti ranka, iš dalies palyginamais laikytini tik duomenys apie 1947–2014 m. laikotarpį). Vidutinis baigiamuosiuose darbuose cituojamų literatūros šaltinių skaičius gerai atspindi bendros informacijos pasiekiamumo ir mokslinio komunikavimo plėtros tendencijas: 1931–1939 m. vidutiniškai cituota 10, 1947–1959 m. – 11, 1960–1991 m. – 18, o 1992–2014 m. – 35 literatūros šaltiniai.

 

Beje, baigiamuosiuose darbuose naudotos informacijos pobūdžio ir apimties pokyčiai taip pat nemenkai susiję su tyrimų tematikos plėtra, tad pagal juos dažnai galima spręsti apie svarbesnes darbuose analizuotų klausimų spektro permainas. Vienas iš geresnių tematikos pokyčių rodiklių – baigiamuosiuose darbuose naudotų duomenų kilmė (3 pav., a).

3 pav. VU HKK baigiamųjų darbų pasiskirstymas (proc.) įvairiais etapais: a) pagal darbuose panaudotų duomenų kilmę
 

Tyrimas parodė, kad 1931–1939 m. laikotarpiu absoliuti dauguma (93 proc.) darbų buvo paremti ilgalaikio stacionaraus stebėjimo duomenimis. Maža to, likusius 7 proc. darbų (formaliai įvardytus kaip aprėpusius kitokią medžiagą) sudaro vienintelis 1931 m. darbas, kuriame, nenaudojant realių matavimų rezultatų, aprašytos teorinės oro dulkėtumo formavimosi prielaidos. Galima drąsiai teigti, kad prieškario laikotarpiu katedros absolventų darbai buvo skirti gana fundamentaliems tyrimams. Kita vertus, tai nesunku paaiškinti: hidrometeorologija kaip savarankiškas mokslas Lietuvoje dar tik formavosi, todėl stigo ir bendram procesų pažinimui būtinos informacijos, ir ją apibendrinančios teorinės analizės rezultatų. Po karo situacija iš lėto keitėsi. Pirmiausia stipriai padaugėjo ekspedicinių tyrimų duomenimis pagrįstų darbų (1947–1959 m. jie sudarė 5 proc.; 1960–1991 m. – 17 proc., o 1992–2014 m. – 13 proc. bendro VU HKK baigiamųjų darbų skaičiaus). Dažnai tokio pobūdžio darbus rašantys absolventai patys buvo aktyvūs ekspedicijų dalyviai. Tai ypač būdinga septintojo ir aštuntojo XX a. dešimtmečių hidrologinio pobūdžio darbams, kuriems dažniausiai vadovavo A. Barisas Žr. Kęstutis Kilkus, Gintaras Valiuškevičius, Antano Bariso hidrologija, 2006. . Meteorologijos ir klimatologijos srityje ekspedicinių tyrimų medžiaga dažniausiai naudota mikroklimato sąlygų analizei aštuntajame XX a. dešimtmetyje (daugumos šių darbų vadovas V. Ščemeliovas). Su baigiamųjų darbų tematikos pasikeitimais neabejotinai susijęs staigus kitokio pobūdžio duomenimis pagrįstų tyrimų pagausėjimas nuo 1960 m. (1931–1939 m. tokie darbai sudarė 7 proc.; 1947–1959 m. – 2 proc.; 1960–1991 m. – 10 proc.; 1992–2014 m. – 15 proc.). Kitokio pobūdžio duomenimis laikyta bendruosius fizinius geografinius, kartometrinius, geomorfologinius ir panašius rodiklius apibūdinanti informacija, kuriai gauti nebūtinas nei nuolatinis stebėjimas, nei ekspediciniai tyrinėjimai. Daugiausia tokių baigiamųjų darbų parašė E. Červinsko ir R. Žaromskio vadovaujami hidrologai, nagrinėję Nemuno deltoje, Kuršių mariose bei kituose regionuose vykstančius hidrografinių elementų pokyčius bei naudodami kartografinę informaciją. Nemažai darbų, paremtų kitokiais (ne hidrometeorologiniais) duomenimis, maždaug XX a. devintojo ir dešimtojo dešimtmečio sandūroje parašė ir A. Česnulevičiaus auklėtinai, nagrinėję erozinius procesus bei juos lemiančius morfometrinius rodiklius. Didžioji dalis kitokius duomenis aprėpiančių darbų skirta hidrosferoje vykstančių procesų analizei, tad jų pagausėjimas po 1960 m. – logiškas hidrologų rengimo VU HKK pradžios atspindys.

 

Baigiamiesiems darbams pasirenkamo tyrimų regiono plotas taip pat priklauso nuo nagrinėjamų temų. Šio sąryšio bendrieji bruožai matomi 4 pav., c, kur parodytas analizuotų regionų pasiskirstymas pagal plotą įvairiais laikotarpiais.

4 pav. VU HKK baigiamųjų darbų pasiskirstymas (proc.) įvairiais etapais: c) pagal darbuose nagrinėto regiono dydį
 

Iki 1960 m. daugumoje baigiamųjų darbų nagrinėta visa Lietuvos teritorija arba net didesnis už ją plotas. Kurį laiką (ypač prieškariu) gana didelėms teritorijoms būdingus dėsningumus vertė aiškintis bendrųjų problemų analizės vyravimas baigiamuosiuose darbuose. Ne veltui daugelis to meto darbų pavadinimų primena šiuolaikinių vadovėlių ar kolektyvinių monografijų antraštes Žr. Vilniaus universiteto Hidrologijos ir klimatologijos katedra, „Diplominiai darbai ir disertacijos“, 2014. . 1960 m., pradėjus rengti katedroje hidrologus, susidomėta smulkesnių teritorinių darinių hidrometeorologiniais ypatumais. Pavyzdžiui, 1931–1939 m. ir 1947–1959 m. laikotarpiais konkrečią Lietuvos dalį ar punktą tyrė vos 14 proc. darbų autoriai, 1960–1991 m. tokio dydžio teritorijoms skirtų darbų buvo 59 proc., o 1992–2014 m. – 43 proc. Tam poveikį turėjo dvi priežastys: 1) hidrologinės tematikos tyrimų specifika; 2) meteorologinio ir klimatologinio Lietuvos ištirtumo lygmens pokytis. Dėl pirmosios priežasties pagausėjo tyrimų, kuriuose nagrinėjami konkretūs baseinai ar hidrologiniai rajonai, dėl antrosios imta labiau domėtis mikroklimato ypatumais, klimato rodiklių skirtumais tarp miestų ir pan. Pastebėtina, kad tyrimai, aprėpiantys didesnius už Lietuvą regionus, įvairiu metu buvo inspiruoti gana skirtingų priežasčių. Iki 1939 m. tokio pobūdžio analizė labiausiai būdinga darbams, kuriems stigo Lietuvoje sukauptos medžiagos. 1947–1959 m. ir 1960–1991 m. laikotarpiais tiriamasis regionas dažniausiai tapdavo didesnis už Lietuvą, kai autoriai imdavosi nagrinėjant joje ir Kaliningrado srityje vykstančius procesus, nors kartais palyginamajai analizei buvo parenkami ir gerokai nuo Lietuvos nutolę rajonai (kaip kad Vologdos sritis). Po 1992 m. didesnės teritorijos paprastai analizuojamos darbuose, kuriuose nagrinėjami sinoptiniai procesai. Matyt, labiausiai tai sietina su kompiuterizacijos raida, išplėtusia technines duomenų gavimo ir apdorojimo galimybes: ankstesniais laikais sinoptikams tokia informacija buvo beveik neprieinama arba itin sunkiai apibendrinama.

 

Darbuose analizuoto laikotarpio trukmės pokyčiai bėgant laikui (5 pav., b) iš dalies taip pat nulemti darbų tematinės plėtros.

5 pav. VU HKK baigiamųjų darbų pasiskirstymas (proc.) įvairiais etapais: b) pagal darbuose analizuoto laikotarpio trukmę

Čia nesunku pastebėti bendrą tendenciją: nuo pat 1931 m. iki mūsų dienų nagrinėjamos informacijos apimtis nuolat didėjo, tad tyrimams panaudotų duomenų laikotarpis taip pat ilgėjo. Pati tendencija sietina su bendramoksline pažinimo lygmens plėtra Žr. Kęstutis Kardelis, Mokslinių tyrimų metodologija ir metodai, 1997. , bet specifinius kaitos aspektus tam tikrais laikotarpiais lengviausia paaiškinti nagrinėjant VU HKK mokymo programos pokyčius. Antai, darbų, kuriuose analizuojamos iki 5 metų trukmės duomenų sekos, dalis po karo buvo ryškai sumažėjusi (1931–1939 m. tokie darbai sudarė 57 proc., o 1947–1959 m. – 30 proc.), tačiau 1960–1991 m. ji vėl stabilizavosi (32 proc.). Greičiausiai tai susiję su jau minėtu ekspedicinių tyrimų padažnėjimu darbuose, skirtuose hidrologinių ir mikroklimatinių ypatumų analizei.
 

Išvados

1. VU HKK katedros absolventų baigiamųjų darbų tematikos ir turinio kiekybinių rodiklių raidoje ryškiai išsiskiria keturi etapai (1931–1939 m.; 1947–1959 m.; 1960–1991 m.; 1992–2014 m.), sietini su katedros mokslinių tyrimų krypties ir mokymo programos pokyčiais. Įvairiems laikotarpiams būdingi ypatumai iš dalies nužymi ir bendrus hidrometeorologinio pažinimo plėtros progresinius lygmenis Lietuvoje.

2. Ryškiausios darbuose nagrinėjamų problemų ir tyrimų apimties bei metodikos permainos, atspindinčios staigų hidrometeorologijos paradigmos pokytį Lietuvoje, įvyko apie 1960 m. Nuo šių metų darbuose pradėtos nagrinėti ne tik meteorologinės, bet ir hidrologinės temos, smarkiai išsiplėtė tyrimų regionas bei naudojamų duomenų kokybiniai ir kiekybiniai parametrai.

3. Didelę įtaką darbuose naudojamos ir pateikiamos medžiagos kiekiui bei formatui turėjo informacijos ir komunikacijos sistemų plėtra. Tiriamuoju laikotarpiu darbuose tendencingai mažėjo pradinių bei menkai apdorotų duomenų kiekis, gausėjo apibendrintos informacijos, augo naudojamų literatūros šaltinių skaičius.

4. Baigiamųjų darbų tematikos plėtojimosi tendencijos įvairiais laikotarpiais gana glaudžiai siejasi su absolventams vadovavusių dėstytojų mokslinių tyrimų kryptimis. Todėl VU HKK baigiamųjų darbų archyvo duomenys gali būti panaudoti analizuojant skirtingus klausimus nagrinėjančių hidrometeorologijos mokyklų formavimąsi Lietuvoje.