1909 m. pradžioje planuojamos jungtuvės turi atverti „porevoliucinį“ kalendorių, kuriame kiekviena diena žadės „Naują Gyvenimą, Naują Kalbą, Naujus Pasaulius“ Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Laiškai Sofijai, p. 233. . Tada dar neįžvelgta, kad rugpjūčio kalendorinio lapo apačioje ims ryškėti moters virsmo motina linija. Ji savotiškai disonuos su anksčiau skambėjusiu vien sielų dialogo motyvu:

Galvoju ir sapnuoju apie Jūratę. Noriu, kad ji būtų mūsų pirmųjų Metų vaisius. Ten pat, p. 236.

Jūratė – neturi supratimo, kaip Ją myliu ir nuolat apie ją galvoju, net mane kartais sąžinė graužia, kad tai truputį panašu į neištikimybę… Ten pat, p. 239.

Toks eskapizmas Čiurlionį ir neramino, ir guodė vienu metu: neatsitiktinai povandeninė erdvė amžių sandūros mene lyginta su paradis artificiel, utopiniu svajų pasauliu, kuriame, Thomaso Manno žodžiais tariant, slypi „saugumo karalystė“, „išorinėms galioms nepasiekiama vidujybė“ Jost Hermand, „Undinen-Zauber. Zum Frauenbild des Jugendstils“, p. 488. . Pasakojimuose apie undines akcentuota amžino žavesio ir motinystės opozicija čia gali būti interpretuota kaip sapno, estetinės kontempliacijos (meno visagalybės iliuzijos) ir tikrovės (sociumo keliamų reikalavimų šeimos galvai) skaudus neatitikimas „Galiausiai gegužės pabaigoje turėsime mažylį – nežinau, kaip tai išgyvensiu – baisiai bijau pati sveikatos netekti – tačiau reikia tikėtis. Jei Kastukui iki tol nepagerės – vaikelį atiduosiu Motinai – o pati ieškosiu kokios tarnybos – kad bent jau iš ko turėtų gyventi – na ir gydytis. – Nors visiškai nežinau – kur galėčiau jį vieną palikti…“ , – rašė Čiurlionienė vyro broliui Povilui (Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė, Raštai, t. 5, p. 320). .

Stovint abiem ant gyvenimo ir sapno krantus jungiančio tilto, viena tarytum ėmė labiau paklusti biologinių reikmių traukai, kitas liko sapno gravitacijos lauke. Elgesio motyvacijoje ryškėjusi idée fixe Čiurlionį darė panašų į sapnuojantį sapną apie staigų praturtėjimą Žr. 1910 m. sausio–vasario mėn. Čiurlionienės laišką Povilui Čiurlioniui (Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė, Raštai, t. 5, p. 31–32). – tarsi iš varganos buities išsiveržęs žvejas (galima suprasti kaip lietuvių inteligentijos genezės metaforą) tapo princu, apsigyveno kitų išmatavimų erdvėje, prabangiuose rūmuose (suprastina kaip vienos generacijos ribose iškeltas dvasios aristokratizmo siekinys). Brangūs dalykai, užsakinėti žmonai, kurių negalėjo apmokėti, už juokingą sumą parduota „Auka“ – visa tai rodė desperatiškus menininko bandymus nepaisyti negailestingų pasaulio dėsnių, mėginimą gyventi pagal išpažintąjį „Evviva l’arte“ Šią frazę, tapusią Kazimierzo Przerwos-Tetmajerio eilėraščio pavadinimu, Čiurlionis yra kartojęs sveikindamasis su Morawskiu ir jo seserimi Marija, ironiškai ją citavo 1909 m. rugsėjo 18 d. laiške Sofijai, nusivylęs abiejų tapytos uždangos „Rūtos“ draugijai būkle (Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Laiškai Sofijai, p. 320). . Čiurlionio laiškuose dažnėjo kreipinys „Motule mano“, paramos, kurią nuolat kas nors teikdavo, ir supratingumo poreikis, stiprėjo noras vis gauti patvirtinimą, kad jųdviejų sukurta karalystė nėra nykstanti. Tarsi suraminimo ieškant vedžioti secesiniai rašmenys natų vinjetėse išvešėjo ir ėmė gožti muzikinį tekstą Raizgiausi, labiausiai išplėtoti ornamentai 1909 m. vinjetėse „Sutems tamsi naktužėlė“, „O jūs brolužėliai“, „Anoj pusėj Nemuno“ (žr. Milda Mildažytė-Kulikauskienė (sud.), Mikalojus Konstantinas Čiurlionis: piešiniai, kompozicijų eskizai, grafika. Katalogas, vinjetės lietuvių liaudies dainoms Nr. 91, 98, 100, 101, 102). . Vietoj visa suvienijančios „aukščiausiosios glamonės“ – pasikartojančiu piršto judesiu ant atvažiavusios žmonos palaidinės piešta tai, kas nesiduoda apibūdinama Čiurlionienė, pasak Tallat-Kelpšos, bijojusi liktis viena su vyru (Atsiminimai, 2001, p. 65): jo asmenybės permaina, savaime aišku, paveikė intymų buvimą, nors iš jaunystės Kymantaitės turėta sveikos, vitališkos nuostatos santuokinio gyvenimo klausimais. 1915 m. rugsėjį–spalį Valerijai Čiurlionytei ji rašė: „…daug jaunų merginų sulaužo sau ir kitiems gyvenimą – darydamos skirtumą tarp sielos ir kūno […] jeigu „ji“ nemato tame susijungime taip pat grožės džiaugsmo – tai kalbos apie „atleidimą užmerktom akim“ – yra stačiai nepakeliamai bjaurios. / Visas žmogus yra vienata – ir jo kraujas šventas viso gyvenimo judintojas. / Reikia bent kiek turėt to žvelgesio kaip graikai – ir dar prie to pridėt mūsų naują niekados nepatenkintą išsiilgusią „dangaus“ sielą – tada bus gražus gyvenimas…“ (kursyvas autorės – N. G., Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė, Raštai, t. 5, p. 81) .

 

Pakilimo iš sapno metafora čia svarbi, kai egzistenciškai išbandytas visa ko dugnas. Prisimenant Čiurlionienės-Kymantaitės imperatyvą „reikia siekti dugno, reikia kilti kuo augščiausiai“ Sofija Čiurlianienė-Kymantaitė, Lietuvoje: kritikos žvilgsnis į Lietuvos inteligentiją, p. 41. , tai atrodo kaip likimo grimasa.

1910 m. Druskininkuose darytoje sutuoktinių nuotraukoje Sofija už kambarinės gėlės slepia savo pilnėjančią figūrą, o Mikalojaus Konstantino sunertos rankos liudija užsisklendimą savyje, globojančio judesio negalimumą (10 pvz.). Tik „veidų nuogybė“ Emmanuel Levinas, „Diskursas ir etika“, p. 300–301. išduoda vykstančią dramą. Silpnėjant dialogo su Čiurlioniu galimybei (1910 m. rugsėjį–spalį menininką ištiko visiška apatija, jis nebepažįsta artimųjų), žmona rašo impresiją „Draugui“, kuri prasideda fraze:

Atėjo diena, pasibaigė sapnas. […] Aš tas pats tavo tikras draugas, tik jau kitaip žiūrįs į pasaulį. Praregėjau ir supratau. Ką? Supratau, jog visa aplinkui ne taip yra, kaip galvojau esant“. „Ir nebėra skriaudos, ir nebepasiekia skriaudos, ir nebėra mirties, ir nebepasiekia mirtis – vien yra visur gilus skausmas, iš kurio dygsta šviesūs žolynai, bet pažint juos tegali iš sapno pakilęs. Kursyvas autorės – N. G., Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė, Raštai, t. 1: Apsakymai, apysakos, eilėraščiai, p. 76–77.
 

Nepublikuotoje impresijos „Draugui“ dalyje justi pasidavimas „būties ledinei upei“: „jaunystės jau nebėra – jeigu jaunyste vadinome tą aklą tikėjimą į žmogų ir jo galybę. Sapnavau, jog plaukėme Venta, o irklas mums veda. O štai prabudau ir pamačiau, kaip viln[y]s šypsos, nes jos irklui netiki. – Ir aš savo irklui nebetikiu“ DČZA, 1910 m. sąsiuvinis. . Kūrinėlį „Iš jūros pakrantės“ (paskelbta 1921) bei „Aukso rakte“ (1910–1954) įpintą legendą apie Baltijos karalienę Čiurlionienė jau užbaigė žvejo mirtimi. Vienoje vandenės ir žmogaus sąjungos siužetinių versijų dugno patyrimas užgniaužia kvėpavimą. Oficialią Čiurlionio mirties priežastį – plaučių uždegimą – galima interpretuoti kaip plačiau suprantamą deguonies stygiaus kraujyje metaforą. Tragiškas buvo negalėjimas išsilaikyti savo naujai kurtame pasaulyje, esmingai išsižadėjus „senojo“ – gyvenimas suko modernios tragedijos link, skirtingai nuo antikinės, ji pateikia pačiame protagonisto charakteryje bręstančią aklavietę. Atmintyje vėl iškyla Čiurlionienės pasibrauktoji „Incipit Tragoedia!“. Pasiglemždama Kastytį, ji iš esmės perkeitė ir Jūratę. Tragedijos verpeto pėdsakas tolydžio išnyra Čiurlionienės asmeniniuose užrašuose: „…žmogus – tai ne viešpats gyvenimo, bet gãli supti [nubraukta „pažinti“ – N. G.] sopulį“, automatiniu rašymu pasilieja žodžių Sofija ir skausmas kartotė Žr. DČZA, 1910, 1915–1916 m. sąsiuviniai. .

Po vyro mirties Čiurlionienė-Kymantaitė tarsi persimainė – tapo realizmo, kurį laikė absoliučiai lietuvių dvasios neatitinkančia meno kalba, atstove. Adomo Varno linkėjimai Čiurlionienei, 1916 m. užrašyti ant „Pirmojo baro“ antrosios knygos anonso („Na, gausk Banga, sesute, kad jūra braškėtų, kad gelmės sukiltų…“), jau vargiai kėlė entuziazmą adresatei. Jos „kūrybą įšaldė sustingusi banga. Ji rašė iš žinojimo, ko siekia (folklorinės poemos), iš patirties (realistinė epika). Bet ne iš to giliojo solidarumo su būtim, kuris vienintelis daro stebuklus“ Viktorija Daujotytė, Parašyta moterų, p. 224 . Tačiau gyvenimo pabaigoje atgaivino savo jaunystės aspiracijas – tarsi vedama Čiurlionio parašė jam dedikuotą poemą „Giria žalioji“ Čiurlionienė-Kymantaitė rašė: „…o geriausią savo dalyką parašiau 60-tus metus eidama. Taip – „Girią žaliąją“. Parašiau Jaunatvės meilės poemą jau senatvėje. […] Ar reikėjo man visko patirti, sugurti ne sykį po našta, kad susikristalizuotų meilės ir paparčio Žiedo poema.“ (Danutė Čiurlionytė-Zubovienė, Patekėjo saulė: antroji knyga, p. 157) Čia reikia priminti poemoje ryškaus paparčio žiedo leitmotyvo sąsajos su įdomiu XIX a. vidurio Brzozowskio tekstu rinkinyje „Pieśni ludu nadniemeńskiego z okolic Aleksoty“, kuriame pasakojama apie lietuvių tautosakos vandenines (wandinini), kurias užvaldyti tegalįs tik tas, kuris turi paparčio žiedą (Karol Brzozowski, Pieśni ludu nadniemeńskiego z okolic Aleksoty, p. 126). , rašė atsiminimus, po daugybės metų, leidėjų prašoma, vėl skaitė ir vertė vyro laiškus, atsakymus į kuriuos tikriausiai buvo sunaikinusi gedėdama – savąją dialogo partiją padarė nebepasiekiamą kitiems (vienoje siužetinėje versijoje undinė moka už žmogišką dalią nebylumu). Pati „Nebaigtoji“ išsiveržia iš nebylumo paradigmos – Čiurlionių pastangos operą įgyvendinti yra gana iškalbingos.

 

Baigiamosios pastabos

1908 m. antrojoje pusėje Čiurlionių inicijuotas operos „Jūratė“ sumanymas gražiai įsilieja į Vidurio ir Rytų Europos romantizmo laikais populiarią grupę siužetų apie vandenų mergelės ir žmogaus susitikimą. Melusinės, Rusalkos, Undinės personažas, povandeninis utopinis pasaulis XX a. pradžioje vis dar kaitino menininkų vaizduotę. Lietuvių muzikinio gyvenimo kontekste Čiurlioniai pasuko nuo istorinių personažų mitologizacijos Plg. „Birutė“, 1906. į erdvesnį simbolinį tekstą apie herojų, troškusį sujungti šio ir ano pasaulio krantus. Šis naujas, lietuviškas „prometėjas“ netiesioginiu būdu galėjo žadinti lietuvių kultūrinę rezistenciją ir politinės, socialinės laisvės, ir naujų savirealizacijos galimybių prasme.

Romantizmui įtvirtinus atsivėrusios didžiulių galimybių erdvės toposą, išryškėjo riba tarp antikinės ir romantinės tragiškumo sampratos. Dieviškos hierarchinės tvarkos, lemties eliminavimas, Georgo Steinerio pastebėjimu, romatinėje dramoje susilpnino herojaus tragizmą: Antikoje nulemtos kančios akivaizdoje herojaus maištas vardan žmonijos gėrio keldavęs katarsį. Jeffrey N. Coxas mano kitaip – romantinio tragizmo esmė esanti pagrindinio herojaus nepajėgumas iki galo sukurti naujo pasaulio mito Žr. Jeffrey N. Cox, “Romantic Redefinition of Tragic”, p. 154–155. . Grįžtant prie pasakojimo apie Baltijos karalienę siužeto, galima teigti, kad dar Jucevičius pagal graikų mitologinį modelį stengėsi pasakojime įtvirtinti baltiškąjį dievų panteoną, taip pat iškelti meilės, nepabūgusios hierarchijos draudimų, patosą. Šių dviejų jėgų susidūrimas liko svarbus operoje „Jūratė“, tačiau atomazga, Jucevičiaus tekste suformuluota keliais sakiniais, operos finale galėjo būti išplėtota į muzikinės kompozicijos naujovišką kalbą. Šia prasme sukeltas katarsis galėjo būti artimesnis Nietzsche’s interpretuotajai muzikos funkcijai senovės graikų ir Wagnerio dramose.

 

Kadangi libretas neišliko, nelengva pasakyti, kaip buvo interpretuojama finalinė scena. Iš esmės finalas turėjo atskleisti, ar kūrinys labiau suka tragedijos link, ar lieka baladiškas ( juk ir Maironiui Vaižgantas priekaištavo dėl dramaturgijos stokos: „…susidaro visai negudri ir beveik nefantastiška fabula: išvyko – pamilo – dugnan nugrimzdo – Perkūnas užmušė“ Juozas Brazaitis, Maironis: baladės, II sk. . Net jei Čiurlionienės libretas nebuvo dramaturgiškai sudėtingas (pirminis variantas galėjo kisti toliau bendradarbiaujant su Čiurlioniu), prisimintina Nietzsche’s mintis, kad graikų poetai ar juolab filosofai nebuvo perpratę ir suformulavę tragiškojo mito esmės, kad jų tekstai neretai atrodę lėkšti, tačiau „tai, kas poetui nepavyko žodžiais – iki maksimumo sudvasinti ir suidealinti mitą – jam […] galėjo pasisekti kaip talentingam muzikos kūrėjui“ Friedrich Nietzsche, Tragedijos gimimas, p. 122. . Čiurlionis savo muzikine kompozicija galėjo sustiprinti operos dramatizmą. Būdamas labiau vizionierius nei realistas, jis išsikėlė sau „sunkesnį uždavinį“, kurdamas šią integruotą dramą, kurioje taip pat svarbūs buvo muziką lydintis apšvietimas, fantastinis Jūratės rūmų vaizdas scenoje, atlikėjų choreografija Žr. Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Laiškai Sofijai, p. 232. . Čiurlionių opera buvo ryškiausia menų sintezės pastanga, jos užbaigą būtų galima suprasti kaip meno gimimo iš gelmių parabolę. Argumentas čia galėtų būti neabejotinas Čiurlionio polinkis į abstrahavimą. Komponuojant „Jūratės“ finale orkestrui galbūt siekta muzikos apoteozės. Operoje, kurios aspiracijos glūdi romantikų pasaulėvaizdyje, ryškėjo vėlyvojo romantizmo idėjos bei moderni estetika. Viso kūrinio koncepcija veikiausiai buvo dalintasi sutuoktinių pokalbiuose 1909 m. vasarą, kuriai baigiantis parašyta stipriausioji Čiurlionienės-Kymantaitės kritikos dalis.

Cox’o suformuluotoji romantizmo tragika Čiurlionių kūryboje išryškėjo, kai „Jūratės“ siužetas peržengė scenos, sąlygiškos meno erdvės ribas. Maksimalistinės manininkų porõs pastangos skurdžią gyvenimo buitį pakylėti iki idealios artistinės būties mėgintos gretinti šiame tekste su operos kulminacinių momentų transformacijomis. Desperatiškas Čiurlionio mėginimas rasti metafizinę paguodą mene ir išprovokavo grimasos, kaip tragedijos kaukės, pasirodymą tekste. 1904–1905 m. Čiurlionio pieštoje kompozicijoje gyvenimas simboliškai vaizduojamas kaip vartai: jo pradžia sietina su komiškosios veido mimikos puse, o pabaiga – su tragiškosios, veidą į dvi mimikas padalijusioje properšoje šviečia kylanti / besileidžianti saulė (12 pvz.). Nesudėtinga žmogaus gyvenimo simbolizacija. „Dailė – […] tai skausmo takas į dvasios vartus…“, – rašė Kymantaitė „Liuosose mintyse“, skelbtose netrukus po jųdviejų sutuoktuvių Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė, Raštai, t. 4, p. 9. . Vartų motyvo dažnumas primena neapleidžiantį troškimą įveikti slenkstį, vedantį į kitą būtį. „Pro keistus vartus daržan įėjau…“ – viena iš paskutiniųjų dainų, jau fragmentiškai komponuotų Čiurlionio pagal žmonos tekstą.

 
11 pvz. Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Gedinčios figūros piešinys (1908–1909) Milda Mildažytė-Kulikauskienė (sud.), Mikalojus Konstantinas Čiurlionis: piešiniai, kompozicijų eskizai, grafika. Katalogas, kompozicija nr. 640.

11 pvz. Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Gedinčios figūros piešinys (1908–1909) Milda Mildažytė-Kulikauskienė (sud.), Mikalojus Konstantinas Čiurlionis: piešiniai, kompozicijų eskizai, grafika. Katalogas, kompozicija nr. 640.

 

Literatūra

  • Adomavičienė, Nijolė; ir kt. (sud.), Mikalojus Konstantinas Čiurlionis: albumas, Kaunas: Šviesa, 2007.
  • Augustaitis, Franciszek, Pierwiastki litewskie we wczesnym romantyzmie polskim, Kraków, 1911.
  • Barnhart, Robert K. (ed.), Chambers Dictionary of Etymology, New York, 2003.
  • Bystroń, Jan Stanisław, Wstęp do ludoznawstwa polskiego, Warszawa, 1926.
  • Brazaitis, Juozas, Maironis: baladės, iliustr. Pranas Lapė, USA, N.Y.: Romuva, 1966.
  • Brzozowski, Karol, Pieśni ludu nadniemeńskiego z okolic Aleksoty, Poznań, 1844.
  • Buraczka, Irena, Ideał a rzeczywistość: O krytyce moralistycznej Mariana Zdziechowskiego, Warszawa-Poznań-Toruń, 1982.
  • Cox, Jeffrey N., “Romantic Redefinition of Tragic” / Gerald Gillespie (ed.), Romantic Drama: Comparative History of Literatures in European Languages, Amsterdam/Philadelphia: John Benjamins Publishing Company, 1994, p. 153–165.
  • Čiurlianienė-Kymantaitė, Sofija, Lietuvoje: kritikos žvilgsnis į Lietuvos inteligentiją, Vilnius: J. Zavadzkio spaustuvės išleidimas, 1910.
  • Čiurlionienė-Kymantaitė, Sofija, Raštai, t. 1: Apsakymai, apysakos, eilėraščiai, poemos. Vilnius: Vaga, 1986.
  • Čiurlionienė-Kymantaitė, Sofija, Raštai, t. 3: Romanas, atsiminimai, žemaitiškieji kūriniai, Vilnius: Vaga, 1987.
  • Čiurlionienė-Kymantaitė, Sofija, Raštai, t. 4: Straipsniai, studijos, esė, Vilnius: Vaga, 1988.
  • Čiurlionienė-Kymantaitė, Sofija, Raštai, t. 5: Laiškai 1906–1944, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2011.
  • Čiurlionis, Mikalojus Konstantinas, Apie muziką ir dailę: laiškai, užrašai ir straipsniai, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1960.
  • Čiurlionis, Mikalojus Konstantinas, Laiškai Sofijai, vertė ir komentavo Vytautas Landsbergis, Vilnius: Baltos lankos, 2011.
  • Čiurlionis, Mikalojus Konstantinas, Penki chorai Sofijos Kymantaitės žodžiais, sudarė Darius Kučinskas, Kaunas: J. Petronio leidykla, 1995.
  • Čiurlionis, Mikalojus Konstantinas, Žodžio kūryba, parengė Vytautas Landsbergis, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1997.
  • Čiurlionis, Stasys, „M. K. Čiurlionies tautinis renesansas“, Naujoji Romuva, Nr. 42, p. 763.
  • Čiurlionytė-Zubovienė, Danutė, Patekėjo saulė: antroji knyga, Kaunas, Santara, 2007.
  • Čiurlionytė, Jadvyga, Atsiminimai apie M. K. Čiurlionį, Vilnus: Vaga, 1970.
  • Daujotytė, Viktorija, Parašyta moterų, Vilnius: Alma littera, 2001.
  • Ewans, Michael, Wagner and Aeschylus: The Ring and the Oresteia, New York: Press Syndicate of the University of Cambridge, 1983.
  • Fibich, Zdeněk, Moods, Impressions and Reminiscences, Hong Kong: Naxos Digital Services, 2004.
  • Geda, Sigitas, Žalio gintaro vėriniai, Vilnius; Vaga, 1988.
  • Greimas, Algirdas Julius, Tautos atminties beieškant: apie dievus ir žmones, Vilnius-Chicago, 1990.
  • Habermass, Jürgen, „Simmel als Zeitdiagnostiker“ / Georg Simmel, Philosophische Kultur: über das Abenteuer, die Geschlechter und die Krise der Moderne. Gesammelte Essais, Berlin: Wagenbach, 1983, p. 243–252.
  • Hermand, Jost, „Undinen-Zauber. Zum Frauenbild des Jugendstils“, Jugendstil, hrsg. von J. Hermand, Darmstadt: Wissenschaftilche Buchgesellscaft, 1971, p. 469–494.
  • Isz tevyniszkos dirvos, Varpas, 1889, Nr. 4, p. 57–60.
  • Ivanov, Viačeslav, „Čiurlionis ir menų sintezės problema“, vertė Nida Dalmantaitė, Šiaurės Atėnai, 1995-09-23, p. 1, 7, 1995-10-07, p. 8.
  • Jucevičia, „Jurata“, Naujienos, 1903, Nr. 4–5, p. 109–111.
  • Jucevičius, Liudvikas Adomas, Raštai, vertė Dominykas Urbas, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1959.
  • Juciewicz, Ludwik Adam [L. J.], „Castytis”, Encyklopedia powszechna, T. IV, Warszawa, 1836, p. 62.
  • Juciewicz, Ludwik Adam, „Castitis”, Encyklopedia powszechna, T. IV, Warszawa: druk i własność S. Orgelbranda Księgarza i Typografa, 1860, p. 935.
  • Jurgutienė, Aušra, Naujasis romantizmas – iš pasiilgimo: lietuvių neoromantizmo pradininkų estetinė mintis, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998.
  • Karmalavičius, Ramutis, Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė: epocha, idealai, kūryba, Vilnius: Vaga, 1992.
  • Kavolis, Vytautas, Moterys ir vyrai lietuvių kultūroje, Vilnius: Lietuvos kultūros institutas, 1992.
  • Kavolis, Vytautas, Žmogus istorijoje, Vilnius: Vaga, 1994.
  • Kazlauskienė, Bronė, Vestuvinės dainos jaunojo pusėje: lietuvių liaudies dainų katalogas, T. 3, Vilnius: Vaga, 1977.
  • Kazlauskienė, Bronė, Vestuvinės dainos jaunosios pusėje: lietuvių liaudies dainų katalogas, T. 2, Vilnius: Vaga, 1976.
  • Kelly, Douglas, “The Domestication of the Marvellous in the Melusine Romances” / Donald Maddox, Sara Sturm-Maddox (eds.), Melusine of Lusignan: Founding Fiction in Late Medieval France, Athens: University of Georgia Press, 1996, p. 32–48.
  • Kopaliński, Władysław, Słownik mitów i tradycji kultury, Warszawa: Państwowy instytut wydawniczy, 1987.
  • Kučinskas, Darius, M. K. Čiurlionio kūriniai fortepijonui: rankraščiai ir redakcijos, Vilnius: Lietuvos muzikos ir teatro akademija, 1999.
  • Landsbergis, Vytautas, „Konstantinas ir Sofija Čiurlioniai“ / M. K. Čiurlionis. Laiškai Sofijai, Vilnius: Baltos lankos, 2011, p. 25–42.
  • Landsbergis, Vytautas, „Pro keistus vartus daržan įėjau…“, Švyturys, 1984, Nr. 2, p. 12.
  • Landsbergis, Vytautas, Visas Čiurlionis, Vilnius: Versus aureus, 2008.
  • Letuviškos dainos, užrašytos pagal Antaną Juškevičę, T. 3 , Kazanė, 1883.
  • Levinas, Emmanuel, „Diskursas ir etika“ / Bronislovas Kuzmickas (sud.), Gėrio kontūrai, Vilnius: Mintis, 1989, p. 297–319.
  • Lietuviškos dainos, T. 3, užrašė Antanas Juška, Vilnius, 1954.
  • Lietuvių liaudies dainynas, T. IX: Karinės-istorinės dainos, T. 2, Vilnius: LLTI, 1995.
  • Lipiński, Jacek, Tadeusz Siverta (red.), Repertuar teatrów w Polsce, zeszyt I, cześć 7, Warszawa: Instytut sztuki PAN, 1976.
  • Lukšienė, Meilė, „Liudvikas Adomas Jucevičius“ / L. A. Jucevičius, Raštai, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1959, p. 5–52.
  • Luther, Martin, Works, Erlangen edition, vol. 60, M. O.: Concordia Publishing House, 2011.
  • Maironis, Raštai, T. 1: Lyrika, Vilnius, Vaga, 1987.
  • Miciński, Tadeusz, „Noc rabinowa” / Utwory dramatyczne, T. 1, Kraków, 1966, p. 81–82.
  • Mildažytė-Kulikauskienė, Milda (sud.), Mikalojus Konstantinas Čiurlionis: piešiniai, kompozicijų eskizai, grafika. Katalogas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų institutas, 2007.
  • Misevičienė, Vanda, Šeimos dainos: lietuvių liaudies dainų katalogas, T. 5, Vilnius: Vaga, 1982.
  • Nasvytis, Mindaugas, „Kas Čiurlionį riša ir kas skiria nuo bendralaikių: pokalbis su dr. Mindaugu Nasvyčiu“, Draugas, Chicago, 1973-03-10, Priedas: mokslas, menas, literatūra, p. 1–2.
  • Nietzsche, Friedrich, Tragedijos gimimas, iš vokiečių kalbos vertė Alfonsas Tekorius, Vilnius: Pradai, 1997.
  • Okulicz-Kozaryn, Radosław, Lietuvis tarp Karaliaus-Dvasios įpėdinių: Čiurlionio kūryba „Jaunosios Lenkijos“ kontekste, Vilnius: Versus aureus, 2009.
  • Piasecka, Ewa, „Polskie rusałki romantyczne i ich rodowód” / Marian Stala, Franciszek Ziejka (red.), W kręgu Młodej Polski, Kraków: Universitas, 2001, p. 134–148.
  • Podraza-Kwiatkowska, Maria (oprac.), Programy i dyskusje literackie okresu Młodej Polski, Wrocław-Warszawa-Kraków-Gdańsk: zakład narodowy im. Ossolińskich – wydawnictwo, 1977.
  • Przesmycki, Zenon, „Los geniuszów”, Chimera 1, 1901, no. 1, p. 9–16.
  • Pšibilskis, Vytautas Bronius (sud.), Atsiminimai apie Čiurlionį, Vilnius: Aidai, 2006.
  • Siedlecka, Jadwiga, Mikołaj Konstanty Čiurlionis 1875–1911: Preludium warszawskie, Warszawa: wydawnictwo AgArt, 1996.
  • Silver, Carole B., Strange and Secret Peoples: Fairies and Victorian Consciousness, Oxford University Press, 1999.
  • Spencer, Stewart, “The language and sources of the Ring” / Wagner: The Rhinegold / Das Rheingold, English National Opera Guides, 35, London: John Calder (Publishers) Ltd, 1985, p. 31–38.
  • Stich, Alexander, „Kvapilová Rusalka jako jazykový, slohový a literarní fenoměn”, Estetika, Ročník XXIX, 1992, no. 3, p. 11–34.
  • Strunk, Oliver, Source Readings in Music History: The Romantic Era, New York, 1965.
  • Sturm-Maddox, Sara, “Crossed Destinies: Narrative Programs in the ‘Roman de Mélusine’” / Donald Maddox, Sara Sturm-Maddox (eds.), Melusine of Lusignan: Founding Fiction in Late Medieval France, Athens: University of Georgia Press, 1996, p. 12–31.
  • Šalda, František Xaver, „Syntetism v novém umĕni“ / Jiří Pistorius (red.), Soubordíla F. X. Šaldy, sv. 10: Kritické projevy – 1, 1892–1893, Praha: Melantrich, 1949, p. 11–54.
  • Šalda, František Xaver, Boje o zítřek: meditace a rapsodie, Praha: Nakladatelství Lidové Noviny, 1950.
  • Šalda, František Xaver, Kritické projevy: 1908–1909, Sv. 7, Praha: Čechoslovenský spisovatel, 1953.
  • Šliūpas, Jonas, Lietuviszkiejie rasztai ir rasztininkai: razsliszka perżvałga parengta Lietuvos mylėtojo, Tilžēje, 1890.
  • The Music of Future, a Letter to M. Frédéric Villot, by Richard Wagner, translated by Edward Dannreuther, Facsimile of 1873 Edition, London: Travis & Emery Music Bookshop, 2010.
  • Tíživá samota: korespondence F. X. Šaldy a Růženy Svobodové, Praha: Odeon, 1969.
  • Vorobjovas, Mikalojus, „Modernizmo epocha Europos mene“, Proskyna, 1995, Nr. 1 (37), p. 53–64.
  • Weisstein, Ulrich, “What is Romantic Opera?” / Gerald Gillespie (ed), Romantic drama: A Comparatible History of Literatures in European Languages, John Benjamins Publishing Company, Amsterdam/Phiadelphia, 1994, p. 209–229.
  • Wspomnienia Żmudzi, przez Ludwika Adama Juciewicza, Wilno: T. Glücksberg, 1842.
  • Žiemys, „Jūrytė, Baltijos karalienė (žemaičių padavimas)“, Šaltinėlis, 1907, Nr. 20, p. 74–75; Nr. 21, p. 79–80.
  • Ивановъ, Вячеслав, По звездам: опыты философские, эстетические и критические, санкт петербург, 1909.

Archyvų santrumpos

  • DČZA – Danutės Čiurlionytės-Zubovienės archyvas.
  • JUA – Jogailaičių universiteto archyvas Krokuvoje.
  • LVAK – Lenkijos valstybinis archyvas Krokuvoje.
  • STA – Słowackio teatro archyvas Krokuvoje.
  • VB RS – Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyrius.
  • VUB RS – Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyrius.
 

The Unfinished Opera by the Čiurlionises: Grimaces of a Synthesis of Art and Life

  • Bibliographic Description: Nida Gaidauskienė, Čiurlionių Nebaigtoji: meno ir gyvenimo sintezės grimasos, @eitis (lt), 2015, t. 110, ISSN 2424-421X.
  • Previous Edition: Nida Gaidauskienė, „Čiurlionių Nebaigtoji: meno ir gyvenimo sintezės grimasos“ / Gražina Daunoravičienė, Rima Povilionienė (sud.), M. K. Čiurlionis (1975–1911): jo laikas ir mūsų laikas, Vilnius: Lietuvos muzikos ir teatro akademija, 2013, p. 544–579, ISSN 978–609–8071–11–5.
  • Institutional Affiliation: Lietuvos kultūros tyrimų institutas.
Summary: This article, prepared during an internship at the Jagiellonian University, Cracow (Research Council of Lithuania Support) presents the genesis of the only operatic project by the Čiurlionises (the composer and his wife Sofija), Jūratė; it gives an essay of the reconstruction of its plot, the conception of the whole work of art in the context of relative fables, and its realizations in the Romantic operas of Central and East Europe. The tragic finale of the opera (Kastytis’ punishment is similar to that of Prometheus) and the possible apotheosis of music that originated as de profundis in it (he is lamenting over the dead Jūratė as Orpheus), enables us to refer to the realization of Wagnerian Gesamtkunstwerk in his tetralogy The Ring of the Nibelungs and to the art and life synthesis idea in the study The Birth of Tragedy Out of the Spirit of Music by Friedrich Nietzsche. As the joint composing of the opera Jūratė intertwines with the paraphrases of its plot in the personal communication of the couple, this article also discusses the paradox of this maximum idealistic attempt to raise life to art and distinguishing its tragic aspect. This phenomenon is reviewed in the context of social, artistic utopias at the turn of the 19th century.

Keywords: Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Sofija Čiurlianienė-Kymantaitė, Jūratė, Romantic opera, versions of the plot, Richard Wagner, Gesamtkunstwerk, Friedrich Nietzsche, synthesis of art and life, apotheosis of music, tragedy, utopia.