Kad šie fundaciniai aktai buvo pripažįstami teisės aktais, o jų nustatyta tvarka ginama feodalinės Lietuvos viešosios teisinės sistemos, rodė kad ir 1602–1622 m. Žemaičių žemės teisme ir Vyriausiajame Tribunole (compositum judicium) spręsta byla dėl sugrąžinimo iš evangelikų valdymo Šiluvos katalikų bažnyčiai jos fundacinių žemių, kurios tai bažnyčiai buvo užrašytos pagal P. S. Gedigaudo 1457 m. fundaciją; tokiu pat būdu buvo susigrąžintos ir Kelmės bei Raseinių katalikiškų bažnyčių fundacinės žemės.

Dvarininkų steigiamieji teisės aktai ano meto Lietuvos socialiniame ir teisiniame gyvenime turėjo ypatingos reikšmės, nes valstybė nesteigė regionuose bažnyčių (išskyrus Didįjį Kunigaikštį Vytautą krikščionybės įvedimo pradžioje), mokyklų, senelių prieglaudų, nesprendė socialinės globos klausimų, nefinansavo ir neorganizavo lietuviškų knygų leidybos, nedalyvavo rengiant pedagoginius ir pastoralinius kadrus (išskyrus Vilniaus akademiją šalies mastu). Reformacijos judėjimas, jo materialinės bazės sukūrimas buvo bajorų privačios iniciatyvos rezultatas, besiremiantis išimtinai atskirų bajorų fundaciniais aktais. Šiais teisės aktais dvarai aiškiai veikė viešojo intereso naudai, kompensavo menką valstybės aktyvumą plėtojant regionų kultūrinį, edukacinį gyvenimą. Kur neveikė valstybė, ten šią spragą bandė bent iš dalies užpildyti dvaro teisė, legalizuodama įvairias dvaro kultūrines iniciatyvas, nustatydama jų įgyvendinimo tvarką ir priemones.

4.3. Karališkosios privilegijos – dvarų iniciatyvos pareiškimas

Kita su dvaro teise susijusi teisės aktų rūšis – Lenkijos karalių privilegijos, suteikusios teisę atskiriems dvarams rengti jų valdomuose miesteliuose savaitinius turgus. Nors tie aktai nebuvo paties dvaro kūriniai, bet jie buvo rezultatas dvaro iniciatyvos, nulėmusios ne tik patį privilegijos faktą, bet ir jos turinį. Tokios iniciatyvos regione pirmiausia ėmėsi Žaiginio dvarininkas Ukmergės vaiskis, Gardino vėliavininkas Vladislovas Kierdėjus, išsirūpinęs iš Lenkijos karaliaus Jono Kazimiero 1661 m. liepos 27 d. privilegiją Šio tipo valdovo leidžiami teisės aktai nors ir vadinosi „privilegijomis“, bet „privilegija“ čia neturėjo socialinio pavergimo prasmės, būdingos privilegijoms, kuriomis valdovas suteikdavo bajorams žemes su ten gyvenančiais valstiečiais ir kurios reiškė teisę valdyti valstiečius, savintis jų darbą. Tai tik leidimas dvarui imtis tam tikros veiklos. Todėl jas tiksliau reikėtų vadinti ne privilegijomis, o karaliaus duodamomis verslo licencijomis. rengti jo dvarui priklausančiame Žaiginio miestelyje turgus (targi) Žr. Ištraukos iš įvairių Žaiginio dvaro dokumentų. Mokslų akademijos centrinės bibliotekos rankr. sk. (toliau – MACBRS), f. 37, A-8029, l. 23. . Po penkerių metų (1666 m. birželio 25 d.) jis surašė šios privilegijos įgyvendinimo nuostatus (ordinaciją), kuriais reglamentavo prekiavimo Žaiginio turguje tvarką Žr. ten pat, patys nuostatai nerasti. . Šiluvos katalikų bažnytinis dvaras tokią pat privilegiją 1738 m. gruodžio 23 d. išrūpino iš Lenkijos karaliaus Augusto III, kuria buvo leista bet kurio luomo žmonėms, tiek vietiniams, tiek ir atvykstantiems laisvai Šiluvoje prekiauti arkliais, jaučiais, kitokiais raguočiais ir neraguočiais, javais (žieminiais ir vasariniais), sėklomis, linais, kitokiomis prekėmis, jomis keistis, tarpininkauti mainuose, atlikti kitokius teisėtus ir įprastus veiksmus, taip pat garantavo čia esantiems ir atvykstantiems pirkliams saugų ir netrukdomą atvykimą ir išvykimą Žr. August III. Akt przywileju miasteczku Szydłowowi na targi niedzielne słužący, dan w Warszawie, 1738. XII.23 (įreg. 1738.XII.31). LVIA, SA, ŽPTK, 1738 m., nr. 14532, l. 607. .

4.4. „Laisvės kortos“ kaip asmens sugrąžinimo visuomenei teisės aktai

Į viešąjį interesą buvo orientuoti ir dvaro kuriami teisės aktai ad hoc, vadinami „laisvės kortomis“ (karta wolności), surašomos dvarininko ir skiriamos konkretaus nelaisvo šeimyniškio arba baudžiauninko teisiniam statusui pakeisti: baudžiavinę priklausomybę – juridine laisve, skelbiant nuo tos dienos asmenį laisvu: „galės tarnauti kam panorės“. Įregistruotos Žemaičių žemės ar pilies teismo knygose, „kortos“, tapdavo oficialiosios teisės aktais, o jų turėtojas jau galėjo naudotis valstybės (teismų) apsauga nuo visų, kurie kėsintųsi į jo asmens juridinę laisvę.

„Laisvės kortų“ priėmimo motyvai. Jie įvairavo. Vieni dvarininkai naudojosi savo teise priimti „laisvės kortą“, siekiant paspartinti kurio nors savo priklausomo žmogaus profesinę raidą. Katauskių dvarininkas Aleksandras Katauskis, 1660 m. sausio 4 d. „laisvės kortos“ pagrindu atleisdamas nuo baudžiavos Sebestijono Valentinavičiaus sūnų siuvėją Juozą Sebestijonavičių, gyvenusį Šaukoto dvaro Jonaičių (Janaycie) kaime, kaip „žmogų gerai išsilavinusį siuvėjo amato srityje“, sakėsi, kad jam ir „jo bičiuliams“ imponavusi šio baudžiauninko pasiekta profesinė pažanga. Juozas Sebestijonavičius nuo mažų dienų ėmęsis siuvėjo amato, dirbęs įvairių miestų siuvėjų cechuose (Vilniuje, Kėdainiuose) ir toli pažengęs šioje amato srityje. A. Katauskis atleido jį nuo baudžiavos kartu su žmona, vaikais, jų palikuonimis ir su visu jų kilnojamuoju turtu (išlaisvinimas su kilnojamuoju turtu nebuvo dažnas atvejis), kad šis „galėtų toliau tobulėti“ Zeznanie Alexandra Kotowskiego Jozephowi Sebestianowiczowi, pisan w Podubisiu, 1660.I.4 (įreg. 1660.I.10). VVU, f. 7, ŽPTK, 1660 m., nr. 20/14472, l. 47−48. .

Tačiau dažniausiai „laisvės kortos“ būdavo suteikiamos už „ištikimą ir ilgą tarnybą“, patį išlaisvinimą kartais saistant su tam tikromis sąlygomis, neretai sunkiai įvykdomomis. Paluknio dvarininkas Adomas Račka 1629 m. rugpjūčio 3 d. raštu atleisdamas nuo baudžiavos Jono Mikutaičio sūnų Simoną, jo žmoną ir vaikus nustatė tokias jo išsilaisvinimo sąlygas:

[Š]iuo metu būdamas labai reikalingas pinigų, tą baudžiauninką Simoną Mikutaitį už 100 kapų liet. grašių užstatau Adomui Barovskiui iki 1632 m. Šventų Grabnyčių dienos ir įpareigoju jį uoliai tarnauti naujam šeimininkui. Jei kartais neatbuvęs nurodyto laiko išeitų, tai vėl taptų nelaisvas. Adomo Račkos raštas, kuriuo Simonas Mikutaitis su šeima atleidžiamas nuo baudžiavos. Paluknys, 1629. VIII.3 (įreg. 1329.IX.3). VUB, f. 7, ŽPTK, 1628–29 m., nr. 3/14455, l. 361–362.

Spustelėjus išskleisti...

Panašiai buvo pasielgusi ir Žaiginio dvarininkė Uršulė Nagurskienė, 1763 m. sausio 16 d. suteikdama laisvę savo Maižiškių kaimo baudžiauninkui Andriui Pečiuliui (Peciulowi). Šis baudžiauninkas įgysiąs laisvo žmogaus statusą tik tada, kai po vedybų trejus metus išgyvens dvare ir prieš išvykdamas sumokės dvarui visas skolas, ūkiškai sutvarkys pastatus, aptvers jo pirkiai priklausančius laukus tvoromis ir prieš pusę metų įspės dvarą apie savo norą išvykti Žr. Akt karty od Nagurskiey chłopowi Peciulayciowi na wolność, pisan w Žoginiach, 1766.I.28. LVIA, SA, ŽPTK, 1766 m., nr. 14562, l. 809. . Skaraitiškės dvarininkas Gabrielius Skaraitis 1643 m. spalio 10 d. testamentu nurodė, kad jis atleidžiąs nuo baudžiavos visus savo teglinius ir duoklinius

žmones, gyvenančius Baltmiškėje, Pašakarnyje, Kručaičiuose ir kitur tokiu būdu, kad visa dabartinių šeimininkų šeimyna savavališkai neišeitų, bet kiekvienas savo vietoje paliktų šeimininką, o ne tuščius namus. Ir jeigu kuris savavališkai išeis be dviejų testamento vykdytojų leidimo, tai tas praras laisvę. G. Skaraičio testamentas, rašytas 1643 m. spalio 10 d. (įreg. 1643.X.20). LVIA, SA, ŽŽTK, 1643 m., nr. 14662, l. 402−405.

Spustelėjus išskleisti...

Žinomi regione ir grupinio atleidimo nuo baudžiavos aktai. 1593 m. balandžio 28 d. raštu S. Vnučkienė įpareigojo savo paveldėtojus paleisti į laisvę po jos mirties visus jai priklausančius nelaisvus žmonės iš Pašušvio, Šiluvos, Liolių, Rumboltiškės, Kolainių (в Хвалайнях) ir Sedos dvarų Žr. VUB, f. 7, Žemaičių žemės teismo aktų knyga (toliau – ŽŽTAK), 1593 m., nr. 23/14297. l. 567−568. . Panašiai Burbiškių dvaro (Tendžiogalos pavietas) savininkas Jonas Burba 1650 m. kovo 24 d. testamentu buvo įpareigojęs dvaro paveldėtojus suteikti laisvę visiems to dvaro baudžiauninkams ir šeimyniškiams po jo ir jo žmonos mirties Žr. Testament Jana Burby naležący małžoncey, pisan w Burbiszkach, 1650.III.24. LVIA, SA, ŽŽTK, 1650 m., nr. 14673, l. 35−38. .

Kad šie aktai buvo vykdomi, rodo S. Vnučkienės minėto akto pagrindu 1654 m. Žemaičių žemės teisme kilusi byla tarp Liolių dvarininko Jurgio Drufo ir Šiluvos katalikų klebono M. Sviekauskio dėl pas pastarąjį atbėgusių Liolių dvaro baudžiauninkų grąžinimo. Teisme buvo konstatuota, kad tie baudžiauninkai yra S. Vnučkienės 1593 m. akto pagrindu atleistų nuo baudžiavos palikuonys, apie kuriuos nieko nebuvo pasakyta pačiame Vnučkienės akte. Ji atleidusi nuo baudžiavos tik anuo metu gyvenusius, bet nieko nepasakiusi apie jų palikuonis, todėl pastarieji ir toliau lieką baudžiauninkais Žr. Žemaičių žemės teismo dekretas J. ir E. Drufų byloje su Šiluvos klebonu M. Sviekauskiu, 1654.I.22 (išrašas iš Žemaičių žemės teismo knygų). Šiluvos bažnyčios archyvas. . Ši byla buvo įdomi ir teisės aktų rašytinio teksto interpretavimo požiūriu. Teismai minėtą S. Vnučkienės teisės aktą interpretavo griežtai laikydamiesi rašytinio teksto raidės: ko nėra tekste, to nėra ir teisėje Nežinia, kaip su šia byla buvo susijusi vėliau besiklostanti atleidimo nuo baudžiavos aktų formuluočių praktika, bet nuo XVII a. antros pusės ir per visą XVIII a. dvarininkai, atleisdami nuo baudžiavos valstiečius arba nelaisvą dvaro šeimyną, įsakmiai nurodydavo, kad nuo baudžiavos atleidžiami ne tik dabar gyvenantys nelaisvi žmonės, jų žmonos, vaikai, bet ir jų palikuonys. Tai reprezentavo raidės pirmumo laikymosi tendenciją interpretuojant teisės aktų rašytinį tekstą. .

„Laisvės kortos“, būdamos savo forma teisės normomis ad hoc, savo turiniu ir strateginiu tikslu buvo nukreiptos į viešąjį interesą: propagavo asmens laisvę kaip bendrą geidžiamą vertybę, grąžindavo nelaisvą žmogų į visateisių asmenų visuomenę ir taip didino laisvų žmonių skaičių šalyje, kūrė prielaidas atsirasti naujiems, juridine asmens laisve grindžiamiems kapitalistiniams santykiams. Kitaip sakant, „laisvės kortos“ buvo tie pirmieji individualūs teisės aktai, kuriais praktiškai buvo keliamos ir realizuojamos antibaudžiavinės asmens laisvės idėjos. Jos taip pat liudijo, jog asmens juridinės laisvės idėja iš pradžių plėtojosi ne kaip valstybinė, o kaip privati dvaro iniciatyva, kaip sudėtinė dvaro disponavimo savo turtu teisės dalis. Jos liudijo ir apie atskirų dvarininkų atitinkamus sąmonės pokyčius, apie savanorišką atsisakymą nuo dalies savo nuosavybės žmogiškojo orumo pagerbimo labui. S. Vnučkienė baudžiavą laikė netikėlių žmonių prievartos aktu prieš laisvus žmones: „видечи, иж люди непобожные на свете из вольных людей невольники мети хочут, онымъ собе по неволе служати розкозуют“ VUB, f. 7, ŽŽTAK, 1593 m., nr. 23/14597, l. 567–568; plačiau žr. Alfonsas Vaišvila, Šiluvos apšvieta 1592–1992 m., p. 32−33. . Po 1795 m. Lietuvą okupavusi carinė Rusija, suvokusi tokių aktų grėsmę baudžiavinei santvarkai, susiaurino dvaro teisėkūros teisę, atimdama iš jo teisę testamentais suteikinėti baudžiauninkams laisvę.

Laisvę baudžiauninkas galėjo įsigyti ir išpirkos pagrindu. Bet, kad tai įvyktų, jis turėjo būti pakankamai turtingas, o dvarininkas reikalautų įmanomos sumos. Todėl XVI–XVIII a. minėtame regione žinomas vos vienas toks atvejis. 1611 m. laisvę „visiems laikams“ sau, žmonai ir vaikams išsipirko Šaukoto dvaro Daužnagių kaimo baudžiauninkas Kasparas Šmukšaitis (išpirkos šaltinis ir suma nenurodomi) Žr. Šaukoto dvarininko Stanislovo Stankevičiaus-Bilevičiaus raštas dėl laisvės suteikimo S. Šmukšaičiui išpirkos pagrindu, Šaukotas, 1611.VII.28. VUB, f. 7, ŽŽTAK, 1611 m., nr. 60/14634, l. 269. .

4.5. Laisvės apsaugos sutartys

Laisvi valstiečiai, išgyvenę vieno bajoro žemėse 10 metų pagal Trečiąjį Lietuvos Statutą (1588) ir jų vaikai tapdavo to dvaro nuosavybe, nelaisvais žmonėmis, o norintys išeiti privalėjo išsipirkti, o jei neišsipirkę pasitrauktų iš dvaro, tai ponas turįs teisę jų ieškoti 10 metų Žr. Иван Иванович Лаппо, Литовский статут 1588 года = 1588 metų Lietuvos statutas, Skyrius 12, Art. 13. .

Todėl žmogus „ateivis“, net ir bajoras, laisvai atvykęs į dvarą ir sudaręs su dvarininku sutartį, vengdamas grėsmės pavirsti baudžiauninku, reikalaudavo, kad dvarininkas, kurio žemėse jis apsigyveno, raštu patvirtintų, jog „ateivis“ yra laisvas žmogus, priimtas bajoro tarnybai, išsaugo asmeninę laisvę ir neatlieka dvarui privalomų darbų (neina lažo). Pasikeitus to dvaro savininkui, tokį pat garantinį raštą šiam žmogui duodavo naujasis dvaro savininkas. Štai Žaiginio dvarininkas Jonas Karolis Bilevičius 1626 m. lapkričio 16 d. sakosi, kad dalybų su broliu Aleksandru metu jam tekęs Žaiginio dvare gyvenantis „ateivis“ laisvas žmogus bajoras Mykolas Buterinas, todėl jis ir toliau darąs jį, jo žmoną ir sūnų Petrą laisvais visiems laikams. Vėliau 1637.XIII.12 tokį pat raštą surašė naujasis Žaiginio savininkas Jeronimas Oziemblockis, bet jau žymiai plačiau ir konkrečiau apibūdindamas jo teisinį statusą: Petras Buterinas esąs bajoras, gyvenantis Žaiginio dvaro žemėse, valdąs valaką žemės, priimtas bajoriškai tarnybai ir neprivaląs dvarui atlikti jokių kitų prievolių išskyrus kasmetinį 3 kapų liet. grašių mokestį ir pareigą iš eilės duoti pastotę, kur dvaras lieps. Jeigu šis dvaras būtų parduotas naujiems savininkams, tai šie neturės teisės pažeisti šio bajoro atžvilgiu nustatytos tvarkos. Tą pačią tvarką to bajoro atžvilgiu 1667.XII.24 pakartojo ir naujasis Žaiginio valdytojas Vladislovas Eustachijus Kierdėjus; jis tik padidino P. Buterinui nustatytą metinį mokestį iki 4 kapų liet. grašių Žr. J. K. Bilevičiaus, J. Oziemblockio [kitur – Ozięblockij] ir V. E. Kierdėjaus garantiniai laisvės raštai bajorui Buterinui. VUB, f. 7, ŽPTK, nr. 14488, l. 424−425. . Šios laisvės apsaugos sutartys, kaip privačios teisėkūros aktai, būdavo įregistruojamos į Žemės arba Pilies teismo knygas, tapdavo oficialiais teisės aktais, kurių pagrindu tokio asmens teisę į laisvę, esant reikalui, gynė ir statutinė teisė.

4.6. Dvaro teismo normos

Gana savita ir reikšminga išplėtojimo požiūriu dvaro teisės aktų rūšis buvo dvaro teismų priimami sprendimai. Kad jie priskirtini dvaro teisei, matosi iš to, kad dvaras, kaip įrodė V. Raudeliūnas, buvo šios institucijos steigėjas. Dvaro teismui vadovavo savininko skiriamas teisėjas, kuris nagrinėdamas bylas bei priimdamas sprendimus iš esmės nebuvo suvaržytas jokiais įstatymais. Beveik visas bylas teisėjas sprendė vienas ir savo nuožiūra Žr. Vytautas Raudeliūnas, Romualdas Firkovičius (sud.), Biržų dvaro teismo knygos 1620–1745, p. 24. . Apeliacijos dėl jo sprendimų patekdavo tiems paties Biržų savininkams, kurie turėjo neribotą jurisdikciją savo kunigaikštystės gyventojams, galėjo juos bausti net kvalifikuota mirties bausme. Kad tai buvo privatus teismas, aiškėja iš to, kad pasak V. Raudeliūno, Biržų dvaro teismas „neturėjo nieko bendra nei su Biržų pilies (komendanto), nei su bajorijos pilies teismais, kurie buvo įvesti pavietuose Antruoju (1566) Lietuvos Statutu“ Ten pat. . Imdamas mokesčius ir skirdamas baudas Biržų dvaro teismas vadovavosi specialiai paskelbtais Radvilų nuostatais (kurie iki šiol nerasti), bet rėmėsi ir Lietuvos Statutu, nuorodomis į visuotinę tiesę Žr. ten pat, p. 26. .

Ten, kur buvo remiamasi ne dvaro nustatytomis taisyklėmis, Biržų dvaro teismas įgyvendino ne dvaro, o bendrąją statutinę teisę ir tie sprendimai dvaro teisei vargu ar gali būti priskiriami, nebent statutinės teisės aiškinimu specialaus atvejo atžvilgiu. Bet žinant, kad savininkams Radviloms priklausė aukščiausia teisminė valdžia ir kad jie galėjo perimti iš dvaro teismo bet kurią bylą ir ją nagrinėti savo nuožiūra, duoda pagrindą daryti išvadą, kad statutinė teisė dvaro ribose veikė irgi tik tiek, kiek jai pritarė to dvaro savininko valia. Prie Biržų dvaro teisės aktų V. Raudeliūnas pagrįstai priskyrė ir įvairius notarinio pobūdžio įrašus (testamentus, ekonomų nutarimus, pirkimo-pardavimo sutartis), iš kurių atsiverianti galimybė „atsekti ir atskirų teisės institutų – globos, paveldėjimo, paskolos sutarčių ir kitų – raidą“. Šiuos aktus, įrašytus į Biržų dvaro teismo knygas, V. Raudeliūnas be komentarų priskiria teisės normoms Žr. ten pat, p. 23. .

4.7. Paprotinė dvaro teisės dalis

Didelę dvaro teisės dalį sudarė paprotinė teisė, kuri formavosi glaudžiai sąveikaujant su kanonų teisės normomis, reguliavusiomis krikšto, santuokos ir palydėjimo mirusiojo amžinybėn procesą. Kanonų teisė buvo nustačiusi, kad krikštijant kūdikį dalyvautų nemažiau kaip du krikštatėviai (vyras ir moteris), o atliekant bažnyčioje santuokos sudarymo apeigas – nemažiau kaip du liudytojai. Šių apeigų iškilmingumui ir reikšmingumui padidinti dvaro paprotinė teisė sukūrė asistentų institutą: krikštatėviams arba santuokos liudytojams asistuodavo kelios jų palydovų poros. Pavyzdžiui, 1784 m. spalio 1 d. krikštijant Borsčiznos dvarininkų Jono Katerlos ir Onos Mankauskaitės-Katerlienės kūdikį Jeronimu dalyvavo net keturios krikštatėvių asistentų poros Žr. Šiluvos bažnyčios krikšto registracijos knyga, 1773–1787 m. LVIA, f. 1575, ap. 1, b. 9, l. 84. . Paprotinės ir kanonų teisių sąveikos pagrindu buvo reglamentuojamos ir mirusiojo palydos amžinybėn: jų metu laikomos Šiluvos bažnyčioje mišios, skambinama varpais, dalijama išmalda elgetoms. Šių trijų mirusiojo palydos elementų bajorai reikalaudavo savo testamentuose, kaip tikrąjį krikščionį ir orų asmenį apibūdinančių ženklų.

Prie paprotinės dvaro teisės reikia priskirti ir antropologizuotos meilės šunims normas, kurios tą meilę reiškė organizuojamomis nugaišusių šunų laidotuvėmis, panašiomis į žmogaus laidotuves. Tokios „laidotuvės“ žinomos ne viename regiono dvare. Šaukoto dvaro savininkė, bevaikė Celina Grinevičiūtė-Monščinskienė visus savo moteriškos globos jausmus buvo skyrusi savo kalytei. Šiai susirgus, siųsdavo tarnaitę Oną Sipienę į Šaukotą vaistų, virdavo jai arbatą. Kalytei nugaišus, ją „laidojo“ specialiai pagamintame karste, aprengtą balta suknele, pati ponia, apsigaubusi juoda gedulo skara, ašarojo. Kalytę palaidojo po dvaro rūmų langu, kasmet ant jos kapo (trikampio formos) sodino baltą jurginą, kalytė esą buvusi „nekalta“ Onos Sipienės (g. 1903) atsiminimai, mano užrašyti Šiluvos vls. Ropkepių kaime, 1971 m. . „Žmogiškai“ buvo mylimi šunys ir Jaroslavo Ferdinando Kareivos žmonos Kamilės Beresnevičiūtės-Kareivienės Katauskių dvare. Čia laikyta daug kurtų veislės medžioklinių šunų; vien dėl jų laikytas veterinaras. Šuniui nugaišus, irgi būdavo organizuojamos jo „laidotuvės“: visa dvaro šeimyna privalėjo dalyvauti „laidotuvių procesijoje“ Janinos Korevaitės-Jurgaitienės (g. 1930 m.) atsiminimai, mano užrašyti Šilalėje, 2006.VII.22. . Tokios pat „laidotuves“ savo mylimai kalytei buvo organizavusi ir Valatkiškės palivarko savininkė Lina Sutkevičienė. Šis paprotys antropologizuoti meilę šunims žinomas ir kitų Lietuvos regionų dvaruose:

[N]udvėsė mylimas pono šuo. Suvarė žmones, davė degtinės, liepė giedoti šventas giesmes ir šunį su iškilmėmis palaidojo sode. J. Kalvelis, „Baudžiavą prisiminus“, p. 155.

Spustelėjus išskleisti...

Tai, žinoma, nebuvo atskirų Lietuvos dvarininkių „psichologinė išradyba“. Ši „keistenybė“ ėjo į Lietuvos dvarus iš tolimų baudžiavos laikų, kai šuo galėjo būti vertinamas labiau negu žmogus, taip pat ir iš Vakarų Europos kaip karališkojo elgesio pamėgdžiojimas. Panašias šunų „laidotuves“ XVIII a. antroje pusėje organizavo Prūsijos karalius Fridrichas Didysis (1712–1786), įrengęs Potsdamo rūmų sode savo nugaišusių šešių šunų kapinyną, kur ant kiekvieno tokio „kapo“ iki šiol išlikusios antkapinės lentos su iškaltais šunų vardais. Tokios pagarbos nebuvo susilaukęs nė vienas šiam karaliui ar minėtiems dvarininkams uoliai ir sąžiningai tarnavęs tarnas. Ši šunų antropologizavimo tendencija šiandien Europos Sąjungoje transformavosi į „Gyvūnų gerovės“ institutą, reguliuojamą jau rašytinės teisės normomis.

5. Dvarų teisės išskirtinio vaidmens atpažinimas

Dvaro kuriamų elgesio taisyklių transformacija į teisines, rodė, kad dvaras buvo ne šiaip ekonominis, dvarininko autonomiškumo ir laisvės garantas, bet ir socialinės, ekonominės, teisinės valdžios centras, besiremiantis jam pripažinta nuosavybės teise ne tik į daiktus (žemę), bet ir į žmones. Tos pačios jam pripažintos nuosavybės ribose dvaras vykdė teisės aktų leidžiamosios, teisminės ir vykdomosios valdžios funkcijas, atitinkamai susiaurinęs tokias pat valstybės funkcijas.

Kai dėl dvaro teisės socialinio veiksmingumo, tai tikriausiai nebus perdėta išvada, kad XVI–XVIII a. Lietuvoje dvaro teisei teko žymiai svarbesnis vaidmuo, lemiant žmonių likimus ir palaikant valstybės stabilumą, negu statutinei teisei dėl dviejų priežasčių: 1) statutinė teisė iš esmės buvo skirta įgyvendinti ir ginti interesus tik visuomenės mažumos (kilmingųjų), kurie tada sudarė vos 5–6 proc. (pagal kitus šaltinius – 8–10 proc.) visų šalies gyventojų. Tuo tarpu dvaro teisė valdė visuomenės daugumos likimus. Pagal 1791 m. Korzono atliktus paskaičiavimus privačiuose bajorų dvaruose gyveno 64 proc. visų Lietuvos ir Lenkijos valstiečių, tuo tarpu valstybiniuose – tik 19 proc., bažnytiniuose – 17 proc. Žr. Adolfas Šapoka, „Lietuvos kaimo ir dvaro santykiai XVIII am.“, p. 573. Pagal Rusijos 1796 m. atliktą gyventojų surašymą Vilniaus ir Slonimo gubernijose privačiuose dvaruose gyventa 56,5 proc. valstiečių Žr. ten pat. . Tai rodo, kad dvaro teisė savo kietuose gniaužtuose laikė pagrindinę visuomenės dalį – valstietiją ir dvarui pavaldžių miestų ir miestelių gyventojus. 2) Dvaro teisės paliepimų privalomumas buvo garantuojamas efektyvesnėmis priemonėmis nei statutinės: valstiečius nuolat ir smulkmeniškai prižiūrėjo ir kontroliavo gausi dvaro administracija, nedelsiant ir žiauriai baudusi valstietį už kiekvieną jo nepaklusnumą. Tuo tarpu valstybės statutinė teisė, neturinti savo policijos, be to, pripažinusi bajorams plačias teises, tarp jų svarbiausią – „neminem captivabimus, nisi jure victum“ Bajoras negalėjo būti suimtas kitaip, kaip tik pagal įstatymą ir pašauktas į teismą ir čia įrodžius jo kaltę. , nustačiusią komplikuotas kaltės įrodinėjimo procedūras teismuose, privatų baudžiamųjų bylų kaltinimo statusą, teisę atsipirkti nuo bausmės, buvo tapusi daugeliu atvejų bejėgiška sudrausti bajorų savivalę ir palaikyti teisinę tvarką šalyje. Šį statutinės teisės akivaizdų socialinį neveiksmingumą ir bajorų savivalės destruktyvų poveikį valstybei dideliu mastu amortizavo dvaro teisės valdomi žmonės, kūrę materialines vertybes, kuriomis laikėsi valstybė ir jos funkcionalumas. Jų darbo pagrindu bajorai galėjo ne tik savivaliauti, bet ir didžiuotis ta savivale, ją kartu su savo karaliumi Steponu Batoru net laikyti valstybės pagrindu: „Vestra Poloniae Respublica non ordine, non regimine, quod contemnitis, sed solo fato regitur“, arba sutrumpintai – „Polska nierządem stoi“ Adolfas Šapoka, „Bajoriškoji „demokratija“, p. 469. („Senioji Lenkijos respublika laikose ne tvarka, ne valdymu, kurie verti paniekos, o gerojo likimo. Lenkija netvarka laikos“). Statutinė teisė, ribodama valdovo kompetenciją – vengdama vieno tirono, kūrė tūkstančius tironų Žr. Kasperz Pepłowski, Politica o wolności Polski Pospolity, s. 68; Konstantinas Avižonis, Bajorai valstybiniame Lietuvos gyvenime Vazų laikais, p. 258. .

Dvaro teisė buvo ir žymiai dinamiškesnė už statutinę teisę, ji operatyviai reagavo į iškilusius dvaro ir aplinkos poreikius, tuo tarpu statutinė teisė buvo sustingdyta bajoriškąsias laisves absoliutinusio principo nihil novi ir liberum veto, paralyžiavusio seimų teisėkūros darbą. Todėl, manau, nebus perdėta, jei sakysime, kad realioji valdžia XVII–XVIII a. Lietuvoje koncentravosi ne Vilniuje, ne Varšuvoje, ar Krokuvoje, o pirmiausia privačiuose dvaruose, kur gyveno dauguma vertybes kuriančių žmonių ir kurių darbu rėmėsi valstybės funkcionalumas ir buvo mažinama netinkamu valstybės valdymu keliama grėsmė visuomenei.

Išryškėja ir teisės istorijos tyrimų paradoksalumas: apie tai kas buvo kodifikuota, bet mažai praktikai veiksminga ar net valstybei pražūtinga, prirašyta daugybė literatūros ir išsakyta tokia pat gausybė komplimentų, o dvaro teisei, ant kurios faktiškai laikėsi valstybė, – dėmesio tuštuma. Lengviau mąstyti apie tai, kas parašyta, negu tyrinėti, ką praktiškai reiškė tai, kas parašyta.

Išvados

Dėl teisinio pozityvizmo požiūrio į teisę, tyrinėtos tik valstybės ar jos institucijų kuriamos elgesio taisyklės. Bet su demokratine teisės samprata ir jos plėtra plečiasi ir teisės istorijos tyrimų objektas, apimdamas ir kitas teisės sistemas, kurių teisėkūros subjektas – ne valstybės institucijos. Prie tokių nevalstybinių teisės sistemų priklauso ir dvaro teisė. Vakaruose ji žinoma nuo XI a., Lietuvoje – nuo XVI a. antros pusės su baudžiavos įsigalėjimu. Dvaro kuriamos elgesio taisyklės laikytinos teisės normomis dėl kelių priežasčių:

1) Dėl feodalams pripažįstamos išskirtinės nuosavybės teisės į žemę ir ant jos gyvenančius žmones, iš kurios kilo dvaro teisėkūros teisė leisti dvarui pavaldžių žmonių elgesį reglamentuojančias taisykles, tų taisyklių pagrindu tuos žmones administruoti, teisti, bausti, jais disponuoti; 2) Dėl dvaro leidžiamų elgesio taisyklių viešumo ir formalaus pobūdžio: dvaro kuriamos elgesio taisyklės, įregistruotos Žemės, Pilies teismų arba Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo knygose, įgydavo oficialios teisės statusą; 3) Dėl dvaro kuriamų elgesio taisyklių įsakmaus privalomumo, garantuojamo dvaro žinioje esamu prievartos aparatu, o jo neužtekus – ir valstybės prievarta.

Dvarų teisė šiame straipsnyje apibrėžiama kaip sistema privalomo elgesio taisyklių, kuriamų dvaro savininko arba jo įgaliotų institucijų, pareigūnų, ir kurios skiriamos tiek dvaro vidaus tvarkai nustatyti, palaikyti, tiek ir įvairioms dvaro kultūrinėms iniciatyvoms norminti, legalizuoti ir garantuoti. Savo forma dvaro teisės normos, dažniausiai būdamos normomis ad hoc, turiniu tarnavo tiek privačiam, tiek ir viešajam interesui.

Dvaro teisę Lietuvoje XVI–XVIII a. sudarė šie teisės aktai: 1) inventoriai, 2) fundacijos, 3) miestelių nuostatai, instrukcijos, 4) dvarų išsirūpintos valdovų privilegijos ir joms įgyvendinti dvarų kuriamos taisyklės (ordinacijos), 5) „laisvės kortos“ (karty wolności), 6) dvaro teismo sprendimai, 7) pirkimo-pardavimo, užstato, paskolų, disponavimo įvairiais ūkio objektais (dvaro žemių, nelaisvų žmonių, malūnų, karčemų, dervos duobių, „propinacijos teisės“) nuomos sutartys ir kitos.

Dvarų teisei jungtinėje Lietuvos Lenkijos valstybėje XVI–XVIII a. teko gerokai svarbesnis vaidmuo valdant visuomenės daugumos elgesį negu valstybės statutinei teisei dėl dviejų priežasčių: 1) dvaro teisė reguliavo didesnės visuomenės dalies elgesį (privačiuose dvaruose 1791 m. gyventa 64 proc. žmonių); tuo tarpu statutinė teisė iš esmės reglamentavo bajorų, kurie sudarė apie 5–6 proc. gyventojų, tarpusavio santykius ir santykius su valdovu; 2) dvaro teisės paliepimai, kiek jie buvo garantuojami dvaro žinioje esančiu prievartos aparatu, buvo giežčiau ir nuosekliau vykdomi. Tuo tarpu valstybės statutinė teisė, neturinti savo policijos, be to, pripažinusi bajorams plačias teises, tarp jų svarbiausią – „neminem captivabimus, nisi jure victum“, nustačius komplikuotas kaltės įrodinėjimo teismuose procedūras, privatų baudžiamųjų bylų kaltinimo statusą, teisę atsipirkti nuo bausmės, daugeliu atvejų buvo tapusi bejėgiška sudrausti savivaliaujančią bajoriją, palaikyti šalyje teisinę tvarką.

Literatūra

• Avižonis, Konstantinas, Bajorai valstybiniame Lietuvos gyvenime Vazų laikais, Kaunas: Lituanistikos instituto Lietuvos istorijos skyriaus leidinys, 1940.
• Baliulis, Algirdas, „Apie Lietuvos miestelių nuostatus XVI–XVIII amžiuje“ | Edmundas Rimša ir kt. (sud.), Istorijos akiračiai, Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2004, p. 197–218.
• Berman, Harold J., Teisė ir revoliucija: Vakarų teisės tradicijos formavimasis, iš anglų kalbos vertė Arvydas Šliogeris, Vilnius: Pradai, 1999.
• Ellicson, Robert C., Order Without Law: How Neighbors Settle Disputes, Massachusetts: Harvard University Press, 1991.
• Jablonskis, Konstantinas, „XVI amžiaus belaisviai kaimynai Lietuvoje“, Praeitis, 1930, t. I, p. 166–213.
• Kalvelis, J., „Baudžiavą prisiminus“, Naujoji Romuva, 1932, nr. 7 (50).
• Kutrzeba, Stanisław; Alfons Mańkowski, Polskie ustawy wiejskie XV–XVIII w. Archiwum Kom, Prawniczej, t. XI, Karków, 1938.
• Machovenko, Jevgenij, „Lietuvos viešosios teisės iki XVIII a. pabaigos tyrimų būklė ir perspektyvos“, Teisė, 2011, t. 79.
• Machovenko, Jevgenij, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teisės šaltiniai, Vilnius: Justitia, 2000.
• Pawlik, Stefan, Polskie instruktarze ekonomiczne z końca XVII i z XVIII wieku, t. I, Kraków: Nakładem Akademii umiejętności, 1915.
• Pepłowski, Kasperz, Politica o wolności Polski Pospolity, Poznań, 1611.
• Pirmasis Lietuvos Statutas (1529 m.), Vilnius: Vaga, 2001.
• Raudeliūnas, Vytautas; Algirdas Baliulis (sud.), Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo sprendimai 1583–1655, Vilnius: Mintis, 1988.
• Raudeliūnas, Vytautas; Algirdas Baliulis, Romualdas Firkovičius (sud.), Žagarės dvaro teismo knygos (1670–1751), Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2003.
• Raudeliūnas, Vytautas; Romualdas Firkovičius (sud.), Biržų dvaro teismo knygos 1620–1745, Vilnius: Mintis, 1982.
• Rutkowski, Jan, Poddaństwo włościan w XVIII wieku w Polsce i niektórych innych krajach Europy, Poznań: Druk. Zjednoczenie Młodzieży, 1921.
• Šapoka, Adolfas, „Bajoriškoji „demokratija“ | Juozapas Stakauskas (sud.), Lietuvos praeitis, t. 1, sąs. 2, Kaunas: Antano Smetonos lituanistikos institutas, 1941, p. 469–540.
• Šapoka, Adolfas, „Lietuvos kaimo ir dvaro santykiai XVIII am.“ | Juozapas Stakauskas (sud.), Lietuvos praeitis, t. 1, sąs. 2, Kaunas: Antano Smetonos lituanistikos institutas, 1941, p. 569–604.
• Šimašius, Remigijus, Teisinis pliuralizmas, daktaro disertacija, socialiniai mokslai, teisė (01S), Vilnius: Lietuvos teisės universitetas, 2002.
• Tamanaha, Brian Z., “A Non-Essentialist Version of Legal Pluralism,” Journal of Law and Society, 2000, vol. 27, no. 2, pp. 296−322.
• Vaišvila, Alfonsas, Šiluvos apšvieta 1592–1992 m., Vilnius: Lietuvos teisės akademijos Leidybos centras, 1999.
• Лаппо, Иван Иванович, Литовский статут 1588 года = 1588 metų Lietuvos statutas, т. II: Текст, Kaunas, 1938.

The Concept and Some Essential Features of Estate Rights in Lithuania

Summary. In the West, the Estate Rights originated in the eleventh century, whereas in Lithuania they started to evolve only after the Wallachian Land Reform in 1557. The then state conventional rules and manners were gradually transformed into registered Country – seat rights. In the present rather concise paper an attempt has been made to present a picture of the development of Country – seat rights as a relatively independent law system and define its concept. The author has attempted to prove that the rules of behavior, introduced and observed in estates should be recognized as legal regulations for the following three reasons: (1) the publicly recognized exclusive Land property right and the right of the ownership of the people living on this land; (2) the rights were publicly registered in the Land, Castle (City) Law or Court books or in the books of the Tribunal. Thus they acquired official status; (3) the above-mentioned established estate rules were to be legally and obligatorily executed. Their realization was guaranteed either with the help of the local power apparatus or, if needed, state compulsory measures could be applied.

The Estate Rights in Lithuania in the sixteenth to nineteenth centuries comprised the following legal acts: (1) the act of inventory; (2) urban regulations and directions; (3) privileges granted to the owners by the rulers and special ordinances for the realization of the given privileges; (4) the so-called “release papers/cards” (karty wolności); (5) the verdicts of the local Courts of Law; (6) the ownership of different objects on the estate (the estate lands, mills, pubs, tar boiling pits, etc., including the people who could not act freely, rent treaties, foundations, wills with foundation forms legally included, by applying which the estates realized their constitutive cultural initiatives. The Estate Rights were defined as a system embracing the relations of obligatory conduct designed by the estate owner or his authorized institutions or officials. They were meant to maintain the order within the estate, to guarantee and realize the norms of different cultural initiatives as well. Being mostly ad hoc in their form, the Estate Regulations served both the private and public interest.

The Estate Rights in the sixteenth to eighteenth centuries in Lithuania were practiced alongside with other existing legal systems, i.e. the Statute Law, Towns and Canon laws, etc. They all reflected the autonomous state of different law subjects and regulated their relations emerging within. At the same time, the estate rules emphasized their relationship with the Statute Law and importance of legality when formulating their own local regulations. The author presumes that the historical mission of the Estate Rules was more important than the Statute Law for the following two reasons: (1) the estate rules regulated the conduct of the majority of the population (in 1971, 64% of the population lived on estates) and (2) estate rules were carried into effect more consistently and accurately. It was guaranteed by a huge number of estate administration personnel who had the right to immediately apply the local force apparatus measures in respect of the violator. The Statute Law was applied to a rather limited layer of the population (the nobility amounted to only 5 or 6% of the country’s population). Due to the widespread lawlessness of the nobility and the weak administrative power the State Law was seldom applied. Thanks to its daily labor and obedience, the majority of the population absorbed the destructive effect of the nobility on the state.

Keywords: estate rights, estate cultural initiatives, the concept of the Estate Rights, the grounds to consider the Estate Rights superiority to the Statute Laws, the types of estate rights, exclusively important role of the Estate Rights.