Straipsnis Lietuvos 1933 m. teismų reformos rengimas

  • Bibliografinis aprašas: Mindaugas Maksimaitis, „Lietuvos 1933 m. teismų reformos rengimas“, @eitis (lt), 2018, t. 1 141, ISSN 2424-421X.
  • Ankstesnė laida: Mindaugas Maksimaitis, „Lietuvos 1933 m. teismų reformos rengimas“, Jurisprudencija, 2017, t. 24, nr. 2, p. 220–237, ISSN 1392-6195.
  • Institucinė prieskyra: Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto Viešosios teisės institutas.
Santrauka: Straipsnyje nagrinėjamas rengimasis svarbiausiam tarpukario Lietuvos teismų gyvavimo įvykiui – 1933 metų reformai. Atskleidžiamos pirmuoju atkurtos valstybės laikinu įstatymu nustatytos teismų santvarkos probleminėmis laikytos nuostatos, valdžios mėginimai tą sistemą tobulinti pavieniais įstatyminiais aktais ir dešimtmetį užsitęsęs viena kitą keitusių įvairių politinių pakraipų vyriausybių bei specialistų darbas, rengiant naują įstatymą.

Pagrindiniai žodžiai: Lietuvos teismai, teismų santvarka, teismų istorija.
 

Įvadas

Lietuvos teismų santvarka tarpukaryje laikoma gana stabilia: 1918 m. lapkrityje nustatyta įstatymu, oficialiai įvardytu laikinu, su jau jį priimant konstatuotais trūkumais, ji veikė penkiolika metų. Praktiškai visą šį laikotarpį aukštosiose valdžios sferose vyko tam tikras darbas papildant ir tobulinant kai kuriuos skubotai rengto įstatymo nuostatus, o kiek vėliau – dar ir rengiant naujo teismų santvarkos įstatymo projektą.

Esamoje literatūroje teismų santvarkos raida nesusilaukė didesnio susidomėjimo. Akivaizdu, jog autoriai, nedaug dėmesio skyrę buvusiems vyriausybių mėginimams laikiną įstatymą tobulinti pavienėmis teisinėmis intervencijomis, to meto specialistų pastangas rengiant naują, tikėtasi, pastovų, įstatymą, paliko beveik nepastebėtomis. Apie jį nedaug visuomenę teinformavo to meto žiniasklaida, vėliau – ir teismų istorijos tema pasirodžiusi literatūra Žr. Antanas Kriščiukaitis (red.), Lietuvos teismas 1918–1928, 1930; Saliamonas Baltūsis, „Lietuvos teismai“, 1974; Jurgis Byla, „Lietuvos teismo dvidešimtmečio sukaktis“, 1938; Antanas Diržys, „Teisingumas Lietuvos nepriklausomybės 1918–1940 metais“, 1978; Zigmas Toliušis, Lietuvos teismų sutvarkymas, 1926. , tarp jų naujesni Lietuvos bendrosios kompetencijos teismų sistemos raidai skirti tyrimai Žr. Egidijus Kūris, Haroldas Šinkūnas, „Lietuvos teismų raidos apžvalga“, 2011; Voldemaras Bumblys, „Antanas Kriščiukaitis – Vyriausiojo Lietuvos Tribunolo pirmininkas“, 2008; Stanislavas Dvareckas, „Bendroji Lietuvos teismų raidos 1918–1940 metais charakteristika“, 1993; Lietuvos teismai 1918–1940 metais, 1999; Mindaugas Maksimaitis, „Teismų santvarkos pagrindų formavimasis Lietuvoje (1918–1933)“, 2013; Ona Ruželytė, „Teismų sistemos problematika lietuvių išeivijos teisininkų darbuose“, 1997; Alfredas Vilbikas, Teismai ir teisėjai Lietuvoje (1918–2008), 2009; Juozas Žilys, Konstitucinis teismas – teisinės ir istorinės prielaidos, 2001. , neskaitant istorikų M. Kuodžio ir A. Stoliarovo siauraplanio ekskurso į šią temą, aptariant trečiojo dešimtmečio mėginimą atnaujinti Lietuvoje karinių teismų, kasacijos ryšiais susietų su bendrųjų teismų sistema, teisinę bazę Žr. Modestas Kuodys, Karo padėties režimas Lietuvos Respublikoje 1919–1940 m., 2009; Andriejus Stoliarovas, Lietuvos Respublikos karinė justicija 1919–1940 m., 2014. . Paprastai tenkinamasi pagrindinio įvykio toje raidoje – 1933 metų teismų reformos, jos priežasčių, turinio bei rezultatų aptarimu ir vertinimu.

 

Šio straipsnio objektas – užsitęsusios Lietuvos valdančiųjų pastangos rengiant 1933 metų teismų reformą. Aiškėja, jog tiesioginis teismų reformos paruošiamasis darbas vyko skyrium nuo pasirodžiusių pavienių įstatymų, kuriais siekta neutralizuoti esamos teismų sistemos teisinio reglamentavimo trūkumus arba ją patobulinti ar papildyti.

Svarbiausiu šaltiniu pasirinktai temai nušviesti yra archyvinė dokumentinė medžiaga, taip pat to meto informaciniai šaltiniai, papildyti veikusių asmenų liudijimais, prisiminimais bei vertinimais.

Vertinant esamą negausų mokslinį įdirbį Lietuvos teismų istorijos problematika, tęsiant pastarojo meto tyrinėjimus tarpukario Lietuvos teismų sistemos bei atskirų jos grandžių raidos tema, naudojantis istoriniu, lyginamuoju, analitiniu, sisteminiu, loginiu tyrimo metodais, straipsnyje nagrinėjamas 1933 metų teismų reformos rengimas ir jo eigoje kilusios problemos.

1. Teismų sistemos tobulinimo pavieniais įstatymais kryptys

Paskubomis parengtas ir Valstybės Tarybos kitas po laikino konstitucinio akto 1918 m. lapkričio 28 d. priimtas įstatymas, pavadintas tiesiog Laikinuoju Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarkymu Žr. Laikinasis Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarkymas, 1919. , keisdamas ir paprastindamas iki karo Lietuvoje veikusį carinės Rusijos Teismų sutvarkymo įstatymą ir sekdamas vokiečių okupuotoje teritorijoje įvestos sistemos pavyzdžiu, nustatė trijų pakopų bendrosios kompetencijos teismų sistemą, sudarytą iš taikos teisėjų, apygardos teismų ir Vyriausiojo Tribunolo.
 

Jau projekto pateikimo Tarybai metu buvo atvirai pripažįstamas kritiškas pačių rengėjų požiūris į kai kuriuos jo nuostatus Žr. Alfonsas Eidintas, Raimundas Lopata (sud.), Lietuvos Valstybės tarybos protokolai 1917–1918, p. 400. : taikos teisėjų ir prisiekusiųjų sprendėjų (posėdininkų) apygardos teismams rinkimų nenustatymas buvo teisinamas nespėjimu suformuoti tuo turinčių užsiimti administracijos valdininkų ir savivaldybės įstaigų, duodant suprasti, jog prie šio reikalo dar bus grįžtama; kasacijos nenumatymas taip pat aiškintas negalutiniu – „iki gyvenimas parodys šios reikalingumą“; reikšta mintis apie tankesnio teismų tinklo vietose, atsiradus galimybei, steigimą Paaiškinimas įstatymui „Laikinasis Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarkymas“, 1919. .

Kitaip tariant, Laikinasis teismų sutvarkymo įstatymas ne vien tik pagal pavadinimą turėjo laikino teisės akto pobūdį, bet ir oficialiai valdžios įsipareigota jo turiniu tesinaudoti tik laikinai.

Kritiškas pačių valdančiųjų požiūris į įstatymą, taip pat ir besikeičianti jaunos valstybės vidaus padėtis, vedė į tai, kad jo tobulinimas įvairiais aspektais papildant ar keičiant, buvo pradėtas jau netrukus po įsigaliojimo ir vyko nors ne itin dažnai, bet praktiškai visą įstatymo galiojimo laiką. Jo turinys buvo veikiamas taip pat ir kai kurių kitų teisės aktų, daugiau ar mažiau lietusių Lietuvos teismų sistemos ar jų veiklos teisinį reglamentavimą, atitinkamų korekcijų.

 

Pirmuoju, be to ir reikšmingu įstatymo pakeitimu, dariusiu įtaką bendrųjų teismų sistemai kaip tokiai, tenka laikyti jos susiejimą instanciniais ryšiais su kariniais teismais: jau 1919 m. liepos 7 d. įstatymu Vyriausiajam Tribunolui papildomai buvo pavestos apeliacinio arba ir kasacinio teismo funkcijos steigiamo Armijos teismo byloms Žr. Laikinieji Armijos teismo įstatai, 1919; Zigmas Toliušis, Lietuvos teismų sutvarkymas, p. 38. , ypač reikšmingos plačiai taikant karo padėtį („karo stovį“), išplėtus karinių teismų teismingumą ne tik kariškių, bet ir tam tikrus nusikaltimus padariusių civilių asmenų byloms Žr. Ypatingi valstybės apsaugos įstatai, 1919. . Vėliau, padarius 1928 m. pakeitimus Laikinuosiuose Armijos teismo įstatuose Žr. Laikinųjų Armijos teismo įstatų pakeitimas, 1928. , Vyriausiasis Tribunolas šio teismo, pervadinto Kariuomenės teismu, byloms paliktas kasacine instancija.

Gausiausių korekcijų laikinasis teismų sutvarkymas susilaukė jų kompetencijos požiūriu.

Pirmiausia dera paminėti šiam reikalui skirtus 1922 m. įsigaliojusios Lietuvos Valstybės Konstitucijos Žr. Lietuvos Valstybės Konstitucija, 1922. nuostatus, ypač jos 68 straipsnį, teismui pavedantį tiesiog „spręsti administracijos įsakymų teisėtumą“. Literatūroje ši lakoniška nuostata interpretuota administracinio teismo, nors pastaroji institucija čia ir neįvardijama, konstituavimu Žr. Mykolas Römeris, Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos, 1937, p. 378. , o paties Vyriausiojo Tribunolo išaiškinimu, šio straipsnio taisyklė teismų galinti būti taikoma „sprendžiant pavestas jiems bendra tvarka bylas, kai jose iškyla kurio nors administracijos įsakymo teisėtumo klausimas“ Vyriausiojo Tribunolo praktika, 1922–1923. , t. y. tiesiog bendrosios kompetencijos teismų atitinkamos veiklos, netrukus iš tiesų imtos reglamentuoti konkrečiais išleidžiamais įstatymais, sankcionavimu.

 

Antai, 1925 metų Žemės tvarkymo įstatymas Žr. Žemės tvarkymo įstatymas, 1925. leido, vykdant Lietuvoje žemės reformą ir apskritai žemėtvarkos darbus, Vyriausiajam Tribunolui skųsti Vyriausios žemės tvarkymo komisijos nutarimus; vėlesniais įstatymais Tribunolui buvo pavesta nagrinėti skundus dėl vidaus reikalų ministro ir apskrities viršininkų nutarimų savivaldybės reikalais arba vykdant 1932 m. Susirinkimų ir pramogų įstatymą; jam leista skųsti Vyriausiosios darbo pajamų mokesčio komisijos nutarimus, vidaus reikalų ministro nutarimus dėl skundų socialinio draudimo reikalais Žr. Vietos savivaldybės įstatymas, 1931; Darbo pajamų mokesčio įstatymas, 1932; Susirinkimų ir pramogų įstatymas, 1932; Vyriausios socialinio draudimo valdybos įstatymas, 1933. ir kt. Įstatymų, nustačiusių galimybę skųsti teismui tam tikrus administracinių institucijų veiksmus, skaičius augo, iki 1938 m. pasiekdamas šešiasdešimtį Žr. Administracinio teismo įstatymo projektas, 1938. . Bet imtis tiesiogiai nepavestos funkcijos – pačiam spręsti administracinio akto teisėtumo klausimo, teismas negalėjo Žr. Vyriausiojo Tribunolo praktika, 1922. , tam buvo reikalinga įstatymu nustatyti „kurie administracijos įsakymai, kuriems teismams, kuria tvarka yra skundžiami ir turi būti sprendžiami“ Jurgis Byla (sud.), Vyriausiojo tribunolo 1924–1933 metų visuotiniųjų susirinkimų nutarimų rinkinys su Teisingumo ministerijos aplinkraščiais ir dalykine rodykle, p. 22. .

Paminėtinas teismų kompetenciją pakoregavęs dar vienas, 63 tos pačios Konstitucijos straipsnis, pavedęs „aukščiausiajam Lietuvos teismui“, t. y. Vyriausiajam Tribunolui Žr. Steigiamojo seimo darbai. 228 pos., p. 67. , pirmosios ir galutinės instancijos tvarka nagrinėti galimas Respublikos prezidento, ministro pirmininko ar ministrų bylas dėl tarnybos nusikaltimų ar valstybės išdavimo, tuo jų atžvilgiu darydamas išimtį iš galiojusios Laikinajame Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarkymo įstatyme įrašytos taisyklės, pasak kurios „visi valstybės valdininkai, nusikaltę eidami savo pareigas […] traukiami atsakomybėn tąja pat tvarka, kaip ir visi kiti kaltinamieji“.

 

Galiojusias teisines nuostatas teismų kompetencijos klausimais koregavo taip pat keletas padarytų Laikinojo teismų sutvarkymo įstatymo papildymų ir pakeitimų.

Buvo įvesta dalinė kasacija bendrosios kompetencijos teismų sprendimams: Steigiamojo seimo 1921 m. birželio 15 d. priimtas Laikinojo teismų sutvarkymo įstatymo pakeitimas ir papildymas Žr. Laikinojo Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarkymo, civilinio ir baudžiamojo proceso įstatymų pakeitimas ir papildymas, 1921, nr. 68-607. pavedė Vyriausiajam Tribunolui kasacinių skundų dėl iki šiol laikytų neskundžiamais apygardos teismų apeliacine tvarka padarytų sprendimų (taikos teisėjų išspręstų pirmąja instancija) nagrinėjimą, bet apygardos teismų byloms, jų išnagrinėtoms pirmosios instancijos tvarka, ir toliau palikusiu jį vien tik apeliacine instancija.

Lietuvai palankiai susiklosčius Klaipėdos krašto problemos sprendimui ir Lietuvos teismų sistemai tapus papildytai šio autonominio krašto teismais, 1924 m. sausio 31 d. Seimo priimtu Laikinojo Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarkymo įstatymo pakeitimu Žr. Laikinojo Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarkymo įstatymo pakeitimas, 1924, nr. 151-1078. Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo jurisdikcija buvo praplėsta ir Klaipėdos kraštui – įstatymas nustatė Tribunolo kompetenciją, nagrinėjant skundus dėl Klaipėdos krašto teismų sprendimų bei nutarimų, ir tvarką tiems skundams nagrinėti.

Be viso to, atskirais teisės aktais mėginta spręsti kai kurias pavienes organizacinio pobūdžio teismų problemas: aštriai stokojant teisėjų, kolegijomis dirbantiems teismams vienu jų nariu 1924 m. leista kviestis advokatą Žr. Laikinojo Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarkymo įstatymo pakeitimas, 1924, nr. 160-1140. , bet, teisėjams ėmus piktnaudžiauti atsivėrusia galimybe palengvinti savo pačių darbą Žr. Mykolas Cimkauskas, „Advokatai teisėjų rolėje“, p. 63–64. , šios priemonės netrukus atsisakyta Žr. Laikinojo Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarkymo įstatymo pakeitimas, 1926, nr. 238-1543. .

 

Teismų sistemą, be to, lietė įstatymai, koregavę ne betarpiškai Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarkymo įstatymo nuostatus, o kai kuriuos Lietuvoje paliktus galioti carinio Teismų sutvarkymo įstatymo straipsnius, nustačiusius kvalifikacinius reikalavimus prisiekusiesiems advokatams, taip pat teismo antstolių skaičių, jų paskirstymą bei atlyginimo tvarką Žr. Teismų sutvarkymo įstatymo pakeitimas, 1924; 1932. .

2. Pirmasis naujo teismų santvarkos įstatymo projektas

Įsigaliojęs Laikinasis Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarkymo įstatymas, nors jau jo priėmimo metu pačių rengėjų vertintas gana kritiškai, gyvenime pasirodė esantis pakankamai gyvybingas ir visuomenei priimtinas, niekas realiai nekėlė jo peržiūrėjimo reikalo. Bet ilgainiui ėmusių ryškėti teismų organizacijos trūkumų įveikimui pavienių įstatymo pataisymų ar papildymų ėmė nebepakakti.

Naujo teismų santvarkos įstatymo projektu imta rūpintis praėjus penkeriems šio įstatymo galiojimo metams, bet tai nebuvo forsuojama Žr. Jurgis Byla, „Lietuvos teismo dvidešimtmečio sukaktis“, p. 361. ir pareikalavo dar ištiso dešimtmečio.

Šį darbą pradėjo A. Tumėnas, neseniai vadovavęs Steigiamojo seimo komisijai, rengusiai 1922 metų Lietuvos Valstybės Konstituciją, o 1923 m. birželyje tapęs teisingumo ministru ir šias pareigas ėjęs trijų iš eilės Lietuvos vyriausybių sudėtyje iki 1925 m. rugsėjo, o 1924 m. birželio 18 d.–1925 m. vasario 4 d. dar ir pats būdamas premjeru.

 

Jau eidamas į pirmąją šių vyriausybių, A. Tumėnas įžvelgė akivaizdų reikalą patobulinti teismų sistemą bei darbą, vertusį jį, kaip ministrą, rimtai galvoti apie jų reformą Žr. Antanas Diržys, „Teisingumas Lietuvos nepriklausomybės 1918–1940 metais“, p. 68. . Šios vyriausybės, sudarytos iškart po antrojo Seimo rinkimų. Premjero E. Galvanausko skelbtoje vyriausybės deklaracijoje buvo pranešta apie užmojį teisingumo valdymo srityje imtis skubių priemonių, skirtų „sukelti pačiuose teismo organuose iniciatyvą vykdant teisėtumą, praplėsti teismo kompetencijas, pavedant teismui tvarkyti tuos visuomeninio ir valstybinio gyvenimo reikalus, kurie lig šiol buvo tvarkomi pačios visuomenės ar administracijos“ Seimo stenogramos, Antrasis seimas, p. 3. .

Pradedant užsibrėžtus uždavinius realizuoti, 1923 m. gruodžio 14 d. Seimas priėmė naują Teisingumo ministerijos etatų įstatymą, be kita ko nustačiusį trijų Respublikos prezidento skiriamų nuolatinių narių bei eilės teisinių žinybų ex officio atstovų Ministro tarybą, kuriai pavesta įstatymų kodifikacijos projektų rengimas, teisingumo ministro siūlomų naujų teisės aktų projektų „peržiūrėjimas“ bei nuomonės kitais ministro teikiamais klausimais reiškimas Žr. Teisingumo ministerijos etatai, 1924; Teisingumo Ministerio Tarybos statutas, 1924. .

Tiesiogiai siekiant išsaugoti darbui teismuose esamus ir pritraukti naujus kvalifikuotus žmones bei sustiprinti materialinę teismų darbuotojų nepriklausomybę, šiai valstybės tarnautojų grupei 1924 m. nustatytas atlyginimas, gerokai lenkiantis mokamus kitiems valstybės tarnautojams Žr. Saliamonas Baltūsis, „Lietuvos teismai“, p. 22; Česlovas Butkys, „Teismų darbuotojų suskirstymo kategorijomis lentelė“, p. 335. : aukščiausiajai – XIV – teismo tarnautojų kategorijai skirta 1800 litų mėnesinė pagrindinė alga, tuomet, kai aukščiausios kitų tarnautojų kategorijos – XVIII – atstovui numatyta alga buvo trečdaliu mažesnė, o taikos teisėjui (IX teismo tarnautojų kategorija) numatytas 900 litų atlyginimas atitiko net XVI kitų valstybės tarnautojų kategorijai numatytą algą Žr. Valstybės tarnautojų atlyginimo įstatymo priedas II A. Teismo tarnautojų atlyginimo lentelė, 1924; Valstybės tarnautojų atlyginimo įstatymo II priedas, 1924. .

 

Didžiausiu šio laikotarpio A. Tumėno vadovaujamos Teisingumo ministerijos teisinės kūrybos darbu, užsimojus iš esmės atnaujinti Lietuvos teismų santvarką Žr. Paaiškinamasis raštas prie Teismų sutvarkymo įstatymo projekto, l. 18. , buvo 1924 m. parengtas solidžios apimties (susidėjo iš 234 straipsnių) Teismų sutvarkymo įstatymo projektas Žr. Teismų sutvarkymo įstatymas, l. 1–17. , numatantis įvairiapusiškai reglamentuoti teismų sistemą ir jos veiklą. Gavęs Teisingumo ministro tarybos pritarimą Žr. Antanas Kriščiukaitis (sud.), Baudžiamojo proceso įstatymas: bendrieji dėsniai ir pirmoji knyga, p. 186. , tais pačiais metais projektas pasiekė įstatymų leidėjus, kaip pirmasis darbo, atlikto pagal Teisingumo ministerijos užsibrėžtą programą, rezultatas: pradedant galiojančių įstatymų, skirtų teismų darbui reglamentuoti, kodifikavimą, įžvelgtas reikalas pirmiausia imtis paties teismų sutvarkymo – „teismo konstitucijos“.

Ministro A. Tumėno pasirašytame šio įstatymo Paaiškinamajame rašte pažymėta rengėjams nemačius reikalo „iš pamatų keisti teismų sutvarkymą“, projektą tepamėginant „suderinti su Lietuvos valstybės bendra organizacija“ Paaiškinamasis raštas prie Teismų sutvarkymo įstatymo projekto, l. 18. .

Iš tiesų gan platų ir įvairiapusį rengiamame įstatyme užsimotų reglamentuoti dalykų spektrą rodė jo teksto struktūra: Teismai; Prisiekusieji sprendėjai; Prokuratūra; Teisimo įstaigos ir organai; Teismų vidaus sutvarkymas; Teismų ir teismų organų bei įstaigų susirašinėjimo taisyklės; Teismo valdininkų ir tarnautojų skyrimas, atleidimas ir kėlimas į kitas tarnybos vietas; Teisėjų, tardytojų, prokuratūros ir teismo valdininkų teisės; Teismų priežiūra ir atsakomybė; Atstovavimas ir gynyba teisme.

 

Atnaujintoji bendrosios kompetencijos teismų sistema neturėjo apsiriboti vien tik nuovadų teisėjais (taip numatyta įvardyti žemutinę teismų grandį – taikos teisėjus, kaip „neturinčią tikslo taikyti šalis“ Ten pat, l. 19. ), apygardų teismais ir Vyriausiuoju Tribunolu.

Pagal galiojusius įstatymus, šio veikla buvo itin plati – jam teko dirbti tiek su baudžiamosiomis, tiek su civilinėmis bylomis, pasiekusiomis jį tiek iš bendrosios kompetencijos, tiek iš karinių teismų, jas nagrinėti tiek apeliacine, tiek kasacine tvarka, o išimtinais atvejais – dar ir kaip pirmosios instancijos teismui; be viso to, jam buvo pavesta spręsti teismo bylų priklausomybės ginčus, jo funkcijas plėtė dar ir kai kurie kiti vėliau pasirodę įstatymai, kuriuose be kita ko, paminėti iš esmės administraciniam teismui būdingi kompetencijos dalykai. Pasak paties Tribunolo vieno nutarimų, jis jungęs savyje aukščiausiųjų pagal 1864 m. teismų reformą carinės Rusijos teismų Senato ir Vyriausiojo kariuomenės teismo bei Aukščiausiojo baudžiamojo teismo, nagrinėjusio vyriausių valstybės valdininkų bylas, kompetenciją; skirtumas buvęs tik tas, kad trys čia paminėti rusų teismai nepriklausomoje Lietuvoje pakeisti vienu Žr. Jurgis Byla (sud.), Vyriausiojo tribunolo 1924–1933 metų visuotiniųjų susirinkimų nutarimų rinkinys su Teisingumo ministerijos aplinkraščiais ir dalykine rodykle, p. 21–22. .

Svarbiausiu esamos teismų sistemos pakeitimu, turėjusiu tikslą sureguliuoti Tribunolo darbų apimtį, projekto kūrėjai įvardijo tos sistemos papildymą dviem naujomis grandimis: Senatu ir, „tam tikrais atsitikimais“, Aukščiausiuoju Lietuvos teismu.

 

Numatydami Vyriausiajam Tribunolui išsaugoti aukščiausio apeliacinio teismo (taip pat teismo tam tikroms Klaipėdos krašto bylų kategorijoms) vaidmenį, projekto kūrėjai teismų sistemą ketino papildyti nauja, laikyta aukščiausia jos grandimi – Senatu – atskira kasacijos ir revizijos instancija, tikintis bylininkų galimybių naudotis apeliacine ir kasacine instancijomis suvienodinimo. Pripažinta, jog šešerių metų nepriklausomos Lietuvos teismų praktika spėjusi įtikinti, be specialaus kasacinio teismo esant sunku tinkamai jų veiklą sutvarkyti ir pasiekti įstatymų aiškinimo vienodumą, laikant netikslinga skirtinga tvarka atliekamas apeliacinę ir kasacinę funkcijas sutelkti viename teisme.

Kai dėl projekte numatytos ketinimo sudaryti teismą, įvardytą Aukščiausiuoju Lietuvos teismu, tai šiuo atveju rengėjams pasitarnavo Konstitucijos 63 straipsnio tekstas, šiuo pavadinimu įvardijęs teismą aukščiausiųjų valstybės vyrų, prezidento ir ministrų, baudžiamosioms byloms dėl jų tarnybos nusikaltimų ir valstybės išdavimo, atsitikus reikalui, nagrinėti. Mėginamas priderinti prie Konstitucijos, šio teismo pavadinimas („Aukščiausiasis“) neatspindėjo jam numatomos padėties teismų hierarchijoje: svarbiausia siekta, kad Vyriausybės nariams, kurių baudžiamosios bylos būtų jame nagrinėjamos, lygiai kaip ir kitiems teisiamiesiems, būtų užtikrinta teisė į ne vienos instancijos teismą – nuteistiesiems Aukščiausiojo teismo projektu numatyta suteikti galimybę nuosprendį ne tik apeliuoti Vyriausiajam tribunolui, bet ir kasuoti Senatui.

 

Tačiau, skirtingai nuo kitų bendrosios kompetencijos teismų, šioje vietoje projektuota ne įprasta, ne pastovi teisiančioji Aukščiausiojo teismo sudėtis: atsiradus reikalui, jo pirmininku ex officio turėjo tapti Senato pirmininkas, teisėjais – trys Senato teisėjai be šių – dar tam reikalui Seimo visai savo kadencijai išrinktas atstovas, prezidento visam prezidentavimo laikui paskirtas žmogus bei Universiteto Senato trims metams išrinktas vyresniojo mokslo personalo narys.

Reglamentuodamas asmeninės teismų sudėties reikalus, projektas numatė išsaugoti teisėjų skyrimo tvarką: kolegialių teismų teisėjus skirti turėjo Respublikos prezidentas, nuovadų teisėjus – teisingumo ministras. Patiems teismams buvo numatyta galimybė parinkti pretendentus teisėjų vietoms užimti.

Jei galiojantis įstatymas taikos teisėjams didesnių kvalifikacinių reikalavimų nekėlė, tai pagal projektą naujai visų grandžių teismų teisėjais galėjo būti skiriami tik turintys aukštąjį išsilavinimą asmenys. Neturintiems šio cenzo, bet jau dirbantiems teisėjais, numatyta leisti darbą tęsti, bet šiuo atveju jiems netaikant kaip tokiems nustatomos garantijos: jie galėjo būti atleidžiami bendra tvarka, nustatyta valstybės tarnautojams. Viltasi netrukus būsiant pakankamai baigusių universitetą teisininkų ir tada „nebus tikslo laikyti teismuose žmones be aukšto mokslo cenzo, išskyrus atvejus, kai jie parodys, jog savo patirtimi ir išsilavinimu pilnai tinka pavestoms pareigoms“.

 

Teisėjus iš tarnybos be jų prašymo numatyta galimybė atleisti arba be sutikimo perkelti į kitą vietą tik jiems per mėnesį nuo paskyrimo nepradėjus tarnybos, taip pat ilgiau nei metus sergant, esant nubaustiems teismo arba Senato Vyriausiajai drausmės komisijai pripažinus „aiškiai netinkančiais savo pareigoms“.

Parengtame įstatymo projekte jau kelintą kartą po Laikinojo Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarkymo įstatymo 1918 m. priėmimo Tai bandyta daryti Steigiamajame seime, bet siūlyta Konstitucijos projekto redakcija, numačiusi prisiekusiųjų sprendėjų baudžiamosiose bylose apygardos teismuose dalyvavimo galimybę, iš karto buvo atmesta, vėliau šio klausimo sprendimas atidėtas, žadant prisiekusiųjų teismus steigti ir jų organizaciją bei kompetenciją nustatyti atskiru įstatymu (Konstitucijos projektas, antruoju skaitymu Konstitucinės komisijos priimtas, l. 5; Steigiamojo seimo darbai. 188 pos., p. 33–36), klausimą mėginta kelti iš Seimo tribūnos (Seimo stenogramos, Antrasis seimas, p. 5). parodyta iniciatyva įkūnyti prisiekusiųjų sprendėjų (posėdininkų) idėją: kolegialių teismų sudėtyje, nagrinėjant bylą su prisiekusiaisiais sprendėjais, šįkart buvo numatytas vieno teisėjo dalyvavimas, o prisiekusiųjų procesinę padėtį turėjo nustatyti baudžiamojo proceso įstatymai. Jais ketinta kviesti atstovus iš vietos gyventojų 25–70 metų amžiaus vyrų, piliečių, mokančių lietuvių kalbą, turinčių ne mažesnį nei pradinį išsilavinimą, arba iš buvusių seimo ar apskrities savivaldybės atstovų.

Projektas prie teismų numatė antstolius, notarus, hipotekos (ipotekos) skyrius, prokuratūrą, taip pat advokatus, jų padėjėjus ir privačius gynėjus. Notariato ir hipotekos klausimai, taip pat advokatūros sutvarkymas, būsiantys tvarkomi atskiru įstatymu, o šio įstatymo projekte tebuvo nuostatai, tiesiogiai liečiantys jų santykius su teismu.

Atskirais įstatymais buvo numatyta sureguliuoti dar ir bažnytinių, kariuomenės ir kitų teismų sutvarkymą.

 

Teismų sutvarkymo įstatymo projektas jau buvo pasiekęs Seimą, bet A. Tumėną teisingumo ministro poste 1925 m. pakeitus V. Karobliu, L. Bistro vadovaujamas Ministrų kabinetas jį iš Seimo atsiėmė Žr. Jurgis Byla, „Lietuvos teismo dvidešimtmečio sukaktis“, p. 361. , palikdamas nustatytąja tvarka įstatymų leidėjų taip ir nesvarstytą ir neįvertintą.

3. Tolesni reformos rengimo žingsniai

Didesnį ar mažesnį susirūpinimą teismų sistemos reforma, pradedant 1924 metais, parodė iš esmės visos viena kitą keitusios net ir skirtingos politinės orientacijos vyriausybės – krikščionių demokratų, valstiečių liaudininkų ir socialdemokratų, tautininkų. Kaitaliojantis partinei valdančiųjų sudėčiai, susilaukta net keleto to įstatymo projekto variantų.

Pakoreguotas, 1926 m. birželyje teisingumo žinybai stojus vadovauti vienam valstiečių liaudininkų sąjungos lyderių M. Sleževičiui, projektas buvo išsiuntinėtas teisės institucijoms ir žymiausiems Lietuvos teisininkams, prašant jų nuomonės. Lygiagrečiai rengtas taip pat advokatūros įstatymas Žr. Aiškinamasis raštas dėl Ministerių kabineto priimtos Valstybės tarybos išlaidų sąmatos 1929 metams, l. 92. .

Po 1926 m. perversmo dar kartą pasikeitus valdančiųjų partinei sudėčiai, apsispręsti dėl būsimos teismų sistemos schemos, atnaujinti ir suredaguoti neužbaigtą įstatymo projektą, kuriame teisingumo ministru tapęs S. Šilingas įžvelgė rimtų redakcijos trūkumų, dar mėginta 1928 m. pradžioje. Tų metų gegužę išleistoji nauja Konstitucija Žr. Lietuvos Valstybės Konstitucija, 1928. su nežymiais redakciniais pataisymais išsaugojo seno turinio teismui skirtą skyrių, teatsisakiusi, valdantiesiems pasiryžus plėsti vykdomosios valdžios galias, nuostato, teismui pavedančio spręsti administracijos įsakymų teisėtumą.

 

O tų pat metų rugpjūtyje organizuoti teismų reformos projekto rengimą Ministrų kabinetas pavedė teisingumo ministru tapusiam A. Žilinskui Žr. Ministrų kabineto 1928 08 07 pos. protokolas, l. 93. .

Čia tenka grįžti atgal: vos kiek vėliau nei pasirodė A. Tumėno projektas, iniciatyvą ir pastangas tobulinti teismų sistemą ėmė rodyti ir krašto apsaugos žinyba, suabejojusi bendrosios kompetencijos teismo Vyriausiojo Tribunolo asmenyje vaidmens apeliacine arba kasacine tvarka sprendžiant karinių teismų bylas priimtinumu Žr. 1919–1929 Kariuomenės teismas, p. 12–13. .

Apie siūlomas permainas karinių teismų sistemoje kariuomenės vadovybėje prabilta 1925–1926 m. Prioritetą ji buvo linkusi teikti atskiro Karo kasacinio teismo steigimui, bet, pagaliau, atsižvelgus į materialines valstybės galimybes ir realų turimos kariuomenės dydį, susitaikyta su esama padėtimi ir nutarta tenkintis sumanymu Vyriausiojo Tribunolo sudėtyje steigti Karo kasacijos skyrių Žr. Modestas Kuodys, Karo padėties režimas Lietuvos Respublikoje 1919–1940 m., p. 234; Andriejus Stoliarovas, Lietuvos Respublikos karinė justicija 1919–1940 m., p. 64. , išsaugant bent organizacinę jo priklausomybę karo žinybai bei teisiamosios sudėties komplektavimą vien tik iš karininkų juristų: ši turėjo susidėti iš skyriaus pirmininko bei vieno nuolatinio nario, ją kaskart konkrečios bylos svarstymui papildant dar ir vienu jame nedalyvavusiu Kariuomenės teismo karo teisėju. Šiam skyriui manyta pavesti, reikalui nutikus, kasacine tvarka peržiūrėti Kariuomenės bei pulko teismų, taip pat, priežiūros tvarka, – ypatingųjų (karo lauko) teismų, sprendimus, tų peržiūrėjimų rezultatus laikant galutiniais ir neskundžiamais Žr. Aukščiausiojo teismo Karinės kasacijos skyriaus projekto medžiaga, l. 89–95. .

 

Ne visi šie siūlymai tapo įkūnyti, Karo kasacijos skyrius nebuvo steigiamas. Pasiekta tiek, kad vietoje ad hoc siunčiamo Kariuomenės teismo atstovo šio teismo bylas nagrinėjant Vyriausiajame Tribunole, teismų reforma jame įvedė trims metams skiriamą pastovų karo teisėją, privalėjusį dalyvauti teisiamuosiuose, tvarkomuosiuose bei visuotinio susirinkimo posėdžiuose, Tribunolui svarstant karinių bylų klausimus.

Augantį visuomenės dėmesį laukiamai teismų reformai rodė centrinėje spaudoje pagausėjusios ta tema publikacijos. Jų autoriai, neretai spėję įgyti patyrimą žinomi teisininkai, kaip antai pabuvojęs svarbių bylų tardytoju bei Vyriausiojo Tribunolo prokuroro padėjėju M. Kavolis, buvęs Krašto apsaugos ministras, vėliau Kariuomenės teismo narys J. Papečkys, Žemės ūkio akademijos ir Aukštosios administracijos mokyklos teisės disciplinų dėstytojas P. V. Raulinaitis šiuo klausimu išdėstė savo samprotavimus, pateikdami eilę konkrečių minčių ir pasiūlymų Žr. Martynas Kavolis, „Ką sako teismo bylų statistika“, 1928; „Teismo reformos galimumai“, 1928; „Kurios teismo trūkumo priežastys“, 1928; Juozas Papečkys, „Mūsų teismų sutvarkymo reikalu“, 1928; Pranas Viktoras Raulinaitis, „Teismų organizacijos reikalu“, 1928. .

Atkreiptas dėmesys į 1920–1927 metų statistinius duomenis, rodančius žymų bylų skaičiaus Lietuvos teismuose augimą ir neproporcingai atsiliekantį teisėjų skaičiaus didėjimą. Dėl to visų grandžių teisėjai esantys apversti pernelyg dideliu bylų skaičiumi, akcentuotas teismų reformos aktualumas, juos siekiant apsaugoti nuo nebūtino darbo. Konstatuota, jog iki šiol siekiant sutvarkyti teismus apsiribojama pavieniais įstatymų taisymais ar papildymais, tenkinamasi ne reforma, o tik esamos padėties lopymu.

 

Esamos teismų sistemos netobulumas ir silpnumas įžvelgti visai bereikalingai naudojant dvi pirmąsias instancijas ir tai, kad nėra kasacinės instancijos. Teismų sistemos viršūnėje primygtinai siūlyta steigti Kasacijos teismą arba kasaciją pavesti esamam Vyriausiajam Tribunolui, kurio sprendimai būtų galutiniai.

Reikšta mintis dėl apeliacinės instancijos nereikalingumo, didesniuose miestuose siūlyta steigti prekybos teismus, taip pat greitai sprendžiančius paprastas ir aiškias bylas policijos teismus. Įžvelgtas būtinumas teisėjus specializuoti ir jiems pavesti bylas spręsti vienasmeniškai, kiekvienoje apskrityje turint baudžiamąjį ir civilinį teisėjus.

Pasisakyta už prisiekusiųjų sprendėjų institutą, įžvelgiant jų dalyvavimo nagrinėjant stambesnes baudžiamąsias bylas reikalą.

To meto spaudoje buvo skelbti siūlymai plačiau teismuose taikyti lygtinį (sąlyginį) nuteisimą, ypač turint reikalą su nusikaltusiais pirmą kartą Žr. Vygandas, „Seniai laukiama reforma“, 1928. .

Šio pobūdžio publikacijos rodė, kad visuomenė suinteresuota tobulinti Lietuvos teismų sistemą.

 

4. Reformos projektas Valstybės Taryboje

Natūralu, kad 1928 m. rudenį įsteigus Valstybės Tarybą, kurios viena įstatymo numatytų funkcijų buvo įstatymų projektų Vyriausybės pavedimu rengimas, teismų reformos projekto rengimas buvo perduotas jai, iš karto tapdamas vienu svarbiausių uždavinių. Netrukus Tarybos parengtame būsimos jos veiklos plane esamoji teismų sistema buvo apibūdinta kaip neužbaigta. Tarp svarbiausių jos trūkumų nurodytas kasacinio teismo pirmos instancijos teismui neturėjimas, netobula ir keistina atskirų instancijų kompetencija, aukščiausiojo teismo, kuriam, nutikus reikalui, būtų teismingos aukščiausiųjų valstybės vyrų baudžiamosios bylos, nebuvimas. Teismų sistemos reorganizavimas kvalifikuotas neatidėliotinu uždaviniu, kurio sprendimu esanti „susirūpinusi ne tik teisinė, bet ir visa mūsų visuomenė“ Žr. Aiškinamasis raštas dėl Ministerių kabineto priimtos Valstybės tarybos išlaidų sąmatos 1929 metams, l. 92. .

Buvo numatoma, pertvarkius teismų sistemą ir atskirų instancijų kompetenciją, vėliau keisti ir procesines normas, reiškiant pasitenkinimą jau esamu šioje srityje įdirbiu: A. Kriščiukaičio parengtu Baudžiamojo proceso įstatymu, Teisingumo ministerijoje svarstomais sumanymais keisti kvotos ir parengtinio tardymo tvarką Žr. ten pat. .

Imdamasi konkretaus darbo, Valstybės Taryba tuokart buvo užsimojusi pirmiausia apsispręsti dėl valstybei labiausiai tinkamos teismų sistemos ir, ja vadovaujantis, suredaguoti įstatymo projektą, į kurį būtų įtrauktas dar ir advokatūros įstatymas.

 

Tam tikslui Taryboje pirmiausia parengti preliminarūs Teismų organizacijos ir kompetencijos dėsniai, 1930 m. kovo 6 d. apsvarstyti ir aprobuoti Ministrų kabineto, pavedant Tarybai tęsti darbą jų pagrindu.

Teismų santvarkos įstatymo projektą Valstybės Taryboje rengė specialiai tam sudaryta komisija, kurioje nuo pradžios iki galo darbavosi Tarybos pirmininkas S. Šilingas ir narys B. Masiulis, o ilgesnį ar trumpesnį laiką pabuvojo praktiškai visi kiti to meto Tarybos nariai, taip pat Tarybos referentas K. Račkauskas. Į pagalbą buvo pasitelkiami dar ir Tarybos vadinamieji žinovai bendradarbiai: Vyriausiojo tribunolo pirmininkas A. Kriščiukaitis ir Kariuomenės teismo pirmininkas P. Šniukšta Žr. Boleslovas Masiulis, „Valstybės taryba“, p. 12. .

Projektui vyriausybės teikiamą svarbą rodė, jog į darbą jį rengiant labai aktyviai įsijungė ir Ministrų kabinetas: su projektu dirbant Valstybės Tarybos komisijai, visus 1932 metus ir 1933 pirmąjį pusmetį, jis praktiškai pastoviai imdavosi šio reikalo ir pats, rūpestingai straipsnis po straipsnio svarstydamas komisijos teikiamą medžiagą. Deja, svarstymų turinys menkai teatsispindėjo Kabineto posėdžių protokoluose, kuriuose dažnai tenkintasi trafaretiniu įrašu „Svarstyta Teismų santvarkos įstatymas“.

Darbo eigoje tebuvo kilę keletas rimtesnių problemų.

Pirmiausia šia prasme pasakytina dėl projekte teismui skiriamo vaidmens, sprendžiant administracijos įsakymų teisėtumą.