Straipsnis Profesiniai pensijų fondai: teisinis reguliavimas ir problemos

c) dėl pensijų fondų veikos kontrolės. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad, jeigu įstatymų leidėjas, vykdydamas konstitucinę priedermę laiduoti asmens teisę į senatvės pensiją, nustato, jog senatvės pensija ar jos dalis kaupiama specialiuose valstybinių ar privačių ūkio subjektų administruojamuose pensijų fonduose, iš Konstitucijos 46, 52 straipsniuose įtvirtintų imperatyvų jam kyla pareiga reguliuoti šių subjektų ūkinę veiklą taip, kad būtų derinami asmens (ūkinės veiklos subjekto) ir visuomenės interesai: inter alia privalu nustatyti šios veiklos licencijavimą ir kontrolę, į pensijų fondus pervedamų lėšų administravimo (inter alia jų investavimo) apribojimus, pensijų išmokų mokėjimo sąlygas.

3.2. Mokestinės lengvatos

Skatinant kaupimą, Lietuvoje taikomos gyventojų pajamų mokesčių lengvatos. Įmokos į profesinius pensijų fondus nėra apmokestinamos jokiais mokesčiais (pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 9 str. 1 d. ir 17 str. 1 d. 14 p.). Neapmokestinamomis pajamomis natūra laikoma darbuotojo naudai darbdavio mokamų pensijų įmokų į pensijų sąskaitą pensijų fonde suma, per mokestinį laikotarpį neviršijanti 25 procentų per mokestinį laikotarpį darbuotojui apskaičiuotų su darbo santykiais susijusių pajamų. Nuo darbuotojų naudai mokamų įmokų neskaičiuojamos ir socialinio draudimo įmokos (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 8 str. 1 d. 22 p.), kartu suteikiama darbdaviams pelno mokesčio lengvata (Pelno mokesčio įstatymo V skyriaus „Leidžiami atskaitymai ir ribojamų dydžių leidžiami atskaitymai“ 17 str. 1 d.).

 

Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 14 punkte reguliuojami atvejai, kas yra laikoma neapmokestinamosiomis pajamomis pagal gyvybės draudimo sutartis. Iki 2013 m. sudarytoms gyvybės draudimo sutartims buvo taikoma nuostata, kad neapmokestinamosios pajamos yra darbuotojo naudai darbdavio mokamų gyvybės draudimo įmokų pagal gyvybės draudimo sutartį, sudarytą iki 2012 m. gruodžio 31 d., kai draudimo sutarties terminas ne trumpesnis kaip 10 metų arba kai draudimo išmoka išmokama apdraustajam sulaukus 55 metų, ir draudimo įmokų už papildomą (savanorišką) sveikatos draudimą, kai draudimo objektas yra apdraustojo sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimas, ir pensijų įmokų į pensijų sąskaitą pensijų fonde suma, per mokestinį laikotarpį neviršijanti 25 procentų per mokestinį laikotarpį darbuotojui apskaičiuotų su darbo santykiais susijusių pajamų.

Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 14-1 punktas taikomas nuo 2013 m. sudarytoms gyvybės draudimo sutartims. Pagal įstatymo nuostatas, neapmokestinamosios pajamos yra darbuotojo naudai darbdavio mokamų gyvybės draudimo įmokų pagal gyvybės draudimo sutartį, sudarytą nuo 2013 m. sausio 1 d., kai draudimo sutarties terminas ne trumpesnis kaip 10 metų arba kai draudimo išmoka išmokama apdraustajam, kuriam iki senatvės pensijos amžiaus, nustatyto gyvybės draudimo sutarties sudarymo metu galiojusiame Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme, yra likę ne daugiau kaip 5 metai, ir draudimo įmokų už papildomą (savanorišką) sveikatos draudimą, kai draudimo objektas yra apdraustojo sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimas, ir pensijų įmokų į pensijų sąskaitą pensijų fonde suma, per mokestinį laikotarpį neviršijanti 25 procentų per mokestinį laikotarpį darbuotojui apskaičiuotų su darbo santykiais susijusių pajamų.

 

3.3. Profesinių pensijų kaupimo įstatymo tobulinimas

Galima konstatuoti, kad profesiniai pensijų fondai nekuriami dėl to, kad esama pakankamai aktyvaus asmenų dalyvavimo investiciniuose gyvybės draudimo produktuose, darbdaviai darbuotojus papildomai motyvuoja privataus sveikatos draudimo paslaugomis, daugiau kaip milijonas dirbančiųjų dalyvauja antrosios pakopos pensijų fonduose (finansuojamuose iš socialinio draudimo biudžeto), lėšų kaupimo teisinė bazė nestabili, tai politiškai jautrus ir dažnai eskaluojamas klausimas, nėra daug didelių įmonių, socialinė partnerystė silpna ir pan.

Taip pat galima daryti išvadą, kad pagrindinė problema, kuri lemia pasyvų asmenų dalyvavimą profesinių pensijų fondų ir trečiosios pakopos pensijų fondų sistemoje, nėra tik teisinės bazės netobulumas. Pagrindinės išskirtinos profesinių pensijų fondų veikimo tendencijos ir problemos: investicinio gyvybės draudimo produktų paplitimas; investicinio gyvybės draudimo administravimo mokesčių lankstumas ir galimybė individualizuoti produktą; informavimo apie kaupimo naudą stoka, finansinis neraštingumas; kaupimo sistemos nestabilumas, viešas politinis populizmas menkinant kaupiamąją sistemą; pensijų kaupimo bendrovių pasyvumas propaguojant profesinius fondus (tai nėra naudinga, nes paprasčiau siūlyti trečiosios pakopos pensijų fondus ir gyvybės draudimo produktus); socialinių partnerių (ypač profesinių sąjungų) pasyvumas; masinis dalyvavimas antrosios pakopos kaupiamojoje sistemoje, finansuojamoje iš socialinio draudimo; dėl nedidelių darbo užmokesčių, minimalaus atlyginimo paplitimo asmenys neturi laisvų lėšų, kurias galėtų skirti kaupiamosioms sistemoms; galimybė disponuoti antrosios pakopos produktais (pensijų ir gyvybės draudimo) iki pensijos; nėra konkurencijos anuitetų rinkoje, dideli administravimo mokesčiai anuitetų rinkoje.

 

Galima pateikti tokius Profesinių pensijų kaupimo įstatymo ir Pensijų sistemos reformos įstatymo koregavimo pasiūlymus, kurie galėtų sudaryti prielaidas steigtis profesiniams pensijų fondams ir aktyviau dalyvauti pensijų fonduose:

1. Profesinių fondų taisyklėse numatyti pensijų fondo dalyvių teisę pereiti tik į tokį pensijų fondą, kurio taisyklėse taip pat numatytas draudimas pensijų kaupimo dalyviams nutraukti pensijų kaupimo sutartį, nepereinant į kitą pensijų fondą, iki sukaks pensinis amžius. Profesinių pensijų kaupimo įstatyme nenumatoma galimybės pensijų fondo taisyklėse numatyti pensijų fondo dalyvių teisę pereiti tik į tokį pensijų fondą, kurio taisyklėse yra identiškai numatytas draudimas pensijų kaupimo dalyviams nutraukti pensijų kaupimo sutartį, nepereinant į kitą pensijų fondą, iki sukaks pensinis amžius. Tai riboja konkurenciją ir profesinių fondų plėtrą.

2. Profesinių pensijų kaupimo įstatymas ir ES teisės aktai nereglamentuoja darbuotojų galimybės atsiimti pensijų fondo lėšas nesulaukus pensinio amžiaus. Manytina, kad Profesinių pensijų kaupimo įstatymą taip pat galima keisti numatant, jog galima pakeisti profesinių fondo taisykles arba atitinkamai papildyti Profesinių pensijų kaupimo įstatymo nuostatą, kad sukauptas pensijų fondų lėšas galima atsiimti tik sulaukus pensinio amžiaus. Taigi aiškiai būtų įtvirtinta nuostata, kad lėšos kaupiamos tik pensijai, o ne vartoti.

 

3. Siekiant supaprastinti profesinių fondų valdymą, tikslinga sumažinti reikalavimus pensijų fondų valdybos (ar investicinio komiteto) nariams. Šiuo metu Profesinių pensijų kaupimo įstatymo 13 straipsnio 6 ir 7 dalyse nustatyta, kad valdybos nariais gali būti renkami nepriekaištingos reputacijos asmenys, turintys aukštąjį išsilavinimą, išmanantys pensijų asociacijų veiklą reglamentuojančius teisės aktus ir susipažinę su pagrindiniais investavimo principais. Valdyba sudaroma ne ilgiau kaip 5 metams. Tas pats valdybos narys gali būti renkamas ne daugiau kaip dviem kadencijoms iš eilės. Tikslinga neriboti kadencijų skaičiaus ir sumažinti reikalavimus valdybos narių kvalifikacijai.

4. Pensijų sistemos reformos įstatyme tikslinga netaikyti ribojimo formulėje numatytai dalyvio savanoriškai mokamai pajamų daliai, atitinkamai papildant Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnį. Tokio siūlymo esmė – asmuo, dalyvaujantis antrosios pensijų pakopoje, pagal šį įstatymą į pensijų fondą moka pasirinktą dalį savo pajamų (bet ne daugiau kaip 25 proc.), tačiau valstybės taikomos lengvatos nebūtų keičiamos (t. y. „Sodros“ įmokos dalis 2%/3,5% bei 1 %/2% skatinamoji įmoka iš valstybės biudžeto. Ateityje, jei atsirastų galimybių, būtų galima svarstyti lengvatų didinimo klausimą). Taip pat numatyti, kad lygiomis dalimis su darbuotoju finansuojant pensijas galėtų dalyvauti ir darbdavys (atitinkamai gaudamas dabar galiojančias mokestines lengvatas).

 

5. Svarstytina galimybė liberalizuoti pensijų anuiteto įsigijimo sąlygas – leisti anuitetų rinkoje dalyvauti ir užsienio įmonėms, nebūtinai registruotoms Lietuvoje. Be to, anuitetus galėtų parduoti ne tik gyvybės draudimo bendrovės.

6. Tikslinga įvertinti galimybę profesinių pensijų kaupimą padaryti privalomą, pradedant nuo didžiausių įmonių. Suprantama, toks pasiūlymas gali kelti abejonių rinkos ekonomikos požiūriu, tačiau tai būtų paskata ne tik kurtis profesiniams fondams, bet ir plėtotis socialinei partnerystei (būtų motyvacinė priemonė sudaryti kolektyvines sutartis). Nepaisant imperatyvaus reguliavimo steigti profesinį pensijų fondą, gali susidaryti praktinės situacijos, kai įmonėje vis tiek neįsteigiamas profesinis fondas. Tokiu atveju tikslinga taikyti tokį teisinį reguliavimą, kad, neįsteigus profesinio pensijų fondo, konkrečios įmonės darbuotojai ir darbdavys dalyvauja arba valstybiniame pensijų fonde, arba pensijų fonde, kuris laimi valstybės skelbiamą viešąjį pirkimą tokioms pensijų fondų paslaugoms pirkti.

Išvados

1.Įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų lėšų, būtinų pensijoms ir socialinei paramai, kaupimą ir šių pensijų mokėjimą bei socialinės paramos teikimą, taip pat valstybėje įtvirtintas finansavimo einamosiomis pajamomis valstybinio socialinio draudimo modelis.

2. Valstybėje turi veikti ne tik valstybės garantuojama pirmosios pakopos pensijų sistema, bet ir kaupiamajai senatvės pensijos daliai skirtos lėšos gali būti kaupiamos specialiuose (ir profesiniuose fonduose) privačių ūkio subjektų administruojamuose pensijų fonduose.

 

3. Profesiniai pensijų fondai nekuriami dėl to, kad esama pakankamai aktyvaus asmenų dalyvavimo investiciniuose gyvybės draudimo produktuose, darbdaviai papildomai motyvuoja darbuotojus privataus sveikatos draudimo paslaugomis, daugiau kaip milijonas dirbančiųjų dalyvauja antrosios pakopos pensijų fonduose (finansuojamuose iš socialinio draudimo biudžeto), kaupimo teisinė bazė nestabili, silpna socialinė partnerystė.

4. Teisės aktuose įtvirtinti nuostatą, kad pensijų fondo dalyviai turi teisę pereiti tik į tokį pensijų fondą, kurio taisyklėse taip pat numatytas draudimas pensijų kaupimo dalyviams nutraukti pensijų kaupimo sutartį, nepereinant į kitą pensijų fondą, iki sukaks pensinis amžius.

5. Profesinių pensijų kaupimo įstatyme numatyti, kad galima pakeisti profesinių pensijų fondo taisykles arba atitinkamai papildyti Profesinių pensijų kaupimo įstatymo nuostatą, kad sukauptas pensijų fondų lėšas galima atsiimti tik sulaukus pensinio amžiaus.

6. Būtina supaprastinti pensijų anuiteto įsigijimo sąlygas – leisti anuitetų rinkoje dalyvauti ir užsienio įmonėms, nebūtinai registruotoms Lietuvoje. Svarstytina galimybė profesinių pensijų kaupimą padaryti privalomą (nesant kolektyvinių sutarčių), taikant didžiausioms įmonėms ir numatant pereinamuosius laikotarpius.

7. Papildomo savanoriško pensijų kaupimo įstatyme nustatyti nuostatą, kad darbuotojas gali pareikalauti iš darbdavio dalį gaunamo darbo užmokesčio (ne daugiau kaip 25 proc.) pervesti į trečiosios pakopos pensijų fondą.

8. Svarstytina galimybė (pradėjus veikti profesiniams pensijų fondams) neleisti disponuoti pensijų lėšomis, kaupiamomis trečiosios pakopos pensijų fonduose, iki asmeniui sukanka pensinis amžius.

 

Literatūra

ES teisės aktai

  • European Commission, An Agenda for Adequate, Safe and Sustainable Pensions, Brussels, COM(2012) 55 final, 2012.
  • European Commission, Proposal for a Directive of the European Parliament and of the Council on the Activities and Supervision of Institutions for Occupational Retirement Provision (Recast), Brussels, COM(2014) 167 final, 2014.
  • Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2003/41/EB dėl įstaigų, atsakingų už profesinių pensijų skyrimą, veiklos ir priežiūros, Oficialusis leidinys, L 235, 23/09/2003, p. 0010–0021.
  • Europos Sąjungos Tarybos rekomendacija dėl 2014 m. Lietuvos nacionalinės reformų programos su Tarybos nuomone dėl 2014 m. Lietuvos konvergencijos programos, nr. 2014/C 247/13.

Lietuvos Respublikos teisės aktai

  • Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymas, Valstybės žinios, 2002, nr. 73-3085.
  • Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. kovo 12 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 5 straipsnio, Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 8 straipsnio antrosios dalies 1 punkto ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. sausio 26 d. nutarimo nr. 142 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. vasario 20 d. nutarimo nr. 266 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ 1 punkto atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, Valstybės žinios, 1997, nr. 23-546.
  • Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 23 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Valstybės saugumo, Krašto apsaugos ir prokuratūros pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (2000 m. gegužės 2 d. redakcija) 7 straipsnio 1 ir 2 dalių, 16 straipsnio 6 dalies ir 9 dalies 2 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, taip pat dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu nr. 83 „Dėl Vidaus reikalų, Valstybės saugumo, Krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų patvirtinimo ir tarnybos laiko, kurio reikia procentiniam priedui už ištarnautus metus gauti, nustatymo“ patvirtintų Vidaus reikalų, Valstybės saugumo, Krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų (1998 m. lapkričio 20 d. redakcija) 31.3 punkto atitikties Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Valstybės saugumo, Krašto apsaugos ir prokuratūros pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (2000 m. gegužės 2 d. redakcija) 7 straipsnio 1 daliai“, Valstybės žinios, 2002, nr. 43-1636.
  • Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) 3 dalies, 8 straipsnio (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) 2 dalies, 34 straipsnio (2002 m. liepos 4 d., 2003 m. spalio 7 d. redakcija) 3, 4 dalių atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, Valstybės žinios, 2007, nr. 102-4171.
  • Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2006 m. sausio 16 d., 2007 m. rugsėjo 26 d., 2007 m. spalio 22 d., 2007 m. lapkričio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimų ir 2009 m. sausio 15 d. sprendimo nuostatų išaiškinimo“, Valstybės žinios, 2010, nr. 46-2219.
  • Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymo, jo pakeitimo ir papildymo įstatymų nuostatų atitikties“, Valstybės žinios, 2012, nr. 78-4063.
  • Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas 2014 m. gruodžio 19 d. „Dėl Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, Teisės aktų registras: 2014-12-19, nr. 2014-20117.
  • Lietuvos Respublikos papildomo savanoriško pensijų kaupimo įstatymas, Valstybės žinios, 1999, nr. 55-1765.
  • Lietuvos Respublikos pensijų fondų įstatymas, Valstybės žinios, 1999, nr. 55-1765.
  • Lietuvos Respublikos pensijų kaupimo įstatymas, Valstybės žinios, 2002, nr. 75-3472.
  • Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymas, Valstybės žinios, 2002, nr. 123-5511.
  • Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymas, Valstybės žinios, 2004, nr. 171-6295.

Specialioji literatūra

  • Barr, Nicholas, The Welfare State as Piggy Bank, Oxford: Oxford university press, 2003.
  • Bodie, Zvi, “Pensions as Retirement Income Insurance,” Journal of Economic Literature, 1990, no. 28, pp. 28–49.
  • Charpentier, François, Les retraites en France et dans le monde, Paris: Economica, 2009.
  • Dietvorst, Gerry, A Multi Pillar Pension Model with a Compensating Layer, Tilburg: Tilburg University Competence centre for pension research, 2007.
  • Durand, Paul, La politique contemporaine de Sécurité sociale, Paris: Dalloz, 2005.
  • European Commission, Synthesis Report on Adequate and Sustainable Pensions, Brussels, 2006.
  • European Foundation for the Improvement of Living and Working Conditions, Social Partners’ Involvement in Pension Reform in the EU, 2013.
  • Hughes, Gerard, « Financement de l’économie par les retraites: financement des retraites, effet de substitution et épargne nationale » / Emmanuel Reynaud (dir.), Les retraites dans l’Union européenne: adaptation aux évolutions économiques et sociales, Paris: L’Harmattan, 1998.
  • Sterdyniak, Henri, « La redistribution par la fiscalité: un objectif encore tenable? » / Frédéric Gonthier (dir.), Justice sociale et action publique: des principes à leur mise en ouvre, Paris: La documentation Française.
  • World bank, Averting the Old Age Crisis, New York: Oxford University press, 1994.
 

Occupational Pension Funds: Legal Regulation and Problems

  • Bibliographic Description: Audrius Bitinas, „Profesiniai pensijų fondai: teisinis reguliavimas ir problemos“, @eitis (lt), 2018, t. 1 190, ISSN 2424-421X.
  • Previous Edition: Audrius Bitinas, „Profesiniai pensijų fondai: teisinis reguliavimas ir problemos“, Teisė, 2015, t. 95, p. 7–19, ISSN 1392-1274.
  • Institutional Affiliation: Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Privatinės teisės katedra.
Summary: This article analyses highlights of the occupational pension fund regulatory provisions at the European Union institutional level and in Lithuania, the organization of the occupational pension schemes and problems. Also this article examines the relationship between the current pay-as-you-go system and the second pillar pension funds, assessing occupational pension funds development opportunities for Lithuania. The article analyzes the advantages and disadvantages of funded pension system, evaluating occupational pension funds system in Lithuania in line with the principle of solidarity. The author points out, that prior to the reform of the social security system and the introduction of incentives for the creation of occupational pension funds, it is necessary not only to review the legal regulation (introducing incentives for active participation in pension funds, creating alternative pension schemes, creation of the economic crisis stabilization mechanisms), but also the identification of occupational pension funds organizational problems.

Keywords: pension funds, occupational pension funds, financial market, legal regulation, Lithuania, European Union.