• 2024 m. liepos 25 d., tobulindami tinklavietės tipografiją, naujinome šriftų šeimą „Georgia“ į „Georgia Pro“. Raginame pasitikrinti, ar jūsų kompiuteryje ir kituose e. įrenginiuose, kuriuose skaitote @eitį, yra įdiegta šriftų šeima „Georgia Pro“, o jei ne, įsidiegti. Tinklavietėje skaitydami informaciją, matysite dailesnius ir tikslesnius šriftus. Išsamiau apie numatytąją tinklavietės tipografiją žr. Žinynas > Technologija.

Straipsnis Teisės mokslo ir jurisprudencijos moksliškumo problema

Logikos, analizės, argumentavimo ir hermeneutikos metodai (metodologiniai pagrindai) yra tinkamesni dinaminei teisės formai. Jei teisę traktuojame kaip tam tikrą statinę sistemą (pvz., normų sistemą arba žinių sistemą), tinkamas metodologinis požiūris yra koherentiškumo teorija, kurią paskutiniuose savo darbuose plėtojo jau minėtas švedų mokslininkas A. Peczenikas. Teisinių žinių sistema yra koherentiška, jei iš vienų sistemos teiginių galima išvesti kitus. Šis išvedimas neretai yra cikliškas, taip pat yra vertybinio pobūdžio. Koherentiškumo laipsnis yra didesnis, jei išvedimo variantų yra daugiau nei vienas, taip pat jei remiamasi kuo bendresniais teiginiais bei koncepcijomis, jei teiginį paremia daugiau teisminių precedentų ir kita. Žr. Aleksander Peczenik, “Scientia Iuris – an Unsolved Philosophical Problem,” p. 294. Koherentiška sistema – tai nuosekli (angl. consistent) ir visapusiška (angl. comprehensive) sistema. Žr. Aleksander Peczenik, Jaap Hage, “Legal Knowledge about What?,” p. 334. Koherentiškumas, kita vertus, nereikalauja absoliutaus sistemos neprieštaringumo – galimi tam tikri nenuoseklumai, kurie suprantami kaip tam tikros sąmoningai įtvirtintos išimtys, kai dėl vienokių arba kitokių priežasčių nukrypstama nuo bendrosios sistemos prasmės ir tikslų.

Apibendrinant šias pastabas apie teisės veikimo, jurisprudencijos metodologiją, pasakytina, kad teisė, teisės mokslas, jurisprudencija vystosi gana nepriklausomai nuo kitų mokslo sričių. Nepaisant atskirų teisės mokslininkų, teisės filosofų pastangų praplėsti teisės metodologijos ribas, pasitelkiant šiuolaikines argumentavimo, hermeneutikos, koherencijos teorijas, teisės doktrinoje išlieka tendencija teisės metodologiją redukuoti iki teisės aiškinimo metodų, o kitų mokslo sričių metodus ir metodologijas taikyti minimaliai. Toks metodologinis specifiškumas arba net tam tikras ribotumas yra dar vienas trukdis siekiant išsiaiškinti ir įvardyti teisės mokslo ir jurisprudencijos moksliškumo laipsnį: jei teisės metodai negretinami su kitų mokslo sričių metodais, tai problemiška palyginti teisę su kitais mokslais, taigi ir su mokslu bendriausia prasme.

 

Išvados

Teisės mokslo bei jurisprudencijos moksliškumo problemiškumą lemia šios priežastys bei aplinkybės:

1. Mokslo filosofija nepateikia vienalytės mokslo ir mokslinio metodo sampratos. Tradicinei moksliškumo sampratai, besiremiančiai teiginiais, kad mokslas išvedamas iš objektyvios tikrovės faktų, faktai per jusles tiesiogiai yra duoti atidiems, nešališkiems stebėtojams, faktai yra pirminiai teorijos atžvilgiu ir nuo jos nepriklauso, jie sudaro tvirtą ir patikimą mokslo žinių pagrindą, XXI a. pradžioje linkstama pritarti tik su didelėmis išlygomis.

2. Egzistuoja skirtingos teisės tyrinėjimų kryptys: mokslinė metafizinė bei praktinė jurisprudencinė. Pirmosios tradicijos atstovai taiko mokslinį požiūrį, ieško neutralių kriterijų ir daro prielaidą, kad teisės fenomenas pasižymi universaliomis charakteristikomis, kurias galima taikyti analizuojant bet kurią teisės sistemą. Tuo tarpu antrosios tradicijos šalininkai teisę mato kaip sudėtingą moralinės prigimties ontologinę žinių sistemą, kurią galima pažinti tik esant šios teisinių žinių sistemos dalyviu.

 

3. Sukonstruoti vienalytę teisės mokslo, jurisprudencijos sampratą nėra paprasta, todėl neretai teisės tyrimams pasitelkiami siauresnės apimties ir konkretesnės metodologijos teoriniai teisės mokslai – teisės teorija, teisės filosofija, teisės istorija, teisės sociologija, teisės epistemologija, teisės metodologija, teisės ir ekonomikos studijos, teisės ir dirbtinio intelekto studijos ir kiti. Teisinės minties plėtrai įtakos turi ir „asmeninės“ atskirų iškilių teisės mokslininkų konstruojamos teisės teorijos.

4. Galima įvardyti keletą arba net keliolika teisės mokslo objekto sampratų. Teisės mokslo objektas gali būti: normų sistema, socialinė praktika, moksliniais kriterijais bei tinkamu samprotavimu paremta teisės doktrina, ideali teisinė konstrukcija, siekiamybė, konkrečios visuomenės moralinis imperatyvas, kita. Toks teisės mokslo objekto neapibrėžtumas lemia ir paties teisės mokslo neapibrėžtumą.

5. Teisės doktrinoje išlieka tendencija teisės tyrimo ir teisės veikimo metodologiją redukuoti iki teisės aiškinimo metodų, o kitus mokslo sričių metodus bei metodologijas taikyti minimaliai. Teisės autonomiškumas ir specifika atriboja ją ne tik nuo fizinių, gamtos, tiksliųjų mokslų, bet iš dalies ir nuo socialinių bei humanitarinių mokslų. Tokia situacija nepagrįstai riboja teisės ir mokslo bendriausia prasme gretinimą, naujųjų studijų – argumentavimo, hermeneutikos, sistemų teorijos ir kitų – formuluojamų įžvalgų panaudojimą jurisprudencijoje bei teisės moksle.

 

Literatūra

  • Alexy, Robert, “Aleksander Peczenik: In Memoriam,” Ratio Juris, 2006, vol. 19, no. 2, pp. 245–248.
  • Atverkime socialinių mokslų gelmes: C. Gulbenkiano socialinių mokslų pertvarkymo komisijos pranešimas, iš anglų kalbos vertė Irmina Matonytė, Vilnius: Knygiai, 2002.
  • Chalmers, Alan Francis, Kas yra mokslas?, vertė Aira Nekrašaitė, Vilnius: Apostrofa, 2005.
  • Coyle, Sean; George Pavlakos (eds.), Jurisprudence or Legal Science? A Debate about the Nature of Legal Theory, Portland: Hart Publishing, 2005.
  • Dworkin, Ronald, Teisės imperija, iš anglų kalbos vertė Karolis Klimka, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004.
  • Europos Sąjungos Komisijos 1991 m. gegužės 6 d. rekomendacija 91/337/CEE „Dėl Bendrijos mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros duomenų bazių harmonizavimo“, [1991] OJ 34 L 189.
  • Gardner, John, “Reasons” | Jules Coleman, Scott Shapiro (eds.), The Oxford Handbook of Jurisprudence and Philosophy of Law, Oxford University Press, 2002.
  • Liekytė, Živilė, „Pažodinio, plečiamojo ir siaurinamojo teisės aiškinimo teoriniai ir praktiniai aspektai“, Teisė, 2001, t. 40, p. 106–115.
  • Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo 11 straipsnio (2004 m. gegužės 4 d. redakcija) ir 2 straipsnio 2 dalies (2004 m. gegužės 4 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, Valstybės žinios, 2004, nr. 85-3094.
  • Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. birželio 6 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio pavadinimo „Konstitucinis teismas – Teisminė institucija“ ir šio straipsnio 3 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, Valstybės žinios, 2006, nr. 65-2400.
  • Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2007 m. gruodžio 13 d. įsakymas nr. ISAK-2418 „Dėl mokslo sričių klasifikatoriaus patvirtinimo“, Valstybės žinios, 2007, nr. 135-5510.
  • MacCormick, Neil, Institutions of Law: An Essay in Legal Theory, New York: Oxford University Press, 2007.
  • MacCormick, Neil; Ota Weinberger, An Institutional Theory of Law: New Approaches to Legal Positivism, Dordrecht: D. Reidel Publishing Company, 1986.
  • Mackuvienė, Eglė, „Teisinis samprotavimas: argumentacinis metodologinis požiūris“, Teisė, 2009, t. 70, p. 102–118.
  • Mikelėnas, Valentinas, „Teisės aiškinimas: teorinės ir praktinės problemos“, Justitia, 1997, nr. 1, p. 4–21; nr. 2, p. 3–24; nr. 3, p. 10–23.
  • Pavlakos, George, Our Knowledge of the Law: Objectivity and Practice in Legal Theory, Portland: Hart Publishing, 2007.
  • Peczenik, Aleksander, “Scientia Iuris – an Unsolved Philosophical Problem,” Ethical Theory and Moral Practice, 2000, vol. 3, pp. 275–304.
  • Peczenik, Aleksander, On Law and Reason, Dordrecht: Kluwer, 1989.
  • Peczenik, Aleksander, Scientia Juris: Legal Doctrine as Knowledge of Law and as a Source of Law, Dordrecht: Springer, 2005.
  • Peczenik, Aleksander; Jaap Hage, “Legal Knowledge about What?,” Ratio Juris, 2000, vol. 13, no. 3, pp. 326–345.
  • Samuel, Geoffrey, The Foundations of Legal Reasoning, Antwerp: Maklu Uitgevers, 1994.
  • Spruogis, Ernestas, „Teisės aiškinimo probleminiai aspektai“, Jurisprudencija, 2006, t. 8 (86), p. 56–62.
  • Stelmach, Jerzy; Bartosz Brozek, Methods of Legal Reasoning, Dordrecht: Springer, 2006.
  • Tidikis, Rimantas, Socialinių mokslų tyrimų metodologija, Vilnius: Lietuvos teisės universitetas, 2003.
  • Vaitkevičiūtė, Valerija, Tarptautinių žodžių žodynas: L–Ž, Vilnius: Žodynas, 2000.
 

The Problem of the Scientific Character of Legal Science and Jurisprudence

  • Bibliographic Description: Eglė Mauricė, „Teisės mokslo ir jurisprudencijos moksliškumo problema“, @eitis (lt), 2019, t. 1 216, ISSN 2424-421X.
  • Previous Edition: Eglė Mackuvienė, „Teisės mokslo ir jurisprudencijos moksliškumo problema“, Socialinių mokslų studijos, 2010, t. 1, nr. 5, p. 291–304, ISSN 2029-2236.
  • Institutional Affiliation: Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Viešosios teisės katedra.

Summary. The article starts with the observation of A. F. Chalmers, philosopher of science, that there is neither a common concept of science, nor a common concept of scientific method which could be applied for every scientific branch in every stage of its evolution. The uncertainty of the definition of modern science could be indicated as the first problem in the discussion on the scientific character of law. The second problem arises when one tries to define the concepts of legal science and jurisprudence. The author of the article states that these concepts represent different approaches towards legal research: legal science focuses on value-neutral criteria, ideas, characteristics, considers legal norms as objectively existing social facts. Jurisprudence, in its turn, analyzes legal practice ant its methods “from the inside,” emphasizes legal knowledge, reasonableness, just decisions. According to some European legal scholars whose thoughts are discussed in the article, it is reasonable to indicate the specific branches of theoretical legal sciences, such as, for example, general theory of law, philosophy of law, history of law, law sociology, law and economics, law epistemology, law methodology, law and artificial intelligence studies, as well as general jurisprudential discourse.

A definition of the object of legal science, as another source of uncertainty, is analyzed in the second part of the article. The question of the object of legal science is identical to the question of the nature of law. It is well known that discussions on this issue have been indeed frequent and no conclusion has yet been reached. Nine definitions of law are discussed in this part: law as a system of legally binding norms, law as a social practice, law as a product of legal doctrine, law as an ideal construction, law as an institutional fact, law divided into the input law and the output law, law as a moral imperative of a particular society, etc. Finally, some remarks on legal methodology are made. The traditional legal attitude which concentrates on the methods of interpretation of law is considered to be too narrow. The importance of argumentation, hermeneutics, coherence theories, together with logic and analysis for jurisprudence is stressed. Besides the above-mentioned issues, the diversity of the approaches to legal methodology is regarded as another factor determining the complexity of the scientific character of legal science and jurisprudence.

Keywords: jurisprudence, legal science, legal method, an object of legal science.

 
Grįžti
Viršutinė Apatinė