Straipsnis Lietuvybė ir Kitas kultūroje ir kultūrinėje atmintyje

  • Bibliografinis aprašas: Vytautas Rubavičius, „Lietuvybė ir Kitas kultūroje ir kultūrinėje atmintyje“, @eitis (lt), 2015, t. 127, ISSN 2424-421X.
  • Ankstesnis leidimas: Vytautas Rubavičius, „Lietuvybė ir Kitas kultūroje ir kultūrinėje atmintyje“ / Rita Repšienė, Odeta Žukauskienė (sud.), Lietuvos kultūros tyrimai 6: atmintis, vaizdas, kultūra, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2014, p. 16–35, ISBN 978-9955-868-77-4.
  • Institucinė prieskyra: Lietuvos kultūros tyrimų institutas.
Santrauka: Pastaruoju metu sparčiai daugėja mokslinių darbų, kuriuose gvildenami nacionalumo, nacionalinio ir tautinio tapatumo, taip pat nacionalizmo klausimai ir svarstoma, kaip šiuos reiškinius veikia integracinė Europos Sąjungos politika, grindžiama su jokiu valstybingumu bei tapatumu nesisiejančiu valdymo modeliu. Todėl ne tik pravartu, bet ir labai svarbu aiškintis lietuvių tautinio tapatumo raidą moderniaisiais laikais, tautos virsmą nacija, siekiant valstybingumo ir atkuriant jį, lietuvybės tvirtinimo ir sklaidos politiką nepriklausomos valstybės kūrimo sąlygomis, tautos santykius su kitomis etnokultūrinėmis bendruomenėmis, susiklosčiusius tų kitų vaizdinius ir pasakojimus apie juos, taip pat ir lietuviškojo nacionalizmo ypatumus bendresnėje nacionalizmo klausimų ir problemų aplinkoje. Derėtų atsižvelgti į susiklosčiusias teorinių prieigų nuostatas, taip pat į ryškėjančią dekonstrukcinę tendenciją laikyti šiuos reiškinius „įsivaizduojamais“, tad ir manipuliaciniais, socialinei inžinerijai pavaldžiais dalykais, paneigiant jų socialinį tikrumą. Straipsnyje iškeliamas ir aptariamas pirminis kultūros sistemos ir kultūrinės atminties tikslingumas – palaikyti ir stiprinti bendruomeninį įvietovintą tapatumą, atkreipiant dėmesį į tai, kad ir kultūrinė atmintis, ir tapatumas visada rutuliojasi tam tikroje gimtąja vadinamoje vietovėje. Iškeliama ir aptariama Kito svarba palaikant tapatumą mes ir kiti skirties pagrindu. Paryškinama Kito struktūra bei jos bruožai kuriantis moderniai Lietuvos valstybei, gvildenami esminiai lietuviškojo nacionalizmo bruožai, iškeliant patriotiškumo jausenos svarbą ir aptariant lietuvių kultūrą stipriai veikusį šalkauskiškąjį patriotiškos išmintingos meilės supratimą.

Pagrindiniai žodžiai: kultūra, kultūrinė atmintis, lietuviškasis nacionalizmas, patriotizmas, sugyvenimas, Kitas, tapatumas, vietovė.
 

Kultūra kaip sambūvio ir sugyvenimo būdas

Kultūros sąvoka yra tokia įprasta, kad jau nebesusimąstome nei kas ta kultūra, nei kaip ji „veikia“. Kalbama apie aukštąją ir masinę kultūras, apie darbo ir laisvalaikio, vartojimo ir prekybos, eismo ir vairavimo ir daugybę kitų kultūrų. Esame pratę skirti kultūringą žmogų, stengiamės puoselėti savo vidinę ar dvasinę kultūrą. Žodis „kultūra“ susiejamas su visomis įmanomomis veiklomis, veiklų sritimis, pomėgiais bei žmonių santykiais. O jei pridėtume ir subkultūros sąvoką, taip kultūros sritis dar labiau išsiplėstų. Tad kultūra galime vadinti viską, kas „žmogiška“, o sykiu ir žmogaus santykius su visomis jo gyvenamo pasaulio sritimis bei gyvūnais. Plėtodami aplinkosauginę etiką, sykiu plečiame ir kultūros sritį. Nepaprastai keblu susigaudyti tuose begaliniuose įvairiausių „kultūrų“ niuansuose, kad išskirtume bendresnes kultūros apibrėžtis, kurių mokslinėje literatūroje priskaičiuojama gerokai per šimtą. Tačiau išskyrę bendresnes kultūros apibrėžtis galime pastebėti, kad jos apima visas žmogaus veiklos, taip pat ir žmonių santykių sritis. Bendresnėse apibrėžtyse stokojama supratimo, kaip kultūra veikia ir koks yra pamatinis jos tikslingumas, nors ir suvokiame, kad kultūra vienaip ar kitaip susijusi su žmonių sambūviu ir žmonių santykiais. Kitas dalykas, kad moderniaisiais laikais tapo įprasta kultūrą sieti su menine kūrybine veikla, kuriai ir buvo suteiktas išskirtinis „kultūriškumo“ bruožas, o įsivyraujant vadinamajai populiariajai masinei meninei produkcijai imta skirti „aukštąją“ ir „masinę“ kultūras. Postmodernybės sąlygomis į kultūrą ir jos aruodus imama žvelgti kaip į kultūrinius išteklius, kuriuos galima ir būtina perdirbti gaminant vietinėms ir pasaulinėms rinkoms kultūros prekes, savo ruožtu tampančias kultūriniais ištekliais. Tad kultūra susisiejo ir su didele kultūros ekonomikos sritimi Žr. Vytautas Rubavičius, Postmodernusis kapitalizmas. , kurioje nepaprastai sparčiai plėtojamos visokios kultūros ir kūrybinėmis industrijomis vadinamos kultūrinių prekių gamybos sritys. Naujosios informacinės komunikacinės technologijos vis labiau įtvirtina medijuoto pasaulio, tad ir medijų kultūros supratimą, kuris savaip skatina prekinį tapatumų bei gyvenimo stilių vartojimą. Dabarties sąlygomis prekinei gamybai svarbu yra kultūrinio skirtingumo bei išskirtinumo bruožai, todėl ir pats „aukštosios“ ir „masinės“ kultūrų skyrimas netenka ankstesnės politinės ideologinės reikšmės ir savaip panaudojamas kultūrinių prekių gamyboje bei meninėje kūryboje, įvairiai „užmaišant“ jau įveikto skirtingumo aspektus.
 

Įsivyraujantis prekinis kultūros supratimas ir kultūrinio mąstymo ekonominimas kultūros tikslingumo nuovoką keičia vartojimo kultūros samprata, vartojimui teikiant žmones siejančių saitų reikšmę. Tačiau nei vartojimas, nei vartojimo kultūra, kad ir kaip plačiai į ją žvelgtume, negali apimti esminių žmonių santykių, kurie susiję su bendruomenės gyvenamąja aplinka, jos gimtąja kalba ir atmintimi. Kultūra neatsiejama nei nuo gyvenimo būdo, nei nuo kultūrinės atminties, nei nuo konkrečių bendruomenių išsiugdomo savumo jausenos ir bendresnio bendruomeninio pasaulėvaizdžio. Pastaruoju metu susiklostė atskiri kultūros, jos dalių bei aspektų ir kultūrinės, kolektyvinės ar socialinės atminties tyrinėjimo laukai. Kartais net sunku įžiūrėti, kad tai dvi vieno egzistencinio vyksmo pusės. Panašiai kalbos sistemoje išskiriame kalbą ir šneką, abstrakčią sistemą ir kalbėjimo aktą, kuris aktyvina atmintį ir joje nusėda, o ta atmintis didžia dalimi struktūruota kalbos pagrindu. Tačiau aišku, kad žmogus pasaulyje gyvena kaip kalbantis ir susikalbantis kultūros žmogus. Kultūra visada reiškiasi kaip kultūrinė atmintis, o kultūrinėje ar socialinėje atmintyje glūdi socialinis turinys. Kultūros ir kultūrinės atminties tyrinėjimai taip pat nusėda kultūrinėje atmintyje, savaip ją keisdami ir turtindami, o kartais kai kurias atminties sritis išstumdami į kultūros „pasąmonę“ ar atidėdami vėlesniems laikams. Būtina atsižvelgti ir į tų tyrinėjimų politinį ideologinį aspektą, susijusį su tyrinėjimų lauke vyraujančiomis ideologemomis, kurios veikia kaip kultūrinės atminties performavimo ar dekonstravimo įrankiai. Tad kultūros sistemą galima įsivaizduoti kaip tam tikrą atminties Atminties sąvokos ir atminties tyrinėjimų istorijai skirta daugybė veikalų. Tyrinėtojus pirmiausia domino žmogaus atmintis, kuri buvo suvokiama kaip esminis jo žmogiškumo bruožas kartu su gebėjimu kalbėti. Apie istorinius atminties tyrinėjimų ypatumus ir šiuolaikinių tyrinėjimų laukus žr. Kurt Danziger, Marking the Mind: A History of Memory. archyvą, iš kurio atmintis kūrybine vaizduote „traukia“ reikalingą žiniją ir jos vaizdinius. Tačiau atmintis niekaip negali aprėpti viso archyvo, nei įsisąmoninti jo „sudarymo“ principų, kadangi juos nulemia įvairiausios istorinės aplinkybės, taip pat socialinių grupių kova dėl atminties politikos ir atminties archyvo valdymo. Tie veiksniai veikia ir pačią kūrybinę vaizduotę. Žmogus gyvuoja pasaulyje kultūrinės atminties ir joje aktualizuojamo archyvo teikiamais būdais. Tik dera suvokti, kad tas kultūros archyvas visada yra tam tikrų galios centrų prižiūrimas ir tvarkomas, o žmogui nepaprastai sunku išmokti savarankiškai, pasitelkus savas kritinės refleksijos galias jame „keliauti“ ir juo naudotis. Žmogus visada pirmiausia yra konkrečios kultūros kūrinys, įgaunantis ir kultūrinių saviugdos bei savirefleksijos priemonių. Pasaulyje jis veikia kaip konkretus, savo tapatumą išsiugdantis ir jį suvokiantis individas.

 

Koks galėtų būti bendresnis kultūros supratimas, o sykiu ir atsakymas į klausimą – kas yra kultūra? Atsakymas į tokį klausimą yra ne aiškių esmių, kultūros sričių ar jos „sudėtinių dalių“ įvardijimas ir išvardijimas, o tam tikrų santykių nusakymas. Šiaip jau visos žmogaus gyvenimo sritys yra kultūrinės, juk pats žodis kultūra nurodo tam tikrą veiklos sritį, tik tos kultūros formos mums gali būti sunkiai suvokiamos. Tad kultūrą drįstume apibendrintai nusakyti taip: kultūra – tai gimtosios kalbos pagrindu istoriškai susiklostanti visuma būdų, laiduojančių tam tikroje vietovėje gyvenančių žmonių ir bendruomenių sambūvį ir sugyvenimą. Sugyvenimas apima kelias įvairiais ryšiais susijusias, tačiau galimas išskirti plotmes. Visos bendruomenės gyvena tam tikroje vietovėje, kuri laikoma sava ir ginama nuo kitų. Vietovė nėra paprasta, galima keisti teritorija – bendruomenė išsiugdo ypatingą ryšį su vietove, jos gamta, kuri teikia išgyvenimui reikalingas gėrybes. Ryšys su vietove yra ne tik bendruomeniškas, bet ir šventas, nusakantis kilmę, saitus su protėviais ir dievybėmis. Kita plotmė apima bendruomenės sugyvenimą su pačia savimi – gimtosios kalbos pagrindu bendruomenės nariams išsiugdo natūraliu vadintinas priklausymo tai bendruomenei jausmas, kuris tampa esminiu žmogaus tapatumo bruožu. Visos ankstesnės bendruomenės buvo etninės bendruomenės, kurias siejo stiprūs giminystės ryšiai ir gimtoji kalba. Nors etninis pagrindas ar etniškumo substratas ir kito etnoso raidos istorijoje, tačiau jis niekur neišnyko, tik įgavo ir kitas kultūrines bei politines raiškos formas. Išskirtina sambūvio ir sugyvenimo plotmė apima santykius su kitomis, pirmiausia kaimyninėmis bendruomenėmis, kitais kaimyniniais etniniais dariniais, kurie įgyja istorinių priešų ar draugų įvaizdžius, nes su jais gyvenama, nepaliaujamai dalijantis tam tikras paribio teritorijas, kurios tampa valstybių ar kitokiomis sienomis. Kad ir koks draugiškas būtų kaimynas, jis visada yra vienoks ar kitoks Kitas, kurio vaizdinys svarbus savam bendruomeniškumui tvirtinti. Išskleidžiamas sambūvio ir sugyvenimo supratimas nesuponuoja nei prigimtinio taikingumo, nei karingumo – sugyvenimas yra esminė išgyvenimo ir klestėjimo sąlyga. Tačiau pirminis kultūros mechanizmo tikslingumas gali būti savaip pasitelkiamas politiniams tikslams, ypač santykiuose su kaimynais – bendruomenės galios stiprinimas ir jos klestėjimas galimas suvokti ir per kitų bendruomenių pavergimą bei naujų žemių užkariavimą. Kaimyninių bendruomenių sambūvis gali įgyti ir neretai įgyja istoriškai konkrečius karinių konfliktų pavidalus, ypač plėtojantis imperiniam tautų valdymo pavidalui. Karinių konfliktų atveju kultūra ir jos „mechanizmai“ pasitelkiami bendruomenių sanglaudai stiprinti, o sykiu tam tikrai platesnei dominavimo misijai diegti. Kaip atskirą sugyvenimo plotmę galima išskirti ir bendruomenės santykius su savo praeitimi, jos istoriniu kultūriniu paveldu. Šioje plotmėje taip pat esama ir konfliktinių sugyvenimo aspektų, kurie susiję su valdančiųjų sluoksnių puoselėjamais ar iškeliamais politiniais ir kitokiais tikslais.

 

Sugyvenimas pirmiausia kreipia į tam tikrą bendruomenę, etninį darinį. Kalbėdami apie etninius darinius suponuojame stiprų bendruomenišką žmonių sąryšingumą, mes jausenos, taip pat mes ir kiti skirties tvirtinimą. Kas yra tas sąryšingumas? Tai esminis bendruomenę siejantis ir jai akivaizdus, nors ir sunkiai apčiuopiamas (ar visai neapčiuopiamas) tapatumas. Tą tapatumą bendriausiu būdu galima įvardyti kaip etninį tapatumą, kuris įgyja išskirtinius klaninio, gentinio, tautinio ir galop nacionalinio tapatumo pavidalus, „tad etniškumas visada nepaprastai daug reiškė nulemiant tapatumą, solidarumą ir politinę sąrangą valstybėse ir tarp jų“ Azar Gat, Nations: The Long History and Deep Roots of Political Ethnicity and Nationalism, p. 5. . Tapatumas ugdomas ir tvirtinamas atsiskiriant nuo kitų ir suvokiant savo išskirtinumą, todėl kultūrinėje atmintyje visada esama tam tikrų Kito – mūsų atveju, lenko, gudo, ruso, vokiečio – pavidalų, kurie keičiasi laikui bėgant ir kaupiantis istorinei patirčiai, tačiau sykiu ilgam išlaiko tam tikrus būdingus bruožus, kurie yra susiję su istoriniais konfliktais bei skriaudomis. Tie bruožai galimi aktualizuoti, nelygu, kokios susiklosto istorinės aplinkybės ar sociokultūriniai bei politiniai poreikiai. Tad būtina išskirti du tapatumo aspektus – tapatinimosi veiksmais ir jausena palaikomą tam tikrą savitapatumą, tapatumą sau, kas dažniausiai ir laikoma tapatumu, ir išskirtinumą, kadangi visokie tapatumai yra išskirtiniai ne tik savo bruožais, bet pirmiausia kalba, jos dialektais, o sykiu ir gyvenamąja vietove. Pačiame tapatume taip pat glūdi Kito skirties „operatorius“ – kitas individas, kita bendruomenė, žodžiu, kitas, bet savas, kuris veikia, išskirdamas kitoniškumą kaip tam tikrą atskirumą ir unikalumą bendresnėje savumo plotmėje. Nesama vienalyčio, kartą ir visiems laikams duoto tapatumo ir to tapatumo esmės – tapatumai formuojasi, yra ugdomi tam tikruose santykiuose su kitais ir pačiais savimi konkrečiose istorinėse aplinkybėse, juose nugula didžiuliai istorinės patirties klodai, kuriems iškelti į sąmonės šviesą reikia nemenkų pastangų. Tos pastangos, beje, ir teoriškai, ir metodologiškai kelia daugybę problemų. Juk jei tapatumus įsivaizduojame kaip tam tikrus konkrečius sociokultūrinius darinius, o save – kaip konkretaus darinio elementą, aiškiai suvokiame, kad elementas niekaip negali visiškai suvokti visumos, kadangi suvokimo aktas reikalauja „išeiti“ už visumos ir pabandyti pažvelgti į ją „iš šalies“ kaip į mokslinio ar kitokio pažinimo objektą. Toks „išėjimas“ įmanomas tik iš dalies, pasiremiant tam tikrais teoriniais visumos vaizdiniais, ir jam būdingas vienas svarbus bruožas – į tapatumą kaip visumą imame žvelgti jau ne tiek vidinio elemento, kiek mokslinio „kito“ akimis. Panaši „operacija“ vyksta ir savivokos akte, todėl niekaip negalime savęs nei galutinai suvokti, nei išsiaiškinti savo esmės – esame nuolat savivokos aktu „išeinantys“ iš savęs, o sykiu tas „išėjimas“ ir jo rezultatai tampa savasties dalykais, suteikiančiais savasčiai naujų bruožų. Tačiau visada jaučiame, kas mes esame, – šitai ypač išryškėja grėsmės ir konflikto aplinkybėmis ar kada pažeidžiamas mūsų orumas.

 

Visoks tapatumo suvokimas, kaip ir individuali savivoka, prisideda prie tapatumo kaitos, tik šitai ne taip ryškiai pastebima daug lėčiau kintančiame etninės savivokos lygmenyje, kaip individualios savipratos aktuose. Tad galima tvirtinti, kad tapatumai yra santykiški ir sąlygiški. Ypač šitai ryšku, kai įdėmiau pažvelgiame į bendresnius etninius, tautinius bei nacionalinius tapatumus: pasimato įvairios tapatinimosi pagal kalbą, luomus, tikėjimus ir jų variantus, pagal regioninės etninės atminties ypatumus Virginijus Savukynas iškėlė ir aptarė kai kuriuos mūsų lietuvybės sampratoje ir nuovokoje glūdinčius kitoniškumo aspektus, susijusius su įvairiose vietovėse vykusiais lietuvių kalbinių bendruomenių tapatinimosi pagal skirtingas konfesijas vyksmais, taip pat istorinių aplinkybių nulemtus kalbinės asimiliacijos ypatumus. Plačiau žr. Virginijus Savukynas, Istorija ir mitologijos: tapatybės raiškos XVII–XIX amžiaus Lietuvoje. . Tačiau kad ir koks santykiškas yra bendruomeninis, dažnai socialiniu vadinamas tapatumas, jis visada yra tikras, aiškiai jaučiamas ir išgyvenamas. Santykiškumas nenaikina jos tikrumo esmės, kaip kad bando įteigti kai kurie plačiai išplitusio socialinio konstruktyvizmo atstovai, nes žmonių gyvenamasis pasaulis, jo socialinė materija yra žmonių santykių materija, tad jai, kaip objektyviai socialinei tikrovei, esmiškai būdingas santykiškumas. Nors tie santykiai kaitūs, tačiau ne tik kultūrinėje, bet ir individo atmintyje išlieka ir kaitos pėdsakai, ir tų santykių apibrėžtys Plačiai tapatumų formavimosi ir tapatinimosi lygmenys aptarti, Bronislovas Kuzmickas, „Individo kultūrinio tapatumo sklaida: tarp tradicijos ir inovacijos“. . Visokios savastys yra nepaliaujamai kuriamos, palaikomos ir skleidžiamos. Tačiau ta kūryba vyksta ne savavališkai, o kultūros ir kalbos teikiamais būdais. Ypatingas sparčios tapatumų kaitos metas – dabartiniai, postmoderniaisiais vadinami laikai, kada kapitalistinė globalizacija paskatino sparčią žmonių, kaip darbo jėgos, migraciją, o individualaus tapatumo ugdymas vis labiau paverčiamas jo konstravimu iš rinkai tiekiamų kultūrinių vartojimo prekių Plačiau žr. Vytautas Rubavičius, Postmodernusis kapitalizmas. .

 

Kad ir kaip suvoktume tapatumo kaitą, apibendrintai kalbant, etninis, bendruomeninis ar socialinis yra tam tikra istoriškai ilgai trunkanti, gimtosios kalbos ir joje nusėdusios istorinės patirties palaikoma sugyvenimo forma. Mūsų atveju – tai įvairius vietoviškus, regioninius etninius lietuviškumus suėmusi ir tautiniu, o moderniaisiais laikais kuriant valstybę nacionaliniu tapatumu pavertusi lietuvybė. Visokia žmonių veikla, žmonių ugdymas, jų bendravimas ir kūryba galima tik per kultūrinę atmintį kultūros teikiamais būdais, apimančiais ir ypač svarbią religinę patirtį. Visada dera turėti omenyje, kad nesama etninių darinių, kurių gyvenimas, socialiniai santykiai, gyvenamoji vietovė nebūtų vienaip ar kitaip sušventinta, o pats gyvenimas nebūtų išpintas šventų bei šventinių ritualų. Tad kultūra ir jos raiška per kultūrinę atmintį yra socialinių santykių palaikymo ir tvirtinimo būdas, o socialiniai santykiai yra gyvybingas kultūrinės raiškos aspektas. Pasak Catherine Guissan, praeities pateiktis įtvirtina simbolinį universumą, padedantį kurti ir palaikyti socialinius ryšius, kurie reiškiasi kaip habitus ar sensus communis Žr. Catherine Guissan, A Political Theory of Identity in European Integration: Memory and Policies, p. 14. . Esminis šį universumą struktūrinantis dėmuo yra visoms visuomenėms būdinga religija. Ji įtvirtina sacrum ir profanum skirtį, taip pat vertybių hierarchijos pobūdį, visa tai kuria bendresnius pasaulėvaizdžio, pasaulio tvarkos ir pasaulėvokos rėmus bei struktūras, kuriose rutuliojasi socialiniai santykiai. Religinis matmuo išlieka ir sekuliariose visuomenėse, tik jį moderniaisiais laikais įsitvirtinant gamtamokslinėms Apšvietos idėjoms ir žmogaus „išlaisvinimo“ iš visokių prietarų ideologijai, stengiamasi pakeisti kitu pasaulio tvarką palaikančios galios šaltiniu: dieviškoji galia keičiama žmogaus mokslinės ir technologinės visagalybės vaizdiniu, kuriam teikiamas juridinis pobūdis. Žmogus gamtą ir save perkuria mokslo laimėjimais, kitaip tariant, moksline pažanga, o visuomenę pertvarko juridinėmis priemonėmis, išsiugdydamas besąlygiško „pavaldumo įstatymui“ nuostatą.

 

Vietovė, kultūra, tapatumas

Nors vietovės ir kultūros ryšys pastaruoju metu vis labiau traukia tyrėjų dėmesį, tačiau kol kas nėra deramai išskleistas ir aptartas. Svarstant įvairius kultūros aspektus, jos „savybes“, kuriant teorinius kultūros ir kultūrinės atminties modelius, dažniausiai iš akių išleidžiama viena svarbi aplinkybė – vieta ar vietovė. Jau buvo pastebėtas paradoksaliu pavadintas dalykas, kad pripažįstant socialinių ir kultūrinių vyksmų poveikį asmens tapatumo susiklostymui ir raidai, visiškai apeinamas „vietų ir erdvių vaidmuo šiam žmogaus psichologinės raidos aspektui“ Harold M. Proshansky, Abbe K. Fabian, Robert Kaminoff, “Place-Identity; Physical World in Socialization of the Self,” p. 57. . Daugelis tyrinėtojų, laikydami vietos reikšmę savaime suprantamu dalyku, palieka ją nuošalyje tolesnių teorinių svarstymų ir nesigilina, kaip vieta veikia kultūros ir kultūrinės atminties sistemoje. Plėtojamos diskusijos apie vietos ir erdvės (place and space) sąveikos pobūdį įsivyraujant kapitalistiniams santykiams Žr. Henri Lefebvre, The Production of Space; Edward W. Soja, Postmodern Geographies: The Reassertion of Space in Critical Theory; David Harvey, Spaces of Capital: Towards a Critical Geography. ir tiems santykiams įsitinklinant. Daugelis tyrinėtojų apibendrintai vieta laiko „erdvę, kupiną suteiktos prasmės“ Space endowed with meaning“, šitaip apibendrina Maria Lewicka, “Place Attachment, Place Identity, and Place Memory: Restoring the Forgotten City Past,” p. 211. , tačiau toks nusakymas reikalauja patikslinimo, kadangi pati erdvė visada yra simboliškai sustruktūrinta ir susieta su įvairaus šventumo sritimis. Jau pačios pasaulio ašys yra esminiai simboliniai pasaulį laikantys „stulpai“. Nėra jokių abstrakčių krypčių, jokio neutralaus viršaus ir apačios skyrimo. Vietos ir erdvės diskusijose ryškėja pastangos konkretinti, kitaip tariant, vietovinti, įžeminti vietą ir priešinti ją abstrakčiai geometrinei erdvei, kuri apima daugybę vietų. Tačiau šis priešinimas netenka pagrindo, atsižvelgiant į pačios erdvės simbolinį struktūriškumą ir erdvę ar pasaulį palaikantį vietovės, kaip pirminio žmonių egzistavimo pagrindo, vaidmenį. Manytume, kad vietovės sąvoka kaip tik ir nusako tokią geografiškai apibrėžtą ir tarsi savaime iš patirties aiškią žmonių bendruomenės gyvenimą palaikančią ir to gyvenimo simboliškai įkrautą vietą, su kuria esmingai yra susijusios gimtinės ir gimtosios kalbos sąvokos.
 

Visos žmonių bendruomenės gyvena konkrečiose savose vietovėse, kurios ir kildina tam tikrą kultūrą ir jai būdingą kultūrinę atmintį. Bevietės gali būti tik ypatingos, tam tikriems tikslams įgyvendinti steigiamos žmonių grupės, sąjungos, partijos, kurių nariais tampa įvairių bendruomenių nariai, tačiau ir joms reikalingi tam tikri geografiniai įsivietinimo „taškai“. Tad pirmiausia – vietovė. Vietovė, kurią mes įpratę vadinti gimtine, svarbi individui dėl daugelio priežasčių. Pirmiausia žmogaus, žmonių bendruomenės ir vietovės ryšys – egzistencinis, nes žmogus gimsta tam tikroje vietovėje, auga ir bręsta tam tikroje vietinėje sociokultūrinėje terpėje. Vietovė kildina ir palaiko individo socialinę aplinką, joje rutuliojasi socialiniai santykiai, ritualai, nusėda kultūrinės kūrybos apraiškos. Vietovėje svarbu jos fizinės aplinkos ypatumai – kraštovaizdis, statiniai – ir toje vietovėje atsiradę gyvenimo bei kultūrinės kūrybos dariniai. Vietovės reikšmės žmogaus tapatumui, jo savasčiai supratimas pirmiausia plito per aplinkos psichologų ir kultūros psichologų darbus, kuriuose buvo įtvirtinta ir iškleista vietos, vietovės tapatumo (place-identity) sąvoka. Ta sąvoka kreipia į dvi plotmes – fizikinius vietovės bruožus ir įvietintą žmogaus tapatumą, – kurios veikia viena kitą. Tas dvi plotmes sunku susieti vienoje lietuviškoje sąvokoje, tad place-identity galėtume nusakyti kaip vietovės ir įvietintą tapatumus ar vietinį tapatumą (vieta plius vietinis žmogus). Vietinis tapatumas laikomas žmogaus savasties sub-struktūra, kurią sudaro žinija apie fizikinį gyvenamąjį pasaulį, o ta žinija apima prisiminimus, pojūčius, idėjas, vaizdinius, vertybes, simbolius, prasmes, elgesio būdus ir kitus dalykus, kuriuos įcentruoja žmogaus „aplinkos praeitis“ (environmental past) – vietovės bei erdvės ir jų savybės, kurios padeda patenkinti žmogaus biologinius, psichologinius, socialinius ir kultūrinius poreikius Žr. Harold M. Proshansky, Abbe K. Fabian, Robert Kaminoff, “Place-Identity; Physical World in Socialization of the Self,” p. 59. . Svarbus dalykas tas, kad aplinkos praeitis išskaidoma pagal gerų ir skausmingų ar trauminių išgyvenimų „skalę“, nes žmogaus patirtys yra įvietintos ir sukelia jam malonių ar nemalonių prisiminimų.

 

Esmiškai visuminei vietovės reikšmei, vietovės ir žmogaus ryšiui suvokti pravartu pasitelkti vokiečių filosofo Martino Heideggerio įžvalgas, kurias jis plėtojo, aiškindamas, kad žmogui pasaulis atsiveria konkrečioje jo gyvenamoje vietoje per gimtąją šneką, kuri ir vadintina būtiškąja. Tos atverties vietą įbūtina šventykla, kurioje įsikuria Dievas. Šventykla yra regimas vietovės šventumo pavidalas. M. Heideggeris filosofiškai ir sykiu poetiškai rašo:

Šventovės pastatas jungia ir telkia aplink save į vieną visus tuos kelius ir takus, kuriais vaikščioja gimimas ir mirtis, nelaimė ir palaima, pergalė ir gėda, ištvermė ir žlugimas, kuriais eidama kiekviena žmogiška būtybė gauna savąją lemtį. Tų atvirų galimybių svaiginanti erdvė yra šios istorinės tautos pasaulis, iš jo ji išeina ir į jį sugrįžta, vykdydama savo paskirtį. Martin Heidegger „Meno kūrinio prigimtis“, p. 226.
Rašyta apie senovės graikus, tačiau turima omenyje ir visos istorinės tautos, nes tauta save gali jausti ir įsivardyti tik sušventintoje vietovėje gyvenanti žmonių bendruomenė, kurios gyvenamą pasaulį persmelkia iš šventyklos sklindanti šviesa. Toje vietovėje gyvenama ant žemės, kuri ir palaiko gyvenamąjį pasaulį, tačiau palaikydama nepaliaujamai su juo ginčija atverties ir slėpties ginčą. Ant savų gimtųjų žemių gyvenančioms tautoms atsiveria savi gyvenamieji pasauliai, kuriuose būtis likimiškai apsireiškia gimtąja kalba, jos poetinėje melodijoje bei ištarmėje. Svarbus vietovės apmąstymų atžvilgiu yra šio filosofo plėtotas Ketveriukės (das Geviert) Vėlyvajame savo kūrybos tarpsnyje vis labiau atsidėdamas Ketveriukės apmąstymams ir jos išsklaidai, su šia sąvoka Heideggeris siejo galimybę tokio įvykio, kuriame atsinaujintų filosofinis mąstymas, iš pačios Vakarų filosofijos esmės atsigrįžtant į Būtį. Pagrindiniai tų apmąstymų tekstai sutelkti jo Rinktinių raštų (Gesamtausgabe) 7, 9, 12 tomuose. supratimas, kuriame susiejamos dangaus, pasaulio ir žemės; mirtingųjų, žmonių ir Dievo, dievų sritys. Ši sąvoka kreipia į tokį filosofinio mąstymo atnaujinimą, kuriame sykiu prikeliama pamatinė žmogaus nuovoka, kad jis pats, jo gyvenimas ir savivoka yra esmiškai grindžiama poleminės tų sričių sąveikos, jų atverties ir slėpties žaismės, taip pat primenama ir būtiškoji gimtinės, gimtosios žemės ir gimtosios kalbos pajautos reikšmė. Būtina turėti omenyje, kad filosofinio mąstymo, kartu ir žmogaus buvojimo žemėje atsinaujinimas, pasak Heideggerio, įmanomas tik atsiveriant šventumai ir dieviškumui, kurį technologinis instrumentinis mąstymas išstūmė į užmarštį.
 

Būtiškoji žmogaus ir vietos sandermė aiškiai išreikšta ir mituose, ir kalboje, kuri kreipia į įprastu žvilgsniu neregimus ir sunkiai apmąstymams pasiduodančius vietos bei žmogaus sąlyčio paribius, kur „žmogus yra savo vietoje“. Mes patys nejaučiame, kaip kalba įvietina mūsų gyvenimą, tačiau puikiai suvokiame tikrąją savo vietoje esančio žmogaus vertę. Kalba yra išlaikiusi gyvenimo ir vietos sąryšio nuovoką metaforinėje reikšmėje, nusakančioje žmogaus gyvenimo autentiškumą, likiminį tikrumą. Sunku ar net neįmanoma įsivaizduoti žmones, kurie niekaip neskirtų „vietinių“ nuo „atvykėlių“ ar „nevietinių“. Visų tautų mitai vienaip ar kitaip nupasakoja tų tautų gyvenamas aplinkas – kalnus, lygumas, dykumas ar jūras. Todėl visokie tapatumai pirmiausia rutuliojasi kaip įvietinti ar vietiniai tapatumai, kuriuos nulemia vietinis, gimtosios kalbos pagrindu susiklostęs bendruomeniškas sugyvenimas su vietove. Pirminė tapatumo savikūros medžiaga yra gimtieji namai, vietovės vaizdai ir artimųjų šnekėjimas, kitaip tariant, gimtinės vaizdas ir garsas. Tik vėliau įsijungia rašytinis pasakojimas, kuris išplečia kultūrinę atmintį, ugdo kūrybinę vaizduotę, teikia kritinės savirefleksijos įnagius, reikalingus savajam unikaliam individualumui puoselėti ir suvokti. Visokie etnokultūriniai tapatumai pirmiausia yra vietiniai, kadangi juos palaiko sugyvenimas su kitais žmonėmis ir su konkrečia vietove, o tautinis ir nacionalinis tapatumas iš įvietinto išauga į įteritorintą.

 

Sugyvenimą su kitais žmonėmis grindžia tam tikras giminės, klano, genties ar tautos tapatumas bei tų tapatumų dermė, kai tapatinimosi jausena į „mažesnius“ lokalius, vietoviškus tapatumus įsitraukia didesnių tautinių bei nacionalinių tapatumų bruožus. Tad sugyvenimas su vieta yra esmiškai susijęs su sugyvenančiu tapatumu, kurį tvirtina ir palaiko kultūra ir kultūrinė atmintis. Todėl kultūra savo kilme ir tikslingumu visada yra vietoviška, visada yra įsišaknijusi. Kaip ir asmeninio tapatumo, savasties ugdymas(is). Savos gyvenamosios vietovės gynimas suvoktinas kaip savojo tapatumo saugojimas: užpuolėjas, įsiverždamas į gyvenamąją vietovę, pažeidžia bendruomenės, o sykiu individualų tapatumą, ir atkurti tapatumą galima, tik išvejant užpuolikus iš jų užimtos gimtosios vietovės. Vietinės kultūros saistosi į bendresnes, galop – tautines kultūras, apimančias daugybę vietoviškų, su tarmėmis suaugusių kultūrų ir subendrinančias jas tam tikru tautos gyvenamos teritorijos ir bendrinės kalbos pagrindu. Svarbus tokio subendrinimo veiksnys yra istoriniai ar mitiniai kilmės, taip pat tam tikrus istorinius įvykius nušviečiantys pasakojimai, išplečiantys mūsų minėtą simbolinį universumą. Galingiausias bendrinantis veiksnys visada yra valstybės kūrimas ir valstybinė kultūros bei švietimo politika. Susikūrus nacionalinėms valstybėms, kurios stiprinamos pilietinant tautiškumą ir tvirtinant nacionalinį tapatumą, taip pat plėtojant jam reikalingą kultūrą ir kultūrinę atmintį, subendrintas kultūrinis vietoviškumas išsiplečia – jis apima valstybės teritoriją4 ir tampa svarbiu valstybingumo atributu. Nacionalinė kultūra jau yra teritorinė, o savos, tėvyninės teritorijos pajauta ugdoma kaip svarbus patriotinės valstybingumo jausenos dėmuo. Kultūra tvirtina tautos, valstybės ir teritorijos ryšį taip, kad jis būtų suvokiamas kaip esminis besąlygiškas egzistencinis ryšys, kuris puoselėtinas visomis istorinėmis aplinkybėmis. Suprantama, šitaip nusakomas pamatinis nacionalinės kultūros tikslingumas, nes įvairūs kultūros segmentai bei sritys gali veikti ir santykinai savarankiškai pagal tam tikrus politinius prioritetus ne tik palaikydami ar stiprindami šitą ryšį, bet ir jį silpnindami.

 

Lietuvybė ir Kitas kuriantis moderniai Lietuvos valstybei

Lietuvių tauta išgyveno nepaprastai sparčią etnokultūrinio tapatumo kaitą ir raidą XIX a. pab. – XX a. pr. stiprėjant tautinei savimonei ir didėjant ryžtui siekti savo valstybingumo. Šis tarpsnis įvardijamas tautinio Atgimimo metais, kada nedidelio išsilavinusios šviesuomenės būrelio pastangomis, platinant carinės valdžios persekiojamą lietuvišką spaudą, kultūrinei ir politinei kūrybai bei raiškai buvo pažadinta lietuvių valstietija Plačiau žr. Paulius Subačius, Lietuvių tapatybės kalvė; Tomas Balkelis, Moderniosios Lietuvos kūrimas. . Tautos žadintojų darbas paskatino modernios lietuvių tautos iškilimą ir jos valios kurti savo valstybę apraišką. Kaip tik tuo metu vyko nepaprastai intensyvus kultūrinės atminties prikėlimo ir formavimo darbas, skleidžiant tautą vienijantį, jos istoriškumą ir europinę reikšmę liudijantį, taip pat gimtąją lietuvių kalbą iškeliantį istorinį pasakojimą. Tas pasakojimas ir juo grindžiamos naujos lietuvių kultūrinės kūrybos gairės pirmiausia buvo nukreiptos ir sutelktos esminiam – kultūrinio ir politinio atsiribojimo nuo lenkybės veiksmui, kurį dera suvokti ir kaip savo atskirumo, ir kaip išskirtinumo tvirtinimą, siekiant pasinaudoti susiklosčiusiomis istorinėmis aplinkybėmis atgauti (ar įgauti) valstybingumą. Teko vaduotis iš dviejų galingų politinių bei kultūrinių Rusijos ir Lenkijos pančių. Istorija parodė, jog daugiausia sunkumų, kuriant nepriklausomą valstybę ir tvirtinant bei skleidžiant lietuvybę, kėlė Lenkijos valstybė, jos politinis elitas ir lenkybė, nuo kurios reikėjo kultūriškai atsiskirti pačioje Lietuvoje. Atsiskyrimas buvo labai keblus dėl to, kad didžioji dalis vietinio kultūrinio, politinio ir ekonominio elito buvo sulenkėjusi ir tapatinosi su politine lenkų tauta. Didelė dalis ir tautinį Atgimimą skatinusios lietuvių šviesuomenės sąmoningai apsisprendė „išeiti“ iš lenkakalbės ir lenkų rašto kultūros ir atsidėti lietuviškai kultūrinei kūrybai.
 

Lietuvos valstybės kūrimąsi ir lietuvių tautos telkimo darbą sunkino lietuvių miesto bendruomenės stoka. Rusijos imperijos sudėtyje atsidūrusios Lietuvos žemės buvo pats periferinis kapitalizmo sistemos regionas, todėl kapitalistiniai santykiai ir su jais susijusi industrializacija bei urbanizacija Lietuvoje vėlavo. XIX a. antrojoje pusėje prasidėjęs tautinis Atgimimas buvo valstiečių tautos, kurios kultūrinėje atmintyje vyravo kaimo kraštovaizdis, tradicijas aiškinantys pasakojimai bei legendos, sąmonėjimo ir kultūrėjimo vyksmas. Pagal valstiečių mentalitetą išskirtinė Kito figūra yra miestas ir miestietis. Išvyka į miestą, dažniausiai – turgų, didelis įvykis. Juolab kad miestas ir miestietis didžia dalimi buvo ir kitakalbis. Miestas – tai jau visai kitokia aplinka – mūrinė, svetima, kurioje verda visai kitoks, nelabai suprantamas gyvenimas. Iškalbingas yra apibendrinantis miestų ir jų gyventojų sudėtį tyrusio istoriko Zigmanto Kiaupos teiginys:

Lietuvos miestų gyventojai visada buvo daugiakalbiai. XIX a. pradžioje juose vyravo lenkiškai, žydiškai kalbantys. XX a. pradžioje jau aiškiai pastebimi ir lietuviškai kalbantys miestų gyventojai, mažesniuose miestuose jų gal jau buvo dauguma. Zigmantas Kiaupa, Lietuvos miestai, p. 38.
Nors pramonės raida į miestus ginė vis daugiau lietuvių, tačiau jiems sunku buvo lygiomis teisėmis bendrauti su tomis bendruomenėmis, kurios mieste gyvavo šimtmečius ir kurios buvo išsiugdžiusios miestiško gyvenimo gebėjimus. Dera turėti omenyje svarbią aplinkybę: Lietuvos valstybė kūrėsi be dviejų didžiųjų kultūrinių, ekonominių ir bendruomeninių centrų – be Vilniaus ir Klaipėdos miestų bei kraštų. Atsikuriančios nepriklausomos valstybės sostine, taip pat ir jos „istorinės erdvės centru“ tapo Kaunas, tačiau egzistenciškai ir kultūriškai buvo išgyvenamas ir kitas valstybingumo centras – Vilnius, įgavęs likiminio miesto bruožų. Lenkų okupuoto Vilniaus vaizdas ilgam įsitvirtino kultūrinėje atmintyje kaip agresyvaus lenkiškojo Kito įvaizdis, juolab kad Lenkijos valstybės politika atkurtos Lietuvos atžvilgiu buvo perdėm nedraugiška iki pat Antrojo pasaulinio karo pradžios.
 

Apsisprendimo teisės subjektu pripažįstama tik tauta, kuri turi aiškiai išreikštą ir pagrįstą savo valią. Pagrindas – istorinis pasakojimas ir istoriškai gyvenamos žemės, į kurias gali pretenduoti savo valstybingumą įgyvendinanti tauta. Lietuvių tautai tekusių išgyventi istorinių aplinkybių keblumas ir net paradoksalumas ryškėja Kazio Pakšto svarstymuose:

Kai prezidentas Wilsonas prabilo apie tautų (nacijų) apsisprendimą ir apie projektuojamą „League of Nations“ (Nacijų Sąjungą), tai jis, kaip ir kitų valstybių diplomatai, suprato naciją kaipo valstybę, jungiančią po ta pačia vėliava daugelį įvairių tautybių. Kitaip jį suprato galingesnių pavergtos tautos. Baltijos rytinių pakraščių tautos suprato, kad galinga Amerikos respublika autorizuoja jų atsiskyrimą nuo Rusijos, nes skirtingos jų kalbos, etnologinė sudėtis, aukštesnė ir savotiška jų liaudies kultūra ir laisvės troškimas sudaro iš jų ne tik atskiras nacijas, bet ir valstybes. […] Žodžiu, naujai atbundančios tautybės ir mažiau ar daugiau subrendę nacijos buvo jau pasiruošę skaldyti valstybes ir manė jos, kad net Wilsonas joms pritaria, o už jo nugaros visa galinga Amerika. Tačiau Wilsono apaštalavimas buvo taikomas tik Austro-Vengrijos monarchijoje gyvenančioms tautoms, ypač serbams, čekams ir rumunams, nes jomis pasiremiant galima buvo sunaikinti savo priešą. Iš Rusijos tautų nacijomis ir valstybėmis žadėta paskaityti tik tas, kurias tokiomis paskaitys pati Rusija (Lenkiją ir Suomiją). Kazys Pakštas, Baltijos respublikų politinė geografija: politinės geografijos problemos, nagrinėjamos atsižvelgiant į Baltijos tautų likimą, p. 62.
Tad apsisprendimo teise būtina gebėti ir pajėgti pasinaudoti.
 

Atkūrusi savo valstybę lietuvių tauta ėmėsi tvirtinti lietuvybę kaip nacionalinį tapatumą. Kaip jau minėjome, pirmiausia reikėjo vienaip ar kitaip atsisaistyti nuo tos politinės tautos, kuri ilgą laiką etnokultūrinę lietuvių tautą laikė lenkų tautos dalimi – lietuviškai kalbančia liaudimi. Ta liaudis įgauti lietuvių politinės tautos pavidalą galėjo tik lietuvių kalbos pagrindu atsiskirdama nuo lenkų politinės tautos. Atsiskirdama ji atskirtį turėjo versti tapatinimosi, santalkos priemone. LDK politinė tauta buvo aukštųjų valdančiųjų luomų lenkakalbė bendruomenė. Tiems luomams buvo priskiriami bajorai, dvasininkai ir miestelėnai. Luominio tapatinimosi saitai buvo nepaprastai stiprūs ir savaime suprantami, todėl lietuvio ir lenko skirtis buvo suvokiama vien kaip kilmės vietos ir jos liaudiškos aplinkos bruožas lenkiškojo tapatumo plotmėje:

LDK dvasininkų, bajorų ir iš dalies miestiečių luomų žmonės sena tradicija vadinosi lietuviais, tačiau iš tikrųjų jie jau buvo politinės lenkų tautos subtauta. Lietuvoje lietuvio ir lenko etnonimai nesudarė nė jokios priešpriešos, jie imti tiesiog painioti. Vytautas Merkys, Tautiniai santykiai Vilniaus vyskupijoje 1798–1918 m., p. 36.
Lenkiškajam tapatumui liaudiškieji įvairiakalbiai tapatumai parūpo tik XIX a., įsisiūbavus modernizacijos vyksmams ir po Prancūzų revoliucijos pasikeitus valdžios legitimavimo pobūdžiui. Nuvertus kilmingųjų luomų valdžią, kurią ir legitimavo kilmingumas, į politinę areną išėjo įvairiakalbės liaudys, kurios greitai virto tautomis, tapusiomis valstybinės valdžios teisėtumo šaltiniu. Valdantieji luomai savąsias liaudis į politinės tautos „kūną“ įjungdavo kalbos ir tikėjimo pagrindu, o kitakalbiai neišvengiamai turėjo vienaip ar kitaip asimiliuotis. Lenkų liaudis pilietines teises įgavo įtraukta į politinę lenkų tautą. Neišvengiamai arši tapo kova dėl kitakalbių liaudžių, kurios modernėjimo vyksme ėmėsi tautinės savimonės ugdymo ir siekė susikurti savas valstybes. Tos „liaudys“ gyveno konkrečiose teritorijose, kurias kartu su gyventojais buvę valdantieji luomai siekė įjungti į savo valdymo sritį, o vėliau – į valstybės teritoriją. Lenkų vykdyta kultūrinė ir religinė polonizacija nėra išimtis. Kituose Europos regionuose vyko savos kovos ir asimiliacijos. Tad lenkiškasis Kitas buvo ir yra nekoks istorinis kuriozas ar lietuvių trumparegiško nacionalizmo, kaip dažnai jį pavadina įvairių pakraipų „pažangiečiai“, gaminys, o įsisąmoninta istorinė būtinybė atsiriboti nuo lenkų politinės tautos, suvokiant ją kaip kitą tautą, su kuria turi saistyti jau ne tautos ir subtautos, o lygiaverčiai kaimyniniai dviejų savas valstybes kuriančių nacijų santykiai. Lenkiškasis Kitas apima daug aspektų, kurie vienaip ar kitaip subendrinami istoriniais pasakojimais apie Lietuvos valstybės sunykimą Abiejų Tautų Respublikoje, lietuvių lenkinimo vyksmą, taip pat ir skaudžiai įsirėžusią į kultūrinę atmintį Vilniaus okupaciją, tas Kitas išlieka kaip tam tikras žiūros taškas ir vertinant šių dienų santykius su Lenkija, taip pat vietine lenkakalbe etnokultūrine bendruomene.
 

Nacionalinio tapatumo kūrimo ir tvirtinimo aplinkybes dera suvokti kaip didžiulius egzistencinius iššūkius, su kuriais buvo sėkmingai susitvarkyta. Tas aplinkybes atskleidžia kai kurie 1923 m. surašymo duomenys. Valstybėje tuo metu buvo surašyta 2 028 971 žmogus. Miestuose gyveno 14,9 proc. žmonių. Pažymėtina esminė surašymo pagal tautybes nuostata: „pačių gyventojų tautinis apsisprendimas – kuo kiekvienas save laiko“ Lietuvos gyventojai / Population de la Lithuanie: pirmojo 1923 m. rugsėjo 17 d. visuotinio gyventojų surašymo duomenys, p. XXXIV. . Tautinė sudėtis buvo tarsi palanki lietuvybei tvirtinti: lietuvių dauguma (83,88 proc.) ryškiai stelbė tautines mažumas – žydus (7,58 proc.), lenkus (3,23 proc.), rusus (2,49 proc.), vokiečius (1,44 proc.), latvius (0,73 proc.). Tačiau kitoks vaizdas glūdėjo miestiečių tautinėje sudėtyje. Miestuose lietuvių gyveno tik 57,1 proc., o žydų – 32,2 procento. Miesteliuose tas pasiskirstymas buvo jau kiek palankesnis lietuviams – 66,4 ir 28,7 procento. Vis dėlto kai kuriuose apskričių centruose labai aiškiai matyti išsiskaidymas į dvi ar daugiau bendruomenių. Tad akivaizdu, kad miestų ir miestelių bendruomenės buvo bent jau dvitautės su savais tikėjimais, tradicijomis ir kultūrinės kūrybos nuostatomis bei tikslais. Suprantama, ir ekonominiais ryšiais. Galima tvirtinti, kad miestuose vyravo skirtingų bendruomeninių gyvenimo būdų dermė, kuriai buvo būdinga savita regima urbanistinė raiška. Kadangi žydai jau LDK laikais buvo priskiriami miestiečių luomui, jų kolektyvinė atmintis siekė gilesnius laikus ir miestiško gyvenimo gebėjimai buvo gerokai labiau išlavinti nei lietuvių bendruomenės.

 

Principas „kuo kiekvienas save laiko“ formavo aiškią sugyvenimo nuostata grindžiamą valstybės politiką etnokultūrinių bendruomenių atžvilgiu. Ta nuostata ne neigė, o savaip padėjo įtvirtinti politines valstybines lietuvybės, tad ir nacionalinio tapatumo kūrimo, stiprinimo ir sklaidos gaires, kurios buvo suvokiamos kaip pirmaeilis uždavinys. Būtina atsižvelgti į tai, kad šį darbą nepaprastai sunkino agresyvūs Lenkijos veiksmai, kurie vienaip ar kitaip veikė ir Lietuvos etnokultūrinių bendruomenių bei kitataučių savijautą. Atbundančiai ir valstybingumo ėmusiai siekti lietuvių tautai teko sunkūs išbandymai, nes kaimyninių tautų aplinka nebuvo palanki jos siekiams: „Lietuviai, kitų laikomi jau moritūri (mirsimieji), atgavę žadą, pasijuto apsiausti karingo vokiečių, rusų ir lenkų nacionalizmo“ Antanas Smetona, Raštai IV: lietuvių santykiai su lenkais, pratarmė; plačiai prezidento A. Smetonos įvairialypė veikla kuriant nacionalinę valstybę ir tvirtinant lietuvybę išskleidžiama, Algimantas Liekis, Prezidentinė Lietuva (1919–1920, 1926–1940). . Dar ilgai buvo jaučiamas ir kultūrinių kūrybinių lietuvybės stiprinimo ir sklaidos galių stygius. Lietuvos tarpukario raida rodo, kokia veiksminga visuomeninės sąmonės formavimo požiūriu buvo lietuvybės tvirtinimo politika, kurios pagrindines gaires suformulavo ir nuosekliai siekė įgyvendinti prezidentas Antanas Smetona: „Vieningas tautiškos linkmės turi būti auklėjimas mokykloje, visose valstybės ir visuomenės įstaigose, visame kultūrinių organizacijų tinklo bendravime“ Antanas Smetona, A. Smetonos pasakyta parašyta, p. 329. . Atkreiptinas dėmesys, jog tose politikos gairėse pradedama nuo mokyklos, kuri ir suvokiama kaip pagrindinis nacionalinio tapatumo, lietuvybės tvirtinimo veiksnys. Tačiau pats A. Smetona, kaip niekas kitas, puikiai suvokė, koks sunkus yra lietuvybės darbas ir dėl kokių priežasčių. Jam tarsi savaime aišku buvo, jog esame daug nustoję „lietuviškos kilmės pajėgų“, todėl „kas kituose kraštuose savaime suprantama, tai Lietuvoje, deja, dar abejojama“, o abejojama ne tik dėl menko kultūrinio bei politinio akiračio, bet ir dėl to, „kad dar toli gražu ne visų lietuvių sąmonė tautiška“ Ten pat. . Visuomeninė sąmonė niekaip negalėjo būti tautiška jau vien dėl to, lietuvybė tvirtėjo kaimiškosios bendruomenės, kitaip tariant, vietinių lokalinių bendruomenių pagrindu, o miestuose ir miesteliuose gyveno didelės žydų bendruomenės su savo ilgaamže kultūrine atmintimi ir urbanistinio ekonominio gyvenimo patirtimi.

 

Iškeltas tautinės valstybės ir lietuvybės stiprinimo tikslas nestelbė etnokultūrinių mažumų, juolab neteigė būtinumo asimiliuoti ar asimiliuotis – jis buvo grindžiamas mažumų teisių puoselėjimu, jų kultūrinio tapatumo ugdymu. Ir bendra politine – teisingumo siekio nuostata. Šitai ryšku ir švietimo politikoje. A. Smetona atmeta visokias rasistines, didvalstybines, imperialistines idėjas, teisinančias vienų tautų viešpatavimą ir nužeminančias kitas tautas bei žmones. Jis ypač paryškina, kad Lietuvoje „tautinės mažumos ne svetimšaliai, o savi piliečiai, ne svetimtaučiai, o kitataučiai Ten pat, p. 342. . Labai aiški sąmoninga, toliaregiška ir politiškai visiškai šiuolaikiškai skambanti mintis, o sykiu ir pastangos tarsi natūralią daugeliui žmonių tapatinimosi savas ir svetimas skirtį, kuri įtaigoja tam tikrą susipriešinimą su svetimais, keisti kitokia skirtimi: visi mes savi, tačiau kitokie. Šitai dera laikyti esminiu lietuviškojo požiūrio į Kitą bruožu. Stiprinant lietuvybę sykiu puoselėjami ir santykiai su kitais, kuriems Lietuva taip pat yra sava ar gimtinė. Tie kiti yra savo gimtosiomis kalbomis kalbančios ir savo kultūrinį tapatumą puoselėjančios etnokultūrinės ar tautinės bendruomenės. Tokia politinė nuostata buvo įgyvendinama miestuose, kur kartu gyveno ir sugyveno kelios tautinės bendruomenės. Vilniaus krašto okupacija išplėšė iš Lietuvos lenkų bendruomenę, tačiau miestų ir miestelių kraštovaizdis buvo neįsivaizduojamas be sinagogų ir žydų, taip pat rusų stačiatikių bendruomenės. Apibendrinant ano meto lietuvių politikų ir filosofų mintis apie Lietuvą kaip didžiųjų geopolitinių galių ir civilizacijų sandūros vietą, galima tvirtinti, kad Kitam būdingi keturi esminiai dėmenys – lenko, ruso, vokiečio ir žydo. Pirmieji trys susiję su geopolitiniais ir civilizaciniais vyksmais ir sykiu su vietinių etnokultūrinių bendruomenių santykiais, o ketvirtajam būdingas vien vidinis atskirtumas ir kitoniškumas. Lenkui ir vokiečiui būdinga ir konkretus vietovinis aspektas, o rusas ir žydas, nors ir vietinis, tačiau nėra įvietovintas.

 

Lietuviškojo nacionalizmo bruožai

Aiškinantis vietovės ir bendruomeninio tapatumo, taip pat kultūros ir tapatumo ryšius, nedera išleisti iš akių ir tapatinimosi jausenos, kuri išsiugdo žmoguje kaip esminis jo tapatumo sandas. Pirminė tapatinimosi struktūra įtvirtinama bendraujant su namiškiais, ir vėliau ji apima vis didesnę tapatumo – bendruomeninio, etnokultūrinio, tautinio – „sritį“. Kuriant modernią Lietuvos valstybę etnokultūrinio pobūdžio bendruomeninė tapatinimosi jausena greitai stiprėjo virsdama tautine ir galop nacionaline, kuriai jau būdinga sava, valstybės vidaus ir kultūros politikos, taip pat tarpvalstybinių santykių kreipiama raida. Tapatinimosi jausena – tai moderniųjų laikų nacionalizmas, kurio esama įvairiausių atmainų – nuo gimtinės ir tėvynės meilės, pasiaukojimo jos labui per aiškiai suvokiamą niekam negrasantį, bet valstybę ginti pasiryžusį patriotišką nacionalizmą iki agresyvaus šovinistinio ar rasistinio nacionalizmo. Nacionalizmo reiškiniui skirta gausybė knygų ir straipsnių, tad čia apsiribosime iškėlę kelis esminius jo bruožus, kreipdami dėmesį į lietuviškąjį nacionalizmą. Dauguma tyrinėtojų sutaria, kad nacionalizmas yra būtinas sociopsichologinis nacionalinių valstybių kūrimosi ir jų palaikymo veiksnys. Tačiau skiriasi nuomonės dėl nacionalizmo iškilimo ir susiformavimo tarpsnio. Vieni laiko nacionalizmą modernybės reiškiniu, o kiti aiškina nacionalizmą esant etninės tapatinimosi jausenos atmaina, kadangi visoms valstybėms, taip pat ir imperijoms, buvo būdingas etninis centruotumas; „tautinės valstybės pasauly egzistavo tūkstantmečiais“ Azar Gat, Nations: The Long History and Deep Roots of Political Ethnicity and Nationalism, p. 132. . Suprantama, modernusis nacionalizmas turi savų bruožų, kadangi jis rutuliojosi intensyvaus tautinių valstybių kūrimosi metu kapitalistinių santykių pagrindu, kitaip tariant, modernusis nacionalizmas yra moderniųjų laikų kapitalizmo pasaulinės sistemos bruožas.