Straipsnis Lietuvybė ir Kitas kultūroje ir kultūrinėje atmintyje

Teorinius požiūrius bei diskusijas nacionalizmo klausimu labai veikia istorinė XX a. pasaulinių karų, genocidų ir Holokausto patirtis, kuri suformavo bendresnį požiūrį į nacionalizmą kaip į pagrindinį visų baisybių kaltininką ir visokiomis politinėmis bei kultūrinėmis, taip pat ideologinėmis priemonėmis išgyvendintiną blogį. Pastarąjį požiūrį įtvirtinti padėjo darbai tų istorikų (E. Gellneris, E. Hobsbawmas ir kt.), kurie išgyveno Holokausto tragediją ir stengėsi įtvirtinti naują istorinių tyrinėjimų programą, kuri būtų grindžiama nacionalizmo atmetimo, jo trynimo iš visuomeninės sąmonės ir ypač iš politikos nuostata. Šiuo požiūriu būdinga yra didžiulį poveikį istoriniams moderniųjų laikų tyrinėjimams dariusio E. Hobsbawmo nuomonė, kad „bendra vieno, išskirtinio ir nekintamo etninio, kultūrinio ar kokio kito tapatumo samprata yra pavojinga smegenų plovimo atmaina“ Eric Hobsbawm, “Language, Culture, and National Identity,” p. 1067. . Europos Sąjungos plėtros politika kaip tik ir grindžiama tokio įtarumo nacionalizmui, nacionaliniams klausimams ir tautiniams tapatumams nuostata, kildinančia politines šių dalykų marginalizavimo ir „trynimo“ gaires bei programas, tarp jų ir naujos bendros Europos istorijos naratyvo kūrimą Plačiau žr. Vytautas Rubavičius, „Europinis politinis tapatumas: demosas, pilietinės vertybės ir nacionaliniai bruožai“. . Todėl nacionalizmas kaip valstybių gyvenime svarbus konsoliduojantis, taip pat tautos sąsają su valstybe palaikantis veiksnys visaip „išgyvendinamas“ diegiant pilietiškumo, kaip žmogui ir jo savasčiai svarbiausios politinės vertybės, supratimą ir pajautą, o sykiu nacionalizmą dekonstruojant šiuolaikiniu patriotiškumu, kuriame išnyksta ir šiuolaikiniam žmogui netinkamomis atgyvenomis laikomi etnokultūrinio tapatinimosi „reliktai“.

 

Gana dažnai sunku prasiskverbti pro dekonstrukcinio argumentavimo „trinant“ etnokultūrinės prigimties nacionalizmą brūzgynus, tačiau prasibrovęs vėlei išvysti tą patį niekaip neįmanomą apeiti klausimą – kokia jausena istoriškai saistė žmones į veiksmingas etnines bendruomenes? Kitas, paaštrėjusios europinės geopolitikos sąlygomis vis labiau politikus neraminantis klausimas yra toks: ar įmanoma veiksminga pilietinio patriotiškumo jausenos suburta europine save vadinanti bendruomenė ir ar tokia išvalstybinta ir išnacionalinta bendruomenė, europinė ar Europos liaudis, bus pajėgi atlaikyti nacionalistinių kaimynių ir pasaulinių imperijų spaudimą savo deklaruojamais liberalios demokratijos principais. Nesiimsime šitų klausimų gvildenti, tik pasvarstysime kai kurias nacionalizmo ir patriotiškumo sąsajas. Didžiuma tyrinėtojų sutaria, kad nacionalizmas ir patriotiškumas yra glaudžiai susijusios, kai kada ir neatsiejamos nacionalinio tapatumo apraiškos. Nacionalizmas, kaip ir patriotiškumas, suvokiamas kaip stipraus emocinio ryšio su savo tauta ar nacija palaikymas ir kultivavimas, o tas ryšys išgyvenamas kaip esminis individo savasties sandas. Tačiau dalis tyrinėtojų linkę skirti nacionalizmą ir patriotiškumą pagal kritinės savistabos galią: nacionalizmu įvardijamos nekritiško savosios tautos ar nacijos iškėlimo, garbinimo jausenos, kurios siejamos su politinio autoritariškumo tvirtinimu, o patriotiškumu laikomos kritiniu požiūriu į savuosius, taip pat į politinio autoritariškumo apraiškas jausenos. Negalima neigti, kad įvairaus „kaitrumo“ nacionalizme įvairuoja tokių bruožų sankabos, tačiau nederėtų su blogosiomis savybėmis nuvertinti viso nacionalizmo. Nacionalizmui priskiriamas polinkis žeminti kitas etnokultūrines ar tautines bendruomenes, apskritai Kitus, o patriotiškumui – tolerantiškumo ir demokratiškumo bruožai Plačiau žr. Thomas Blank, Peter Schmidt, “National Identity in a United Germany: Nationalism or Patriotism? An Empirical Test With Representative Data”. . Vis dėlto pripažįstama abu šiuos reiškinius kylant iš nacionalinio tapatumo, o juk nacionalinį tapatumą kaip tik ir kuria etnokultūrinio tapatinimosi jausena. Tačiau nedera pamiršti, kad ir kritiškas požiūris į savuosius nepanaikina Montserrat Guibernau įžvalgos, kad visoms tautoms būdingos tam tikros savybės, kurios daro jas ypatingas ir savaip „viršesnes“ ar „geresnes“ (superior) už kitas Montserrat Guibernau, “Anthony D. Smith on Nations and National Identity: A Critical Assessment,” p. 137. . Tas „viršumas“ nebūtinai nukreipiamas prieš kitas tautas ar pasitelkiamas kitoms tautoms žeminti – tokią jauseną dažniausiai skatina savų tikslų siekiantys politiniai lyderiai, susiklosčius tam tikroms istorinėms aplinkybėms. Ypač tai būdinga imperinės, taip pat imperialistinės patirties sukaupusioms nacijoms.

 

Iškeltos ir aptartos nacionalizmo savybės padeda geriau suvokti esminį lietuviškojo nacionalizmo ypatumą – jis buvo nukreiptas savam tautiniam tapatumui bei valstybingumui stiprinti ir niekada nebuvo pasitelktas svetimoms teritorijoms užgrobti ar kitoms etnokultūrinėms bendruomenėms engti. Šiuo atžvilgiu jis ryškiai skyrėsi ir skiriasi nuo lenkiškojo nacionalizmo, kuris lietuvių ir Lietuvos valstybės atžvilgiu reiškėsi kaip šovinistinis, didžialenkiškas imperializmas, įsispaudęs ne tik politinio elito mentalitete, bet ir tautos kultūrinėje atmintyje Toks lenkiškasis Kitas – agresyvus, negailestingas mažesnėms kaimyninėms, vadinamųjų paribių tautoms, su kuriomis siejo kelių amžių bendro gyvenimo patirtis, įsispaudęs ir į baltarusių kultūrinę atmintį: „Prisiminkime Vakarų Baltarusijos prijungimą prie Lenkijos XX amžiaus tarpukario laikotarpiu: viskas, kas baltarusiška, ten buvo taip naikinama, kad net bolševikai tam neprilygo“ (Valiancin Akudovič, Nesaties kodas, p. 41). . Šitas jo pobūdis buvo tarsi savaime aiškus ano meto politiniam ir kultūriniam Lietuvos elitui. S. Šalkauskis jau 1923 m. pranašingai įspėjo, kad Lenkija, „savo imperialistiniu užsimojimu užgavusi iki gyvam kaului beveik visas kaimynines tautas, negali nesusilaukti savo istorinės Nemezidos“, nes „per jos galvą tiesia sau draugiškas, o jai grūmojančias rankas vokiečiai ir rusai“ Stasys Šalkaukis, Lietuvių tauta ir jos ugdymas, p. 95. . Jis nurodė esminę lenkų istorinę klaidą, nulėmusią tokius santykius su kaimyninėmis tautomis, su kuriomis ją ilgai siejo glaudūs istoriniai ryšiai: „atgavusi nepriklausomybę lenkų tauta […] faktinius istorinius santykius palaikė juridiniu pagrindu imperialistinėms savo užgaidoms vykdyti“ Ten pat. . Imperializmas nusakomas kaip „nusižengimas prieš prievolę mylėti kitas tautas“, todėl „kovoti tiek su savo tautos, tiek su kitų tautų imperializmu sudaro ne tik teisę, bet ir prievolę kiekvienam tikram patriotui“ Ten pat, p. 94. . Tad Lietuvos politinėje kultūroje labai aiškiai regėti principinė sugyvenimo ir su vidiniu, ir su išoriniu Kitu nuostata, kylanti iš kultūros ir kultūrinės atminties prigimties.

 

Lietuviškasis nacionalizmas ar nacionalistinis patriotiškumas kaip tik ir buvo grindžiamas sugyvenimo ir meilės saviems bei kitiems principu. S. Šalkauskis, kurio mintys apie tautos ugdymo uždavinius ir tokio ugdymo pobūdį veikė ne tik besiformuojantį kultūrininkų sluoksnį, bet ir politikus, taip pat ir prezidentą A. Smetoną, aršiai pasisakydamas prieš „agresyvųjį nacionalizmą“ iškėlė meilės jausmo svarbą, apvalytam nuo agresyvumo nacionalizmo turiniui teikdamas patriotizmo reikšmę ir nusakydamas ją kaip meilę tautinei individualybei. Tačiau ta meilė susiejama su išmintimi, morale bei dorove ir visuotinio žmonių dvasinio turinio nuovoka. Todėl išplėstiniame patriotizmo nusakyme iškeliamas ir patriotinio ugdymo idealas, kuris suvoktinas kaip žmogaus dvasinio tobulėjimo programa. Patriotas ne tik išmintingai myli savo tautos individualybę, bet ir siekia savo tautai moralinės didybės ir individualiąją tautinę lytį sieja su visuotiniu žmonių dvasios turiniu Ten pat, p. 89. . Filosofo mintys buvo pasitelktos ugdant jaunąją kartą. Išmintingos meilės iškėlimas jau tarsi savaime neigia visokį agresyvumą ir nepakantumą kitų tautų atžvilgiu. Pagrįsta tvirtinti, kad lietuviškasis nacionalizmas, nors ugdytas autoritarine įvardijamos politinės sistemos aplinkoje, yra glaudžiai susijęs ne su tautos vado ar vadinamosios „valdžios vertikalės“ garbinimu, o su pasiaukojančiu patriotiškumu, ugdomu meilės savai tautai, žemei, gimtinei, istorijai ir kalbai pagrindu. Atkreiptinas dėmesys į lietuvybės formavimąsi tyrinėjančio Pauliaus Subačiaus išvadą, išsakytą studijoje apie Antaną Baranauską: jo poezija „ugdė šiandienos Lietuvos pirmtakų kartą, kuriai praeities apgailėjimas ir gimtosios kalbos grožio pojūtis neatskiriamas nuo pasipriešinimo ideologijos“ Paulius Subačius, Lietuvių tapatybės kalvė, p. 108. . Priešinimosi nutautinimui, pavergimui, gimtosios kalbos draudimui, o moderniaisiais laikais – polonizacijai ir rusifikacijai. Visas šias svetimųjų valdžios apraiškas lietuvių tautai teko patirti ir išgyventi.

 

Vietoj išvadų

Įsibėgėjusi ekonominė ir kultūrinė globalizacija, taip pat ekonominė, politinė ir kultūrinė eurointegracija, kurioje vis labiau ryškėja kuriamo regioninio kosmopolitiško kvazifederacinio darinio gairės, paskatino tam tikrus nacionalinių ir tautinių kultūrų „atsakus“, kurių ženklas yra ir stiprėjančios įvairių tautų nacionalinių jausenų apraiškos, ir tyrėjų atsigręžimas į dar visai neseniai tarsi primirštas tautinio bei kitokių bendruomeninių tapatumų ir nacionalizmų problemas. Dėl globalizacijos ir eurointegracijos veiksnių menkėjant valstybinėms bei konstitucinėms galioms ir vis labiau iš politikos nykstant suverenų (tautų) teisėms, atsiranda poreikis ieškoti kultūrinių priemonių atsverti minėtas tendencijas sąmoninga sutelktine veikla stiprinant nacionalinius tapatumus, etnokultūrinę sanglaudą, nacionalinę ir valstybinę jausenas, vietinį ir nacionalinį patriotiškumą. Ypatingas dėmesys kreipiamas į modernių nacionalinių valstybių formavimosi tarpsnį, kuris kildina nacionalinius tapatumus, įvairialypius nacionalizmus ir europinį valstybinių santykių tinklą. Nacionalinių tapatumų formavimasis ir raida išsilaiko kultūrinėje atmintyje, kurioje nugula ir tautų patirtos skriaudos, traumos bei šlovės akimirkos. Todėl kultūrinei atminčiai, tad ir nacionaliniam tapatumui palaikyti labai svarbūs yra istoriniai tyrinėjimai, kurie vienaip ar kitaip sužadina tuos bendrumo jausenos aspektus, kurie reikalingi dabarties iššūkiams ir grėsmėms įveikti. Svarbiausia šiuo požiūriu yra aiškus bendruomeninio tapatumo ir jo įsišaknijimo gimtojoje vietovėje suvokimas, kuris palaiko gyvybingą pirminį kultūros sistemos ir kultūrinės atminties veikimo tikslingumą – puoselėti, tvirtinti ir saugoti įšaknytą bendruomeninį tapatumą. Lietuva dėl pasibaisėtinos emigracijos ir socialinės atskirties prarajos išgyvena nepaprastai spartų nacionalinio tapatumo irimą ir kultūrinės atminties menkėjimą, tad lietuvybės ir jos šaknų gimtinėje tvirtinimo, taip pat gimtosios kalbos puoselėjimo klausimai įgauna egzistencinę svarbą. Tiems klausimams svarstyti reikalinga plėsti ir istorinius, kultūrologinius bei filosofinius moderniosios lietuvybės iškilimo ir įsitvirtinimo, jos santykių su Kitu struktūros bei bruožų, taip pat Kito akimis regimų lietuvybės pavidalų tyrimus, siejant juos su kultūrinės atminties funkcionavimo pobūdžiu ir kaita. Išsamesnių studijų nusipelno lietuviškasis nacionalizmas bei patriotizmas, taip pat prezidento A. Smetonos veikla, įtvirtinant modernų valstybingumą su jam būtinomis kultūrinėmis, komunikacinėmis, švietimo institucijomis bei tų institucijų veikla ir laiduojant lietuvių nacijai visų valstybių pripažįstamą gyvybinę erdvę.
 

Literatūra

  • Akudovič, Valiancin, Nesaties kodas, iš rusų kalbos vertė Elmina Burneikienė, Vilnius: Versus aureus, 2007.
  • Balkelis, Tomas, Moderniosios Lietuvos kūrimas, iš anglų kalbos vertė Žilvinas Beliauskas, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2012.
  • Blank, Thomas; Peter Schmidt, “National Identity in a United Germany: Nationalism or Patriotism? An Empirical Test With Representative Data,” Political Psychology, 2003, vol. 24, Issue 2, p. 289–312.
  • Danziger, Kurt, Marking the Mind: A History of Memory, Cambridge (UK), New York: Cambridge University Press, 2008.
  • Dembinska, Magdalena; Laszlo Maracz, Morton Tonk, “Introduction to the Special Section: Minority Politics and the Territoriality Principle in Europe,” Nationalities Papers, 2014, vol. 42, no. 3, pp. 355–375.
  • Gat, Azar, Nations: The Long History and Deep Roots of Political Ethnicity and Nationalism, with contribution by Alexander Yacobson, Cambridge (UK) and New York: Cambridge University Press, 2013.
  • Guibernau, Montserrat, “Anthony D. Smith on Nations and National Identity: A Critical Assessment,” Nations and Nationalism, 2004, 10, p. 125–141.
  • Guisan, Catherine, A Political Theory of Identity in European Integration: Memory and Policies, Oxon, New York: Routledge, 2013.
  • Harvey, David, Spaces of Capital: Towards a Critical Geography, New York: Routledge, 2001.
  • Heidegger, Martin, „Meno kūrinio prigimtis“ / Bronislovas Kuzmickas (sud.), Grožio kontūrai: iš XX a. užsienio estetikos, iš vokiečių kalbos vertė Juozas Girdzijauskas, Vilnius: Mintis, 1980, p. 208–255.
  • Hobsbawm, Eric, “Language, Culture, and National Identity,” Social Research, 1996, vol. 63, no. 4, pp. 1065–1080.
  • Kiaupa, Zigmantas, Lietuvos miestai, Kaunas: Šviesa, 2007.
  • Kuzmickas, Bronislovas, „Individo kultūrinio tapatumo sklaida: tarp tradicijos ir inovacijos“ / Jūratė Morkūnienė (sud.), Individo tapatumas, Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2012, p. 11–94.
  • Lefebvre, Henri, The Production of Space, Oxford (UK) and Cambridge (USA): Blackwell, 1999.
  • Lewicka, Maria, “Place Attachment, Place Identity, and Place Memory: Restoring the Forgotten City Past,” Journal of Environmental Psychology, 2008, 28, p. 209–231.
  • Liekis, Algimantas, Prezidentinė Lietuva (1919–1920, 1926–1940), Vilnius: Mokslotyros institutas, 2013.
  • Lietuvos gyventojai / Population de la Lithuanie: pirmojo 1923 m. rugsėjo 17 d. visuotinio gyventojų surašymo duomenys, Kaunas: Finansų ministerija, Centrinis statistikos biuras, 1926.
  • Merkys, Vytautas, Tautiniai santykiai Vilniaus vyskupijoje 1798–1918 m., Vilnius: Versus aureus, 2006.
  • Pakštas, Kazys, Baltijos respublikų politinė geografija: politinės geografijos problemos, nagrinėjamos atsižvelgiant į Baltijos tautų likimą, Kaunas: Spindulys, 1929.
  • Proshansky, Harold M., Abbe K. Fabian, Robert Kaminoff, “Place-Identity; Physical World in Socialization of the Self,” Journal of Environmental Psychology, 1983, vol. 3, no. 1, pp. 57–83.
  • Rubavičius, Vytautas, „Europinis politinis tapatumas: demosas, pilietinės vertybės ir nacionaliniai bruožai“ / Rita Repšienė (sud.), Istorinės realybės ir mitai nacionalinėse kultūrose: dabarties vizija, Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2009.
  • Rubavičius, Vytautas, Postmodernusis kapitalizmas, Kaunas: Kitos knygos, 2010.
  • Savukynas, Virginijus, Istorija ir mitologijos: tapatybės raiškos XVII–XIX amžiaus Lietuvoje, Vilnius: Viešosios politikos strategijų centras, 2012.
  • Smetona, Antanas, A. Smetonos pasakyta parašyta, Kaunas: Spindulys, 1935.
  • Smetona, Antanas, Raštai IV: lietuvių santykiai su lenkais, Kaunas: Spindulys, 1931.
  • Soja, Edward W., Postmodern Geographies: The Reassertion of Space in Critical Theory, London and New York: Verso, 1995.
  • Stefanova, Boyka M., “An Ethnonational Perspective on Territorial Politics in EU: East–West Comparisons from a Pilot Study,” Nationalities Papers, 2014, vol. 42, no. 3, pp. 449–468.
  • Subačius, Paulius, Lietuvių tapatybės kalvė, Vilnius: Aidai, 1999.
  • Šalkaukis, Stasys, Lietuvių tauta ir jos ugdymas, Kaunas: „Sakalo“ b-vė, 1933.
 

Being Lithuanian and the Other in Cultural Memory

  • Bibliographic Description: Vytautas Rubavičius, „Lietuvybė ir Kitas kultūroje ir kultūrinėje atmintyje“, @eitis (lt), 2015, t. 127, ISSN 2424-421X.
  • Previous Edition: Vytautas Rubavičius, „Lietuvybė ir Kitas kultūroje ir kultūrinėje atmintyje“ / Rita Repšienė, Odeta Žukauskienė (sud.), Lietuvos kultūros tyrimai 6: atmintis, vaizdas, kultūra, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2014, p. 16–35, ISBN 978-9955-868-77-4.
  • Institutional Affiliation: Lietuvos kultūros tyrimų institutas.
Summary: Recently, we see the rapidly increasing number of scientific publications discussing the nationhood, national and ethnic identity, as well as issues of nationalism, the connections of these phenomena with the ongoing integration policy of European Union and the underlying governmental model having no ties with the statehood and identity. It is therefore not only useful, but also very important to discuss Lithuanian national identity development in modern times, the nation’s transformation to a modern nation seeking statehood and restoring its sovereignty, the strengthening and dissemination of being Lithuanian under the conditions of state-building policy, the modern nation’s relations with the other ethno-cultural communities, prevailing images of those others and stories about them, as well as more general peculiarities of Lithuanian nationalism in the broader context of the issues and problems of nationalism. It is important to take into account the prevailing theoretical approaches, as well as deconstructive trend to hold these phenomena as “imaginary,” and thus subordinate to manipulative social engineering, denying their social reality. Author of the article stresses and discusses the primal expediency of the culture and cultural memory – to maintain and strengthen local communal identity, paying attention to the fact that cultural memory and identity always evolves in a certain area called the native land. The importance of the Other for identity maintenance on the ground of we–others divide is highlighted. The author pays attention to the main structure of the Other in the established modern Lithuanian state, tackles the essential features of Lithuanian nationalism stressing the importance of patriotic feeling, and considers Šalkauskis’ conception of patriotism as wise love of nation’s individuality, which strongly influenced Lithuanian culture.

Keywords: cohabitation, cultural memory, culture, identity, Lithuanian nationalism, locality, the Other, patriotism.