Straipsnis Rašytojai Lietuvos komunistų partijos XX suvažiavime

    • Bibliografinis aprašas: Mindaugas Tamošaitis, „Rašytojai Lietuvos komunistų partijos XX suvažiavime“, @eitis (lt), 2019, t. 1 304, ISSN 2424-421X.
    • Ankstesnis leidimas: Mindaugas Tamošaitis, „Rašytojai Lietuvos komunistų partijos XX suvažiavime“, Istorija, 2016, t. 102, nr. 2, p. 53–75, ISSN 1392-0456.
    • Institucinė prieskyra: Lietuvos edukologijos universiteto Istorijos fakulteto Lietuvos istorijos katedra.
    Santrauka: Straipsnyje aptariama bendra LKP padėtis sovietmečiu, analizuojami dalies rašytojų stojimo į šią partiją motyvai, rašytojų komunistų požiūris į partiją Tautinio atgimimo laikotarpiu, ypatingas dėmesys skiriamas rašytojų komunistų vaidmeniui 1989 m. gruodžio 19–23 d. įvykusiame LKP XX suvažiavime, kuriame partija skilo į savarankišką LKP ir prosovietinę LKP-TSKP, kuri toliau liko Sovietų Sąjungos komunistų partijos sudėtine dalimi.

    Pagrindiniai žodžiai: Lietuvos komunistų partija (LKP), Centro komitetas (CK), Rašytojų sąjunga (RS), Tautinis atgimimas, valdžia, Lietuvos persitvarkymo sąjūdis (LPS).
     
  1. Įvadas

    XX a. antrosios pusės Lietuvos istoriją dažnai bandoma aiškinti per vadinamąją „kančių ir kovų prizmę“, pabrėžiant net šešių dešimtmečių nenutrūkstamą lietuvių tautos kovą už laisvę okupacijų metais. Tokios versijos šalininkai patriotais laiko 1941 m. sukilėlius, antinacinės rezistencijos dalyvius, lietuvių partizanus, disidentus, sovietų pareigų pastangomis iš Lietuvos į Sibirą ištremtus ar Antrojo pasaulinio karo pabaigoje į Vakarus pasitraukusius tėvynainius. Tačiau nekreipiamas dėmesys į tai, kad sovietinėje Lietuvoje veikusių disidentų, nepaisant jų atsidavimo ir pasiaukojimo, buvo nedaug ir jie visuomenei didesnio poveikio neturėjo. O dauguma išeivių griežtai pasisakė prieš bet kokių ryšių su SSRS okupuota Lietuva palaikymą („Kol Lietuva nebus laisva, jokių santykių su okupuota Lietuva!“). Šaltojo karo metais tokio griežto nusistatymo pirmiausia laikėsi Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas, nes manė, kad SSSR okupuotoje Lietuvoje visi (arba bet jau didžioji jos dalis) gyventojai yra kolaborantai. Net Michailo Gorbačiovo laikais vykstant Tautiniam atgimimui nemaža išeivijos dalis iš pradžių, švelniai tariant, nesuprato Lietuvos įvykių, kuriuose svarbiausią vaidmenį atliko jau Sovietų Lietuvos SSR subrendusi lietuvių tauta, pirmiausia jos inteligentija! Todėl Lietuvos nepriklausomybę atkūrė ne 1941 m. sukilimo dalyviai, antinacinės rezistencijos atstovai, partizanai, disidentai ar išeivijos atstovai, o LSSR išaugę ir subrendę asmenys, tarp kurių svarbus vaidmuo teko ir komunistams. Nieko keista, kad Baltijos valstybių atgimimo įvykiuose (pvz., Estijos liaudies fronte taip pat neapsieita be komunistų. 1988 m. spalio 1–2 d. Taline vykusiame Estijos liaudies fronto steigiamajame kongrese dalyvavo 3 071 delegatas iš 3 267 išrinktųjų; tarp jų buvo 22 proc. Estijos KP narių
    Žr. Zigmas Vaišvila, „Estijoje vyksta revoliucija“, 1988.
    ), įskaitant Lietuvos persitvarkymo sąjūdį (LPS), dalyvavo nemažai komunistų. Vien tiktai Sąjūdžio iniciatyvinėje grupėje jų buvo 17
    Žr. Virginijus Čepaitis, Su Sąjūdžiu už Lietuvą: nuo 1988 06 03 iki 1990 03 11, p. 31; Liudas Truska, „Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio ištakos“, p. 31.
    ir tai sudarė beveik pusę visų jos narių. Arvydo Juozaičio teigimu, „rajonuose tik komunistų partijos nariai ir galėjo kažką daryti, antraip niekas nebūtų pajudėję“.
     
  2. Pati LKP, Tautinio atgimimo laikotarpiu išgyvenusi sudėtingą periodą, 1989 m. pabaigoje LKP XX suvažiavime skilo dvi dalis: į savarankišką LKP ir nuo Maskvos priklausančią LKP. Įvykęs LKP atsiskyrimas nuo SSKP buvo didelės svarbos įvykis to meto SSRS ir Lietuvos politiniame gyvenime. Nuo šiol M. Gorbačiovas Lietuvoje neteko savo svarbiausio ramsčio – dabar jau savarankiškos LKP lyderio Algirdo Brazausko (tuo metu jis buvo vienas populiariausių politikų tarp Lietuvos gyventojų) ir jo vadovaujamos partijos paramos; Kremlius turėjo remtis tik maža vietos komunistų, nenutraukusių ryšių su SSKP, grupe, kuri Lietuvos visuomenėje neturėjo bent kiek didesnio populiarumo. Sąjunginiu mastu LKP atsiskyrimas buvo analogų neturintis įvykis visoje SSRS (geras pavyzdys užkrečia; galėjo atsirasti baimė, kad lietuvių pėdomis galėjo pasekti kitos sąjunginės komunistų partijos), savotiškas pleištas SSKP. Todėl galima pritarti A. Juozaičio minčiai, kad „1989-ųjų gruodis tapo Lietuvos nepriklausomybės repeticija. Būtent LKP XX suvažiavimas užbaigė paskutiniąją nacionalinio išsivadavimo stadiją“
    Arvydas Juozaitis, „Lietuvos reikalas: rasti tikrą kelią“, p. 117.
    .
    „Lietuviškose skyrybose“ dalyvavo dešimt rašytojų – LKP XX suvažiavimo delegatų, kurių dalis tuo metu LPS užėmė vadovaujančias pozicijas: Vytautas Bubnys, Sąjūdžio Seimo tarybos narys; Romas Gudaitis, Rašytojų sąjungos (RS) partinės organizacijos sekretorius, Sąjūdžio Seimo tarybos, SSRS liaudies deputatas; Mykolas Karčiauskas; Aleksandras Raimondas Kašauskas; Kostas Kaukas; Alfonsas Maldonis; Justinas Marcinkevičius, Sąjūdžio Seimo tarybos, LSSR Aukščiausiosios Tarybos deputatas (1985–1990 m.), SSRS liaudies deputatas; Vytautas Martinkus, RS valdybos pirmininkas; Vytautas Petkevičius, Sąjūdžio Seimo tarybos; Valentinas Sventickas, RS valdybos sekretorius. Pirmiausia šie rašytojų svariai prisidėjo rengiant dirvą LKP atsinaujinimui ir organizuojant XX partijos suvažiavimą.
     
  3. Nors istoriografijoje, bendro pobūdžio istoriniuose veikaluose nemažai dėmesio skiriama savarankiškos LKP susikūrimui
    Žr. Česlovas Laurinavičius, Vladas Sirutavičius, Lietuvos istorija, t. XII, d. 1: Sąjūdis: nuo „persitvarkymo“ iki kovo 11-osios, 2008, t. XII, d. 1; Lemties posūkis: prisiminimai ir pamąstymai, 2014; Virginijus Čepaitis, Su Sąjūdžiu už Lietuvą: nuo 1988 06 03 iki 1990 03 11, 2007 ir kt.
    , tačiau atskirai nėra tyrinėtas rašytojų vaidmuo šiame procese, kaip ir jų vaidmuo lietuvių Tautinio atgimimo įvykiuose.
    Siekiant užpildant šią spragą nutarta parengti straipsnį, kurio tikslas – išanalizuoti rašytojų vaidmenį LKP XX suvažiavime. Tikslui pasiekti keliami šie uždaviniai: aptarti bendrą LKP padėtį sovietmečiu ir rašytojų stojimo į partiją motyvus; atskleisti rašytojų komunistų požiūrį į LKP atgimimo laikotarpiu; įvertinti rašytojų veiksmus LKP XX suvažiavime.
    Straipsnis parengtas, remiantis Lietuvos ypatingajame archyve, LKP dokumentų skyriuje, saugoma medžiaga, iš kurios vertingiausias LKP XX suvažiavimo protokolas
    Žr. LKP XX suvažiavimo, vykusio 1989 gruodžio 19–23 d., protokolas, b. 1.
    , įvykių dalyvių publikuotais atsiminimais, to meto periodiniais leidiniais (Atgimimas, Tiesa, Komjaunimo tiesa, Literatūra ir menas, Šiaurės Atėnai).
     
  4. Bendra LKP padėtis sovietmečiu ir rašytojų stojimo į partiją motyvai

    Norint geriau suprasti tikrąjį LKP vaidmenį Tautinio atgimimo įvykiuose ir rašytojų vaidmenį LKP XX suvažiavime, reikia prisiminti partijos ankstesnę padėtį. LKP narių skaičius nuo įsikūrimo pradžios iki minėto partijos suvažiavimo (1918–1989 m.) nuolat kito: 1918 m., pirmaisiais įkūrimo metais, ji turėjo 795 narius, 1940 m. birželio viduryje – 1 690, 1946 m. – 8 060, 1952 m. – 34 732, 1968 m. – 105 418, 1987 m. – 202 413, 1989 m. sausio 1 d. – 209 510, 1989 m. gruodžio 1 d. – 199 917 (1988 m. į LKP įstojo 4 825 nauji nariai, išstojo 836, pašalinti 910. 1989 m. įstojo 847, išstojo 6 771, pašalinti 1 984 (per 11 mėnesių))
    Žr. Partijos istorijos institutas, Lietuvos komunistų partija, l. 2.
    . Pradedant pokariu LKP gretos ne tik sparčiai didėjo, bet partija ir lietuvėjo (stalinizmo metais partijoje daug buvo kitataučių), – 1989 m. LKP buvo lietuviška partija (jos nacionalinė sudėtis atrodė taip: lietuvių buvo 148 067 (70,5 proc.), rusų – 35 844 (17,2 proc.), lenkų – 9 167 (4,4 proc.), žydų – 1 890 (0,9 proc.), kitų – 14 542 (7,0 proc.)
    Žr. ten pat.
    ), t. y. vis daugiau lietuvių stojo į partiją ir rinkosi konformizmo (prisitaikymo) taktiką. Tai ypač svarbu pasidarė stalinizmo laikotarpiu, kai valdžia nuslopino Lietuvos partizaninį karą, į LSSR iš SSRS gilumos nuolat būdavo siunčiami kitataučiai, vietoje lietuvių kalbos brukama rusų kalba, išskirtinis dėmesys skiriamas internacionalizmui. Tokiomis sąlygomis pradėta suvokti, kad tik būnant partijos nariu atsiveria didesnės veiklos galimybės siekti savo užsibrėžtų tikslų ar padėti savo tautai (gana dažnai siekta abiejų tikslų vienu metu). Panašus procesas vyko visoje SSRS. Didžiosios Britanijos istorikas Orlando Figesas, kuris tyrinėjo privatų gyvenimą Stalino Rusijoje, teigia:
     
  5. Anot Mečio Laurinkaus, „tuo metu net populiari buvo valenrodizmo, paimto iš Adomo Mickevičiaus kūrinio „Konradas Valenrodas“, idėja: obuoliauti nors ir su okupantu, kad galėtum dirbti Lietuvos naudai“. Dėl to kai kurie ėmė rinktis kompromisinį kelią – įstojo į Komunistų partiją. Tai daryta, anot Broniaus Genzelio, dėl įvairių sumetimų: vieni tikėjo komunizmo idėjomis; kiti, nematydami kito kelio, kaip veikti legalioje struktūroje; treti, galvodami, kad komunizmas yra (nors ir atrofuota) socialdemokratijos forma, vis atstovauja dirbančiųjų interesams; ketvirti, kad taip elgėsi jo kaimynai, bendradarbiai; penkti tikėjo, kad mažos tautos yra istorijos pasmerktos, dėl to būtina integruotis į didesnes tautas, šiuo atveju į Rusiją; šešti dėl asmeninės gerovės (tai yra žmonių tipas, kuris pasiruošęs tarnauti bent kam, kas geriau sumokės)
    Žr. Bronislovas Genzelis, „LPK ir nepriklausomybė“, p. 146–147.
    . Ilgamečio Vilniaus universiteto rektoriaus Jono Kubiliaus teigimu,
    Žinoma, to negalima pasakyti apie stalinizmo laikų didžią dalį komunistų bei tų, kurie dirbo sovietų saugumo struktūrose, tiesiogiai savo veiksmais prisidėjusių prie LSSR gyventojų naikinimo.
     
  6. Kai kurie rašytojai sovietmečiu į LKP stojo vedini įvairiausių motyvų. Antai Vytautas Bubnys į partiją atėjo jau ketvirtajame savo gyvenimo dešimtmetyje tvirtai apsisprendęs, ko siekia. Jis norėjo dirbti kūrybinį darbą, norėjo tarnauti tik literatūrai ir tiesos žodžiui.
    Jam tokią mintį pirmasis iškėlė dailininkas, akvarelės meistras Česlovas Kontrimas, pats nebūdamas partinis.
    – prisimena V. Bubnys. Algirdas Pocius į LKP įstojo 1960 m., kai dirbo Rašytojų sąjungoje. Iš pradžių jis nebuvo partijos narys, bet jau pradėjo jausti tam tikrą spaudimą: „Kodėl tu nestoji į partiją?“ „Vėliau – tokia atmosfera.“ Galvojau: „Jeigu norit… Vis tiek aš nepasikeisiu, ar įstosiu, ar neįstosiu. Jeigu jūs taip spaudžiat…“ Dirbant Rašytojų sąjungoje „ten galbūt truputį buvo juntamas spaudimas ir iš Centro komiteto, kuris mus globodavo“. Nematydamas kokio nors blogumo, kad pasikeis ar pradės kam nors kenkti, jis sutiko įstoti į partiją.
     
  7. R. Kašauskas į partiją įstojo dar „atšilimo“ metais, galvodamas, kad savo tautai padarys gero. Manė, kad geriau jis negu koks nors atėjūnas iš svetur
    Žr. „Aš tvirtai tikiu, – sako rašytojas Raimondas Kašauskas“, 1990.
    . Vytautą Martinkų stoti į LKP vertė užimamos pareigos. Jis apie penkerius metus vadovavo LSSR rašytojų sąjungos Kauno skyriui, kur susidurdavo su partine priežiūra: nesant LKP nariu tiesiog jo nekviesdavo ten, kur būdavo priimami vienaip ar kitaip lemtingi sprendimai (buvo „balta varna“). Kaip nepriklausydamas partijai, negalėjo dirbti Filosofijos katedroje, taip ir negalėjo būti RS žmogus, „kuris yra nelojalus – nėra partijos narys“. Stoti į partiją jį ragino „net miesto partijos komiteto galvos“. Tada joms neliko baisus V. Martinkaus vaikystės dienų patriotizmas ar nacionalizmas – juos pridengė lojalumas. Prieš priimdamas sprendimą V. Martinkus pasitarė ne tiek su žmona, kiek su rašytojais, tarp jų – ir sugrįžusiais iš tremties Sibire. Pastarieji dėl RS Kauno skyriaus reikalų, kandidato į LKP narius biurokratinės karjeros ragino įstoti į partiją. Stodamas į LKP V. Martinkus neturėjęs žinių nei buvo susimąstęs „apie lemtingą, tikrai baisų kompartijos vaidmenį“, jo „rezistencinės nuotaikos – ribotos“, blogį siejo „tik su nevykusia (komunizmo – M. T. past.) praktika, konkrečių lyderių ribotumu, jų ydomis“. Kitų rašytojų komunistų, sovietmečiu pasirinkusių LKP, stojimo į partiją motyvai buvo gana panašūs.
     
  8. Nereikėtų stebėtis, kad Tautinio atgimimo laikotarpiu komunistai sąjūdininkai (tarp jų rašytojai) buvo Sąjūdžio, o kartu ir prasidėjusių reformų iniciatoriai! Užtektų paminėti Romualdą Ozolą, Kazimierą Prunskienę, Vytautą Petkevičių, Romą Gudaitį, Justiną Marcinkevičių ir daugelį kitų, kurie savo veiksmais skynė kelią pertvarkymams ir besąlygiškai rėmė Sąjūdį. Dar 1988 m. spalio 12 d. RS partinės organizacijos ataskaitiniame rinkiminiame susirinkime R. Gudaitis pasidžiaugęs, kad „pagaliau ir mūsų krašte stalinistinius, brežnevinius pylimus ima palaužti plačiai ištvinusi demokratizacijos, viešumo, atsinaujinimo upė“, įžvelgė komunistų (tarp jų ir savo) dalyvavimo prasmę Sąjūdžio veikloje:
     
  9. Net LSSR RS pirmuoju smuiku daugiausia griežė rašytojai komunistai. Kaip nurodo Petras Bražėnas, „partinių ir nepartinių proporcijos Rašytojų sąjungos valdyboje visada ryškiai linko partinių naudai“. Remiantis paskutinio tarybinio suvažiavimo mandatų komisijos informacija, iš 216 Rašytojų sąjungos narių 97 buvo TSKP nariai (45 proc.). O iš 46 valdybos narių partinius bilietus turėjo 32 (beveik 70 proc.)
    Žr. Petras Bražėnas, „Rašytojų sąjunga: hierarchijos formavimas ir privilegijų dalybos“, p. 82.
    . Sąjungoje didelį vaidmenį atliko jos partinės organizacijos (vadovas R. Gudaitis) susirinkimai. Kaip nurodo tuometinis RS pirmininkas V. Martinkus,
    Būtent šitie „atvirieji“ partiniai susirinkimai Atgimimo metais tapo ne tik tribūna, bet ir savotiška užuovėja tiems, kas stojo į pirmąsias Sąjūdžio gretas
    Žr. Petras Bražėnas, „Rašytojų sąjunga: hierarchijos formavimas ir privilegijų dalybos“, p. 83.
    .
     
  10. Turint omenyje anksčiau minėtus rašytojų stojimo į partiją motyvus, didelę reikšmę Tautinio atgimimo metais, kyla klausimas:

    Rašytojų komunistų požiūris į LKP pertvarkymą XX partijos suvažiavimo išvakarėse

    RS partinėje organizacijoje dar 1988 m. rudenį pasisakyta už Komunistų partijos atsinaujinimą. R. Gudaitis laikėsi nuomonės, kad visų grandžių partinis aparatas, pirmiausia, LKP CK, turėtų būti kokybiškai atnaujintas ir tuos klausimus turėtų spręsti neeilinis LKP suvažiavimas. Tikėtasi, jog tik tokiu būdu atgims pasitikėjimas partija, LSSR komunistų neslėgs svetimos kompromitacijos, svetimų nuodėmių našta, ir taip bus galima atvira širdimi dirbti persitvarkymo darbą. Kartu R. Gudaitis pripažino sunkią komunistų padėtį:
     
  11. Tai turėdami omenyje 1988 m. spalio 12 d. RS partinės organizacijos ataskaitinio rinkiminio susirinkimo dalyviai (tarp jų ir R. Gudaitis) nutarė: 1. Pabrėžti, kad Rašytojų sąjungos partinė organizacija buvo Respublikos persitvarkymo avangarde ir viena iš svarbiausių jo iniciatorių. 2. Pritarti susirinkimo nuomonei kuo skubiau sušaukti bendrą ir atvirą Lietuvos kūrybinių sąjungų partinių organizacijų susirinkimą, kuriame, detaliai išanalizavus ideologinę ir kultūrinę situaciją bei persitvarkymo eigą Respublikoje, siūlyti sušaukti neeilinį LKP suvažiavimą, skirtą jos statuso įstatams patikslinti ir vadovybei išrinkti. 3. Pareikšti politinį nepasitikėjimą LKP CK antrajam sekretoriui Nikolajui Mitkinui už rimtas partinio organizacinio darbo, kadrų politikos klaidas ir LKP CK Agitacijos ir propagandos skyriaus vedėjui Č. Šlyžiui – už vadovavimo spaudai ir televizijai klaidas. 4. Paremti „Vagos“ leidyklos Sąjūdžio rėmimo grupės ir darbo kolektyvo tarybos kreipimąsi į LKP CK ir LTSR Aukščiausiąją Tarybą, kad būtų papildytas LTSR Konstitucijos straipsnis, reglamentuojantis Vyriausiosios valstybinių paslapčių saugojimo spaudoje valdybos funkcijas bei kompetenciją, suteikiantis spaudai, leidybai teisę be Glavlito vizos skelbti grožinės literatūros, publicistikos, meno kritikos veikalus, laikraščius ir žurnalus bei siųsti juos į užsienį. 5. Atkreipti LKP CK dėmesį, kad daugelyje rajonų tebekliudoma Sąjūdžio veikla. Ypač tai pastebima mokyklose. 6. Pasiūlyti, kad nutarimas leisti žurnalą Jaunimo gretos rusų kalba būtų atšauktas, kadangi skaitantieji rusų kalba turi gana daug periodikos. Sutaupytą popierių tikslingiau panaudoti vadovėliams ir žodynams leisti. 7. Skatinti leisti lietuvių tremtinių kūrybą rusų kalba periodikoje ir „Vagos“ leidykloje
    Žr. Lietuvos rašytojų sąjungos partinės organizacijos ataskaitinio rinkiminio susirinkimo, įvykusio 1988 metų spalio 12 d., nutarimas, 1988.
    . Be to, spalio 18 d. LSSR RS įvykusiame visų LSSR kūrybinių sąjungų partinių organizacijų biurų ir vadovybių bendrajame posėdyje nutarta išsiųsti telegramą M. Gorbačiovui. Dokumente nurodyta, kad jo autoriai priėmė nutarimą, kuriuo išreiškiamas nepasitikėjimas LKP CK pirmuoju sekretoriumi Ringaudu Songaila ir antruoju sekretoriumi N. Mitkinu. Esą Lietuvos komunistams ir nepartiniams pasipiktinimą sukėlė persitvarkymo stabdymo politika, nenuoseklumas, aiškios ir konstruktyvios koncepcijos nebuvimas, atitrūkimas nuo liaudies, kuri palaiko persitvarkymą XIX partinės konferencijos nutarimų dvasia, ir stoka savybių, būtinų partijos lyderiams. Ypač pasipiktinta tuo, kad minėti asmenys rugsėjo 28 d. pritarė, jog būtų panaudotas SSRS vidaus reikalų ministerijos spec. dalinys, fiziškai susidorojant su nesankcionuoto dėl formalių priežasčių mitingo Vilniuje dalyviais. Šis žingsnis įvertintas kaip provokacija ir partijos kompromitavimas. Telegramos autoriai kaip išeitį iš susidariusios padėties matė vieną kelią – skubiai sušaukti LKP CK plenumą organizaciniais klausimais
    Žr. Lietuvos TSR kūrybinių sąjungų partinių organizacijų biurų ir vadovybių bendra telegrama, adresuota M. Gorbačiovui, 1988.
    . Dalis reikalavimų atkrito, kai spalio 21 d. naujuoju LCK CK pirmuoju sekretoriumi buvo išrinktas Sąjūdžio remiamas A. Brazauskas. Kaip buvo rašyta, jis turėjo didelį visuomenės pasitikėjimą, ypač kai po LPS steigiamojo suvažiavimo tikintiesiems grąžino Vilniaus arkikatedrą. Todėl spalio 27 d. Vilniuje, Profsąjungų kultūros rūmuose, įvykusiame LSSR kūrybinių sąjungų bendrame atvirame partiniame susirinkime „Ideologija ir kultūra“ (jame nemažą kalbėjusiųjų dalį sudarė rašytojai – RS partinės organizacijos sekretorius R. Gudaitis, Jonas Avyžius, V. Petkevičius, Saulius Šaltenis, Jonas Mikelinskas, literatūros kritikai P. Bražėnas ir V. Sventickas, poetai Marcelijus Martinaitis ir Algimantas Baltakis; kalbą susirinkime pasakė ir naujasis LKP CK pirmasis sekretorius A. Brazauskas), priėmus svarbų dokumentą „Lietuvos TSR kūrybinių sąjungų bendro atviro partinio susirinkimo nutarimas“, nuspręsta susilaikyti nuo reikalavimo artimiausiu laiku sušaukti neeilinį LKP suvažiavimą. Tam lemiamą įtaką turėjo A. Brazausko išrinkimas naujuoju LKP pirmuoju sekretoriumi vietoje priverstinai atsistatydinusio R. Songailos, atsižvelgta į A. Brazausko pasakytoje kalboje išsakytus motyvus. Susirinkimo dalyviai rekomendavo LKP CK peržiūrėti ir demokratizuoti Respublikos ideologinio darbo formas; Komunistų partija privalėjo politiškai įvertinti 1939–1941 ir 1944–1953 m. Lietuvos įvykius – pasmerkti stalinizmą ir jo vykdytą politiką – nusikaltimus žmonijai, demaskuoti tos politikos vykdytojus ir šiuolaikinius pasekėjus, programoje išdėstyti partijos veiklos kryptis ir metodus, siekiant ekonominio ir kultūrinio Respublikos suvereniteto SSRS federacijoje
    Žr. Lietuvos TSR kūrybinių sąjungų bendro atviro partinio susirinkimo nutarimas, 1988.
    .
     
  12. Tolesni įvykiai parodė, kad LKP atsinaujinimas vėlavo, gerokai krito jo populiarumas tarp Lietuvos gyventojų. Tam įtakos turėjo LPS vis didesnė reikšmė visuomenėje, jo remiamų kandidatų pergalė SSRS liaudies deputatų rinkimuose ir LKP nesėkmė juose, partijos vidaus susiskaldymas. Todėl tų metų birželio mėn. R. Gudaitis neperdėdamas rašė, kad pertvarka ir gyvenimas Komunistų partiją padalijo į dvi stovyklas: pirmoji trokšta paversti partiją mobilia politine jėga, kuri savo programa ir veiklos principais atgautų paprastų žmonių pasitikėjimą, ne žodžiais, o darbais siektų Lietuvos nepriklausomybės, humaniškos santvarkos, kuri palaiko ir remia demokratiją, atsisako vienpartinės monopolijos ir yra už konkurenciją daugiapartinėje sistemoje; antroji, lūkuriuodama ir delsdama, išlaikydama tradicinę struktūrą ir kiek pagrimuotus konservatyvius veiklos metodus, aiškiai linksta į nuosaikią kompromisinę partinę reformą, nepaliečiančią valdančios partijos funkcijų ir interesų. Esą šią stovyklą patenkintų ir menkutės centro nuolaidos, šiek tiek išplečiant Respublikos partijos organizacijos statusą. R. Gudaitis kritikuodamas seną partijos vedamą liniją ragino apsisprendusius partijos narius pareiti į savo laivą, kurti savo politinę partiją ir vadovautis tuo, kad „centras (TSKP vadovybė – M. T. past.) nepalaimins šito žingsnio“. Numatytas naujos savarankiškos LKP kursas –
     
  13. Panašiai samprotavo ir kiti rašytojai komunistai. LKP CK narys, rašytojas Juozas Nekrošius pabrėžė, kad partija, praradusi centralizmo skydą, taps kritikos objektu, neteks vadovavimo komforto, turės priimti politinės kovos ir konkurencijos sąlygas. Todėl klausė:
    Jis kvietė partijos narius diskutuoti ir apsispręsti, nes taip gyventi toliau negalima
    Žr. Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto XVIII plenumas: diskusijos dėl Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto pirmojo sekretoriaus Algirdo Brazausko pranešimo „Dėl Lietuvos komunistų partijos politinės veiklos šiuolaikiniame etape“, Tiesa, 1989, birželio 28.
    . Atskirame straipsnyje J. Nekrošius laikėsi nuomonės, kad partija turi teisę pasinaudoti paskutiniu šansu, konkurencijos sąlygomis įrodyti savo idealų gyvybingumą, nes partijos nepriklausomybė
     
  14. LSSR RS valdybos sekretorius V. Sventickas akcentavęs, kad Lietuvai ypač svarbus suverenitetas, demokratija, socialinis ir politinis teisingumas, nurodė, kad šių problemų sprendimas – „tai ir yra savarankiškos Lietuvos komunistų partijos tikslas“
    „Socializmas: kokį kūrėme, koks yra ir kokio sieksime, rengdami LKP programinius dokumentus“, p. 2.
    . P. Bražėnas spaudoje pažėrė kritikos Komunistų partijai apgailestaudamas, kad partija, kuriai pats priklausė, per puspenkto dešimtmečio po karo „atsiduria kaip Puškino pasakos senė prieš sukiužusį lovį, prie kurio dar nesinorėtų prileisti kitus, bet kuriame ir pačiai greit nieko nebeliks“. Rašytojas ragino apsvarstyti naują savarankiškos LKP programą bei statutą ir priimti juos neeiliniame partijos suvažiavime. O taip pat prognozuota (netolimoje ateityje taip ir atsitiko!), kad savarankiška LKP net išsaugodama savo vardą (dėl to siūlė rimtai pamąstyti) staigiai ir pastebimai sumažės; nuo jos atskils iš esmės pertvarkai ir atsinaujinimui priešiški žmonės;
    Pats P. Bražėnas ateityje ir toliau ketino priklausyti savarankiškai, iš esmės atsinaujinančiai LKP.
     
  15. Dėl partijos ateities itin daug kalbėta artėjant neeiliniam suvažiavimui. Alfonsas Maldonis 1989 m. lapkričio 16 d. Maskvoje įvykusiame Politinio biuro posėdyje, kur Maskvoje LKP CK daugiausia buvo kritikuojamas dėl LKP XX suvažiavimo, partijos savarankiškumo idėjos, programos ir statuto projektų, pasisakė už savarankišką LKP, kuri „atsako už savarankiškos politikos pasekmes, ekonominį savarankiškumą, valstybės atkūrimą“
    Alfonsas Maldonis, „Ieškoma politinių sprendimų“. Kandidatas į LKP CK biuro narius A. Maldonis apie lapkričio 16 dieną Maskvoje įvykusį Politinio biuro posėdį“, 1989.
    . LKP CK XXII plenume, kur įvyko aštrios diskusijos dėl partijos ateities, R. Gudaitis TSKP CK sekretoriaus Vadimo Medvedevo akivaizdoje pastarąjį kritikavo dėl to, kad jis 1940 m. vasaros įvykius Lietuvoje vertino prosovietiškai. R. Gudaičio teigimu, Lietuvos gyventojai kiek kitaip suvokia pertvarkos krizę, tragizmą, mato ideologijos, žodinės pertvarkos, agitacijos farsą. Kalbėtojo supratimu, SSRS aukščiausioji valdžia (šiuo atveju V. Medvedevas) nesupranta, kodėl didelė dalis komunistų ir Lietuvos žmonių abejoja nacionaline TSKP politika, kodėl į darbotvarkę įtrauktas gana tvirtas apsisprendimas atsiskirti nuo TSKP („jei LKP, talkinusi kaimyninei valstybei laidojant savo valstybės nepriklausomybę, šiandien užims talkinančią, kompromisinę, kažką tenkinančią poziciją, tai reikš krachą“
    „Diskusijos Lietuvos KP Centro komiteto XXII plenume“, p. 2; Romas Gudaitis, „Būti su tauta jos vilties valandą“, 1989.
    ). Stasio Kašausko teigimu, „partijos autoritetas nusmuko, galima sakyti, iki nulio“. Pareiškęs, jog balsuos už savarankišką LKP, jos statutą ir programą, jis tikėjosi, kad partijos suvažiavime tai bus galima padaryti, o svečiui iš Maskvos nurodė, jog Lietuvoje vykstančioms permainoms pritaria dauguma lietuvių tautos. Tai esą ne ekstremizmas, ne nacionalizmas, o liaudies išsivadavimo judėjimas. Baigdamas S. Kašauskas palinkėjo, kad V. Medvedevas suprastų Lietuvos tikslus ir siekius, kad kuo greičiau prasidėtų turiningas dialogas tarp SSRS ir LSSR
    Žr. Susitikimas Menininkų rūmuose, 1989.
    . V. Martinkaus supratimu, „ideologija, kuri iki šiol buvo melaginga ir pseudomoksliška, sudarė krizinę situaciją, kurioje atsidūrė Komunistų partija, ir kurios šaknys išlieka iki šiol“
    Ten pat.
    . Suvažiavimo išvakarėse RS pirmininkas laikėsi nuomonės, kad LKP turi tapti savarankiška politine partija (vėliau gal net keičiančia savo pavadinimą).
     
  16. Jo teigimu, tiktai tada ir Lietuvos nepriklausomybės siekis taps realiu komunistų siekiu
    Žr. „LKP XX suvažiavimo delegatas: gilios apsisprendimo šaknys“, 1989.
    .
    Istorijos šaltiniai rodo, kad rašytojų komunistų aktyvas dar neprasidėjus neeiliniam LKP XX suvažiavimui norėjo, kad Lietuvoje įsikurtų savarankiška demokratinio pobūdžio politinė komunistų partija, kuri, gruodžio pradžioje LSSR AT panaikinus šalies konstitucijos 6 straipsnį (jis likvidavo vienos politinės partijos monopolį LSSR), galėjo demokratiniuose rinkimuose varžytis su kitomis politinėmis partijomis. Svarbu tai, kad Sąjūdžio vadovybė rėmė R. Ozolo, Bronislovo Genzelio, R. Gudaičio ir kitų jos narių komunistų pastangas rengiant neeilinį LKP suvažiavimą
    Žr. Virginijus Čepaitis, Su Sąjūdžiu už Lietuvą: nuo 1988 06 03 iki 1990 03 11, p. 282.
    , kurio dalyviai turėjo apsispręsti dėl LPK tolesnio likimo.
     
  17. Rašytojai LKP XX suvažiavime

    1989 m. gruodžio 19–23 d. Vilniuje, Operos ir baleto teatre, vykusiame LKP XX suvažiavime dalyvavo išrinkti 1 038 suvažiavimo delegatai: išrinkti pirmą kartą – 889 (85,81 proc.), lietuvių – 842 (81,27 proc.), rusų – 106 (10,23 proc.), lenkų – 27 (2,61 proc.), baltarusių – 20 (1,93 proc.), kitų tautybių – 41 (3,96 proc.). Delegatų pasiskirstymas pagal išsilavinimą buvo toks: aukštasis – 958 (92,47 proc.), nebaigtas aukštasis – 11 (1,06 proc.), specialusis vidurinis – 45 (4,34 proc.), vidurinis – 18 (1,47 proc.), mokslų kandidatų – 66 (6,37 proc.), mokslo daktarų – 34 (3,28 proc.), vyr. mokslinių bendradarbių – 4 (0,39 proc.), docentų – 34 (3,28 proc.), profesorių – 22 (2,12 proc.), narių korespondentų – 5 (0,48 proc.), akademikų – 7 (0,68 proc.). Delegatų amžius: jaunesni nei 35 m. – 173 (16,7 proc.), 36–50 m. – 574 (55,41 proc.), 51–60 m. – 259 (25,00 proc.), vyresni kaip 60 m. – 30 (2,90 proc.). Delegatų pasiskirstymas pagal jų atstovavimą organizacijoms, judėjimams: Sąjūdis – 175 (padidinta aut. – M. T. past.), „Vienybė“ – 2, Lenkų sąjunga – 9, Lietuvos žalieji – 3, Darbininkų sąjunga – 1, kitos sąjungos – 19, kitos draugijos – 95, asociacijos – 14, Lietuvos komjaunimo jaunimo sąjunga (LKJS) – 6, profsąjungos – 78, klubai – 1, kiti – 102
    Žr. XX LKP suvažiavimo delegatai, l. 17–18.
    . Suvažiavimą akylai sekė Lietuvos gyventojai, Sąjūdžio atstovai, daug užsienio šalių korespondentų.
     
  18. Kaip nurodyta šio straipsnio įvade, suvažiavime dalyvavo dešimt rašytojų komunistų delegatų, kurių veikla šiame renginyje buvo aktyvi. LKP XX suvažiavimo darbo prezidiume buvo šie rašytojai: J. Marcinkevičius, V. Petkevičius, R. Gudaitis. Pirmą suvažiavimo dieną kurį laiką pirmininkavo J. Marcinkevičius, antrą dieną – R. Gudaitis, trečią dieną – V. Petkevičius. Į LKP XX suvažiavimo komisiją LKP programai ir statutui (projektui) rengti išrinkti ir rašytojai komunistai: R. Gudaitis, A. Maldonis, V. Martinkus, J. Nekrošius, V. Petkevičius, V. Sventickas. Į komisiją naujam LKP statutui ir partijos veiksmų programai (projektas) rengti, be kitų narių, įėjo ir Algimantas Čekuolis, M. Karčiauskas, R. Kašauskas, K. Kaukas, J. Marcinkevičius, į komisiją pasiūlymams į LKP vadovaujančius renkamus organus apibendrinti (projektas) įėjo A. Maldonis, R. Gudaitis. Ideologijos skyriui, teikusiam pasiūlymus, priklausė J. Avyžius, J. Marcinkevičius, A. Maldonis, V. Martinkus, P. Bražėnas, V. Sventickas, V. Petkevičius, M. Karčiauskas, A. Baltakis, V. Bubnys, R. Keturakis (poetas), R. Kašauskas. Kandidatas į LKP CK biuro narius A. Maldonis buvo LPK XX suvažiavimo rengimo komiteto narys. Jis kartu su V. Martinkumi kaip nariai įėjo į LPK XX suvažiavimo rengimo komitetą bei kartu su R. Gudaičiu – į komisiją LKP programiniams dokumentams parengti. Į LKP suvažiavimui rengti laikinų kūrybinių kolektyvių sudėtį (ideologinė kryptis) įėjo ir M. Karčiauskas, V. Sventickas (priklausė suvažiavimo programinių dokumentų (LKP programos, KP veiksmų programos, rinkiminės platformos, rezoliucijų ir pan.) rengimo grupei)
    Žr. LKP XX suvažiavimo medžiaga, l. 71–74, 60–61, 64–65, 67, 77–78, 81–83, 85.
    .
     
  19. Prieš pat suvažiavimą dar nebuvo žinoma, kokia bus tikroji partijos padėtis, ir nebuvo aišku, kad suvažiavimas baigsis LKP atsiskyrimu
    Žr. Česlovas Laurinavičius, Vladas Sirutavičius, Lietuvos istorija, t. XII, d. 1: Sąjūdis: nuo „persitvarkymo“ iki kovo 11-osios, p. 419.
    . Išsiskyrė pačių komunistų nuomonės. Bronius Genzelis nurodė partijos viduje tris tuo metu išsikristalizavusias kryptis: pirmajai atstovavo Koordinacinės tarybos šalininkai, siekę atskirti LKP nuo Maskvos ir įkurti socialdemokratinės orientacijos partiją (juos dar galima vadinti nepriklausomybininkais, siekusiais nutraukti politinius ir administracinius ryšius su Maskva ir parengti dirvą Lietuvos nepriklausomybei atkurti); antrajai – „centristai“ (A. Brazauskas, Vladimiras Beriozovas, Justas Vincas Paleckis); trečiajai – promaskvietiškos orientacijos atstovai (Jonas Gureckas, Stanislovas Giedraitis, Mykolas Burokevičius), neigę Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo idėją
    Žr. Bronislovas Genzelis, „LPK ir nepriklausomybė“, p. 152–153.
    . Kiekviena grupė demokratiniu būdu rajonuose kėlė savo kandidatus, tarp jų vyko arši kova, o suvažiavimo išvakarėse paaiškėjo, kad daugiausia šalininkų – 47 proc. – turi pirmosios savarankiškos LKP šalininkai; „centristai“ – 41 proc., o promaskvietiška partija – mažiausiai, t. y. 12 proc.
    Žr. Ten pat, p. 153.
    Todėl suvažiavime LKP CK pirmajam sekretoriui A. Brazauskui, atstovavusiam „centristus“, teko laviruoti dėl nuolatinio Maskvos spaudimo ir LKP skirtingų pozicijų. Pats partijos lyderis pirmą suvažiavimo dieną perskaitytame pranešime, atsakydamas į savo paties išsikeltą klausimą „Kodėl iškilo būtinybė sukviesti šį, XX-ąjį, partijos suvažiavimą?“, nurodė, kad pirmiausia būtina principingai, visapusiškai įvertinti praeities įvykius, įtvirtinti LKP savarankiškumą, atnaujinti Centro komitetą. A. Brazausko teigimu, komunistai visos Lietuvos akivaizdoje privalo dar kartą įvardyti tuos tikslus, kurių jie siekia ir sieks savo veikloje. Tai – „visapusiškas demokratijos plėtojimas“; „Lietuvos valstybingumo atkūrimas“; „savarankiška LKP“; „demokratinė visuomenė, socialinė lygybė. Tai, ką iki šiol vadinome socialistine demokratija, nebuvo demokratija“.