Straipsnis Humaniški jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikų ir tėvų tarpusavio santykiai

  • Bibliografinis aprašas: Rolandas Jančiauskas, „Humaniški jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikų ir tėvų tarpusavio santykiai“, @eitis (lt), 2019, t. 1 322, ISSN 2424-421X.
  • Ankstesnė laida: Rolandas Jančiauskas, „Humaniški jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikų ir tėvų tarpusavio santykiai“, Sporto mokslas, 2016, nr. 1 (83), p. 14–22, ISSN 1392-1401.
  • Institucinė prieskyra: Klaipėdos universitetas.
Santrauka: Straipsnyje teoriniu aspektu apžvelgiami jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikų humaniškumo ugdymo ypatumai, analizuojami vaikų ir tėvų humaniški tarpusavio santykiai bei jų įtaka vaikų elgesiui kūno kultūros pamokose. Šeima yra svarbiausia vaiko mikroaplinka, daranti reikšmingą įtaką jo asmenybės raidai, priklausanti nuo tėvų ir vaikų tarpusavio sąveikos, ji yra svarbi formuojant vaikų humanišką elgesį. Todėl svarbu ieškoti būdų, kaip kūno kultūros pamokose efektyviai tęsti šeimoje pradėtą jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikų humaniškumo ugdymą. Apibendrinus vaikų ir tėvų humaniškų tarpusavio santykių tyrimo rezultatus nustatyta, kad po ugdomojo eksperimento E grupės tėvai savo vaikams tapo jautresni ir dėmesingesni, dažniau vaikus išklausydami, pradžiugindami, paguosdami ir jiems padėdami. Tėvų pastangos savo vaikams visada sakyti tiesą, pripažinti savo kaltę suklydus, laikytis duoto žodžio turėjo teigiamą poveikį vaikų jautrumui, atvirumui ir atsakingumui bendraujant su aplinkiniais, o tai lėmė vaikų apsisprendimą humaniškai elgtis, humanišką jų elgesį šeimoje ir kūno kultūros pamokose. Vaikai, kurie namuose tėvų buvo auklėjami puoselėjant humanistines vertybes, kūno kultūros pamokose su kitais klasės vaikais dažniau elgėsi humaniškai.

Pagrindiniai žodžiai: jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikai, tėvai, tarpusavio santykiai, humaniškumo ugdymas.
 

Įvadas

Šeima yra pirmoji ir svarbiausia vaiko mikroaplinka, daranti reikšmingiausią įtaką vaiko asmenybės raidai, kuri priklauso nuo tėvų ir vaikų tarpusavio sąveikos, kai vaikas yra veikiamas savo tėvų ir kartu formuoja tėvų elgesį Žr. Geri Donenberg, Bruce L. Baker, The Impact of Young Children with Externalizing Behaviors on Their Families,” 1993. . Šeimos, kaip pirminio socializacijos instituto, reikšmė labai svarbi formuojant ir vaikų elgesio kultūros vertybes Žr. Birutė Žygaitienė, „VI–VIII klasių moksleivių nuostatos elgesio kultūros vertybių atžvilgiu“, 2003. . Šeima, būdama dorovinių vertybių, funkcionuojančių visuomenėje, versme, tas vertybes hierarchizuoja, vertina, jas selekcionuoja, paradigmina ir transliuoja savo vaikams per bendravimą ir veiklą Žr. Violeta Ivanauskienė, „Paauglių vertybinių orientacijų reitingo ypatumai“, 2002. . Tačiau šeimoje susiklosčius nepalankioms vaiko socializacijos sąlygoms, gali pradėti reikštis vaiko agresyvumas ir kitos neigiamos elgesio apraiškos Žr. Liudmila Rupšienė, Daiva Plačenienė, „Vaikų agresyvumas: šiuolaikinės pradžios mokyklos problema ir jos sprendimo gairės“, 2002. .
 

Bakutytė Žr. Rima Bakutytė, „Tėvų įtaka pradinių klasių vaikų humaniškumo tapsmui“, 2002. nurodo, kad dorovines vertybes ir humanišką tėvų elgesį su savo vaikais rodo šie požymiai: išklausymas, vaiko neskriaudimas, pagalba jam, globojimas ir saugojimas, dalijimasis viskuo, neveidmainiavimas, tiesos sakymas, neapgaudinėjimas, vaiko nuopelnų nemenkinimas, nesiekimas patenkinti visų jo norų, buvusių nesėkmių nepriminimas, duoto žodžio laikymasis. Pasak Ušeckienės Žr. Lidija Ušeckienė, „5–6 metų vaikų humaniškumo ugdymo galimybės šeimoje“, 2002. , humaniškumas gali būti suprantamas kaip pozityvus pradas, kuris gali įveikti susvetimėjimą, destrukciją, konformizmą, prievartą, agresiją ir kitus šiuolaikinės visuomenės neigiamus reiškinius, o svarbiausias šio fenomeno ugdymo veiksnys – šeima. Vaikų humaniškumą rekomenduojama pradėti ugdyti jau ikimokykliniame amžiuje, nes būtent šiuo amžiaus tarpsniu formuojasi vaiko charakteris ir dorovinės vertybės. Tėvai, humaniškumo ugdymo procese atlikdami svarbiausią vaidmenį ir rodydami humaniško elgesio pavyzdį, namų aplinkoje turi sudaryti palankias sąlygas reikštis vaikų humaniškumui ir kitoms dorovinėms vertybėms. Auklėjant vaiką ir norint, kad jis ateityje kažkuo būtų, retai rūpinamasi, kad vaikas taptų savimi Žr. Vardan Torosian, “Humanism: Dangerous Illusion, Desperate Faith or Duty of Time?,” 1998. , todėl ugdant pirmiausia reikia atsižvelgti į vaiko individualias ypatybes, puoselėti jo humanistines vertybes ir savęs įtvirtinimą, kuris apibūdinamas branda, t. y. savęs atradimu, pasireiškiančiu savęs pažinimu ir saviaukla. Vaikas yra biologinės, psichologinės ir socialinės sistemos dalis, todėl tėvų ir vaikų tarpusavio santykiai pirmiausia turi apimti tarpusavio atsakomybių plėtojimą Žr. Carolyn L. Scholz, “Integrating the Rights of the Child with the Responsibility of the Parent,” 2011. . Vaikystėje ugdomos vertybės yra susijusios su vaikų socialiniu, šeimos ir mokykliniu gyvenimu, todėl turi įtakos jų ateičiai Žr. Rachel D. Bromnick, Brian L. Swallow, “Parties, Lads, Friends, Love and Newcastle United: A Study of Young People’s Values,” 2001. , o vaiko gebėjimu vertinti kitų elgesį, poelgius, veiksmus, charakterio savybes, atskirti gėrį ir blogį prasideda jo dorinis vystymasis. Nuo mažens šeimoje ugdant supratimą apie gėrį ir blogį formuojama vaiko dorinė patirtis, kuri nulemia tolesnį jo elgesį Žr. Marija Jonilienė, „4–6 metų vaikų doro elgesio ypatumai“, 2008. . Ikimokyklinio amžiaus vaikai vertybes perima visiškai sutikdami su tėvų normomis nesant išorinių bausmių ar paskatinimų Žr. Sam A. Hardy, Laura M. Padilla-Walker, Gustavo Carlo, “Parenting Dimensions and Adolescents’ Internalisation of Moral Values,” 2008. , jas internalizuoja, jungia ir apibendrina, o jų elgesys tampa kontroliuojamas ar savireguliuojantis. O motyvuotas elgesys yra bet koks elgesys, kuris yra motyvuotas išorinių veiksnių, tokių kaip gavimas apčiuopiamo apdovanojimo ar kito asmens paskatinimo Žr. Randolph H. Watts Jr., Craig S. Cashwell, Wendi K. Schweiger, “Fostering Intrinsic Motivation in Children: A Humanistic Counseling Process,” 2004. .

 

Nors svarbiausią vietą ugdant ir socializuojant asmenybę užima šeima, kur tėvai yra pirmieji mokytojai, savo vaikams perduodantys svarbiausias šeimos ir visuomenės vertybes, tačiau ugdymo negalima apriboti vien artimiausiais santykiais, nes vaikui augant klasės draugų vaidmuo tampa vis svarbesnis nei tėvų, o vaikai dalyvauja vis didesnėse klasės, mokyklos ar kitose grupėse Žr. Leonas Jovaiša, Ugdymo mokslas ir praktika: analitinių straipsnių monografija, 2001. . Asmenybės ugdymo procese, greta šeimos, bendravimo, tarpusavio santykių, elgsenos problemų, svarbų vaidmenį atlieka ir ugdymo institucijos, kuriose vaikas, priėmęs auklėtinio, mokinio vaidmenį ir jį realizuodamas, išmoksta ne tik prisiimto vaidmens, bet ir suvokia kitiems vaidmenims būdingas savybes, o humaniški santykiai ir su jais susijusi elgsena tampa itin reikšminga Žr. Marijona Barkauskaitė, Loreta Žadeikaitė, „Santykiai kaip žmogaus ugdymo metodologinė paradigma“, 2006. . Todėl tėvų ir mokyklos bendradarbiavimas taikant vienodais reikalavimais ir žiniomis pagrįstą mokyklos ir tėvų pedagoginį poveikį vaikui, susitariant svarbiausiais auklėjimo klausimais ir siekiant išvengti įvairių vaikų socialinių problemų yra labai aktualus Žr. Irena Leliūgienė, Giedrė Simanavičiūtė, „Pedagoginis tėvų švietimas kaip sėkmingos vaikų socializacijos prielaida“, 2010. .

 

Nurodoma, kad pats svarbiausias amžiaus tarpsnis humanistinėms asmens vertybėms ugdyti yra jaunesnysis mokyklinis amžius, nes tai yra intensyvaus vaiko asmenybės, jo savivaizdžio raidos periodas, tai jo santykis su savimi ir pasauliu Žr. Aušrinė Gumuliauskienė, „Jaunesniųjų moksleivių savęs vertinimo ypatumai kaip socialinės brandos apraiškos“, 2001; Margarita Pileckaitė-Markovienė, „Santykių su bendraamžiais ir vidinės darnos sąsajos jaunesniame mokykliniame amžiuje“, 2005. bei naujos patirties ir informacijos kaupimas. Todėl būtina atsižvelgti į šio amžiaus specifiškumą ir vaikų imlumą internalizuojant humanistines vertybes bei ugdant visapusiškas asmenybes, kurios vystosi tik sąveikaudamos su jas supančia aplinka ir žmonėmis. Jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikams kūno kultūros pamokose per įvairias žaidimų situacijas neišvengiamai tenka susidurti su kitų klasės vaikų netinkamu elgesiu ar netgi agresija, todėl vaikus būtina mokyti kontroliuoti savo elgesį ir emocijas, išklausyti kitų klasės vaikų nuomonę, konstruktyviai ir nežeminant kitų klasės draugų orumo spręsti iškilusias konfliktines situacijas. Akcentuotinas mokytojų kūno kultūros pamokose taikomų veikimo strategijų būtinumas, kai vaikams turi būti perteikiamos žinios apie humanistines vertybes, žaidimų situacijų metu, keičiant žaidimo sąlygas, modeliuojamos įvairios situacijos, stebimas ir koreguojamas netinkamas vaikų elgesys, o humaniškai pasielgusių vaikų elgesį mokytojai turėtų nedelsiant pastiprinti juos pagirdami, taip skatindami jų apsisprendimą humaniškai elgtis ir ateityje bei ragindami vaikus vieni kitus pagirti, sąžiningai elgtis ir laikytis žaidimo taisyklių Žr. Eileen C. Sullivan, “Character Education in the Gymnasium: Teaching More than the Physical,” 2006. . Jeigu tokie automatizuoti veiksmai ar jų rezultatai kaskart leidžia vaikams patirti teigiamas emocijas, atsiranda poreikis juos kartoti, o tai jau yra įpročiai Žr. Rosita Lekavičienė, Zita Vasiliauskaitė, Dalia Antinienė, Junona Almonaitienė, Bendravimo psichologija šiuolaikiškai, 2010. . Žaidimas padeda ugdytojui suburti vaikus į kolektyvą, o pasyvius įtraukti į aktyvią veiklą, ugdo drausmingumą, sąžiningumą ir humaniškumą, nes vaikai pratinasi laikytis taisyklių ir kontroliuoti savo elgesį. Žaidimas suartina mokytoją ir vaikus, padeda juos lengviau pažinti ir palaikyti glaudesnius tarpusavio santykius, o mokytojas per kūno kultūros pamokas naudodamas žaidimus gali sėkmingai suteikti vaikams žinių apie humanistines vertybes ir humaniškumą, ugdyti vertybines nuostatas ir humanišką jų elgesį. Galima daryti prielaidą, kad glaudžiai tarpusavyje bendradarbiaujant tėvams ir jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikų mokytojams mokykloje galima sėkmingai tęsti šeimoje pradėtą vaikų humaniškumo ugdymą ir plėtoti jų humanišką elgesį kūno kultūros pamokose.

Tyrimo objektas – jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikų ir tėvų humaniški tarpusavio santykiai bei jų įtaka vaikų elgesiui kūno kultūros pamokose. Tyrimo tikslas – ištirti humaniškus jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikų ir tėvų tarpusavio santykius.

 

Tyrimo metodika

Buvo naudoti šie tyrimo metodai: teorinė analizė, anketinė apklausa, ugdomasis eksperimentas, matematinė statistika. Teorinės analizės metodu buvo atlikta pedagoginės ir psichologinės literatūros analizė. Šis metodas leido ištirti jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikų ir tėvų tarpusavio santykius, išryškinti šių santykių problemiškumą, pagrįsti humanistinių vertybinių, kaip humaniškumo konstrukto, metodologinę prieigą. Anketinės apklausos metodas taikytas siekiant nustatyti jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikų ir jų tėvų tarpusavio santykius bei jų įtaką vaikų humaniškumui kūno kultūros pamokose. Atliekami ilgalaikiai anketiniai tyrimai leidžia kaupti informaciją apie vykstančius pokyčius, jų priežastis ir tendencijas, įtraukiant specialiai suformuotus pedagoginius veiksnius, kurių įtakai įvertinti atliekami kartotiniai anketinės apklausos tyrimai. Šių tyrimų metu įvertinamas nepriklausomojo kintamojo poveikis priklausomajam kintamajam Žr. Juozas Skernevičius, Algirdas Raslanas, Rūta Dadelienė, Sporto mokslo tyrimų metodologija, 2004. . Anketinės apklausos metodas numato duomenų rinkimą naudojant anketos blanką, kuriame suformuluoti ir tam tikra tvarka išdėstyti klausimai. Jais paprastai siekiama išsiaiškinti apklausiamojo nuomonę apie elgesio motyvus, vertybines orientacijas, kasdieninės veiklos veiksnius ir kt. Žr. Irena Luobikienė, Sociologinių tyrimų metodika, 2007. . Anketos vaikams sudarymo struktūra išlaikyta ta pati kaip ir anketos tėvams, tik pritaikytos pradinių klasių mokiniams suprantamos klausimų formuluotės. Ugdomojo eksperimento metodu buvo patikrinta mūsų parengta jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikų humaniškumo ugdymo(si) kūno kultūros pamokose programa, kuria siekta ugdyti vaikų humanišką elgesį. Statistinė empirinių duomenų analizė atlikta SPSS 10.0 kompiuterio programa. Anketinės apklausos rezultatai apdoroti kokybiškai (atvejų skaičius ir procentai). Atlikta gautų duomenų koreliacinė analizė. Tarpusavio ryšiui nustatyti buvo skaičiuojama Spirmeno (Spearman) koreliacija, nes abu kintamieji buvo išreikšti rangais. Per ugdomojo eksperimento pirmąjį ir antrąjį tyrimus gautų duomenų skirtumų tarp grupių patikimumui nustatyti taikytas Mano-Vitnio (Mann-Whitney) U testas nepriklausomoms imtims ir Vilkoksono (Wilcoxon) testas susietosioms imtims, kurių duomenys išreikšti rangais.
 

Anoniminės anketinės apklausos būdu buvo tiriami jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikų ir jų tėvų humaniški tarpusavio santykiai bei jų įtaka vaikų elgesiui kūno kultūros pamokose. Reprezentatyvioji imtis buvo formuojama atsitiktinės atrankos būdu. Tiriamųjų imtis – atsitiktinė, t. y. visos mokyklos turėjo tam tikrą tikimybę, nelygią nuliui, patekti į šią imtį, o reprezentatyvioji imtis buvo formuojama atsitiktinės atrankos būdu. Buvo sudarytas Klaipėdos miesto mokyklų sąrašas ir iš jo atsitiktine tvarka atrinkta kas trečia mokykla. Taip atsitiktinės atrankos būdu buvo pasirinktos dvi Klaipėdos miesto mokyklos. Analogišku būdu minėtose mokyklose buvo pasirinktos E ir K grupės respondentų klasės. Ugdomajame eksperimente dalyvavo 163 Klaipėdos miesto dviejų mokyklų mokiniai. Buvo sudarytos dvi homogeninės tiriamosios grupės. Eksperimentinėje (E) grupėje buvo 81 vaikas, kontrolinėje (K) – 82 vaikai. Į E ir K grupes buvo atrinkti panašaus fizinio pajėgumo ir pažangumo jaunesniojo mokyklinio amžiaus mokiniai. E ir K grupių homogeniškumas buvo įvertintas taikant Mano-Vitnio U testą duomenų skirtumų tarp grupių patikimumui nustatyti. Nustatyta, kad E ir K grupės prieš ugdomąjį eksperimentą statistiškai reikšmingai nesiskyrė. Atliekant pedagoginį eksperimentą arba kitokio pobūdžio tyrimus, dažniausiai tiriamąsias grupes reikia sudaryti iš 30 ir daugiau atvejų. Esant n ≥ 30, požymio reikšmės variacinėje eilėje pasiskirsto beveik normaliai. Tokį orientacinį skaičių nurodo ir kiti autoriai Žr. Kęstutis Kardelis, Mokslinių tyrimų metodologija ir metodai, 1997; Virgilijus Sakalauskas, Statistika su Statistica, 1998. . Anketinėje apklausoje, be E ir K grupių vaikų, dalyvavo ir daugiau jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikų siekiant didesnio respondentų, kurie nedalyvavo ugdomajame eksperimente, gautų rezultatų patikimumo. Tyrimo metu dviejose Klaipėdos miesto mokyklose vykdyta vaikų ir jų tėvų anketinė apklausa. Vaikams buvo pateiktos anketos, sudarytos iš 16 klausimų, jų tėvams anketos buvo sudarytos iš 11 klausimų. Jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikų ir tėvų anketos buvo sudarytos iš klausimų, kuriais norėta sužinoti: ar tėvai vaikus išklauso, stengiasi juos pradžiuginti, padeda ir paguodžia, su vaikais būna atviri, sako jiems tiesą, prisipažįsta, kai suklysta, vaikams nesigiria, neprimena ankstesnių jų nesėkmių, laikosi duoto žodžio ir pan. Per pirmąjį tyrimą tinkamai anketas užpildė 410 vaikų ir 264 tėvai. Iš 410 tyrime dalyvavusių vaikų 47,8 % buvo berniukai ir 52,2 % mergaitės. Per antrąjį tyrimą anketas užpildė 300 vaikų ir 230 tėvų. Iš 300 tyrime dalyvavusių vaikų 50,0 % buvo berniukai ir 50,0 % mergaitės. Iš jų per ugdomojo eksperimento pirmąjį tyrimą dalyvavo 81 E grupės ir 82 K grupės vaikai, o antrąjį tyrimą – 80 E grupės ir 80 K grupės vaikų.

 

Kūno kultūra pradinėje mokykloje glaudžiai siejasi su kitomis bendrojo lavinimo sritimis, padeda siekti fizinės, psichinės ir dvasinės darnos, atveria galimybę pažinti save, patirti judėjimo keliamą džiaugsmą, kuria prielaidas saviraiškai. Kadangi kalbant apie humaniškumo ugdymą kūno kultūros pamokose tik nurodoma, kad savitų galimybių ugdant humanistines palankumo, pripažinimo, atjautos nuostatas teikia bendras sveikų vaikų ir vaikų, turinčių specialiųjų poreikių, dalyvavimas kūno kultūros pamokose, tačiau daugiau apie humanistines nuostatas ir humaniškumo ugdymą neužsimenama, todėl buvo parengta jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikų humaniškumo ugdymo(si) kūno kultūros pamokose programa. Ši programa turinio atžvilgiu buvo sistemingesnė, platesnė ir kryptingesnė vaikų humaniškumo ugdymo(si) požiūriu nei Bendrosios programos, ji taikyta (kaip nepriklausomasis kintamasis) atliekant ugdomąjį eksperimentą. Nepriklausomasis kintamasis suprantamas kaip ugdomoji veikla, kuria ugdytojas manipuliuoja remdamasis tyrimo tikslu ir uždaviniais, o priklausomas ugdomosios veiklos tikslų realizavimas – ugdytinių asmenybės kryptingas tobulėjimas. Bendriausiu atveju eksperimentas – tai teoriškai įprasmintas manipuliavimas nepriklausomuoju kintamuoju, siekiant nustatyti jo įtaką priklausomajam kintamajam (ar keliems priklausomiesiems kintamiesiems) Žr. Bronislovas Bitinas, Edukologinis tyrimas: sistema ir procesas, 2006. .

Ugdomojo eksperimento metu mūsų parengtą jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikų humaniškumo ugdymo(si) kūno kultūros pamokose programą įgyvendino E grupės mokytojai, kurie patys dalyvavo ją rengiant, su programa supažindino vaikų tėvus ir kūno kultūros pamokose ugdė E grupės vaikų humaniškumą. E grupės mokytojai du kartus per savaitę kūno kultūros pamokose dirbo pagal mūsų parengtą programą ir, priklausomai nuo kūno kultūros pamokos uždavinių, pamokos parengiamojoje ir pagrindinėje dalyse vaikams teikė žinių apie humanistines vertybes, skatino vaikų humaniškus jausmus, formavo vaikų apsisprendimą humaniškai elgtis. Pagrindinėje arba baigiamojoje pamokos dalyje mokytojai naudojo psichogimnastikos pratimus, vaidybinius ir judriuosius žaidimus bei ugdė vaikų humanišką elgesį.

 

Tyrimo rezultatai

Analizuojant vaikų ir jų tėvų tarpusavio santykių pirmojo ir antrojo tyrimo rezultatus paaiškėjo, kad per antrąjį tyrimą E grupės tėvai pasirodė buvę jautresni ir dėmesingesni savo vaikams juos dažniau išklausydami nei K grupės tėvai. Iš rezultatų matyti, kad savo vaikus visada išklausė 62,5 % E grupės ir 48,8 % K grupės tėvų (1 pav.), tačiau statistiškai reikšmingo skirtumo tarp E ir K grupių rezultatų nenustatyta.
1 pav. Tėvų gebėjimo išklausyti savo vaiką dažnumo pokyčiai

E grupės tėvai, būdami jautresni ir dėmesingesni savo vaikams bei juos dažniau išklausydami, mokė vaikus jautrumo ir dėmesingumo bei ugdė jų humaniškumą. Analizuojant visų tyrime dalyvavusių tėvų rezultatus nustatyta, kad padaugėjo tėvų, kurie visada išklausė savo vaiką, tačiau tarp pirmojo ir antrojo tyrimo duomenų statistiškai reikšmingo skirtumo nenustatyta.
 

Tėvai, savo vaikus išklausydami, stengdamiesi juos pradžiuginti, būdami su jais atviri, sakydami jiems tiesą ir laikydamiesi vaikams duoto žodžio (r = 0,250, p < 0,001), mokė vaikus jautrumo, atvirumo, atsakingumo ir ugdė jų humaniškumą. Todėl galima daryti prielaidą, kad vaikai, kurie namuose tėvų buvo išklausomi ir su jais namuose buvo jautriai bei nuoširdžiai bendraujama, į mokyklą ateidavo geros nuotaikos, o su klasės draugais ir aplinkiniais elgėsi humaniškai. Skaičiuojant tėvų anketinės apklausos Spirmeno koreliaciją tarp tėvų gebėjimo išklausyti savo vaikus ir tėvų pastangų būti su vaikais atviriems, gebėjimo paguosti, pastangų pradžiuginti vaikus buvo nustatytas vidutinis ir silpnas tiesioginis ryšys. Tėvai, išklausydami, paguosdami ir esant progai stengdamiesi pradžiuginti savo vaikus, tokiu savo elgesiu rodė jautrumą, atvirumą ir atsakomybę bei ugdė vaikų humaniškumą.

Po metų šiek tiek padaugėjo tiek E grupės, tiek ir K grupės tėvų, kurie visada ir dažnai stengėsi pradžiuginti savo vaiką. 33,8 % E grupės ir 30,5 % K grupės tėvų visada stengėsi pradžiuginti savo vaiką. Nors galima teigti, kad E grupės tėvai savo vaikams buvo jautresni, dažniau juos stengdamiesi pradžiuginti, nei K grupės tėvai, tačiau statistiškai reikšmingo skirtumo tarp E ir K grupių nenustatyta. Tarp tėvų pastangų pradžiuginti savo vaikus ir tėvų gebėjimo paguosti bei padėti savo vaikams (r = 0,252, p < 0,01) buvo nustatytas silpnas tiesioginis ryšys. Tėvai, stengdamiesi savo vaikus pradžiuginti, paguosti, jiems padėti ir nenaudoti prievartos, mokė vaikus jautrumo ir dėmesingumo bei ugdė jų humaniškumą.

 

Visada paguodė ir padėjo savo vaikams 67,5 % E grupės ir 59,8 % K grupės tėvų, todėl galima teigti, kad E grupės tėvai buvo jautresni ir dėmesingesni savo vaikams, juos dažniau paguosdami ir jiems padėdami, nei K grupės tėvai, tačiau statistiškai reikšmingo skirtumo tarp E ir K grupių nenustatyta. Šiek tiek padaugėjo tėvų, kurie visada paguodė ir padėjo savo vaikams, tačiau tarp pirmojo ir antrojo tyrimo statistiškai reikšmingo skirtumo nenustatyta. Tėvai, paguosdami ir padėdami savo vaikams bei būdami su jais atviri (p < 0,01), mokė vaikus jautrumo ir atvirumo bei ugdė jų humaniškumą. Tarp tėvų pastangų paguosti ir padėti savo vaikams bei tėvų gebėjimo būti su vaikais atviriems (r = 0,226, p < 0,01) buvo nustatytas silpnas tiesioginis ryšys. Tėvai, būdami su savo vaikais atviri ir sakydami jiems tiesą, prisipažindami vaikams, kad suklydo, laikydamiesi jiems duoto žodžio (p < 0,05–0,01), mokė vaikus atvirumo ir atsakingumo bei ugdė jų humaniškumą.

Po metų atlikto tyrimo rezultatai iš esmės nuo pirmojo tyrimo nesiskyrė, tačiau šiek tiek padaugėjo E grupės tėvų, kurie su savo vaikais visada buvo atviri. Su savo vaikais visada buvo atviri 50,0 % E grupės ir 41,5 % K grupės tėvų (2 pav.), todėl galima teigti, kad E grupės tėvai dažniau su savo vaikais buvo atviri nei K grupės tėvai, tačiau statistiškai reikšmingo skirtumo tarp pirmojo ir antrojo tyrimo duomenų nenustatyta.

 
2 pav. Tėvų gebėjimo būti su savo vaiku atviriems dažnumo pokyčiai

Tėvai, būdami atviri su savo vaikais, sakydami jiems tiesą ir prisipažindami savo vaikams, kad suklydo (p < 0,05–0,01), mokė juos atvirumo, jautrumo ir atsakingumo bei ugdė jų humaniškumą. Lyginant visų tėvų pirmojo ir antrojo t yrimo duomenis paaiškėjo, kad sumažėjo tėvų, kurie visada buvo atviri su savo vaikais, tačiau statistiškai reikšmingo skirtumo nenustatyta. Tarp tėvų atvirumo su savo vaikais ir tėvų gebėjimo vaikams sakyti tiesą bei prisipažinti jiems, kad suklydo, buvo nustatytas silpnas tiesioginis ryšys. Tėvai, su savo vaikais būdami atviri, sakydami jiems tiesą ir prisipažindami vaikams, kad suklydo, mokė juos atvirumo ir sąžiningumo bei ugdė jų humaniškumą.

 

Savo vaikams visada sakė tiesą 31,3 % E grupės ir 36,6 % K grupės tėvų, todėl galima teigti, kad K grupės tėvai dažniau savo vaikams sakė tiesą, tačiau statistiškai reikšmingo skirtumo tarp šių grupių nenustatyta. Analizuojant visų tėvų tyrimo rezultatus paaiškėjo, kad padaugėjo tėvų, kurie savo vaikams visada sakė tiesą, tarp pirmojo ir antrojo tyrimo rezultatų buvo nustatytas statistiškai reikšmingas skirtumas (Z = −4,842; p < 0,001). Tėvai, sakydami savo vaikams tiesą, laikydamiesi jiems duoto žodžio (p < 0,01), mokė juos atvirumo ir atsakingumo bei ugdė jų humaniškumą.

Savo vaikams niekada nesigyrė 30,0 % E grupės ir 23,2 % K grupės tėvų, todėl galima teigti, kad K grupės tėvai savo vaikams gyrėsi dažniau nei E grupės tėvai, tačiau statistiškai reikšmingo skirtumo tarp šių grupių nenustatyta. Tėvai, girdamiesi savo vaikams, su vaikais nebūdami atviri, nesilaikydami jiems duoto žodžio (p < 0,05–0,01), nemokė vaikų orumo, atvirumo ir atsakingumo bei neugdė jų humaniškumo. Antrojo tyrimo rezultatai iš esmės nuo pirmojo tyrimo nesiskyrė, tačiau sumažėjo tėvų, kurie niekada nesigyrė savo vaikams.

Daugiau E grupės tėvų retai ir niekada nepriminė savo vaikui ankstesnių jo nesėkmių. Antrojo tyrimo duomenimis, niekada nepriminė savo vaikams ankstesnių jų nesėkmių 30,0 % E grupės ir 18,3 % K grupės tėvų (3 pav.), todėl galima teigti, jog E grupės tėvai buvo jautresni savo vaikams, neprimindami ankstesnių jų nesėkmių, nei K grupės vaikų tėvai. Tarp E grupės tėvų pirmojo ir antrojo tyrimo duomenų buvo nustatytas statistiškai reikšmingas skirtumas (Z = −2,373; p < 0,05).

 
3 pav. Tėvų gebėjimo nepriminti savo vaikui ankstesnių jo nesėkmių dažnumo pokyčiai

Tėvai, kurie savo vaikams priminė ankstesnes jų nesėkmes, neišklausė ir nepaguodė (p < 0,05–0,01), nemokė savo vaikų jautrumo ir tarpusavio supratimo bei neugdė jų humaniškumo. Antrojo tyrimo duomenimis, padaugėjo tėvų, kurie niekada nepriminė savo vaikams ankstesnių jų nesėkmių. Palyginus visų tėvų pirmojo ir antrojo tyrimo duomenis, statistiškai reikšmingo skirtumo nenustatyta. Tarp tėvų priminimo savo vaikams ankstesnes jų nesėkmes ir gebėjimo juos išklausyti (r = −0,146, p < 0,05) buvo nustatytas silpnas atvirkštinis ryšys.

 

Po metų labai padaugėjo tiek E grupės, tiek ir K grupės tėvų, kurie visada prisipažino savo vaikams, kad suklydo (Z = −2,614; p < 0,01). Visada prisipažino savo vaikams, kad suklydo 48,8 % E grupės ir 39,0 % K grupės tėvų (4 pav.), todėl galima teigti, kad E grupės tėvai dažniau prisipažino savo vaikams, kad suklydo, nei K grupės tėvai.

4 pav. Tėvų gebėjimo prisipažinti savo vaikui, kad suklydo, dažnumo pokyčiai

Tėvai, prisipažindami savo vaikams, kad suklydo, laikydamiesi jiems duoto žodžio (p < 0,05–0,01), mokė vaikus atvirumo ir atsakingumo bei ugdė jų humaniškumą. Nors statistiškai reikšmingo skirtumo tarp K ir E grupių rezultatų nenustatyta, tačiau statistiškai reikšmingas skirtumas (Z = −3,153; p < 0,01) nustatytas, palyginus visų tėvų pirmojo ir antrojo tyrimo duomenis, t. y. labai padaugėjo tėvų, kurie prisipažino savo vaikams, kad suklydo, ir taip mokė juos nuoširdumo bei ugdė jų humaniškumą.
 

Po metų labai padaugėjo E grupės tėvų, kurie visada laikėsi savo vaikams duoto žodžio (Z = −2,369; p < 0,05). Nustatyta, kad visada laikėsi savo vaikams duoto žodžio 57,5 % E grupės ir 32,9 % K grupės tėvų (5 pav.), todėl galima teigti, kad E grupės tėvai buvo atsakingesni ir jautresni savo vaikams, laikydamiesi duoto žodžio, nei K grupės tėvai. Tarp E grupės tėvų pirmojo ir antrojo tyrimo duomenų nustatytas statistiškai reikšmingas skirtumas (p < 0,05).

5 pav. Tėvų gebėjimo laikytis savo vaikui duoto žodžio dažnumo pokyčiai

Tėvai, laikydamiesi savo vaikams duoto žodžio, būdami su jais atviri ir sakydami jiems tiesą (p < 0,05–0,01), savo elgesiu mokė juos atvirumo ir nuoširdumo bei ugdė jų humaniškumą. Antrojo tyrimo duomenimis, padaugėjo atvejų, kai tėvai visada laikėsi savo vaikams duoto žodžio, tačiau, palyginus visų tėvų pirmojo ir antrojo tyrimo duomenis, statistiškai reikšmingo skirtumo nenustatyta.

 

Tyrimo rezultatų aptarimas

Aptariant vaikų ir tėvų tarpusavio santykių tyrimo rezultatus galima teigti, kad po ugdomojo eksperimento E grupės tėvai savo vaikams tapo jautresni ir dėmesingesni, dažniau juos išklausydami, pradžiugindami, paguosdami ir padėdami, nei K grupės tėvai. Po metų padaugėjo atvejų, kai E grupės tėvai savo vaikams visada sakė tiesą, tačiau sumažėjo atvejų, kai tėvai su savo vaikais visada buvo atviri ir niekada jiems nesigyrė. E grupės tėvai dažniau nei K grupės tėvai vaikams nepriminė ankstesnių jų nesėkmių (p < 0,01), prisipažino jiems suklydę (p < 0,01) ir laikėsi duoto žodžio (p < 0,001). Kadangi rengiant jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikų humaniškumo ugdymo kūno kultūros pamokose programą aktyviai dalyvavo ne tik E grupės mokytojai, bet ir E grupės vaikų tėvai, po ugdomojo eksperimento E grupės tėvų tarpusavio santykiai su savo vaikais tapo humaniškesni, o vaikai, kurie namuose tėvų buvo auklėjami remiantis humanistinėmis vertybėmis, ir kūno kultūros pamokose su kitais klasės vaikais dažniau elgėsi humaniškai. Tačiau vaikai, kurie ugdomajame eksperimente nedalyvavo ir kūno kultūros pamokose nebuvo ugdomi remiantis mūsų parengta jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikų humaniškumo ugdymo kūno kultūros pamokose programa, su kitais klasės vaikais dažnai elgėsi nehumaniškai, t. y. žaidimų situacijose, tarp vaikų kilus ginčams ir konfliktams, kitus klasės vaikus stumdė ir įžeidinėjo.
 

Mūsų tyrimo metu gauti duomenys sutapo su Bakutytės Žr. Rima Bakutytė, „Tėvų įtaka pradinių klasių vaikų humaniškumo tapsmui“, 2002. tyrimų rezultatais, kad tėvų pastangos savo vaikams visada sakyti tiesą, pripažinti savo kaltę suklydus ir laikytis duoto žodžio turėjo teigiamą poveikį vaikų jautrumui, atvirumui ir atsakingumui bendraujant su aplinkiniais. Emocinė šiluma tėvų ir vaikų santykiuose teigiamai veikia vaiko socialinę kompetenciją, gebėjimą kontroliuoti savo emocijas, didina autonomiškumą ir padeda palaikyti gerus santykius su bendraamžiais, o neigiami emociniai vaikų ir tėvų santykiai gali tapti vaikų smurto bei nesugebėjimo tinkamai reguliuoti savo emocijas priežastimi Žr. Rita Žukauskienė, Oksana Malinauskaitė, „Skirtumai tarp lyčių, prognozuojant elgesio ir emocinius sunkumus paauglystėje pagal asmenybės bruožus ir tėvų auklėjimo stilių“, 2008. . E grupės tėvai, būdami jautresni ir dėmesingesni savo vaikams, mokė juos jautrumo ir dėmesingumo bei ugdė jų humaniškumą, nes, pasak Bakutytės Žr. Rima Bakutytė, „Tėvų įtaka pradinių klasių vaikų humaniškumo tapsmui“, 2002. , tėvams bendraujant su savo vaikais svarbiausia yra juos išklausyti. Tėvai, stengdamiesi savo vaikus pradžiuginti, paguosti ir jiems padėti bei nenaudoti prievartos, mokė juos jautrumo ir dėmesingumo bei ugdė jų humaniškumą. Formuojant emocinį vaiko pasaulį, ypač reikia vengti prievartos, tačiau, pasak Gailienės Žr. Irena Gailienė, „Prievarta prieš vaikus: pradinių klasių mokinių patirties ir elgesio analizė“, 2004. , tėvai prieš vaikus dažniausiai taiko emocinę prievartą, o bendraamžiai dažniausiai naudoja fizinę prievartą, kuri paprastai pasireiškia kartu su psichologine prievarta, ir toks derinys yra daug pavojingesnis nei vien tik fizinė prievarta. Todėl prievartos naudojimo pasekmės gali turėti įtakos tolesniam vaikų elgesio formavimuisi Žr. Ronald P. Rohner, Shana L. Bourque, Carlos A. Elordi, “Children’s Perceptions of Corporal Punishment, Caretaker Acceptance, and Psychological Adjustment in a Poor, Biracial Southern Community,” 1996. , o vaikai, kurių šeimose tarpsta smurtas ir pažeminimas, iš tėvų išmoksta agresyvaus elgesio ir suaugę savo vaikams taiko tuos pačius auklėjimo principus Žr. David Benatar, “Corporal Punishment,” 1998; Inga Jermakovienė, „Vaikų agresija“, 2000. .

 

Vaikas, augantis lygiateisiško, pagarbaus bendravimo aplinkoje, supamas besąlygiškos meilės, gali įgyvendinti svarbiausius dvasinius poreikius, o vaikas, kuris namuose patiria prievartą, turi išmokti būti saugus tokioje aplinkoje, kuri jam nėra palanki, kontroliuoti situacijas, kurios yra neprognozuojamos, įgauti stiprybės situacijose, kuriose jis yra bejėgis, ir kuo vaikas yra emociškai labiau susijęs su jį baudžiančiu žmogumi, tuo stipresnė yra tokių neigiamų išgyvenimų ir bausmių įtaka vaiko agresyvaus elgesio su jį supančiais žmonėmis formavimuisi. Todėl galima teigti, kad būtent šeima brandina žmonišką asmenybę, o humaniškas tėvų elgesys dorina ir skatina vaikų humanistinių vertybių internalizaciją ir humanišką jų elgesį su aplinkiniais.

Išvados

1.Apibendrinus vaikų ir tėvų humaniškų tarpusavio santykių tyrimo rezultatus nustatyta, kad po ugdomojo eksperimento E grupės tėvai savo vaikams tapo jautresni ir dėmesingesni, dažniau vaikus išklausydami, pradžiugindami, paguosdami ir jiems padėdami.

2. Tėvų pastangos savo vaikams visada sakyti tiesą, pripažinti savo kaltę suklydus, laikytis duoto žodžio turėjo teigiamą poveikį vaikų jautrumui, atvirumui ir atsakingumui bendraujant su aplinkiniais, tai lėmė vaikų apsisprendimą humaniškai elgtis, humanišką jų elgesį šeimoje ir kūno kultūros pamokose.

3. Vaikai, kurie namuose tėvų buvo auklėjami puoselėjant humanistines vertybes, kūno kultūros pamokose su kitais klasės vaikais dažniau elgėsi humaniškai.

 

Literatūra

  • Bakutytė, Rima, „II–IV klasių mokinių humaniško elgesio su artimiausiais aplinkos žmonėmis bruožai“, Pedagogika, 2001, t. 54, p. 12–18.
  • Bakutytė, Rima, „Tėvų įtaka pradinių klasių vaikų humaniškumo tapsmui“, Acta Paedagogica Vilnensia, 2002, t. 9, p. 141–150.
  • Barkauskaitė, Marijona; Loreta Žadeikaitė, „Santykiai kaip žmogaus ugdymo metodologinė paradigma“, Pedagogika, 2006, t. 83, p. 39–44.
  • Benatar, David, “Corporal Punishment,” Social Theory and Practice, 1998, vol. 24, no. 2, pp. 237–260.
  • Bitinas, Bronislovas, Edukologinis tyrimas: sistema ir procesas, Vilnius: Kronta, 2006.
  • Bromnick, Rachel D.; Brian L. Swallow, “Parties, Lads, Friends, Love and Newcastle United: A Study of Young People’s Values,” Educational Studies, 2001, vol. 27, no. 2, pp. 143–158.
  • Donenberg, Geri; Bruce L. Baker, The Impact of Young Children with Externalizing Behaviors on Their Families,” Journal of Abnormal Child Psychology, 1993, vol. 21, no. 2, pp. 179–198.
  • Gailienė, Irena, „Prievarta prieš vaikus: pradinių klasių mokinių patirties ir elgesio analizė“, Ugdymo psichologija, 2004, nr. 11/12, p. 109–118.
  • Gumuliauskienė, Aušrinė, „Jaunesniųjų moksleivių savęs vertinimo ypatumai kaip socialinės brandos apraiškos“, Pedagogika, 2001, t. 54, p. 79–85.
  • Hardy, Sam A.; Laura M. Padilla-Walker, Gustavo Carlo, “Parenting Dimensions and Adolescents’ Internalisation of Moral Values,” Journal of Moral Education, 2008, vol. 37, no. 2, pp. 205–223.
  • Ivanauskienė, Violeta, „Paauglių vertybinių orientacijų reitingo ypatumai“, Pedagogika, 2002, t. 59, p. 25–31.
  • Jermakovienė, Inga, „Vaikų agresija“, Psichologija tau, 2000, nr. 4, p. 42–43.
  • Jonilienė, Marija, „4–6 metų vaikų doro elgesio ypatumai“, Pedagogika, 2008, t. 90, p. 136–141.
  • Jovaiša, Leonas, Ugdymo mokslas ir praktika: analitinių straipsnių monografija, Vilnius: Agora, 2001.
  • Kardelis, Kęstutis, Mokslinių tyrimų metodologija ir metodai, Kaunas: Technologija, 1997.
  • Lekavičienė, Rosita; Zita Vasiliauskaitė, Dalia Antinienė, Junona Almonaitienė, Bendravimo psichologija šiuolaikiškai, Vilnius: Alma litera, 2010.
  • Leliūgienė, Irena; Giedrė Simanavičiūtė, „Pedagoginis tėvų švietimas kaip sėkmingos vaikų socializacijos prielaida“, Socialinis darbas, 2010, t. 9, nr. 1, p. 114–121.
  • Luobikienė, Irena, Sociologinių tyrimų metodika, 6-oji pataisytoji ir papildytoji laida, Kaunas: Technologija, 2007.
  • Pileckaitė-Markovienė, Margarita, „Santykių su bendraamžiais ir vidinės darnos sąsajos jaunesniame mokykliniame amžiuje“, Ugdymo psichologija, 2005, nr. 14, p. 7–12.
  • Rohner, Ronald P.; Shana L. Bourque, Carlos A. Elordi, “Children’s Perceptions of Corporal Punishment, Caretaker Acceptance, and Psychological Adjustment in a Poor, Biracial Southern Community,” Journal of Marriage & Family, 1996, vol. 58, no. 4, pp. 842–855.
  • Rupšienė, Liudmila; Daiva Plačenienė, „Vaikų agresyvumas: šiuolaikinės pradžios mokyklos problema ir jos sprendimo gairės“, Pedagogika, 2002, t. 59, p. 37–44.
  • Sakalauskas, Virgilijus, Statistika su Statistica, Vilnius: Margi raštai, 1998.
  • Scholz, Carolyn L., “Integrating the Rights of the Child with the Responsibility of the Parent,” Forum on Public Policy, 2011, vol. 1, pp. 1–7 [žiūrėta 2013 m. lapkričio 11 d.].
  • Skernevičius, Juozas; Algirdas Raslanas, Rūta Dadelienė, Sporto mokslo tyrimų metodologija, Vilnius: Lietuvos sporto informacijos centras, 2004.
  • Sullivan, Eileen C., “Character Education in the Gymnasium: Teaching More than the Physical,” The Journal of Education, 2006, vol. 187, no. 3, pp. 85–102.
  • Torosian, Vardan, “Humanism: Dangerous Illusion, Desperate Faith or Duty of Time?,” The Paideia Project On-Line, 1998 [žiūrėta 2010 m. liepos 30 d.].
  • Ušeckienė, Lidija, „5–6 metų vaikų humaniškumo ugdymo galimybės šeimoje“, Pedagogika, 2002, t. 61, p. 206–210.
  • Watts Jr., Randolph H.; Craig S. Cashwell, Wendi K. Schweiger, “Fostering Intrinsic Motivation in Children: A Humanistic Counseling Process,” The Journal of Humanistic Counseling, Education and Development, 2004, vol. 43, no. 1, pp. 16–24.
  • Žygaitienė, Birutė, „VI–VIII klasių moksleivių nuostatos elgesio kultūros vertybių atžvilgiu“, Pedagogika, 2003, t. 67, p. 72–76.
  • Žukauskienė, Rita; Oksana Malinauskaitė, „Skirtumai tarp lyčių, prognozuojant elgesio ir emocinius sunkumus paauglystėje pagal asmenybės bruožus ir tėvų auklėjimo stilių“, Psichologija, 2008, t. 38, p. 63–83.