Straipsnis Inovatyvūs konfliktų mokyklose valdymo būdai: mediacijos integravimas į socialinę pedagogiką

  • Bibliografinis aprašas: Angelė Kaušylienė, Eglė Celiešienė, „Inovatyvūs konfliktų mokyklose valdymo būdai: mediacijos integravimas į socialinę pedagogiką“, @eitis (lt), 2020, t. 1 407, ISSN 2424-421X.
  • Ankstesnis leidimas: Angelė Kaušylienė, Eglė Celiešienė, „Inovatyvūs konfliktų mokyklose valdymo būdai: mediacijos integravimas į socialinę pedagogiką“, Socialinis ugdymas, 2016, t. 43, nr. 2, p. 46–57, ISSN 1392-9569.
  • Padėka: Tyrimas iš dalies finansuotas įgyvendinant Europos Sąjungos Mokymosi visą gyvenimą programos Leonardo da Vinci naujovių perkėlimo projektą „Socialinių pedagogų kvalifikacijos gerinimas per meditacijos įgyvendinimą“ (nr. LLP-LDV-TOI-2013-LT-0141).
  • Institucinė prieskyra: Lietuvos edukologijos universiteto Socialinės edukacijos fakultetas.

Santrauka. Mediacija kaip konfliktų valdymo būdas taikoma įvairiose srityse, taip pat ir edukacinėje, sprendžiant konfliktus mokyklose Europoje ir kitose valstybėse. Efektyvus konfliktų valdymas turi ypatingą reikšmę visiems ugdymo proceso dalyviams, todėl straipsnyje siekiama aptarti inovatyvius konfliktų mokyklose valdymo būdus, integruojant mediaciją į socialinę pedagogiką. Tyrime taikyti mokslinės literatūros ir dokumentų analizės metodai bei kiekybinis metodas – anketinė apklausa.

Pagrindiniai žodžiai: mediacija, konfliktai, mokykla, socialinė pedagogika.

 

Įvadas

Konfliktų mokyklose apibrėžtis ir klasifikacija. Konfliktams mokyklose apibrėžti, konfliktų analizei ir jų supratimui analizuoti yra naudojamos įvairios konfliktų klasifikacijos Žr. Oluremi B. Ayoko, Neal M. Ashkanasy, Karen A. Jehn, Handbook of Conflict Management Research, 2014; Vilija Targamadzė, Odeta Merfeldaitė, Irena Stonkuvienė, Silva-Jūratė Savickaitė, Eglė Kvieskaitė, Justina Erčulj, „Alternatyvaus ugdymo institucijose komunikacinis modelis“, 2011. . Tai lemia konfliktų klasifikavimo sudėtingumo problemas. Apibendrinant kylančias priešpriešas tarp individualių subjektų ar jų grupių, galima išskirti asmeninius, tarpasmeninius ir grupių konfliktus Žr. Juozas Lakis, Konfliktų sprendimas ir valdymas, 2008. . Analizuojant konfliktų tipologiją, galima būtų konfliktus skirstyti į: santykių konfliktus, užduočių konfliktus ir proceso konfliktus Žr. Oluremi B. Ayoko, Neal M. Ashkanasy, Karen A. Jehn, Handbook of Conflict Management Research, 2014. .

Mokyklose konfliktus gali sukelti skirtingi mokinių ir mokytojų požiūriai į tam tikrus reiškinius Žr. Ona Tijūnėlienė, „Mokytojų ir mokinių konfliktai: priežastys, sprendimo būdai“, 2001. . Konfliktai taip pat gali kilti tarp mokytojų ir mokinių tėvų dėl skirtingo požiūrio į mokinio gebėjimus, auklėjimą Žr. Romualda Dobranskienė, Mokyklos bendruomenės vadyba, 2004. . Be to, mokytojo ir mokinio skirtingas suvokimas, elgesys vienas kito atžvilgiu taip pat suponuoja konfliktų užuomazgas Žr. Gediminas Navaitis, Psichologinė parama paaugliui, 2001. . Konfliktams kilti pagrindas gali būti ir tai, kad mokinių ir mokytojų santykiai dažnai formuojami iš vadovavimo ir pavaldumo pozicijų, todėl neskiriama dėmesio šių santykių humanistiniam pobūdžiui Žr. Gražina Čiuladienė, „Konfliktas kaip mokslinio pažinimo objektas“, 2005. .

 

Pagal nurodomą schemą identifikuojami trys prieštaravimo lygmenys: žemas prieštaravimų lygmuo įtraukia mokytojus, mokinius ir tėvus, vidutiniame prieštaravimų lygmenyje šalia minėtų subjektų sąveikauja ir organizacijos administracija. Aukščiausias prieštaravimo lygmuo gali pasiekti ir paveikti visuomenę. Pažymėtina, kad galimi vertikalūs, horizontalūs bei mišrūs kiekvieno lygmens prieštaravimo konfliktai Žr. Vilija Targamadzė, Švietimo organizacijų elgsena, 1996. . Būtent šie lygmenys akcentuoja individo susiformavusias skirtingas metodologines nuostatas, kuriomis paremti požiūriai į socialinę realybę. Pastaroji gali būti analizuojama trimačiu požiūriu – pozityvizmo, humanizmo ir sisteminiu Žr. Vilija Targamadzė, Odeta Merfeldaitė, Irena Stonkuvienė, Silva-Jūratė Savickaitė, Eglė Kvieskaitė, Justina Erčulj, „Alternatyvaus ugdymo institucijose komunikacinis modelis“, 2011. . Pozityvizmo metodologinė prieiga (paradigma) įtvirtino objektyvų požiūrį, grįstą sveika logika ir reprezentuojantį gamtos dėsnių esmę. Šis požiūris pasižymi analitika, redukcionizmu, mechanika, funkcionavimu bei kiekybine išraiška, jame teorijos pristatomos kaip svarbiausios ar neginčijamos, dažnai vadinamos aksiomomis ar įstatymais. Humanizmo metodologinė prieiga (paradigma) daugiausia dėmesio skyrė gamtos fenomenui, kuris pabrėžia individo laisvę, taip pat akcentuoja sintetinę, holistinę, ideografinę, kontekstinę metodologiją. Humanizmas apibūdinamas kaip individualių ar socialinių išgyvenimų bei sukauptos patirties panaudojimas. Sisteminė metodologinė prieiga (paradigma) įtraukia išorinį „objektyvų“ vertinimą ir vidinę „subjektyvią“ individo patirtį. Šis požiūris paaiškina, kodėl ir kokią vietą užima tarpkultūrinė transformacija, todėl pagrindinės kryptys, tokios kaip „stresas, prisitaikymas, auganti dinamika“, skatina individą kurti savo tarpkultūrinį „kapitalą“.

 

Būtent skirtingi požiūriai į socialinę realybę (suvokimų skirtybės), kurios gali būti atskleidžiamos mąstymo, jausmų ir norų skirtybėmis, dažnai ir lemia konfliktines situacijas (žr. 2 pav.).

2 pav. Socialinio konflikto apibrėžimo elementai Hans-Dieter Will, Sven Ramdohr, Mediacijos vadovas socialiniams pedagogams, 2015.

Taigi kiekvieno asmens elgesys yra pagrįstas suvokimu, mąstymu, įsivaizdavimu, jausmais ir norais, kuriems įtaką daro konkretūs individo veiksmai. Šio vidinio proceso rezultatas – tam tikras asmens elgesys, kuris gali prieštarauti kito asmens interesams, dėl to kyla socialinis konfliktas.

Konfliktų valdymas ir konfliktinių situacijų sprendimas – vienos iš prioritetinių sričių, kurios mokyklose turėtų būti nuolat tobulinamos, nes kintant gyvenimo būdui, keičiantis aplinkai bei asmenybėms nuolat keičiasi ir konfliktų atsiradimo priežastys bei pobūdis. Siekiant sėkmingai įdiegti mediaciją kaip inovatyvų konfliktų valdymo būdą mokyklose yra svarbu vykdyti švietėjišką veiklą motyvuojant ir įtraukiant aktyviau dalyvauti pedagogus Žr. Jolanta Sondaitė, Svetlana Vimoncienė, „Mokyklų bendruomenės požiūris į mokyklinę mediaciją“, 2009. .

 

Analizuojant Žr. Hans-Dieter Will, Sven Ramdohr, Mediacijos vadovas socialiniams pedagogams, 2015. mediacijos mokykloje galimybes, akcentuotini šie esminiai inovatyvių konfliktų valdymo mokyklose aspektai: konstruktyvus konflikto reguliavimas; alternatyva bausmėms ir nurodinėjimams; lygiateisiškumas, dalyvavimas ir demokratiškas interesų balansavimas; atsisakymas vartoti prievartą ir smurto prevencija; abipusės atsakomybės prisiėmimas; mokinių saviveikmės ir savivertės plėtotė.

Atsižvelgiant į tai, kad konfliktai mokyklose gali būti įvairūs, jiems identifikuoti gali būti suformuojamos įvairios schemos, modeliai, o spręsti – taikomi įvairūs metodai, tarp kurių yra mediacija. Pastaroji analizuojama kaip inovatyvių konfliktų valdymo mokyklose priemonė, kadangi sudaro galimybes konstruktyviu būdu diskutuoti apie esamą problemą ir, dalyvaujant trečiajai šaliai – mediatoriui, – kartu identifikuoti alternatyvius konfliktų valdymo būdus ir efektyvius jų sprendimus.

Mokslinės literatūros analizė leido atskleisti konfliktų klasifikaciją ir tipologiją, pagal kurią konfliktus santykinai galima būtų skirstyti į santykių, užduočių ir proceso. Konfliktams apibrėžti mokyklose gali būti pasitelkiamos įvairios schemos ir modeliai.

Apibrėžiant konfliktų santykius ir klasifikuojant konfliktus mokyklose, darytina išvada, kad konfliktai mokyklose gali būti įvairūs: tarp mokytojų ir mokinių, tarp mokinių tėvų ir mokytojų, tarp mokinių tarpusavyje ir jie gali būti analizuojami pasitelkiant prieštaravimo lygmenis: žemas (įtraukia mokytojus, mokinius ir tėvus), vidutinis (įtraukiant papildomai organizacijos administraciją) ir aukščiausias kiekvieno lygmens prieštaravimo lygis (paveiki visuomenė). Galimi vertikalūs, horizontalūs bei mišrūs prieštaravimo konfliktai.

 

Tyrimo metodologija

Tyrimo dizainas: Lietuvos socialinių pedagogų apklausa, kurios tikslas – ištirti inovatyvius konfliktų mokyklose valdymo būdus, integruojant mediaciją į socialinę pedagogiką. Tyrimo klausimyną sudarė trys dalys, susijusios su konflikto samprata ir jo mastais organizacijoje (I dalis), konfliktų valdymo būdais (II dalis) ir mediacijos integracijos į socialinę pedagogiką galimybėmis ir poreikiu (III dalis). Tyrimo metodas – anoniminės anketinės apklausos metodas: 2014 m. kovo mėn. elektroniniu būdu buvo vykdoma Lietuvos socialinių pedagogų apklausa. Iš viso buvo gauti 298 atsakymai. Rezultatai analizuoti SPPS 20 programa, identifikuojant galimas koreliacijas.

Demografiniai duomenys: dauguma (95 proc.) apklausoje dalyvavusių asmenų buvo moterys, 3 proc. – vyrai. Dalis respondentų (2 proc.) neatsakė į klausimus. Daugiausia apklaustųjų buvo 41–50 metų (35 proc.) arba 31–40 metų (31 proc.). Taip pat apklausoje dalyvavo 19 proc. 21–30 metų, 14 proc. – 51–60 metų ir 1 proc. – 61–70 metų respondentų. Beveik pusės (44,71 proc.) apklaustųjų darbo stažas buvo 0–10 metų, 29,02 proc. – 11–20 metų, 17,25 proc. – 21–30 metų, o 4,71 proc. – 31–40 metų. Ketvirtadalis respondentų (34 proc.) turėjo aukštąjį pedagoginį išsilavinimą, kitas ketvirtadalis (32 proc.) apklaustųjų turėjo bakalauro, 29 proc. – magistro, 3 proc. – daktaro, o 2 proc. – aukštąjį nepedagoginį laipsnį. Apklaustieji daugiausia buvo įgiję socialinio pedagogo specialybę (95 proc.), kiti – istorijos, chemijos, kūno kultūros specialybes (5 proc.). Beveik visi (97,3 proc.) respondentai nurodė dirbantys valstybinėse įstaigose, 1,1 proc. – privačiose, 1,5 proc. – neatsakė į klausimą.

 

Konfliktų dažnis ir inovatyvūs jų valdymo būdai mokyklose: tyrimų rezultatų interpretacija

Siekiant atskleisti mokyklose esančių konfliktų rūšis ir priežastis tarp mokinių, mokinių ir mokytojų, mokinių ir jų šeimos narių, respondentai buvo klausiami, kaip dažnai ir kokie konfliktai vyksta jų aplinkoje.

3 pav. Konfliktų apraiškos ir jų dažnis mokyklose (proc.)

Kaip rodo atliktas tyrimas, socialiniai pedagogai kasdien mokyklose susiduria su mokinių tarpusavio nesutarimais (48 proc.), patyčiomis tarp mokinių (28 proc.), apkalbomis (26 proc.), priekabiavimu tarp mokinių (15 proc.) bei mokinių ir mokytojų nesutarimais (14 proc.).

 

Respondentai, kurie teigė, kad kasdien mokykloje susiduria su mokinių tarpusavio nesutarimais, dažniau nurodė, kad susiduria ir su mokinių ir mokytojų nesutarimais (esminis statistiškai reikšmingas ryšys r = 0,400; p < 0,0001) bei patyčiomis tarp mokinių (r = 0,425; p < 0,0001). Respondentai, kurie teigė, kad kasdien mokykloje susiduria su patyčiomis tarp mokinių, dažniau nurodė, kad susiduria ir su priekabiavimu tarp mokinių (r = 0,472; p < 0,0001).

Šiek tiek rečiau socialiniai pedagogai susiduria su kasdieniais nesutarimais dėl socialinių sluoksnių skirtumų (5 proc.), priekabiavimu tarp mokinių ir mokytojų (2 proc.), priekabiavimu šeimoje (2 proc.) ir smurtu šeimoje (1 proc.).

Kartą ar kelis kartus per savaitę mažiau nei pusė respondentų dažniausiai susiduria su apkalbomis (44 proc.), taip pat mokinių nesutarimais (39 proc.), patyčiomis tarp mokinių (38 proc.), mokinių ir mokytojų nesutarimais (31 proc.), priekabiavimu tarp mokinių (29 proc.) bei socialinių sluoksnių skirtumais (16 proc.). Rečiau, kartą ar kelis kartus per savaitę, yra susiduriama su priekabiavimu tarp mokinių ir mokytojų (8 proc.), priekabiavimu šeimoje (4 proc.) ir smurtu šeimoje (2 proc.).

Kartą ar kelis per mėnesį socialiniai pedagogai mokyklose dažniausiai susiduria su mokinių ir mokytojų nesutarimais (39 proc.), priekabiavimu tarp mokinių (35 proc.), socialinių sluoksnių skirtumu (31 proc.), patyčiomis tarp mokinių (29 proc.), priekabiavimu šeimoje (24 proc.), apkalbomis (23 proc.), priekabiavimu tarp mokinių ir mokytojų (22 proc.) ir smurtu šeimoje (1 proc.). Šiek tiek rečiau socialiniai pedagogai kartą ar kelis per mėnesį susiduria su mokinių nesutarimais (11 proc.).

 

Kartą ar kelis per ketvirtį ketvirtadalis socialinių pedagogų susiduria su smurtu šeimoje (78 proc.), priekabiavimu šeimoje (70 proc.), priekabiavimu tarp mokinių ir mokytojų (69 proc.). Mažiau nei pusė apklausoje dalyvavusių socialinių pedagogų kartą ar kelis per ketvirtį susiduria su socialinių sluoksnių skirtumais (48 proc.), priekabiavimu tarp mokinių (22 proc.), mokinių ir mokytojų nesutarimais (16 proc.). Dar mažiau apklaustųjų kelis kartus per ketvirtį susiduria su apkalbomis (8 proc.), patyčiomis tarp mokinių (5 proc.) bei mokinių tarpusavio nesutarimais (2 proc.).

Socialiniai pedagogai kasdienėje savo veikloje susiduria su tokiais konfliktais, kaip mokinių tarpusavio nesutarimai ir apkalbos. Taigi, galima daryti prielaidą, kad socialiniai pedagogai yra artimiausioje konfliktuojančių mokinių aplinkoje. Konfliktai, susieti su priekabiavimu ir smurtu, socialinių pedagogų sprendžiami daug rečiau, nes juos sprendžiant dalyvauja ir kitos suinteresuotos šalys (pvz., mokyklos administracija, vaiko teisių apsaugos tarnybos, psichologai ir kt.).

Konfliktų valdymas mokyklose reikalauja įvairių profesionalų įsitraukimo bei iniciatyvos iš pačių mokinių (4 pav. pateikiama, kas mokyklose dažniausiai įsitraukia į konfliktų valdymą ir sprendimų paieškas).

 
4 pav. Konfliktų valdymas mokyklose (proc.)

Socialiniai pedagogai laiko save pagrindiniais konfliktų sprendėjais (76,2 proc.). Mažiau nei pusė apklaustųjų (45,7 proc.) į konfliktų sprendimą įtraukia klasės auklėtojus. Taip pat į konfliktų sprendimą visada būna įtraukiamas psichologas (19,4 proc.), mokyklos administracija (16,4 proc.) bei komisija (12,6 proc.). Respondentai, kurie teigė, kad į konfliktų valdymą ir sprendimų paieškas dažniausiai įsitraukia komisija, dažniau nurodė mokyklos administracijos (r = 0,456; p < 0,0001) bei mokyklos tarybos (r = 0,404; p < 0,0001) dalyvavimą.

Labai maža dalis socialinių pedagogų į konfliktų valdymą mokyklose visada įtraukia mokyklos tarybą (0,8 proc.) ir mokyklos parlamento atstovus (0,4 proc.). Respondentai, kurie teigė, kad į konfliktų valdymą ir sprendimų paieškas dažniausiai įsitraukia mokyklos taryba, dažniau nurodė, kad įsitraukia ir mokinių parlamento atstovai (r = 0,644; p < 0,0001).

 

Dažnai konfliktų sprendimų paieškose dalyvauja klasės auklėtojai (43,4 proc.), mokyklos administracija (43 proc.), specialios komisijos (37,1 proc.) ir psichologas (32,9 proc.). Kad dažnai dalyvauja konfliktų valdyme mokyklose teigia 23 proc. socialinių pedagogų. Tik maža dalis socialinių pedagogų į konfliktų valdymą mokyklose dažnai įtraukia mokyklos tarybą (4,6 proc.) ir mokyklos parlamento atstovus (2,6 proc.).

Atkreiptinas dėmesys, kad konfliktų valdymo ir sprendimų paieškose nepakankamai dalyvauja mokinių parlamento ir mokyklos tarybos atstovai. Identifikuojamas ir mokyklų bendruomenės susikalbėjimo trūkumas, kadangi visi nariai turi turėti vienodas galimybes spręsti problemas ir gerinti bendruomenės narių sąlygas, tačiau tyrimas rodo, kad tik pareigybės instrukcijų įpareigoti profesionalai daugiausia imasi iniciatyvos ne tik valdyti konfliktus, bet ir ieškoti sprendimo būdų.

Konfliktų valdymo efektyvumą taip pat galima apibrėžti šiai veiklai skiriamu laiku, todėl socialinių pedagogų buvo klausiama, kiek jie skiria laiko per savaitę konfliktų valdymui (žr. 5 pav.).

5 pav. Darbo laikas, skirtas konfliktams spręsti (proc.)
 

Beveik trečdalis (27 proc.) respondentų konfliktams spręsti skiria 4 valandas ir daugiau valandų per savaitę. Ketvirtadalis (26 proc.) socialinių pedagogų skiria 2–3 val. per savaitę savo darbo laiko konfliktinių situacijų, kuriose dalyvauja ir mokiniai, sprendimų paieškai ir maždaug penktadalis (23 proc.) – 1–2 val. per savaitę.

Kaip rodo tyrimo rezultatai, respondentai mano, jog dažniausiai mediacijos funkciją mokyklose vykdo patys socialiniai pedagogai (89,2 proc.), mokytojai (43,5 proc.) bei mokyklos vadovybė (40,1 proc.). Tačiau, atsižvelgiant į tai, jog mediacijos programos kaip inovatyvaus konfliktų mokyklose valdymo būdas Lietuvoje adaptuotos tik 2015 m., galima daryti prielaidą, kad respondentų įvardijama mediacijos funkcija labiau atliepia tarpininkavimo kaip bendradarbiavimo funkcijas nei konstruktyvų konfliktų sprendimą.

Pažymėtina, kad daugiau nei pusė socialinių pedagogų (59 proc.) teigia, kad reikia tobulinti jų mokyklose vykdomą mediacijos funkciją; kiek daugiau nei trečdalis (35 proc.) apklaustųjų teigia, kad ją reikia tobulinti iš dalies. Tik 2 proc. dalyvavusiųjų apklausoje teigia, kad nereikia tobulinti tarpininkavimo funkcijos.

Atsižvelgiant į tyrimo rezultatus, galima teigti, kad mokyklose konfliktams spręsti yra skiriama pakankamai daug laiko, kuris galėtų būti efektyviau panaudojamas ar skiriamas kitoms socialinio pedagogo veikloms (pvz., konfliktų prevencijai ir pan.). Būtent šiame kontekste akcentuojama mediacija kaip alternatyvus ir inovatyvus konfliktų mokyklose valdymo būdas, sudarantis galimybes konstruktyviu ir metodiškai pagrįstu būdu visoms konfliktuojančioms pusėms rasti palankiausius sprendimus.

 

Diskusija

Tyrimo rezultatai atskleidė, kad konfliktų dažnis ir paplitimas šalies mokyklose yra gan platus ir įvairus: beveik pusė socialinių pedagogų tvirtino, jog kasdien mokyklose susiduria su mokinių tarpusavio nesutarimais. Respondentai vardijo skirtingus nesutarimų tipus, tarp jų – patyčias tarp mokinių, apkalbas, priekabiavimą tarp mokinių, mokinių ir mokytojų nesutarimus ir kitus. Panašaus pobūdžio prieštaravimų kyla ir užsienio šalių mokyklose Žr. Csilla Marianna Szabó, “Teacher Training Course: Conflict Resolution through Mediation,” 2015. , kur mokinių konfliktus dažniausiai sukelia patyčios tarp mokinių, smurtas mokykloje, apsivardžiavimas ar niekinimas, taip pat – viktimizacija ar psichologinis smurtas. Mokinių ir mokytojų nesutarimo priežastys gali būti įvardinamos kaip mokymosi aspektai ir skirtingas mokinių–tėvų–mokytojų požiūris į esamą situaciją Žr. ten pat. .

Atlikto tyrimo rezultatai nurodo, kad socialiniai pedagogai dažniausiai prisiima atsakomybę už kylančius konfliktus ir imasi iniciatyvos juos spręsti – net du trečdaliai respondentų save įvardijo pagrindiniais konfliktų sprendėjais. Konfliktų valdymo funkcija, taikant mediacija, socialiniams pedagogams priskiriama ir kitose užsienio šalyse Žr. Hans-Dieter Will, Sven Ramdohr, Mediacijos vadovas socialiniams pedagogams, 2015. . Taip įtvirtinamas neutralumas (įsitraukiant į konfliktą trečiajai šaliai) ir, taikant konstruktyvų mediacijos metodą, socialinis pedagogas mediatoriaus vaidmenyje gali tapti konflikto fasilitatoriumi ir pasiekti abipusį tenkinantį sprendimą Žr. Helena Neves Almeida, “Mediation for What? Reflections on Educational Field,” 2015; Sara Ibarrola-García, Concha Iriarte, “Socio-Emotional Empowering through Mediation to Resolve Conflicts in a Civic Way,” 2014; Carol Orme-Johnson, Mark Cason-Snow, Basic Mediation Training: Trainers’ Manual, 2002. . Nevaldomi ar neefektyviai valdomi konfliktai, kai mokytojai siekia išspręsti juos pasitelkdami hierarchinę poziciją, gali sukelti agresyvią mokinių reakciją Žr. Csilla Marianna Szabó, “Teacher Training Course: Conflict Resolution through Mediation,” 2015; Elmar Philipp, Helmolt Rademacher, Konfliktmanagement im Kollegium: Arbeitsbuch mit Modellen und Methoden, 2002. ir tik paaštrinti esamą situaciją iki vidutinio ar aukščiausio prieštaravimo lygmens Žr. Vilija Targamadzė, Švietimo organizacijų elgsena, 1996. .

 

Tyrimo rezultatai parodo, jog kasdieniai konfliktai mokyklose gana dažni: beveik pusė socialinių pedagogų kasdien susiduria su mokinių tarpusavio nesutarimais, maždaug trečdalis nurodė susiduriantys su mokinių patyčiomis ir apkalbomis, septintadalis – priekabiavimu tarp mokinių bei mokinių ir mokytojų nesutarimais. Didžioji dalis (net du trečdaliai) socialinių pedagogų save įvardija pagrindiniais konfliktų sprendėjais ir beveik pusė apklaustųjų nurodė, kad į konfliktų sprendimą įtraukia klasės auklėtojus. Beveik trečdalis respondentų konfliktams spręsti skiria 4 valandas ar daugiau, ketvirtadalis (26 proc.) skiria 2–3 val. per savaitę. Šie rezultatai atskleidžia, jog efektyvios konfliktų valdymo metodikos nebuvimas atima labai daug laiko iš mokyklos profesionalų ir nesudaro galimybių pozityviam emociniam klimatui mokykloje užtikrinti ir kasdienių konfliktų mastui sumažinti.

Taigi inovatyvių konfliktų mokyklose valdymo būdų, integruojant mediaciją į socialinę pedagogiką, poreikį iliustruoja ir respondentų atsakymai, atskleidžiantys efektyvių ir konstruktyvių konfliktų valdymo būdų mokyklose paieškas: daugiau nei pusė socialinių pedagogų tvirtino, kad reikia tobulinti jų mokyklose vykdomą mediacijos funkciją; kiek daugiau nei trečdalis apklaustųjų teigia, kad ją reikia tobulinti iš dalies.

 

Analizuojant mediaciją kaip inovatyvų konfliktų valdymo būdą Lietuvos mokyklose, pastebėtina, kad būtini papildomi tyrimai apie probleminę situaciją ir socialinių pedagogų mediacijos esamą kompetenciją. Būtent pastarųjų tyrimų rezultatai sudarytų prielaidas sistemiškai plėtoti inovatyvų konfliktų valdymo būdą – mediaciją – Lietuvos mokyklose, siekiant gerinti emocinį klimatą ir efektyviai valdyti kylančius konfliktus bei nustatyti mediacijos taikymo ir integracijos standartus socialinėje-pedagoginėje veiklose Žr. The Association for Conflict Resolution, Recommended Standards for School-Based Peer Mediation Programs 2007, 2007. .

Darbe pristatomas tyrimas atliktas taikant kiekybinį tyrimo metodą, įtraukiant socialinius pedagogus, todėl, siekiant plačiau analizuoti esamą problematiką, vertėtų išplėsti tiriamųjų ratą, įtraukiant visas suinteresuotas šalis (mokytojus ir mokyklos administraciją, mokinius, jų savivaldos organus bei tėvus). Kita vertus, svarbu būtų analizuoti esamus duomenis geografiškai platesniame kontekste, lyginant šalies rezultatus su kaimyninių šalių rezultatais. Pabrėžtina, jog siekiant analizuoti mediacijos taikymo efektyvumą verta būtų pasitelkti ir kokybinius tyrimus, analizuojančius tiek esamas socialinių pedagogų mediacijos kompetencijas, tiek eksperimentiniu būdu įvertinant mediacijos taikymo galimybes konkrečiose ugdymo(si) įstaigose.

 

Literatūra

  • Ayoko, Oluremi B.; Neal M. Ashkanasy, Karen A. Jehn, Handbook of Conflict Management Research, Cheltenham: Edward Elgar Publishing Limited, 2014.
  • Almeida, Helena Neves, “Mediation for What? Reflections on Educational Field,” Conference on Human and Social Sciences, 2015, vol. 3, no. 1, pp. 131–133.
  • Bitinas, Bronislovas, Auklėjimo procesas, Šiauliai: Šiaulių pedagoginis institutas, 1995.
  • Blum, Robert, Best Practices: Building Blocks for Enhancing School Environment, Baltimore (MD): John Hopkins University, 2005.
  • Chittooran, Mary M.; Gaileen A. Hoenig, “Peer Mediation: A Guide for Educators” | Andrea Canter, Leslie Zeldin Paige, Steven Shaw (eds.), Helping Children at Home and School III: Handouts for Families and Educators, Bethesda, (MD): National Association of School Psychologists, 2010, pp. 67–69.
  • Čiuladienė, Gražina, „Konfliktas kaip mokslinio pažinimo objektas“, Acta Paedagogica Vilnensia, 2005, t. 14, p. 157–168.
  • Dobranskienė, Romualda, Mokyklos bendruomenės vadyba, Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2004.
  • European Commission, “Green Paper on Alternative Dispute Resolution in Civil and Commercial Law,” Brussels, COM(2002) 196 final, pp. 4, 5, 9, 13.
  • European Commission, European Code of Conduct for Mediators, 2004.
  • Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/52/EB „Dėl tam tikrų mediacijos civilinėse ir komercinėse bylose aspektų“, 2008 m. gegužės 21 d. Europos Sąjungos oficialus leidinys, 2008.
  • Gauley, Marg, Evaluation of Respectful Conflict Resolution and Peer Mediation Program, Saskatoon (SK): University of Saskatchewan, CUISR Resource Centre, 2006.
  • Haft, William S.; Elaine R. Weiss, “Peer Mediation in Schools: Expectations and Evaluations,” Harvard Negotiation Law Review, 1998, vol. 3, pp. 213–319.
  • Ibarrola-García, Sara; Concha Iriarte, “Socio-Emotional Empowering through Mediation to Resolve Conflicts in a Civic Way,” London Review of Education, 2014, vol. 12, no. 3, pp. 261–273.
  • Lakis, Juozas, Konfliktų sprendimas ir valdymas, Vilnius: Mykolo Romerio universiteto Leidybos centras, 2008.
  • Lietuvos Respublikos civilinių ginčų taikinamojo tarpininkavimo įstatymas, 2008 m. liepos 15 d. nr. X-1702, Vilnius [žiūrėta 2016 m. sausio 4 d.].
  • Navaitis, Gediminas, Psichologinė parama paaugliui, Vilnius: Kronta, 2001.
  • Opffer, Elenie, “Toward Cultural Transformation Comprehensive Approaches to Conflict Resolution,” Theory into Practice, 1997, vol. 36, no. 1, pp. 46–52.
  • Orme-Johnson, Carol; Mark Cason-Snow, Basic Mediation Training: Trainers’ Manual, Cambridge: Mediation@MIT, 2002.
  • Philipp, Elmar; Helmolt Rademacher, Konfliktmanagement im Kollegium: Arbeitsbuch mit Modellen und Methoden, Weinheim, Basel: Beltz Pädagogik, 2002.
  • Sondaitė, Jolanta; Svetlana Vimoncienė, „Mokyklų bendruomenės požiūris į mokyklinę mediaciją“, Socialinis darbas, 2009, nr. 8 (2), p. 108–112.
  • Szabó, Csilla Marianna, “Teacher Training Course: Conflict Resolution through Mediation,” International Journal of Social, Behavioral, Educational, Economic, Business and Industrial Engineering, 2015, vol. 9, no. 5, pp. 1670–1675.
  • Targamadzė, Vilija, Švietimo organizacijų elgsena, Kaunas: Technologija, 1996.
  • Targamadzė, Vilija; Odeta Merfeldaitė, Irena Stonkuvienė, Silva-Jūratė Savickaitė, Eglė Kvieskaitė, Justina Erčulj, „Alternatyvaus ugdymo institucijose komunikacinis modelis“, Alternatyvusisugdymas.lt, 2011 [žiūrėta 2016 m. sausio 4 d.].
  • The Association for Conflict Resolution (ACR), Recommended Standards for School-Based Peer Mediation Programs 2007, Washington (DC): Association for Conflict Resolution, 2007.
  • Thomas, Cynthia O., Benefits and Key Components of Peer Mediation Programs, Master of Science Degree in Education Thesis, Menomonie: University of Wisconsin-Stout, 2008.
  • Tijūnėlienė, Ona, „Mokytojų ir mokinių konfliktai: priežastys, sprendimo būdai“ | Ona Tijūnėlienė, Ugdymo realybė: mokytojas–mokinys, Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2001.
  • Will, Hans-Dieter; Sven Ramdohr, Mediacijos vadovas socialiniams pedagogams, adaptavo Lietuvos aplinkai Angelė Kaušylienė, Zigmas Giedrimas, Eglė Celešienė, Rita Ilgūnė-Martinėlienė, Vilnius: Pagalbos paaugliams iniciatyva, 2015.
 

Some Innovative Ways of Conflict Management in Schools: Integration Mediation in Social Pedagogy

  • Bibliographic Description: Angelė Kaušylienė, Eglė Celiešienė, „Inovatyvūs konfliktų mokyklose valdymo būdai: mediacijos integravimas į socialinę pedagogiką“, @eitis (lt), 2020, t. 1 407, ISSN 2424-421X.
  • Previous Edition: Angelė Kaušylienė, Eglė Celiešienė, „Inovatyvūs konfliktų mokyklose valdymo būdai: mediacijos integravimas į socialinę pedagogiką“, Socialinis ugdymas, 2016, t. 43, nr. 2, p. 46–57, ISSN 1392-9569.
  • Institutional Affiliation: Lietuvos edukologijos universiteto Socialinės edukacijos fakultetas.

Summary. In the modern society it is increasing attention to the effective conflict management in schools, but in Lithuania there is one of the biggest scale of bullying in Europe, children and youth aggression which shows that there is still not found appropriate measures to solve these problems. The aim of this article is to discuss innovative methods of conflict management in schools integrating mediation in social pedagogy. Research methods: analysis of the literature, documents and the questionnaire of social educators (questionnaire). The study on the social teachers’ approach to the existing school conflicts working in various schools of general education, their management techniques and mediation integration in social pedagogy possibilities revealed that at schools they daily faced with the disagreements of the students (this was stated by almost half of the respondents), and to the solution of these disagreements the social teachers devoted considerable time: a third of respondents devotes 4 hours for the conflict management or more hours a week, a quarter – 2–3 hours a week. These results reveal the need of the innovative ways of conflict management in schools, integrating mediation in social pedagogy, to ensure a constructive conflict management and a consistent and long-term effect.

Keywords: mediation, conflict, school, social pedagogy.