Straipsnis Ar įkeitimo teisės akcesoriškumas – dogma?

Teismų praktikoje taikomos daiktinės teisės savybės, ginant šią teisę nuo pažeidimo, t. y. prioriteto, absoliutumo, sekimo požymiai, tačiau įkaito davėjo, kaip savininko, teisės nuosavybės doktrina ginama daug mažiau, ypač tuo atveju, kai kreditorius ginasi įkeitimo teise, reikalaudamas realizuoti įkeistą turtą. Įkaito turėtojas gali pasinaudoti įkeitimo teisės realizacine funkcija ne bet kada, o kai baigiasi prievolės, kurią užtikrinti buvo įkeistas daiktas, įvykdymo terminas. Terminas saugo įkaito davėjo teises (CK 1.123 str.). Įkeitimo sandoryje nurodomas prievolės įvykdymo terminas. Tačiau neretai paskolos sutartyje numatoma, kad ši sutartis bus nutraukta vienašališkai, jei nebus sumokėti tarpiniai mokėjimai. Paskolos sutarties nutraukimas tampa pagrindu pradėti išieškojimą iš įkeisto turto, nepaisant, kad tokios sąlygos naudotis įkeitimo teise kreditoriui nėra numatyta, jam suteikiant šią teisę įkeitimo sandoryje. Kreditoriaus teisė, kad reikalavimas būtų patenkintas iš įkeisto turto, grindžiama šios teisės akcesoriškumu, t. y. jeigu pasikeitė pagrindinės prievolės sąlygos, keičiasi ir įkeitimo teisės buvimas bei jos taikymas. Tokiu atveju įkaito davėjas neginamas nuosavybės (daiktinės teisės) gynimo būdais, atvirkščiai, kreditorius ginasi turima įkeitimo teise, nors ši teisė yra ribota, sąlyginė (sąlyga – įvykdymo terminas). Tiesmukai taikant akcesoriškumą, sumažėja įkaito davėjo teisių apsauga, kai daugelio teoretikų nuomone, būtent akcesoriškumo principu remiantis turi būti ginamas skolininkas ir įkaito davėjas. Įkeitimo teisė atsiranda remiantis įkeitimo sandoriu (CK 4.185 str. 1–2 d., 4.186 str. 1 d.), kuris sukuria prievolinius kreditoriaus ir skolininko bei įkaito davėjo santykius, nes juo prisiimama prievolė užtikrinti skolinio reikalavimo įvykdymą.

 

Analizuojant įkeitimo sutarties turinį, kyla abejonės, kas pirmiau atsiranda: pagrindinė ar papildoma prievolė. Bankai neišmoka paskolos, kol nepateikiama įkeitimo sutartis, nors CK 6.876 str. ir 1.123 str. 3 d. numatyti kitokio pobūdžio santykiai, t. y. skolininko pareiga patikrinti, kad prievolės bus užtikrintos po to, kai skola ar dalis jos jau išmokėta. Kreditorius keičia teisinius santykius sau naudinga linkme, nors, kaip paslaugos teikėjas, turėtų vykdyti jam privalomas funkcijas, t. y. išsiaiškinti skolininko mokumo galimybes ir teikti paslaugą, kuri taptų priežastimi (lot. causa) atsirasti įkeitimo prievolei ir įkeitimo susitarimui sudaryti. Šie keli pastebėjimai leidžia daryti išvadą, kad, remiantis sutarčių teise, Lietuvoje įkeitimo teisė tampa sąlyga gauti paskolą, o ne piniginės prievolės įvykdymą užtikrinanti teisė. Taip pakeičiama teisės prigimtis, kreditorius įgyja papildomą teisę pirmiau nei reikalavimo teisę grąžinti skolą. Tokiu atveju pakankamai sudėtinga kalbėti ne tik apie teisės atitinkamą laisvumą, bet ir apie įkeitimo teisę, kaip apie daiktinę teisę. Tokia situacija tapo galima dėl akcesoriškumo suprimityvinimo arba šio principo nepagrįsto sureikšminimo. Akcesoriškumas nustato skolos bei jos įkeitimo santykį ir nėra „sutartinė“ sąlyga, numatanti tokią prievolę sukurti. Akcesoriška teisė priklauso nuo pagrindinės teisės, tačiau negali būti pagrindinės teisės atsiradimo ir jos egzistavimo sąlyga, atvirkščiai – kol nėra įgyta pagrindinė teisė, tol nėra jokios priežasties papildomai teisei atsirasti (CK 6.870 str. 2 d. nustato, kad paskolos sutartis laikoma sudaryta nuo pinigų perdavimo momento).

 

Situacija keičiasi tik tada, jeigu užtikrinama būsimoji prievolė. „Būsimasis skolinis įsipareigojimas“ reiškia, kad skolinio įsipareigojimo įkeičiant turtą gali ir nebūti, arba jis gali kreditoriui ir nepriklausyti (sąlyginė hipoteka) Žr. Andrius Smaliukas, Renata Juzikienė, Vaida Jankauskienė, Agnė Jonaitytė, Marius Stračkaitis, Eglė Čaplinskienė, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras, kn. 4: Daiktinė teisė, sk. 11: Hipoteka, p. 10. . Įstatyminiai reikalavimai apibūdinti skolinį įsipareigojimą – minimalūs, t. y. būtina konstatuoti: kokio jis pobūdžio, esamas ar būsimas, jo dydis, grąžinimo terminas. Todėl skolinio įsipareigojimo aprašymas gali būti abstraktus, tačiau pakankamai jį identifikuojantis. Jeigu dogmatiškai analizuoti Lietuvos įkeitimo teisės rūšis, tai, be abejonės, galima konstatuoti, kad skirtingas prievolės ir daiktinės teisės, užtikrinančios prievolę, laisvumo santykis. Pagrindinis remiantis akcesoriškumu ir neakcesoriškumu sukurtų teisių apsaugos skirtumas yra nesutapimas subjekto, turinčio teisę reikalauti įkeitimo ir subjekto, turinčio įkeitimo teisę. Tik neakcesoriškumo atveju šie asmenys netapatūs. Esant akcesoriškam teisiniam santykiui, šie asmenys tapatūs Žr. Eva-Maria Kieninger (ed.), Security Rights in Movable Property in European Private Law, p. 58. . Skirtingo tipo priklausomybę nuo pagrindinės prievolės galima pastebėti lyginant skirtingų daiktų ar teisių įkeitimą. Kilnojamųjų daiktų ir teisių įkeitimas labiau akcesoriškas nei hipoteka. CK 4.200 str. 2 d. nustatyta, kad įkeitimas yra pagrindinės prievolės išvestinė prievolė. Kad ir kaip pasibaigtų pagrindinė prievolė, baigiasi ir šalutinė įkeitimo teisė. Be to, įkeitimo teisė kaip ir pagrindinė teisė gali atsirasti esant tam pačiam sandoriui. Tai reiškia, kad teisėje taikant absoliutaus jungimo principo sutartis, tampa nebereikšminga taikyti ir priežastingumo principą.

 

Netaikyti akcesoriškumą būtų svarbu, jeigu įkeitimo teisė nepasibaigtų, pasibaigus užtikrintai pagrindinei prievolei. Tada įkeitimo teisę būtų galima taikyti kitoms prievolėms užtikrinti be įkeitimo teisės išregistravimo ir naujos įregistravimo kaštų. Atpigtų paskola, būtų galima įkeitimo teisę naudoti paskoloms refinansuoti. Atsirastų galimybė sutaupyti įkeitimo teisės sukūrimo, taikymo išlaidų bei būtų suteiktos didesnės galimybės taikyti šį prievolės užtikrinimo būdą (pavyzdžiui, įkeisti sindikuotas paskolas). Atsakant į klausimą, ar Lietuvos įkeitimo teisės reglamentavime nėra tokios galimybės, pažymėtina, kad sutarčių teisė gali pakeisti akcesoriškumo taikymą baigiantis įkeitimo teisei. CK 6.143 str. nustatyta, jog įkeitimo teisė ir kitos papildomos (šalutinės) teisės, atsirandančios iš pradinės prievolės, esant novacijai pasibaigia, išskyrus atvejus, kai šalys susitaria šias teises išsaugoti. Jeigu, remiantis sutarčių teise, būtų galima aptarti teisės išsaugojimo ir jos grąžinimo įkaito davėjui pagrindus, įkeitimo teisės neakcesoriškumui pasibaigus, atsirastų galimybė užtikrintai pagrindinei prievolei. Pažymėtina, kad ši prievolinės teisės norma iš esmės sudaro teisinį pagrindą išspręsti daiktinės teisės – įkeitimo teisės likimą kitaip ir šią teisę grąžinti įkaito davėjui. Sutartyse (lakštuose) tokia galimybė nenumatyta (CK 4.186, 4.210 str.). Taigi lakštinė hipoteka, įkeitimas, orientuotas į akcesorišką įkeitimą ir nesuteikia galimybės rinktis. Todėl darytina išvada, kad įkeitimo akcesoriškumo sutarčių teisėje atsisakyti galima, tačiau to pasekmes numatyti tektų ne įkeitimo sutartyje (lakšte), o kredito sutartyje. Tokia teisinių santykių konstrukcija prieštarauja įkeitimo kaip daiktinės teisės prigimčiai, o šis aspektas svarbus, kai įkaito davėjas yra trečiasis asmuo, nes tokiu atveju įkaito davėjas netenka galimybės išsaugoti įkeitimo teisės ir, kad ji, įvykdžius pradinę prievolę, būtų gražintos jam.

 

Maksimalioji, pareikštinė, trečiojo asmens turto hipoteka, įkeitimas nustato skirtingus priklausomumo nuo pagrindinės prievolės tipus, skirtingo laipsnio akcesoriškumą, bet neakcesoriškumo požymiai prarandami šią hipoteką ir įkeitimą perregistravus į akcesorišką ir užbaigiant jas klasikiniu būdu: kai pagrindinės prievolės pabaiga lemia ir papildomos prievolės likimą. Taigi, analizuojant Lietuvos teisinį reguliavimą, darytina išvada, kad, nepaisant įstatymu nustatytos galimybės įkeitimo teisei atsirasti pirmiau už pagrindinę prievolę, negalima kalbėti apie neakcesoriškos įkeitimo teisės modelio buvimą mūsų šalies įkeitimo teisės sistemoje. Net ir pareikštinės hipotekos, įkeitimo atveju, kai įkeitimo teisė sukurta abstrakčiai ir priklauso pačiam įkaito davėjui, kol jis šios teisės neperduoda konkrečiam kreditoriui, pastarojo nėra grąžinama atgal įkaito davėjui, o pasibaigia, pasibaigus pagrindinei prievolei. Neakcesoriška teisė tampa akcesoriška nuo jos perdavimo kreditoriui momento. Todėl galima teigti, kad įkeitimo teisės neakcesoriškumas, ją sudarant, gina kreditorių, nes jam dar nereikia vykdyti prievolės mokėti pinigus, pradėti teikti kreditą, o tai, kad susidariusi skola ateityje bus grąžinta, tokios prievolės įvykdymo užtikrinimas kreditoriui suteikiamas iš anksto. Skolos gavėjas, įkaito davėjas, esant tokiai įkeitimo teisinei sąrangai, neįgyja papildomų galimybių būti apsaugotas, dar daugiau – jis priklausomas nuo įkaito turėtojo ir paskolos davėjo. Nesumažėja ir tokių paskolos bei įkeitimo santykių įforminimo išlaidos, kitaip sakant, paskolos paslaugos nepinga, nes reikia įforminti pasikeitusius santykius ir tokį pasikeitimą išviešinti. Kai, pasibaigus pagrindinei prievolei, įkeitimo teisė baigiasi, būtini atitinkami veiksmai šiai teisei išregistruoti, o taip vėl brangsta paskolos, vietoje to, kad, grąžinus įkeitimo teisę įkaito davėjui, jis galėtų ja naudotis kitai paskolai gauti ar tai pačiai paskolai refinansuoti. Siekiant, kad Lietuvos įkeitimų sistemoje būtų daugiau galimybių rinktis, priklausomai nuo prievolinio santykio subjektų poreikių ir tikslų bei norų piginti paskolas, turėtų atsirasti vietos ir neakcesoriškam įkeitimui tiek įkeitimo teisės sukūrimo, tiek jos taikymo procese. Taip pat turėtų būti suteikta galimybė įkaito davėjui panaudoti šią teisę vėl, kai ji bus grąžinta kreditoriaus. Tokio teisinio reglamentavimo neišbaigtumas ir net prieštaringumas trukdo Lietuvos įkeitimo teisei vystytis kaip moderniam įkeitimui.

 

Išvados

Atlikus akcesoriškumo, priežastingumo principų taikymo Europos šalių įkeitimo teisėje lyginamąjį tyrimą, atskleidus šių principų taikymo pasekmes ir problemas įkeitimo teisinių santykių subjektams, darytinos šios išvados:

1. Akcesoriškumo principo taikymas pastebimas kaip įprastas (bendras) bruožas įkeitimo teisei Europos nacionalinėse teisės sistemose ir bent jau tam tikru mastu Europos Teisingumo Teismo nagrinėtose bylose, kuriose akcentuojama įkaito davėjo teisė gauti minimalią informaciją apie skolą, jos sumą, terminus, o tai reiškia įkaito davėjų minimalią apsaugą.

2. Akcesoriškumas kaip nuosavybės teisės principas praranda dogmatiškumą, o teisių apsaugai atsisakius akcesoriškumo reikšminga tampa sutarčių teisė. Remiantis sutarčių teise, akcesoriškumą galima pakeisti įterpiant į įkeitimo susitarimus akcesorinio tipo pasekmes.

3. Svarbi galimybė rinktis, kurias įkeitimo teisines konstrukcijas taikyti ir kurios teisinės priemonės paprastesnės, lankstesnės bei atpigina kreditus, paskolas. Įkeitimo teisės reformą skatina kintanti hipotekos rinka bei nekilnojamojo turto teisės reformos. Siekiant integruotis į kitas rinkas ir tapti patrauklesniems kitų šalių kreditoriams reikėtų laikytis bendrojo principo, kad, pasibaigus pagrindinei prievolei, baigiasi ir akcesoriška prievolė.

4. Vartotojų teisių (skolininkas ir įkaito davėjas yra vartotojai) apsauga svarbi tiek atsižvelgiant į europinę, tiek ir į nacionalinę teisę. Akcesoriškumas, kaip bendrasis principas, turėtų išlikti tarp įkaito davėjų–vartotojų, nepaisant to, kuria kryptimi vystytųsi Europos privatinė teisė.

 

5. Gali būti suprantama, kad tarp verslo subjektų nebūtina taikyti akcesoriškumo principą. Neakcesoriškas įkeitimas, hipoteka sumažina paskolų bei jų įkeitimo sudarymo kaštus ir gali būti efektyviai naudojami refinansuoti paskolas taip pat užtikrinti sindikuotas paskolas. Teisinio santykio šalys galės pasirinkti Europos privatinės teisės pasiūlytus instrumentus, pavyzdžiui, Eurohipoteką taip, kaip bet kurią nacionalinę hipoteką. Visoms joms keliamas bendras reikalavimas, ar jos remtųsi akcesoriškumo principu, ar ne – užtikrinti teisingą interesų balansą.

6. Lietuvos įkeitimo teisė akcesoriška, nes, remiantis įstatymu, paskola turi būti užtikrinta (CK 4.200, 4.198, 4.170 str.). Atliktas tyrimas parodė, kad vis dėlto galima nustatyti skirtingą šios teisės priklausomybę nuo pagrindinės, pradinės kreditoriaus teisės ir užtikrinamosios įkeitimo prievolės:

  1. įkeitimo teisė gali būti sukurta ir nesant užtikrinamosios prievolės (pvz., pareikštinės hipotekos atveju);
  2. kai įkaito davėjas yra trečiasis asmuo, įkaito davėjo atsakomybę lemia hipotekos, įkeitimo sutartis, o ne paskolos sutartis;
  3. užtikrinama ne visa prievolė, o tokio dydžio, kokį nustato hipotekos, įkeitimo sutartis (pvz., maksimaliosios hipotekos atveju);
  4. yra teisinė galimybė įkeitimo teisei išlikti, pasibaigus užtikrintajai konkrečiai prievolei. Įkeitimo santykio šalys gali sutartyje numatyti tokio įkeitimo teisės sąlygas.
 

Literatūra

  • Baranauskas, Egidijus, Įkeitimo teisinis reguliavimas, daktaro disertacija, socialiniai mokslai, teisė (01S), Vilnius, 2002.
  • Brueggemeier, Gert; Mauro Bussani, Hugh Collins, Aurelia Colombi Ciacchi, Giovanni Comandé, Muriel Fabre-Magnan, Stefan Grundmann, Martijn Hesselink, Christian Joerges, Brigitta Lurger, Ugo Mattei, Marisa Meli, Jacobien Rutgers, Christoph Schmidt, Lesley Smith, Ruth Sefton-Green, Horatia Muir Watt, Thomas Wilhelmsso, “Social Justice in European Contract Law: A Manifesto,” European Law Journal, 2004, vol. 10, no. 6, pp. 653–674.
  • Erp, Sjef van, “Surety Agreements and the Principle of Accessority: Personal Security in the Light of a European Property Law Principle,” European Review of Private Law, 2005, vol. 13, no. 3, pp. 309–331.
  • Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl žaliosios knygos dėl hipotekinių kreditų Europos Sąjungoje, Europos Sąjungos oficialus leidinys, 2006 m. kovo 17 d., nr. C65/113.
  • Habersach, Mathias, „Die Akzessorietät – Strukturprinzip der europäischen Zivilrechte und eines künftigen europäischen Grundpfandrechts“, Jurisprudenzeitung, 1997, S. 857–865.
  • Kieninger, Eva-Maria (ed.), Security Rights in Movable Property in European Private Law, Cambridge: Cambridge University Press, 2004.
  • Lenkijos CK 156 str. [žiūrėta 2007 m. rugsėjo 30 d.].
  • Mikelėnas, Valentinas, Prievolių teisė, d. 1, Vilnius: Justitia, 2002.
  • Radke, Wolfram W., Bedingungsrecht und Typenzwang: eine Untersuchung zu Grundlagen und Grenzen mit autonomen Gestaltung, Berlin, Duncker & Humblot, 2001.
  • Smaliukas, Andrius, Kilnojamojo turto įkeitimo teisės reforma ir derinimas: lyginamoji analizė, daktaro disertacija, socialiniai mokslai, teisė (01S), Vilnius, 2003.
  • Smaliukas, Andrius; Renata Juzikienė, Vaida Jankauskienė, Agnė Jonaitytė, Marius Stračkaitis, Eglė Čaplinskienė, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras, kn. 4: Daiktinė teisė, sk. 11: Hipoteka, Vilnius: Justitia, 2004.
  • Soergel, Otto; Otmar M. Stöcker, “EU Enlargement and Property Law,” Notarius International, 2002, vol 7, nos. 3–4, pp. 236–240.
  • Stadler, Astrid, Gestaltungsfreiheit und Verkehrsschutz durch Abstraktion, Tübingen: J. C. B. Mohr (Paul Sielbech), 1996.
  • Stöcker, Otmar M., “Non-accessory Security Rights over Real Property for Central Europe,” Notarius International, 2003, vol. 4, pp. 116–129.
  • Vokietijos CK [žiūrėta 2007 m. gegužės 5 d.].
  • Wachter, Thomas, « La garantie de crédit transfrontalier sur les immeubles au sein de l'Union européenne – L'Eurohypothèque », Notarius International, vol. 4, 1999, p. 174–188.
 

The Principle of Accessoriness in Mortgage Law: Development and Perspectives

  • Bibliographic Description: Janina Stripeikienė, „Ar įkeitimo teisės akcesoriškumas – dogma?“, @eitis (lt), 2020, t. 1 497, ISSN 2424-421X.
  • Previous Edition: Janina Stripeikienė, „Ar įkeitimo teisės akcesoriškumas – dogma?“, Jurisprudencija, 2008, t. 103, nr. 1, p. 55–63, ISSN 1392-6195.
  • Institutional Affiliation: Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto Civilinės ir komercinės teisės katedra.

Summary. The Lithuanian hypothec law is accessory, though it is possible to discern a different function of the principle of accessoriness: different types of the dependence of the accessory obligation from the principal obligation, bearer hypothec or pledge, maximum hypothec or pledge, hypothec or pledge of the third party’s assets. The mortgage right may appear in absence of a concrete obligation that needs to be secured, though the further fate of this right depends on the fate of the concrete obligation, the mortgagor’s right expires with the termination of the principal obligation. In the context of contract law, accessory obligation may not expire where the parties agree on the conditions for the preservation of this right, though the parties to the mortgage relationship do not use this right. Mortgage transactions do not provide for the specifics of the mortgagor’s – a third person’s – liability and often his obligation, upon the application of the principle of accessoriness, depends on the fate of the contractual obligation, a party of which he is. The processes of integration are not likely to reduce the importance of ensuring the principle of accessoriness in the security relations, though there can be expected an increase of such cases where the application of this principle becomes weaker or it ceases to be applied altogether, though the non-application of this principle will be compensated by an agreement concerning the termination of accessory rights and obligations. Such changes in the application of dogmatic principles will also affect the mortgage relationships in Lithuania. Various forms of the dependence of the accessory right on the principal right may appear attractive not only to the creditor but also to the debtor and the mortgagor, however, it is always important to maintain an equal, non-discriminatory balance of the interests of those subjects. The reform of the Lithuanian mortgage law is encouraged by the changing market of mortgage loans and the changes in the real property law where the obvious attempts to unify the information systems on this law are noticed. A way ahead would be opening a window of legal possibility for the use of property for getting credits in different EU states by creating more flexible, simpler and cheaper models for this purpose. An attractive idea would be a possibility of using the EU mortgage models alongside the national mortgage systems.

Keywords: pledge, mortgage, accessoriness.