Studija Devadasių institucijos transformacija kolonijiniu laikotarpiu

Pietų Indijos kaimo kultūroje buvo paplitę kultai moteriškųjų dievybių, kurios buvo suvokiamos kaip itin pavojingos, kerštingos, sukeliančios įvairias ligas ir gamtines nelaimes dėl savo nekontroliuojamos galios. Devadasės, reprezentuodamos dieviškumo aspektą, egzistavo kaip tarpininkės tarp žmonių ir tų pavojingų moteriškųjų dieviškųjų galių. Šventyklų šokėjų dalyvavimas įvairiuose ritualuose turėdavo pamaloninti dievybes ir apsaugoti žmones nuo neigiamų jų poveikių Žr. Saskia C. Kersenboom, Nityasumangalī: Devadasi Tradition in South India, p. 50–59. . Devadasės buvo kviečiamos šokti į įvairias religines šventes, perėjimo ritualus, vestuves. Skleidžiančių amžiną palankumą devadasių dalyvavimas galėjo apsaugoti šeimą nuo blogų įtakų ir atnešti sėkmę Žr. ten pat, p. 67. . Kai kurios turtingos aristokratų šeimos įdarbindavo devadases savo namuose kaip ritualų specialistes, kad jos tinkamai pasirūpintų aukojimo ritualais, panaikintų iš išorinio pasaulio galintį prasiskverbti blogą žvilgsnį Žr. Saskia C. Kersenboom, “The Traditional Repertoire of the Tiruttani Temple Dancers,” p. 146. .

Devadasės ikikolonijiniu laikotarpiu visose trijose erdvėse turėjo teisėtą, netgi tam tikra prasme išskirtinį, statusą dėl jų nityasumaṅgalī savybės. Kolonijiniu laikotarpiu devadasių kaip amžino palankumo reprezentatorių statusas patiria stiprių pokyčių.

Misionierių ir orientalistų devadasių percepcija

Vakariečių misionierių aprašymai bei orientalistų ir kitų britų kolonijinio aparato valdininkų, mokslininkų požiūriai į devadasių instituciją suformavo ideologinį pagrindą tolimesnei britų kolonijinei politikai ir tuo pačiu tų požiūrių sąlygotai refleksyviai indų reformatorių reakcijai į devadasių instituciją. Prancūzų misionieriaus Abbe Dubois’o mintis galime vertinti, kaip tipinę vakariečių reakciją į devadasių instituciją ir hinduizmą apskritai. Dubois’as aprašo devadases, akcentuodamas jų ritualines funkcijas šventykloje, religinį sankcionuotumą. Devadases laiko vienintelėmis išsilavinusiomis ir gerbiamomis Indijos moterimis ir tuo pačiu, išreikšdamas kur kas negatyvesnį požiūrį neva degradavusios Indijos kultūros atžvilgiu, akcentuoja devadasių kaip prostitučių vaidmenį. Dubois’as apibūdindamas devadases vartoja vienas kitam prieštaraujančius epitetus: „palaidos“, „gašlios“, „nešvankios“, „gėdingos“ ir „elegantiškos“, „patrauklios“, „rafinuotos“, „grakščios“, „žavinčios“ Abbe J. A. Dubois, Hindu Manners, Customs and Ceremonies, p. 661–664. , kurie, Marglin nuomone, atskleidžia bendrą vakarietišką egzotikos suvokimą, t. y. tai, kas nuodėminga ir jutimiškai gražu Žr. Frederique Apffel Marglin, Wives of the God-King: The Rituals of the Devadasis of Puri, p. 5. .
 

Dubois’as, Wilkinsas ir daugelis kitų orientalistų gana negatyviai vertino neva itin gėdingą ir amoralią tantrinio hinduizmo tradiciją, kuri buvo siejama su devadasėmis, kaip pagrindinėmis tantrinių praktikų dalyvėmis Žr. Priyadarshini Vijaisri, Recasting the Devadasi: Patterns of Sacred Prostitution in Colonial South India, p. 139. . Jų suvokimu, prostitucine veikla užsiiminėjančios šventyklų šokėjos, amoralios tantrinės praktikos, itin manifestuotas hinduizme seksualumo principas buvo vieni iš pagrindinių argumentų, liudijusių apie hinduizmo ir apskritai Indijos kultūros degradaciją, kuri, ko gero, charakteringiausiai gali būti nusakoma Dubois’o žodžiais: „Religija, labiau gėdinga ir nepadori, niekada neegzistavo tarp civilizuotų žmonių“ Abbe J. A. Dubois, Hindu Manners, Customs and Ceremonies, p. 396. . Orientalistai romantizavo Indijos praeitį, o misionieriai, metodologoškai kurdami apgailėtinos barbariškos Indijos visuomenės įvaizdį, akcentavo dabartinį Indijos civilizacijos nuosmukį, kurio esminiu ženklu tapo apgailėtina tuometinės Indijos moterų padėtis Žr. Uma Chakravarti, “Whatever Happened to the Vedic Dasi? Orientalism, Nationalism and a Script of Past,” p. 31, 34. .

Vakariečius Indijoje labiausiai šokiravo itin žemas moterų statusas hinduistinėje visuomenėje. Šalia devadasių institucijos satī tradicija, apgailėtina našlių padėtis, mergaičių žudymas, ankstyvas vaikų vedybų amžius vakariečiams nurodė Indijos kultūros atsilikimą ir despotiškumą. Jamesas Millas „Britų Indijos istorijoje“ akcentuoja Indijos moterų pavergtumą ir rašo, kad moterys yra atskirtos nuo religinių ritualų, jos retai minimos teisinėse ir kitose knygose, o išraiškingiausiai jų žemą padėtį chrarakterizuoja tas faktas, kad moterys yra nevertos valgyti kartu su savo vyrais. Millas žemą moterų visuomeninę padėtį siejo su atsilikusiais kraštais, o jų išaukštinimą – su civilizuotomis šalimis ir tvirtino, kad moterų padėtis palaipsniui gerėja, kai kraštas pradeda civilizuotis Žr. Kay K. Jordan, From Sacred Servant to Profane Prostitute: A History of the Changing Legal Status of the Devadasis in India, 1857–1947, p. 3. . Orientalistai žavėjosi Indijos praeitimi, tik tuometinę Indijos situaciją laikė jos nuosmukio ženklu, o Millui Indijos istorija nuo pat indų civilizacijos pradžios atrodė amorali ir korumpuota Žr. Uma Chakravarti, “Whatever Happened to the Vedic Dasi? Orientalism, Nationalism and a Script of Past,” p. 35. . Kaip pažymi Krishnaswamy, jau XIX a. kolonijinė ideologija ir politika sureikšmino moteriškumo iškilimą kaip kultūrinio pranašumo ženklą. Vienu iš esminių, kolonijinę valdžią pateisinančių argumentų buvo akcentuojama Vakarų civilizacinė misija gelbėjant vietos moteris nuo barbariškos patriarchijos. Tačiau realiai moterų emancipacija britams buvo tik kaip priedanga siekiant ekonominės ir politinės galios Žr. Revathi Krishnaswamy, “The Economy of Colonial Desire,” p. 310–311. ir kaip būdas pateisinti savo kolonijinę valdžią. Kolonizatorių moralinis pranašumas atsispindėjo per lyčių santykius: žema pavergtųjų moterų padėtis liudijo apie Indijos kultūros subordinuotumą. Hindų civilizacijos degradacijos ir moterų, kurioms yra reikalinga apsauga, pavergtumas buvo du esminiai teiginiai, kuriais buvo argumentuojama britų intervencinė politika. Trečiuoju argumentu tapo hindų vyrų, negalinčių valdyti šalies, moteriškumas. Šiais trimis argumentais buvo bandoma įteisinti britų moralinį pranašumą ir jų kolonijinės valdžios teisėtumą Žr. Uma Chakravarti, “Whatever Happened to the Vedic Dasi? Orientalism, Nationalism and a Script of Past,” p. 35. .

 

Ankstyvosios devadasių percepcijos svyravo tarp romantinio žavėjimosi ir atgrasios paniekos. Panašia linija plėtojasi ir indų reformatorių reakcija į devadasių instituciją.

Pagrindinių Indijos institucijų (šventyklos, valdovo, dvaro) administracinė reforma

Tradicinėje ikikolonijinėje Pietų Indijos visuomenėje šventykla buvo viena svarbiausių vietos institucijų. Ji buvo ne tik religinio, bet ir socialinio gyvenimo centras. Šventyklos turėjo prerogatyvą apibrėžti indų socialinį statusą, įteisinti tam tikrų grupių valdžią ir autoritetą. Tai buvo vienas iš esminių administracinių centrų, turėjusių aiškų ekonominį vaidmenį – šventyklos nuosavybėje būta žemių, rinkti už jas mokesčiai, buvo suteikiami titulai. K. Mukund analizuoja, kaip ankstyvuoju kolonijiniu laikotarpiu iškylanti naujoji vietos elito klasė ir kolonijiniai valdininkai atsigręžė į šventyklą, kaip priemonę įteisinti savo valdžią ir autoritetą vietos visuomenės atžvilgiu. Kaip pažymi Mukund, britai kolonistai norėjo pagrįsti mokesčių rinkimo politiką ikikolonijiniais vietos principais ir praktikomis, kad būtų sulaukta mažiau pasipriešinimo iš kolonizuotųjų bendruomenės. Apskritai britai stengėsi pateisinti savo valdžią, sekdami indų vertybių sistema bei vietos tradicijomis. Adaptuodami šias praktikas jie stengėsi įsisavinti vietinį kultūrinį simbolizmą, kad gautų pripažinimą iš vietos bendruomenės Žr. Kanakalatha Mukund, The View from Below: Indigenous Society, Temples and the Early Colonial State in Tamilnadu 1700–1835, p. 170–171. .

Kokių tiesioginių šventyklų administravimo veiksmų ėmėsi britai? Jie pradėjo kontroliuoti šventyklų finansus, jų mokesčių rinkimus bei šventyklos valdytojų (dharmakartų) paskyrimus. Britai kaip konsultantai dalyvaudavo kastiniuose bei šventyklų administravimo disputuose ir kartu su tų disputų dalyviais siekė sau palankių rezultatų Žr. ten pat, p. 174. . Jie ėmėsi šventyklos festivalių organizavimo, nors tai kėlė pasipiktinimą Anglijoje. Imdamiesi to britai siekė sukurti teisingųjų valdovų, siekiančių apsaugoti šventyklas ir religinius ritualus, įvaizdį Žr. ten pat, p. 173. . Ankstyvojo kolonijinio laikotarpio britų tikslas buvo įtvirtinti savo moralinį autoritetą, įgauti vietos žmonių pasitikėjimą ir tokiu būdu praskinti kelią tolimesnei kolonijinei politikai.

 

Šventyklų administraciniai pokyčiai sieti su kur kas platesniais britų siekiais pertvarkyti Indijos administracinę sistemą per žemės nuosavybės ir mokesčių rinkimo reformas. Daugelis mokslininkų, tyrinėjusių britų kolonializmą Indijoje, akcentuoja, kad ankstyvuoju kolonijiniu laikotarpiu britų tikslai buvo beveik išimtinai ekonominiai, todėl nenuostabu, kad britus taip domino žemės nuosavybės ir mokesčių rinkimo klausimai. Kaip pažymi N. Dirks, britus domino žemės nuosavybė todėl, kad jie tai suvokė kaip fundamentalią priemonę Indijos agrarinės visuomenės valdymui ir todėl, kad siekė įtvirtinti ideologiškai vientisą, funkcionaliai sistematišką pagrindą mokesčių rinkimui Žr. Nicholas B. Dirks, “From Little King to Landlord: Colonial Discourse and Colonial Rule,” p. 177. . Ši administracinių pokyčių pradžia yra sietina su Nuolatinės kolonijos akto (Permanent Settlement Act) paskelbimu 1793 m., kurio sudarytojas ir pagrindinis iniciatorius buvo Indijos generalgubernatorius Lordas Cornwallis.

Kokia žemės administravimo sistema egzistavo ikikolonijiniu laikotarpiu? Žemės nuosavybė Pietų Indijoje neegzistavo kaip nepriklausomas darinys, o nuolatos priklausė nuo socialinių ir politinių santykių Žr. ten pat, p. 177. . Žemės nuosavybės klausimas buvo esmiškai susijęs su karaliaus institucija. Karalius buvo visų žemių savininkas. Jis turėjo įgaliojimus dovanoti žemę, ją išnuomoti, perleisti ją kaip inamą (atleista nuo mokesčių žemė). Dažnai karaliai dovanodavo žemę inamų pavidalu ir šventyklų šokėjoms. Teisių į žemę suteikimas egzistavo kitų karališkųjų malonių, tokių kaip titulų, rangų, emblemų suteikimo, kontekste. Šios dovanos jungė asmenis su karaliaus suverenu ir taip kūrė „moralinę vienybę bei politinę hierarchiją“. Karalius valdė dovanodamas dovanas, o ne tiesiogiai administruodamas žemės sistemą. Dovanos buvo esminiai karaliaus suverenumo ženklai Žr. ten pat, p. 179–180. . Ikikolonijiniu laikotarpiu žemės administravimas nebuvo sekuliarus, nes karalius egzistavo kaip dieviškumo reprezenatorius, jo suteikiama žemė – kaip dieviškosios malonės išraiška. Nebuvo jokių rašytinių teisės nuostatų, kurių pagrindu būtų suteikiama žemė. Viskas rėmėsi karaliaus dieviškąja valia.

 

Britai, akcentuodami indų karalių despotiškumą ir žiaurumą, pradėjo naujos ekonomikos ir žemės nuosavybės sistemos diegimą, kuris turėjo būti pagrįstas įtvirtintais raštiškais, sekuliariais teisiniais principais. Tačiau iš esmės britai tik pasinaudojo jau prieš tai egzistavusia Mugholų zamindari žemės administravimo sistema. Dirksas straipsnyje analizuoja, kaip „mažieji“ karaliai kolonijiniu laikotarpiu buvo paversti į atskaitingus britų valdžiai zamindarus (žemės valdininkus). Zamindarai turėjo rinkti mokesčius už žemę ir didžiąją jų dalį atiduoti kolonijinei valdžiai. Tokiu būdu jie tikėjosi nukreipti mažųjų karalių dėmesį nuo tarpusavio karų bei intrigų prie sėkmingo agrarinio valdymo, kad būdų garantuotas stabilumas bei nuolatinės pajamų įplaukos Žr. ten pat, p. 181. . Galima būtų teigti, kad žemės valdymo pobūdis ne daug kuo tepasikeitė, nes vis dar buvo palaikomi vasaliniai santykiai. Esminis pokytis pasireiškė tuo, kad žemės administravimo centre karalių pakeitė britų kolonijiniai valdininkai, todėl pats žemės valdymo modelis neteko savo religinių prasmių ir tapo grynai sekuliarus.

Kokie šių reformų padariniai devadasėms? Visų pirma šie pokyčiai devadasių institucijai turėjo skaudžių finansinių padarinių. Pakitusi administravimo sistema sugriovė iki tol egzistavusius mainų santykius tarp šventyklos, karaliaus ir devadasių, ir negalėjo užtikrinti tinkamo šventyklų šokėjų mecenavimo. Iš esmės ikikolonijiniu laikotarpiu egzistavę trilypiai santykiai tarp šventyklos, karaliaus institucijų bei devadasių kolonijiniu laikotarpiu, nors vis dar išlaikydami savo bendrą struktūrą, įgauna visiškai kitą prasmę. Nors britai stengėsi laikytis neutralios pozicijos vietos religijos ir institucijų atžvilgiu, nors ir mėgino valdyti Indiją perimdami vietos principus ir normas, tačiau su savo moderniais sekuliariais racionalistiniais idealais, nesugebėdami įvertinti šių santykių esmėje slypinčio dieviškumo momento, sugriovė jų darnų egzistavimą. Britų bandymas sekuliarinti vietos institucijas, kurios buvo neatskiriamai susijusios su religija, radikaliai pakeitė tradicines erdves, kuriose egzistavo devadasės. Analogiškas sekuliarinimo tendencijas galime įžvelgti ir Indijos teisinės sistemos reformoje, kuri taip pat turėjo didžiulės įtakos devadasių statuso kaitai.

 

Indijos teisinė reforma: devadasių kriminalizacija

Prie devadasių statuso kaitos kolonijiniu laikotarpiu labai prisidėjo Indijos teisinė reforma, kuri tapo viena iš pagrindinių priemonių, įteisinusių kolonijinę britų valdžią. Dirkso teigimu, kolonijiniu laikotarpiu Indijoje teisė tapo pačiu efektyviausiu ir vertingiausiu įrankiu naujų kolonijinių tiesų diegimui Žr. ten pat, p. 177. . Britai Indijoje susidūrė su ten egzistavusiomis dviem pagrindinėmis teisinėmis sistemomis – hinduistine ir musulmoniškąja. Tiek hindų, tiek musulmonų tradicinė teisė buvo įsišaknijusi religinėje tradicijoje, o tai sąlygojo fundamentalų „tęstinumą tarp sakraliosios ir žemiškosios erdvės, tarp religijos bei politikos“ Kay K. Jordan, From Sacred Servant to Profane Prostitute: A History of the Changing Legal Status of the Devadasis in India, 1857–1947, p. 39. . Musulmonų teisinės sistemos pagrindu buvo Koranas, o hinduistų – įvairios šastros. Egzistavo daugybė mažesnių grupių, kurios rėmėsi vietos paprotine teise ir kurioms nei hindų šastros, nei Koranas nebuvo aktualūs.

Jordan teigimu, naujosios anglo-indiškosios teisinės sistemos atsiradimas ženklino įtampą tarp kolonijinių valdytojų sekuliarizmo ir Indijos tradicionalizmo. Britų teisinė sistema stengėsi išlaikyti kai kuriuos naudingus ikikolonijinio laikotarpio vietos teisinės sistemos elementus, o kitus neparankius pakeitė visiškai naujais. Civilinės teisės pagrindu britai paliko vietos papročių teisę, kuri reguliavo paveldėjimo, vedybų, skyrybų, įvaikinimo klausimus. O kriminalinė teisė buvo perkuriama visiškai iš naujo pagal sekuliarųjį vakarietiškąjį modelį. Po 1861 m. naujasis kriminalinis kodeksas, smarkiai paveiktas utilitaristinių principų bei anglų ir prancūzų teisinių šaltinių, pakeitė tradicinę hindų ir musulmonų kriminalinę teisę Žr. ten pat, p. 37. . Papročiais ir religija paremtos tradicinės civilinės teisės ir vakarietiškaisiais moderniaisiais sekuliariaisiais idealais grįstos kriminalinės teisės susikirtimas bei neatitikimas aiškiai atsiskleidė ir devadasių bylų atveju bei sąlygojo jų statuso kaitą.

 

Naujoji teisinė sistema buvo kuriama tekstualizuojant tradicinės teisės normas. Britai ėmėsi didžiulio masto hindų ir musulmonų teisinių šaltinių vertimų į anglų kalbą, kurie buvo atliekami padedant vietiniams panditams ir maulaviams. Naujoji teisė esmiškai buvo kuriama iš vietinės elitinės kultūros perspektyvos, neįtraukiant mažųjų tradicijų paprotinės teisės normų. Pradžioje britai samdė vietinius konsultantus, kaip paprotinės teisės ekspertus, pagelbėti sprendžiant kylančius teisminėse bylose nesklandumus, kitaip tariant, bandė derinti tekstinę teisę su paprotine tam tikrų grupių ar kastų teise. Tačiau sukūrus tekstinį teisinį pagrindą, šių patarėjų pagalba greitai tapo nereikalinga. Įsigalėję brahmaniškosios rašytinės teisės nuostatai buvo pradėti taikyti universaliai, ir netgi toms Indijos visuomenės grupėms, kurioms anksčiau jie visai negaliojo.

Pradžioje teismai pripažino devadases kaip atskirą socialinę grupę, kurios papročiai (teisė į nuosavybę, teisė įsivaikinti vieną ar daugiau dukrų, matrilinijinio paveldėjimo tradicija) buvo laikomi platesnės hindų asmeninės teisės dalimi. Devadasių kaip šventyklos tarnautojų statusas buvo aiškiai atskiriamas nuo prostitučių ar kitų laisvo elgesio moterų statuso. Tačiau, kaip pažymi Jordan, su laiku devadasėms iškilo naujų iššūkių dėl dviejų esminių klausimų: 1) devadasių įvaikinimo tradicija nebuvo sankcionuota tekstiniuose brahmaniškuose šaltiniuose; 2) 1861 m. Baudžiamasis kodeksas uždraudė nepilnamečių prostituciją Žr. ten pat, p. 42. . Jordan analizuoja keletą vėlesnio laikotarpio devadasių bylų, kurios atskleidžia kur kas negatyvesnį teisininkų požiūrį į devadasių instituciją. Verta dėmesio Mathura Naikini v. Esu Naikini byla. Bombėjaus Aukštojo teismo teisėjas Westas atsisakė pripažinti naikinių teisę įsivaikinti dukras ir apskritai pasisakė prieš teisinį devadasių institucijos pripažinimą, argumentuodamas, kad naikinių egzistavimas prieštarauja bendruomenės vertybėms, todėl mažesnės grupės (t. y. devadasių) interesai neturėtų būti iškeliami virš daugumos (brahmaniškojo elito) interesų. Tai liudijo apie kolonistų ir vesternizuotų indų elito pastangas reprezentuoti brahmaniškuosius tekstus kaip autentišką hinduizmo tradiciją, įkūnijančią autoritetą vietinių papročių atžvilgiu Žr. ten pat, p. 48. .

 

Tačiau ne visi teismai laikėsi tokios neigiamos nuostatos devadasių atžvilgiu. Pavyzdžiui, Venku v. Mahalinga bylos atveju, nepaisant Westo nuosprendžio precedento, teisėjas Ayyar pripažino devadasių įsivaikinimo teisę ir pasmerkė Westo sprendimą kaip itin neigiamą bandymą vertinti bendruomenės sąmonę Žr. ten pat, p. 48. . Taip pat Bombėjaus Aukštojo teismo Tara Naikini v. Nana Lakshman bylos atveju, sprendimas buvo palankus devadasėms, nes buvo pripažinta, kad šokėjų sąsajos su šventykla yra labai senas Indijos kultūros reiškinys Žr. ten pat, p. 49. . Taigi, kaip galime spręsti iš minėtųjų pavyzdžių, teismų atstovams ilgą laiką vienbalsio sutarimo ir devadasių vertinimo vis dėlto surasti nepavyko, nes dauguma bylų buvo analizuojamos pasitelkiant precedentinius atvejus ir nebuvo jokių rašytinių įstatymų, aiškiai reglamentuojančių devadasių praktikas.

Indijos visuomenės sistematizavimo projektas: devadasių sukastinimas

Atvykę į Indiją ir susidūrę su sunkiai įveikiama Indijos žmonių klasifikavimo problema, norėdami suvokti margą visuomenę bei jos sudėtingą hierarchinę organizaciją, britai pradėjo intensyviai rinkti informaciją apie vietos gyventojus, kad galėtų sėkmingai valdyti kraštą. Ypač po 1857 m. sukilimo kolonijinė valdžia pradėjo jausti stiprų „statistinės ir etnografinės informacijos alkį“ Susan Bayly, Caste, Society and Politics in India, p. 99. . Bandydami susisteminti ir suklasifikuoti Indijos visuomenę, britai inicijavo visuotinį Indijos gyventojų surašymą, kuris turėjo lemiamų padarinių tolesnei Indijos visuomenės raidai.
 

Surašymas buvo atliekamas bandant suklasifikuoti kastų (jāti) įvairovę į keturių varṇų (luomų), bekasčių ir čiabuvių kategorijas. Kaip pažymi B. Cohenas, nuo pat surašymo projekto pradžios britai tikėjo, kad galima suformuoti visą Indiją apimančią kastų klasifikavimo sistemą. Dauguma britų valdininkų XIX a. viduryje buvo įsitikinę, kad kasta ir religija yra tam tikri „sociologiniai raktai“, galintys padėti suprasti Indijos visuomenę Žr. Bernard S. Cohen, “The Census, Social Structure, and Objectification in South Asia,” p. 31. . Visuotinis Indijos gyventojų surašymas itin prisidėjo prie Indijos visuomenės dirbtinio „sukastinimo“, kurį, be abejo, lėmė ankstesnių misionierių ir orientalistų kastų esencializavimo tendencijos Žr. Ronald Inden, Imagining India. . Kastų tematika vyravo daugumoje britų leidžiamų teisinių, karinių, misionierių publikacijų, kurios formavo politinį bei mokslinį Indijos pažinimo diskursą. Jau XX a. pradžioje britų biurokratija turėjo surinkusi nežmoniškai didelį tokios informacijos bloką Žr. Susan Bayly, Caste, Society and Politics in India, p. 98–99. .

Pradžioje britai išreiškė gan neigiamą požiūrį į Indijos visuomenės kastinę organizaciją, tačiau laikui bėgant įvertino jos naudingumą kolonijinei administracijai. Kaip pažymi Bayly, jau XIX a. pradžioje britai atsigręžė į brahmanus ir kitus beiškylančius raštingus brahmanizuotus visuomenės sluoksnius. Brahmanų žinioje egzistavę šventieji hinduizmo tekstai britams tapo autoritetingais vietinės teisės šaltiniais. Tai buvo naudinga tiek britams, tiek ir brahmanams. Brahmanai, bendradarbiaudami su britais ir kurdami Indijos kolonijinę valdymo sistemą bei teisę, stengėsi išlaikyti aukštą statusą visuomenėje, o britams buvo naudinga traktuoti Indiją kaip senovinę brahmaniškųjų vertybių visuomenę, kurios pagrindiniais organizaciniais principais tapo hierarchiniai varṇų ir jāti modeliai. Britai nusprendė, kad geriausia Indijos visuomenę valdyti kartu su jos, Bayly žodžiais tariant, „natūralia aristokratija“ Ten pat, p. 101. .

 

Britų valdininkai, vykdydami visuotinį Indijos visuomenės sistematizavimo ir modernizavimo projektą, mėgino surasti vietą devadasėms Indijos visuomenėje. Ankstyvieji kolonijiniai rašytojai bandė interpretuoti devadasių socialinį statusą per kastinį diskursą, traktuodami jas kaip atskirą kastą, tačiau šventyklų šokėjų institucijos ypatumai (įvaikinimo tradicija, matrilinijinė organizacija) vis dėlto kėlė abejonių dėl jų kastinio statuso. Francis Buchanas rašė, kad šokančios šventyklų merginos bei jų muzikantai sudaro atskirą kastą ir egzistuoja bendroje kastinėje hierarchijoje. Jis pastebėjo, kad bet kuri mergina dėl bendravimo su žemosiomis kastomis arba su kitų religijų atstovais gali būti pašalinama iš bendruomenės. Šie argumentai tarsi patvirtino devadasių kastinio statuso galimumą. Tačiau Buchanas išsakė ir abejonių devadasių kastinės padėties klausimu, nes jų bendruomenės gausėjimas vyko ne tik per gimimą tam tikroje grupėje, bet ir įsigyjant arba įsivaikinant naujus narius. Seksualinės devadasių praktikos Buchanui nesiderino su kastiniais papročiais Žr. Kunal M. Parker, “‘A Corporation of Superior Prostitutes’: Anglo-Indian Legal Conception of Temple Dancing Girls, 1800–1914,” p. 569. . Dubois’as šokančias merginas įvardijo kaip hindų prostitučių profesiją ir pažymėjo, kad į jų bendruomenę buvo pritraukiami nariai iš įvairių kastų, kartais netgi iš labai garbingų šeimų Žr. Abbe J. A. Dubois, Hindu Manners, Customs and Ceremonies, p. 661–662. . Buvo bandymų interpretuoti prostitučių instituciją (veśya) kaip penktąją kastą. Arthurui Steelui kilo abejonių įvardijant devadases, todėl jis išskyrė dvi kategorijas: kastą ir profesinę grupę. Steelui kai kurie devadasių papročiai, tokie kaip dukrų įvaikinimas, labiau panašėjo į profesinius, o ne kastinius papročius Žr. Kunal M. Parker, “‘A Corporation of Superior Prostitutes’: Anglo-Indian Legal Conception of Temple Dancing Girls, 1800–1914,” p. 570–571. .

Britai, konstruodami sistematizuotą kastų sistemos suvokimą, išskyrė du pagrindinius kastų bruožus. Visų pirma, kad kasta įgyjama tik gimstant toje grupėje. Ir antra, kad draudžiama tuoktis su kitos grupės nariais. Devadasių atveju tai vėlgi kėlė įvairių keblumų. Santuokos nebuvimas devadasių institucijoje tarsi neleido jų pavadinti kasta, tačiau devadasių institucijoje egzistuojantis hierarchijos principas turėjo panašumų su kastine organizacija Žr. ten pat, p. 590. .

 

Teisinių praktikų kontekste devadasių kastinio statuso suteikimas joms pačioms buvo labai naudingas ir netgi siektinas. Kaip pažymi Parkeris, šventyklų šokėjos, neturėdamos kastinio statuso, nebūtų galėjusios legitimizuoti savo praktikų kaip paprotinės teisės reguliuojamos veiklos ir tiesiog būtų atsidūrusios griežtos moterų atžvilgiu brahmaniškosios tekstinės hindų teisės diskurse Žr. ten pat, p. 565. . Taigi devadasės, teismuose prisistatydamos kaip tam tikrų kastinių grupių atstovės, nors realybėje neturėjo kastinio statuso, siekė gauti savo veiklos teisinį pripažinimą ir taip išvengti griežtų teisinių sankcijų. Tai iš dalies paaiškina, kodėl daugeliui tiek ankstyvojo kolonijinio laikotarpio, tiek šiuolaikinių devadases tyrinėjusių autorių visgi nepavyksta bendrai sutarti dėl jų kastinės padėties klausimo.

Britų religinio nešališkumo politika

Aktyvus misionieriškas Vakarų moralinės vertybinės kultūros diegimas, agresyvus kolonizatorių informacijos rinkimas, kaupimas ir sistematizavimas, vietos institucijų sekuliarizacija (visa tai būtų galima pavadinti kolonijinio diskurso diegimu) iš pažiūros tarsi prieštaravo sąlyginai tolerantiškam britų požiūriui į hindų religiją. Tai galėtų paaiškinti tas faktas, kad po pralaimėto 1857 m. sukilimo, įvertindami indų populiacijos mastą bei potencialią jų grėsmę, britai pradėjo suvokti, kad reikalinga kur kas jautresnė valdymo strategija. Tolimesnė britų centrinės vyriausybės politika buvo ženklinta nesikišimo į vietos religinius reikalus ir religinės laisvės nuostatų. Jordan teigimu, tokia britų pozicija nebuvo Švietimo idealų padarinys, o verčiau sąlygota suvokimo, kad indai skaičiumi kur kas pranoksta britus ir kad paspausti bet kuriuo metu gali sukilti Žr. Kay K. Jordan, From Sacred Servant to Profane Prostitute: A History of the Changing Legal Status of the Devadasis in India, 1857–1947, p. 59. . Religinės laisvės ir nesikišimo politikos paskelbimas iškilo kaip sumanus kolonijinis strateginis sprendimas, užtikrinęs laikiną status quo. Baimindamiesi indų nepasitenkinimo, kurį būtų galėjęs sukelti devadasių institucijos uždraudimas, minėtu laikotarpiu britai devadasių atžvilgiu laikėsi analogiškos nesikišimo politikos, pripažindami ilgaamžės šventyklų šokėjų institucijos religinį ir socialinį legitimumą tradicinės hindų teisės kontekste.
 

Glorija Goodwin Raheja problematizuoja britų nesikišimo į vietos reikalus klausimą, atskleisdamas, kad britų nesikišimo politika ir jos postuluojamas indų kolonizatorių valdžios pripažinimas buvo labiau iliuzinis negu realus. Raheja analizuoja, kaip XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje britų valdininkai Indijos visuomenę įspraudė į kastinį diskursą ir įtraukė kolonizuotųjų folklorinę kalbą (proverbial speech) į įvairius oficialius dokumentus. Tai buvo daroma siekiant sukurtų iliuzinį įspūdį, kad Indija sutinka su britų akcentuota, bet neva pačiai Indijos kultūrai būdinga kastine hierarchija, ir kad Indija yra valdoma su vietinių sutikimu bei remiantis vietos normomis. Ypač po 1857 m. sukilimo britų administracija ėmėsi aktyvaus kastų kompendiumų sudarymo. Kastinė sistema buvo paranki britams, nes palengvino žemės administravimą bei mokesčių rinkimą. Šiuose kompendiumuose buvo akcentuojamos nuožmios ir pavojų visuomenei keliančios taip vadinamos kriminalinės kastos ir gentys, kurios buvo įtariamos dalyvavusios 1857 m. sukilime. Paminėtinas 1871 m. Nusikalstamų genčių aktas, kuriuo buvo sukriminalizuotos klajoklių gentys, romai bei kitos sėslaus gyvenimo standartų neatitinkančios bei sunkiai kontroliuojamos visuomenės grupės Žr. Gloria Goodwin Raheja, “Caste, Colonialism, and the Speech of the Colonized: Entextualization and Disciplinary Control in India.” . Ir nors Meena Radhakrishna Žr. Meena Radhakrishna, Dishonoured by History: “Criminal Tribes” and British Colonial Policy. , analizavusi britų kriminalinių genčių aktą, tarp jų nemini devadasių, galima numanyti, kad ankstesniame skyriuje analizuota teisinė devadasių kriminalizacija galėjo turėti užslėptą dalyvavimo antiimperialsitinėje kovoje motyvą. Kadangi šventyklų šokėjos, panašiai kaip Šiaurės Indijos kurtizanės, buvo socialiai ir politiškai aktyvi, sąmoninga ir galinga visuomenės dalis, labai tikėtina, kad jos taip pat galėjo dalyvauti kokioje nors antiimperialistinėje veikloje. Pavyzdžiui, Tripurari Sharmos dramoje pasakojama kurtizanių, finansavusių 1857 m. sukilimą istorija Žr. Lata Singh, “Retrieving Voices from the Margins: The Courtesan and the Nation’s Narrative.” . Apskritai britai stengėsi arba marginalizuoti, arba reformuoti tas žmonių grupes, kurios galėjo kelti pavojų britų valdžiai ir kurios tiesiog neatitiko vakarietiškų standartų.

 

Raheja pažymi, kad britų kaupiama vietinių folklorinė kalba buvo visiškai atplėšta nuo vartojimo konteksto ir buvo itin selektyviai ir tendencingai taikoma Žr. Gloria Goodwin Raheja, “Caste, Colonialism, and the Speech of the Colonized: Entextualization and Disciplinary Control in India,” p. 508. , todėl verčiau tikėti, kad ji reprezentavo ne tikrąjį kolonizuotųjų balsą, bet iliuzinį. Šios kalbos teikiamais duomenimis galima būtų abejoti ir dėl to, kad britų informantais, kaip jau buvo minėta ankstesniuose skyriuose, buvo Indijos elito atstovai, kurie itin prisidėjo prie tendencingo Indijos visuomenės tekstualizavimo. Išryškėja, kad kolonizatoriams buvo kur kas svarbiau ne objektyvios tiesos apie vietinius rinkimas, bet tokios tiesos, kuri gali būti naudinga valdymui. Nepaisant duomenų sąlyginio patikimumo, britų valdininkų sukaupti medžiagos archyvai suformavo Indijos kultūros pažinimo pagrindą tiek kolonistams, tiek indams reformatoriams.

Jordan akcentuoja hindų elito paramos svarbą britams. Kolonijinė vyriausybė, bijodama imtis tiesioginių Indijos visuomenės reformavimo veiksmų, skatino vesternizuotų indų elitą „simuliuoti“ viešąją paramą teigiamiems socialiniams pokyčiams. Vyriausybė tikėjo, kad elito entuziazmas dėl socialinių reformų byloja apie indų tobulėjimą ir vis labiau augančius jų įgūdžius dalyvauti valdyme Žr. Kay K. Jordan, From Sacred Servant to Profane Prostitute: A History of the Changing Legal Status of the Devadasis in India, 1857–1947, p. 65. . Šiame dviprasmiškos britų politikos kontekste beiškylanti vidurinė hindų klasė nebegalėjo pakelti tvyrančios įtampos tarp pripažįstančios tradicinius devadasių papročius kolonijinės vyriausybės politikos ir jų pačių moderniomis vertybėmis bei principais grįstos Indijos vizijos Žr. ten pat, p. 72. . Bandant susidoroti su šia įtampa, iškyla daugybė įvairiausių socialinių reformacinių judėjimų, kurių vienas esminių tikslų buvo devadasių institucijos reformavimas.

 

Nacionalistinių reformacinių judėjimų „naujosios“ Indijos moters samprata

Nesuklysime ieškodami Indijos socialinių reformacinių judėjimų ištakų kolonijinėje ideologijoje. Daugelis misionierių, britų mokslininkų ir valdininkų išsakė kritišką nuostatą apie Indijos kultūros degradaciją, atsilikimą, barbariškumą ir išreiškė poreikį reformuoti ir modernizuoti Indijos visuomenę. Intensyvių reformavimo veiksmų ėmėsi ne britai, kurie laikėsi sąlyginio nesikišimo į vietinius reikalus politikos, o patys indai, paveikti kolonijinių nuostatų ir britų įteigto bei pačių indų įsisavinto nevisavertiškumo jausmo. Ankstyvieji socialiniai reformaciniai judėjimai buvo ypač orientuoti į Vakarų kultūros normų, vertybių, pasiekimų perėmimą ir kritišką savos kultūros vertinimą. Nuo XIX a. antros pusės reformaciniai judėjimai pradeda įgauti nacionalistinį atspalvį, atsigręžiama į Indijos praeitį, joje bandoma ieškoti pasididžiavimo savo kultūra šaltinio, apskritai bandoma permąstyti, perkonstruoti Indijos istorinę praeitį. Ankstyvoji reformacinė veikla apėmė aukštuosius visuomenės sluoksnius, o vėlyvuoju laikotarpiu pasklido ir tarp žemųjų kastų bei bekasčių bendruomenių. Devadasės, papuolusios į skirtingų reformacinių judėjimų akiratį, sulaukė kritiškų vertinimų, kurie galiausiai nuvedė prie devadasių institucijos uždraudimo. Tokios institucijos neigiamus vertinimus bei jos uždraudimą paskatino intensyvi Indijos visuomenės vertybinė bei moralinė transformacija kolonijiniu laikotarpiu, kurią sukėlė tradicinės Indijos ir modernios vakarietiškos kultūrų susidūrimas.
 

Socialiniame reformaciniame projekte indų moterų padėties, moteriškumo klausimai buvo labai svarbūs. Partha Chatterjee analizuoja moterų klausimo, vienos iš esminių problemų reformaciniuose judėjimuose, reikšmę indų nacionalistinėje ideologijoje. Nacionalistai konstravo naująją socialinių lyčių bei moteriškumo sampratą, kurią išimtinai siejo su namų erdve, religingumu, konservatyviomis Indijos kultūros vertybėmis. Nacionalistai, atskirdami materialumą ir dvasiškumą, vyriškumą ir moteriškumą, lauką ir namus, siekė analogiškai konstruoti socialinių lyčių vaidmenis ir per tai apibrėžti moteriškumo sampratą. Nacionalistai, atskirdami materialinę ir dvasinę kultūrą, pripažino, kad Vakarai yra kur kas labiau pažengę materialinėje kultūroje, technologijose, o dvasingumo sferoje, jų nuomone, Rytai buvo neprilygstami. Nacionalistai tikėjo, kad modernizuojantis galima išlaikyti tapatumą, jeigu puoselėjamos savos tradicinės dvasinės vertybės Žr. Partha Chatterjee, “The Nationalist Resolution of Women’s Question,” p. 155. . Namai tapo pagrindine nacionalinės kultūros, dvasinių vertybių raiškos ir sklaidos erdve, o moterims buvo patikėta misija saugoti ir puoselėti šias vertybes. Nacionalistai manė, kad nesvarbu, kokie pokyčiai vyksta išorėje, moterys neturi prarasti savo dvasingumo, kitais žodžiais tariant, jos neturi būti visiškai modernizuotos ir verternizuotos priešingai indams vyrams Žr. ten pat, p. 159. .

Naujosios Indijos moters iškilimas buvo susijęs su kur kas bendresniu vidurinės hindų klasės, įgijusios vakarietišką išsilavinimą, paveiktos britų kultūros, susiformavimu. Vidurinė hindų klasė tam tikra prasme buvo hibridinis darinys, paženklintas dviejų kultūrinių tradicijų įtakos – tradicinės hinduistinės bei krikščioniškosios vakarietiškosios. Nepaisant to, kad buvo siekiama išlaikyti indes kaip tradicinės kultūros saugotojas, kuo mažiau paveiktas vesternizacijos ir modernizacijos, būtų klaidinga manyti, kad jos išliko visiškai nepaliestos vakarietiškos kultūros. Chatterjee pažymi, kad daugybė vidurinės klasės indų moterų rašytojų savo darbuose akcentavo tokias siektinas vakarietiškas „buržuazines“ savybes kaip skaistumą, pasiaukojimą, paklusnumą, atsidavimą, mielumą, kantrumą Žr. ten pat, p. 161–162. .

 

Ch. Gupta analizuoja, kaip nacionalistiniai reformaciniai judėjimai per moterų seksualumo kontroliavimą konstravo komunalinę hindų tapatybę bei įtvirtino patriarchiją Žr. Charu Gupta, Sexuality, Obscenity, Community: Women, Muslims, and the Hindu Public in Colonial India, p. 4. . Vienas jos knygos skyrių yra skirtas prostitučių statuso kaitai, analogiškai devadasių statuso kaitai kolonijiniu laikotarpiu. Jame autorė analizuoja, kaip konservatyvi nacionalistinių reformacinių judėjimų seksualinė politika bei jos diegiama naujoji moralės samprata, kuria itin persiėmė aukštesniosios ir vidurinės hindų visuomenės klasės, marginalizavo prostitutes kaip nešvarias, keliančias grėsmę visuomenės moralei ir padorumui. Labai panaši moralumo, švarumo, civilizacijos, religijos retorika buvo pasitelkiama ir kalbant apie musulmonus mėsininkus, kurie kėlė suteršimo grėsmę pagarbiems hindų sluoksniams. Taigi tiek musulmonai mėsininkai, tiek prostitutės buvo marginalizuojamos dėl jų suterštumo, kitaip tariant, hindų visuomenės atžvilgiu abi grupės tapo „suterštuoju kitu Ten pat, p. 119. .

Vėlyvojo laikotarpio nacionalistiniai judėjimai labiau stengėsi ieškoti moteriškumo idealo Indijos praeityje negu Vakarų kultūroje. Chakravarti, akcentuodama kritiškais istorijos momentais suaktyvėjantį istorinės praeities permąstymą, analizuoja, kaip nacionalistai ėmė konstruoti savo istoriją, santykį su praeitimi per moterų padėties klausimą, kurdami naująją tautinę indišką tapatybę. Kolonijinė kritika itin akcentavo žemą indžių padėtį ir tai siejo apskritai su Indijos kultūros atsilikimu. Nacionalistai reformatoriai atsigręžė į Indijos praeitį ir ten rado vertą pasididžiavimo vedinio laikotarpio moterį. Prarastos senovės Indijos moterų šlovės idėja giliai įaugo į naujosios Indijos istorijos suvokimą. Idealizuotos Indijos praeities ir indų moterų vedinio aukso amžiaus retorika persiėmė tiek hindai liberalai, tiek konservatyvūs visuomenės sluoksniai. Chakravarti teigimu, arijų moteris, reprezentuodama brahmaniškąsias ir kšatrijiškąsias vertybes, tapo centrine veikėja Indijos istorijos rekonstrukcijoje Žr. Uma Chakravarti, “Whatever Happened to the Vedic Dasi? Orientalism, Nationalism and a Script of Past,” p. 28–29. . Toks moteriškumo idealas, suponuojantis aiškias kastinės hierarchijos vertybes, turėjo būti taikomas aukštųjų visuomenės sluoksnių moterims.

 

Vidurinės klasės formavimuisi didelės reikšmės turėjo nacionalistų hindų- arijų identiteto konstravimas. Naujasis arijų įvaizdis išpildė augantį vidurinės klasės poreikį susidoroti su kolonijiniu laikotarpiu iškilusia „savęs netekimo našta“ Ten pat, p. 28. . Tokių Vakarų mokslininkų kaip Maxas Mulleris, iškėlusių arijų teoriją, idėjos suteikė pagrindą hindų nacionalistų ideologijai. Arijų teorija hindams inteligentams tapo tautinės tapatybės kūrimo priemone ir pasididžiavimo šaltiniu. Per arijų idėją hindų vyrai bandė konstruoti savo vyriškumą bei paneigti vakariečių įdiegtas indų moteriškumo, minkštumo, tingumo nuostatas Žr. ten pat, p. 46–47. . Arijų ideologija, tapusi Indijos kultūros reprezentaciniu metanaratyvu, giliai įaugo į kolektyvinę vidurinės hindų klasės sąmonę ir sąlygojo dar didesnį Indijos visuomenės pasidalijimą, padidindama socialinę atskirtį tarp aukštųjų ir žemųjų visuomenės sluoksnių bei tarp skirtingų religinių Indijos grupių.

Devadasių statusas pradėjo kirstis su kylančia naujojo moteriškumo kaip kultūrinio pranašumo kolonizatorių atžvilgiu samprata. „Šventoji prostitutė“, ikikolonijiniu laikotarpiu buvusi aukščiausiu moteriškumo idealu, kolonijiniu laikotarpiu turėjo kovoti ir keistis pagal naujosios moters įvaizdį bei vertybes Žr. Priyadarshini Vijaisri, Recasting the Devadasi: Patterns of Sacred Prostitution in Colonial South India, p. 137. . Kuo devadasės neatitiko naujosios reformuotos vidurinės klasės indės moters idealo? Jos egzistavo už namų sferos, buvo visuomeniškos, nepriklausomos tiek finansiškai, tiek socialiai bei prieštaravo pagrindinėms naujosios moters įkūnijamoms savybėms: drovumui, kuklumui, paklusnumui. Kaip ir šiaurinės Indijos kurtizanės, devadasės tapo susvetimėjusiu fenomenu reformacinių judėjimų krečiamoje Indijos visuomenėje. Vijasri mini reformatorių pastangas reformuoti devadasių instituciją sugrąžinant joms „prarastą“ tyrumą per devadasių įbuitinimą (domestification) – t. y., bandymą devadases įtraukti į visuotinai pripažįstamą šeimos instituciją. Tai siejosi su kur kas platesniais reformatorių siekiais ištraukti hindų religiją iš tuometinio nuopolio ir atkurti senąjį „tikrąjį“ hinduizmą. Visi šie veiksmai liudijo apie reformatorių bandymus sunorminti įvairialypę Indijos visuomenę ir pajungti ją į bendrą universalų naujos reformuotos tautos metanaratyvą. Vijaisri teigimu, naujoji Indijos moteris turėjo ženklinti indžių moterų emancipaciją, tačiau iš esmės XIX a. moterų emancipacijos siekis buvo apribotas patriarchalinės ideololgijos, kuri siekė išlaikyti moteris namų erdvėje, paklusnias šeimos autoriteto galiai ir kontrolei Žr. ten pat, 138. .

 

Socialiniai reformaciniai judėjimai bei jų veiksmai devadasių atžvilgiu sukėlė nepasitenkinimą tarp tradicionalistų, kurie siekė išsaugoti vakarietiškų įtakų nepaliestą, tradicinę Indijos kultūrą. Nacionalistinių nuotaikų kontekste devadasės labiau į tradicionalizmą linkusiose nacionalistų grupėse iškilo kaip senosios Indijos kultūros reprezenatorės. Tradicionalistai idealizavo jų turėtą legitimizuotą aukštą statusą tradicinėje Indijos visuomenėje, kuris dėl svetimšalių invazijų, devadasių inkorporavimo į dvarų kultūrą bei sąlyčio su musulmoniškuoju pasauliu patyrė stiprų nuosmūkį. Orr teigimu, šventyklų šokėjų degradacijos idėjos egzistavo kur kas bendresniame idėjų apie Indijos civilizacijos nuosmukį viduramžiais bei moterų statuso degradaciją kontekste. Daugelis šiuolaikinių indų autorių, rašančių apie devadases, tęsia minėtąją šventyklų šokėjų kaip degradavusios institucijos vertinimo tradiciją. Nepaisant romantinių, idealistinių nuostatų devadasių atžvilgiu, net ir tradicionalistams vargiai pavyksta surasti joms vietą besikeičiančioje Indijos visuomenėje.

Iškylanti naujoji moralės samprata, kuri, be abejonės, buvo paveikta britų kolonijinės ideologijos, atskleidžia, kad analizuojamuoju laikotarpiu Indijoje įsivyravo nauja savos kultūros recepcija. Tradiciniai dalykai, laikyti norma, tapo anomalija besikeičiančioje visuomenėje. Tačiau šiame procese nereikėtų laikyti indų vien tik pasyviais veikėjais, kurie arba besąlygiškai adaptavosi prie Vakarų kultūros, arba atmetė viską, kas buvo vakarietiška. Kaip pažymi Chatterjee, nacionalistiniai reformaciniai judėjimai veikė pagal selekcijos principą Žr. Partha Chatterjee, “The Nationalist Resolution of Women’s Question,” p. 156. , adaptuodami tai, kas jiems buvo naudinga, ir atmesdami tai, kas neparanku. Reformatoriai stengėsi reformuoti indų visuomenę ir panaikinti britų smerktinas praktikas, taip norėdami pademonstruoti indų visuomenės tobulėjimą ir modernėjimą, ir tuo pačiu ketindami užkirsti kelią tiesioginės britų valdžios įtvirtinimui Žr. Priyadarshini Vijaisri, Recasting the Devadasi: Patterns of Sacred Prostitution in Colonial South India, 142. . Indų nacionalistiniai reformaciniai judėjimai atskleidžia, kad indai nebuvo pasyvūs subordinuotieji, bet aktyviai ieškantys geriausių išlikimo būdų. Moters sampratos permąstymas leido indams paneigti indų barbariškumo, despotiškumo, Indijos civilizacijos atsilikimo nuostatas. Devadasės, įkūnijusios ikikolonijiniu laikotarpiu tradicinės Indijos moters idealą, besikeičiančioje visuomenėje neteko iki tol turėtų socialinių vaidmenų ir tapo vienu iš pagrindinių reformacinių judėjimų taikinių.

 

Bekasčių reformacinė veikla devadasių atžvilgiu

Kiek ši nacionalistinė reformacinė aukštųjų bei vidurinių visuomenės sluoksnių ideologija veikė žemuosius visuomenės sluoksnius? Ar ji buvo orientuota į visos Indijos visuomenės reformavimą? Kaip pažymi Chatterjee, hegemoninė nacionalistinė kultūra buvo pagrįsta atskyrimo principu. Iš naujojo nacionalistinės tautos gyvenimo, paremto laisvės, lygybės idealais, buvo išmestos žmonių masės, kurias dominuojantis elitas reprezentavo, jiems vadovavo, bet kurios niekada nebuvo kultūriškai integruotos į bendrą reformuotos visuomenės kontekstą. Tam tikra prasme, vidurinė hindų klasė virė savose sultyse, tačiau tai nereiškia, kad žemųjų kastų nepasiekė nacionalistinių reformacinių judėjimų idėjos. Bekasčių socialinių reformacinių judėjimų požiūris į devadasių instituciją iš dalies buvo perimtas iš aukštųjų kastų reformacinių judėjimų, iš dalies veikiamas visiškai savitos bekasčių pasaulėžiūros.

Aukštųjų ir viduriniųjų Indijos visuomenės sluoksnių inicijuoti nacionalistiniai reformaciniai judėjimai devadases laikė degradavusiomis senosios Indijos kultūros atstovėmis, kurių tuometinis statusas kėlė grėsmę visuomenės moralei. Žemųjų kastų reformaciniai judėjimai, pritardami šiai nuostatai, ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdami uždrausti šventyklų šokėjų instituciją. Tačiau jie į devadasių debatus įvedė visiškai naują aspektą. Bekasčių inicijuoti reformaciniai judėjimai devadases laikė hegemoniškosios brahmaniškosios visuomenės aukomis. Bekasčiai itin sėkmingai pasinaudojo reformacine ideologija, kad išsivaduotų iš hegemoninės aukštųjų kastų priespaudos Žr. Priyadarshini Vijaisri, Recasting the Devadasi: Patterns of Sacred Prostitution in Colonial South India, p. 136. . Apskritai bekasčių bendruomenėse judėjimas už devadasių institucijos uždraudimą egzistavo bendresnio dalitų judėjimo prieš kastų sistemą kontekste.

 

Bekasčių judėjimams, priešingai nei aukštųjų kastų, rūpėjo ne tiek devadasių prarastas tyrumas, kiek jų institucijos degradacija dėl prievartinės feodalinės kastinės sistemos. Devadasės buvo suvokiamos kaip prievartinės, išnaudojančios socialinės struktūros aukos, kurios pagrindinė institucija buvo hinduistinė šventykla Žr. ten pat, p. 204. . Vijaisri tai sieja su seksualine kastinių hindų agresija žemųjų kastų ir bekasčių moterų atžvilgiu Žr. ten pat, p. 15. . Bekasčių judėjimų ideologinė išeiga aiškiai skyrėsi nuo aukštųjų kastų reformacinių judėjimų ideologijos. Tačiau bekasčių reformacinių judėjimų moteriškumo samprata buvo panaši į kastinių hindų reformacinių judėjimų moteriškumo sampratą. Dominuojantis moteriškumo modelis analizuojamuoju laikotarpiu peržengė visus kastinius apribojimus Žr. ten pat, p. 178. . Neliečiamųjų pastangas uždrausti devadasių praktikas būtų galima traktuoti kaip sanskritizaciją siekiant pakelti savo statusą socialinėje hierarchijoje. Kai kurios neliečiamųjų grupės atsisakė vartoti alkoholį, mėsą ir kitus produktus, kurie buvo laikomi nešvariais, tam, kad panaikintų jų neliečiamumą sąlygojančius veiksnius. Taip pat ir devadasių praktikų panaikinimas, aukštųjų kastų moters idealo perėmimas turėjo sąlygoti aukštesnio kastinio statuso įgijimą.

Devadasių ir apskritai moterų klausimą itin akcentavo dravidiniai nacionalistiniai antibrahmaniškieji judėjimai, kurių vienas pagrindinių ideologinių lyderių buvo Periyaras, inicijavęs socialinį reformacinį Dravidar Kazhagam judėjimą, vėliau peraugusį į politinę partiją. Jo manymu, devadasių, moterų ir apskritai žemųjų kastų dravidinės kilmės Pietų Indijos gyventojų subordinaciją nulėmė brahmanų priespauda, hinduizmo hegemonija bei kastų sistemos griežtumas. Jis akcentavo moterų išsilavinimo, savanoriškų, kastinių santykių neapribotų santuokų, moterų užimtumo klausimus. Tačiau jo diegiamas naujojo moteriškumo idealas ne ką tesiskyrė nuo aukštųjų kastų moteriškumo idealo. Buvo pabrėžiamas moterų kaip motinų, šeimos saugotojų vaidmuo, jų skaistumas, tyrumas, pasiaukojimas šeimos bei tautos vardan Žr. Glynis George, “‘Four Makes Society’: Women’s Organization, Dravidian Nationalism and Women’s Interpretation of Caste, Gender and Change in South India.” . Išryškėja paradoksas. Nors bekasčių judėjimai kovojo prieš kastinę sistemą, jų moteriškumo samprata buvo labai panaši į kastinės visuomenės moteriškumo sampratą, pagal kurią buvo vertinamos devadasės.