Straipsnis Ar kursime geografijos kanoną? – Tarp globalaus ir lokalaus naratyvų

  • Bibliografinis aprašas: Zigmas Kairaitis, „Ar kursime geografijos kanoną? – Tarp globalaus ir lokalaus naratyvų“, @eitis (lt), 2020, t. 1 539, ISSN 2424-421X.
  • Ankstesnis leidimas: Zigmas Kairaitis, „Ar kursime geografijos kanoną? – Tarp globalaus ir lokalaus naratyvo“, Geografija ir edukacija, 2020, nr. 8, p. 85–99, ISSN 2351-6453.
  • Recenzentai: Virginijus Gerulaitis, Dalia Prakapienė.
  • Institucinė prieskyra: Geografijos edukacijos studijų centras.

Santrauka. Praeito amžiaus antrojoje pusėje tapo aktualus kanono klausimas, ypač kultūros, švietimo srityje. Išsivysčiusių šalių visuomenė susirūpino prastėjančiais mokinių pasiekimų rezultatais. Švietimo specialistai ėmė kalbėti, kad auga karta, kuri, tikėtina, bus mažiau išsilavinusi už savo tėvus. Kritiškai vertintos liberalios švietimo programos. Vėl pradėta galvoti, kad turi būti tam tikros atraminės vertybės, humanistinės idėjos, fundamentalios mokslo teorijos, kuriomis remtųsi jaunosios kartos ugdymas. Straipsnyje analizuojamas kanono sąvokos diskursas humanitariniuose ir edukacijos moksluose. Nagrinėjamos sąvokų tradicija, klasika, kanonas sąsajos. Remiantis muzikologų tyrimais, sudarytas kanono struktūros didaktinis modelis. Pateikta kanono erdvinė hierarchija mokant geografijos. Kritiškai vertinama dalykų inter- ir transdisciplininė integracija (transdisciplininė aksiologija), kuri susiduria su rimtomis ontologinėmis, gnoseologinėmis ir socialinėmis problemomis.

Pagrindiniai žodžiai: kanonas, tradicija, klasika, didaktika, geografijos edukacija, geografijos kanonas.

 

Įvadas

Jeigu keltume klausimą – Ar egzistuoja geografijos kanonas? – greičiausia reikėtų atsakyti: nežinome, nes netirtas. Kanonas (lot. canōn – taisyklė, norma < gr. kanōn – matuoklis) suprantamas kaip tam tikrų taisyklių, normų, standartų rinkinys, kurio privaloma laikytis tam tikrose visuomenės gyvenimo srityse arba tam tikroje profesinėje veikloje Žr. „Kanonas“, 2019. . Suprantama, kad įvairiose srityse kanono sąvoka skirtingai pritaikoma ir interpretuojama. Švietimo sričiai artimesni humanitarinių mokslų – literatūros, istorijos, menų – kanonai. Pastaruoju metu kanono sąvoka aptarta, diskutuota įvairiais aspektais ir diskursais. Pirmiausia kanonas aktualus lituanistams ir įvairių sričių humanitarams Žr. Naglis Kardelis, “The Philosophical Metacriteria and Criteria of a Literary Canon: A Few Considerations from Lithuanian Perspective,” 2018; Aistė Kučinskienė, „Kaip kuriasi literatūros kanonas“, 2018; Stepavičius, 2018; Sigitas Mickis, Kūrybingumo fenomeno projekcija muzikinėje projekcijoje, 2018; „Kūrybingumo fenomeno muzikos kompozicijoje tyrimo teorinis modelis“, 2017; Motiejus Bazaras, Neakademinės muzikos atlikimo praktikų taikymas pianisto lavinime, 2017; Mantas Adomėnas, „Kanonas kaip priešnuodis kultūros degradacijai“, 2015; Aleksandras Šidlauskas, „Lietuvos nacionalinis kanonas“, 2015; Marijus Šidlauskas, „Tu papasakok man Lietuvą“, 2014; Gytis Vaškelis, Algis Kalėda, Paulius Subačius, Aušra Martišiūtė, Donata Mitaitė, Gintautė Žemaitytė, „Literatūrinis ir kultūrinis kanonas: diskusija“, 2014; Natalija Arlauskaitė, „Klasikos samprata literatūroje, kine ir ekranizacijose“, 2014; Rūta Stanevičiūtė-Kelmickienė, „Keletas variacijų kanono tema: aštuntojo dešimtmečio lietuvių muzikos pagrindinė srovė ir jos recepcija“, 2006. . Kanono tematikai galima priskirti ir lituanistų bei istorikų diskusiją apie Lietuvos pasakojimą Žr. Viktorija Daujotytė, „Pasakojimas apie pasakojimą“, 2014; Darius Kuolys, „Lietuvos pasakojimas mokykloje: kodėl ir kaip jį pasakojame?“, 2014; Marijus Šidlauskas, „Tu papasakok man Lietuvą“, 2014. . Lietuvos naratyvo tema pasisakė ir kiti diskusijos dalyviai: V. Dailidienė, A. Gieda, L. Jašinauskas, S. Jurkevičius, M. Kvietkauskas, R. Laužikas, R. Miknys, S. Žukas Žr. Lituanistų ir istorikų forumas „Lietuvos pasakojimas mokykloje: kokį turime, kokį kursime?“, 2014. . Kanono klausimas plačiai aptariamas ir užsienio šaltiniuose Žr. Krysta, “The Canon vs. the Classics: What Are They and Do We Need Them?,” 2017; Belachew Weldegebriel (ed.), Introduction to Literary Theory and Literary Criticism,2017; Erling Bjurström, “Whose Canon? Culturalization versus Democratization,” 2012; Rachel Donadio, “Revisiting the Canon Wars,” 2007; Roger Lundin, “The Classics Are Not the Canon,” 1998; Harold Bloom, The Western Canon: The Books and School of the Ages, 1994. . Kanono svarstymuose negalima apsieiti be kitų giminingų sąvokų tradicija ir klasika Žr. Rasa Paukštytė-Šaknienė, „Kas yra tradicija?“, 2017; Vita Gruodytė, „Nauja muzika, senos tradicijos,“ 2013; Arvydas Šliogeris, Virginijus Gustas, Pokalbiai apie esmes, 2013; Misskayenaat, “What Is the Difference between Classic and Traditional and Conventional?,” 2017; Eric Hobsbawm, Terence Ranger (eds.), The Invention of Tradition, 1983; “The Difference between Classical Education, Modern Education, and Traditional American Education,” 2017; Ika Willis, “The Classical Canon and/as Transformative Work,” 2015. .

 

Kanono sąvokos aktualumą geografijos edukacijoje geriausiai atspindi virtinė klausimų, kurie buvo iškelti seminare Geografijos kanonas?, vykusiame Oksforde, Šv. Katerinos koledže Žr. The Geographical Canon?, 2012. . Jo dalyviai diskutavo tokiais klausimais: Ar geografijos dalykas turi kanoną? Ar geografija turėjo kanoną, kuris gal buvo pamirštas? O gal jo niekada neturėjo arba jis buvo silpnas? O jeigu yra arba buvo geografinis kanonas, kas arba kaip jame turėtų atsispindėti? ir pan. Probleminės buvo ir seminaro dalyvių pranešimų temos: „Pamirškim save: kanoniškumas ir atmintis geografijoje“, „Kanonas prieš klasiką?“, „Geografijos tradicija, skirtingi geografiniai kanonai ir geografinio diskurso veikimas“, „Geografinis švietimas ir geografijos kanonas“ bei kt. Geografijos kanono tema nagrinėjama ir atskiruose straipsniuose, internetinių svetainių diskusijose Žr. Andrew Barry, “Geography and Other Disciplines: Genealogy, Anamnesis, and the Canon,” 2015; Avril Maddrell, “To Read or Not to Read? the Politics of Overlooking Gender in the Geographical Canon,” 2015; Joanne Norcup, “Geography Education, Grey Literature and the Geographical Canon,” 2015; Innes M. Keighren, Christian Abrahamsson, Veronica della Dora, “On Canonical Geographies,” 2012. . Taigi, remdamiesi kanono sąvokos aktualumu geografinio ugdymo ir gimininguose diskursuose, suformulavome tokius tyrimo elementus:

Tyrimo objektaskanono sąvoka humanitarinių mokslų ir švietimo diskurse. Tyrimo problema – kuo aktualus šiandien kanono klausimas mokant geografijos. Tyrimo tikslas – aktualizuoti kanono sąvokos diskursą mokant geografijos ir ieškoti konceptualių jo tyrimo ir sklaidos prieigų. Tyrimo metodai – literatūros šaltinių apie kanono sąvoką (jos turinį, sampratą) analizė, lyginimas ir interpretacija. Metodologinė prieiga: kanono, kaip tyrimo objekto, vietą geografijos ir edukacijos arba pedagogikos atžvilgiu galima pavaizduoti persikirtimo (inter-, transdiscipliniu) santykiu (1 pav.).

 
1 pav. Geografijos kanono kaip tyrimo objekto tarpdalykinė padėtis

Geografija ir edukacija kaip mokslo tradicija arba klasika ir pedagoginė patirtis yra kanono formavimo(si) šaltinis.

 

Kanono klausimas – nestabilumo, krizės, kaitos visuomenėje simptomas?

Kanono tema turi ilgą istoriją. Prisiminkime įvairių Bažnyčių kanonų teisės kodeksus, kinų kanono formavimąsi Žr. Antanas Andrijauskas, Estetikos ir meno filosofijos idėjų istorija: Rytai–Vakarai, kn. 2: Rytų Azijos tradicinė estetika ir meno teorija, 2017. , „Permainų kanoną“ Žr. Vaitkevičius, 2012. . Tačiau sekuliariame pasaulyje – kultūros, švietimo (neskaitant Viduramžių scholastikos) – kanono tema palyginti yra nesena. Turima omenyje dabartinę jos problematiką, švietimo kontekstą. Ypač kalbant apie postmodernius laikus. Kanono teorija susiformavo angloamerikiečių humanitariniuose ir socialiniuose moksluose XX a. 8–9-uoju dešimtmečiu Žr. Rūta Stanevičiūtė-Kelmickienė, „Keletas variacijų kanono tema: aštuntojo dešimtmečio lietuvių muzikos pagrindinė srovė ir jos recepcija“, p. 154. . Kultūrinių kanonų tyrinėjimus išprovokavo JAV 8-uoju dešimtmečiu kilusios diskusijos apie universitetines programas Žr. ten pat. . Tai galima laikyti 1968-ųjų metų revoliucijos (-ų), apėmusios (-ų) pasaulio universitetus, pasekmės. Išsivysčiusių šalių, ypač JAV, visuomenė pastebėjo sparčiai prastėjančius mokinių pasiekimų rezultatus. Didelio susidomėjimo sulaukė Susan Jacoby knyga Amerikiečių beraštystės amžius Žr. Susan Jacoby, The Age of American Unreason, 2009. . Šis procesas tęsiasi iki šiol. Švietimo specialistai ėmė kalbėti, kad auga mokinių karta, kuri, tikėtina, bus mažiau išsilavinusi už savo tėvus Žr. Александр Генис, «Чему учить школьников XXI века?», 2003. . Pradėta kritiškai žvelgti į liberalias demokratines ugdymo programas. Vykstant JAV karui su Iraku, tik 23 proc. amerikiečių galėjo parodyti žemėlapyje Iraką, Iraną, Saudo Arabiją, Izraelį. Tai vis JAV akademikų kovos su švietimo kanonu padariniai. Švietimo sistemos kritikai ugdymo programas dažnai vadino Mickey’i Mouse’o kursais. Žmogaus ir vertybių, tapatybės dimensijos krizę moksle (pridedant ir edukologiją) akcentuoja ir Lietuvos mokslininkai Žr. Lilija Duoblienė, Pohumanistinis ugdymas: dekoduoti, 2018; Ideologizuotos švietimo kaitos teritorijos, 2011; Alvydas Jokubaitis, Vertybių tironija ir politika, 2012; Filosofas kaltina mokslininkus: arba kas blogai su politikos mokslu?, 2016; Algis Mickūnas, Mokykla, mokytojai, mokiniai, 2014; Vytautas Rubavičius, Nacionalinis tapatumas, kultūrinė atmintis ir politika, 2018. .

 

Taigi vėl pradėta raginti grįžti prie ugdymo kanonų, ypač humanitariniuose moksluose. Siekiama atsakyti į klausimus: Koks anksčiau buvo kanonas? Koks jis tapo, koks turi būti? Žr. Rachel Donadio, “Revisiting the Canon Wars,” 2007. . Deja, šis procesas gana ilgas. Jeigu Vakaruose diskusijos vyksta ilgai ir tolygiai, tai Lietuvoje švietimo arba ugdymo strategijos, gairės, tikslai keičiasi labai greitai – vienos diskusijos vejasi kitas. Ugdymo kanono klausimas taip pat yra probleminis. Mantas Adomėnas bene aštriausiai kelia literatūros kanono klausimą, tačiau, jo teigimu, susiduriama su dideliu pasipriešinimu: O kas kurs kanoną? Kas nustatė kanono ribas? Kodėl jis privalomas? Kvestionuojamas bet koks autoritetas. Kai kurie intelektualai, vertindami plačiau, t. y. istoriniu geografiniu požiūriu, teigia, kad apskritai per anksti kalbėti apie Vidurio Europos kultūros kanoną Žr. Andrzej Mencwel, Alfredas Bumblauskas, Vaidas Jauniškis, Aurimas Švedas, „Vidurio Europa kaip idėja ir atminties vieta“, 2017. .

Vis dėlto kanono aktualumą liudija vykusi akademinė diskusija Colloquia žurnale Literatūrinis ir kultūrinis kanonas Žr. Gytis Vaškelis, Algis Kalėda, Paulius Subačius, Aušra Martišiūtė, Donata Mitaitė, Gintautė Žemaitytė, „Literatūrinis ir kultūrinis kanonas: diskusija“, 2014. . Kaip teigia diskusijos dalyviai, kanono svarbą diktuoja laikas. Kanonas suteikia nuovoką apie dalyko (šiuo atveju literatūros) prasmę, universalumą ir tautinę specifiką. Kaip tvirtina Paulius Subačius, kanonas – ne estetinis, o visuomeninis reiškinys Žr. ten pat, p. 141. . Kanono klausimu diskutavo mūsų visuomenininkai humanitarai Donatas Puslys, Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė, Vytautas Toleikis Žr. Povilas Andrius Stepavičius, „Niekaip nepamirštami pokalbiai apie lietuvių literatūros kanoną“, 2018. . Kanono tematikai galima priskirti lituanistų ir istorikų forumą, vykusį 2014 m. rugsėjo 26–27 d. Biržuose. Forumo dalyviai – lituanistai ir istorikai (V. Dailidienė, V. Daujotytė, A. Gieda, L. Jašinauskas, S. Jurkevičius, D. Kuolys, M. Kvietkauskas, R. Laužikas, R. Miknys, M. Šidlauskas, S. Žukas) – diskutavo, koks turėtų būti Lietuvos pasakojimas Žr. Lituanistų ir istorikų forumas „Lietuvos pasakojimas mokykloje: kokį turime, kokį kursime?“, 2014. . Tai irgi viena iš ugdymo kanonų temų (naratyvo klausimu), kuri labai artima ir geografijai.

 

Tradicija–klasika–kanonas

Šios sąvokos gali būti išdėstomos ir tokia tvarka, kaip įvardytas skyrelis. Tačiau tarp jų nėra griežto linijinio istorinio santykio. Jas galima pavaizduoti kaip trikampio viršūnes arba Venno diagramomis – tai parodo tarp jų esantį sinergetinį arba kaleidoskopinį ryšį, t. y. trikampio viršūnės gali keistis vietomis, o tarp diagramų atsiranda persikirtimo santykis – jos gali suktis apie savo ašį kaip kaleidoskopas (2 pav.).

2 pav. Kanono, klasikos ir tradicijos santykis
 

Praeito amžiaus antrojoje pusėje sustiprėjo ir vienintelio kanono kritika (ypač literatūroje). Jo šalininkai ėmė kurti konkuruojantį kanoną arba kanonus Žr. Jeremy Hawthorn, „Kanonas“, 1998. . Tačiau jeigu galioja keli kanonai, t. y. pažeidžiamas universalumo reikalavimas, tuomet galima teigti, kad kanono apskritai nėra. Kanonui gyvuoti labai svarbią reikšmę turi laikas ir istorija. Kuo labiau tolstama nuo tam tikrų dalykų (kūrinių plačiąja prasme), tuo labiau kanonizuojama, standartizuojama tradicija. Nors, kalbant apie pastarųjų dešimtmečių standartizavimą Lietuvos švietime (buvo tokie išsilavinimo standartai), greičiau atsitiko atvirkščiai – buvo „kanonizuojami“ nauji, „atvežtiniai“, praktikoje neišbandyti ugdymo turinio elementai. Vienintelio kanono tradiciją apsunkina tokie dalykai, kaip interpretacinių, hermeneutinių kūrinių ir pažinimo objektų analizės, suvokimo metodų (tradicijos) taikymas Žr. Aušra Jurgutienė, Literatūros suvokimo menas: hermeneutikos tradicija, 2013. . Nenuostabu, kad kanonų karo lauku, arba kanonų vėju (siekis sugriauti nusistovėjusį kanoną), tampa mokykla, ypač literatūros mokymas, – kova ir prieš keisti ugdymo programą Žr. Jeremy Hawthorn, „Kanonas“, p. 158. . Kaip akcentuoja Aistė Kučinskienė, kanonui suprasti yra svarbūs du dalykai: jo su(si)-formavimas (atranka, motyvacija, įtikinimas ir įtvirtinimas) ir palaikymas (institucionalizavimas, tradicijos tęsimas) Žr. Aistė Kučinskienė, „Kaip kuriasi literatūros kanonas“, 2018. .

 

Taigi, tarp kanono ir tradicijos yra glaudus ryšys. Pagaliau kanonas dažnai apibrėžiamas per tradiciją Žr. „Kanonas“, 2010, p. 294. . Kanonas atlieka ir tradicijos tąsos, reprezentavimo vaidmenį. Jį naudojant galima kurti, meistrauti tradiciją Žr. ten pat. . Greta vartojami terminai sukonstruota, sugalvota, įsteigta (tam tikroje vietoje) tradicija Žr. Eric Hobsbawm, Terence Ranger (eds.), The Invention of Tradition, 1983. . „Etnologai tradicija laiko vertybių perdavimo mechanizmą sparčiai kintančioje šių dienų kultūroje“ Rasa Paukštytė-Šaknienė, „Kas yra tradicija?“, 2017. . Kanonas ir tradicija glaudžiai susiję ir su reiškinių, fenomenų tapatybe. Tai, kas yra „tradiciška“, paprastai siejama su seniai susiformavusių papročių ar įsitikinimų perdavimu iš kartos į kartą Žr. Misskayenaat, “What Is the Difference between Classic and Traditional and Conventional?,” 2017. . Arvydas Šliogeris tradicijos atžvilgiu buvo nusiteikęs gana radikaliai: „Anksčiau tradicinė kultūra buvo polimorfinė, dabar – vienformė, monomorfinė, ją pakeitė kultūros simuliakrai“ Arvydas Šliogeris, Virginijus Gustas, Pokalbiai apie esmes, p. 248. . Arba kitur teigė, kad ten, kur baigiasi tradicija, prasideda istorija. Tradicija visuomet yra palaikoma dabarties intensyvumu Žr. Arvydas Šliogeris, 2010, p. 243–244. . Arūnas Sverdiolas pastebi, kad mokslinis techninis mąstymas užgožia tradicijos gyvybę, kuri būtent ir palaiko humanistiką Žr. Arūnas Sverdiolas, Hermeneutinės filosofijos studijos, kn. 2: Aiškinimo ratas, 2003. . Geografijos dalyko (mokslo) tradicija dažniausiai yra susijusi su kognityvinėmis mokslo (kaip ir meno) teorijomis. Tačiau, norint visiškai išreikšti disciplinos specifiką, būtina remtis tiek semantinėmis, tiek ekspresinėmis, tiek pragmatinėmis teorijomis, išreiškiamomis per santykius: „kūrinys–tikrovė“, „kūrinys–kūrėjas“, „kūrinys–suvokėjas“ Antanas Katalynas, 2013. .

 

Tačiau tarp klasikos, kanono ir tradicijos yra ir tam tikra prieštara. Diskusijoje apie literatūros klasiką mokytoja Regina Dilienė teigia: „Kaip kvantinėje mechanikoje nustoja veikę tradicinės fizikos dėsniai, taip mokykloje deformuojasi visi „aukštieji“ programų tikslai ir uždaviniai (kanonai – Z. K.)“ Mindaugas Grigaitis, Simona Siderevičiūtė, Lina Staponaitė, Loreta Varaniūtė, Ramunė Brundzaitė, Regina Dilienė, „Žirklionio“ diskusija: literatūros klasika – tarp autoriteto ir ikonos (II)“, 2012. . Klasika šioje sąvokų triadoje užima „demokratiškiausią“ vietą, kadangi tradicija ir kanonas turi griežtesnę norminę konotaciją, nors būdvardžiai kanoninis ir klasikinis kartais vartojami pakaitomis Žr. Innes M. Keighren, Christian Abrahamsson, Veronica della Dora, “On Canonical Geographies,” 2012. . Ginčiai dėl klasikos prigimties ir vertės kyla dėl to, kad mes nesugebame atskirti klasikos ir kanono Žr. Roger Lundin, “The Classics Are Not the Canon,” 1998. . Literatūros klasika kartais patalpinama tarp autoriteto ir ikonos Žr. Mindaugas Grigaitis, Simona Siderevičiūtė, Lina Staponaitė, Loreta Varaniūtė, Ramunė Brundzaitė, Regina Dilienė, „Žirklionio“ diskusija: literatūros klasika – tarp autoriteto ir ikonos (I)“, 2012. . Tiek „klasikiniams“, tiek „kanoniniams“ kūriniams yra suteikiama aukščiausia socialinio bendrumo vertė Žr. Natalija Arlauskaitė, „Klasikos samprata literatūroje, kine ir ekranizacijose“, p. 43. . Klasikos kūriniai turi svarbią bendruomenės konsolidacijos funkciją Žr. ten pat, p. 36. . Klasika, tradicija ir kanonas visada jungia praeitį ir dabartį. Kad įvyktų ši konjunkcija, būtinas kūrinio (pažinimo objektų) suvokimas, supratimas ir žinios perdavimas Žr. Gytis Vaškelis, Algis Kalėda, Paulius Subačius, Aušra Martišiūtė, Donata Mitaitė, Gintautė Žemaitytė, „Literatūrinis ir kultūrinis kanonas: diskusija“, p. 45. . Viskas, kas yra perduodama, priimama ir patiriama, yra hermeneutiška ir ontologiška Žr. Aušra Jurgutienė, Literatūros suvokimo menas: hermeneutikos tradicija, p. 198. (3 pav.).

 
3 pav. Praeities ir dabarties hermeneutika

Būtent ikiteorinis, ikikultūrinis, pirmapradis, anot A. Šliogerio, metafizinis patyrimas yra susijęs su substancinio individo metafiziniu (filosofiniu) mąstymu Žr. Arvydas Šliogeris, Transcendencijos tyla: pamatiniai filosofijos klausimai, p. 445–449. . Tik tokiu būdu mes galime visavertiškai, pozityviai atsigręžti (sugrįžti) į klasiką, išplėšti substancinį individą iš nebūties Žr. Arvydas Šliogeris, Daiktas ir menas: du meno kūrinio ontologijos etiudai, p. 177. . Tai ne tik klasikinio meno, bet ir mokslo, pažinimo, edukacijos pagrindinis imperatyvas. Kiekviena epocha klasikos kūriniuose išskaito vis naujas prasmes, suteikia jai gyvybę ir ateities perspektyvą.

 

Kanono anatomija: tarp lankstumo ir tvarumo, arba kanono sandai

Bene profesionaliausiai ir giliausiai į kanono formavimąsi, jo sandarą, transformacijas žvelgia muzikologai Žr. Motiejus Bazaras, Neakademinės muzikos atlikimo praktikų taikymas pianisto lavinime, 2017; Sigitas Mickis, „Kūrybingumo fenomeno muzikos kompozicijoje tyrimo teorinis modelis“, 2017; Kūrybingumo fenomeno projekcija muzikinėje projekcijoje, 2018; Lina Navickaitė-Martinelli, „Mokykla“ kaip tradicija ir inspiracija: apie lietuvių pianistų kultūrines tapatybes“, 2013; Rūta Stanevičiūtė-Kelmickienė, „Keletas variacijų kanono tema: aštuntojo dešimtmečio lietuvių muzikos pagrindinė srovė ir jos recepcija“, 2006. . Motiejus Bazaras, remdamasis Anne C. Sclefrrer, akcentuoja keletą svarbių kanono istorijos ir susidarymo bruožų Žr. Anne C. Sclefrrer, 2017, p. 25. . Nėra vieno pagrindinio arba klasikinio kanono. Dėl gausybės veiksnių vyksta ryški kanono decentralizacija ir dekanonizacija. Kita vertus, klasikinis kanonas XX a. neišnyko, o pasidarė dar stipresnis ir ryškesnis. Kanono ir kanonizavimo koncepcija remiasi trimis procesais: senųjų kanonų išlaikymu, naujųjų kūrinių į kanoną įtraukimu ir paralelinių kanonų formavimu. Kanono nereikėtų vertinti kaip paprastą kūrinių (literatūros, muzikos), istorinių ar geografinių objektų, įvykių, reiškinių, privalomų žinoti arba išmokti faktų sąrašą. Kanono formavimasis, jo struktūra, turinys, egzistavimas, raida – sudėtingas istorinis, socialinis, kultūrinis procesas.

Kurdami kanono didaktinį modelį pasinaudojome Sigito Mickio kūrybingumo fenomeno muzikos kompozicijoje tyrimu Žr. Sigitas Mickis, „Kūrybingumo fenomeno muzikos kompozicijoje tyrimo teorinis modelis“, 2017. , ypač sukurta muzikinio komponavimo etapų kūrybingumo domenų sistema ir jos pagrindimu. Žinoma, ji buvo pakeista pagal ugdymo didaktikos tikslus. Kaip išeities poziciją S. Mickis naudoja Henriko Altšusllerio kūrybingumo daugialygmeniškumo sampratą: gebėjimu mąstant pereiti iš vienos sistemos (kūrybingumo ekrano) į kitą Žr. Генрих Саулович Альтшуллер, Творчество как точная наука: теория решения изобретательских задач, с. 40. (4 pav.).

 
4 pav. Kūrybingumo ekranai Žr. Генрих Саулович Альтшуллер, Творчество как точная наука: теория решения изобретательских задач, с. 40.

Šis modelis koreliuoja su geosistemine globalinių, regioninių ir lokalinių erdvių hierarchija. Kiekvieną kūrybingumo ekraną S. Mickis sieja su atitinkamu kanonu, kuris reprezentuoja muzikinę atmintį. Tokiu būdu išskiriami kultūros kanonas, raiškos kanonas ir veiksenos kanonas Žr. Sigitas Mickis, „Kūrybingumo fenomeno muzikos kompozicijoje tyrimo teorinis modelis“, p. 50. . Pagal tai buvo sukurtas muzikinio komponavimo etapų kūrybingumo domenų sistemų modelis Žr. ten pat. . Šie kanonų sluoksniai kuo puikiausiai interpretuojami geografijos didaktikos požiūriu, atitinkamai juos įvardijant kaip geografinės kultūros (vertybių) kanonas, geografinės sistemos (-ų) (žinių) kanonas ir geografinės veiksenos (gebėjimų) kanonas. Sistemos raišką S. Mickis aiškina kaip naujas žinias ir supratimą. Kiek kitokia būtų termino veiksena interpretacija, kuri nurodo į veikimo būdą Žr. „Veiksena“, 1941–2002. . Pagal didaktinę traktuotę, veiksena gana artima terminui gebėjimas, t. y. mokėjimui atlikti tam tikrus veiksmus, užduotis. Tačiau veiksena turi tam tikrą kultūrinę, strateginę konotaciją („Tautybė yra konkreti žmogaus būsena ir veiksena“, – A. Maceina) Ten pat. . Taigi, redukuojant kultūros, raiškos ir veiksenos sampratas į aktualizuojamą geografijos kanono sandarą, galima kalbėti apie geografijos vertybių, žinių ir gebėjimų kanonus. Sukurtos domenų sistemos sąvokos artimos didaktikos terminijai (idėjos arba vertybės, žinios, gebėjimai), todėl, padarius nedidelę korekciją, domenų sistemas galima pritaikyti arba adaptuoti prie kanono didaktikos (5 pav.).

 
5 pav. Kanonų struktūros didaktinis modelis Pagal Sigitas Mickis, „Kūrybingumo fenomeno muzikos kompozicijoje tyrimo teorinis modelis“, 2017.

Geografinio ugdymo vienas iš esminių gebėjimų – gebėjimas skaityti geografinę informaciją Žr. Zigmas Kairaitis, Geografinės informacijos skaitymas komunikaciniu požiūriu, 2007. . Dekanonizuotas tekstas yra tik informacija, o kanonizuotas – jos impulsas Žr. Jurij Lotman, Kultūros semiotika, p. 329. . Struktūriškai organizuotas tekstas atlieka kanalo vaidmenį tarp adresato ir adresanto. Į kanoną gali būti orientuotas ne tik tekstas (informacija), bet ir jo interpretacija Žr. ten pat, p. 330. , mūsų atveju – į geografinio ugdymo turinį ir procesą. Kaip buvo minėta antroje šio straipsnio dalyje, kanonas nuolat kinta – turi laiko dimensiją. Tik dėl kanono dalykai įgauna gyvastį (6 pav.).

 
6 pav. Kanono laiko dimensijos

Be to, laikas glaudžiai susijęs su erdve (erdvėlaikiu): laikas matuojamas erdve, erdvė – laiku. Kaip rašo Arvydas Šliogeris, nėra laiko „savaime“: nėra nei praeities, nei dabarties, nei ateities. Kaip ir erdvės „savaime“ – nei „didelės“, nei mažos; nei „arti“, nei „toli“. Visi erdvės ir laiko įvardijimai arba padalijimai yra susiję su daiktišku žmogaus pasauliu, jo instrumentine ir egzistencine žaliava Žr. Arvydas Šliogeris, Transcendencijos tyla: pamatiniai filosofijos klausimai, p. 656. . Visos šios laiko ir erdvės interpretacijos galioja ir kanonui kaip tradicijos ir klasikos vienai iš išraiškų.

 

Kanonų erdvinė hierarchija

XX a. kanonizacija prarado centralizuotą poziciją Žr. Motiejus Bazaras, Neakademinės muzikos atlikimo praktikų taikymas pianisto lavinime, p. 27. . Egzistuoja daug paralelinių kanonų, kurie hierarchizuojasi ne tik laiko, bet ir erdvės požiūriu. Apskritai, vyksta nuolatinis mūsų tikrovės ir kūrybos objektų, procesų bei reiškinių įdaiktinimas, įlaikinimas ir įerdvinimas Žr. Tomas Kačerauskas, Tikrovė ir kūryba: kultūros fenomenologijos metmenys, 2008; 2016. . Naglis Kardelis atkreipia dėmesį į geografinę, erdvinę kanonų hierarchiją, t. y. kad šalia „civilizacinių“ kanonų (graikų, romėnų, atskirų epochų) gali būti ir kiti – vietiniai kanonai ir tradicijos (nacionaliniai, regioniniai), pridėsime – ir tapatybės Žr. Naglis Kardelis, “The Philosophical Metacriteria and Criteria of a Literary Canon: A Few Considerations from Lithuanian Perspective,” 2018. . Kartais jie įvardijami kaip „aukštosios“ ir „žemosios“ kultūros kanonai. Tačiau skirtingų kanonų koegzistavimas, kaip pabrėžia M. Bazaras, nereiškia autoriteto nebuvimo. Geografijos ugdymo turinys taip pat sudarytas pagal geografijos hierarchines erdves. Galima būtų išskirti globalią, regioninę ir lokalią geografinę erdvę reprezentuojančius kanonus, kurie skiriasi savo tikslais, turiniu ir raiška (7 pav.).

 
7 pav. Geografinio ugdymo kanonų erdviniai vienetai

Tiesa, jis dabar „pridengtas“ integruoto ugdymo turinio sluoksniu. Šiuo metu nors ir neturime atskirų Pasaulio, Lietuvos, vietos geografijos kursų (beje, kaip ir istorijos), tačiau geografijos ugdymo turinys interpretuojamas pagal atitinkamas geografines erdves. Čia verta paminėti ir transdisciplininę aksiologiją. „Iki šiol vyksta diskusija, ar transdisciplininė aksiologija išvis yra įmanoma, ir galutinio atsakymo į šį klausimą vis dar nėra“ Saulius Kanišauskas, Aksiologijos įvadas, p. 169. . Transdiscipliniškumas susiduria su rimtomis ontologinėmis, epistemologinėmis ir socialinėmis problemomis Žr. Saulius Kanišauskas, Evaldas Juozelis, Mokslo filosofijos pagrindai, p. 255. . Tai turėtų įsidėmėti integruoto ugdymo apologetai: neįmanoma sukurti integruotą discipliną (dalyką), naratyvą, kanoną, kuris remtųsi fundamentalia (klasikine, tradicine, kanonizuota) hierarchizuota vertybių sistema. Kanonas atitinka tam tikrą dalyko (geografijos) ir jo mokymo arba ugdymo paradigmą, tradiciją, pagaliau – (mokslinę) mokyklą ir jų didaktinę raišką.

 

Diskusija

Kaip buvo užsiminta įvade, šiuo metu mažai ką tegalime pasakyti apie geografijos kanoną. O tiksliau sakant, – beveik nieko: kanono klausimas mokant geografijos nediskutuotas ir netirtas. Užsienyje geografijos kanono svarstymų yra tik užuomazgos. Viena priežasčių – geografų balansavimas tarp „lyrikos“ (humanitarinio-socialinio mokslo) ir „fizikos“ (gamtamokslio), kuris stabdo geografijos kanono klausimo aktualizavimą. Tai dar kartą parodo socialinio ugdymo bloko išskyrimo beprasmiškumą.

Ugdymo kanonas – kultūros (tapatybės, savimonės) kategorija, socialinis reiškinys, kuris neturėtų būti instituciškai reglamentuojamas. Bendrosios ugdymo programos ir dalyko ugdymo kanonas – du skirtingi, nors iš pirmo žvilgsnio panašūs, dalykai. Kanonui apibrėžti arba sudaryti reikia kultūrinio konteksto ir jo tyrimų, kurių iki šiol Lietuvoje nėra.

Kita vertus, dalyko (geografijos) kanono turėjimas leistų mokytojui apsisaugoti nuo surogatų, banalybių Žr. Mantas Adomėnas, „Kanonas kaip priešnuodis kultūros degradacijai“, 2015. , „madų“, „šiuolaikiškumų“, „naujovių“, besiritančių per mokyklos ugdymo turinį. Mokslo filosofai konstatuoja, kad transdiscipliniškumas kelia daug ontologinių, epistemologinių ir socialinių problemų.

 

Literatūra

 

Will We Create a Geography Canon? Between Global and Local Narrative

  • Bibliographic Description: Zigmas Kairaitis, „Ar kursime geografijos kanoną? – Tarp globalaus ir lokalaus naratyvų“, @eitis (lt), 2020, t. 1 539, ISSN 2424-421X.
  • Previous Edition: Zigmas Kairaitis, „Ar kursime geografijos kanoną? – Tarp globalaus ir lokalaus naratyvo“, Geografija ir edukacija, 2020, nr. 8, p. 85–99, ISSN 2351-6453.
  • Peer Reviewers: Virginijus Gerulaitis, Dalia Prakapienė.
  • Institutional Affiliation: Geografijos edukacijos studijų centras.

Summary. In the second half of the last century, the issue of canon became relevant, especially in the fields of culture and education. The society of the developed countries has become concerned with the deteriorating achievements of students. Education specialists have started talking about the growing generation which is going to be less educated as compared with their parents. A critical look has been taken at the liberal education programs. The need for certain underlying values, humanistic ideas, fundamental research theories to be relied on by the education of the young generation has been resumed. The article analyses a discourse of the concept of canon in humanitarian and education sciences. A correlation between the concepts of tradition, classics and canon are discussed. Subject to the researches of musicologists, a didactic model of the structure of canon is composed. A spatial hierarchy of canon in teaching geography is presented. A critical look is taken at inter- and trans-disciplinary integration of subjects (trans-disciplinary axiology) which is facing serious ontological, gnoseological and social issues.

Keywords: canon, tradition, classics, didactics, geography education, geography canon.