• Bibliografinis aprašas: Aušra Kolbergytė, Valdonė Indrašienė, „Saviugdos formavimosi kontekstas“, @eitis (lt), 2021, t. 1 635, ISSN 2424-421X.
  • Ankstesnis leidimas: Aušra Kolbergytė, Valdonė Indrašienė, „Saviugdos formavimosi kontekstas“, Socialinis darbas, 2013, nr. 12 (1), p. 137–150, ISSN 1648-4789.
  • Institucinė prieskyra: Mykolo Romerio universiteto Socialinės politikos fakulteto Edukologijos institutas.

Santrauka. Saviugda kaip kryptingai paties individo valdomas pažinimo procesas, nukreiptas į visapusišką asmenybės tobulinimą, yra labai svarbi brandžios asmenybės tapsmui. Vis dėlto mokslinių tyrimų, padedančių atskleisti visuminį saviugdos formavimosi kontekstą bei pateikiančių konkrečius saviugdos proceso ypatumus, stokojama. Šio straipsnio tikslas – teoriškai ir empiriškai pagrįsti svarbiausius saviugdos formavimosi konteksto aspektus. Tyrimo uždaviniai: išanalizuoti saviugdos sampratą bei atskleisti saviugdos fenomeno formavimosi paskatas asmenybinių veiksnių aspektu. Keliami šie probleminiai klausimai: kaip suvokiamas saviugdos fenomenas; kokios yra saviugdos atsiradimo prielaidos; kas sudaro saviugdos turinį; kokie yra saviugdos proceso ypatumai; kokie yra saviugdos būdai; kokią reikšmę suteikia saviugda asmenybės vystymosi procese? Tyrimui atlikti taikyti mokslinių šaltinių analizė bei empirinis tyrimas (giluminius interviu). Nustatyta, kad saviugda – esminis asmenybės tobulinimo metodas, kurio tikslas yra visų žmogaus vidinių galių darnos siekimas sąmoninga, tikslinga bei organizuota individo veikla, siekiant paties nusistatytų tikslų, pasirinktų priimtinų saviugdos būdų. Saviugdos formavimosi kontekstas priklauso nuo įvairių veiksnių ir būtiniausių saviugdos paskatų, kurių svarbiausios susijusios su asmenybiniais veiksniais: susiformavę motyvai keistis, savimonė, valios pastangos keistis ir saviugdos rezultatai. Kaitos poreikį lemia asmenį netenkinanti situacija (patirtos nesėkmės, augantis nepasitenkinimas ar nusivylimas) ir pozityvi trauka (sužavi konkretaus žmogaus patirtis, charizma). Savimonę skatina asmens noras suprasti nepasitenkinimą sukeliančius reiškinius, asmenybės brandą rodo nuolatinė savo veiklos ir elgsenos analizė, vidinė motyvacija saviugdai ir pasirengimas organizuoti ir realizuoti saviugdą. Asmens valios pastangos keistis siejamos su drąsa įveikti save, pasiryžimu įveikti sunkumus ir gyventi pagal savo vertybes siekiant santarvės ir harmonijos su savimi. Saviugdos rezultatai (kaip saviugdos proceso paskata) pasireiškia per patirtas teigiamas pasekmes: pasitikėjimo savimi augimas dėl įgytų gebėjimų save valdyti ir pasikeitusių gebėjimų bendrauti.

Pagrindiniai žodžiai: saviugda, saviugdos paskatos, saviugdos veiksniai, sąmoningos asmenybės ugdymasis, asmenybės tobulinimas.

 

Įvadas

Kiekvienoje asmenybės raidos vystymosi stadijoje individas susiduria su tuo metu reikšmingais iššūkiais bei įsipareigojimais, kelia sau skirtingus tikslus, sprendžia vis naujas gyvenimo problemas. Visa tai gali būti susiję su tam tikrais karjeros pasirinkimais, sugebėjimu užmegzti socialinį kontaktą bet kurioje aplinkoje, išmokti pažinti bei atskleisti save ir panašiai. Saviugda kaip kryptingai paties individo valdomas pažinimo procesas, nukreiptas į visapusišką asmenybės tobulinimą, yra labai svarbi brandžios asmenybės tapsmui. Šis procesas yra būtinas, siekiant, kad žmogus prisiimtų atsakomybę už sėkmingą savo raidą, tobulėjimą ir taptų brandžia asmenybe.

Užsienyje saviugdą skirtingais aspektais tyrinėjo R. Frager ir J. Fadiman Žr. Robert Frager, James Fadiman, Personality and Personal Growth, 2005. , D. Goleman Žr. Daniel Goleman, Emocinis intelektas: kodėl jis gali būti svarbesnis nei IQ, 2008. , S. Neale ir kt. Žr. Stephen Neale, Lisa Spencer-Arnell, Liz Wilson, Emocinis intelektas ir ugdymas: efektyvesniam vadovų, ugdymo konsultantų ir personalo specialistų darbui, 2008. , J. Starr Žr. Julie Starr, Saviugdos vadovas: asmeninio ugdymo pagrindai ir įgūdžiai, 2009. ir kt. Taip pat saviugdos svarbą asmenybės vystymosi procese ir švietimo sistemoje Lietuvoje skirtingais aspektais analizavo T. Bulajeva Žr. Tatjana Bulajeva, “Factors Influencing Teacher Professional Self-Education in the Conditions of Change,” 2003; „Suaugusiųjų ugdymas: kritinio sąmoningumo link“, 2007. , A. Zulumskytė Žr. Aušrinė Zulumskytė, “Women’s Living in the Village Self-Development Opportunities in the Context of Their Career,” 2010. , S. Vaivada Žr. Saulius Vaivada, „Saviugdos koncepto pagrindimas edukologijos požiūriu“, 2012. , S. Vaivada, A. Blinstrubas, D. Mockevičienė Žr. Saulius Vaivada, Artūras Blinstrubas, Daiva Mockevičienė, „Skirtingų lygių asmeninių žinių fenomenai asmenybės dimensijose: asmenybės saviugdos kontekstas“, 2012. ir kt.

 

Vis dėlto reta mokslinių šaltinių, padedančių atskleisti visuminį saviugdos formavimosi kontekstą bei pateikiančių konkrečius saviugdos proceso ypatumus. Taip pat iki šiol Lietuvoje saviugdos fenomenas vis dar labiau tyrinėtas, gretinant jį tik su fizine saviugda Žr. Vida Ivaškienė, Leonas Meidus, “Physical Fitness Changes in Girls from the 11th Grades Promoting Their Physical Self-Development and Training Their Least Developed Physical Qualities,” 2007; Aurimas Medonis, Vincentas Blauzdys, „Paauglių asmeninių kompetencijų ugdymosi aktualinimas prasminga fizine saviugda“, 2012. , asmeninės saviraiškos galimybėmis Žr. Ilona Jonutytė, Darius Rekis, „14–18 metų savanorių saviugdos galimybės nevyriausybinėse organizacijose“, 2009; Alvydas Aleksandravičius, Jan Žukovskis, „Kaimo bendruomenių raida ir jų veiklos tikslai: siekiant darnumo visuomenėje“, 2011. , savivaldžiu mokymusi Žr. Audronė Juodaitytė, Nida Kvedaraitė, „Mokytojų savivaldaus mokymosi kompetencijų raiška besimokančioje mokykloje“, 2010; Aistė Bartkevičienė, Vilma Žydžiūnaitė, “Complexity of the Concept of Self-Directed Learning,” 2010; Lina Petrašiūnaitė, „Lietuvių imigrantų savivaldaus mokymosi patirtis“, 2012. , savaiminiu mokymusi Žr. Jolita Šliogerienė, „Neformaliojo ir savaiminio mokymosi pasiekimų vertinimo organizavimas universitetinėse studijose“, 2009; Nijolė Burkšaitienė, Jolita Šliogerienė, Neformaliojo ir savaiminio mokymosi pasiekimų vertinimas ir pripažinimas universitete, 2010. , mokymosi mokytis kompetencijos ugdymu aukštajame moksle Žr. Virginija Jūratė Pukevičiūtė, „Mokymosi mokytis kompetencijos ugdymo aspektai“, 2007; Vilija Lukošiūnienė, „Andragogų mokymosi mokytis kompetencijos raiška“, 2011. , reikalingu profesinės kompetencijos tobulinimui Žr. Regina Subotkevičienė, Saulius Stanaitis, „Geografijos mokytojų žinių, gebėjimų ir vertybių ypatumai“, 2011. ir kt. Tačiau apie atsakingos, brandžios, sąmoningos, kritiškai suvokiančios ir socialiai veiklios asmenybės ugdymą(si) ir formavimą(si) platesniame visuomeniniame kontekste yra kalbama bene tik užsienio mokslininkų darbuose.

Tyrimo probleminiai klausimai: kaip suvokiamas saviugdos fenomenas; kokios yra saviugdos atsiradimo prielaidos; kas sudaro saviugdos turinį; kokie yra saviugdos proceso ypatumai; kokie yra saviugdos būdai; kokią reikšmę suteikia saviugda asmenybės vystymosi procese ir kt.? Tyrimo objektas – saviugdos formavimosi kontekstas. Tyrimo tikslas – teoriškai ir empiriškai pagrįsti svarbiausius saviugdos formavimosi konteksto aspektus. Tyrimo tikslas konkretinamas uždaviniais: išanalizuoti saviugdos sampratą ir atskleisti saviugdos fenomeno formavimosi paskatas asmenybinių veiksnių aspektu. Tyrimo metodai: teoriniai (analizė, apibendrinimas, sintezė), empiriniai (pusiau struktūruotas interviu su giluminio interviu elementais, kokybinė turinio analizė).

 

1. Saviugdos apibrėžtis

Mokslinėje literatūroje aptinkama įvairių saviugdos definicijų, pvz., saviaukla, savišvieta, savimonė, savikūra, savižina, savikontrolė, sielovada, savitvarda, savistaba, savianalizė, savivalda, lavinimasis, mokymasis visą gyvenimą, asmenybės nuolatinis tobulėjimas, asmenybės ugdymas, emocinio intelekto ugdymas, gyvenimo įgūdžių ugdymas, socialinis-emocinis ugdymasis, savojo „aš“ efektyvumo kūrimas ir t. t. Užsienio literatūroje taip pat sudėtinga aptikti vieną saviugdos apibrėžimą, todėl vartotini skirtingi terminai ir reikšmės: self-training, self-educating (savęs mokymas), self-improvement, self-development (asmenybinis vystymasis), self-help (pagalba sau), self-management (savęs valdymas), guided self-help (kryptinga, prižiūrima, instruktuota savipagalba) ir kt. Taigi, saviugda yra siejama su nuolatiniu ir sąmoningu asmenybės vystymusi.

Saviugdos, kaip esminio asmenybės tobulinimo metodo, reikšmę pabrėžė Vydūnas Žr. Vydūnas, Raštai, 1993. , pažymėdamas, kad ugdymo ir saviugdos tikslas yra visų žmogaus vidinių galių darnos siekimas, todėl svarbu vienu metu stiprinti ir dvasinio prado, ir fizinio kūno galias, per tai pasiekiant psichikos galių (jausmų, geismų, instinktų) suvaldymą. Pasak filosofo, svarbiausia sąlyga visai žmogaus elgsenos darnai yra koncentruota ir išmintinga mintis.

 

Bene plačiausiai analizavęs saviugdos fenomeną, V. Spurga Žr. Valentinas Spurga, Saviugdos pagrindai, 1999. saviugdą apibrėžia kaip teigiamų savo bruožų ugdymą, savęs tobulinimą visuomeniniame auklėjimo procese. Autoriaus teigimu, saviugda gali būti trumpalaikė ir ilgalaikė, daugiau ar mažiau sąmoninga, tikslinga bei organizuota.

L. Jovaiša ir J. Vaitkevičius Žr. Leonas Jovaiša, Juozas Vaitkevičius, Pedagogikos pagrindai, t. 2: Didaktika, 1989. taip pat nurodo, jog saviugda – tai asmenybei tobulinti skirta specialiai organizuota, tikslinga individo veikla, paremta savarankišku ugdomuoju darbu. Saviugda gali būti kreipiama į kompetencijos (fizinės, intelektinės, emocinės, socialinės, profesinės, moralinės, religinės) arba charakterio bruožų tobulinimą.

Saviugdą kaip saviauklos, savirangos ir savišvietos darną vertina S. Stonkus Žr. Stanislovas Stonkus (sud.), Sporto terminų žodynas, 2002. . Saviaukla – aktyvi, į save sutelkta sąmoninga individo veikla stengiantis tobulėti, išsiugdyti teigiamus asmenybės dorovinės brandos bruožus, doroviškai vertingą orientaciją, įveikti žalingus įpročius, ydas, silpnybes, keisti savo asmenybę. Savęs auklėjimas pasireiškia per savistabą, savianalizę, savivertę ir savęs įsipareigojimą.

Pagal R. Baublienę Žr. Reda Baublienė, Asmenybės raida ir nuolatinė saviugda, 2003. , saviugda gali būti suprantama kaip bendras asmenybės tobulėjimas, bet gali būti ir konkretizuota, t. y. galima nusiteikti konkretiems saviugdos tikslams, siekiant susiformuoti konkrečius asmenybės bruožus arba sėkmingai atlikti kokią nors veiklą. Saviugda, pasak autorės, tai saviauklos ir savišvietos harmonija, kryptingas tobulėjimas, kurio metu žmogus pats nusistato tobulėjimo kryptį, iškelia tikslus, pasirenka priimtinus saviugdos bei ugdymo būdus ir, aktyviai siekdamas užsibrėžto tikslo, tobulina savo asmenybę.

 

Pagal А. Kolbergytę ir V. Indrašienę Žr. Aušra Kolbergytė, Valdonė Indrašienė, „Grupinės terapijos elementų taikymo asmenybės saviugdos procese teorinės prielaidos“, 2011. , saviugda – vienas svarbiausių ir labiausiai skatintinų asmens ugdymosi elementų, sprendžiant ne tik dabartines individo problemas, bet ir formuojant įgūdžius bei vertybes kaip pagrindą brandesniam ir atsakingesniam požiūriui į nuolatinį savęs ugdymą.

Saviugdą su modernia, dinamiška ir holistine ugdymo koncepcija ir visą gyvenimą trunkančiu žmogaus vystymosi procesu sieja S. Vaivada Žr. Saulius Vaivada, „Saviugdos koncepto pagrindimas edukologijos požiūriu“, 2012. . Autorius skiria tris pagrindines saviugdos charakteristikas, apibūdinančias saviugdą kaip ugdymo siekinį, ugdymo priemonę ir formą bei asmenybės tobulėjimo procesą. S. Vaivada pažymi, kad saviugda yra visų vidinių asmens galių darnos siekimas ir todėl negali būti priešinama su ugdymu.

Saviugda vertinama kaip priemonė gyvenimo kokybei gerinti Žr. Kęstutis Pukelis, Mokytojų rengimas ir filosofinės studijos: raktas nuo antrų reformos durų, 1998. . Autorius pateikia „prasmingo (doro arba darnaus) gyvenimo schemą Ten pat, p. 379. , sudarytą iš vertybių (Šeima, Darbas, Sveikata, Sąžinė, Pažinimas, Meilė), tikėtina tapsiančių pagrindiniu visumos principu. Šiuo atveju sąmoningumu paremta saviugda, lemianti darnios asmenybės vystymąsi, sukuriama ugdant materialines, fizines ir dvasines vertybes. Ypač pažymima dvasinių vertybių svarba saviugdos procesui, nes jos lemia gyvenimo harmoniją ir prasmę Žr. Dalia Lukošienė, „Vertybių ugdymas – asmens profesinės ir dvasinės raidos pamatas“, 2007. . Minčių, žodžių, darbų darna, reikalavimo ir išsižadėjimo darna atsiranda suvokus prasmę, o tai – dvasinės raidos prielaidos, dvasingumo išraiška.

 

А. Kolbergytė ir V. Indrašienė Žr. Aušra Kolbergytė, Valdonė Indrašienė, „Grupinės terapijos elementų taikymo asmenybės saviugdos procese teorinės prielaidos“, 2011. pažymi, kad saviugdos reikšmė atsispindi visose gyvenimo srityse, o jos turinys pasireiškia per savęs pažinimą (teigiamų savybių ugdymą bei neigiamų savybių keitimą), sąmoningumo ugdymą (per savianalizę), emocinę saviraišką (emocijų pažinimą ir kontrolę), savo siekių įgyvendinimą (tikslus), vertybinę sistemą (nuostatų, įsitikinimų, požiūrių, prioritetų formavimą), santykį su aplinka (bendravimą), patirties perėmimą bei pasidalijimą ja.

Taigi, saviugda apima sąmoningą procesą, susijusį su savęs pažinimu, gyvenimo prasmių suvokimu, savo elgesio keitimu, vertybių formavimu ir mokymusi nuolat save tobulinti bei gebėti kurti darnius santykius su aplinka.

Saviugdos procese sąmonės formavimas yra pagrindinis ugdymo uždavinys Žr. Bronislovas Bitinas, Hodegetika: auklėjimo teorija ir technologijos, 2004. , o saviugdos priemone bei tikslu laikomas kritinis sąmoningumas ir ypač teorinis reflektyvumas Žr. Tatjana Bulajeva, „Suaugusiųjų ugdymas: kritinio sąmoningumo link“, 2007. .

Savianalizė, pasak R. Malinausko Žr. Romualdas Malinauskas, Sporto psichologijos pagrindai, 2003. , vyksta tiriant savo kūną; domintis psichiniu gyvenimu pačioje veikloje; atlikus veiklą, po įvairių įvykių; prisiminus praeitį. Savianalizės būdu pažįstant save pastebėtas savybes reikėtų įvertinti, lyginant savo mintis ir elgesį su reikalavimais, įvairiais etalonais bei pavyzdžiais, su žinomomis dorovinėmis ir kitokiomis normomis, su kitų žmonių požiūriu į asmenį.

 

B. Dattner ir R. Hogan Žr. Ben Dattner, Richard Hogan, “Can You Handle Failure?,” 2011. išskyrė kelis esminius saviugdos žingsnius. Pirmiausiai siūloma ugdyti savęs supratimą ir sąmoningumą (angl. self-awareness), pažinti save. Tai galima išsiaiškinti, atliekant įvairius asmenybės pažinimo psichologinius testus, paprašant savo artimiausių žmonių ar koučerių (asmeninio efektyvumo trenerių) suteikti tiesioginį grįžtamąjį ryšį. Antras žingsnis būtų, ugdant vadinamąjį socialinės sąveikos sąmoningumą (angl. political awareness), kuris parodo žmogaus suvokimą apie kitus per komunikaciją. Tik pažinus save bei suvokus santykio su socialine aplinka ypatumus, siūloma pritaikyti sau keletą naujų strategijų, pvz., išmokti aktyviai klausytis ir bendrauti; analizuoti bei reflektuoti situacijas ir bendravimą su žmonėmis; apgalvoti savo elgesio pasekmes dar prieš veikiant; mokytis iš klaidų, t. y. stengtis jų nekartoti.

Saviugdos formavimosi procesas priklauso nuo įvairių veiksnių: amžiaus, išsilavinimo, individualių asmenybės savybių. Būtiniausiomis saviugdos sąlygomis yra sąmonės aktyvumas, savo netobulumo supratimas ir tvirtas noras keistis. Taigi, saviugda yra kompleksinis procesas, kuris prasideda nuo savęs pažinimo, vertinimo, supratimo ir sąmoningumo lygio pažinti save.

 

2. Saviugdos fenomeno formavimosi paskatos – empirinis tyrimas

Empirinio tyrimo metodologija. Saviugdos formavimosi kontekstui nustatyti pasirinkta fenomenologinio tyrimo strategija. Fenomenologijos, kaip kokybinio tyrimo strategijos, tikslas – tirti fenomenus, atskleidžiant žmogiškųjų išgyvenimų prigimtį ir būdus, o fenomenologine strategija paremto kokybinio tyrimo objektas yra informantų žinios apie patirtus išgyvenimus, jų išgyvenimų patirties konstruktas Žr. Bronislovas Bitinas, Liudmila Rupšienė, Vilma Žydžiūnaitė, Kokybinių tyrimų metodologija, 2008. .

Siekiant atskleisti tyrimo dalyvio asmeninę poziciją, nuostatas, požiūrį, buvo taikytas pusiau struktūruotas interviu su giluminio interviu elementais. Pateiktus interviu klausimus galima suskirstyti į tokius diagnostinius blokus: saviugdos formavimosi paskatos, saviugdos turinys ir saviugdos rezultatai. Interviu metu naudotini atviri klausimai, kad būtų gauti detalūs studijuojamo fenomeno apibūdinimai Žr. Jonathan A. Smith, Paul Flower, Michael Larkin, Interpretative Phenomenological Analysis: Theory, Method and Research, 2009. .

Tyrimo vidinio validumo užtikrinimui pasirinktas pats tiksliausias duomenų fiksavimo būdas – interviu įrašomas diktofonu, interviu tekstas transkribuojamas, apimant pažodinį informantų pasisakymų citavimą, ko rezultatas – gauti išsamūs duomenys.

 

Interviu dalyvių imtis sudaryta, remiantis tyrimo tikslu ir dalyviams numatytais kriterijais Žr. Liudmila Rupšienė, Kokybinio tyrimo duomenų rinkimo metodologija, 2007; Bronislovas Bitinas, Liudmila Rupšienė, Vilma Žydžiūnaitė, Kokybinių tyrimų metodologija, 2008. , t. y. taikant tikslinę kriterijais grindžiamą atranką. Sudarant tyrimo imtį dalyviams iškelti kriterijai:

  • aktyvus asmeninės saviugdos praktikavimas (ne mažiau kaip 5 metus);
  • saviugdos propagavimas seminarų metu (ne mažiau 2 metų lektoriaus patirtis);
  • priklausymas saviugdos klubui arba mokyklai.

Iš viso į tyrimą buvo įtraukti penki informantai: 3 moterys ir 2 vyrai. Pasirinktą informantų skaičių nulėmė:

  1. pasirinkta fenomenologinė tyrimo strategija – atliekant fenomenologinius tyrimus imties dydis paprastai yra mažesnis, lyginant su etnografiniais arba grindžiamosios teorijos tyrimais Žr. Bronislovas Bitinas, Liudmila Rupšienė, Vilma Žydžiūnaitė, Kokybinių tyrimų metodologija, 2008. ;
  2. duomenų rinkimo metodas – taikant interviu siūlomas imties dydis yra nuo penkių iki trisdešimties žmonių Žr. ten pat, 2008. ;
  3. renkamų duomenų informatyvumas, arba teorinis prisotinimas, – duomenų rinkimas ir analizė trunka tol, kol pasiekiamas „prisotinimas“ Žr. Vilma Žydžiūnaitė, “Methodological Considerations: Sequential Linking of Qualitative and Quantitative Research,” 2007. .
 

Iš informantų gauta informacija skirstoma į esmines kategorijas, o šios, jei prireikia, – į subkategorijas. Gauti duomenys apdorojami remiantis kokybine turinio analize: interpretuojami, apibendrinami, lyginami su apibendrintais teoriniais duomenimis ir formuluojamos išvados. Dirbant interpretacinį darbą su duomenimis atsikartojančios temos ir svarbios temos išryškinamos iš duomenų.

Pažymėtini tyrimui būdingi ribotumai, atsirandantys taikant kokybinio tyrimo metodologija paremtus metodus (šiuo atveju – pusiau struktūruotus interviu), kadangi neįmanoma išvengti tam tikro subjektyvumo, taip pat todėl, kad naudojamasi tik kelių informantų mintimis.

Laikantis pagrindinių tyrimo etikos principų, prieš tyrimą informantai buvo supažindinti su tyrimo tikslu, buvo gauti žodiniai visų asmenų sutikimai dalyvauti tyrime, nepažeidžiant tiriamųjų anonimiškumo. Informantai tyrime dalyvavo savo noru.

Empirinio tyrimo rezultatų analizė. Atlikus kokybinę teksto analizę, nustatytos svarbiausios saviugdos formavimosi paskatos, susijusios su asmenybiniais veiksniais: susiformavę motyvai keistis, savimonė, valios pastangos keistis ir saviugdos rezultatai (1 pav.).

 
1 pav. Svarbiausios saviugdos formavimosi paskatos ir jų veiksniai / Fig. 1. Main formation incitements and factors of self-directed learning
1 pav. Svarbiausios saviugdos formavimosi paskatos ir jų veiksniai / Fig. 1. Main formation incitements and factors of self-directed learning

Tyrimo dalyviai pažymi, kad viena iš svarbiausių saviugdos formavimosi paskatų yra susiformavę motyvai keistis:

Ir noras kažką keisti, ir ėjimas link to savo tikslo… (F3);

nu vat skaitau, skaitau – visiem taip sekasi, visos tokios laimingos situacijos, o aš dar „tupiu“ vietoj. Kas su manim blogai? Ką turiu keisti, kad pasikeistų situacija? (F1).
 

Tokį poreikį dažniausiai suponuoja nepasitenkinimas esama padėtimi:

turbūt pirmiausiai duobė atsiranda… Manai, kad yra blogai tau…“ Kai tu… (tyla)… netekęs prasmės… Gyventi… O į tai įeina viskas. Kartais vienam žmogui tą duobę sukelia netekimas darbo, kitam žmogui – nusivylimas meile, kitam… didžiulis pažeminimas kažkoks… (F4);

jeigu tau yra blogai… visko netekęs esi arba pyksti ant gyvenimo…, kada jam vat… apninka beprasmybė… (F1).

Taigi, poreikį keistis dažniausiai lemia asmens nepasitenkinamas esama padėtimi ir tai skatina jį veikti. Šio tyrimo duomenys sutampa su B. Dattner ir R. Hogan Žr. Ben Dattner, Richard Hogan, “Can You Handle Failure?,” 2011. , tyrusių reakcijų į nesėkmes problematiką, tyrimo rezultatais, kad pirmo saviugdos žingsnio poreikį suponuoja patirtos nesėkmės, augantis nepasitenkinimas ar nusivylimas.

Poreikį keistis, informantų teigimu, motyvuoja pozityvi trauka: kažkas sužavi, kažkas patraukia, kažko labai užsinorima:

padeda… aplinka…, žmonės, kurie irgi tuo domisi. […] Nu tiesiog žmonės, kurie… į viską turi kitokį požiūrį. Su pagarba, […] su ryžtu, su ugnele, su charizma ir su svajonėm žmonės… (F2);

smalsumas mane vedė, kad „nu vat noriu paskaityti“. Po to, […] perskaitei, kad kažkokie kursai, galvojau: „kas čia galėtų būti?“. Tas pats ir Algirdas Karalius (aut. past.: sėkmės mokytojas Lietuvoje) – jį visi labai gyrė, sėkmės mokytojas, dar kažkas… ir nori įminti mįslę, ar tikrai?… (F4).
 

Taigi pozityvia trauka, motyvuojančia keistis, gali tapti konkretus žmogus, kurio pavyzdžiu norima tobulėti, iki tol nežinota uždeganti idėja ir pan. Pasak T. Bulajevos Žr. Tatjana Bulajeva, „Suaugusiųjų ugdymas: kritinio sąmoningumo link“, 2007. , tik įvykus prasminių perspektyvų transformacijai, asmeniui atsiranda poreikis imtis transformuojančio veiksmo – keisti socialinę aplinką bei tobulinti savo praktiką. Tai reiškia, kad saviugda pirmiausiai prasideda nuo vidinio sąmoningumo per suvokimus ugdymą, palaipsniui pereinant prie esamos gyvenimo praktikos keitimo bei socializavimosi.

Kita grupė veiksnių siejama su asmens gebėjimu save suvokti. Saviugdos procesas prasideda nuo savęs pažinimo bei vertinimo, kurių įrankis savimonė. Savimonė – paties savęs suvokimas, visų savo jėgų, gebėjimų, veiksmų, poelgių, minčių ir jausmų įvertinimas. Tai savęs žinojimas, vieningas ir visapusiškas požiūris į save. Interviu rezultatai rodo, kad, saviugdos poreikį pirmiausiai skatina asmens noras suprasti nepasitenkinimą sukeliančius reiškinius:

atsiranda noras suprasti, kodėl tu priimi būtent tokius sprendimus… a… vienoj situacijoj, a… pamatyti manipuliacijas, suprasti žaidimus… a… suprasti visuomenės diegiamas normas, a… įtaką daromą priimamiems sprendimams… (F3);

Žmogus gyvena ir jisai užduoda vis daugiau klausimų, bet yra tas troškulys, noras atsakyti tuos klausimus ir suprast tam tikrus dalykus, […] kodėl vienuose santykiuose vyrauja harmonija, kodėl kituose santykiuose vyrauja nedarna…? Ir tu nori tai suprasti, pažinti… (F2).
 

Visavertė saviugda įmanoma tada, kai individas gerai pažįsta save. Tyrimo rezultatų pagrindu galima skirti dar vieną saviugdos veiksnį – asmenybės brandą. Informantų teigimu, asmenybės brandą rodo tai, kad asmuo stengiasi pažinti save nuolat analizuodamas savo veiklą ir elgseną, t. y. per savianalizę ir vertinimą, paremtą lyginimu:

pažinimas savęs ir supratimas savęs kaip asmens, kaip kontroliuot savo emocijas, kodėl tu taip jautiesi vienoj situacijoj ir kitoj ir po to suprasti, kodėl…, suprasti santykius, santykius su žmonėm ir tas pasekmes, kurias jos sukelia, tas emocijas, man viskas saviugda yra apie emocijas… (F4);

Kažką svarstai: ar gerai darai, ar negerai darai? Ir kažką pasirenki. Gal tau reikia… pradedi mąstyti, o gal aš taip daryčiau, galbūt taip būtų geriau, tada kažko ieškai ir atrandi kažką ir matai, kad va tikrai dabar gal teisingiau darau… (F1).

Nors saviugda, kaip teigia T. Stulpinas Žr. Tomas Stulpinas, Ugdymo perspektyvos: idealai, tikslai, uždaviniai, 2005. , yra vienas svarbiausių ugdymo rezultatų, tačiau mokykloje įgyta žinių sistema dar nelemia sėkmingos saviugdos. Saviugdą, anot jo, pirmiausia lemia asmenybės branda ir motyvacija.

 

Anot D. Dvarionio Žr. Džiugas Dvarionis, „Žaidimo terapija dirbant socialinį darbą su vaikais“, 2002. , pagrindinis saviugdą lemiantis veiksnys – vidinė parengtis, kurios pagrindą sudaro vidinė motyvacija. Tyrimo rezultatų analizė taip pat rodo, kad viena iš saviugdos paskatų yra vidinis asmens nusiteikimas:

Vidinis varikliukas […] Visą laiką aš manau, kad pirmiausia nuo to prasideda […] bet tas impulsas turi būti jo viduje, turi būti iš jo… (F5);

pradedi galvoti, kad gali būti geriau, nes kiti žmonės sugeba būti nu… (tyla). Sugeba išlipti iš duobės. Tu esi prisigirdėjęs daug istorijų, kada buvo… (tyla) visko netekęs, bet jisai kažkaip sugebėjo išlipti iš to, nors atrodė visiškai beviltiška situacija, ir… kad tada tu irgi nori… (F2).

Tačiau vien vidinės motyvacijos saviugdai formuotis nepakanka – būtinas pasirengimas. Saviugda – sąmoningos asmens pastangos, kurių tikslas – slopinti bei šalinti savo trūkumus ir tobulinti jau turimas teigiamas savybes bei ugdytis naujas. Informantų teigimu, ne mažiau svarbu, kad asmuo mokėtų organizuoti ir realizuoti saviugdą, t. y. nepakanka vien norėti keistis, reikia dar ir mokėti tai daryti:

neužtenka vien perskaityti, kad […] „būk atviras su savimi“, […] „būk pagarbus, gerbk kiekvieną žmogų“… am… „nekritikuok“, ten kaip sakyt ir panašiai, tu turi tai pritaikyti… (F1);

pradeda domėtis kažkuo ir kažką pasiekia, po kiek laiko pats pamato, kad va kažkada tą sužinojau, tą perskaičiau… arba pasimokinau… ir mato, kad jis turi teigiamas pasekmes, kažkas jam pagerėjo… (F4).
 

Gauti tyrimo rezultatai atliepia kitų mokslininkų tyrimo rezultatus, kad norint užsiimti saviugda, reikia turėti pakankamai motyvų ir būti kvalifikuotam edukacine prasme Žr. Reda Baublienė, Asmenybės raida ir nuolatinė saviugda, 2003. ir sutelkti savo vidinius išteklius tikslingam ir sąmoningam mokymuisi Žr. Virginija Jūratė Pukevičiūtė, „Mokymosi mokytis kompetencijos ugdymo aspektai“, 2007. .

Išryškėjo dar viena saviugdos formavimosi paskata – asmens valios pastangos keistis. Informantai įvardijo, kad saviugdai būtina drąsa įveikti save:

reikia tos drąsos ir sugebėjimo perlipti per komforto zoną […] galima treniruotis su mažais dalykais… ruošiantis didžiajam, nereik iš karto šokt, man atrodo…, nuo devynių aukštų, reikia pabandyt pirmiausia nuo stogo nušokt… (juokiasi)… su parašiutu… (F3);

saviugda nėra vien tiktai „balta“… Tu iškapstysi labai daug juodo, labai daug pažinsi save, tas… nu, ir skanu, ir neskanu… ir… (tyla) bandysi tai keisti (tyla)… (F5).

Kitas valios pastangų keistis rodiklis – ryžtas įveikti sunkumus:

kad pusiaukelėje tu sustojęs… tu sugebėtum viską pratęsti, ir […] o gal tiesiog, kai tu suabejoji […] Ir kad toj kančioj tu sugebėtum… išbūti… ir pratęsti, nors ir nelabai malonu…, nu saviugda – ne vien šviesa… (F2).
 

Valios pastangas keistis kaip saviugdos formavimosi paskatą informantai pagrindžia asmens pasiryžimu gyventi pagal savo vertybes siekiant santarvės ir harmonijos su savimi:

jautimas, kad tai tave išskirs, nes esi vienintelis, ir paliksi „autsaideris“ ar dar kažkas, tu imi ir darai, ir tu meluoji sau… ir meluoji jiems, sau dėl to, kad tu to nemėgsti daryti, o jiems, kad tu, nu nesi tokia gi“ […] daryti tai, ko tu nenori, a… vardan kažko, vardan to įvaizdžio…? (F1).

Asmens tvirtos valios problematika ugdymo procese aktuali visų laikų tyrėjams. Valia nėra įgimtas dalykas, ją reikia ugdyti, nes be jos ir geriausi žmogaus pradai, individualūs įgymiai negali būti išplėtoti, negali atsiskleisti žmogaus esmė Žr. Antanina Grabauskienė, „Valios ugdymo problema pedagogikos teorijoje ir šių dienų aktualijos“, 2003. . Gauti tyrimo rezultatai atliepia J. Uzdilos ir A. Palujansienės Žr. Juozas Vytautas Uzdila, Aldona Palujanskienė, „Valios formavimas – ugdymo esmė“, 2005. tyrimo rezultatus, jog „mobilizuotas ryžtas padeda atlikti reikalingą veiksmą bei poelgį, ir pasitelkta imanentinė valios galia iškart tarnauja pozityviam veikimui“.

Dar viena saviugdos formavimosi paskata, išryškėjusi analizuojant tyrimo rezultatus, – saviugdos rezultatų patyrimas. Žmogaus asmeninę patirtį, susiformavusią poziciją įvairių gyvenimo klausimų atžvilgiu saviugdos procese pažymi R. Žukauskienė ir V. Viršilas Žr. Lilia Žukauskienė, Vaidas Viršilas, „Lietuvos jūrininkų saviugdos poreikiai XXI a. pradžioje: vertybinis aspektas“, 2005. .

 

Tyrimo duomenų analizė rodo, kad, informantų manymu, saviugdos procesą skatina patirtos teigiamos pasekmės:

mane dar labiau įtikino: […] per pastaruosius… kelis metus aš niekada apie save nesu blogo žodžio pasakius… sau… niekada, […] nu kaip tu gali apie save blogai kalbėti? „Tu esi nemokša“, nu tai gi… tai, vadinas, tau reikia kažkaip sugalvoti, kad tu tą išmoktum, ir… nu, tu nekalbi apie kitą žmogų, tu kalbi apie save… ir man padėjo atrasti tą ramybę… (F4);

kai aš lankau baseiną… tai aš matau, kad aš gerai jaučiuosi…, nes, pavyzdžiui, jau vieną kartą nueidama į baseiną, aš mankštą darau kasdien… tai aš iš karto irgi jaučiu, kad geriau jaučiuosi. Nuotaika geresnė… sveikata pagerėja… dėl to aš ir darau, kad man yra tokios pasekmės (F1).
 

Taip pat pasitikėjimo savimi augimas dėl įgytų gebėjimų save valdyti –

daugiau išmoksta planuoti savo laiką… pasitikėjimas ateina iš to, kai susiplanuoja ir pasiekia kažką, jaučia pasitenkinimą… (F5),

ir pasikeitusių bendravimo gebėjimų –

kai tu prieš metus vienoj situacijoj tu žinai, kad tu būtum apšaukęs tą žmogų arba, ar nu… gerai, mano būdui aš nebūčiau apšaukus, ar ne… Bet aš būčiau… „užsiraukus“ ir nekalbėjus ir… nu tikrai […] Dabar… praėjo, tarkim, metai ar ne, nuo tos situacijos ir jinai pasikartotų arba kažkokia panaši pasikartoja, ir tu matai tą pokytį, kad tu visiškai kitaip į ją sureaguoji, bet tu ir išsprendi… (F2).

Gauti tyrimo rezultatai patvirtina S. Vaivados Žr. Saulius Vaivada, „Saviugdos koncepto pagrindimas edukologijos požiūriu“, 2012. tyrimo išvadą, kad saviugdos proceso formavimuisi išskirtinę reikšmę turi asmens prisiimta atsakomybė už tobulėjimo galutinį rezultatą, siejamą su visų pagrindinių asmenybinių dimensijų pozityviais pokyčiais.