Straipsnis Pilietinės visuomenės tyrimo teorinės perspektyvos

  • Bibliografinis aprašas: Irmina Matonytė, „Pilietinės visuomenės tyrimo teorinės perspektyvos“, @eitis (lt), 2021, t. 1 655, ISSN 2424-421X.
  • Ankstesnis leidimas: Irmina Matonytė, „Pilietinės visuomenės tyrimo teorinės perspektyvos“, Viešoji politika ir administravimas, 2003, nr. 5, p. 39–47, ISSN 1648-2603.
  • Institucinė prieskyra: Vilniaus socialinių tyrimų institutas.

Santrauka. Straipsnyje apžvelgiama, kaip pilietinės visuomenės sampratą ir reiškinį nagrinėja filosofai, politologai, sociologai bei viešojo administravimo specialistai. Tokiu palyginamuoju būdu atskleidžiamas pats pilietinės visuomenės daugiaprasmiškumas ir daugiaplaniškumas. Gvildenama ir istorinė perspektyva (kaip pilietinė visuomenė iš filosofinės abstrakčios kategorijos perslinko vadybinio taikomojo pobūdžio interpretacijų link). Pateikiama ir komentuojama nemažai empirinių duomenų, kurie įvairių tyrinėtojų buvo surinkti būtent pilietinės visuomenės analizės tikslais. Lietuvių mokslininkų darbai pristatomi plačiame pasaulyje pripažintų teorijų ir akademinių autoritetų praktinių įžvalgų kontekste. Išryškinamas tarpdisciplininio požiūrio į pilietinę visuomenę reikalingumas ir potencialas.

Pagrindiniai žodžiai: pilietinė visuomenė, viešosios gėrybės, interesų grupės, savanorystė, administravimas.

 

Įvadas

Pilietinė visuomenė yra plačiai vartojama sąvoka. Kartais akademinėje bendrijoje ginčijamasi, ar pilietinė visuomenė iš vis yra mokslinė sąvoka, nes ji taip plačiai vartojama, jog susidaro vaizdas, kad tai tik populistinis ar poetiškas žodžių žaismas. Kita vertus, plačiojoje visuomenėje į šią viešajame diskurse prigijusią sąvoką žiūrima įtariai – kaip į kažkokiame dramblio kaulo bokšte iškaltą slaptažodį, mažai ką bendro teturintį su realiu kasdieniniu žmonių gyvenimu. Tokioje pilietinės visuomenės interpretacijų įvairovėje ir įtampoje tiesiog būtina apžvelgti įvairias pilietinės visuomenės sampratas bei aptarti, kokiomis prielaidomis remiantis, kokiais modeliais grindžiant ir kokiais empiriniais būdais bei stebėjimais nustatomas ir analizuojamas pilietinės visuomenės turinys (visuomeninė veikla, nevyriausybinės organizacijos, piliečių dalyvavimas ir t. t.). Sąlygiškai galima išskirti keturias pilietinė visuomenės interpretacijų paradigmas: filosofinę etinę ir kultūrologinę, politologinę, sociologinę bei viešojo administravimo. Kiekvieną jų aptarsime išsamiau.

 

1. Filosofinė etinė ir kultūrologinė paradigma

Ši paradigma arba žvelgia nelaikiškai (laiko veiksnį visai ignoruoja), arba remiasi istorine laiko samprata (tolimojo horizonto perspektyva), abstrakčiais modeliais ir nevengia normatyviškumo. Pagrindinis jos atskaitos taškas – civilizacijos (etimologiškai šis žodis siejamas su civil – pilietinis ir city – miestas), priešinamos barbariškumui (arba kaimietiškumui), idėja. Tad konkretinant ir kalbama apie miesto kultūros generuojamas vertybes, elgsenos principus ir papročius, turint mintyje tai, kad istoriškai piliečiai buvo glaudžiai susiję su gyvenimu ir veikla mieste. Perėjimą nuo kaimo kultūros prie miesto kultūros galėtų simbolizuoti dorumo principo transformacija į mandagumo, tolerancijos ir nesavanaudiškumo principą, t. y. asmeninio sąžiningumo, diktuojamo neginčijamos tradicijos (dievobaimingumo ir socialinio spaudimo), pokytis į individualizuotą nuostatą, kad galima ir reikia gyventi vadovaujantis ne tik asmeninės naudos ir patogumo išskaičiavimais, bet ir pagal viešųjų interesų bei viešųjų gėrybių logiką. Išsilavinimas čia yra svarbiausias civilizuotumą (pilietiškumą) skatinantis veiksnys. Išminčių visuomenė (Sokratų kolektyvas) būtų aukščiausia ir visavertiškiausia pilietinės visuomenės išraiška).

 

Ši kolektyvinio veiksmo dilema plačiai aptariama šiuolaikinėje filosofijoje. Ypač aktualios yra racionalaus pasirinkimo, arba kitaip – žaidimų teorijos, įžvalgos. Vis dėlto tuo nemalonaus ir nenaudingo nevisuomeniškumo reiškiniu plačiai domėtasi ir praeities filosofų. Pavyzdžiui, XVIII amžiaus škotų filosofas David Hume pateikė paprastą alegoriją, kuri atskleidžia esminę problemą, su kuria susiduria racionalus bendruomeniškumas:

Tavo javai pribrendę šiandien, maniškiai tokie bus rytoj. Mums abiem būtų naudinga, kad aš su tavim padirbėčiau šiandien, o tu man padėtum rytoj. Aš nejaučiu tau jokių simpatijų ir žinau, kad tu man taip pat. Todėl aš nesistengiu tavo labui, o jei aš su tavim dirbčiau savo labui tikėdamasis, jog tu atsilyginsi, žinau, kad man teks nusivilti ir veltui tikiuosi tavo dėkingumo. Taigi aš palieku tave dirbti vieną; tu elgiesi su manim taip pat. Pjūties laikas baigiasi, ir mes abu prarandam savo derlių dėl tarpusavio pasitikėjimo ir garantijos stygiaus. Robert D. Putnam, Robert Leonardi, Raffaella Y. Nanetti, Kad demokratija veiktų: pilietinės tradicijos šiuolaikinėje Italijoje, p. 214.

Vienintelis Hume ir kitų filosofų implikuojamas priešnuodis tokiai nevisuomeniškumo situacijai įveikti yra žmonių saviaukla, švietimas, sąmoningumo augimas.

 

Kitas svarbus filosofinio požiūrio į pilietinę visuomenę aspektas – tai ilgą laiką suabsoliutintu laikytas valstybės vaidmuo. Valstybę filosofai ilgus amžius suvokė kaip įvairialypę pilietinės visuomenės aplinką ir valstybinius interesus laikė tobuliausiu pilietinės visuomenės veiklos orientyru. Aristotelis rašė:

Visos bendrijos yra ne kas kita kaip didžiosios valstybinės bendrijos dalys. Bendrijos nariai veikia kartu, kad įgytų kokią nors naudą ir patenkintų kokius nors gyvenimo poreikius. […] Visos šios bendrijos yra pajungtos valstybinei bendrijai, nes pastaroji siekia ne laikinos naudos, bet to, kas naudinga visą gyvenimą. Aristotelis, „Nikomacho etika“, p. 5.

Tik XVII–XVIII amžiuose suklestėjusioje liberalizmo filosofijoje valstybė ir pilietinė visuomenė pradėtos suvokti kaip skirtingus dalykus reiškiančios sąvokos ir struktūros. John Locke politinės valdžios ir pilietinės visuomenės atskyrimą pagrindė prigimtinių teisių ir visuomenės kontrakto teorijomis. Jis pabrėžė, kad iš prigimties

žmonės visiškai laisvai savo nuožiūra veikia, disponuoja savo nuosavybe ir asmeniu […], neprašydami niekieno leidimo. […] Visi žmonės iš prigimties yra šioje būklėje ir jie išlieka joje tol, kol savo pačių sutarimu padaro save vienos ar kitos visuomenės nariais. John Locke, Esė apie tikrąją pilietinės valdžios kilmę, apimtį ir tikslą, p. 15.

Šioje epochoje prasideda filosofiniai svarstymai, kas atsirado pirma – pilietinė visuomenė ar valstybė, kokiu pagrindu jos veikia, kas yra geriau, teisingiau ar priimtiniau asmens, laikino kolektyvo, istorinių bendruomenių požiūriu (Alexis de Tocqueville, Karl Marx). Ši vertybinė moralinė diskusija ilgainiui sąlygojo įžvalgas apie kintamą (evoliucinį) pilietinės visuomenės pobūdį ir politinės kultūrinės lyderystės-hegemonijos svarbą (Hėgelis, Gramsci). Habermas plėtojo šias teorijas, kurdamas viešosios sferos sampratą, kurioje išryškėja laisvomis piliečių (verslo atstovų) iniciatyvomis pagrįstų sambūrių, reguliarių susitikimų, pasikeitimo naujienomis ir informacija vaidmuo, kitaip tariant – pabrėžiama istorinė žiniasklaidos reikšmė pilietinės visuomenės tapsmui. XX amžiuje suklestėjusiuose socialiniuose moksluose pilietinės visuomenės tematika ypač išpopuliarėjo. Jų reiškiamų požiūrių įvairovė atspindi pilietinės visuomenės kaip reiškinio nevienareikšmiškumą, sudėtingumą, vidinį prieštaringumą ir iš to kylantį plėtros potencialą.

 

Savanoriškas asociacijas akcentuojančios teorijos (žr. 1 lentelę) esmine prielaida (ir siekiamybe) laiko pliuralistinę visuomenę, kurioje klesti daugybė lygiaverčių ir lygiasvorių interesų grupių.

1 lentelė. Socialinių teorijų, aiškinančių pilietinę visuomenę, klasifikacija pagal G. Hyden Parengta pagal Arūnas Poviliūnas, „Pilietinė visuomenė“, p. 46.
Pabrėžiami privatūs ekonominiai interesaiPabrėžiama politinės valdžios ir pilietinės visuomenės sąsaja, vieningumasPabrėžiamos savanoriškos asociacijos
NeomarksizmasKonstitucinę tvarką akcentuojančios teorijos
NeoliberalizmasSavanoriškas piliečių asociacijas akcentuojančios teorijos
Pabrėžiamas politinės valdžios ir pilietinės visuomenės skirtumas, antagonizmas

Valstybė čia atstovauja kone absoliučiam blogiui, o individų ekonominiai interesai nublanksta prieš jų bendruomeniškumo iniciatyvas. Tai, sakytume, yra be galo gražus ir optimistinis vaizdas, tačiau realios tikrovės jis neatspindi net ir labiausiai pliuralistišku (pvz. JAV ar Skandinavijos kraštų) atveju.

 

Konstitucinę tvarką akcentuojančios teorijos įrodinėja valstybės ir pilietinės visuomenės pozityvios sąveikos galimybes ir potencialą. Čia ieškoma tikroviškų būdų, kaip teisiniais mechanizmais suderinti valstybės veiklą ir pilietiškumo raišką. Dažniausiai tokiame požiūryje ypač pabrėžiami „legalistiniai“ aspektai, teisės ekspertų nuomonė, ir taip ypač susiaurinamos filosofinės (apibendrinančios) analizės ir prognozės galimybės.

Neoliberalizmas į pilietinę visuomenę žvelgia daug mažiau palankiai ir atkreipia dėmesį į tai, jog valstybė (ir netgi nedemokratinė) dažnai atlieka esminį vaidmenį, formuodama ekonominę šalies gerovę, ir pilietinės akcijos gali būti ne tik kad nesveikintinas, bet tiesiog ir nepageidautinas reiškinys. Ši teorinė perspektyva ypač gaji ir vaisinga reformuojamų (kuriančių rinkos ekonomiką) šalių atveju. Švelnesnė šios teorijos atmaina yra korporatyvizmas, teigiantis, kad naudingai veikti gali valstybės kontroliuojamos stiprios interesų grupės.

Neomarksizmas taip pat akcentuoja ekonominių veiksnių svarbą, tik kitaip negu neoliberalizmas įžvelgia valstybės ir pilietinės visuomenės dermės galimybę. Vis dėlto pilietinė visuomenė čia yra iškraipoma ir redukuojama arba į masišką visuomeninį sąjūdį (socialinį judėjimą), arba į visuomenės aukščiausių sluoksnių interesus ginančių ir išreiškiančių interesų grupių rinkinį.

 

Žlugus komunizmui, socialinės filosofijos kūrėjai ėmėsi uždavinio aptarti pilietinės visuomenės reikšmę naujoje santvarkoje. Vengrų kilmės amerikiečių filosofas Andrew Arato į mokslinį kontekstą grąžino politinės kultūros sąvoką ir suformulavo dvi tezes, skirtas būtinoms ir pakankamoms pokomunistinės demokratinės plėtros sąlygoms apibūdinti. Pirma, neinstitucionalizavus pilietinės visuomenės, suvoktos pačia plačiausia prasme, neįmanoma išplėtoti politinės kultūros, kuri reikalinga tam, kad naujos demokratijos būtų ištvermingos ir išvengtų destruktyvių autoritarizmo ir populiarumo ciklų. Tai reiškia, kad revoliucinę socialinę mobilizaciją turi pakeisti sąmoningas institucijų kūrimas ir stiprinimas. Antra, pilietinė visuomenė, reikalinga demokratinės politinės kultūros reprodukcijai, gali būti sukurta ir apginta tik dvilypio proceso, ribojančio kolonizuojančias administracinio aparato ir rinkos ekonomikos tendencijas, pagrindu sukuriant naujas šių subsistemų socialinės kontrolės formas Žr. Andrew Arato, Jean Cohen, Civil Society and Political Theory, p. 489. .

Panašiai pilietinės visuomenės problematiką formuluoja ir socialinės filosofijos lyderis pokomunistinėje Lietuvoje Marius Povilas Šaulauskas: pilietinė visuomenė yra

pagrindinė revoliucinio pokomunistinio kismo vykdytoja; […] ir svarbiausias socialinės atskirties pažabojimo laidas. Todėl, turėdami galvoje revoliucinį socialinės kaitos pobūdį, klausiame: kaip visa apimančios permainos, galinčios sukelti nesulaikomą nepageidaujamų socialinių reiškinių ir vertybių krizės protrūkį, atliepė kasdienei jų blaškomo žmogaus būčiai ir jo pilietinei laikysenai, t. y. kokia yra ir kaip klostėsi pilietinės visuomenės ir socialinės atskirties struktūra dešimtmetės socialinės kaitos požiūriu? Aleksandras Dobryninas, Vladas Gaidys, Boguslavas Gruževskis, Arūnas Poviliūnas, Vytautas Skapcevičius, Marius Povilas Šaulauskas, Saulius Žukas, Socialiniai pokyčiai: Lietuva, 1990/1998, p. 37.
 

Autorius antrosios Lietuvos Respublikos pilietinės visuomenės raidoje įžvelgia dvi pakopas.

Pirmojoje – revoliucinės socialinės raidos – fazėje vyko itin spartus pilietinės visuomenės struktūrinio karkaso formavimasis. […] Antrojoje – evoliucinėje – fazėje pilietinės visuomenės diferenciacijos ir jos institucijų kismo tempas pastebimai lėtėjo. […] Pirmojoje raidos fazėje pilietinės visuomenės – tiek NVO, tiek ir žiniasklaidos, Bažnyčios bei universitetų – aktyvumas buvo visų pirma politinio ir kultūrinio pobūdžio, o antrojoje pakopoje vis labiau ryškėjo socialinis kultūrinis pilietinės veiklos kryptingumas. Dobryninas, Aleksandras; Vladas Gaidys, Boguslavas Gruževskis, Arūnas Poviliūnas, Vytautas Skapcevičius, Marius Povilas Šaulauskas, Saulius Žukas, Socialiniai pokyčiai: Lietuva, 1990/1998, p. 45–46.

Šiai pokomunistinės Lietuvos pilietinės visuomenės raidos trajektorijai antrina su ja organiškai susijusios socialinės atskirties kaitos dinamika. Revoliuciniu laikotarpiu ji

nepaprastai sumenko, įgyvendinus ekonomines, kultūrines ir politines (visų pirma žmogaus) teises; evoliuciniu tarpsniu […] tapo palyginti stabili ir nuspėjama, o kaita – labiau priklausoma ne nuo politikos, o nuo prieštaringos socialinių, ekonominių ir kultūrinių veikslių visumos Ten pat, p. 49. .
 

Apibendrinant galima teigti, kad filosofinėje etinėje ir kultūrologinėje paradigmoje pilietinė visuomenė iškyla kaip tariama realybė, socialinio gyvenimo aura, skatinanti pažangą, toleranciją, mažinanti asmens abejingumą savo ir kito laisvei bei pareigoms, plečiant individo ir ypač kolektyvų raiškos galimybes politinės santvarkos (valstybės) ir istorinio laiko atžvilgiu. Išsilavinusi, susipratusi, gerbianti privačią nuosavybę ir iniciatyvą, gebanti telktis ir spręsti įvairiausias problemas plati bendruomenė – toks yra filosofams priimtinas trumpas pilietinės visuomenės aprašas.

2. Politologinė paradigma

Ši paradigma į pilietinę visuomenę žvelgia siauriau. Civilizacinį kontekstą ji redukuoja į demokratinę aplinką, demokratinį režimą ir demokratines tradicijas. Politologai pilietinę visuomenę suvokia kaip būtiną konsoliduotos, perspektyvios demokratijos sąlygą, sudedamąją jos dalį. Pilietinė visuomenė apibrėžiama remiantis nuo valdžios nepriklausomų savanoriškų sambūrių egzistavimu ir nekarinio (civilinio) elemento dominavimu pagrįsta valstybės valdžia. Pagrindinė mintis čia ateina iš Alexis de Tocqueville dažnai cituojamo XIX amžiuje sukurto veikalo: kiek ir kokių nepriklausomų savanoriškų organizacijų reikia, kad demokratija veiktų? Svarbu ne tik organizacijų skaičius, bet ir tai, kam jos atstovauja bei kokia jų veiklos kokybė.

 

Aktualią politologinę tyrimų metodiką iliustruoja pilietinės visuomenės indeksas (angl. Freedomhouse index) ir jo tikslinimas pagal kitų tarptautinių palyginamųjų duomenų bazių analizę, konkrečiai, Tarptautinę socialinių apklausų programą (International Social Survey Programme, ISSP), Vidurio ir Rytų Europos Eurobarometrą (Central And Eastern Eurobarometer, CEEB) bei Tarptautinio skaidrumo korupcijos suvokimo indeksą (Transparency International Corruption Perception Index, CPI) Žr. Sten Berglund, Frank H. Aarebrot, Henri Vogt, Georgi Karasimeonov, Challenges to Democracy: Eastern Europe Ten Years after the Collapse of Communism, pp. 151–170. . Pilietinės visuomenės (Freedomhouse) indeksas remiasi informacija apie NVO skaičių šalyje ir duomenimis apie teisinę aplinką, kurioje jos veikia (įregistravimo paprastumą, teises, vyriausybinę priežiūrą, mokesčius, aprūpinimą bei prieigą prie informacijos). Viešosios nuomonės apklausose atsižvelgiama į du aspektus: NVO veiklos aktyvumą, lygį, pobūdį ir valstybės atstovų palankumą arba nepalankumą NVO. Ypač svarbiu elementu laikomos profsąjungos (ar yra laisvų profesinių sąjungų, kiek darbininkų joms priklauso, ar jų skaičius auga, ar mažėja). Teoriškai indeksas apima skalę nuo 1 (klestinti pilietinė visuomenė) iki 7 (pilietinės visuomenės visiškai nėra). Kai kurių Vidurio ir Rytų Europos valstybių pilietinės visuomenės indeksai pateikti 2 lentelėje. Pastaraisiais metais šis indeksas tose valstybėse mažai kito: Baltarusijoje per 1997–1998 jis nukrito 0,5 punkto, 17 šalių išliko nepakitęs, 3-ose valstybėse nukrito 0,25 punkto ir 6 šalyse, tarp jų ir Lietuvoje, pakilo 0,25 punkto.

 
2 lentelė. Pilietinė visuomenė Vidurio ir Rytų Europoje (Freedomhouse indeksas) Parengta pagal Adrian Karatnycky, Alexander Motyl, Charles Graybow (eds.), Nations in Transit 1998, 1999.
Vengrija1,25Rumunija3,75
Lenkija1,25Rusija4,00
Čekija1,50Albanija4,25
Slovėnija2,00Gruzija4,25
Lietuva2,00Ukraina4,25
Latvija2,25Kirgizija4,50
Estija2,25Azerbaidžanas5,00
Slovakija3,00Bosnija5,00
Mongolija3,25Kazachstanas5,00
Armėnija3,50Serbija5,00
Kroatija3,50Tadžikistanas5,25
Bulgarija3,75Baltarusija5,75
Makedonija3,75Uzbekistanas6,50
Moldova3,75Turkmėnistanas7,00
 

Remiantis kitais duomenimis, vien Freedomhouse indeksas nėra pakankamas indikatorius šalies pilietinės visuomenės paveikslui apibūdinti. Pavyzdžiui, narystė profsąjungose nėra itin iškalbus ir tikslus pilietinės visuomenės matmuo. Narystės profsąjungose požiūriu Lenkija teturi labai silpną pilietinę visuomenę (85,2 proc. apklaustųjų namų ūkių neturėjo nė vieno savo atstovo profsąjungose), o Rusijos – gana stiprią pilietinę visuomenę (čia tik 38,2 proc. apklaustųjų namų ūkių neturėjo nė vieno savo atstovo profsąjungose) Žr. Sten Berglund, Frank H. Aarebrot, Henri Vogt, Georgi Karasimeonov, Challenges to Democracy: Eastern Europe Ten Years after the Collapse of Communism, p. 155. . Teisingiau yra klausti, ar profsąjungos daro įtaką valstybės gyvenimui, ar gyventojai jaučia jas veikiančias. Šitaip pakreipus klausimą, pilietinės visuomenės vaizdas gana akivaizdžiai pakinta. Pasirodo, kad po gausybės profsąjungų priedanga slypi realus darbininkų teisių nepaisymas, išskirtinis prioritetas darbdavių interesams. Panašių pilietinės visuomenės vaizdo korektūrų atsiranda ir įdėmiau panagrinėjus piliečių religinės praktikos įpročius, paramos (pinigais ir savo laiku) įvairiems projektams apraiškas, dalyvavimą demonstracijose, pasitikėjimą vietos savivaldos ir kitomis valdžios institucijomis, pagarbą žmogaus teisėms ar korupcijos suvokimą. Pagal visus minimus kriterijus pilietinės visuomenės situacijos paveikslas įvairiose šalyse yra visai kitoks negu rodo Freedomhouse. Tai galima išryškinti korupcijos suvokimo indeksu, atspindinčiu „pilietinės doros“ (gebėjimo ir polinkio atskirti viešuosius ir privačiuosius interesus) laipsnį. Šio indekso reikšmių skalėje rodiklis 0 reiškia, kad valstybė yra labai korumpuota, 10 – kad valstybė labai švari/skaidri. Pagal šį indeksą sureitinguotos Vidurio ir Rytų Europos valstybės pateiktos 3 lentelėje.

 

Latvija čia atsiduria netikėtai žemoje pozicijoje, o Baltarusija pakyla per nemažai pakopų. Estija atrodo geriau už Vengriją, Lenkiją, Lietuvą. Rusija gerokai smukteli. Vis dėlto šie du reitingai (Freedomhouse ir korupcijos suvokimo) yra panašūs ir pokomunistinės pilietinės visuomenės būklės apžvalgoje iš esmės ko nors nekeičia. Tačiau pastebimos variacijos ir skirtumai, atsirandantys dėl naudojamų skirtingų kintamųjų, išreiškia tokių matavimų sąlygiškumą ir redukuojamąjį pobūdį. Jie svarbūs ir iškalbingi palyginamosiose studijose (laike ir tarp šalių), tačiau mažai naudingi ieškant atsakymo į subtilesnius klausimus „kodėl?“ Ne veltui politologinis aspektas akcentuojamas teorinėse studijose ir yra kaip tam tikras orientyras stambioms tarptautinėms organizacijoms, tačiau jis mažai naudingas šalies vidinių procesų specialistams, politikams praktikams ir kitiems pilietiniais klausimais besidomintiems asmenims. Kaip sakoma, politologiniais instrumentais fiksuojami ribuliai vandens paviršiuje, nustatoma esminė juos sukelianti priežastis (audra, įkritęs akmuo, išnėrusi žuvis ir pan.), tačiau taip ir lieka neaišku, kas vyksta giliau, kokia to ribuliavimo perspektyva.

Apibendrinant galima pasakyti, kad politologinės paradigmos duomenų šaltiniai yra įstatymų bazė, kiekybinės organizacijų ir piliečių veiklos raiškos bei nuomonių apklausų duomenys, jie plačiai naudoja sąlyginių indeksų principą ir ekspertų vertinimus. Politologai pilietinę visuomenę suvokia kaip absoliutų gėrį, teigiamybę, ir visos jų rekomendacijos linksta liberalizmo, pliuralizmo (geriau be religinių organizacijų), valstybės ribojimo ir pilietinės visuomenės stiprinimo bei skatinimo kaip demokratijos garanto, pasekmės ir tikslo kryptimi.

 

3. Sociologinė paradigma

Politikos ir ekonomikos sociologinė paradigma pirmiausia žvelgia į įvairius problemos aspektus šalies viduje ir tarptautiniam palyginimui sudaro platesnės apibendrintos duomenų bazės galimybes. Čia plačiai taikomas aprašomosios procentinės išraiškos principas. Pilietinės visuomenės tema atliekamų socialinių kiekybinių tyrimų dauguma priskirtina būtent šiai politikos ir ekonomikos sociologijos paradigmai. Šios paradigmos studijos į pilietinę visuomenę leidžia pažvelgti per piliečių ir jų kolektyvų iniciatyvų, nesiejamų su pelno troškimu, prizmę: domisi, kuriose veiklos srityse ir kokiais klausimais pilietinės visuomenės raiška aktyvi arba pasyvi, kaip piliečiai dalyvauja tokioje veikloje (lyderystė, filantropija, savanoriškumas, darbo rinkos savitumai), kaip tokios organizuotos iniciatyvos bendrauja arba konkuruoja tarpusavyje (įskaitant ir santykius su žiniasklaida) ir su valstybe. Platesniam ir aukštu moksliniu lygiu aprobuotam suvokimui verta detaliau pagvildenti Johnso Hopkinso universiteto Pilietinės visuomenės studijų centro koordinuojamo nepelno sektoriaus tyrimų rezultatus, paskelbtus didelį atgarsį sukėlusioje 1999 m. išleistoje knygoje Žr. Lester M. Salamon, Helmut K. Anheier, Regina List, Stefan Toepler, S. Wojciech Sokolowski, Global Civil Society: Dimensions of the Nonprofit Sector, Baltimore (MD): The Johns Hopkins Center for Civil Society Studies, 1999. . Šioje studijoje pristatomos 22 Vakarų ir Vidurio Europos, Lotynų Amerikos, Šiaurės Amerikos, Azijos ir Artimųjų Rytų šalys (deja, šis projektas neapėmė nė vienos iš Baltijos šalių). Projekte visos nepelno organizacijos pagal veiklos pobūdį buvo suskirstytos į 12 grupių: kultūros ir poilsio, mokymo ir tyrimų, sveikatos, socialinių paslaugų, aplinkosaugos, namų ūkio ir raidos, teisės ir politikos, filantropijos ir savanorystės tarpininkų, tarptautines organizacijas, religines organizacijas, verslo ir profesinių asociacijas (sąjungas) ir kitas organizacijas (nepriskirtas nė vienai iš 11 klasifikacinių pozicijų). Religinės organizacijos išskirtos ir tirtos atskirai bei kartu su kitomis NVO. NVO padėčiai aprašyti buvo naudoti keturi pagrindiniai kintamieji: išlaidos, įdarbinimas, savanoriai, pajamos. Iš pastarųjų išskirti trys šaltiniai: mokesčiai ir pajamos už suteiktas paslaugas, viešojo sektoriaus kontribucijos, filantropija arba privatus finansavimas.

 

Šioje studijoje išryškėjo NVO gausa atskirose veiklos srityse ir šalių skirtumai pagal NVO iniciatyvų ir valstybės arba verslo remiamų iniciatyvų pasiskirstymą. Svarbiausi rodikliai – kokią įtaką NVO daro darbo rinkai, t. y. kuriose srityse ir kiek žmonių sukuria darbo vietas, bei NVO pajamų ir išlaidų struktūra – iš kur, kiek pajamų gaunama ir kam išleidžiama – atspindėta 4–7 lentelėse.

4 lentelė. Darbo vietos NVO pagal veiklos sritį ir regioną/šalį (be religinių organizacijų) 1995 m., procentais Parengta pagal Lester M. Salamon, Helmut K. Anheier, Regina List, Stefan Toepler, S. Wojciech Sokolowski, Global Civil Society: Dimensions of the Nonprofit Sector, p. 478.
Regionas/
šalis
KultūraŠvietimasSveikataSocialinės paslaugosAplinkos apsaugaPlėtraTeisėFilantropijaProfesinės ir kitaNVO dalis darbo rinkoje
Vakarų Europa10,128,121,927,00,85,52,50,23,97,0
JAV7,321,546,313,50,06,31,80,32,97,8
Izraelis5,950,327,010,90,81,00,42,01,99,2
Japonija3,122,547,116,60,40,30,20,29,73,5
Australija16,423,318,620,10,510,83,20,17,17,2
Vidurio Europa34,917,78,312,03,36,32,82,810,91,1
Lotynų Amerika10,644,412,210,30,57,00,70,314,02,2
Vidurkis:14,430,219,618,31,15,81,90,88,04,8
 
5 lentelė. Darbo vietos NVO pagal veiklos sritį ir regioną/šalį (be religinių organizacijų, įskaitant savanorius) 1995 m., procentais Parengta pagal Lester M. Salamon, Helmut K. Anheier, Regina List, Stefan Toepler, S. Wojciech Sokolowski, Global Civil Society: Dimensions of the Nonprofit Sector, p. 479.
Regionas/
Šalis
KultūraŠvietimasSveikataSocialinės paslaugosAplinkos apsaugaPlėtraTeisėFilantropijaProfesinės ir kitaNPO dalis darbo rinkoje
Vakarų Europa19,020,516,424,82,05,44,10,57,410,3
JAV9,018,534,222,11,04,04,91,05,311,9
Izraelis8,641,427,216,00,60,82,01,61,711
Japonija5,518,537,317,30,71,90,51,117,34,6
Australija22,717,914,923,61,410,42,90,26,110,1
Vidurio Europa34,513,86,717,64,95,43,43,110,61,7
Lotynų Amerika9,235,910,917,11,010,11,10,514,13,0
Vidurkis:18,223,415,620,82,16,23,01,19,56,9
 
6 lentelė. NVO pajamos (be savanorių indėlio) pagal pajamų šaltinį ir regioną/šalį 1995 m., procentais Parengta pagal Lester M. Salamon, Helmut K. Anheier, Regina List, Stefan Toepler, S. Wojciech Sokolowski, Global Civil Society: Dimensions of the Nonprofit Sector, p. 480.
Regionas/
Šalis
Viešieji
finansai
Privačios
lėšos
Narių mokesčiai,
pajamos už paslaugas
Vakarų Europa55,67,237,2
JAV30,512,956,6
Izraelis63,910,225,8
Japonija45,22,652,1
Australija31,16,462,5
Vidurio Europa33,320,546,1
Lotynų Amerika15,510,474
Vidurkis:40,110,549,4
7 lentelė. NVO pajamos (įskaitant savanorių indėlį) pagal pajamų šaltinį ir regioną/šalį 1995 m., procentais Parengta pagal ten pat.
Regionas/
Šalis
Viešieji
finansai
Privačios
lėšos
Narių mokesčiai,
pajamos už paslaugas
Vakarų Europa42,629,627,8
JAV25,626,947,4
Izraelis59,117,023,9
Japonija41,510,747,8
Australija25,423,451,2
Vidurio Europa25,035,739,3
Lotynų Amerika14,119,266,7
Vidurkis:32,126,541,4
 

Įdomu tai, kad sektorinė NVO priklausomybė atskirose šalyse ir regionuose labai skiriasi: pavyzdžiui, JAV didelė dalis veikiančių NVO yra susitelkusios sveikatos apsaugos srityje, Vakarų Europoje – švietimo ir socialinių paslaugų sferoje, o Vidurio Europoje didžiausią dalį pilietinių iniciatyvų pritraukia kultūra. Pastebime, kad Lotynų Amerikoje, Vidurio Europoje ir Japonijoje yra neproporcingai daug NVO yra profesinių sąjungų ir asociacijų grupėje. Ir dar vienas svarbus sektorinio NVO pasiskirstymo rodiklis – Vidurio Europa stebina dideliu aplinkos apsaugos organizacijų tankiu.

Kitas svarbus ir į akis krintantis pastebėjimas – NVO svoris darbo rinkoje priklauso nuo politinės ir ekonominės šalies santvarkos ir bendruomenės tradicijų: ilgą demokratijos istoriją turinčios JAV ir Vakarų Europa turi ekonomiškai svarbias NVO, o NVO stiprumą Izraelyje tikriausiai dera aiškinti remiantis kultūriniais šios visuomenės bruožais ir savita vienijamąja bendruomenine patirtimi. Pagaliau ši lentelė rodo ir apverktiną NVO situaciją Vidurio Europos darbo rinkoje.

Šeštoje lentelėje pateikiami duomenys papildo žinias apie NVO vietą sektorinio darbo pasidalijimo požiūriu šalyse ir regionuose, atsižvelgiant į savanorišką veiklą. Vakarų Europoje NVO svoris darbo rinkoje išauga 147 proc., JAV – 153 proc., Vidurio Europoje – 154 proc. Sritys, pritraukiančios daugiausia savanorių, šalyse ir regionuose skiriasi, tačiau visur gana imli savanoriams yra kultūros, socialinių paslaugų, aplinkos apsaugos, teisinės pagalbos bei profesinio atstovavimo veikla (kalbant apie pastarąją, būtina daryti išlygą – ji Vidurio Europoje ir Lotynų Amerikoje savanorių praktiškai neturi).