Straipsnis Ar lietuviai taps tautine mažuma savo tėvynėje? Psichologiniai eurointegracijos aspektai

Santrauka. Straipsnis skirtas psichologinių skirtumų tarp eurointegracijos šalininkų ir priešininkų Lietuvoje analizei. Pradžioje nagrinėjamos teorinės tyrimo prielaidos: psichikos struktūra, kolektyvinio komplekso sąvoka, santykiai tarp ego ir kompleksų, vėliau, pasitelkus šias sąvokas, analizuojami lietuviško tautiškumo raidos bruožai Vakarų visuomenėse vykstančių procesų kontekste. Straipsnyje teigiama, jog, stiprėjant niveliuojančioms eurointegracijos jėgoms, tautiškumo reikšmė žmonių gyvenime mažėja, todėl neatmestina galimybė, kad kada nors savo tėvynėje lietuviai taps mažuma.

Pagrindiniai žodžiai: Lietuva, tautiškumas, globalizacija, eurointegracija, pasąmonė, kolektyvinis kompleksas, psichologija.

Įvadas

Straipsnį rašyti paskatino šalies populiariojoje, o neretai ir mokslinėje spaudoje dažnai įsiplieskiantys, prigęstantys ir vėl įsiliepsnojantys ginčai tarp eurointegracijos šalininkų ir priešininkų. Ši iš esmės intelektinė polemika kartais pasiekia tokia įtampą, kad oponentams apibūdinti pradedami vartoti psichiatrijos terminai Žr., pvz., Klaudijus Maniokas, „Europeizacijos draugai ir priešai: kodėl ES kai kam vėl pradeda panašėti į Sovietų Sąjungą“. ar aukščiausią paniekos laipsnį išreiškiantys naujadarai Žr. „Europeizatorių galerija“. . Straipsnio tikslas – šiame iš pirmo žvilgsnio grynai politologiniame ginče rasti bendrą vardiklį, priešininkų pozicijas analizuojant pasitelkus psichologijos sąvokas.

Tautiškumas arba globalizacija – žodžiai, kuriais dažniausiai apibūdinamos skirtingos lietuvybės kilmės, esmės ir istorinės raidos sampratos Žr. Česlovas Iškauskas, „T. Venclova: tautiškumas vs globalizacija“. . Eurointegracijos šalininkų manymu, globalizacija – pagrindinė šiuolaikinio pasaulio raidos tendencija, todėl priešintis jai yra beprasmiška ir beviltiška. Jų oponentai akcentuoja tautiškumą ardančias dabartinės Vakarų, o kartu ir Lietuvos visuomenės raidos tendencijas. Kaip rašo Vytautas Radžvilas, „vargu ar yra prasmė įrodinėti, jog toliau žengiant dabartiniu keliu tauta gali tiesiog išnykti“ Vytautas Radžvilas, „Pamąstymai“. . Jeigu šis įspėjimas pradėtų pildytis, neišvengiamai ateitų laikas, kai lietuviai, naudojant kažkada populiaraus filmo pavadinimą, taptų „savais tarp svetimų ir svetimais tarp savų“ Никита Михалков (реж.), Свой среди чужих, чужой среди своих, Москва: Мосфильм, 1974. . Kokie psichologiniai veiksniai lemia, skatina ar netiesiogiai veikia eurointegracijos ir tautiškumo stiprinimo procesus – tai pagrindinė straipsnyje aptariama problema.

Skirtingos psichologijos mokyklos politinių procesų ir veikėjų analizei taiko skirtingus metodus Žr. Martha L. Cottam, Beth Dietz-Uhler, Elena Mastors, Thomas Preston, Introduction to Political Psychology; Gediminas Navaitis, Politikų psichologija. . Straipsnyje daugiausia remsimės analitinės psichologijos idėjomis. Šios mokyklos atstovų indėlis į XX amžiuje vykusių ir dabar tebevykstančių politinių procesų analizę yra svarus ir praktiškai nekvestionuojamas. Be klasikiniais tapusių Carlo Gustavo Jungo darbų, čia minėtini Jameso Hillmano, Roberto Hinshaw ir Luigi Zojos tyrinėjimai Žr. James Hillman, A Terrible Love of War; Robert Hinshaw, Luigi Zoja (eds.), Jungian Reflections on September 11: A Global Nightmare. . Šiame straipsnyje nauja yra tai, kad analitinės psichologijos sąvokos taikomos Lietuvoje vykstančių procesų analizei.

Sąmonė ir pasąmonė: teorinės tyrimo prielaidos

Šiame darbe remsimės dviem pagrindinėmis prielaidomis. Pirma prielaida siejasi su psichikos struktūra. Analitinė psichologija išskiria dvi psichikos dalis – sąmonę ir pasąmonę – ir postuluoja pasąmonės prioritetą prieš sąmonę. Kaip rašė Jungas, „galima kiek nori tvirtinti, kad psichika susideda iš sąmonės ir jos turinių, bet tai nepaneigia, o tik patvirtina faktą, jog egzistuoja visų sąmoningų reiškinių pagrindas, arba matrica, – priešsąmonė ir posąmonė, viršsąmonė ir pasąmonė“ Carl Gustav Jung, “On the Nature of Psyche,” p. 168. . Mūsų nagrinėjamų problemų kontekste tai reiškia, kad būtina analizuoti ne tik sąmoningus politikų bei visuomenės veikėjų sprendimus, bet ir bandyti atskleisti, kokių pasąmonės jėgų išraiška yra arba gali būti jų žodžiai ir veiksmai.

Antra prielaida siejasi su kolektyvinės pasąmonės struktūra. Kaip teigia Jungas, „asmeninė pasąmonė daugiausiai susideda iš kompleksų, o kolektyvinės pasąmonės turinį daugiausiai sudaro archetipai“ Carl Gustav Jung, “The Concept of the Collective Unconscious,” p. 42. . Bene labiausiai paplitę kompleksai – vorų, gyvačių baimė, valdžios ar turto troškimas. Jei kokio nors komplekso atsiradimą galima paaiškinti individo biografijos faktais, kalbama apie individualius kompleksus, jei tautos ar žmonijos istorija – kolektyvinius.

Archetipai ‒ tai su tam tikrais vaizdiniais susiję jausmai. Kaip rašo Jungas, archetipai

sykiu yra ir vaizdiniai, ir emocijos. Galima kalbėti apie archetipus tik tuo atveju, jei šie abu aspektai pasireiškia vienu metu. Kai yra tik vaizdinys, susiduriame su paprastu žodiniu vaizdu (vaizdingu žodžiu), kuris nėra labai svarbus. Bet kartu su emociniu aspektu vaizdinys įgyja dvasiškumo ir dieviškumo (arba psichinės energijos); jis tampa dinamišku ir gali sukelti kokias nors pasekmes. Carl Gustav Jung, Žvelgiant į pasąmonę, p. 105.

Spustelėjus išskleisti...

Dažniausiai archetipai pasireiškia kaip tipinėse situacijose atliekami veiksmai ir patiriami jausmai. Psichiniai turiniai nesąmoningi galėjo tapti tik daug kartų patirti ir pakartotinai išgyventi. Jungas šį procesą aprašo taip:

Archetipų esama tiek, kiek tipiškų gyvenimo situacijų. Begaliniai pasikartojimai atspaudžia šį patyrimą psichinėje konstitucijoje, bet ne turiniu užpildytų vaizdinių forma, o formomis be turinio, kurios iš esmės yra pažiūrų ar elgesio galimybės. Jei gyvenime atsitinka kas nors, kas atitinka archetipą, jis ima veikti. Tada, panašiai kaip instinktyvios reakcijos atveju, atsiranda būtinumas veikti taip, o ne kitaip, kuris nugali protą ir valią, arba sukelia konfliktą, peraugantį į patologiją, t. y. sukelia neurozę. Carl Gustav Jung, “The Archetypes and the Collective Unconscious,” p. 66–67.

Spustelėjus išskleisti...

Šalia archetipo svarbų vaidmenį kolektyvinės pasąmonės struktūroje atlieka kolektyviniai kompleksai. Kolektyvinio komplekso sąvoka platesnė nei archetipo ir leidžia geriau atspindėti kolektyvinėje pasąmonėje vykstančius procesus. Pavyzdžiui, 1937 metais parašytame straipsnyje Jungas vokiškąjį fašizmą traktavo kaip germanų ir skandinavų dievo Wotano archetipo atgimimą Žr. Carl Gustav Jung, “Wotan.” . Bet ar šio archetipo užtenka, norint bent kiek išsamiau paaiškinti vokiečių pasąmonės, o kartu ir psichikos funkcionavimo ypatumus nacių valdymo metais? Akivaizdu, kad be Wotano, vokiečius veikė daug kitų pasąmonės faktorių, arba archetipų. Maža to, skirtingas socialines grupes valdančią biurokratiją, kariuomenę, valstiečius, tarnautojus veikė skirtingos pasąmonės jėgos. Kolektyvinio komplekso sąvoka ir suteikia galimybę išskirti, sisteminti ir analizuoti šiuos tarp įvairių grupių egzistuojančius skirtumus. Kolektyvinis kompleksas – tam tikrai žmonių grupei bendras pasąmonės sluoksnis, besireiškiantis kaip archetipų, simbolių, vertybių, nuostatų, jausmų, pažiūrų sistema. Sąvoka yra artima tam, ką Johannas Gottriedas Herderis vadino „tautos dvasia“ (Volksgeist) Žr. Johann Gottfried von Herder, Reflections on the Philosophy of the History of Mankind. , kai kurie rasizmo teoretikai – „rasės siela“ Žr. “Classical Definition of Race.” , o psichologijoje ši sąvoka kartais apibūdinama dar ir kaip „kolektyvinė dvasia“ Kaip rašo Eli Weissstub ir Esti Galili-Weisstub, „nacizmą galima traktuoti kaip archetipinę ‚kolektyvinės dvasios gynybą‘“ (“Collective trauma and Cultural Complexes,” p. 163). .

Vienas iš reikšmingiausių per visą žmonijos istoriją kolektyvių kompleksų – tautiškumo. Jis pasireiškia tais atvejais, kai kurios nors tautos atstovas jaučia, mąsto, elgiasi tik tai tautai būdingu būdu. Pavyzdžiui, lietuvis, pagalvojęs apie Žalgirio mūšį, patiria pasididžiavimo jausmą, žydas, pamatęs ką nors godžiai valgant kiaulieną, – pasišlykštėjimą, ir panašiai. Būtina pabrėžti, kad kolektyvinis tautiškumo kompleksas pasireiškia tik tais atvejais, kai tam tikri jausmai patiriami ar veiksmai atliekami nesąmoningai, kai žmogui nereikia galvoti, kad jis – lietuvis (lenkas, vokietis ar rusas) ir todėl privalo jausti, elgtis ar mąstyti vienaip, o ne kitaip. Tautinio auklėjimo tikslas ir yra kuo daugiau sąmoningų psichikos turinių paversti nesąmoningais, tai yra formuoti tai tautai būdingą kolektyvinį kompleksą ar, vartojant Herderio terminiją, tautos dvasią.

Pagrindinė tautinio, kaip ir bet kokio kito kolektyvinio komplekso, formavimo priemonė – kalba, pagrindiniai formavimo būdai – mitologija, religija, menas. Kuo daugiau žmonių ir kuo ilgiau dalyvauja komplekso formavime, tuo jis stipresnis. Tauta egzistuoja, kol egzistuoja jos narių veiklą, jausmus, mintis lemiančios pasąmonės struktūros, kitaip tariant, kolektyvinis kompleksas; jam išnykus, telieka ta pačia kalba kalbančių individų grupė.

Kolektyvinėje pasąmonėje glūdinčių ir prieš tautiškumą nukreiptų jėgų visumą galima pavadinti globalizacijos kompleksu. Pastarasis vienija tuos, kurių pasaulėžiūra ir pasaulėjauta atspindi šiuo metu Vakaruose vyraujančias tendencijas. Be abejo, daugeliu atvejų skirtumai tarp tautiškumo ir globalizacijos šalininkų yra labiau kiekybinio nei kokybinio pobūdžio: nė vienas globalizacijos ar (siauresne prasme) eurointegracijos šalininkas nekalba prieš tautiškumą ir nė vienas tautiškumo apologetas neneigia saikingos ir apgalvotos eurointegracijos galimybių. Ir vis dėlto tai ne vienas kitą papildantys, o neigiantys kompleksai. Be to, polemikos tarp tautiškumo ir globalizacijos toną daug lemia ne tik tai, kokių pasąmonės jėgų poveikį patiria jos dalyviai, bet ir tų jėgų intensyvumas.

Atsižvelgiant į santykį su įvairiomis kolektyvinėje pasąmonėje glūdinčiomis jėgomis, galima išskirti keturias pagrindines žmonių grupes: abejinguosius, kompleksuotus, pašauktuosius ir apsėstuosius. Abejingiesiems priklauso tie, kurie žino apie kokio nors psichologinio reiškinio egzistavimą, bet nuo jo atsiriboja. Paprasčiausi tokios nuostatos pavyzdžiai: „Aš žinau, kad kai kurie žmonės neapkenčia kitos rasės atstovų, bet man tai svetima“; arba „Aš žinau, kad kai kurie žmonės kovoja už tautiškumo išsaugojimą, bet aš jiems nepriklausau“.

Antrą grupę sudaro kompleksuotieji. Kompleksuoti žmonės gyvena visakraujį savo epochos socialines normas atitinkantį gyvenimą, tik kai kuriose situacijose patiria tam tikrų iš pasąmonės kylančių jėgų poveikį. Pavyzdžiui, rasistinį kompleksą turintys individai išgyvena psichinį diskomfortą, bendraudami su kitos rasės atstovais, ar tautiškumo komplekso poveikį patiriantys žmonės negali ramiai žiūrėti, kaip tyčiojamasi iš tautos simbolių.

Trečią grupę galima pavadinti pašauktaisiais. Tai žmonės, kurie ne tik patiria tam tikrų iš pasąmonės kylančių jėgų poveikį, bet ir joms atsiduoda. Kasdieninėje kalboje tokia nuostata paprastai apibūdinama žodžiais: „Aš negaliu kitaip“. Kaip rašo Jungas:

tikra asmenybė visada turi paskirtį, kuria tiki; jai pataria pistis, kaip Dievas, nors tai galbūt, kaip pasakytų eilinis žmogus, tėra tik individualios paskirties jausmas. Ši paskirtis, beje, veikia kaip dieviškas įstatymas, kurio neįmanoma išvengti. Tai, kad labai daugelis žūsta savo kelyje, nieko nereiškia turinčiam pašaukimą žmogui. Jis privalo paklusti savo įstatymui taip, tarsi lieptų demonas, kuris šnabžda jam į ausį ir gundo naujais, netikėtais keliais. Kas turi pašaukimą, girdi gelmių balsą, tas yra pasmerktas. Todėl, anot padavimo, jis turi asmeninį demoną, kuris jam kažką pataria ir kurio užduotis privalo vykdyti. Visiems žinomas šios rūšies pavyzdys – Faustas, o istorinis faktas – Sokrato daimonas. […] Pašaukimas ar pašaukimo jausmas – tai ne tik didžiųjų žmonių prerogatyva, o taip pat ir paprastų, netgi eilinių; skirtumas tiktai tas, kad menkėjant asmenybei pašaukimas tampa vis labiau užvualiuotas ir nesąmoningas, tarsi vidinio demono balsas vis labiau toltų, kalbėtų vis rečiau… Карл Густав Юнг, Бог и бессознательное, с. 464–465.

Spustelėjus išskleisti...

Ketvirtą grupę sudaro apsėstieji – žmonės, kurių ego yra visiškai integruotas į kokį nors kolektyvinį kompleksą, yra jo dalis. Pagrindinis apsėstųjų skirtumas nuo pašauktųjų ‒ apsėstieji nesuvokia, jog yra kokio nors komplekso valdžioje, ir savo pažiūras, elgesį, gyvenimo būdą laiko vieninteliu teisingu. Kasdieninėje kalboje tokia nuostata paprastai išreiškiama žodžiais: „Visi klysta, teisūs tik mes“.

Apsėstųjų egzistavimas – bene geriausias kolektyvinių kompleksų egzistavimo įrodymas. Jei yra apsėstieji, yra ir tai, kas apsėda. Be to, jei skirtingi individai yra apsėsti tų pačių ar labai panašių jėgų, vadinasi, tų jėgų ištakų reikia ieškoti ne individualioje, o kolektyvinėje pasąmonėje. Įvairiose istorinėse kultūrinėse epochose tos jėgos pasireikšdavo ir būdavo įvardijamos labai įvairiai: dvasios, daimonai, idėjos, dievai. Silpnėjant religinių vaizdinių reikšmei žmonių gyvenime, stiprėjo socialinių ir politinių vaizdinių reikšmė. Kaip rašė Jungas, „seni, gąsdinę žmones dievai niekur nedingo, o tik pakeitė vardus: dabar jie rimuojasi su „izmais“ Carl Gustav Jung, Essays on Contemporary Events, p. 95. . Niekas nepareikalavo XX a. tiek aukų, kaip komunizmas ir fašizmas.

Taigi, kolektyvinė pasąmonė ir yra bendras eurointegracijos šalininkų ir priešininkų vardiklis, o nesusišnekėjimas pirmiausia kyla iš to, jog jie yra veikiami, patiria įtakas, o kartais net yra valdomi skirtingų pasąmonės struktūrų. Iš vienos pusės tai esti tautiškumo kompleksas, iš kitos – jį ardančios, griaunančios ar bent jau silpninančios globalizacijos tendencijos. Priklausomai nuo to, kiek kokio nors diskusijos dalyvio ego yra integruotas į kurį nors iš šių kompleksų, formuojasi jo jausmai, norai, mintys, bendro pasaulio ir Lietuvos vietos jame matymas.

Lietuviškojo tautiškumo raidos bruožai

Lietuvių tautinį savitumą atspindinčios pasąmonės struktūros gimė kartu su lietuvių kalba, buvo formuojamos pagoniškų, o vėliau krikščioniškų apeigų, grūdinosi kovose su įvairaus plauko atėjūnais, liejosi graudžiomis ir ilgesingomis liaudies dainomis. XIX amžiaus antroje pusėje jos prasiskverbė į saujelės inteligentų protus, užvaldė jų norus, jausmus, mintis, pavertė kovotojais už tautinę ir nacionalinę idėją.

Atkūrus valstybingumą, tautiškumas atsidūrė ir politikų, ir visuomenės dėmesio centre. Pirmiausia buvo bandyta susivokti, kas sudaro lietuviškumo esmę ir kokiomis kryptimis galima ir būtina jį plėtoti. Išskirtinį vaidmenį čia suvaidino Vydūno ir Stasio Šalkauskio darbai. Populiarioje kultūrinėje spaudoje buvo inicijuota diskusija apie lietuvių tautinio charakterio ypatumus Žr. V. Jakubėnas, „Lietuvių tauta ir jos ateitis: atsakymai į anketą“, p. 516–518. . Be to, nepriklausomoje Lietuvoje susiformavo profesionali filosofija, buvo puoselėjamas bei tiriamas profesionalus ir liaudies menas Žr. Paulius Galaunė, Lietuvių liaudies menas: jo meninių formų plėtojimosi pagrindai. , intensyviai kuriama tautinė mitologija ir net pasakos Žr. Oskaras Milašius, Lietuviškos pasakos. . Visa tai davė savo vaisių: pakartotinės sovietinės okupacijos metais tūkstančiai žmonių stojo ginti nepriklausomybę. Daugelis užmokėjo už tai savo gyvybe.

Nors pirmosios nepriklausomybės metais tautiškumui ugdyti ir puoselėti buvo dedama daug pastangų, teigti, kad visų jų dėka buvo suformuota tvirta ir sugebanti bet kokioms išorinėms deformacijoms pasipriešinti tautos dvasia, būtų per drąsu. Kuo ilgiau formuojamos pasąmonės struktūros, tuo jos tvirtesnės, o štai Lietuvoje tik įgaunantis pagreitį tautinės savimonės formavimosi procesas buvo sustabdytas brutalios išorinės jėgos – šalis vėl buvo inkorporuota į Rusijos imperiją, tik kitaip pasivadinusią ir persidažiusią kitomis spalvomis.

Sovietmetis – juodžiausias puslapis lietuviško tautiškumo raidoje. Pirmiausia, fiziškai buvo sunaikinta ar bent jau izoliuota geriausia tautos dalis – tie, kurių vaidmuo formuojant ir palaikant tautiškumą buvo didžiausias. Antra, tauta buvo suskaldyta. Pirmas skilimas įvyko karo pabaigoje, didelei tautos daliai pasitraukus į Vakarus. Faktiškai dėl masinės emigracijos susiformavo dvi Lietuvos. Vienoje geležinės uždangos pusėje buvo tauta be tėvynės, kitoje – tėvynė be tautos. Laikui bėgant, praraja tarp jų tik didėjo ir net iškovojus nepriklausomybę neišnyko visai Žr. Roberta Tracevičiūtė, „Išeivija pageidauja svaresnio balso“. .

Likusieji Lietuvoje savo ruožtu suskilo dar bent į keturias grupes. Pirmąją grupę sudarė rezistentai, visą okupacijos laiką siekę Lietuvos nepriklausomybės. Psichologine prasme tai buvo kolektyvinio lietuvybės komplekso įtakos veikiami žmonės. Ši įtaka buvo labai įvairi, pradedant prarastos nepriklausomybės nostalgija, baigiant aktyvia pogrindine veikla ir net gyvybės paaukojimu, – užtenka prisiminti Romą Kalantą. Būtent šios dvasinės tradicijos tęsėjai ir yra šiuolaikiniai tautinės idėjos šalininkai ir gynėjai.

Antrą, jiems priešingą, grupę sudarė vadinamieji internacionalistai. Jos negalima sumenkinti, paprasčiausiai apšaukus šiuos asmenis kolaborantais. Tarp jų buvo nemažai idealistų, bet jų idealizmas buvo nukreiptas ne tautiškumui stiprinti, o griauti. Nereikia pamiršti, kad XX amžiuje didesnę ar menkesnę marksizmo įtaką patyrė praktiškai visos šalys. Kaip rašo Jungas:

komunistinis pasaulis turi vieną didelį mitą, kurį mes vadiname iliuzija ir veltui viliamės, kad vertindami jį iš aukšto priversime išnykti. Tai laiko išbandymus pakėlusi archetipinė svajonė apie Aukso amžių (arba Rojų), kur kiekvienas turi visko iki valiai, o didis, teisingas ir išmintingas vadas valdo žmonijos vaikystę. Šis galingas archetipas savo infantiliškuoju pavidalu pavergė žmones, ir jis niekada neišnyks iš žemės, nors ir kaip iš aukšto jį vertintume. Carl Gustav Jung, Žvelgiant į pasąmonę, p. 90.

Spustelėjus išskleisti...

Tad nekelia nuostabos tai, kad romantiškas banditas Che Gevara ilgai buvo, o ir dabar dar yra nemažos Vakarų jaunimo dalies dievaitis.

Trečią, pagrindinę, sovietinės Lietuvos gyventojų dalį sudarė homo sovieticus. Svarbiais homo sovieticus bruožais buvo indiferentiškas požiūris į darbą ir vadinamą bendraliaudinę nuosavybę, pasyvumas, iniciatyvos stoka Žr. Aleksandr Zinovyev, Homo sovieticus. . Aleksandras Solženicinas mini ir kitus, ne tokius nekaltus socialistinės santvarkos suformuotus žmonių bruožus: nuolatinė baimė, nepasitikėjimas, išdavystė, žiaurumas, melas Žr. Александр Солженицын, Архипелаг Гулаг, c. 771–784. . Tačiau pagrindiniai homo sovieticus bruožai, skiriantys jį nuo visų ankstesnių žmonių tipų, buvo prisitaikėliškumas ir bedievystė.

Prisitaikymas – būtina sėkmingo gyvų organizmų funkcionavimo sąlyga. Tai tinka ir žmonėms: kuo geriau individas prisitaiko prie kokioje nors visuomenėje egzistuojančių sąlygų, tuo daugiau jis gali toje visuomenėje pasiekti. Tačiau istorijoje neretai susiklosto situacijos, kai prisitaikymas tampa ne tik sėkmingo funkcionavimo, bet išlikimo klausimu. Pirmiausia tai liečia totalitarines valstybes, kokia ir buvo Sovietų Sąjunga. Neprisitaikiusieji buvo arba fiziškai sunaikinami, arba izoliuojami. Būtent todėl gebėjimas prisitaikyti, o kartu ir susitaikyti tapo pagrindiniu naujo tipo individo bruožu.

Kitas bruožas – ateizmas. Be abejo, bedievių buvo visais laikais ir visose tautose, bet pirmą kartą žmonijos istorijoje atsirado visuomenė, kurioje netikintieji sudarė agresyvią valstybės palaikomą daugumą. Priverstinė ateizacija sunaikino krikščioniškos pasaulėžiūros, moralės pagrindus. Būtent todėl po nepriklausomybės paskelbimo vadinamasis politinis elitas taip lengvai, kone džiaugsmingai puolė į sekuliarios Vakarų kultūros glėbį. Eurointegratoriams nereikėjo naikinti krikščionybės – tai už juos padarė bolševikai.

Ir pagaliau ketvirtą grupę sudarė negausi, bet grėsminga slaptų kolaborantų bendruomenė. Tai buvo valstybės saugumo akys ir ausys. Šios institucijos dėmesio centre atsidūrė inteligentija, kaip potencialiai pavojingiausia grupė. Ypač slaptų kolaborantų reikšmė išaugo kovos už nepriklausomybę metais. Bet kokioje pasaulio valstybėje politinės represinės struktūros pirmiausiai stengiasi užkirsti kelią nepageidaujamiems procesams ir reiškiniams; jei to padaryti neįmanoma – imasi jiems vadovauti. Kai kova už nepriklausomybę įgavo masinį pobūdį, KGB metė stipriausias pajėgas į Sąjūdį ir besikuriančias valstybines institucijas, siekdamos užimti jose jei ne vadovaujančias, tai bent kitas svarbias pozicijas. To juodojo desanto įtaka politiniame, ekonominiame, kultūriniame šalies gyvenime jaučiama ir šiandien.

Atrodytų, atkovojus nepriklausomybę tautiškumo raidai ir stiprinimui bus sudarytos palankiausios sąlygos. Tačiau atsitiko kitaip. Politinis atgimimas nesutapo su tautiniu. Pagrindinė priežastis ‒ iš esmės nepakitusi daugumos Lietuvos gyventojų psichologija. Homo sovieticus transformavosi į homo europieticus, bet jo bruožai išliko tie patys – prisitaikėliškumas ir bedievystė. Kita priežastis – liberalistinės ideologijos dominavimas politiniame Vakarų gyvenime. Liberalizmas tautiškumo nenaikina – jis leidžia jam paprasčiausiai nunykti.

Tautiškumas ir liberalizmas

Liberalizmas – politinė filosofija, ideologija ar tiesiog pasaulėžiūra, akcentuojanti laisvės ir lygybės svarbą žmonių gyvenime. Dažniausiai išskiriamos dvi liberalizmo rūšys – politinis ir socialinis. Liberalizmas, kaip politinis sąjūdis, atsirado XVIII amžiuje ir reiškėsi kaip tautų, pirmiausia būsimų amerikiečių, politinės nepriklausomybės siekis. Skatindamas nacionalinį išsivadavimą, politinis liberalizmas skatino tautiškumą: Pavyzdžiui, amerikiečiai siekė nepriklausomybės ne tik todėl, kad norėjo būti nepriklausomi nuo metropolijos, šiuo atveju – Anglijos, bet todėl, kad suvokė save kaip naują, kitokią, nei anglai, airiai ar prancūzai, tautą. Panašiai ir kitose tautose politinės nepriklausomybės siekis visada buvo susietas su tautinės savimonės pakilimu, ir atvirkščiai.

Socialinis liberalizmas plito kaip kova už tam tikrų socialinių grupių ar individo laisvę. Šios liberalizmo atmainos vaidmuo formuojant kolektyvinę pasąmonę yra dvejopas. Pirmiausia liberalizmas sudarė sąlygas atsirasti ir funkcionuoti įvairiausioms bendruomenėms, kurių kiekviena gali kurti, palaikyti, puoselėti savitas pasąmonės struktūras. Kai kurios iš šių struktūrų buvo trumpalaikės ir turėjo reikšmės tik atskiroms tautoms, kai kurios persmelkė visą Naujausių laikų Europos istoriją, tačiau bet kuriuo atveju atsiradus liberalizmui Vakarų pasąmonės geografija gerokai išsiplėtė. Antra vertus, postuluodamas individo prioritetą prieš kolektyvą, laisvo pasirinkimo svarbą ir reikšmę žmonių gyvenime, socialinis liberalizmas pakirto tautiškumo šaknis. Pailiustruosime tai tik požiūrio į kultūrą pavyzdžiu.

Tradiciškai kultūra buvo siejama su vertybėmis – su to, kas visuomenei svarbu, palaikytina, skatintina, išskyrimu. Dvidešimto amžiaus antroje pusėje į socialinius ir humanitarinius mokslus pradeda skverbtis kultūros, kaip laisvai pasirenkamų simbolių repertuaro, samprata. Vieno iš lietuviškojo liberalizmo šauklių Vytauto Kavolio manymu,

suvokiant kultūrą kaip vertybių sistemą, ji atrodo vientisa, uždaryta, homogeniška, visiems privaloma, pastovi, nekintanti. O suprantant ją kaip simbolinių formų ir praktikų repertuarą, atsiranda daug galimybių, iš kurių tos kultūros nariams galima rinktis pagal savo interesus, beveik viskas toje kultūroje tampa galima. Kultūros kaip simbolinių formų ir praktikų repertuaro samprata leidžia kultūroje egzistuoti prieštaraujančioms ir besivaržančioms vertybėms, ji nereikalauja homogeniškumo, koherencijos, ji leidžia kultūrai priimti naujas idėjas, neprarandant savo tapatybės. Kultūra – atviras dalykas – tik imk ir naudokis pagal savo pasiryžimą ir interesus. Vytautas Kavolis, Kultūros dirbtuvė, p. 32–33.

Spustelėjus išskleisti...

Tačiau laisvas pasirinkimas – nuosprendis tautai. Tautos egzistuoja tol, kad jų nariai renkasi ne ką nori, o ką reikia, tai yra tipiškose situacijose elgiasi, mąsto, jaučia kaip tipiški savo tautos atstovai. Sovietinėje Lietuvoje lietuviai nesirinko, kokį krepšinio klubą ‒ Žalgirį ar CSKA ‒ jiems palaikyti, o „sirgo“ tik už Žalgirį, žydai nesirinko, kiaulieną ar vištieną, jiems valgyti, – valgė tik vištieną, prancūzai nesirinko, vyną ar samanę jiems gerti, – gėrė tik vyną, ir panašiai. Tam, kad susiformuotų tautos siela, būtinos veiklos schemos, imperatyvai ar, kalbant Jungo žodžiais, „nesuskaičiuojami pasikartojimai“. Tik jie sukuria kolektyvinį kompleksą, kuris garantuoja tautos išlikimą net nepalankiausiomis sąlygomis.

Galima paprieštarauti, kad kultūros kaip simbolinių formų ir praktikų repertuaro samprata neneigia tautiškumo, nes leidžia „kultūrai priimti naujas idėjas, neprarandant savo tapatybės“. Tačiau ką reiškia „neprarandant savo (kultūros) tapatybės“? Kitaip tariant, kiek lietuvių kultūra gali priimti rusų, lenkų ar baltarusių kultūrų „simbolinių formų ir praktikų repertuarų“, kad neprarastų savo tapatybės? Ir kur ta riba, peržengęs kurią „pagal savo interesus ir pasiryžimą“ besirenkantis kultūros atstovas nustoja būti tos „kultūros nariu“? Ieškant atsakymų į šiuos ir kitus iš jų išplaukiančius klausimus, aiškėja, jog susieti liberalistinę kultūros sampratą su tautiškumu labai sunku, gal net neįmanoma.

Tautiškumui prieštarauja ir liberalizmo propaguojama, skleidžiama, palaikoma politinė sistema – liberalioji demokratija Plačiau apie liberalizmo ir demokratijos santykį žr. Alvydas Jokūbaitis, Trys politikos aspektai: praktika, teorija, menas. . Čia vertėtų prisiminti, jog Platonas demokratiją laikė viena iš blogiausių valdymo formų, tik laipteliu esančią aukščiau už tironiją. Pagrindinis demokratijos trūkumas – tai labai nestabili politinė sistema, dažnai tarnaujanti tik kaip priedanga iškreiptoms, korumpuotoms valdymo formoms. Pagrindinės iš jų ‒ plutokratija, kleptokratija ir šarlatanokratija.

Plutokratijos stiprėjimas – neatsiejama dabartinio politinio Vakarų gyvenimo dalis Žr. Paul Krugman, The Conscience of a Liberal, p. 21–26; Chrystia Freeland, Plutocrats: The Rise of the New Global Super-Rich and the Fall of Everyone Else. . Finansinio kapitalo skverbimasis į politiką toks akivaizdus, kad jo jau negalima nuslėpti. Vienas iš 2000 metais atlikto Pasaulio vertybių tyrimo klausimų buvo formuluojamas taip: „Kaip manote, ar jūsų šalį valdo nedidelė savanaudiškų interesų siekianti žmonių grupė, ar ji valdoma siekiant naudos visiems?“ Pirmam variantui pritarė 60 proc. Ispanijos, 61 proc. Šveicarijos, 63 proc. JAV gyventojų Žr. Ronald F. Inglehart, Miguel Basáñez, Jaime Diez-Medrano, Loek Halman, Ruud Luijkx, Human Beliefs and Values: A Cross-Cultural Sourcebook Based on the 1999‒2002 Values Surveys, lentelė E 128. (į 2000 m. Lietuvoje atliktą apklausą šis klausimas nebuvo įtrauktas, bet 1990 m. nuomonei, jog šalį valdo nedidelė savanaudiškų interesų siekianti žmonių grupė, pritarė 50 proc. šalies gyventojų).

Kita vis labiau dabarties pasaulyje plintanti valdymo forma – kleptokratija, vagių valdžia. Kaip rašė Platonas, „geri žmonės nesutinka valdyti nei dėl turtų, nei dėl garbės. Mat jie nenori nei, viešai imdami atlyginimą, būti vadinami samdiniais, nei, slaptai naudodamiesi valdžios teikiamomis gėrybėmis, būti vadinami vagimis“ Platonas, Valstybė, p. 50. . Daugeliui, jei ne daugumai, dabarties politikų ši dilema neegzistuoja. Jie į politiką ir eina siekdami vogti. Korupcijos skandalų nuolatos daugėja, jie apima vis platesnius sluoksnius, įskaitant prezidentus ir premjerus, todėl netoli laikas, kai išimtis bus ne korumpuota, o nekorumpuota valstybė ir kai dėl valdžios kovos ne padorūs žmonės ir vagys, o įvairios vagių, nusikaltėlių grupuotės Žr. Donatella della Porta, Alberto Vannucci, Corrupt Exchanges: Actors, Resources, and Mechanisms of Political Corruption; Mark Grossman, Political Corruption in America: An Encyclopedia of Scandals, Power, and Greed. . Nesvetima ši tendencija ir Lietuvai Žr. Andrius Navickas, „Kleptokratijos košmaras“. .

Ten, kur plutokratai ar kleptokratai valdžiai užgrobti dar yra per silpni, į ją skverbiasi atsitiktiniai žmonės – šarlatanai. Thomas Carlyle’as Didžiosios prancūzų revoliucijos istorijai skirtoje knygoje šarlatanokratijomis pavadino pereinamas stadijas nuo revoliucijos prie demokratijos, kurios įsigalėjimui, jo manymu, prireiks apie dviejų šimtmečių Žr. Thomas Carlyle, Prancūzijos revoliucijos istorija, p. 140. . Faktiškai per praėjusius du šimtmečius diletantų ar šarlatanų įtaka politikoje tik stiprėjo.

Taigi, gimęs kaip tautų teisę į nepriklausomybę ginanti ir pagrindžianti ideologija, liberalizmas peraugo į tautiškumo priešą. Nė vienai šiuolaikiniame Vakarų pasaulyje į valdžią besiskverbiančiai grupuotei ‒ nei plutokratams, nei kleptokratams, nei šarlatanams – tautiškumas nereikalingas, tiksliau, reikalingas tiek, kiek jis gali padėti rinkimų kovoje. Vėliau jis virsta nemalonia, bet būtina, norint išsaugoti politinį veidą, prievole. Kaip rašo Radžvilas, „darosi vis sunkiau dalyvauti renginiuose, kuriuose vadinamojo politinio elito atstovai tiesiog atvirai „kenčia“, klausydamiesi jiems neįdomių ir varginančių kalbų apie „aukštas materijas“ ir dažnai net nesivargina slėpti savo pasidygėjimo ir nuobodulio“ Vytautas Radžvilas, „Pamąstymai“. .

Situacija XXI amžiaus pradžios Lietuvoje primena XX amžiaus pradžią, kai už tautiškumo išsaugojimą ir puoselėjimą kovojo saujelė inteligentų, tik prieš šimtą metų kalbėta apie tautos atgimimą, o dabar – apie išlikimą. Faktiškai politinėje mūsų šalies arenoje susidūrė labai nelygios jėgos: iš vienos pusės – globalizacijos šalininkų kontroliuojamas Europos Parlamentas ir didžioji nacionalinių parlamentų dalis, rafinuočiausių iškreiptų protų sukurta liberalistinė ideologija ir ją grindžianti filosofija, budri, grėsminga, net menkiausius „nacionalizmo“, „šovinizmo“ ar „politinio nekorektiškumo“ proveržius pasiryžusi sutramdyti įstatyminė bazė, iš kitos – tik Lietuva. Tačiau kovos baigtis nėra tokia aiški, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Lietuviškumo likimas priklausys nuo to, kiek žmonių aukos jam savo laiką, energiją, prestižą ar, vartodami psichologinę terminiją, kurs, palaikys, stiprins tautinį kolektyvinį kompleksą.

Išvados ir apibendrinimai

Analitinės psichologijos požiūriu kiekvieno žmogaus jausmai, mąstymas, elgesys labai priklauso nuo to, į kokias psichines struktūras integruotas jo ego. Bendras tam tikrai individų grupei pasąmonės sluoksnis sudaro kolektyvinį kompleksą. Politinį dabarties Vakarų gyvenimą formuoja ir nacionalinius skirtumus niveliuojantis globalizacijos kompleksas, ir juos akcentuojantys tautiniai kompleksai. Kai kuriose Europos valstybėse vis stiprėjantis globalizacijos kompleksas užgožė, ištrynė specifines tautines pasąmonės struktūras, ir jų gyventojai eurointegraciją priima jei ne džiaugsmingai, tai bent nuolankiai. Kitaip yra Lietuvoje. Pirmiausia mūsų šalyje dar gyva šimtmečiais ugdyta, dešimtmečiais lagerių ir tremties užgrūdinta rezistencijos dvasia. Antra, lietuviškas tautinis kompleksas turėtų išnykti, net nespėjęs kaip reikiant susiformuoti. Iš čia – jo veikiamų žmonių užsidegimas, aistra ir netgi savotiškas nuožmumas.

Liberalizmo ideologijos vaidmuo palaikant tautiškumą yra nevienareikšmis. Politinis liberalizmas tautiškumui palankus, o socialinis – abejingas ar net priešiškas. Dvidešimto amžiaus pradžioje Lietuvoje vyravo politinis liberalizmas, pabaigoje ‒ socialinis, todėl iš tautinės tapatybės saugotojo ir puoselėtojo liberalizmas tapo jo priešu. Jei socialinės, politinės bei kultūrinės Vakarų raidos tendencijos nepasikeis, tautiškumo reikšmė žmonių gyvenime nuolatos mažės ir priešintis niveliuojančioms eurointegracijos jėgoms bus vis sudėtingiau.

Literatūra

• Carlyle, Thomas (Tomas Karlailis), Prancūzijos revoliucijos istorija, iš anglų kalbos vertė Vytautas Petrukaitis, Vilnius: Mintis, 1992.
• “Classical Definition of Race,” Wikinfo.org [žiūrėta 2014 m. sausio 28 d.].
• Cottam, Martha L.; Beth Dietz-Uhler, Elena Mastors, Thomas Preston, Introduction to Political Psychology (2nd ed. ed.), New York, NY: Psychology Press, 2010.
• „Europeizatorių galerija“, Pro Patria [žiūrėta 2013 m. gruodžio 29 d.].
• Freeland, Chrystia, Plutocrats: The Rise of the New Global Super-Rich and the Fall of Everyone Else, Penguin Books, 2013.
• Galaunė, Paulius, Lietuvių liaudies menas: jo meninių formų plėtojimosi pagrindai, Kaunas: L.U. Humanitarinių mokslų fakultetas, 1930.
• Grossman, Mark, Political Corruption in America: An Encyclopedia of Scandals, Power, and Greed, Grey House Publishing, 2008.
• Herder, Johann Gottfried von, Reflections on the Philosophy of the History of Mankind. Chicago: University of Chicago Press, 1968 (1784).
• Hillman, James, A Terrible Love of War, Penguin Books, 2004.
• Hinshaw, Robert; Luigi Zoja (eds.), Jungian Reflections on September 11: A Global Nightmare, Einsiedeln: Daimon Verlag, 2012 (2002).
• Inglehart, Ronald F.; Miguel Basáñez, Jaime Diez-Medrano, Loek Halman, Ruud Luijkx, Human Beliefs and Values: A Cross-Cultural Sourcebook Based on the 1999‒2002 Values Surveys, Mexico City: Siglo XXI Editores, 2004.
• Iškauskas, Česlovas, „T. Venclova: tautiškumas vs globalizacija“, Delfi.lt [žiūrėta 2014 m. sausio 8 d.].
• Jakubėnas, V., „Lietuvių tauta ir jos ateitis: atsakymai į anketą“, Naujoji Romuva, 1939, nr. 25‒26, p. 516‒518.
• Jokūbaitis, Alvydas, Trys politikos aspektai: praktika, teorija, menas, Vilniaus: Versus aureus, 2003.
• Jung, Carl Gustav (Karlas Gustavas Jungas), Žvelgiant į pasąmonę, iš anglų kalbos vertė Jūratė Musteikytė, Kaunas: Taura, 1994.
• Jung, Carl Gustav, “The Archetypes and the Collective Unconscious” | Joseph Campbell (ed.), The Po rtable Jung, Penguin Books, 1978.
• Jung, Carl Gustav, “Wotan” | The Collected Works of C. G. Jung, Bollingen Series XX, vol. 10, Princeton University Press, 1970 (1936), p. 179‒193.
• Jung, Carl Gustav, Essays on Contemporary Events, London and New York: Routledge Classics, 2002.
• Jung, Carl Gustav, “On the Nature of Psyche” | The Collected Works of C. G. Jung, Bollingen Series XX, vol. 8, Princeton University Press, 1969 (1947), p. 159‒234.
• Jung, Carl Gustav, “The Concept of the Collective Unconscious” | The Collected Works of C. G. Jung, Bollingen Series XX, vol. 9.1, Princeton University Press, 1969 (1936), p. 42‒53.
• Kavolis, Vytautas, Kultūros dirbtuvė, Vilnius: Baltos lankos, 1996.
• Krugman, Paul, The Conscience of a Liberal, New York: Norton, 2009.
• Maniokas, Klaudijus, „Europeizacijos draugai ir priešai: kodėl ES kai kam vėl pradeda panašėti į Sovietų Sąjungą“, Delfi.lt [žiūrėta 2014 m. sausio 8 d.].
• Milašius, Oskaras, Lietuviškos pasakos, Vilnius: Vyturys, 1989 (1930).
• Navaitis, Gediminas, Politikų psichologija, Vilnius: Rašytojų sąjungos leidykla, 2011.
• Navickas, Andrius, „Kleptokratijos košmaras“, Bernardinai.lt [žiūrėta 2014 m. vasario 16 d.].
• Platonas, Valstybė, iš senosios graikų kalbos vertė Jonas Dumčius, Vilnius: Mintis, 1981.
• Porta, Donatella della; Alberto Vannucci, Corrupt Exchanges: Actors, Resources, and Mechanisms of Political Corruption, New York: Aldine de Gruyter, 1999.
• Radžvilas, Vytautas, „Pamąstymai“, Pro Patria [žiūrėta 2014 m. sausio 12 d.].
• Tracevičiūtė, Roberta, „Išeivija pageidauja svaresnio balso“, Lietuvos žinios [žiūrėta 2014 m. kovo 3 d.].
• Weissstub, Eli; Esti Galili-Weisstub, “Collective Trauma and Cultural Complexes” | Thomas Singer, Samuel L. Kimbles (eds.), The Cultural Complex: Contemporary Jungian Perspectives on Psyche and Society, Hove and New York: Bruner-Routledge, 2004, p. 145–169.
• Zinovyev, Aleksandr, Homo sovieticus, New York: Grove/Atlantic, 1986.
• Солженицын, Александр, Архипелаг Гулаг, Москва: Альфа-книга, 2011.
• Юнг, Карл Густав, Бог и бессознательное, Москва: Олимп, 1998.

Kinematografija

• Михалков, Никита (реж.), Свой среди чужих, чужой среди своих, Москва: Мосфильм, 1974.

Will Lithuanians Become a Minority in Their Own Homeland? Psychological Aspects of European Integration

Summary. The article constitutes a discussion of the importance of psychological factors in the shaping of national identity by applying Carl Gustav Jung’s ideas of analytical psychology. Firstly, the theoretical principles of the investigation are laid out, then the same principles are applied to the analysis of Lithuanian nationalism as it evolved in parallel with cultural and social processes in other Western societies. From the point of view of analytical psychology, the feelings, thoughts, and actions of human beings depend to a large extent on the collective complex their egos are integrated into. The collective complex contains a subconscious layer common to a group of people. Political life in the contemporary West is shaped by global and national complexes, some subduing national differences, some highlighting them. In some Western countries, the ideology of liberalism has been so dominant and pervasive as to overshadow or even complete eradicate the specific ethnic structures of the unconscious. The inhabitants of these countries accept globalization – sadly or happily – as an inevitable social consequence.

In Lithuania, however, things seem to be different. Firstly, the spirit of resistance that has been cultivated in the country for centuries and further tempered in exile camps for decades is still very much alive. Secondly, the Lithuanian national complex was brought to a historical halt before it could develop fully. These conditions account for the fervor, the passion, even a kind of fierceness of the people who are under its influence. The role the ideology of liberalism plays in the shaping of national identity is ambiguous. If the political variant of liberalism seems to favor nationalism, the social variant of it is indifferent or even hostile towards it. Political liberalism was dominant in Lithuania during the years of the first independence, social liberalism rose to prominence during the years of the second independence, thus turning the state from the guardian and nurturer of ethnic identity to its enemy. If the social, political, and cultural trends of incoming Western lifestyles and ideals will not change in the country, the value of national identity for the people will gradually diminish – quite likely to a point of Lithuanians becoming a minority in their own homeland.

Keywords: Lithuania, national identity, globalization, European integration, unconscious, collective complex.