Straipsnis Vietos savivalda ir kaimo savavaldumo formavimas

  • Bibliografinis aprašas: Vytautas Pilipavičius, Inga Vidrevičienė, „Vietos savivalda ir kaimo savavaldumo formavimas“, @eitis (lt), 2021, t. 1 721, ISSN 2424-421X.
  • Ankstesnis leidimas: Vytautas Pilipavičius, Inga Vidrevičienė, „Vietos savivalda ir kaimo savavaldumo formavimas“, Vadybos mokslas ir studijos kaimo verslų ir jų infrastruktūros plėtrai, 2014, t. 36, nr. 4, p. 937–945, ISSN 1822-6760.
  • Institucinė prieskyra: Aleksandro Stulginskio universitetas.

Santrauka. Pastaruoju metu viešajame administravime pastebima ryški dichotomija tarp teisinio Vietos savivaldos reglamentavimo (de jure) ir vietos savivaldos praktikos (de facto). Tuo aktualizuojasi komunikacijos, dermės ir suderinamumo problema, tarp vietos savivaldos administravimo ir savivaldumo kaimo vietovėse organizavimo. Šios problemos sprendimas sietinas su kaimo savavaldumo formavimu, kaip sistemine vietos savivaldos praktika. Tyrimo tikslas – išanalizavus vietos savivaldos ir savivaldumo prielaidas, numatyti kaimo savavaldumo formavimo gaires. Siekiant numatyto tikslo, analizuota vietos savivaldos raidos, valdymo decentralizacijos ir teritorinės savivaldos, vietos savivaldos ir valdymo institucijų reglamentavimo bei vietos savivaldos strateginio planavimo problematika. Tyrimams atlikti naudoti mokslinės literatūros ir dokumentinių šaltinių analizės, turinio analizės ir sisteminimo metodai. Straipsnyje išryškintos istorinės-kultūrinės vietos savivaldos ir savivaldumo prielaidos bei numatytos Lietuvos kaimo savavaldumo formavimo gairės.

Pagrindiniai žodžiai: kaimo vietovių plėtra, vietos savivalda, savivaldumas, valdymas.

 

1. Įvadas

Temos aktualumas. Europos Sąjunga (toliau – ES) ateitį sieja su pažangiu (žiniomis ir inovacijomis pagrįsto ūkio vystymas), tvariu (išteklius tausojančio), ekologiškesnio ir konkurencingesnio ūkio skatinimas) ir integraciniu (didelio užimtumo ūkio, kur užtikrinta socialinė ir teritorinė sanglauda, skatinimas) augimu. Numatytų gairių įgyvendinimas kaimo plėtros politikoje grindžiamas žemės ūkio konkurencingumo didinimu, tausojančiu gamtos išteklių valdymu ir klimato politikos tikslų siekimu bei subalansuota teritorine kaimo vietovių plėtra. Todėl kaimo plėtros politikos stiprinimas tapo bendru ES prioritetu.

Lietuvoje kaimo plėtra 2014–2020 m. programiniam laikotarpiui siejama su darnia teritorine kaimo plėtra, investuojant į kaimo gyvybingą, didinant žemės ūkio konkurencingumą, tausiai naudojant gamtos išteklius bei sprendžiant klimato kaitos problemas. Todėl vienu svarbiausiu akcentu įgyvendinant kaimo plėtros programines gaires – vietos savivaldos ir savivaldumo stiprinimas kaimo vietovėse.

Tačiau pastaruoju metu pastebima ryški dichotomija tarp teisinio Vietos savivaldos reglamentavimo (de jure) ir vietos savivaldos praktikos (de facto) savivaldumo. Tuo aktualizuojasi komunikacijos, dermės ir suderinamumo problema tarp vietos savivaldos administravimo ir savivaldumo kaimo vietovėse organizavimo.

 

Šiandien šios problemos sprendimas kaimo vietovėse sietinas su kaimo savavaldumo formavimu kaip sistemine vietos savivaldos praktika.

Vietos savivaldos problematika tirta daugelio Lietuvos mokslininkų. Tačiau vietos savivalda didžiąja dalimi analizuojama vietos savivaldos esmę apibūdinančių ir vietos savivaldos institucijų veiklai skirtų imperatyvų požiūriu, viešojo valdymo iš viršaus reglamentavimo kontekste, atskirtai nuo vietos reikalų, nesusietai su kaimo kompleksiniu vystymu(si).

Tyrimo tikslas – išanalizavus vietos savivaldos ir savivaldumo prielaidas, numatyti kaimo savavaldumo formavimo gaires. Tyrimo objektas – Lietuvos kaimo savavaldumas. Tyrimo dalykas – vietos savivaldos ir savivaldumo prielaidos, savavaldumo formavimas. Tyrimo metodika: tyrimai grindžiami vykdytų mokslinių tyrimų „Bendruomeninio verslumo formavimas Lietuvos kaimo vietovėse“ pagrindu Tyrimų rezultatai viešinti moksliniuose straipsniuose: Rūta Adamonienė, Vytautas Pilipavičius, “Presumptions of the Human Resources Development (HRD) Management,” 2005; “Influence Means Fostering Competencies of Social Entrepreneurship,” 2013; Vytautas Pilipavičius, „Bendruomeninio verslumo formavimas ir kaimo vietovių konkurencingumo stiprinimas“, 2011; “Fostering Community-Based Entrepreneurship in the Rural Areas of Lithuania: Summary of the Doctoral Dissertation (Social Sciences, Management and Administration),” 2012. . Tai tęstiniai tyrimai, orientuoti į kaimo ūkio tvarkybos savavaldumo kontekste tematiką.

Tyrimo metodikos struktūrą sudaro istorinių-kultūrinių vietos savivaldos ir savivaldumo prielaidų bei vietos savivaldos teisinio reglamentavimo analizė.

 

Istorinės-kultūrinės vietos savivaldos ir savivaldumo prielaidos analizuotos vietos savivaldos esmės ir raidos Žr. Algirdas Astrauskas, „Vietos savivaldos raida Lietuvoje 1990–2010 metais“, 2011; Juralevičienė, 2005; Jurgita Mačiulytė, Petras Ragauskas, Lietuvos savivalda savarankiškos visuomenės link?, 2007; Saulius Nefas, „Savivaldžių (vietos) bendruomenių raida ir perspektyva šiuolaikinėje Lietuvoje“, 2007 ir kt. , valdymo decentralizacijos ir teritorinės savivaldos Žr. Vidmantas Daugirdas, Jurgita Mačiulytė, „Decentralizacija ir teritorinė savivalda Lietuvoje“, 2006; Alvydas Baležentis, „Seniūnijos vystymo problemų analizė“, 2008; Miglė Bernotienė, „Piliečių dalyvavimas sprendimų priėmimo procese: sąvoka ir esmė“, 2010; Antanas Kulakauskas, „Vietos bendruomenės – teritorinės savivaldos pagrindas“, 2010; Algimantas Urmonas, Andrejus Novikovas, „Europos vietos savivaldos chartijoje įtvirtintų principų įgyvendinimo vietos savivaldoje ir inkorporavimo nacionalinėje teisės sistemoje ypatumai“, 2011 ir kt. , vietos savivaldos reglamentavimo ir valdymo institucijų kompetencijų Žr. Jūratė Baltušnikienė, Algirdas Astrauskas, „Subnacionalinio valdymo struktūros ir teritorinių savivaldybių kompetencijos nustatymo teoriniai aspektai“, 2009; Petras Ragauskas, „Teisiniai imperatyvai vietos savivaldai Lietuvoje“, 2010; Gintaras Žilinskas, „Specialiųjų vietos savivaldos principų raida Lietuvos Respublikoje“, 2010 ir kt. , viešojo valdymo tendencijų ir perspektyvų bei vietos savivaldos strateginio planavimo Žr. Jurgita Mačiulytė, Petras Ragauskas, Lietuvos savivalda savarankiškos visuomenės link?, 2007; Algirdas Astrauskas, Gediminas Česonis, „Strateginio planavimo principų diegimo Lietuvos vietos savivaldybėse etapai“, 2008; Algirdas Astrauskas, „Viešojo valdymo institucijų permanentinė plėtra: tendencijos Lietuvoje“, 2014; Alvydas Baležentis, „Seniūnijos vystymo problemų analizė“, 2008 ir kt. kontekstuose.

Vietos savivaldos teisinio reglamentavimo tyrimai grindžiami LR įstatymų ir Vyriausybės nutarimų bei ES vietos savivaldos chartijos nuostatų analize.

Tyrimams atlikti naudoti mokslinės literatūros ir dokumentinių šaltinių analizės bei turinio analizės ir sisteminimo metodai.

Straipsnyje išryškintos istorinės-kultūrinės vietos savivaldos ir savivaldumo prielaidos bei numatytos Lietuvos kaimo savavaldumo formavimo gairės.

 

2. Istorinės-kultūrinės vietos savivaldos ir savivaldumo prielaidos bei teisinis reglamentavimas

Vietos savivalda, kaip gyvensenos būdas, istoriją pradėjo skaičiuoti daugiau kaip prieš 600 metų Žr. Jurgita Mačiulytė, Petras Ragauskas, Lietuvos savivalda savarankiškos visuomenės link?, 2007. , kuri sąlyginai skirstoma į keturis etapus: ištakos ir tvirtėjimas, reformos ir kontrreformos, savivaldos organų susikūrimas ir veikla, dabartinis vietos savivaldos plėtros laikotarpis. Nors daugelio autorių, analizavusių vietos savivaldos ištakas ir raidą, teigimu, šaltinių apie pirmuosius tris etapus išlikę mažai, tačiau manytina, kad būtent tuo laikotarpiu formavosi ar susiformavo pagrindiniai vietos savivaldos bruožai, atskleidžiantys jos esmę – tai teritorinė savitvarka, grindžiama įsipareigojimu ir atsakomybe už šeimos, giminės, gyventojų bendruomenės ir tautos gerovę bei ateitį. Tai sietina su gyvenamosios vietovės bendruomenine tvarkyba, kur savivaldumo pagrindas – bendruomeniškumas.

Viena pirmųjų bendruomeniškumo raiškų siejama su ikiantikiniu laikotarpiu (Asirija, Babilonas, Izraelis, o vėliau ir katalikiškoji Europa), kur bendrinimosi pagrindas – tikyba, kaip dvasinio tobulėjimo būdas. Visuomenės istorinės-kultūrinės epochų raidos Žr. Vilma Atkočiūnienė, Danguolė Bartkutė (sud.), Kaimo bendruomenių plėtra, 2004. analizė, leido išskirti ir kitas istorines bendruomeniškumo raiškas:

  • Antika (Graikija, Roma), bendrinimosi pagrindas – „Polis“, kaip politinės gyvensenos būdas, apsprendžiamas kultūra ir ideologija;
  • Viduramžiai (Europos šalys), bendrinimosi pagrindas – žinios ir amatas, kaip pasaulio pažinimo ir ūkininkavimo būdai;
  • Naujieji laikai (Prancūzija, Vokietija, Anglija), bendrinimosi pagrindas – vietos reikalų tvarkymas, individuali ir kolektyvinė nuosavybė su prievole valstybei, kaip valdymo būdas.
 

Ketvirtas vietos savivaldos raidos etapas sietinas su dabartiniu vietos savivaldos plėtros laikotarpiu, kuris dažniausiai analizuojamas vietos savivaldos esmę ir vietos savivaldos institucijų procedūras reglamentuojančių dokumentų požiūriu.

Nors istorijos raidoje buvo parengta nemažai dokumentų, reglamentuojančių vietos savivaldą, tačiau vienas ženkliausių ir aktualiausių dabartiniam laikotarpiui – Europos vietos savivaldos chartija Žr. Europos vietos savivaldos chartija, 1999. .

1985 m. spalio 15 d. parengtoje ir nuo 1988 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojusioje Europos vietos savivaldos chartijoje buvo išdėstyti bendri europiniai standartai, siekiant apginti bei išplėsti vietos savivaldų teises bei laisves. Chartijos 3 str. pateikta vietos savivaldos sąvoka, pagal kurią vietos savivalda reiškia, kad vietinės valdžios organai įstatymų nustatytose ribose turi teisę ir gebėjimą tvarkyti ir valdyti pagrindinę viešųjų reikalų dalį, už tai prisiimdamos pilną atsakomybę ir vadovaudamosi vietos gyventojų interesais. Šią teisę turi tarybos ar susirinkimai, sudaryti slaptu balsavimu tiesioginių, lygių ir visuotinių rinkimų būdu laisvai išrinkti nariai, kurie gali turėti joms pavaldžius vykdomuosius organus. Ši nuostata neturi daryti įtakos galimybei piliečiams rinktis į susirinkimus, rengti referendumus ar naudoti bet kurią kitą tiesioginę piliečių dalyvavimo formą, kur tai leidžia statutas.

 

Kadangi minėtas tarptautinis dokumentas Lietuvos dar nebuvo pasirašytas, mūsų šalyje vietos savivaldą reglamentavo LR Vietos savivaldos pagrindų įstatymas Žr. Lietuvos Respublikos Vietos savivaldos pagrindų įstatymas, 1990 . Tai buvo pirmasis vietos savivaldą reglamentuojantis teisės aktas, priimtas atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę. Įstatymo 1 str. buvo pateikta vietos savivaldos samprata, t. y.

Vietos savivalda – tai Respublikos administracinių-teritorinių vienetų gyventojų ir jiems atskaitingų vietos savivaldybės organų savarankiška veikla […] įstatymų nustatytose ribose spręsti savo reikalus ir įgyvendinti priimtus sprendimus.

Tai reiškia, kad savivalda buvo apibrėžiama kaip dviejų subjektų – tam tikro valstybės teritorijos administracinio vieneto gyventojų ir savivaldybės valdžios institucijų savarankiška veikla, tačiau, kaip ji turi būti įgyvendinama – reglamentuota nebuvo.

 

1993 m. stodama į Europos tarybą, Lietuva įsipareigojo pasirašyti ir ratifikuoti Europos vietos savivaldos chartiją – tarptautinę konvenciją, reikalaujančią, kad ją ratifikavusios Europos valstybės laikytųsi tam tikrų sąlygų, principų ir tradicijų, tačiau nepaisant įvykių Europoje, Lietuvos įstatymų leidėjas priėmė naują LR Vietos savivaldos įstatymo Žr. Lietuvos Respublikos Vietos savivaldos įstatymas, 1994 redakciją, kurioje vietos savivaldos samprata išliko mažai pakitusi, lyginant su ankstesniąja, nustatyta LR Vietos savivaldos pagrindų įstatyme, t. y. vietos savivalda įvardijama, kaip

Lietuvos Respublikos teritorijos administracinio vieneto gyventojų išrinktos vietos valdžios institucijų teisė ir reali galia pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus laisvai ir savarankiškai savo atsakomybe reguliuoti bei tvarkyti visuomenės reikalus ir tenkinti vietos gyventojų poreikius.

Tai reiškia, kad vietos savivalda traktuojama kaip savivaldybės teisė savarankiškai tvarkytis per gyventojų išrinktas savivaldybių tarybas, todėl galima teigti, kad vietos savivaldos teisinis reglamentavimas išliko praktiškai nepasikeitęs, nepaisant priimto tarptautinio, vietos savivaldą reglamentuojančio, teisės akto nuostatų.

 

Lietuva Europos vietos savivaldos chartiją pasirašė 1996 m. lapkričio 26 d. Strasbūre. Ratifikuota ji buvo tik 1999 m. gegužės mėnesį, o įsigaliojo tų pačių metų spalio 10 d. Sutarties ratifikavimas reiškė, kad mūsų valstybė įsipareigojo suderinti vietos savivaldą reguliuojančius įstatymus su chartijos nuostatomis ir laikytis visų joje įtvirtintų principinių reikalavimų. Chartijos ratifikavimas buvo svarbus žingsnis įgyvendinant decentralizacijos ir subsidiarumo principus Lietuvoje, nes dokumente įtvirtinti vietos savivaldos konstitucinio ir teisinio pagrindo principai, nustatyti vietos savivaldos masto, bendruomenės teritorijos ribų apsaugos, savivaldos institucijų administracinės struktūros, vietos valdymo institucijų administracinės priežiūros bei kiti svarbūs vietos savivaldos organizavimo ir veiklos principai. Kita vertus, dokumentas įpareigojo šalis nares laikytis pagrindinių taisyklių, garantuojančių politinę, administracinę bei finansinę vietos valdžios institucijų nepriklausomybę ir suteikė teisines garantijas tolesnei savivaldos plėtrai, kuri turėjo padėti spręsti dažnai probleminius centrinės ir vietos valdžios santykių klausimus.

2000 m. įsigaliojusiame LR Vietos savivaldos įstatymo pakeitimo įstatyme vietos savivalda apibrėžiama kaip „valstybės teritorijos administracinio vieneto – savivaldybės teisė laisvai ir savarankiškai tvarkytis pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus per gyventojų tiesiogiai išrinktų atstovų savivaldybės tarybą bei jos sudarytas vykdomąsias institucijas Žr. Lietuvos Respublikos Vietos savivaldos įstatymo pakeitimo įstatymas, 2000. . Tačiau žemiausias vietos savivaldos subjektų (vietos bendruomenių) lygmuo taip ir liko nereglamentuotas.

 

Svarbiausiu vietos bendruomenių veiklai teisiniu dokumentu galime laikyti Lietuvos Respublikos Vietos savivaldos įstatymo pakeitimo įstatymo priėmimą Žr. Lietuvos Respublikos Vietos savivaldos įstatymo pakeitimo įstatymas, 2008. , kuriuo iš esmės buvo pakeista vietos savivaldos sąvoka, t. y. įstatymo nustatyto valstybės teritorijos administracinio vieneto nuolatinių gyventojų bendruomenės, kuri turi Konstitucijos laiduotą savivaldos teisę, savitvarka ir savaveiksmiškumas pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją. Be to, įstatyme atsirado naujos atstovavimo gyvenamųjų vietovių bendruomenėms normos, įtvirtinančios gyvenamosios vietovės bendruomenės atstovo – seniūnaičio statusą, jo teises ir pareigas bei veiklos formas. Manytina, kad minėti įstatymo pakeitimai gali būti laikomi nauju vietos bendruomenių ir vietos valdžios veiklos etapu.

Svarbu ir tai, kad pastaruoju dešimtmečiu vietos bendruomenių veikla vietos savivaldoje tapo itin aktuali. Vienu iš poįstatyminių aktų, grindžiančių vietos bendruomenių svarbą, galima įvardyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. lapkričio 28 d. nutarimą nr. 1482 „Dėl 2014–2020 metų nacionalinės pažangos programos patvirtinimo“. Nutarimo 2 prioritete – „Veikli ir solidari visuomenė“, vienu iš tikslų įvardinta – „didinti bendruomenių ir nevyriausybinių organizacijų vaidmenį“. Dokumente pripažįstama, jog atsižvelgiant ne tik į Lietuvos, bet ir į kitų šalių patirtį, vietos bendruomenės socialines ir kultūrines problemas sprendžia daug efektyviau nei valstybės institucijos.

 

Siekiant pagerinti vietos bendruomenių savivaldos galimybių reglamentavimą, sukurti prielaidas tam, kad Lietuvai ratifikavusiai Europos vietos savivaldos chartiją, joje aprašytas subsidiarumo principas būtų realiai įtvirtintas Lietuvos įstatymuose bei atsižvelgiant į tai, kad reali savivalda žemiausioje viešojo administravimo grandyje seniūnijose ir vietos bendruomenėse neįtvirtinta įstatymu. Lietuvos įstatymų leidėjui buvo pateiktas Lietuvos Respublikos vietos bendruomenių savivaldos politikos pagrindų įstatymo projektas. Įvertinus šiandieninę vietos bendruomenių veiklą, jos plėtros galimybes ir vietos bendruomenių pasirengimą prisiimti daugiau savivaldos kompetencijų, akcentuojama, kad vietos bendruomenės ir bendruomeninės organizacijos daugelyje Lietuvos vietų jau turi galimybes ne tik tenkinti viešuosius poreikius, bet ir teikti ženkliai didesnę dalį viešųjų, pirmiausia socialinių paslaugų. Įstatymo projekte siūloma plačiau ir aiškiau reglamentuoti Vietos bendruomenės tarybos veiklą, siekiama didesnio vietos gyventojų įtraukimo į bendrų vietos reikalų tvarkymą.

Įstatymo projekte apibrėžiami vietos bendruomenių savivaldos politikos, įtvirtintos Europos vietos bendruomenių savivaldos chartijoje, pagrindai, nustatomi vietos savivaldos principai, kurie įgalina vietos bendruomenes sutelktai ir savarankiškai veikti visų vietos gyventojų labui. Vadovaujantis chartijoje įtvirtintu subsidiarumo principu, įtvirtinama vietos bendruomenės teisė pačiai spręsti tuos viešuosius reikalus, kuriuos bendruomenė spręsti pajėgi pati.

 

Įstatyme, atsižvelgiant į Europos vietos savivaldos chartijos nuostatas, įtvirtinama vietos bendruomenės tarybos institucija, į kurią įeina vietos bendruomenės išrinkti, bendruomeninių organizacijų deleguoti vietos gyventojų atstovai ir kuriai įstatymais ir kitais teisės aktais suteikiama kompetencija priimti sprendimus vietos bendruomenės savivaldos klausimais. Tarybos paskirtis – įgyvendinti vietos bendruomenės savivaldą ir priimti sprendimus vietos bendruomenės vardu įstatymais ir kitais teisės aktais jai nustatytos kompetencijos ribose.

Manytina, kad vietos bendruomenių veiklos svarba, įgyvendinant vietos savivaldai keliamus tikslus, neabejotina. Kita vertus, vietos bendruomenės savo darbu įrodė subsidiarumo principo prasmingumą, kad subjektų sprendimai turi būti priimami ir įgyvendinami tuo sistemos lygiu, kuriuo jie yra efektyviausi.

Apibendrinant galima teigti, kad bendruomeniškumo formavimas ir savivaldos organizavimas sąlygoja organizacinę ir teritorinę savavaldumo, kaip sisteminės vietos savivaldos praktikos, sanklodą.

3. Lietuvos kaimo savavaldumo formavimo gairės

Šiandieninės, XXI a. pradžios, Lietuvos kaimas, suformuotas sovietinio planinio ūkio ekonomikos, kurių savitvarką anuo metu užtikrino tarybinių ūkių ir kolūkių veikla. Reformavus tarybinio žemės ūkio sistemą, nebeliko tos aktyviosios pozicijos, to garanto, kuris į kaimą žiūrėtų visumos požiūriu ir imtųsi atsakomybės už kaimo gyvenamųjų vietovių perspektyvas bei plėtrą. Todėl ypatingas vaidmuo Lietuvos kaime skiriamas bendruomenėms, nes kaimo seniūnijų veikla siejama tik su vietos savivaldos procedūrų užtikrinimu.

 

Demokratizacija ir decentralizacija viešojo valdymo sektoriuje rodo, kad valstybinės institucijos nebevaidina dominuojančio vaidmens šalies valdyme, o vis labiau aktualizuojama bendruomenė, kaip visavertis socialinis partneris, dalyvaujantis sprendžiant ne tik šalies, bet ir gyvenamosios vietovės ekonomines, socialines, politines, kultūrines ir aplinkosaugines problemas. Todėl savavaldumas yra teritorinės ir organizacinės savivaldos organizavimo gyvenamojoje vietovėje pagrindas, kaip sociokultūrinės, socioekonominės ir sociopolitinės aktualios darbotvarkės formavimo sąlyga.

Aktualių bendruomeninių savivaldos darbotvarkių formulavimas neatsiejamas nuo valstybės problematikos. Valstybė, kaip viešojo administravimo ir veikimo struktūra, nuolat atsinaujina dėka žmonių bendrinančių veiksmų, veiksmų, vykstančių dėka atstovavimo ir kuris įteisina (normomis ir procedūromis) bendruomeninius veiksmus vienoje ar kitoje srityje. Toks valstybės apibūdinimas duoda galimybę išskirti tris funkcinius laukus: veiksmų, atstovavimo ir įteisinimo. Pagal egzistuojančią administracinę socialinę sistemą, kurią sudaro valstybinis lygmuo, municipalinis lygmuo ir vietinis (bendruomeninis) lygmuo, veiksmų laukui priskirtina bendruomeninė veikla, atstovavimo laukui – savivaldybės institucijų veikla, įteisinimo laukui – valstybinių institucijų veikla. Teigtina, kad valstybingumo sanklodą, savastį ir gyvenimo būdo tęstinumą užtikrina tos nacijos žmonių bendrinanti veikla, kuri atstovavimu teikiama įteisinimui, kaip bendruomeninės gyvensenos norma. Todėl darytina prielaida, kad valstybingumo branduolį sudaro bendruomenė, bendrinančią veikla politinėje, socialinėje ir ekonominėje srityse formuodama bendruomeninės gyvensenos sanklodą.

 

Bendruomeninė veikla susijusi su sumanymų realizacija – priderinimu, pritaikymu, adaptavimu socialinėje aplinkoje ir viso to refleksija, suderinimu su realia gyvenimiška situacija ir įgyvendinimu.

Savivaldybės institucijų veiklos paskirtį ir funkcijas, pagal valstybės apibrėžtį, nustato jų priskyrimas atstovavimui. Tokiu būdu savivaldybės institucijų veikla įgauna tarpininko pobūdį, tarp bendruomeninės ir valstybinių institucijų. Todėl savivaldybinių institucijų veiklą apsprendžia valstybinių institucijų įgaliotų funkcijų perteikimas bendruomenei, tuo pačiu bendruomeninės veiklos monitoringas ir konsultacija, o po to bendruomeninės politikos atstovavimas valstybinėse institucijose įstatymų, nutarimų ir priimtų sprendimų koregavimui ir derinimui su realia situacija.

Valstybinių institucijų veiklą apsprendžia šalies bendruomeninės gyvensenos įteisinimo pobūdis ir funkcijos: politikos formavimo, veiklos sričių konceptualizavimo, teisinių nuostatų formulavimo, bei viso to derinimas su vidaus ir išorės aktualijomis, normomis ir tendencijomis. Kitaip tariant, valstybinių institucijų funkcija – užtikrinti vietovių savavaldumą, kaip bendruomeninės gyvensenos norminimą horizontalėje, o vertikalėje formuoti nacionalinės politikos sklaidą.

Todėl galima būtų teigti, kad bendruomeninė veikla yra kaimo vietovių plėtros realizatorius, vykdantis kaimo plėtros politiką, o plėtros politikos garantu tampa valstybinis organizuotumas, vykdomas per valstybines ir savivaldybių institucijas.

 

Vietos savivalda ir savivaldos organizavimas sąlygoja organizacinę ir teritorinę savavaldumo sanklodą, kur savavaldumas – tai kokybinė bendrinančios organizacijas veiklos išraiška kaip partneriškas sutarimas ir bendruomeniškas sutarimų vykdymas, realizuojamas teritorinės ir organizacinės savivaldos veiklinimu gyvenamojoje vietovėje.

Vis labiau akcentuojama kaimo vietovių valdymo centralizacija ar decentralizacija, grindžiama valdymo iš apačios ir valdymo iš viršaus bei jungtinio valdymo principais. Vienareikšmiškai teigti, kuris turi dominuoti, negalima. Tai, atskirais, konkrečiais atvejais, priklauso nuo siekiamo rezultato. Tad visi principai vienodai reikšmingi ir būtini. Todėl kaimo savavaldumas būtinas partnerystėje, kurios dalyviai, kaip kaimo plėtros proceso organizavimo dalininkai, yra:

  • valstybinės ir savivaldybių institucijos;
  • švietimo ir mokslo įstaigos;
  • verslo ir paslaugų teikimo organizacijos;
  • bendruomeninės organizacijos;
  • kiti veikėjai, orientuoti į kaimo ir miesto partnerystę.

Svarbų vaidmenį kaimo savavaldumo formavime vaidina gebėjimas tartis ir sutarti bei bendradarbiauti lygiaverčiais pagrindais, partnerystę grindžiant viešumo ir privatumo, valstybingumo ir savivaldumo, sistemiškumo ir pilnatviškumo, strategiškumo ir rezultatyvumo, ūkiškumo ir šeimininkiškumo, tęstinumo ir integruotumo, tarimosi ir sutarimo bei tarnavimo žmonių gerovei principais.

 

Šiandien į kaimo savavaldumo formavimą būtina žvelgti kompleksiškai, darnios kaimo plėtros, sprendimų priėmimo kuo arčiau įgyvendinimo vietos, įsipareigojimų ir tiesioginės atsakomybės už įgyvendinimo rezultatus gyvenamojoje vietovėje požiūriu bei jos visuminės infrastruktūros plėtrą Lietuvos, Europos ir pasaulio kontekstuose.

4. Išvados

1.Kaimo savavaldumo prielaidas sudaro bendruomeninės gyvensenos požiūrio ir gyventojų solidarumo bei pagarbos tradicijoms formavimas, saugios kaimynystės ir teritorinės savitvarkos organizavimas, atstovavimas gyventojų bendruomenei bei įsipareigojimas, siekiant šeimos ir vaikų, gyventojų bendruomenės, gyvenamosios vietovės ir šalies gerovės.

2. Vietos savivaldos raidos istorija atskleidė viešojo administravimo teisinio reglamentavimo valdymo iš viršaus įvairovę, tačiau šiandien dar nėra aiškios vietos savivaldos sistemos Lietuvoje, kuri veiktų sistemiškai ir praktiškai užtikrintų vietos savivaldą, grindžiamą valdymo iš apačios principu, formuojančiu kaimo savavaldumą.

3. Kaimo savavaldumo formavimo gaires sudaro bendruomeniškumo, pilietiškumo ir tautiškumo ugdymas, bendrinančios organizacijas veiklos vystymas bei profesionalumo veiklinimas, grindžiamas valdymo iš viršaus ir valdymo iš apačios principais bei jų derinimu tvarios kaimo plėtros kontekste.

 

Literatūra

  • Adamonienė, Rūta; Vytautas Pilipavičius, “Influence Means Fostering Competencies of Social Entrepreneurship” | Vilma Atkočiūnienė (ed.), Rural Development 2013: The Sixth International Scientific Conference, 28–29 November, 2013, Akademija, 2013, vol. 6, b. 1, pp. 19–24.
  • Adamonienė, Rūta; Vytautas Pilipavičius, “Presumptions of the Human Resources Development (HRD) Management,” Economics and Rural Development, 2005, vol. 1, no. 1, pp. 7–12.
  • Astrauskas, Algirdas, „Viešojo valdymo institucijų permanentinė plėtra: tendencijos Lietuvoje“, Viešasis administravimas, 2014, t. 41, nr. 1, p. 42–49.
  • Astrauskas, Algirdas, „Vietos savivalda Lietuvoje 1990–2013 metais: vietos savivaldybių kompetencijos pokyčiai“, Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir perspektyvos, 2013, nr. 4 (32), p. 127–133.
  • Astrauskas, Algirdas, „Vietos savivaldos raida Lietuvoje 1990–2010 metais“, Viešoji politika ir administravimas, 2011, t. 10, nr. 2, p. 283–298.
  • Astrauskas, Algirdas; Gediminas Česonis, „Strateginio planavimo principų diegimo Lietuvos vietos savivaldybėse etapai“, Viešoji politika ir administravimas, 2008, nr. 26, p. 25–34.
  • Atkočiūnienė, Vilma; Danguolė Bartkutė (sud.), Kaimo bendruomenių plėtra, Kaunas: Orsis, 2004.
  • Baležentis, Alvydas, „Seniūnijos vystymo problemų analizė“, Viešoji politika ir administravimas, 2008, nr. 24, p. 72–78.
  • Baltušnikienė, Jūratė; Algirdas Astrauskas, „Subnacionalinio valdymo struktūros ir teritorinių savivaldybių kompetencijos nustatymo teoriniai aspektai“, Viešoji politika ir administravimas, 2009, nr. 28, p. 7–22.
  • Bernotienė, Miglė, „Piliečių dalyvavimas sprendimų priėmimo procese: sąvoka ir esmė“ | Vainius Smalskys (sud.), Viešasis valdymas, Vilnius: Mykolo Romerio universiteto Leidybos centras, 2010, p. 238–253.
  • Daugirdas, Vidmantas; Jurgita Mačiulytė, „Decentralizacija ir teritorinė savivalda Lietuvoje“, Politologija, 2006, t. 43, nr. 3, p. 91–110.
  • Europos vietos savivaldos chartija, Valstybės žinios, 1999, nr. 82-2418.
  • Kulakauskas, Antanas, „Vietos bendruomenės – teritorinės savivaldos pagrindas“ | Arimantas Račkauskas (sud.), Vietos savivalda ir bendruomenės Lietuvoje, Vilnius: Vilniaus bendruomenių asociacija, 2010, p. 26–32.
  • Lietuvos Respublikos Vietos savivaldos įstatymas, Valstybės žinios, 1994, nr. 55-1049.
  • Lietuvos Respublikos Vietos savivaldos įstatymo pakeitimo įstatymas, Valstybės žinios, 2000, nr. 91-2832.
  • Lietuvos Respublikos Vietos savivaldos įstatymo pakeitimo įstatymas, Valstybės žinios, 2008, nr. 113-4290.
  • Lietuvos Respublikos Vietos savivaldos pagrindų įstatymas, Valstybės žinios, 1990, nr. 7-170.
  • Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. lapkričio 28 d. nutarimas nr. 1482 „Dėl 2014–2020 metų nacionalinės pažangos programos patvirtinimo“, Valstybės žinios, 2012, nr. 144-7430.
  • Mačiulytė, Jurgita; Petras Ragauskas, Lietuvos savivalda savarankiškos visuomenės link?, Vilnius: Versus aureus, 2007.
  • Nefas, Saulius, „Savivaldžių (vietos) bendruomenių raida ir perspektyva šiuolaikinėje Lietuvoje“, Viešoji politika ir administravimas, 2007, nr. 20, p. 70–80.
  • Pilipavičius, Vytautas, “Fostering Community-Based Entrepreneurship in the Rural Areas of Lithuania: Summary of the Doctoral Dissertation (Social Sciences, Management and Administration),” Economics and Rural Development, 2012, vol. 8, no. 2, p. 50.
  • Pilipavičius, Vytautas, „Bendruomeninio verslumo formavimas ir kaimo vietovių konkurencingumo stiprinimas“, Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir perspektyvos, 2011, nr. 4 (24), p. 169–178.
  • Ragauskas, Petras, „Teisiniai imperatyvai vietos savivaldai Lietuvoje“ | Arimantas Račkauskas (sud.), Vietos savivalda ir bendruomenės Lietuvoje, Vilnius: Vilniaus bendruomenių asociacija, 2010, p. 19–25.
  • Urmonas, Algimantas; Andrejus Novikovas, „Europos vietos savivaldos chartijoje įtvirtintų principų įgyvendinimo vietos savivaldoje ir inkorporavimo nacionalinėje teisės sistemoje ypatumai“, Jurisprudencija, 2011, t. 18, nr. 3, p. 1019–1034.
  • Žilinskas, Gintaras, „Specialiųjų vietos savivaldos principų raida Lietuvos Respublikoje“, Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir perspektyvos, 2010, nr. 2 (18), p. 142–154.
 

Local Self-Government and the Formation of Self-Governing in Rural Areas

  • Bibliographic Description: Vytautas Pilipavičius, Inga Vidrevičienė, „Vietos savivalda ir kaimo savavaldumo formavimas“, @eitis (lt), 2021, t. 1 721, ISSN 2424-421X.
  • Previous Edition: Vytautas Pilipavičius, Inga Vidrevičienė, „Vietos savivalda ir kaimo savavaldumo formavimas“, Vadybos mokslas ir studijos kaimo verslų ir jų infrastruktūros plėtrai, 2014, t. 36, nr. 4, p. 937–945, ISSN 1822-6760.
  • Institutional Affiliation: Aleksandro Stulginskio universitetas.

Summary. Nowadays, in public administration observed high dichotomy between legal regulation of self-government (de jure) and local self-government practice (de facto) – self management. This makes communication, harmony and compatibility problem between local self-organization and organization of self-management in rural areas. Today this problem is related to the formation of self-governing as a systematic practice of local self-government in rural areas. Research aim – an analysis of historical and cultural sites of self-government and self-management and provide guidelines for the formation of self-governing in rural areas. The research design consists of local self-government and the assumptions of self-management analysis, the development of local self-government, decentralization of management and local government, local government and government institutions regulatory authority, public administration, trends and prospects, and local government strategic planning contexts. Studies the use of the scientific literature and analysis of documentary sources, content and structure analysis methods. The article highlighted the historical and cultural assumptions of local self-government, and for self-management and provided guidelines for the formation of self-governing of Lithuanian rural areas.

Keywords: rural areas development, self-governing, autonomous, self-government, self-management, management.