• Bibliografinis aprašas: Salomėja Jastrumskytė, „Sinestetas – įasmenintoji sinestezija“, @eitis (lt), 2022, t. 1 868, ISSN 2424-421X.
  • Ankstesnis leidimas: Salomėja Jastrumskytė, „Sinestetas – įasmenintoji sinestezija“, Sovijus, 2013, t. 1, nr. 1, p. 211–225, ISSN 2351-471X.
  • Institucinė prieskyra: Lietuvos kultūros tyrimų institutas.

Santrauka. Šiame straipsnyje dabartinės kultūrologijos ir antropologijos akademinių diskursų aplinkoje besiformuojančią sinesteto sąvoką pasitelkiame norėdami naujai interpretuoti Čiurlionio kūrybą kaip unikalios autentiškos sinesteto patirties reprezentaciją. Sinestetas kultūrinėse steigtyse, estetinių idėjų ir meno kūrinių fone pasirodo kaip materiali sinestezijos vieta, kaip integrali jos ir žmogaus būties sąveikos visuma. Nors sinestetas dažniausiai dar schematiškai ir hipotetiškai suvokiamas ir vertinamas kaip pačios sinestezijos raiškos aspektas, pamažu dabartinėje humanistikoje įsitvirtina nauja samprata, jog sinestetas yra tam tikra žmogaus visuma, kai konkretaus asmens būtyje sinestezija reiškiasi kaip tikrovės suvokimą ir buvimą joje formuojanti jėga. Galime pastebėti šios įžvalgos kelyje buvus keletą esminių teorinės minties žingsnių – iš pradžių suvokta, jog sinestezijos negalima atsieti nuo viso juntančio kūno, o vėlesnė teorinė slinktis siekia nebeskirti sinestezijos nuo ją patiriančiojo visos kasdienės būties. Vadinasi, sinesteto sąvoka pirmiausia įgauna antropologinį atspalvį, susemdama ypatingus žmonių populiacijos marginius, o kita vertus, ir kultūrologinį, ieškodama šių savitos struktūros asmenybių skirtingose kultūrose, įvairiuose jų laikmečiuose bei žmogaus kūrybinės veiklos sankaupose. Buvimas sinestetu jau laikomas prigimtine biologine duotybe, ji pasirodo paties individo liudijimuose, kūriniuose bei introspektyviuose aprašymuose. Būtent introspektyvūs tokių patirčių aprašymai, kuriais vis dar naudojasi sinestezijos tyrimai, atsisieję nuo eksperimentine virtusios psichologijos, yra nepaprasto žavesio ir vertės antropologiniai dokumentai, atveriantys tokį žmogaus patirties matmenį, kuris išplečia netgi patį žmogiškumo suvokimą. Čiurlionio atveju, visa jo kūryba, apimanti tapybos, muzikos, literatūros sritis, tiek epistoliarinis jo palikimas leidžia aiškiai atsekti sinesteto asmenybės struktūrą.

Pagrindiniai žodžiai: sinestetas, sinestezija, menų sąveika, asmuo, sinestezijos patirtis, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis.

 

Istorinis žvilgsnis į modernėjančios Vakarų meninės kultūros virsmus akivaizdžiai parodo, kad sinestezija nėra beasmenė. Ji negali būti patiriama ir reprezentuojama kaip abstrahuotas juslių darinys, anonimiškai įkūnijamas ar registruojamas personalijose. Būdamas aiškiai atpažįstamas ir išskirtinis percepcijos būdas, sinestezija nėra klajojanti juslinė struktūra, kurią galėtų laisvai telktis pragmatiniai gestai. Todėl pastaruoju metu vis dažniau į teorinę ir praktinę sinestezijos perspektyvą įvedama sinesteto sąvoka kaip priešprieša sinestezijos redukavimui, anonimiškumui, fragmentiškumui. Jau romantizmo estetikos iškilimo laikotarpiu sinesteziją imta sieti su išskirtine, individualia asmenybės patirtimi, tam tikrais subjektyvumo raiškos bruožais. Simbolizme ši tendencija įgavo mįslingumo kupinos rafinuotos manieros ir dirbtinumo bruožų, tačiau ir tuomet nebuvo abejojama sinestezinio patyrimo įasmeninimu. Modernizmo laikotarpiu, kai sinestezija tapo universaliu meninės kūrybos principu, šio fenomeno įasmeninimas ir iš to plaukiantis eklektiškumas tiesiogiai atspindėjo maksimalizmu persmelktos modernistinės estetikos užmojus.

 

Mes mėginsime numatyti šių keistai teoriniame lauke atsiradusių sandų vienovę, keldami dar literatūroje išsamiai ir nuosekliai neaprašytą sinesteto kaip antropologijos, kultūrologijos, estetikos, meno istorijos objekto problemą. Kaip pamatysime vėliau, iš esmės nauja antropologinė sinestezijos perspektyva, atverianti sinesteto figūrą, bemaž savaime skleidžiasi iš daugialypių šiuolaikinių šio fenomeno tyrinėjimų. Sinesteto sampratos plėtotę nuostabiai patvirtina didis Lietuvos kūrėjas, pasaulinį pripažinimą pagaliau įgyjantis M. K. Čiurlionis, kurio tariamieji menų sintezės kūriniai veikiau kilo iš įasmenintos sinestezinės patirties, nei iš modernizmo apyaušriui būdingų eksperimentinių užmojų. Čiurlionio kūrėjo asmenybėje ir neįtikėtinai sparčioje kūrybinėje evoliucijoje buvo susipynusios epochinės įtakos bei autentiška vidinė, taip pat ir sinestezinė patirtis. Čiurlionis pasirodo tarp etalonų sinestezinių asmenybių, tačiau sinestezinių jo savybių įžiūrėjimas, sklaida ir analizė vis dar esti užgožiama regis aprioriniais tapusių kalbėjimo apie sinesteziją būdų, krypčių. Nors šiame straipsnyje nesieksime nuosekliai aprašyti Čiurlionio kaip sinesteto – tai būtų tolesnių tyrinėjimų erdvė – tačiau nubrėždami besiformuojančios sinesteto sampratos kontūrus pastebėsime Čiurlionio – asmens ir kūrėjo – sinestezinį aspektą. Sinestetas yra integrali visuma, t. y. sinestezinė patyrimo kokybė savitai suformuoja asmens pasaulio matymą, mąstymą ir kūrybą.

 

Skirtingai nei Rytų Azijos (Kinija, Japonija) kultūrose, kur daugybė žymių menininkų (Wang Wei, Su Shih, Mi Fu, Ikkyū Sojun, Yosa Buson, Uragami Gyokudo) vienodai sėkmingai reiškėsi iškart trijose ar keturiose meno rūšyse, dažniausiai tapyboje, kaligrafijoje, poezijoje ir rečiau muzikoje, kas sudarė palankias prielaidas sinestezinės kūrybos sklaidai, ir sinestezinis pasaulėžiūros ir kūrybos aspektas nebuvo akcentuojamas, nes buvo nedalomas, Vakarų kultūroje tai buvo ganėtinai reti atvejai. Tokia savotiška išimtimi buvo unikaliais sinesteziniais gebėjimais gamtos apdovanotas Čiurlionis, kuris, jau turėdamas vertingą profesionalaus kompozitoriaus patirtį, perėjo prie tapybos ir vėliau drauge reiškėsi muzikos ir tapybos srityse.

Pagal plačiausiai šiuo metu paplitusį apibrėžimą sinestezija įvardijama kaip būklė, kurioje vienos juslės modalumo stimuliavimas automatiškai sukelia papildomą patyrimą, tipišką kitam, nestimuliuotam jusliniam modalumui. Kitaip tariant, tai skirtingų juslių modalumų mainai. Paprastai tokį apibrėžimą iliustruoja kanoninis sinestezijos kokybę turėjusių menininkų sąrašas (Vasilijus Kandinskis, Aleksandras Skriabinas, Čiurlionis, Igoris Stravinskis, Vladimiras Nabokovas, Davidas Hockney). Tačiau dažniausiai sinestezijos apibrėžimo pasienyje išvystame tik spalvinės klausos atvejį (beje, tai dažniausiai regime ir Čiurlionio sinestezijos tyrinėjimuose). Būtent šis modelis dažniausiai ir įasmeninamas sinesteto sąvoka. Reikia pastebėti, kad sinesteto atvejui atstovauti ne vien tik minėtų dviejų juslių dermė, tačiau išsami įvairių sinesteto asmenybės ir kūrybos struktūrų analizė peržengtų šio teksto ribas.

 

Kaip minėjome, sinesteto sąvoka nėra nuosekliai aprašyta. Nepaisant to, ji tiesiog pasitelkiama a priori. Pavyzdžiui, įsižiūrėkime į dar vieną tokio etaloninio pradžios taško svarstyti sinesteziją bruožą. Sinestezijos teorinė scena atidengiama taip: „Žymūs sinestetai yra…“ ir tuomet eina jau minėtas kanonas. Pasirodo, jog sinestezija su ja apdovanotų asmenybių choru siejasi sinesteto sąvoka.

Štai koks iš tiesų yra sinestezijos apibrėžimo pasienis – Seanas Day sinestetą apibrėžia taip: tai yra „Asmuo, turintis neurofiziologinę sinestezijos kokybę“ Sean Day, “Synaesthesia and Synaesthetic Metaphors,” p. 38. . Arba Danielis Smilekas, ir Mike’as Dixonas: „Asmuo, kuriam juslių impresijos pasirodo kitos nei tikėtina juslės stimuliavimo metu“ Daniel Smilek, Mike J. Dixon, “Towards a Synergistic Understanding of Synaesthesia Combining Current Experimental Findings with Synaesthetes’ Subjective Descriptions,” 2002. . Turint omenyje, jog sinestezijos prigimties aiškinimuose pasikeitė ne viena paradigmų karta, kuri, anot Thomo Kuhno, leisdavo tuos pačius dalykus išvysti vis naujai, o apie 1980 m., kai įsitvirtino neurofiziologinė paradigma, medicininis sinestezijos apibrėžimo tonas jau nebeturėtų mūsų trikdyti.

 

Šiuolaikinė psichofiziologija ir medicina šią naują žmonių kategoriją – sinestetą – galbūt tikisi aiškinti ir valdyti pagal savo dėsnius. Tačiau tai nėra šios sąvokos riba. Antai Bulatas Galejevas, atkaklus kultūrinės sinestezijos paradigmos gynėjas, atsiliepdamas į neurofiziologinę šio reiškinio traktuotę, pabrėžia, jog „negalima sinestezijos ir jos meninių apraiškų suvesti vien į neurofiziologinę smegenų veiklą“ Bulat Galeev, “Open Letter on Synesthesia,” 2001. . Tiesa, šis ginčas kol kas neišspręstas, pastaruoju metu ši paradigma ima viršų. Tačiau jos apyvokoje mums svarbu išvysti pagaliau aiškiai matoma tapusią sinesteto figūrą. Sinestetas pasirodo kaip materiali sinestezijos vieta, kaip integrali jos ir žmogaus būties visuma.

Jei nuosekliai klausytumėmės visų sinestezijos definicijos sąvarų, pastebėtume dar vieną itin svarbų faktą. Verta atkreipti dėmesį į teiginio branduolį: sinestetas yra asmuo. Jo kokybės yra jo mantija, tačiau tai visų pirma įasmeninta žmogaus esatis. Taigi sinestezijos apibrėžtyje randame jos buvimo būdą, be kurio negalima suvokti sinestezijos esmės ir sklaidos perspektyvų. Sinestezija nėra tik įkūnyta. Ji yra įasmeninta, kitaip tariant, tai asmens būvis ir būdas. Asmuo yra prigimtinė sinestezijos vieta. Tai postuluodami žmonijos panoramoje įkuriame sinestetą.

Natūralu ir įprasta, kad mene sinestezijos apraiškos siejamos su jį savo kūryboje naudojusių menininkų asmenybėmis. Tačiau pažymėtina ir tai, kad netgi šis siejimas, savotiškas sinestezijos įasmeninimas ir priskyrimas sinestetų kategorijai, dažnai tėra formalus predikatas. Tai jokiu būdu nėra antropologinė perspektyva ar bent jos properša. Kol kas tai galime laikyti tik padalijimo linija tarp abstrahuoto sinestezijos reiškinio ir genetinės jo kilmės.

 

Apskritai, imantis tokio unikalaus pojūtinio reiškinio teorinės analizės, reikia pripažinti, kad lygiagrečiai ypatingam paties reiškinio profiliui jo sklaida įgyja savitą reljefą. Turint omenyje, jog nuosekli teorinė sinestezijos sklaida apima vos šimtmetį ir tęsiama su atviru nežinojimo ir nepažinumo postulavimu, dera neišleisti iš akių pačių kalbėjimo apie sinesteziją būdų ir kontekstų, kuriuose jie tarpsta. Kitaip tariant, reikia nepražiūrėti istoriškai viena kitą keičiančių pagrindinių sinestezijos paradigmų, kurios persirikiuoja išties intensyviai, kaupiantis sinestezijos mokslinių faktų archyvui ir plečiantis pragmatiniam sinestezijos fenomeno pažinimo horizontui. Šiuo visuotinio įvairių meno formų suartėjimo ir anksčiau neregėtos jų sąveikos metu galima pastebėti tinkamiausių sąlygų antropologinės sinestezijos paradigmos formavimuisi atsiradimą. Sinestezija tampa susemiama statistiniais būdais, ji komunikacijos kanalų sudedamoji, taip pat pastebima kaip ypatinga žmogaus kokybė, teikianti savitą kūrybinės raiškos formą, gyvenimo būdą ir pasaulio suvokimą. Kita vertus, ji gali veikti tarpasmeninius ir tarpbendruomeninius santykius. Taigi sinestezija jau nėra tik meno pasaulio aukštybėse ar filosofinių bei gamtamokslio abstrakcijų apie pojūčius ir jų galimą vienovę draustinyje.

Vadinasi, sinestezija yra plačios, daugybiškos, interakcinės žmogaus būties dalis, ji steigia savo galias atskirame asmenyje ir tiesia už jo. Šiuo požiūriu pastebėsime netikėtų tikrovės suvokimo, tarpasmeninės komunikacijos, kultūrinių produktų vartojimo būdų, kurie apsiribojus vien tik abstrahuotu sinestezijos kaip žmogaus juslyno kokybės gvildenimu lieka nepastebimi. O šis teorinis rakursas gali atverti ir meno istorijos slinkčių, kaitos, naujovių, suvokimo, pripažinimo ar atmetimo priežastis.

 

Ir ankstesnių dešimtmečių, ir net dabartiniuose sinestezijai skirtuose tekstuose, pastaroji apskritai linkstama laikyti tik regimųjų ir girdimųjų pojūčių sampyna. Antai Shanon 2001 m. tekste klausia, ar kitokias sinestezines pojūčių jungtis iš viso galima laikyti sinestezija Žr. Benny Shanon, “Three Stories Concerning Synaesthesia,” 2003. . Čia regime išsilaikius tiek nuo Kanto ateinančią aukštesniųjų ir žemesniųjų pojūčių skirtį, tiek istorinio sinestezijos vien kaip audiere colore (beje, viena iš statistiškai vyraujančių) diskurso svorį. 2010 m. Day pateikia šešiasdešimties sinestezijos tipų kanoną Žr. Sean Day, “Types of Synesthesia,” 2005. , tačiau kiti autoriai linkę jį įvairuoti, praplėsdami naujais pojūtyno jungčių atvejais arba atmesdami kai kuriuos kaip neva nesinestezinius. Todėl išdrįsdami parodyti, jog Čiurlionio kaip sinesteto kūryboje pasirodo ir kitokių autentiškos sinestezijos apraiškų (sinestetai paprastai turi keletą skirtingo išraiškos laipsnio sinestezijos tipų), neriame į galimo konflikto užtvanką. Muzikinė sinestezija turi ypatingą tradiciją, jos kultūrinės apraiškos, sodrios ir gausios, persveria ir net daro nebūtiną klausimą apie autentiškas sinestezinių kūrinių autorių kokybes. Kultūrinis muzikinės sinestezijos klodas yra unikalus atvejis istorijoje, kuris leidžia išsiversti be sinesteto sąvokos ir jo tikrovės. Nesvarbu, kad šiuos ryškius kūrinius galbūt sukūrė turintys stiprius sinestezinius potyrius žmonės. Ši padėtis būtų analogiška normaliam meno istorijos ir filosofijos būviui, kuriame klausimas apie autentiškas menininko kaip individo kokybes yra šalutinis ir meno kūriniui suprasti nebūtinas. Sinestetą panašiu atveju atstoja sinestezijos kaip meninių projektų principo tradicija. Vis dėlto sinestezija yra tokia antropologiniam žvilgsniui atsiverianti kokybė, kuri lygiagrečiai savo meninėms ir mokslinėms traktuotėms įgyja pagreitį skleistis ir įsikurti kultūroje bei kasdienėje tikrovėje. Tuomet aptiktos kai kurių kultūros reiškinių sinestezinės ištakos gali lemti kol kas dar nenuspėjamus virsmus. Sinestezija, kurios „prigimtis kol kas dar nežinoma“, bet kuri atpažįstamu pavidalu tampa matoma per sinestetą, gali pakeisti kai kurių dalykų suvokimą ir vertinimą. Žmogiškosios sinestezinių kūrinių šaknys sinesteto kūryboje yra ypatingos rūšies priežastis rastis meninei įvairovei. Pasinaudodami produktyvia Jacques’o Maqueto estetinio lokuso Žr. Jacques Maquet, The Aesthetic Experience: An Anthropologist Looks at the Visual Arts, p. 182. sąvoka, galime sukonstruoti jos analogą, sinestezinį lokusą. Estetinis lokusas – tai samprata, apibrėžianti tai, kokiuose objektuose atskira kultūra koncentruoja estetinius lūkesčius. Analogiškai galime išvesti tai, kame atskira kultūra sutelkia sinestezinius lūkesčius.

 
M. K. Čiurlionis, Saulės sonata, 1907
M. K. Čiurlionis, „Saulės sonata“, 1907
 

Čiurlionio kūryboje mėginant aptikti sinestezinių potyrių ištakas, kuriomis jo kaip sinesteto būtis buvo sodri, tai jau būtų nebe įprastinis spalvinės Čiurlionio klausos nagrinėjimas, bet šviesos ir klausos, šviesos ir lytėjimo sinestezijos sklaida. Nors muzikinės sinestezijos atvejams perskaityti atskirų kūrėjų darbuose lyg ir yra nusistovėję tam tikri būdai, tačiau perskaityti vizualiųjų ir taktilinių pojūčių sampynas yra gana keblu. Iš tiesų atsekti tuos takus, kuriuos nužymėjo atskiros, retos ir dar mažai tyrinėtos sinestezijos rūšys, yra itin sunku. Trikdo kantiškosios pojūčių hierarchijos slenkstis, taip pat kalbinio įtarpinimo slenkstis.

 

Tiek sinestezija, tiek meninis patyrimas yra neapsakomas, neišreiškiamas, liekantis už kalbos ribų. Susiduriama su neverbalia sritimi, kuri apskritai neišsakoma, neskirstoma, tačiau pasirodo tiesiogiai. Pasirodymas gali apimti visą pojūčių spektrą – nebūtinai tai, kas pasirodo, turi tapti matoma, girdima, liečiama – patiriama atskirais tarsi atpjautais pojūčiais, bet pasirodo tarsi pojūčių amfiteatre, kuriame percepcinis stebėjimas, pats būdamas nediferencijuotas, nesirenka. Gino Casagrande, kalbėdamas apie Dante Inferno, taip pat nurodo nesibaigiančią tarsi savaime virstančią sinestezijos raišką Žr. Gino Casagrande, “Synaesthesia and Dante: A Synaesthetic Approach to Purgatorio X 55–63,” 1990. . Jau minėjome sinestezijos tyrinėtojų susidomėjimą Dante. Casagrande pastabos apie Dante mums vertingos, nes jis atkreipia dėmesį į šviesos ir garso sinesteziją Dieviškojoje komedijoje. Davidas Childesteris, Kevinas T. Day teigia esant šviesos ir žodžio sinesteziją religiniame, apskritai mistiniame patyrime. Čiurlionio kūriniuose aptinkame šviesos ir garso sinesteziją – tylinčios šviesos, skambančios šviesos išraiškų. Tačiau Čiurlionis viename iš savo laiškų liudija dar vieną netikėtą sinestezijos būdą – šviesos lytėjimą – „jausti šviesą delnuose“.

 

Reginio kaip ir šviesos patyrimas yra įkūnytas – reginio šaknys kūne – kiekvieno pojūčio šaknys kūne, t. y. jis siejasi su kitais pojūčiais. „Pilkai geltoni namai kaleno dantimis“, „Įvairių spalvų iškabos aštriai spindėjo“ [kurs. mano. – S. J.], (plg. Karalių pasakos saulė), „gaudome žaibus delnais“, „skverbiausi pro arfos stygas, ir šiurpas man ėjo per odą, vos tik paliesdavau stygą“ Iš laiško Sofijai Kymantaitei, 1908 (žr. Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, M. K. Čiurlionio laiškai Sofijai, 1973). . Beje, panašią sinestezinę garso ir lytėjimo viziją galime atsekti Hieronymus Boscho paveiksle „Muzikinis pragaras“ (XVI a.). Vaizdavimo braižas nėra atsitiktinumas, bet percepcijos kelias ir atspaudas. Yra taktilinė šviesa. Taktilinis garsas. Lytėjimo juslė – dar viena juslė, papildanti įasmenintos sinestezijos vienovę Čiurlionio asmenybėje.

 

Be abejo, fenomenologinis sinestezijos požiūris nėra visa apimantis ir visa atskleidžiantis, nors ir įtikinantis. Juo labiau sinesteto tikrovės prigimtis fenomenologiškai įsižiūrint ir aprašant nėra išsemiama. Nuo žavingo sinestezijos reiškinio terasos žvelgdami į žmonijos kultūros ir meno istoriją pastebime ryškėjant du dalykus: sinestezija tampa integralia tiek suvokimo, tiek savivokos dalimi. Sinesteziniai kultūros reiškiniai tampa priimtini, o pati sinestezijos patirtis įgauna savirefleksyvumo mastelį – kultūros scenoje pasirodo sinestetas, suvokiantis savo ypatingos kokybės natūralumą ir intymų asmeniškumą. Sinestezija nuo šiol nebėra tik objektas.

Sinestezijai skirtuose teoriniuose tekstuose pasirodantys statistiniai inkliuzai apie šios kokybės dominantes žmonių populiacijoje arba teiginiai apie prigimtinį sinestezijos universalumą yra tarsi galimo naujo paradigminio judesio požymiai. Juo labiau kad į šią populiacinę panoramą dedamos viltys kada nors aptikti dėsningumų jungtis ir pagaliau perskaityti sinestezinę žinią žmogaus suvokime. Nors dar stokojama empirinės medžiagos, bet jau darosi akivaizdu, jog didžioji dalis sinestezijos paslapties statinio yra nugrimzdusi žmonijos gausoje. Manoma, kad galbūt sinestetų individų vėriniai žmonių populiacijoje slepia jos prigimtį ir paskirtį, taip pat universalumo ir tikrovės reprezentacijos raktą.

 

Sinesteto atveju sinestezija yra tarsi trūkis komunikacinėje grandinėje, negyvenamos asmens juslyno salos, užsklendžiančios sinestetą robinzoniškoje vienatvėje. Sinestezija žmogaus tikrovėje, atskyrimas, konfliktas ar vertimo kanalai – pojūčiai, pasirodo, nėra skaidriausias laidininkas tarpasmeninės, juo labiau tarpkultūrinės patirties mainams. Ir tai ne tik konvencinės pojūčių įsimbolinimo kliūtys – sinestezija yra juslyno solipsizmas, suskaidantis ir sujaukiantis nepriekaištingus komunikacinio universalizmo nuolydžio takus. Kodėl gi negalėtume įtarti už įvairaus kultūrinio nesusikalbėjimo slypint sinestezijos faktus, už neįmenamo, šuoliško netikėtumo meno kaitoje – autentišką sinesteto veiksmą? Kaip netrukus pamatysime mūsų kol kas atsargioje ir punktyriškoje analizėje, tokių sinestezinių įsikišimų, „sinestezinių kliūčių“ išties būta meno istorijoje. Sinesteto vaidmens mastas ir reikšmė, beje, naudojasi tais pačiais galios ir įtakos mechanizmais, kaip ir kitų kultūrinių agentų veiksmai.

Į teorinę sinestezijos sklaidą galime žiūrėti kaip į galimų perspektyvų koloniją – universaliais loginiais ryšiais susijusių, bet vis dėlto savarankiškų ir potencialiai galinčių išsiplėtoti segmentų visetą. Jis yra intensyvaus augimo stadijoje, ir paradigmos, netgi radikaliai viena kitai prieštaraujančios, nekelia konflikto, neima vyrauti ir nereikalauja Thomo S. Kuhno minimo „atsivertimo“ į kitą paradigmą. Tai iš tiesų tarsi sinestezijos paradigmų kolonija, galimybė išsiplėtoti policentriniam šio tikrovės reiškinio vaizdui. Tokiu būdu galime užčiuopti antropologinės sinesteto paradigmos formavimosi apybraižas, rasti jas pasklidusias daugialypiuose sinestezijos kontekstuose, o kol kas, negalėdami remtis šiuo žiūros būdu kaip išbaigtu, turime jį tiesiog aptikti ir naudoti vienu metu.

 

Taigi dabar jau galime išvysti keletą atraminių stulpų, kurie įženklins teorinį sinestezijos lauką kaip šį lauką, kuriame norime pakreipti žvilgsnį kiek kita perspektyva.

Šiuolaikinėje sinestezijos sklaidoje nuolat pasirodančios sąvokos sinestetas antropologinės implikacijos vis labiau tampa akivaizdžios. Nors pasirodydama kaip grynai instrumentinė ar tik objekto kategorinio priskyrimo vektorius, sinesteto sąvoka ima telkti sodrų prasminį krūvį, kaupti ypatingus išteklius minėtam reiškiniui pažinti. Nors sinestetas dažniausiai dar suvokiamas ir vertinamas kaip pačios sinestezijos indeksas, pamažu įsitvirtina samprata, jog jis yra tam tikra žmogaus visuma, jog tokio asmens būtyje sinestezija yra tikrovės suvokimą ir buvimą joje formuojanti jėga. Galime pastebėti buvus keletą teorinių žingsnių – iš pradžių suvokta, jog sinestezijos negalima atsieti nuo viso juntančio kūno, o štai toji slinktis, kurią matome dabar, yra tendencija nebeskirti sinestezijos nuo ją patiriančiojo visos kasdienės būties. Ši kryptis galėtų atsišakoti į daugybę kitų, ieškant sinestezijos guolių papročių, meno, kalbos, tarpkultūrinės ir tarpasmeninės interakcijos pamatuose. Kol kas šie sinestezijos tyrai yra daugiau hipotetiniai, tačiau į juos kai kurie sinestezijos tyrinėtojai žvelgia labai viltingai Vis dar tebetrunka keistas sinestezijos substancializavimas tarsi atskiriant šį pojūčių reiškinį nuo kūno, kuriame jis juk tarpsta, ir pačiomis pojūčių apibrėžtimis manipuliuojant tarsi bekūnėje erdvėje. Beje, religijų istorija ir fenomenologija nejučia parodo šį pojūčių ir kūniškumo funkcijų formulių sklandymą bekūniškumo danguose. Dievas uodžiantis, Dievas girdintis, Dievas sėdintis ir pan. Yra ir kitų pojūtinių formulių, kurios Dieve aristoteliškai atskirtos ir religinio adepto sinesteziškai susiejamos. Atmestasis kūniškumas pasirodo tik kaip redukuotų pojūčių suma. Ši summa sensum neva turinti reprezentuoti žemiškąjį žmogaus kūną. Pakaks pasakyti, kaip šis vis dar savo ūglius leidžiantis sinestezijos supratimo būdas skiriasi nuo jos grąžinimo kūnui ir interkūniškumui bei kasdieniam žmogaus ar individo būviui. .

 

Tačiau sinestetas nėra tik esminių sinestezinių kokybių siluetas. Nukreipdami žvilgsnį į XX a. antrosios pusės sinestezijos teorinį lauką ir matydami, kaip jame ruošiami sietai sinestezijos apraiškoms kultūroje filtruoti, pastebime, jog už šios sąvokos prasideda sisteminančio ir aprėpiančio gesto įkalnė. Sinesteto sąvoka tampa antropologine, susemdama ypatingus žmonių populiacijos marginius. Svarbu, kad sinestezijos kokybė tampa universalizuojama, priskiriama apibrėžtam žmonijos kiekiui, o ne reflektuojama kaip atsitiktinė. Atsitiktinumo žėrėjimą keičia dėsningumo magnetas. Dėsningas išskirtinumas, daugybiškas unikalumas – tokia yra antropologinio žvilgsnio į sinestetą intencija. Pastarąjį tebegaubia paslapties ir ypatingumo aura, ir populiacijos masyvai, jai priskirti, tik sustiprina šios auros švytėjimą. Sinestezijos išskirtinumas ir magiškas žavesys išlieka keisdamas formas. Beje, antropologija gali susitelkti tik į sinestezijos pasirodymus atskiruose žmonijos regionuose, kultūrose, bendruomenėse. Sinesteto sąvoka veikiausiai yra dar vienas Vakarų mokslo (ypač medicinos) padirbinys, indikatorius, leidžiantis surasti ir išskirti juslinį sinestezijos darinį iš sensorinės visumos ir pajungti jį asmens integralumui. Tokį veiksmą lemia selektyvi ir veikli vakarietiškojo mokslo prigimtis.

 

Sinestezija, persisvėrus jos biologinės prigimties pozicijai, tapo apibrėžiama medicininiais terminais, jos procesai vizualizuojami medicininiais techniniais būdais. Visa tai taip pat įgalintų ir medicinos antropologijos požiūrį į sinesteziją. Štai pastaruoju metu tiesiog pertekliškai cituojama Cytowico teorija yra netgi perdėm medicininis sinestezijos vaizdas. Sinestezijos kilmės ir glūdėjimo vieta kilnojama po įvairias kūno vietas. Jo sukonstruota neurofiziologinė sinestezijos paradigma lokalizuoja fenomeną limbinėje sistemoje, hypocampus. Sinestezija išsklinda mediciniškai regimoje kūno topografijoje. Pastebima įdomi slinktis nuo XIX a. pabaigos sinestezijos kaip patologijos medicininės traktuotės iki pozityvaus medicininio sinestezijos identifikavimo XX a. pabaigoje. Be to, sinestezijos įkūnytumo tendencijos kryptingai dera su postmoderniajai estetikai būdingais kūniškumo akcentais.

Būti sinestetu tapo laikoma prigimtine biologine duotybe, ji pasirodo paties sinesteto liudijimuose, kūriniuose bei introspektyviuose aprašymuose. Būtent introspektyvūs sinestezinių patirčių aprašymai, kuriais vis dar naudojasi sinestezijos tyrimai, atsisieję nuo eksperimentine virtusios psichologijos, yra nepaprasto žavesio ir vertės antropologiniai dokumentai, atveriantys tokį žmogaus patirties matmenį, kuris išplečia netgi patį žmogiškumo suvokimą.