Straipsnis Ar gali širdis mąstyti? Vakarų mokslas ir kinų mąstymo tradicija

  • Bibliografinis aprašas: Julius Vaitkevičius, „Ar gali širdis mąstyti? Vakarų mokslas ir kinų mąstymo tradicija“, @eitis (lt), 2015, t. 199, ISSN 2424-421X.
  • Ankstesnė laida: Julius Vaitkevičius, „Ar gali širdis mąstyti? Vakarų mokslas ir kinų mąstymo tradicija“ / Antanas Andrijauskas (sud.), Kultūrologija. 19 tomas. Rytai–Vakarai: Komparatyvistinės studijos XIII, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2014, p. 116–135, ISBN 978-9955-868-73-6.
  • Institucinė prieskyra: Nankino universitetas (南京大学), Kinija.
Santrauka: Straipsnis skirtas aptarti širdies sampratos svarbą ir reikšmę kinų mąstymo tradicijoje, gretinant šią sąvoką su Europos skaitytojui geriau pažįstamomis širdies idėjomis, kilusiomis iš Naujojo Testamento ir Vakarų mokslo bei kitų nekiniškų šaltinių. Straipsnio tikslas yra kvestionuoti plačiai paplitusią ir įsišaknijusią idėją, jog širdis – tai tik kraują varinėjanti pompa ir kad vienintelė kūno dalis, atsakinga už mąstymą, yra žmogaus galvos smegenys. Kinų mąstymo tradicijoje širdis nuo seno buvo pagrindinis sąmonės ir dvasios centras. Palyginus naujai atsiradęs Vakarų mokslas priėjo prie išvados, kad sąmonės centras glūdi galvos smegenyse, ir nuo tada palaipsniui oficialiai „uždraudė“ kinams ir kitiems žmonėms mąstyti širdimi. Atėjo laikas pasitelkti Vakarų mokslą iš naujo ir grąžinti kinams širdį bei atkurti širdies vertę. Autorius šiame darbe tai ir bando padaryti.

Pagrindiniai žodžiai: kinų filosofija, konfucianizmas, Konfucijus, Mencijus, Zhuangzi, širdis, Vakarų mokslas.
 

Priešistorė

Žmonės klausia, kokia nauda iš palyginimų? – Kodėl bet koks aukščiausias žinojimas yra įgyjamas per palyginimus ir remiasi palyginimais? “People ask. What is gained by comparison? — Why, all higher knowledge is acquired by comparison, and rests on comparison.” (Friedrich Muller, Introduction To The Science of Religion, p. 9.)
Visa tai Jėzus kalbėjo minioms palyginimais, ir be palyginimų jis jiems nekalbėjo. Biblija arba Šventasis Raštas, Mt 13,34.

Beveik prieš dvidešimt metų[/SC], po tam tikrų ypatingų gyvenimiškų sukrėtimų, nusprendžiau pirmą kartą palikti miestą ir pabūti vienas, kur nors atokiau nuo triukšmo ir šurmulio. Vienas iš mano pažįstamų buvo tretininkų vienuolis, kuris gyveno šiek tiek atsiskyręs nuo pasaulio viename Lietuvos Šiaurės-Rytų regiono vienkiemyje. Atsimenu pirmąjį susitikimą su juo ir tai, kad buvo neapsakomo gražumo žiema su didžiulėmis baltutėlio sniego pusnimis. Vienkiemyje vidury žiemos, bendraudamas su vienuoliu, praleidau keletą prasmingų ir įdomių dienų. Turbūt neatsitiktinai jo knygų bibliotekėlėje suradau knygą, kokių anksčiau niekada nebuvau skaitęs. Viename iš tos knygos skyrių buvo gvildenama širdies tema. Tuo metu tai, ką ten perskaičiau, būtent toje tylos aplinkoje, paliko neišdildomą įspūdį ir skambėjo įtikinamai:

Veržimasis į tiesą ir žinojimą galiausiai atveda prie žmogiško proto tobulėjimo išpildymo, kai smegenų protas susisieja ir pradeda bendradarbiauti su širdies išmintimi; kai žmogus valios įsakymu gali nuleisti savo protą į širdį ir galvoti bei elgtis iš širdies. Tai vadinamasis „protingas veikimas“, kuriuo naudojosi įvairūs pirmojo amžiaus krikščionys ir kuriuo dabar naudojasi ir Rytų išminčiai. «Стремление к истине и знанию приводит в конце концов к завершению развития человеческого ума, когда разум мозга входит в контакт и сотрудничество с мудростью сердца; когда человек волевым приказом может низводить свой ум в сердце и думать и поступать от сердца. Это есть так называемое «умное делание», к которому прибегали все подвижники первых веков христианства и которым пользуются и теперь мудрецы Востока» (Александр Иванович Клизовский, Основы миропонимания Новой Эпохи, c. 650).

 

„Nuleisti savo protą į širdį ir galvoti bei elgtis iš širdies“ – išties įdomi ir nauja idėja, bet kaip tai padaryti? Kaip galvoti ir elgtis iš širdies? Ar tai – tik graži mintis, ar ją galima pritaikyti ir praktiškai? Apimtas pirmojo įspūdžio, skaičiau toliau ir nežinojau, kaip visa tai vertinti. Ši pamatinė idėja buvo įvairiais aspektais pildoma toliau: „…dvasinė sąmonė, kurios pagrindas širdyje“, „žmogaus širdis yra žmogaus organizmo saulė“ «…духовного сознания, имеющего свое основание в сердце», «…человеческое сердце есть солнце человеческого организма» (Александр Иванович Клизовский, Основы миропонимания Новой Эпохи, p. 652). , „aukščiausia sąmonė gyvena širdyje“, „širdis kaip žmonijos šventykla“, „galima galvoti smegenimis ir širdimi“, „Ko neįkvėps didinga širdies sąvoka, tas sumenkins savo paties reikšmę“ «…высшее сознание человека обитает в сердце», «Но сердце стоит как Храм человечества», «Можно думать мозгом или сердцем», «Кто не вдохновится великим понятием сердца, тот умалит свое собственное значение» (Александр Иванович Клизовский, Основы миропонимания Новой Эпохи, c. 653). , „Visas gyvenimas prateka per širdį“, „Geriausios žmogaus savybės, tokios kaip kilnumas, dosnumas, atjauta, gailestingumas, meilė ir bendražmogiškumas – visa tai yra nuostabios žmogaus širdies dovanos“ «Вся жизнь протекает через сердце», «Лучшие человеческие качества, как великодушие, щедрость, сострадание, милосердие, любовь, общечеловечность, – все это прекрасные дары человеческого сердца» (Александр Иванович Клизовский, Основы миропонимания Новой Эпохи, c. 654). , ir tai tik maža dalis minčių apie širdį ir širdies svarbą, aprašytų tame straipsnyje, kuris tada man paliko labai teigiamą ir įkvepiantį įspūdį.

Turbūt nuo tada pradėjau atkreipti dėmesį į įvairias užuominas apie širdį ir jos svarbą, kurias galime atrasti įvairiausių tautų mokslininkų, rašytojų ir veikėjų darbuose. Visi, kurie mokėsi mokykloje, gerai žino, kad Blaise’as Pascalis (1623–1662) buvo garsus prancūzų matematikas ir fizikas. Tačiau retas žino jo, kaip filosofo, idėjas. Dar rečiau žmonės atkreipia dėmesį į tai, kad šis garsus savo intelektu ir loginiu mąstymu mokslininkas yra pasakęs neįtikėtinų dalykų apie širdį: „Mes žinome tiesą ne tik protu, bet taip pat ir širdimi“. „Mes žinome, kad nesapnuojame, ir, nors ir kaip neįmanoma to įrodyti protu, šis nesugebėjimas parodo mūsų proto silpnumą, bet ne mūsų žinojimo netvirtumą, kaip jie (skeptikai) tvirtina“ “We know truth, not only by the reason, but also by the heart,” “We know that we do not dream, and however impossible it is for us to prove it by reason, this inability demonstrates only the weakness of our reason, but not, as they affirm, the uncertainty of all our knowledge.” (Blaise Pascal, Pensees, p. 282.) . „Širdis turi savo mintis, kurių protas nesupranta. Mes jaučiame tai tūkstančiuose dalykų“ “The heart has its reasons, which reason does not know. We feel it in a thousand things” (Blaise Pascal, Pensees, p. 277). . Taip pat svarbus itin kraštutinis Paskalio teiginys apie tai, kad „Žmonėms trūksta širdies, jie neketina su ja susidraugauti“ “Men lack heart; they would not make a friend of it” (Blaise Pascal, Pensees, p. 196). , kurį vėliau ketinu palyginti su panašiu teiginiu kinų konfucianisto Mencijaus (372–289 pr. Kr.) veikale.

 

Turbūt daugeliui žinomi ir Antoine’o de Saint-Exupéry (1900–1944) literatūrinio veikėjo Mažojo princo draugės lapės paslaptingai ištarti žodžiai: „Štai mano paslaptis. Ji labai paprasta: matyti galima tik širdimi. Svarbiausi dalykai akimis nematomi“ Antoine de Saint-Exupéry, Mažasis Princas, p. 77. . Galbūt teko skaityti ir persų poeto Mavlanos Džalal ad Dino Muhamado Rumi (1207–1273) poemą šia tema:

Aš mėginau surasti Jį ant krikščioniškojo kryžiaus, bet Jo ten nebuvo. Aš keliavau į indų šventyklą ir į senas pagodas, bet niekur negalėjau rasti Jo pėdsakų. Aš ieškojau kalnuose ir slėniuose, bet nei aukštybėse, nei gilumose negalėjau Jo surasti. Aš keliavau į Kabą Mekoje, bet Jo ten taip pat nebuvo. Aš klausinėjau mokslininkų ir filosofų, bet Jis buvo už jų supratimo ribų. Ir tada aš pažiūrėjau į savo širdį ir būtent ten Jis gyveno, kai Jį pamačiau. Jis niekur kitur negalėjo būti surastas. Šią Rumi poemą pirmą kartą perskaičiau ir suradau ant muzikos grupės „Enigma“ CD viršelio 1994 metais. Tačiau „Enigma“ pateikė supaprastintą Rumi poemos versiją, kurios lietuvišką vertimą čia pateikiau. Iš tiesų originalas skamba šiek tiek sudėtingiau, ir pirmą kartąį anglų kalbą jis buvo išverstas 1898 metais Reynoldo A. Nicholsono. Originaliosios versijos fragmentas skamba taip: “Cross and Christians, from end to end, / I surveyed; He was not on the Cross. / I went to the idol-temple, to the ancient pagoda; / No trace was visible there. / I went to the mountains of Herat and Candahar. / I looked; He was not in that hill-and-dale. / With set purpose I fared to the summit of Mount Qaf; / In that place was only the ‘Anqa’s habitation. / I bent the reins of search to the Ka’ba; / He was not in that resort of old and young. / I questioned Ibn Sina of his state; / He was not in Ibn Sina’s range. / I fared towards the scene of “two bow-lengths’ distance“; / He was not in that exalted court. / I gazed into my own heart; / There I saw Him; He was nowhere else.”

Noriu atkreipti dėmesį, kad nepriklausomai nuo to, ar skaitytojas tiki, ar netiki Dievu, ši poema, analizuojant straipsnio temą, mums pirmiausia aktuali dėl joje išreikštos širdies svarbos. Ši širdies svarba intuityviai buvo jaučiama įvairiausių žmonių iš skirtingų kultūrų ir įvairiausių socialinių sluoksnių. Daugelis supranta širdį tiesiog kaip gražią ir galingą metaforą, tačiau mano straipsnio tikslas yra pasiūlyti susimąstyti ir pergalvoti šią sampratą. Galbūt širdis yra daugiau nei tik metafora ir galbūt šios sąvokos svarba yra daug didesnė, nei mes buvome linkę manyti. Ką reiškia galvoti širdimi, jei žodis „galvoti“ jau vien etimologiškai siejasi su galva? Ką Pascalis turėjo omeny sakydamas, kad žmonėms trūksta širdies, tos pačios širdies, kuri, jo manymu, teikia mums žinojimą, kurio vien intelektu gauti negalime? Kas yra tos širdies mintys, kurių protas nesupranta? Kaip galima matyti širdimi, jei akys priklauso galvai? Kas toje širdyje yra tokio ypatingo, ko niekur kitur negalima surasti? Kokiu būdu galima pažvelgti į savo širdį?

 

Visus šiuos išvardytus klausimus aš kėliau savo tyrinėjimuose ir tik tada, kai nukreipiau studijas kinų filosofijos kryptimi, būtent Kinijos filosofijos aruoduose suradau tiek daug trūkstamos informacijos širdies tematika. Juk širdies sąvoka buvo ištarta beveik kiekvieno nors kiek įtakingesnio kinų mąstytojo ir veikėjo lūpomis. Galėtume netgi sukurti atskirą kinų filosofijos kryptį ir ją pavadinti „širdies filosofija“. Šie tyrinėjimai taip pat nebūtų tokie išsamūs, jei ne paskutiniai dvidešimties metų moksliniai atradimai, susiję su fizine širdimi ir tuo, kaip mes suprantame jos funkcijas ir paskirtį. Nuo mažens įvairiose šalyse, mokyklose, universitetuose ir kitose švietimo įstaigose mums buvo diegiama idėja, kad mąstymas vyksta išimtinai galvos smegenyse, o širdis – tai tik kraują varinėjanti pompa. Tačiau atsiranda vis daugiau duomenų, kurie rodo, jog ši fizinės širdies samprata tėra mokslinis stereotipas, neatitinkantis tikrovės. Būtent šias temas aptariu savo straipsnyje.

Konfucianistinė klasika

Šiuo tekstu noriu pradėti straipsnių, kuriuose ketinu detaliau tyrinėti įvairius kinų filosofijos aspektus, susijusius su širdies tematika, seriją. Todėl šį kartą neketinu nuodugniai analizuoti, ką širdies tema yra pasakęs vienas ar kitas mąstytojas, bet noriu išrinkti kai kuriuos įtakingiausius ir įspūdingiausius teiginius, kurie kartu ir vienija šiuos kartais iš pirmo žvilgsnio skirtingų mokyklų atstovus. Taigi, pradedant aptarti širdies sąvoką kinų filosofijoje, pirmiausia yra svarbu paminėti, kad pagal tradicinę kinų mediciną ir ypač pagal jos vieną pamatinių ir, ko gero, filosofiškiausią tekstą – „Geltonojo imperatoriaus kanoną“ Huangdi, 黄帝内经·素问 Huáng dì nèi jīng sùwèn. Yellow Emperror’s Canon of Medicine: Plain Conversation. – širdies samprata apima ne tik palyginus nedidelį plotelį kūne – fizinę širdį, – bet taip pat daug daugiau funkcijų bei vadinamųjų energijų, kurios erdviškai apima žymiai daugiau nei fiziologinė širdis. Pagal „Geltonojo imperatoriaus kanoną“, širdis, ypač suvokiant ją platesne reikšme, yra vienas svarbiausių žmogaus organų, kuris kartu yra atsakingas už sąmonę ir mąstymą Trumpa formule tai išreiškiama kaip „心藏神“ xīn cáng shén „sąmonė (arba dvasia) slypi širdyje“ (Huangdi, 黄帝内经·素问 Huáng dì nèi jīng sùwèn. Yellow Emperror’s Canon of Medicine: Plain Conversation, p. 319, 665). . Ši samprata, kad sąmonė ir mąstymas priklauso širdies sferai, buvo gana plačiai paplitusi ir giliai įsišaknijusi Kinijos kultūrai priklausančių žmonių pasaulėžiūroje. Pasižiūrėkime, ką apie širdį sako svarbiausi šios kultūros atstovai.
 

Konfucijus

Konfucijaus (551–479 pr. Kr.) „Pašnekesiuose“ širdies hieroglifas yra minimas palyginus nedaug, tik šešis kartus. Tačiau šiose šešiose vietose nesunku pastebėti širdies hieroglifo svarbą. Turbūt būtų sunku dabartiniais laikais surasti kiną, kuris nežinotų apie pirmąjį fragmentą, kur Konfucijus užsimena apie širdį:

Kai buvau penkiolikos, tvirtai apsisprendžiau pasišvęsti mokymuisi. Kai man suėjo trisdešimt, aš jau tvirtai stovėjau. Būdamas keturiasdešimties, nebeturėjau abejonių. Būdamas penkiasdešimties, žinojau Dangaus man suteiktą likimą. Sulaukęs šešiasdešimties, įgijau subtilią klausą. Sulaukęs septyniasdešimt, galėjau visad sekti savo širdimi, nes ji niekada neprasižengdavo principams. Lietuviškus Konfucijaus pašnekesių vertimus verčiau pagal senosios kinų kalbos turimą originalų tekstą, atsižvelgdamas į Zitos Mažeikaitės ankstesnį vertimą iš vokiečių į lietuvių kalbą, todėl straipsnyje visada pateiksiu nuorodą į atspausdintąjį lietuvišką vertimą ir į kinišką originalą. 吾十有五而志于學,三十而立,四十而不惑,五十而知天命,六十而耳順, 七十而從心所欲,不踰矩。(Konfucijus, Pašnekesiai, p. 19) ir (Luny U, 论语译注 Lùn yǔ yì zhù, 2.4) Šiai originalo citatai nepateikiu pinyin transkripcijos, kadangi manau, kad ilgesniems fragmentams to daryti nėra tikslinga. Mokantiems kinų raštą, pinyin transkripcija nėra būtina, o nemokantys skaitydami ilgas pinyin transkripcijas vis tiek negali suprasti teksto. Ten, kur citatos trumpesnės, vis dėlto transkripciją pateikiu.
Čia Konfucijus kalba apie tam tikras tobulėjimo kelio fazes, kur sulig kiekviena nauja stadija pasiekiamas savotiškas naujas lygmuo arba nauja sąmonės kokybė. Svarbu tai, kad širdis čia minima pačioje paskutinėje kelio stadijoje, kur širdis, kaip žmogaus individualybės centras, yra tiek sutaurinta ir patobulinta, kad joje nebelieka nieko netinkamo ir netyro.

Naujajame Testamente Laiške romiečiams apaštalas Paulius sako: „darau ne tai, ko noriu, bet tai, ko nekenčiu“ Biblija arba Šventasis Raštas, Rom 7,15. , taip pat „aš nedarau gėrio, kurio trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu“ Ten pat, Rom 7,19. . Negaliu tvirtinti, kad Konfucijus ir apaštalas Paulius kalba apie visiškai tapačius dalykus, tačiau akivaizdu, kad ir vienas, ir kitas suvokia tam tikrą asmenybės dvilypumą, kuris tobulėjant palaipsniui pašalinamas, ir žmogus trokšta gėrio ir jį daro, jo širdis ir principai, kuriais jis vadovaujasi, tampa viena.

 

Antrasis fragmentas, kuriame Konfucijus užsimena apie širdį, tai jo garsioji frazė apie geriausiąjį mokinį Yan Hui: „O, Yan Hui! Jo širdis tris mėnesius neprasižengdavo gėriui, o kiti mokiniai sugebėdavo tai padaryti tik labai trumpam.“ Lietuviškame Konfucijaus „Pašnekesių“ vertime ši vieta išversta taip: „Yan Hui sugebėdavo tris mėnesius neįsileisti blogų minčių. Kiti nė iš tolo šitiek neištverdavo“ 回也,其心三月不違仁,其餘則日月至焉而已矣。(Konfucijus, Pašnekesiai, p. 77) ir (Luny U, 论语译注 Lùn yǔ yì zhù, 6.7). . Taigi tai, ką senąja kalba kinai vadina neprasižengiančia širdimi, lietuviškai mes įvardijame kaip „neįsileidimą blogų minčių“. Tačiau moderniu supratimu mintys susiejamos su galva, o Konfucijus akcentavo širdį, bet ne galvą. Abu pirmiau pacituoti 2.4 ir 6.7 fragmentai susiję su ta pačia idėja, kad žmogus, net jei jis yra tokio mokytojo kaip Konfucijaus mokinys, viena vertus, siekia gėrio, kaip jis jį suvokia, kita vertus, dažnai negali to savo siekio įgyvendinti praktiškai. Atrodo, širdis turi savo charakterį ir ne visada klauso mūsų paliepimų Prisiminkime tokį populiarų lietuvišką posakį „širdžiai neįsakysi“, naudojamą konkrečiose situacijose, bet turintį gilesnę potekstę, apie kurią retai susimąstome. . Anot apaštalo Pauliaus, mes darome tai, ko nenorime, ir nedarome to, ko iš tiesų norime.

Kitų keturių Konfucijaus „Pašnekesių“ fragmentų vertimuose į kitas kalbas dažnai galime ir nesurasti vietų, kur paminėta širdis, kadangi dažnai tas pats žodis „širdis“ verčiamas skirtingai, juolab, kad kitose kalbose žodžio širdis prasmė palyginus su kiniškąja yra labai siaura. Taigi, Z. Mažeikaitės „Pašnekesių“ 14.39 fragmentas išverstas taip: „Mokytojas buvo Wei valstybėje. Vieną dieną jis ėmė groti skambančiais akmenėliais. Kažkoks praeivis su šiaudine pintine ant pečių sustojo prie Konfucijaus durų ir pasakė: ‚Grojimas akmenėliais turi gilią prasmę!“ 子擊磬於衛。有荷蕢而過孔氏之門者,曰:有心哉!(Konfucijus, Pašnekesiai, p. 229) ir (Luny U, 论语译注 Lùn yǔ yì zhù, 14.39). . Originale rašoma, kad praeivis pasakė: „[Jis] turi širdį!“ 有心哉!yǒu xīn zāi (Luny U, 论语译注 Lùn yǔ yì zhù, 14.39). . Kitaip tariant, praeivis išreiškė susižavėjimą Konfucijaus grojimu, kur jo frazę galima suprasti kaip „ši muzika turi širdį“ arba „[Konfucijus] įdeda širdį“, „groja širdimi“, arba netgi „groja su tam tikra intencija“, taigi „groja norėdamas tuo kažką pasakyti“. Galėtume žengti dar vieną žingsnį toliau ir sakyti, kad Konfucijus su skambančių akmenėlių muzika išreiškė savo širdį, kurios dažnai tiesiogiai žodžiais išreikšti negalime.

 

17.22 fragmente Konfucijus kalbėjo: „Visą dieną tik valgyti ir nieko neveikti – kur tai matyta! Negi nėra Po ir Yin žaidimų? Verčiau žaisti, negu nieko neveikti.“ 飽食終日,無所用心,難矣哉!不有博弈者乎,為之猶賢乎已。(Konfucijus, Pašnekesiai, p. 280) ir (Luny U, 论语译注 Lùn yǔ yì zhù, 17.22). Kaip ir ankstesniame paragrafe cituotame 14.39 fragmente, dingo originale paminėta širdis: „nieko neveikti“ pažodinis vertimas būtų „nenaudoti širdies“ arba „nepasitelkti širdies“. Kiniškų žodžių junginys „pasitelkti širdį“ 用心 yòng xīn, paminėtas šiame fragmente, dar ir dabar yra dažnai naudojamas šiuolaikinėje kalboje ir reiškia daryti ką nors iš širdies, iš visų jėgų, nuoširdžiai, daryti ką nors neatmestinai. Akivaizdu, kad Konfucijaus idealas buvo kiekvieną dieną pragyventi su širdimi, atliekant tam tikrą prasmingą veiklą. Ši prasminga veikla buvo suprantama kaip gyvenimas – ne vien tik dėl valgio ir pasilinksminimų, bet ir dėl kilnesnių tikslų.

Paskutiniai du atvejai, kur paminėta širdis, aptinkami viename ir tame pačiame 20.1 fragmente, tačiau pirmajame Z. Mažeikaitės lietuviškame vertime sunku atsirinkti, tarp kurių lietuviškų žodžių pasislėpė širdies hieroglifas Nuolat atkreipdamas dėmesį į tai, kad Zitos Mažeikaitės vertime kartais nesurandame širdies žodžio, kuris yra originale, arba pateikdamas kitokį originalo vertimą, aš neturiu omeny, kad lietuviškas vertimas yra blogas ir mano tikslas nėra šį turimą vertimą sukritikuoti. Vertimas – tai tik originalaus teksto interpretacija. Skirtingi vertėjai pagal turimą kontekstą ir keliamus tikslus gali tą patį tekstą išversti savaip, ir abu vertimai savo kontekste bus teisingi. , todėl čia pateikiu savo vertimą: „Tavo tarnas, valdove, nieko neslepia, ištirk [mano veiksmus] savo širdimi“ 帝臣不蔽,简在帝心 dì chēng bù bì, jiǎn zài dì xīn (Konfucijus, Pašnekesiai, p. 310) ir (Luny U, 论语译注 Lùn yǔ yì zhù, 20.1). . Taip pat kiek toliau: „Jis atstatė sunaikintas karalystes, atkūrė nutrauktas paveldimumo linijas, sugrąžino žmonėms šlovę ir sugrąžino viso pasaulio žmonių širdis“ 兴灭国,继绝世,举逸民,天下之民归心焉。Paskutinę šio sakinio dalį „天下之民归心 焉“ tiān xià zhī mín guī xīn yānčia išverčiau, kaip „sugrąžino viso pasaulio žmonių širdis“. Z. Mažeikaitės vertime: „laimėjo žmonių palankumą“. (Konfucijus, Pašnekesiai, p. 310) ir (Luny U, 论语译注 Lùn yǔ yì zhù, 20.1). . „Pašnekesių“ 20-as skyrius, anot tyrinėtojų, yra ne toks autentiškas, lyginant su pirmaisiais penkiolika skyrių, tačiau jame širdis minima kaip žmogaus sąmonės šerdis.

 

Angliškuose vertimuose kai kurie iš šių fragmentų verčiami pasitelkiant žodį „protas“ (angl. mind), bet ne „širdis“. Vertėjai ir tyrinėtojai tokį vertimą grindžia argumentu, kad anglų kalboje (kaip ir daugelyje kitų kalbų) žodis „širdis“ neturi tokios prasmės, kokią turi kiniškas 心 xīn hieroglifas, ir, jų supratimu, „protas“ yra tinkamesnis vertinys, kadangi paprastai su sąmone, sąmoningumu ir mąstymu mes susiejame protą, bet ne širdį. Tačiau, mano manymu, mums reikėtų ne tiek vengti naudoti žodį „širdis“, kiek stengtis jį praplėsti ir iš naujo suprasti. Tam labai padeda gilinimasis ne tik į kinų kalbą, bet ir į mūsų pačių gimtąją kalbą, jeigu į ją pasižiūrėsime be išankstinių nusistatymų. Toliau noriu pereiti prie Mencijaus, kuris plėtojo Konfucijaus širdies sampratą ir kuris pavertė širdį savotišku konfucianizmo pamatu.

Mencijus

Mencijus (372–289 pr. Kr.) tradiciškai yra vadinamas antruoju išminčiumi, turint omeny, kad Konfucijus buvo pirmasis. Mencijaus tam tikri gyvenimo epizodai yra labai panašūs į antikos graikų Platono gyvenimo epizodus, nes ir vienas, ir kitas praleido nemažai laiko bendraudami su vienos ar kitos šalies valdovais, tikėdamiesi, jog pavyks pastaruosius perauklėti ir įtikinti, jog tikrasis šalies valdymas negali apsieiti be gėrio ir teisingumo principų. Mencijaus pagrindiniame veikale širdies hieroglifas yra paminėtas 126 kartus, beveik dvidešimt kartų dažniau nei Konfucijaus „Pašnekesiuose“. Šiame straipsnyje iš daugybės Mencijaus teksto vietų, kur minima širdis, ketinu analizuoti tik porą pagrindinių fragmentų, kurie smarkiai siejasi su anksčiau trumpai aptartais Konfucijaus „Pašnekesių“ fragmentais, taip pat su mūsų pagrindine šio straipsnio tematika – širdimi ir mąstymu.

 

Mencijaus teksto pirmajame skyriuje Mencijus bendrauja su Liang karalystės karaliumi Hui. Hui iš pat pradžių pasako Mencijui, kad jis atiduoda visas savo širdies jėgas vadovaudamas savo žmonėms, o gretimų karalysčių valdovai taip nedaro. Mencijus, būdamas puikus diplomatas ir pašnekovas, iškart patvirtina tokį karaliaus Hui nuoširdumą, sakydamas, kad „Jei tu turi tokią širdį, tu gali būti tikras karalius“ 是心足以王矣 shì xīn zú yǐ wáng yǐ (Mengzi, 孟子译注 Mèng zi yì zhù, 1.7). . Toliau jiems diskutuojant išaiškėja, kad karalius Hui, šitaip save pristatydamas, iš tiesų pats ne visai žinojo, ką sako, o Mencijus vaizduojamas kaip supratęs karaliaus „širdį“, taigi supratęs mintis ir giliausius motyvus, geriau nei pats karalius. Vykstant diskusijai, Mencijui pavyksta atskleisti karaliui, jog pastarajam yra būdingas atjautos jausmas, glūdintis širdyje. Karalių ypač glumina Mencijaus įsitikinimas, kad ši atjautos širdis yra pakankama sąlyga būti tikru autentišku valdovu. Pasak Mencijaus, tereikia išplėsti atjautos širdį ir jei tai sugebėsi padaryti, to pakaks, kad būtų galima globoti visą žemyną, esantį tarp keturių jūrų. Tačiau, jeigu nežinai, kaip tai padaryti, tai negalėsi pasirūpinti net savo žmona.

Kitoje vietoje Mencijus išsamiai paaiškina, kodėl ši atjautos širdis atlieka tokį svarbų vaidmenį:

Visi žmonės turi širdį, kuri negali kentėti matydama, kaip kiti kenčia. Senovės valdovai turėjo tokią širdį, ir ja vadovaudamiesi valdė visą šalį. Jei su šia širdimi valdytumei šalį, tai daryti būtų taip paprasta, tarsi pajudinti savo delną. 人皆有不忍人之心。先王有不忍人之心,斯有不忍人之政矣。以不忍人之心,行不忍人 之政,治天下可運之掌上。(Mengzi, 孟子译注 Mèng zi yì zhù, 3.6).
Mencijus pasitelkia į pagalbą mažo vaiko įvaizdį, kuris pavojingai artėja prie šulinio. Mencijus sako, kad tai pamatęs bet kuris žmogus pultų rūpintis, kaip apsaugoti vaiką nuo pavojaus. Šis rūpesčio impulsas, kurį Mencijus vadina atjautos širdimi, anot Mencijaus, kyla iš žmogaus vidaus ir nėra susijęs su savanaudiškais tikslais. Mes norime apsaugoti mažą vaiką ne dėl to, kad tikimės su jo tėvais palaikyti gerus santykius, ir ne dėl to, kad norime gerai atrodyti kitų akyse, ir netgi ne dėl to, jog bijome, kad kiti mus vėliau kritikuos, jei nieko nedarysime.
 

Mencijus tvirtina, kad jei mums natūraliai nekiltų šis rūpesčio mažu vaiku jausmas pavojui gresiant, tai mes nebūtume žmonės. Šį širdies jausmą Mencijus diferencijuoja į keturis principus arba aspektus: 1) atjautos širdis 恻隐之心 cè yǐn zhī xīn, 2) gėdos ir nemėgimo (to kas „bloga“) širdis 羞惡之心 xiū èzhī xīn, 3) nuolankumo (kuklumo) ir pagarbos širdis 辭讓之心 círàng zhī xīnbei 4) sugebėjimo skirti tai, kas teisinga ir neteisinga, širdis 是非之心 shì fēi zhī xīn Kaip taikliau išversti šiuos keturis širdies aspektus į lietuvių kalbą, galėtų būti atskiros studijos uždavinys. Pavyzdžiui, galimi ir tokie alternatyvūs variantai (paaiškinimai): 1) 恻隐 cè yǐn – atjauta, gailestis, gailiaširdiškumas, sugebėjimas užjausti; 2) 羞惡xiū è – gėdytis to, kas negražu ir bloga, tiesiog natūralus gėdos jausmas, nepatikimo (nemėgimo) pojūtis „blogų“ dalykų atžvilgiu; 3) 辭讓 cí ràng – mandagumas, prioriteto suteikimas kitiems, užleidimas, ne „aš“ bet „tu“ principas; 4) 是非shì fēi – „taip“ ir „ne“, „tikra“ ir „netikra“ principas, sugebėjimas atskirti kas yra tikra ir teisinga. . Visos šios keturios „širdys“, verčiant pažodžiui į kitas kalbas, skamba ganėtinai keistai, tačiau iš tiesų galima sakyti, kad Mencijus čia kalba apie vieną, visa apimančią širdį, tik kiekvienoje situacijoje arba analizuojant skirtingu aspektu mes galime išskirti skirtingas širdies pamatines savybes. Pagal Mencijų, jei žmogus neturi bent vieno iš šių principų, jis nėra žmogus. Todėl iš karto kyla klausimas, ar tai reiškia, kad pagal nutylėjimą visi žmonės turi šiuos širdies principus, ar yra tokių, kurie vis dėlto jų neturi? Kitaip tariant, ar gali būti, kad nors ir turime žmogaus kūną, tačiau, kol visiškai nesilaikome širdies principų, tai griežta vidine prasme mes dar netapome tuo, kuo turi ir gali būti visavertis žmogus?

Ši keturių širdžių samprata yra Mencijaus indėlis į konfucianizmą ir Konfucijaus mokymo praplėtimas ir pagilinimas. Jis taip pat labai kūrybingai sujungia šią širdies sampratą su keturiomis pamatinėmis Konfucijaus mokymo idėjomis:

Atjautos kitiems širdis yra žmogiškumo pradžia. Gėdos ir blogo nemėgimo širdis yra teisingumo pradžia. Nuolankumo ir pagarbos širdis yra tinkamo elgesio pradžia. Sugebėjimo atskirti tai, kas teisinga ir neteisinga, širdis yra išminties pradžia. 惻隱之心,仁之端也;羞惡之心,義之端也;辭讓之心,禮之端也;是非之心,智之端 也。(Mengzi, 孟子译注 Mèng zi yì zhù, 3.6).
Taigi Konfucijaus 仁 rén („žmogiškumas“), 义 („teisingumas“), 礼 („tinkamumas“ arba „prideramumas“) ir 智 zhì („žinojimas“ arba „išmintis“) pamatinės idėjos susiejamos su tuo, ką mes turime iš prigimties – širdimi, taigi pagal konfucianistus šios idėjos nėra reliatyvios ir vien visuomenės sukurtos, bet turi ontologinį pagrindą.
 

Galime tvirtinti, kad šių keturių pamatinių 仁 rén, 义 yì, 礼 lǐ ir 智 zhì konfucianistinių idėjų supratimas negalimas gerai neįsigilinus į širdies sampratą. Be to, vien intelektualus širdies sampratos supratimas nepakankamas, kad galėtume suprasti šias sąvokas. Reikia žinoti ir mokėti vadovautis bei jausti širdimi, kitaip šios idėjos visada liks svetimos ir nesuprantamos. Kadangi dažniausiai mūsų išlavintoje visuomenėje iš jautimo širdimi pasišaipoma arba geriausiu atveju tai pavadinama nepatikima moteriška intuicija ir emocijomis kaip priešstata intelektui ir vyriškam protui, todėl toliau šiame straipsnyje bandysiu parodyti, kad „mąstymas“, „vadovavimasis“, „jautimas“ širdimi gali būti ne mažiau efektyvus ir svarbus nei „mąstymas“ protu ir grynu intelektu susiejamas su galvos smegenų veikla.

Mencijaus filosofijoje širdies samprata yra dinamiška, t. y. šie keturi prigimtiniai daviniai, apie kuriuos jis kalba, nėra niekada nekintantis ir vienodas mūsų sugebėjimas. Šiuos keturis davinius mes turime lavinti:

Leiskime žmogui išmokti vystyti šiuos keturis principus, ir tai bus kaip ugnies uždegimas ir šaltinio pradžia. Jei jie bus visiškai išlavinti, toks žmogus galės apsaugoti visą pasaulį, priešingu atveju jis negalės pasirūpinti net ir savo tėvais. 凡有四端於我者,知皆擴而充之矣,若火之始然,泉之始達。苟能充之,足以保四海; 苟不充之,不足以事父母。(Mengzi, 孟子译注 Mèng zi yì zhù, 3.6).
 

„Gaozi A“ fragmente Mencijus plėtoja šią širdies ir Konfucijaus pamatinių principų temą toliau:

Žmogiškumas yra žmogaus širdis. Teisingumas yra žmogaus kelias. Kaip apgailėtina yra palikti kelią ir jo neieškoti, prarasti širdį ir nesistengti jos surasti! Kai pasimeta viščiukas arba šuo, žmonės žino, kad iškart reikia eiti jo ieškoti. Bet kai jie praranda savo širdis, jie nežino, kad reikia prarastas širdis susirasti. Mokymosi aukščiausias tikslas yra ne kas kita, bet prarastos širdies susigrąžinimas! 仁,人心也;義,人路也。舍其路而弗由,放其心而不知求,哀哉!人有雞犬放,則知 求之;有放心,而不知求。學問之道無他,求其放心而已矣。(Mengzi, 孟子译注 Mèng zi yì zhù, 11.11).
Tradiciškai šiame fragmente minimą širdį yra labai nesunku interpretuoti kaip metaforą ir nesuteikti šiam fragmentui pakankamai reikšmės. Bet jei mūsų hipotezės dėl širdies svarbos pasitvirtina, ar negali būti taip, kad Mencijus čia kalba apie tam tikrą pamatinę daugumos žmonių ydą? Nejaugi mes iš tiesų nuolatos ignoruojame ir nekreipiame dėmesio į tai, kas mūsų gyvenime yra svarbiausia? Kas yra ta širdis, kurią susiradę ir susigrąžinę pradedame mokytis? Ką mes išmokstame suradę tą pamestą širdį?

„Aukštasis mokymas“

Anksčiau trumpai aptariau širdies sąvoką, naudojamą dviejuose pamatiniuose konfucianizmo kanono „Keturknygės“ tekstuose. Toliau svarbu aptarti, kaip širdies sąvoka naudojama trečiajame „Keturknygės“ tekste – „Didžiajame mokyme“ 《大学》 dà xué 《大学》 dà xué galima taip pat versti kaip „Didysis Mokymas“ (Bronislovas Kuzmickas (sud.), Religijų istorijos antologija, III dalis: konfucionizmas, daoizmas, šintoizmas, p. 54). . Palyginus trumpos apimties, bet itin svarbiame „Didžiojo mokymo“ tekste širdies hieroglifas paminėtas net vienuolika kartų, tačiau pagrindinį semantinį krūvį širdies hieroglifas turi šio teksto pradžioje.

„Didžiajame mokyme“ aptariama, kas yra didžiausias ir svarbiausias mokymosi, t. y. tobulėjimo, tikslas ir kokie yra keliai tam tikslui siekti. Pagal „Didįjį mokymą“, mokymosi kelias sudarytas iš trijų aspektų: 1) siekimo išreikšti ir išpildyti „šviesiąsias dorybes“ 明德 míng dé, siekiant 2) „atnaujinti“ arba „priartėti“ prie žmonių 亲民 qīn mín ir aukščiausias šio kelio tikslas yra 3) pasiekti tam tikrą gėrio pilnatvę 至善 zhì shàn „Didžiojo mokymo kelias (道 dào) – kelias, padedantis išryškinti spindulingąją dorybę galią (明德 míng dé), skatinantis žmones atsinaujinti ir laikytis aukščiausio gėrio (至善 zhì shàn).“ (Bronislovas Kuzmickas (sud.), Religijų istorijos antologija, III dalis: konfucionizmas, daoizmas, šintoizmas, p. 54) ir 大學之道,在明明德,在親民,在止於至 善。(Liji, 大戴礼记解 dà dài lǐ jì jiě gǔ, 大學 Dàxué). .

 

Šiuos tris pagrindinius aspektus „Didysis mokymas“ toliau nuosekliai ir logiškai detalizuoja. Taigi, kad žmonių „šviesiosios dorybės“ suspindėtų pasaulyje, reikia mokėti tinkamai valdyti šalį. Siekiant tinkamai valdyti šalį, reikia sugebėti pasirūpinti savo šeima. O kad šeima būtų pasirūpinta, reikia tobulinti save „Anksčiau norintieji parodyti Dangaus paskliautei spindulingąją dorybę, pirmiau įvesdavo tvarką savo valstybėse. Norėdami įvesti tvarką savo valstybėse, [jie] pirmiau sukurdavo santarvę savo šeimose. Norėdami sukurti santarvę savo šeimose, [jie] pirmiau imdavosi ugdyti savo pačių esybes.“ (Bronislovas Kuzmickas (sud.), Religijų istorijos antologija, III dalis: konfucionizmas, daoizmas, šintoizmas, p. 54) ir 古之欲明明德於天下者,先治其 國;欲治其國者,先齊其家;欲齊其家者,先修其身(Liji, 大戴礼记解 dà dài lǐ jì jiě gǔ, 大學 Dàxué). . Savęs tobulinimas prasideda nuo „širdies ištiesinimo“. Kitaip tariant, širdis turi tapti tyra ir tiesi, o kad ji tokia taptų, reikia savo mintis padaryti nuoširdžias ir tikras. Siekiant, kad mintys būtų nuoširdžios ir tikros, reikia išplėsti žinojimą, o žinojimas išplečiamas išmokstant stebėti išorinio ir vidinio pasaulio reiškinius „Prieš imdamiesi ugdyti savo esybes, [jie] pirmiau apvalydavo savo širdis. Norėdami apvalyti savo širdis, [jie] pirma puoselėdavo savo siekių tiesumą-tikrumą (誠chéng). Stengdamiesi įgyti savo siekių tiesumą, [jie] pirmiau stengdavosi praplėsti savo žinojimą. Žinojimas praplečiamas tyrinėjant daiktus.“ (Bronislovas Kuzmickas (sud.), Religijų istorijos antologija, III dalis: konfucionizmas, daoizmas, šintoizmas, p. 54) ir 欲修其身者,先正其心; 欲正其心者,先誠其意;欲誠其意者,先致其知,致知在格物。(Liji, 大戴礼记解 dà dài lǐ jì jiě gǔ, 大學 Dàxué). . Svarbu kiekvieno šio etapo sąvokas atskirai aptarti ir išanalizuoti, juolab kadlietuviškas vertimas sunkiai atspindi originalą. Tačiau šiame straipsnyje aš noriu pereiti tiesiai prie širdies.

Kas yra „širdies ištiesinimas“ 正心 zhèng xīn? Budizme hieroglifas 正 zhèng (liet. galima versti kaip „tiesus“, „teisingas“, „tyras“, „tinkamas“) taip pat labai dažnai naudojamas įvairiuose tekstuose, ir ten dažniausiai jis reiškia „tinkamą, teisingą, tyrą, nesavanaudišką“ veiksmą, mintį ar jausmą. Taip pat ir „Aukštajame mokyme“ turima omeny širdis, kuri tampa teisinga, tinkama, tyra, nesavanaudiška. Bet kas tai yra teisinga, tinkama, tyra ir nesavanaudiška širdis? Juk mes dažniausiai „širdį“ suprantame kaip metaforą, juk ne apie fizinę širdį čia kalbama. Todėl dažniausiai šiame fragmente širdis suprantama kaip žmogaus sąmoningumas, protas, sąmonė. Tačiau kodėl šis sąmoningumas, protas ir sąmonė asocijuojami su širdimi, kurios fizinis atitikmuo yra fizinė širdis krūtinės srityje? Galėtume sakyti, kad tai grynai senovinė kiniška samprata, kai dar nebuvo „žinomas“ Vakarų mokslo „atradimas“, jog fizinė širdis – tai tik kraują varinėjanti pompa ir kad sąmonės fizinis centras yra galvoje.

 

Kol kas atidėkime šį Vakarų mokslo „atradimą“ ir atkreipkime dėmesį į tai, kad širdis buvo vartojama panašia prasme ne tik senovės Kinijoje, bet taip pat ir krikščioniškos kultūros lopšyje – senovės Palestinoje. Naujajame Testamente parašyta: „Iš širdies išeina pikti sumanymai, žmogžudystės, svetimavimai, paleistuvystės, vagystės, melagingi liudijimai, šmeižtai“ Biblija arba Šventasis Raštas, Mt 5,18–19. , taip pat: „O kas išeina iš burnos, eina iš širdies, ir tai suteršia žmogų. Iš vidaus, iš žmonių širdies išeina pikti sumanymai, paleistuvystės, vagystės, žmogžudystės…“ Ten pat, Mk 7,21. . Taigi pagal Naująjį Testamentą, širdis yra tam tikras žmogaus centras arba jo vidus, arba, kitaip tariant, žmogaus vidus yra jo širdis. Ši neišauklėta ir nesutaurinta širdis gali būti įvairiausių ydų ir netobulumų šaltinis, kiniškai naudodami „Aukštojo mokymo“ sąvokas visas šias ydas galėtume vadinti 不正 bù zhèng, t. y. tai, kas netiesa, kas netinkama, kas ydinga.

Naujasis Testamentas

Naujajame Testamente taip pat randame daug vietų, kur kalbama apie širdies sutaurinimą ir praplėtimą. Antrajame laiške korintiečiams: „Tad atsimokėkite tuo pačiu, – kalbu kaip vaikams, – ir praplėskite savo širdis!“ Ten pat,2 Kor 16,13. , „Atverkite mums savo širdis!“ Ten pat, 2 Kor 7,2. , „Kad pažintumėte meilę, kurios pertekusi jums mano širdis“ Ten pat, 2 Kor 2,4. arba „Tu, Viešpatie, kuris visų širdis pažįsti…“ Ten pat, Apd 1,24. . „Jis nepadarė skirtumo tarp mūsų ir jų, tikėjimu numazgodamas jų širdis“ Ten pat, Apd 15,9. . „Kur jūsų lobis, ten ir jūsų širdis“ Ten pat, Lk 12,34. . „Geras žmogus iš gero savo širdies lobyno ima gera, o blogasis iš blogo lobyno ima bloga. Jo burna kalba tai, ko pertekusi širdis“ Ten pat, Lk 6,45. . „…ir jų širdis tebebuvo nenuovoki“ Ten pat, Mk 6,52. . „…ir neišmani jų širdis aptemo.“ Ten pat, Rom 1,21. „…tiktai tuomet yra apipjaustymas, kai širdis apipjaustyta dvasioje, o ne pagal raidę“ Ten pat, Rom 2,29. . „Todėl ateikime su tyra širdimi ir giliu tikėjimu, apvalę širdis nuo nešvarios sąžinės…“ Ten pat, Žyd 10,22. .
 

Taigi, Naujajame Testamente kalbama apie širdies praplėtimą, atvėrimą, numazgojimą, nenuovokumą, apipjaustymą, apvalymą. Kalbama apie tai, kad Viešpats pažįsta visų širdis. Kalbama apie gerą ir blogą širdies lobyną, taip pat apie tyrą širdį, apvalytą nuo nešvarios sąžinės. Ką tai reiškia praplėsti, atverti, numazgoti ir apvalyti širdį? Kodėl Viešpats pažįsta visų širdis, bet ne protą? Kodėl širdis yra žmogaus centras, o ne galva? Netikintys ir nereligingi žmonės gali numoti ranka ir ignoruoti Naująjį Testamentą, bet jei Naujajame Testamente kalbama apie gyvenimą ir žmonių patirtis, nepriklausomai nuo mūsų tikėjimo ar netikėjimo, ten yra kultūrinės išminties sankaupos. Žodžiai vartojami tenai neatsitiktinai ir, matyt, širdis ten ne atsitiktinai užima tokią svarbią vietą.

Jeigu neskubėsime pulti į teologijos sritį, tai vertinant iš žmogiškos patirties perspektyvos, šie tekstai, parašyti Jasperso ašiniu laikotarpiu, turi esminį panašumą, būtent juose yra teikiama didžiulė reikšmė žmogaus širdžiai, ir žmogaus tobulumas priklauso nuo jo širdies tyrumo, teisingumo ir tinkamumo. „Delfų orakulo“ patarimas, padaręs tokį įspūdį Sokratui: „Pažink save“ „Pažink save“ yra viena iš 147 Delfų maksimų-aforizmų, kurios buvo duotos graikų Apolono dievo orakulo Delfyje. Taip pat manoma, kad kai kurios iš šių maksimų buvo pirmą kartą ištartos vieno iš septynių graikų išminčių. , galėtų būti perfrazuojamas „Pažink savo širdį“. Universitetuose visi daugiau mažiau yra girdėję apie šią „Delfų orakulo“ aksiomą, tačiau ką reiškia pažinti save? Kaip pažinti save? Ar pažinti save reiškia pažinti savo protą? Ar pažinti savo širdį ir vidų?

 

Dar kartą šiame kontekste trumpai pažvelkime į anksčiau išvardytus tekstus. Konfucijaus „Pašnekesiuose“ Konfucijaus geriausias mokinys sugebėdavo savo širdimi neprasilenkti su gėrio principais, kodėl Konfucijus nekalbėjo apie galvą ir mintis, bet kalbėjo apie širdį? Mencijus kalba apie širdies praplėtimą, širdies gerąsias savybes ir apie tai, kad žmonėms tos širdies trūksta, jie su ja nesusidraugauja. Vėlgi, ir čia žmogaus vidaus centras yra ne galva, ne pilvas, bet širdis. Net ir Pascalis kalba apie tai, kad žmonės nedraugauja su savo širdimi. „Aukštajame mokyme“ taip pat saviaukla ir tobulėjimas siejamas su širdies ištiesinimu. Bent trumpai apžvelgus Naująjį Testamentą, matome, kad ten vartojama labai panaši širdies frazeologija. Nejaugi visi šie senieji tekstai ir didieji mokytojai klydo ir nesuprato žmogaus fiziologijos? Nejaugi mes visus šiuos širdies patarimus galime atmesti kaip nemoksliškus arba geriausiu atveju žiūrėti į juos kaip į gražias metaforas?

Zhuangzi

Trumpai aptaręs širdies sąvoką, minimą trijuose konfucianistiniuose tekstuose, ir sugretinęs ją su Naujojo Testamento fragmentais, noriu papildyti šią apžvalgą trumpai aptardamas kitos Kinijos tradicijos – Daoizmo – vieną iš klasikinių tekstų – „Zhuangzi“. Primenu, kad šiame straipsnyje neketinu aptarinėti konfucianistinės ir daoistinės širdies sampratos skirtumų, bet analizę sutelkiu į šios sąvokos panašumus ir tai, kas šias tradicijas vienija. Taigi, „Zhuangzi“ tekste, kuris, beje, beveik du kartus ilgesnis nei Mencijaus tekstas ir nepalyginamai didesnis nei Konfucijaus „Pašnekesiai“, širdies sąvoka yra itin dažnai vartojama. Norint aptarti „Zhuangzi“ širdies sąvoką, reikėtų paskirti tam atskirą studiją.
 

„Zhuangzi“ tekste širdies sąvoka dažnai vartojama kaip savaime suprantamas ir aiškus dalykas, kuris dažnai eina kartu su kitomis sąvokomis: „uždaryta širdis“ 蓬之心 péng zhī xīn, „sustabarėjusi širdis“ 心固 xīn gù, „suformuota širdis“ 成心 chéng xīn, „širdies pasninkas“ 心齋 xīn zhāi ir daugybė įvairių kitų junginių. Tačiau, ko gero, vienas įspūdingiausių fragmentų apie širdį yra dialogas apie „širdies pasninką“ 心齋. „Zhuangzi“ priverčia Konfucijų kalbėti apie širdies pasninką. Konfucijus, kalbėdamas apie „širdies pasninką“, sako:

Sutelk [savo] valią ir neklausyk ausimis, bet klausyk širdimi. [Dar daugiau] neklausyk širdimi, bet klausyk savo [vidine] energija. Klausa nesiekia toliau nei ausis, širdis nesiekia toliau nei simbolis. [Vidinė] energija yra erdvi ir apima kitus dalykus. Dao [taip pat] talpina [savyje] erdvę. Erdvė [tyrumas, tuštumas] yra širdies pasninkas. 若一志,无聽之以耳而聽之以心,无聽之以心而聽之以氣。聽止於耳,心止於符。氣也 者,虛而待物者也。唯道集虛。虛者,心齋也。(Zhuangzi, 莊子Zhuangzi, 人間世 Rén jiān shì) „Išlaikyk tobulą vienybę kiekviename savo valios judesyje. Klausyk ne ausimis, bet savo širdim-protu. Klausyk netgi ne savo širdim-protu, bet klausyk dvasia. Tegul tavo klausa nurimsta kartu su ausimis. Tegul tavo širdis-protas nurimsta drauge su vaizdiniais. Dvasia yra tuščia ir atvira visiems daiktams. Tik tokioje atviroje tuštumoje gali laikytis Dao. Tuštuma yra širdies-proto pasninkas.“ (Agnė Budriūnaitė, Aušra Vrubliauskaitė, Laiminga Žuvis: svarbiausios Zhuangzi alegorijos ir jų komentarai, p. 135) Rusų kalbą suprantantiems skaitytojams verta palyginti šia vietą su Maliavino vertimu: «Сделай единой свою волю: не слушай ушами, а слушай сердцем, не слушай сердцем, а слушай духовными токами. В слухе остановись на том, что слышишь, в сознании остановись на том, о чем думается. Пусть жизненный дух в тебе пребудет пуст и будет непроизвольно откликаться внешним вещам. Путь сходится в пустоте. Пустота и есть пост сердца.» (Владимир Вячеславович Малявин, Чжуан цзы. Ле цзы, c. 14).
Ką reiškia klausyti ne ausimis, bet širdimi? Turbūt dar sunkiau suprasti, ką reiškia klausyti ne širdimi, bet [vidine] energija. Akivaizdu tik tai, kad klausymas širdimi yra tobulesnė stadija nei klausymas vien ausimis. O klausymas vidine energija yra dar aukštesnė stadija nei klausymas širdimi. Prisiminkime, kad ir mūsų viename iš vakarietiškos kultūros šaltinių, krikščionybėje, yra panašių ištarmių, pavyzdžiui, „Turite akis, ir nematote; turite ausis, ir negirdite?!“ Biblija arba Šventasis Raštas, Mk 8,18. , taip pat „Aš jiems kalbu palyginimais todėl, kad jie žiūrėdami nemato, klausydami negirdi ir nesupranta“ Ten pat, Mt 13,13. .
 

Taigi, ir Naujajame Testamente, ir „Zhuangzi“ tekste skamba labai panašus motyvas, būtent, kad ausų ir fizinės klausos neužtenka tam, kad išgirstume. O ką mes turime išgirsti, išskyrus tai, ką girdi ausys? Kaip širdis gali girdėti daugiau nei ausis? Daug metų mechaniškai kartodami ir mokėdami mintinai šias frazes mes nebesusimąstome ir negalime suvokti, ką šios frazės iš tiesų reiškia. Būdami krikščionys mes pripratome priimti viską nemąstydami, galvodami, kad vadinamojo tikėjimo užtenka ir kad Dievui nereikalingas mūsų sąmoningumas ir supratimas. Bet kas pasakė, kad Dievui, koks jis bebūtų tikras ar įsivaizduojamas, nereikia mūsų sąmoningo dalyvavimo ir supratimo? Nejaugi toks Dievas tėra baisi ir išgalvota teologinė samprata, neatitinkanti tikrovės?

Moksliniai tyrinėjimai

Prieš pradėdamas aptarti tam tikrus mokslinių tyrimų rezultatus, kurie susisieja su kai kuriomis Konfucijaus, Mencijaus, Zhuangzi ir Naujojo Testamento širdies idėjomis, turiu pirmiausia paminėti, kad šio straipsnio kontekste aš nepretenduoju grynai moksliniu ir empiriniu būdu įrodyti, jog senovės mąstytojai buvo teisūs, ir širdis dalyvauja mūsų sąmonės ir mąstymo procesuose, taip pat to, kad ji nėra vien tik fiziologinis organas, kurio paskirtis – tik varinėti kraują. Neketinu to įrodyti, nes, visų pirma, vieno trumpo straipsnio nepakanka nuodugniai aptarti tokių įrodymų argumentaciją ir mokslinį pagrindą. O antra vertus, idėja, kad galvos smegenys yra vienintelė kūno dalis, kuri mąsto, yra taip smarkiai įsišaknijusi mumyse, kad nėra paprasto ir greito būdo, kaip tą idėją išjudinti ir pakeisti. Todėl šiuo straipsniu aš tiesiog kviečiu visus pagalvoti, kodėl manome, kad tik smegenys gali mąstyti? Ar kiekvienas iš jūsų, kurie taip galvoja, atlikote eksperimentus, įrodančius tokį smegenų visagališkumą? Ar galėtumėte tiksliai išvardyti visus mokslinius įrodymus? Ar tie moksliniai tyrinėjimai ir išvados yra galutiniai ir nepakeičiami? Ar jų užtenka, kad mūsų sąmonę ir mintis galima būtų lokalizuoti toje apvalioje dėžėje, kurią nešiojame ant pečių? Net jeigu smegenys ir vaidina tokį svarbų vaidmenį sąmonės procesuose, ar galime drąsiai tvirtinti, kad kiti kūno organai ir fizikiniai laukai nedalyvauja mūsų sąmoningume?
 

Šiame skirsnyje pirmiausia noriu aptarti mokslinius tyrinėjimus, atliktus vadinamojo Širdies matematikos instituto Žr. Institute of HeartMath. (angl. Institute of HeartMath) darbuotojų. Anot jų,

mūsų ir kitų tyrinėjimai rodo, kad širdis yra daugiau nei tik paprasta pompa. Faktiškai širdis yra labai sudėtingas, save organizuojantis informacijos apdorojimo centras, su savo paties funkcionuojančiomis ‚smegenimis‘, kurios per nervų, hormonų sistemas ir kitais keliais bendrauja ir daro įtaką kaukolės smegenims. Jos veikla daro didžiulę įtaką smegenų funkcijoms ir kitiems pagrindiniams organams, galiausiai nuo jos priklauso ir mūsų gyvenimo kokybė. “Our research and that of others indicate that the heart is far more than a simple pump. The heart is, in fact, a highly complex, self-organized information processing center with its own functional “brain“ that communicates with and influences the cranial brain via the nervous system, hormonal system and other pathways. These influences profoundly affect brain function and most of the body’s major organs, and ultimately determine the quality of life.” (Rollin Mccraty, Mike Atkinson, Dana Tomasino, “Science of the Heart: Exploring the Role of the Heart in Human Performance. An Overview of Research Conducted by the Institute of HeartMath,” p. 3).
Prie panašių išvadų pirmiausia ėmė prieiti psichofiziologijos tyrinėtojai John I. Lacey (1915–2004) ir Beatrice C. Lacey Žr. Beatrice C. Lacey; John I. Lacey, “Two-Way Communication between the Heart and the Brain: Significance of Time within the Cardiac Cycle.” . Per savo dvidešimties metų tyrinėjimus jie pastebėjo, kad širdis bendrauja su smegenimis įvairiais būdais, kurie labai smarkiai paveikia tai, kaip mes suvokiame ir reaguojame į pasaulį.

Gerokai anksčiau JAV fiziologas Walteris Bradfordas Cannonas (1871–1945) manė, kad mūsų autonominė nervų sistema ir visos kitos fiziologinės reakcijos priklausė nuo smegenų reakcijos į įvairius stimulus. Taigi, pagal Walterį Cannoną, mūsų vidinės organizmo sistemos funkcionuodavo priklausomai nuo to, ar mes būdavome aktyvūs, ar ilsėdavomės, ir smegenys kontroliuodavo visą šį procesą. Tačiau John I. Lacey ir Beatrice C. Lacey atkreipė dėmesį, kad šis modelis tik dalinai atitinka mūsų fiziologinę elgseną. Atlikdami tyrinėjimus, jie pamatė, kad

atrodė, jog širdis turėjo savo pačios ypatingą logiką, kuri dažnai prasilenkė su autonominės nervų sistemos logika. Atrodė, kad širdis siunčia prasmingus pranešimus smegenims, kuriuos smegenys ne tik suprato, bet ir jiems pakluso. “…the heart seemed to have its own peculiar logic that frequently diverged from the direction of the autonomic nervous system. The heart appeared to be sending meaningful messages to the brain that it not only understood, but obeyed” (Rollin Mccraty, Mike Atkinson, Dana Tomasino, “Science of the Heart: Exploring the Role of the Heart in Human Performance. An Overview of Research Conducted by the Institute of HeartMath,” p. 4).
Itin intriguojantis dalykas buvo tai, kad atrodė, jog šie pranešimai galėjo paveikti asmens elgesį.